Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovių „Betelgeuse“ EOOD, uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“, uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekonomiški sprendimai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovės „Betelgeuse“ EOOD, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Krestan“, UAB „Interlan“ ir bankrutuojanti UAB (toliau – ir BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios, prašė pripažinti negaliojančia BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Ekonomiški sprendimai“ 2021 m. gruodžio 1 d. sudarytą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį ir 2022 m. vasario 20 d., 2022 m. kovo 10 d. papildomus susitarimus prie jos, taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 974 343,62 Eur, priteisti iš atsakovės 11,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą – priteisti iš atsakovės ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai 92 959,03 Eur be pagrindo įgytų lėšų, jeigu teismas nepripažintų negaliojančia 2021 m. gruodžio 1 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutarties ir jos pagrindu sudarytų 2022 m. vasario 20 d. bei 2022 m. kovo 10 d. papildomų susitarimų ir dėl to netaikytų restitucijos ieškovių prašoma apimtimi.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti toliau nurodytų juridinių asmenų nuosavybės teises į jų valdomą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims: UAB „Ekonomiški sprendimai“ – 954 343,62 Eur sumai, UAB „Projektas“ – 275 557,26 Eur sumai, UAB „Vėjo grupė“ – 367 416,21 Eur sumai, individualios įmonės (toliau – IĮ) „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“ – 60 500 Eur sumai, UAB „Lideres“ 222 541 Eur sumai, UAB „Restrus“ – 10 000 Eur sumai, UAB „KMK plius“ – 8 712 Eur sumai ir UAB „LEGNO LT“ – 44 980 Eur sumai.

Ieškovė nurodė, kad teismo išduoto liudijimo pagrindu gauti atsakovės banko sąskaitų išrašai patvirtina naujas aplinkybes, pagrindžiančias būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad atsakovės veikla buvo finansuojama iš BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir bendrovė) lėšų, gautų pagal ginčijamus sandorius, o dalis šių lėšų buvo išgryninama arba pervedama bendrovės nemokumo administratorei UAB „Lideres“ ir su ja susijusiems asmenims. Tai leidžia spręsti, kad ginčo sandoriais buvo siekiama išvesti bendrovės lėšas ir apsunkinti jų susigrąžinimą, todėl egzistuoja grėsmė, jog atsakovė ir toliau slėps ar perleis savo turtą, dėl to būsimo galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas galėtų tapti neįmanomas.

Pažymėjo, kad atsakovės finansinė padėtis yra prasta – mažėja pelningumas, o 2023 metų pabaigoje jos įsipareigojimai viršijo trumpalaikį turtą ir nuosavą kapitalą. Be to, atsakovė turi tik vieną darbuotoją – direktorių, todėl nevykdo savarankiškos ir stabilios ūkinės komercinės veiklos. Atsakovė nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 ir 2025 metus, taip pat, nepaisydama teismo įpareigojimo, nepateikė banko sąskaitos išrašų, todėl juos bendrovės gavo tik išduoto teismo liudijimo pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės nesąžiningą procesinį elgesį ir siekį nuslėpti duomenis apie savo finansinę padėtį bei galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Nurodė, kad siekiant užtikrinti galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymą, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos ne tik atsakovei, bet ir su ja susijusioms įmonėms, kurioms atsakovė pervedė iš bendrovės pagal ginčijamus sandorius gautas lėšas. Pažymėjo, kad atsakovės direktorius taip pat vadovauja ir UAB „LEGNO LT“ bei IĮ „ Rinkodaros ir finansų valdymo centras“, o UAB „Vėjo grupė“ direktorė yra buvusi jo sutuoktinė. Lėšos šioms įmonėms buvo pervestos, siekiant apsunkinti jų išieškojimą ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais atveju, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės šioms įmonėms pervestų lėšų apimtimi.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Ekonomiškai sprendimai“ ir kitų juridinių asmenų atžvilgiu atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurį grindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, gautomis susipažinus su atsakovės banko sąskaitų išrašais. Pažymėjo, jog pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio preliminarus pagrįstumas – jau buvo nustatyta ankstesnėmis teismo nutartimis, todėl sprendė tik dėl antrosios sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo.

Teismas, vertindamas antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nurodė, kad ieškovė ją grindė atsakovės galimu nesąžiningumu, prasta finansine padėtimi bei banko sąskaitų išrašų duomenimis, tačiau nusprendė, jog šios aplinkybės nepatvirtina realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė pakankamų duomenų apie atsakovės konkrečius veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti turto masę ar kitaip apsunkinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Nurodė, kad ieškovės argumentai dėl atliktų mokėjimų, ginčijamų sandorių pagrįstumo ir šalių tarpusavio ryšių yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir savaime nepatvirtina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reikšmingas ne galimas atsakovės nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, bet jos konkretūs veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pabloginti savo turtinę padėtį ir apsunkinti sprendimo vykdymą. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovės sunkią finansinę padėtį ar siekį mažinti turto masę, o finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas savaime tokių aplinkybių nepatvirtina. Be to, nėra pagrindo areštuoti su šia byla nesusijusių juridinių asmenų turto ir piniginių lėšų. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės ir kitų juridinių asmenų atžvilgiu.

Ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Ekonomiški sprendimai“ atžvilgiu. Apeliantės teigimu, byloje nustatyta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio preliminarus pagrįstumas, ir, priešingai nei sprendė teismas, egzistuoja ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliantė pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą ir realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo aspektu apeliantė remiasi Nemokumo administratorių rūmų, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – AVNT) atliktų patikrinimų išvadomis, kuriose nustatyta, kad ginčijami sandoriai dubliavo kitas bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Lideres“, sudarytas sutartis, taip pat byloje pateiktais tai patvirtinančiais dokumentais.

Atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos ryšiai su buvusia bendrovės nemokumo administratore ir jos tikraisiais naudos gavėjais. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų, kurie veikė išvien, siekdami išvesti bendrovės lėšas per susijusių fizinių ir juridinių asmenų tinklą. Šias aplinkybes patvirtina ir AVNT atlikto patikrinimo išvados.

Teismas neįvertino naujai paaiškėjusių aplinkybių, nustatytų iš atsakovės banko sąskaitos išrašų. Apeliantės teigimu, šie duomenys patvirtina atsakovės ir buvusios nemokumo administratorės koordinuotą veikimą, ginčijamų sandorių fiktyvumą bei tai, kad bendrovės lėšos buvo pervedamos ar išgryninamos, siekiant apsunkinti jų susigrąžinimą sandorių pripažinimo negaliojančiais atveju. Be to, nutraukus ginčo sandorius ir bendrovei nebevykdant mokėjimų atsakovei, atsakovė nebevykdė mokėjimų susijusiems asmenims, kas patvirtina atsakovės nesąžiningumą.

Atsakovės finansinė padėtis yra prasta: jos įsipareigojimai viršija turimą turtą ir nuosavą kapitalą, mažėja įmonės pelningumas, o įmonėje dirba tik vienas darbuotojas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nevykdo realios ir stabilios ūkinės komercinės veiklos bei neturi pakankamų finansinių pajėgumų įvykdyti galimai ieškovėms palankų teismo sprendimą. Pažymi, kad nėra galimybės įvertinti realios atsakovės finansinės padėties, nes ji nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 ir 2025 metus, be to, sistemingai slepia informaciją apie savo finansinę padėtį ir turtą. Apeliantės teigimu, tai patvirtina ir atsakovės atsisakymas vykdyti teismo įpareigojimą pateikti banko sąskaitų išrašus.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad jos nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios ir nepakankamos grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagrįsti. Nurodo, kad teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų ir nepagrįstai nusprendė, kad aplinkybės, susijusios su atsakovės atliktais mokėjimais, ginčijamais sandoriais ir jų šalių tarpusavio ryšiais, reikšmingos tik nagrinėjant bylą iš esmės. Apeliantė pažymi, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, nustatytos iš atsakovės banko sąskaitų išrašų, patvirtina atsakovės sąmoningus veiksmus, kuriais siekta apsunkinti būsimą teismo sprendimo įvykdymą. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino, nors jos reikšmingos sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo.

Apeliantės teigimu, nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registro tvarkytojui negali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys, nes ši aplinkybė nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovė, neteikdama finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 ir 2025 metus, pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir slepia savo finansinę padėtį, o pagal teismų praktiką tokie veiksmai gali būti vertinami kaip nesąžiningas elgesys ir pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių teiginius dėl jos sudėtingos finansinės padėties.

Apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties motyvu, kad pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais. Prašymas buvo grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis – teismo išduoto liudijimo pagrindu gautais atsakovės banko sąskaitų už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. išrašais, kurie anksčiau byloje nebuvo vertinti. Šie įrodymai patvirtina atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl sudarė savarankišką pagrindą pakartotinai prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepaisant to, teismas šių naujų įrodymų nevertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad prašymas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais.

Apeliantės teigimu, prašyme įrodytas sisteminis lėšų išvedimo mechanizmas kartu su byloje esančiais duomenimis apie ginčijamų sandorių fiktyvumą, susijusių asmenų tinklą, atsakovės finansinę būklę ir prašomos priteisti sumos dydį patvirtina realią grėsmę, kad bendrovės turtas bus paslėptas ar išskaidytas per susijusių subjektų tinklą. Teismas tinkamai neįvertino naujai paaiškėjusių aplinkybių, todėl skundžiama nutartis naikintina.

Apeliantė nesutinka su teismo atsisakymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones juridiniams asmenims, kuriems atsakovė pervedė pagal ginčijamus sandorius iš bendrovės gautas lėšas. Atsakovės banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad ginčijamų sandorių vykdymo laikotarpiu atsakovė dalį iš bendrovės gautų lėšų pervedė UAB „Projektas“, UAB „Vėjo grupė“, IĮ „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“, UAB „Lideres“, UAB „Restus“, UAB „KMK plius“ ir UAB „LEGNO LT“. Šios bendrovės yra susijusios su atsakove ir buvusia bendrovės nemokumo administratore, todėl lėšos joms buvo pervestos siekiant apsunkinti jų susigrąžinimą ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos ne tik atsakovės, bet ir nurodytų juridinių asmenų atžvilgiu. Be to, teismas šį prašymą atmetė iš esmės jo neįvertinęs ir nepateikęs motyvų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Ekonomiški sprendimai“ 2021 m. gruodžio 1 d. sudarytos konsultavimo paslaugų teikimo sutarties ir 2022 m. vasario 20 d., 2022 m. kovo 10 d. papildomų susitarimo prie jos teisėtumo bei pagal šią sutartį sumokėto 974 343,62 Eur užmokesčio. Ieškovė, siekdama užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės ir kitų juridinių asmenų nuosavybės teises į jų valdomą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje esančius ir pateiktus naujus įrodymus, netinkamai įvertino atsakovės nesąžiningumo ir finansinės padėties reikšmę, nepagrįstai paneigė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ir nepakankamai motyvavo atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės ir su ja susijusių juridinių asmenų atžvilgiu.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliatyvios, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2022 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022; 2025 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-479-450/2025).

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė dėl tokios pat rūšies laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu kreipėsi į teismą ne pirmą kartą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 29 d. nutartimi tenkino ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti atsakovės UAB „Ekonomiški sprendimai“ nuosavybės teises į jos valdomą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, kurių bendra vertė – 877 098,48 Eur, uždrausdamas atsakovei šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Apeliacine tvarka patikrinęs šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir, išsprendęs klausimą iš esmės, atmetė ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad minėtose teismų nutartyse konstatuota, jog ieškovių ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sutinka, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumas pagal prima facie doktriną šioje byloje jau yra nustatytas, taigi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga egzistuoja, be to, ši aplinkybė apeliacine tvarka nėra ginčijama.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju nenustatyta grėsmė būsimo galimai ieškovėms palankaus sprendimo realiam įvykdymui, atsakovės nesąžiningumas šiuo aspektu nenustatytas. Apeliacinės instancijos teismas tokiai apeliantės pozicijai nepritaria dėl toliau nurodomų motyvų.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, nes pakartotinis prašymas grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis – pagal išduotą teismo liudijimą gautų atsakovės banko sąskaitų už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. išrašų duomenimis, kurie anksčiau byloje nebuvo vertinami.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad, byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šalis turi teisę teikti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat teikti prašymą jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-735-330/2019; 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-108-370/2019). Vis dėlto, pakartotinis kreipimasis negali būti suprantamas kaip analogiško ankstesniam prašymo teismui pateikimas, jame nenurodant papildomų aplinkybių, lemiančių tokio prašymo naują svarstymą. Šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014; 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1126-302/2016; 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-660-450/2025).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovės pakartotinai pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis grindžiamas iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos ir įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo, priimant 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria konstatuota, jog pateikti įrodymai, susiję su AVNT nustatytais UAB ,,Lideres“, kuri nėra nagrinėjamos bylos šalimi, atliktais pažeidimais, administruojant BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ bankrotą, aplinkybės, susijusios su mokėjimų pagal ginčo sutartį (ne)atlikimu, jų (ne)pagrįstumu, ginčijamo sandorio šalių galimi ryšiai, nepatvirtina apeliantės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nepasisakė dėl tokių pakartotiniame prašyme išdėstytų tapačių argumentų.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi būti vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, o jo realiai atlikti, atliekami ar ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį, ją pabloginti (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir tuo apsunkinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022).

Apeliantė nurodo pakartotinį prašymą grindžianti nauja aplinkybe – atsakovės banko sąskaitų išrašų duomenimis, kuriais siekia pagrįsti atsakovės nesąžiningumą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė atliko, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama paslėpti turtą, perleisti lėšas tretiesiems asmenim ar kitais būdais specifiškais apsunkinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Prašyme nurodytos aplinkybės dėl bendrovės lėšų galimo pervedimo nemokumo administratorei ir su ja susijusiais asmenimis, įskaitant atsakovę, nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aptartos faktinės aplinkybės sudarys bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, kadangi jomis ieškovės grindžia ieškinio patikslintą faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad minėtos aplinkybės faktiškai jau buvo įvertintos ankstesne Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, jog teikiamas pakartotinis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra grindžiamas iš esmės naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ar pateikta esminė nauja įrodomoji medžiaga, sudaranti pagrindą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad pateiktų atsakovės banko sąskaitų išrašų duomenys nesudaro pagrindo kitokiam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje būtinybės teisiniam įvertinimui. Tai sudaro pagrindą atmesti apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Byloje nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą ir realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantės argumentai dėl atsakovės finansinės padėties nagrinėjamu atveju nelaikytini teisiškai reikšmingais. Be to, pažymėtina, kad sunki juridinio asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankama aplinkybė sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo priešingos šalies nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-504-912/2023; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-933/2024).

Apeliacinės instancijos teismas kaip teisiškai nepagrįstą atmeta apeliantės argumentą, kad laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos ir kitų juridinių asmenų, kuriems atsakovė pervedė pagal ginčijamus sandorius gautas lėšas, atžvilgiu. Pažymėtina, kad nė vienas iš nurodytų juridinių asmenų, kurių turtą ir turtines teises ieškovė prašo areštuoti, nėra ginčijamų sutarčių šalimi, o šioje byloje reikalavimai jiems nėra pareikšti, šie asmenys jokiu procesiniu statusu byloje nedalyvauja. Nagrinėjamu atveju pritaikius apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų nepagrįstai praplėstas CPK 145 straipsnyje įtvirtintas subjektų, kurių turtas gali būti areštuotas, siekiant reikalavimų konkrečioje byloje užtikrinimo, ratas ir be pagrindo suvaržytos nurodytų asmenų teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti nulemtas tiesioginio ryšio su pareikštu ieškinio reikalavimu ir būtinas galimam būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, o tokios paskirties ieškovės prašomas taikyti ne tik byloje nedalyvaujančių juridinių asmenų, bet net ir atsakovės turto areštas nagrinėjamu atveju neatliktų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliantės argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.