- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-752-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05309-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- T. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- notarė Lilija Šilerienė, J. B.
- Kategorijos
- 2.6.15Dovanojimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės T. L., pagal įstatymą atstovaujamos S. L., ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės pardavimo ne aukciono tvarka ir Nacionalinės žemės tarnybos rašto panaikinimo, tretieji asmenys notarė Lilija Šilerienė ir J. B.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. L. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – atsakovė, NŽT), kuriuo prašė panaikinti atsakovės 2022 m. vasario 7 d. raštą ir įpareigoti atsakovę parduoti ne aukciono tvarka ieškovei 881/1181 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas).
2. Ieškovė nurodė, kad ginčo žemės sklypo bendraturtis (300/1181 dalių savininkas) trečiasis asmuo J. B. (toliau – trečiasis asmuo) 2021 m. rugsėjo 3 d. padovanojo ieškovei keturis prekybos paskirties pastatus ir kitą inžinerinį statinį – ekspozicijų aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – Statiniai). NŽT 2017 m. kovo 24 d. raštu suteikė leidimą statyti Statinius, jeigu tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui iki žemės sklypo ribos, taip pat pritarė žemės sklypo planui, kuriame aiškiai nurodyti visi Statiniai. Paaiškina, kad šiuo metu statybos yra baigtos, tačiau neturėdama nuosavybės teisės į žemės sklypą ir nežinodama Statinių eksploatacijos ribų ieškovė negali pilnavertiškai jais naudotis, negali įrengti tvoros ir apšvietimo. Atsakovė, atsakydama į 2022 m. sausio 5 d. prašymą leisti išpirkti valstybinės žemės dalį, 2022 m. vasario 7 d. raštu nurodė, kad išpirkimui nepritaria, nes Statiniams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies valdymo klausimus ieškovė turi spręsti tik su buvusiu Statinių ir 300/1181 dalių Sklypo savininku trečiuoju asmeniu. Atsakovė šiame rašte taip pat nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartis (toliau – Dovanojimo sutartis) yra negaliojanti, nes trečiasis asmuo, kaip buvęs Statinių savininkas, kartu su Statiniais neperleido ieškovei žemės sklypo dalies.
3. Ieškovė mano, kad NŽT 2022 m. vasario 7 d. raštas nepagrįstas, nes visus reikiamus leidimus atsakovė trečiajam asmeniui suteikė, pritarė ir derino statybos darbus ir jų įteisinimą sklype, o ieškovė įgijo visas pastarojo teises. Žemės sklypas nepadalytas ir nenustatyta naudojimosi juo tvarka. Pažymi, kad valstybinė žemė gali būti parduodama be aukciono, jeigu valstybinės žemės sklypas užstatytas fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, kaip ir yra šiuo atveju, kadangi sklypas užstatytas tik jai priklausančiais Statiniais, kurie turi aiškią paskirtį (prekybos bei ekspozicijos), o jų statybai atsakovė buvo pritarusi. Todėl mano, kad egzistuoja visos sąlygos žemės įsigijimui ne aukciono tvarka.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad NŽT atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl valstybinės žemės pardavimo, nurodydama, kad minėti Statiniai 2021 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartimi Nr. 10916 buvo padovanoti ieškovei be žemės sklypo dalies, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 2 dalį sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Atsakovė pažymėjo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas dėl valstybinės žemės įsigijimo ne aukciono tvarka nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes buvęs Statinių savininkas trečiasis asmuo padovanojo Statinius ieškovei be jiems eksploatuoti būtinos Sklypo dalies. Žemės sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl dovanojant Statinius turėjo būti perleista ir Statinių savininko turima nuosavybės teisė į Sklypo dalį. Todėl atsakovės nuomone, ieškovės Statiniams eksploatuoti reikalingos Sklypo dalies valdymo klausimai turi būti sprendžiami tik su buvusiu Statinių ir vis dar esamu 300/1181 dalių Sklypo savininku – trečiuoju asmeniu, o ne su valstybinės žemės patikėtine – atsakove.
5. Tretieji asmenys J. B. ir notarė Lilija Šilerienė atsiliepimų į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
6. Atsakovė NŽT pareiškė priešieškinį ieškovei T. L., tretiesiems asmenims J. B. ir notarei Lilijai Šilerienei, kuriuo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. rugsėjo 3 d. Dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti trečiajam asmeniui keturis prekybos paskirties pastatus bei kitą statinį – ekspozicijų aikštelę, esančius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Reikalavimus grindė CK 6.394 straipsnio 1 dalimi, kadangi Dovanojimo sutartimi nepadovanotas ir žemės sklypas ant kurio stovi Statiniai, bei CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nes sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. NŽT nuomone, ieškovė, po Dovanojimo sutarties sudarymo pareiškusi ieškinį dėl NŽT įpareigojimo parduoti ieškovei 881/1181 Sklypo dalį ne aukciono tvarka, tokiais savo veiksmais siekia lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti papildomą valstybei nuosavybės teise priklausančią Sklypo dalį ir taip pasipelnyti iš valstybės bei gauti finansinę naudą trečiųjų asmenų sąskaita.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) T. L. prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad NŽT nepagrindė, kaip jos interesai buvo pažeisti ginčijama Dovanojimo sutartimi, todėl ji nėra tinkamas subjektas priešieškiniui reikšti. Ieškovė taip pat nurodė, kad Dovanojimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog Statinių įgijėjo žemės naudojimo klausimas bus sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal 2.8 punktą ieškovei buvo perleistos teisės ir pareigos pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu pateikė 2022 m. liepos 13 d. sudarytą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartį, kuria trečiasis asmuo perdavė ieškovei neatlygintinai ir neterminuotai naudotis 300/1181 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesutiko su atsakovės teiginiais, kad Dovanojimo sutartis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, nes kasacinio teismo praktikoje CK 6.394 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad net ir tuo atveju, kai pastato ar kito su žeme susijusio nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis turi teisę neperleisti pastato pirkėjui žemės sklypo nuosavybės teisės, bet žemės sklypą išnuomoti ar leisti juo naudotis kitokios teisės pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjas ir pardavėjas dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą gali susitarti ne tik CK 6.394 straipsnyje tiesiogiai įvardytais, bet ir kitais CK ar įstatymų nustatytais konkrečiais naudojimosi žemės sklypu pagrindais (pvz., panauda ar servitutu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017).
8. Ieškovė taip pat akcentavo tai, kad pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai asmuo, perleidžiantis statinius, nevaldo nuosavybės teise žemės sklypo (pvz., statiniai yra valstybiniame žemės sklype), nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms, o kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-378-790/2019). Ieškovė taip pat pažymėjo, kad teisė nuomoti valstybinės žemės sklypą ar jo dalį, reikalingą statinio eksploatacijai, yra suteikiama ne konkrečiam asmeniui, o siejama su žemės sklype esančių statinių valdymu ir poreikiu naudoti juos pagal paskirtį, todėl tiek pradinis statinių savininkas, prieš perleisdamas šiuos statinius kitam asmeniui, tiek ir naujasis jų savininkas po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turi teisę kreiptis į valstybinės žemės patikėtinį ir, atlikęs teisės aktuose nustatytus veiksmus, formalizuoti faktiškai susiklosčiusius valstybinės žemės sklypo, užstatyto nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomais statiniais, naudojimo santykius, sudarydamas žemės sklypo ar atitinkamos jo dalies nuomos sutartį.
Atsiliepimas
9. Tretieji asmenys (atsakovai pagal priešieškinį) J. B. ir notarė Lilija Šilerienė atsiliepimų į priešieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdžio metu ieškovės (atsakovės pagal priešieškinį) T. L. atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, o priešieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
11. Teismo posėdžio metu atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) NŽT atstovė palaikė priešieškinio reikalavimus, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Papildomai nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes trečiasis asmuo galėjo statyti statinius tik 30 arų Sklypo dalyje. 2017 m. kovo 24 d. NŽT sutikimas nevertintinas kaip sutikimas esamiems Statiniams statyti, nes jų projektiniai pasiūlymai parengti tik 2021 metais ir negalėjo būti pateikti NŽT 2017 metais. Taip pat pažymėjo, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. liepos 22 d. rašto matyti, jog valstybei priklausanti Sklypo dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, nes ją numatyta naudoti Vilniaus miesto visuomenės socialiniams poreikiams tenkinti, todėl ir dėl šios priežasties žemė negali būti parduodama ieškovei T. L..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nusprendė priešieškinį tenkinti: pripažino negaliojančia 2021 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą notarės Lilijos Šilerienės, kuria atsakovas pagal priešieškinį J. B. padovanojo atsakovei pagal priešieškinį keturis pastatus ir kitus inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini) ir taikė vienašalę restituciją. Taip pat pripažino negaliojančia ir 2022 m. liepos 13 d. neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartį ir priteisė valstybės naudai iš ieškovės bei trečiojo asmens po 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pradinis Statinių savininkas trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. nuosavybės teisę į Statinius ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) T. L. perleido ne nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sutartimi. Vadovaujantis įstatymo analogija, kai dovanojimo sutartimi perleidžiama nuosavybės teisė, tai tokiu atveju taikytinas CK 6.394 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016). Taip pat teismas nustatė, kad J. B. Dovanojimo sutarties sudarymo momentu buvo ne tik Statinių savininkas, bet ir Sklypo bendraturtis, t. y. turėjo nuosavybės teisę į idealiąją Sklypo dalį, todėl, teismo vertinimu, ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) T. L. atsiliepime į priešieškinį nepagrįstai remiasi argumentais dėl CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo, akcentuodama statinio įgijėjo teisių į valstybinę žemę įgyvendinimą. Teismas pažymėjo, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalis taikytina tais atvejais, kai asmuo, perleidžiantis nekilnojamąjį daiktą (statinį), neturi nuosavybės teisių į žemės sklypą. Tuo tarpu tais atvejais, kai statinio savininkui žemės sklypas (jo dalis) priklauso nuosavybės teise, visų pirma turi būti sprendžiama dėl jo, kaip žemės savininko, teisių į žemę perleidimo statinio (statinių) įgijėjui. Taip pat CK 6.394 straipsnio taikymui nėra teisiškai reikšminga nuosavybės teisės į žemę rūšis – ar tai yra asmeninė, ar bendroji nuosavybė; svarbu yra tai, turi ar neturi asmuo nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame stovi perleidžiami pastatai (statiniai). Jei statinių savininkas valdo žemės sklypą (jo dalį) nuosavybės teise, teisių į žemę perleidimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant CK 6.394 straipsnio 2 dalį, bet ne 3 dalį., todėl atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B., būdamas dalies Sklypo, kuriame stovi Statiniai, savininkas, sudarydamas su ieškove (atsakovė pagal priešieškinį) T. L. šių Statinių Dovanojimo sutartį, privalėjo sutartyje aptarti teisių į žemės sklypą klausimą. Šio klausimo neaptarus, Dovanojimo sutartis negalėjo būti notaro tvirtinama, o patvirtinta yra negaliojanti (CK 6.394 straipsnio 2 dalis).
14. Teismas akcentavo, kad pats Statinių dovanotojas trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. buvo Sklypo bendraturtis, taigi ta apimtimi, kuria jo turima nuosavybės teisės į žemę dalis tenkino Statinių naudojimo pagal paskirtį poreikį, jis neturėjo teisės pretenduoti į valstybinę žemę, o neturėdamas tokių teisių negalėjo šios perleisti ir Statinių įgijėjai. Taip pat nustatyta, kad Sklypo bendraturtė yra valstybė, o šalys santykiuose, susijusiuose su valstybės turtu, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Todėl trečiojo asmens (atsakovo pagal priešieškinį) J. B., kaip Sklypo, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo kartu su valstybe, bendraturčio ir tame Sklype esančių Statinių savininko, teisės gali būti įgyvendinamos ne laisva jo nuožiūra, bet tik atsižvelgiant į specialų valstybės turto reglamentavimą ir laikantis šio reglamentavimo principų, o šiuo atveju valstybės turto valdymo efektyvumo principo neatitiktų toks teisės aiškinimas, pagal kurį bendraturtis, valdantis Sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe, perleisdamas Sklype esančių Statinių nuosavybę trečiajam asmeniui, to asmens teisių į žemę klausimą galėtų spręsti valstybės sąskaita, t. y. sutartyje aptardamas statinių įgijėjo galimybę įsigyti valstybinę žemę, o savo nuosavybės teisės dalį išsaugodamas ir jos neperleisdamas. Toks aiškinimas akivaizdžiai pažeistų viešosios teisės principą, taip pat siekį tvarkyti valstybės turtą siekiant visos visuomenės interesų.
15. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. yra Sklypo bendraturtis kartu su valstybe, o naudojimosi žemės sklypu tvarka nenustatyta, Sklypas turi būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad bendraturčiui išnuomojant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį ar šios dalies atitinkamą dalį, teisiškai reikšmingos yra aplinkybės, ar tarp bendraturčių nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka, ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais suderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) bendraturtis gali išnuomoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti, nuomos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kur faktiškai yra žemės nuomos sutarties dalykas, kuriuo nuomininkas pagal šią sutartį gali naudotis, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022). Todėl atsižvelgus į išdėstytą kasacinio teismo praktiką, priėjo prie išvados, kad šalių sudaryta 2022 m. liepos 13 d. Panaudos sutartis pripažintina negaliojančia (teismas nemanė, kad peržengia bylos nagrinėjimo ribas, kadangi ši sutartis yra išvestinė iš Dovanojimo sutarties), nes nėra sutarties objekto, t. y. šalys susitarė dėl idealiosios dalies Sklypo, kurią trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe, nesant nustatytos naudojimosi tvarkos, taigi šalių susitarimo objektas nėra apibrėžtas ir negali būti konkrečiai identifikuojamas, o pati sutartis negali būti vykdoma. Nėra abejonių, kad Sklypo bendraturčiai nebuvo susitarę dėl žemės naudojimosi tvarkos, o atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT, kaip valstybės atstovė ir valstybinės žemės valdytoja patikėjimo teise, sutikimo sudaryti Panaudos sutartį bendraturčiui nebuvo davusi. Taigi, valstybės kaip Sklypo bendraturtės pritarimo Panaudos sutarties sudarymui nebuvo, o ši aplinkybė aiški ir dėl to, kad trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. ir ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) T. L. sutartį sudarė bylos nagrinėjimo teisme metu, o byloje atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT priešieškiniu ginčija Dovanojimo sutarties teisėtumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) (toliau – apeliantė) T. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti ir ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Teigia, kad nebuvo faktinio pagrindo pripaz?inti Dovanojimo sutarties negaliojanc?ia, nes faktinis pagrindas buvo grindz?iamas vienintele aplinkybe, kad Dovanojimo sutartyje nebuvo ais?kiai aptartos z?eme?s sklypo perleidimo sa?lygos. Pažymi, kad šiuo atveju tiek teismas, tiek atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT nepasisakė ir nepašalino abejonių dėl Panaudos sutarties egzistavimo, t. y. apeliantė ir J. B. šalino Dovanojimo sutarties trūkumus panaudos sutarties pagrindu, todėl lieka neaišku, kodėl buvo imtasi kraštutinių priemonių pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia.
16.2. Pažymi, kad atsakovė NŽT nereis?ke? reikalavimo pripaz?inti negaliojanc?ia Panaudos sutartį, tode?l pirmosios instancijos teismui sprendus de?l s?io sandorio negaliojimo buvo perz?engtos ies?kinio ribos. Paaiškina, kad Panaudos sutartis yra atskiras sandoris, kuris savarankiškai buvo registruotas NTR, jo kvalifikavimas Dovanojimo sutarties pildymu reikštų, kad šalys sudarė ne Panaudos sutartį, o Dovanojimo sutarties priedą ir tokiu būdu būtų peržengta šalių valia ir teisė laisva valia sudaryti savarankiškus sandorius.
16.3. Mano, kad atsakovė NŽT buvo nepagrįstai atleista nuo žyminio mokesčio. Akcentuoja, kad priešieškinio reikalavimai buvo kildinami iš apeliantės ir J. B. sandorio, tačiau atsakovė NŽT taip ir nenurodė, kokias viešojo intereso taisykles šie pažeidė, taip pat nenurodė, kaip sandoris pažeidė atsakovės NŽT interesus. Pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog vien tokia aplinkybė, kad valstybės įmonė pareiškė ieškinį (priešieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą), savaime dar nėra pakankama CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktui taikyti.
16.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tuo pagrindu, kad buvo patenkintas pries?ies?kinis, ies?kinio reikalavimu? nenagrine?jo, tode?l apeliacine?s instancijos teismui, laikant, kad pirmosios instancijos teismas neture?jo pagrindo pripaz?inti negaliojanc?ios Dovanojimo ir Panaudos sutarties, apeliantė pateikė ir ies?kinio reikalavimu? pagri?stuma? patvirtinanc?ius argumentus. Paaiškina, kad J. B. perleido visas teises, kylančias iš turtinių vienetų, tame tarpe ir teisę į užstatymo galimumą, naudojimą ir kt., kurios kyla iš statybos leidimo bei statytojo teisių pagal statybos projektus, todėl teigti, kad nebuvo perleistos teisės į užstatymo teisę nėra teisinio pagrindo; žemės sklype nėra numatyta naudojimosi tvarka ir žemės sklypas nėra padalintas; ieškovės atsisakymas parduoti valstybinę žemę nėra paremtas Žemės įstatymo sąlygų atsisakymo motyvais; nurodo, kad NŽT Statinių statybai pritarė tiek 2017 metais, tiek tikslinant Žemės sklypo planą, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti, kad atsisakymas perleisti žemės sklypo dalį, priklausančią valstybei, buvo pagrįstas. Taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pardavimo kaina būtų nustatoma rinkos verte, todėl viešasis interesas nenukentėtų, kas leistų valstybei iš esmės patenkinti didesnį finansinį naudingumą ir nuomos santykiai sukeltų ilgalaikius įsipareigojimus valstybei, kurie pasireikš tų nuolatine stebėsena bei prašymų dėl turto teikimu. Pažymi, kad apeliantės statiniai atitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies1 punktą, todėl pagrindo atsisakyti parduoti ne aukciono būdu žemės sklypo dalį nėra. Mano, kad nėra teisinio ar faktinio pagrindo laikyti, kad 2022 m. vasario 7 d. atsisakymas yra teisėtas, kadangi Statiniai aiškiai atitinka išimties sąlygas, t. y. remiantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi 1 punktu, valstybinė žemė parduodama be aukciono, kai ji užstatyta fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, todėl Dovanojimo sutarties objektui aiškiai turint savo paskirtį, apeliantei baigus statybas ir siekiant įrengti tvorą bei apšvietimą, būtina yra įgyti nuosavybės teises, siekiant žinoti ir suprasti, kokiu perimetru galima tiesti tvorą.
Atsiliepimas
17. Atsakovė NŽT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo šį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
17.1. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ši neture?jo pagrindo ginti viešojo intereso ir reiks?ti pries?ies?kinio. Paaiškina, kad jos vertinimu sudaryta Dovanojimo sutartis, kuria dovanotojas J. B. padovanojo apdovanotojai apeliantei keturis pastatus bei kitus inžinerinius statinius, tačiau neperdavė nuosavybės teisės į 0,30 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, kurią valdė ir šiai dienai valdo nuosavybės teise. Vadovaudamasi Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 15 punktu, kuriame nurodyta, kad kai yra pagrindas manyti, kad viešasis interesas pažeistas valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo ja srityje, NŽT kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo; CPK 143 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, remdamasi jau anksčiau minėto CK 6.394 straipsnio 1, 2 dalimis bei CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, teisėtai pareiškė priešieškinį bylos šalims. Taip pat akcentuoja, kad pagrindas šiai teikti priešieškinį buvo ir tai, kad NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė ir kaip Žemės sklypo, kuriam nenustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, bendraturtė, privalėjo ginti pažeistas savo teises. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, kad buvo pažeistos NŽT teisės pripažįsta ir pati apeliantė nurodydama, kad ši Statinius pastatė ne tik J. B. priklausančioje 300/1181 ha ploto Žemės sklypo dalyje, bet ir atsakovei (ieškovei pagal priešieškinį) NŽT priklausančioje dalyje. Pažymi, kad ši sutikimo statyti Statinius pagal R. A. 2021 metais parengtą statybos projektą „Kitos paskirties inžinerinio statinio (ekspozicijų aikštelės) (duomenys neskelbtini) statybos projektas numeris (duomenys neskelbtini)“ visame Žemės sklype nėra išdavusi, taip pat nėra išdavusi ir sutikimo, kad būtų sudaryta Panaudos sutartis.
17.2. Dėl šios atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) pažymi, jog vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, valstybės ir savivaldybių institucijos bylose, kuriose siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą, atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog valstybės institucijos, vykdydamos joms pavestas viešojo administravimo funkcijas, turi būti atleidžiamos nuo žyminio mokesčio tiek paduodant ieškinius, tiek priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius, kasacinius skundus bei prašymus dėl proceso atnaujino, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią atleido nuo žyminio mokesčio.
17.3. Taip pat nesutinka ir su apeliantės teiginiais, jog ši nepagrįstai atsisakė parduoti 881/1181 Žemės sklypo dalį, kadangi <...> nagrinėjamu atveju pardavimo kaina būtų nustatoma rinkos verte, todėl viešasis interesas nenukentėtų, kas leistų valstybei iš esmės patenkinti didesnį finansinį naudingumą <...>“ ir kt. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Žemės įstatymo nuostatas, žemės sklypas gali būti įgyjamas ar išsinuomojamas tik esant konkrečiai sąlygai, t. y. kai toks žemės sklypas yra būtinas šiame žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti. Pagal galiojančius teisės aktus žemės sklypo pardavimas ar nuoma be aukciono siejamas su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) paskirtį. Taigi svarbus yra ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai, t. y. ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu. Pažymi, kad Lietuvos teismų praktikos išaiškinimas, jog žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas, šiuo atveju negali būti taikomas. Paaiškina, kad pradz?iu? laisva (neuz?statyta) 0,30 ha ploto Z?eme?s sklypo dalis buvo atkurta NŽT 2014 m. vasario 10 d. sprendimu J. C?. vardu, ve?liau pavelde?ta jos i?pe?diniu? ir parduota J. B.. Po Z?eme?s sklypo dalies pirkimo J. B. pastate? ir NTR i?registravo statinius – Turtinius vienetus ir tik po to, J. B. padovanojo Turtinius vienetus T. L. be Z?eme?s sklypo, kuris bu?tinas s?iu? statiniu? eksploatavimui. Be to, akcentuoja ir tai, kad J. B. dar Vilniaus miesto savivaldybe?s administracijos Miesto ple?tros departamento Statybos dokumentu? skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. ras?tu buvo informuotas, kad jis valdo tik dali? (300/1181) ginčo z?eme?s sklypo, tode?l negali bu?ti viso sklypo statytoju (uz?sakovu) ir mine?to objekto projektiniai pasiu?lymai turi bu?ti parengti tik jo valdomo sklypo dalyje ir suderinti su sklypo bendrasavininke valstybe. Kadangi Sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta, NŽT nuomone, apeliante? pirkti valstybei priklausančia? 881/1181 sklypo dalies neturi teises, o Turtiniu? vienetu? eksploatavimui reikalinga Z?eme?s sklypo dalis ture?jo bu?ti aptarta Sutartyje J. B. apeliantei dovanojant Turtinius vienetus.
17.4. Taip pat toliau pasisakant dėl Dovanojimo sutarties negaliojimo, atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) iš esmės pakartoja atsiliepime į ieškinį bei teikto priešieškinio išdėstytus argumentus, todėl kartotis netikslinga (žr. Nutarties 5, 6 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas ir tenkintas atsakovės priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 49S-87 J. Č., mirusios 2010 m. kovo 22 d., vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 0,30 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,1810 ha ploto žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). 2014 m. kovo 21 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu J. Č. teises į žemę paveldėjo I. Š. ir H. K., kurioms nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavo S. L..
22. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo su istorija matyti, kad 2014 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-3742 pagrindu I. Š. ir H. K. 300/1181 dalių Sklypo nuosavybės teisę perleido J. B..
23. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad nuo 2014 m. kovo 28 d. 1,1810 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (881/1181 dalis) ir J. B. (300/1181 dalių). Naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta.
24. J. B. 2014 m. rugsėjo 3 d. pasikreipus į Nacionalinę žemės tarnybą dėl leidimo projektuoti ir statyti statinius Sklype, NŽT 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu nurodė, kad neprieštarauja, jog J. B., pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą techninę dokumentaciją, nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje, esančioje 11 810 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika, statytų statinius, jeigu tam neprieštaraus kiti sklypo naudojai, ir tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui.
25. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyrius 2014 m. gruodžio 3 d. raštu, išnagrinėjęs J. B. prašymą nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus prekybinio-komercinio pastato (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, pranešė pareiškėjui, kad jis valdo tik dalį (300/1181) Sklypo, todėl negali būti viso sklypo statytojas (užsakovas) ir kad objekto projektiniai pasiūlymai turi būti parengti tik jo valdomo sklypo dalyje ir suderinti su sklypo bendrasavininkiu.
26. 2015 m. sausio 15 d. J. B. kreipėsi į NŽT prašydamas suderinti projektinius pasiūlymus. NŽT 2015 m. vasario 6 d. raštu nurodė, kad neprieštarauja, kad šis, pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą techninę dokumentaciją, nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje (300/1181), esančioje 11 810 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika, statytų statinius, jeigu tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui.
27. 2015 m. liepos 22 d. J. B. kreipėsi į NŽT prašydamas leisti statyti penkis pastatus (administracinius, prekybos ir sandėliavimo) nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje (300/1181), 2015 m. rugpjūčio 20 d. analogišku prašymu prašė leisti statyti penkis komercinius pastatus nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje (300/1181), 2017 m. sausio 13 d. prašymu prašė leisti statyti penkis prekybos paskirties pastatus ir aikštelę, pritaikytą lauko prekybai, nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje (300/1181), esančioje 11 810 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika.
28. 2017 m. kovo 13 d. J. B. pateikė prašymą leisti statyti penkis prekybos paskirties pastatus, aikštelę, pritaikytą lauko prekybai, ir nuovažą žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. kovo 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog neprieštarauja, kad J. B., pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą techninę dokumentaciją, 11 810 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika, statytų statinius, jeigu tai neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui.
29. 2021 m. rugpjūčio 9 d. J. B. buvo išduotas statybos leidimas ekspozicijų aikštelei Sklype statyti. 2021 m. rugpjūčio 26 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu ekspozicijų aikštelė įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip J. B. nuosavybė, o 2021 m. birželio 16 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu keturi prekybos paskirties pastatai įregistruoti kaip J. B. nuosavybė.
30. 2021 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartimi, patvirtina notarės Lilijos Šilerienės (notarinio registro Nr. 10916) J. B. padovanojo T. L., atstovaujamai K. B., o joms abiem atstovaujamoms S. L., pastatą – prekybos paskirties pastatą (baigtumo procentas 93 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – prekybos paskirties pastatą (baigtumo procentas 93 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – prekybos paskirties pastatą (baigtumo procentas 93 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – prekybos paskirties pastatą (baigtumo procentas 93 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus inžinerinius statinius – ekspozicijų aikštelę (baigtumo procentas 85 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad dovanoti Statiniai yra žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Statinių įgijėjui žemės naudojimo klausimas bus sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad apdovanotajam yra išaiškinta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, valstybinės žemės sklypus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perleidžia/išnuomoja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Vadovaujantis minėtu įstatymu, valstybinė žemė perleidžiama/išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Tuo pagrindu, apdovanotasis turi teisę savo lėšomis kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl dalies žemės sklypo, reikalingo Statiniams aptarnauti ir tinkamai eksploatuoti, įsigijimo/išsinuomojimo.
31. NŽT 2021 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 49SD-11580-(14.49.104.) „Dėl faktinių duomenų patikrinimo“ J. B. nurodė, kad paaiškėjo, kad šiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įskaitant ir valstybei priklausančią žemės dalį, pastatyti ir 2021 m. birželio 16 d. bei rugpjūčio 26 d. deklaracijų apie statybos užbaigimą pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise fizinio asmens vardu įregistruoti statiniai: keturi prekybos paskirties pastatai ir kitas inžinerinis statinys – ekspozicijų aikštelė; tuo pačiu raštu J. B. informuotas apie būsimo žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimo vietoje datą ir laiką. 2021 m. lapkričio 23 d. NŽT surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FD-1110-(14.49.140.), kuriame užfiksuoti Sklype esantys keturi prekybos paskirties pastatai ir aikštelė, atlikta fotofiksacija.
32. 2021 m. spalio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu keturi prekybos paskirties pastatai ir 2021 m. gruodžio 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu ekspozicijų aikštelė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 100 proc. baigtumu kaip T. L. nuosavybė.
33. 2022 m. sausio 5 d. T. L., atstovaujama savo tėvo S. L., kreipėsi į NŽT prašydama leisti išsipirkti valstybinės žemės dalį sklype (duomenys neskelbtini), reikalingą sklype registruotiems ir jai nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti. Prie prašymo buvo pridėtas 2022 m. sausio 5 d. J. B. pareiškimas, kuriuo J. B., kaip sklypo adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis su valstybe, sutiko, kad T. L. pirktų iš valstybės žemės sklypo dalį, reikalingą sklype registruotiems ir jai priklausantiems statiniams eksploatuoti.
34. NŽT 2022 m. vasario 8 d. raštu Nr. 49SD-1831-(14.49.136E.) informavo pareiškėją T. L., kad J. B. nuosavybės teise valdomoje žemės sklypo dalyje (300/1181), esančioje 11 810 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su Lietuvos Respublika (881/1181) pasistatė pastatus, kurie 2021 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartimi buvo padovanoti T. L. be žemės sklypo dalies. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisęs į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, yra negaliojanti. Atsižvelgiant į tai, NŽT informavo, kad pastatams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies valdymo klausimus pareiškėja turi spręsti tik su buvusiu pastatų ir 300/1181 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininku.
35. Jau po kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje, 2022 m. liepos 13 d. T. L. ir J. B. sudarė neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartį (toliau – Panaudos sutartis), kuria J. B. neatlygintinai perdavė 300/1181 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotai naudotis T. L..
Dėl priešieškinio nagrinėjimo pirmumo
36. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatyme nenurodyta, nei kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, nei kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visų pirma nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
37. CPK 143 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, o 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas priima priešieškinį jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.
Žemesnės instancijos teismas
38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT priešieškiniu prašė Dovanojimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, kaip pažeidžiančią imperatyvųjį CK 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą statinių nuosavybės teisės perleidimo atveju išspręsti ir statinių įgijėjo teisių į žemės sklypą klausimą, todėl teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių reiškiamus reikalavimus, konstatavo, kad priešieškinio pagrįstumo klausimas nagrinėjamoje byloje yra pirminis, nes priešieškiniu ginčijamas sandoris – Dovanojimo sutartis, kuria yra grindžiami apeliantės, kaip Statinių savininkės, ieškinio reikalavimai dėl teisės lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti valstybinę žemę. Dėl to pirmiausia pasisakyta dėl priešieškinio. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Pažymėtina, jog priešieškiniu NŽT ginčija tarp šalių sudarytą Dovanojimo sutartį, kuria ieškiniu yra grindžiami ieškovės ieškinio reikalavimai dėl teisės lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti valstybinę žemę, o teismas įvertinęs galimybę, kad patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, pagrįstai nusprendė pirmiausia išspręsti ginčą dėl tarp šalių sudarytos Dovanojimo sutarties (ne)teisėtumo, kadangi pripažinus šią negaliojančia, nelieka pagrindo nagrinėti apeliantės reikalavimų susijusių su Dovanojimo Sutarties įgyvendinimu, t. y. šios teisės lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti valstybinę žemę. Taip pat akcentuotina, kad nagrinėjant priešieškinį buvo nagrinėjami ir ieškovės pagal ieškinį ieškinyje išdėstyti argumentai siekiant išspręsti priešieškiniu teikiama reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Dėl Dovanojimo sutarties (ne)galiojimo
39. Valstybinė žemė yra visai visuomenei reikšmingas viešasis turtas. Valstybinės žemės teisiniams santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018).
40. Valstybės žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja Žemės įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtintu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą tiek prieš privatų žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013)
Žemesnės instancijos teismas
41. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, galiojusia apeliantės prašymo padavimo metu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o 7 dalyje, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė.
42. Tam, kad būtų galima spręsti dėl apeliantės reikalavimo įpareigoti atsakovę NŽT parduoti 881/1181 dalį Žemės Sklypą ne aukciono tvarka pagrįstumo, kaip ir minėta aukščiau svarbu nustatyti ar tarp šalių sudaryta Dovanojimo sutartis yra galiojanti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradinis Statinių savininkas trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B. nuosavybės teisę į Statinius apeliantei T. L. perleido ne nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sutartimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog dovanojimo sutartis reglamentuojančios CK nuostatos nereguliuoja teisinių santykių, kaip turėtų būti sprendžiamas teisių į žemės sklypo dalį, kurią užima dovanojamas daiktas ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, klausimas. Nesant teisės normų, reglamentuojančių tam tikrus civilinius teisinius santykius, taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija) (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016). Kadangi dovanojimo sutartimi perleidžiama nuosavybės teisė, tai tokiu atveju taikytinas CK 6.394 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
43. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.394 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos įvairios teisės, kurios gali būti perduotos nekilnojamojo daikto (pastato ir pan.) įgijėjui kaip pagrindas naudotis žemės sklypu, – tai gali būti nuosavybės (jeigu pardavėjas yra žemės sklypo savininkas), bet taip pat ir žemės nuomos, užstatymo ar, pavyzdžiui, panaudos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015). Taigi tuo atveju, kai pastato ar kito su žeme susijusio nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis turi teisę neperleisti pastato pirkėjui žemės sklypo nuosavybės teisės, bet privalo suteikti teisę naudotis šiuo žemės sklypu kitokiu teisiniu pagrindu. Taip pat teismų praktikoje pažymėta, kad pareigos užtikrinti teisę naudotis nekilnojamojo turto užimamu žemės sklypu svarbumas pabrėžiamas ir įstatyme, nes CK 6.394 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta – yra negaliojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-706/2016). Pažymėtina, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalis taikytina tais atvejais, kai asmuo, perleidžiantis nekilnojamąjį daiktą (statinį), neturi nuosavybės teisių į žemės sklypą. Tuo tarpu tais atvejais, kai statinio savininkui žemės sklypas (jo dalis) priklauso nuosavybės teise, visų pirma turi būti sprendžiama dėl jo, kaip žemės savininko, teisių į žemę perleidimo statinio (statinių) įgijėjui. Taip pat CK 6.394 straipsnio taikymui nėra teisiškai reikšminga nuosavybės teisės į žemę rūšis – ar tai yra asmeninė, ar bendroji nuosavybė; svarbu yra tai, turi ar neturi asmuo nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame stovi perleidžiami pastatai (statiniai). Jei statinių savininkas valdo žemės sklypą (jo dalį) nuosavybės teise, teisių į žemę perleidimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant CK 6.394 straipsnio 2 dalį, bet ne 3 dalį. Tokį aiškinimą patvirtina ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalis, pagal kurią nuosavybės teisę į žemės sklypo, reikalingo statiniui ar įrenginiui eksploatuoti, dalį bendroje nuosavybėje, reikalingą jo nuosavybės teise turimai statinio ar įrenginio daliai eksploatuoti, bendraturtis gali perleisti tik kartu su nuosavybės teise į statinio ar įrenginio dalį (butą ar kitą patalpą).
44. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) J. B., būdamas dalies Sklypo, kuriame stovi Statiniai, savininku, sudarydamas su apeliante ginčo Statinių Dovanojimo sutartį, privalėjo sutartyje aptarti apeliantės teisių į žemės sklypą klausimą. Šio klausimo neaptarus, Dovanojimo sutartis negalėjo būti notaro tvirtinama, o patvirtinta yra negaliojanti, nes Dovanojimo sutartyje nurodyta apdovanoto asmens teisė pirkti ar išsinuomoti iš valstybinės žemės dalį nelaikytina klausimo dėl teisių į žemės sklypą aptarimu CK 6.394 straipsnio 2 dalies prasme. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nėra pagrindo nesutikti. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, pats Statinių dovanotojas J. B. buvo Sklypo bendraturtis, taigi ta apimtimi, kuria jo turima nuosavybės teisės į žemę dalis tenkino Statinių naudojimo pagal paskirtį poreikį, jis neturėjo teisės pretenduoti į valstybinę žemę, o neturėdamas tokių teisių negalėjo jų perleisti ir Statinių įgijėjai. Sklypo bendraturte yra valstybė, todėl sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su VSTVNDĮ 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismų praktiką bei šiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą, pagrįstai konstatavo, kad valstybės turto valdymo efektyvumo principo neatitiktų toks teisės aiškinimas, pagal kurį bendraturtis, valdantis Sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe, perleisdamas Sklype esančių Statinių nuosavybę trečiajam asmeniui, to asmens teisių į žemę klausimą galėtų spręsti valstybės sąskaita. Iš išdėstyto seka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju, kai Sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso J. B. kartu su valstybe, perleidžiant Sklype esančių Statinių nuosavybės teisę Dovanojimo sutartimi apeliantei, Dovanojimo sutartyje privalomai turėjo būti aptartas J. B. teisių į žemę perleidimo Statinių įgijėjai klausimas, o to nepadarius, pripažintina, kad Dovanojimo sutartis sudaryta pažeidžiant CK 6.394 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Dėl Panaudos sutarties (negaliojimo) ir bylos nagrinėjimo ribų (ne)peržengimo
45. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir sudarytos Panaudos sutarties tarp šalių galiojimą, kadangi atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT tokio reikalavimo priešieškiniu nereiškė.
46. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu į bylą apeliantė T. L. pateikė 2022 m. liepos 13 d. tarp šios ir trečiojo asmens (atsakovo pagal priešieškinį) J. B. sudarytą Panaudos sutartį, kuria jis neatlygintinai perdavė 300/1181 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neterminuotai naudotis apeliantei.
47. Taip pat nustatyta, kad NŽT neprašė Panaudos sutarties pripažinti negaliojančia, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis neperžengia bylos nagrinėjimo ribų, kadangi pati ieškovė šią sutartį sudarė ir pateikė į bylą jau nagrinėjant bylą teisme ir vertino ją ne kaip atskirą, bet kaip papildančią Dovanojimo sutartį. Taip pat akcentavo, jog Panaudos sutartis pagal savo turinį vertintina ne kaip savarankiška, bet kaip išvestinė iš Dovanojimo sutarties, nes Panaudos sutarties sudarymo tikslas yra suteikti teisę naudotis Sklypo dalimi Statiniams, perleistiems Dovanojimo sutartimi ir nurodytiems Panaudos sutarties 2.2 punkte, eksploatuoti, su tokia pirmosios instancijos išvada sutiktina ir remiantis išdėstytu laikytina, jog šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribos nebuvo peržengtos.
48. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto, taip pat buto ar kitų patalpų daugiabučiame name pirkimo–pardavimo sutartį, kai pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, ar jo dalies, reikalingos šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, savininkas, pirkėjas ir pardavėjas gali susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais. Be to, šio praktikoje pripažinta ir tai, kad šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu (pvz., įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl panaudos, ar nustatyti servitutą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017), tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog J. B. yra Sklypo bendraturtis kartu su valstybe, todėl vadovaujantis CPK 4.75 straipsnio 1 dalimi Sklypas turi būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, tačiau nagrinėjamu atveju naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta.
49. Bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesusitarta dėl to, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016; 2022 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2022). Iš išdėstyto seka, jog J. B. ir apeliantės sudaryta Panaudos sutartis pripažintina negaliojančia, nes nėra sutarties objekto, t. y. šalys susitarė dėl idealiosios dalies Sklypo, kurį J. B. valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su valstybe, nesant nustatytos naudojimosi tvarkos, taigi šalių susitarimo objektas nėra apibrėžtas ir negali būti konkrečiai identifikuojamas, o pati sutartis negali būti vykdoma. Kaip ir teisingai, ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, nėra abejonių, kad Sklypo bendraturčiai (J. B. ir valstybė) nebuvo susitarę dėl žemės naudojimosi tvarkos, o NŽT, kaip valstybės atstovė ir valstybinės žemės valdytoja patikėjimo teise, sutikimo sudaryti Panaudos sutartį bendraturčiui J. B. nebuvo davusi.
50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp T. L. ir J. B. sudaryta Dovanojimo sutartis pažeidė CK 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvų reikalavimą, pagal kurį sutartimi, kuria perleidžiama Statinių nuosavybės teisė, Statinių įgijėjai turėjo būti perleistos ir teisės į žemės sklypą. Šis pažeidimas pagrįstai pripažintinas esminiu ir lemiančiu sandorio pripažinimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat, CK 6.394 straipsnio 2 dalies imperatyvo pažeidimas sudarius 2022 m. liepos 13 d. Panaudos sutartį nebuvo pašalintas, priešingai, ši sutartis pagrįstai pripažintina negaliojančia savarankišku pagrindu, kadangi ši buvo sudaryta nesant nustatytos naudojimosi Sklypu tvarkos tarp bendraturčių, dėl ko nebuvo galima nustatyti ir susitarimo dalyko, taip pat ir nesant valstybės, kaip Sklypo bendraturtės, sutikimo (CK 4.75, 4.78 straipsniai). Kadangi priešieškiniu ginčo Dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia, neliko ir pirmosios instancijos teismui pagrindo nagrinėti apeliantės T. L. reikalavimų susijusių su Dovanojimo Sutarties įgyvendinimu, t. y. šios teisės lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti valstybinę žemę.
Dėl (ne)pagrįsto NŽT atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo
51. Apeliantė teigia, kad atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) NŽT buvo nepagrįstai atleista nuo žyminio mokesčio. Nurodo, kad NŽT negynė viešojo intereso, o ir jei gynė, šis pagrindas nėra pakankamas šią atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
52. CPK 83 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyti subjektai, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šiame straipsnyje nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Taigi, kaip matyti iš normos turinio, nuo žyminio mokesčio valstybės ir savivaldybės institucijos ir / ar kiti asmenys atleidžiami ne bet kokiu atveju, o tik tada, kai šie subjektai pateikia ieškinį (priešieškinį), siekdami apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-243-196/2018).
53. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmuo, prašydamas taikyti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas tuo pagrindu, jog ieškinys, pareiškimas ar skundas paduotas dėl viešojo intereso pažeidimo, privalo nurodyti įstatymą, suteikiantį šiam asmeniui teisę reikšti tokį ieškinį, paduoti tokį pareiškimą ar skundą, ir, jeigu ši teisė yra bendrojo pobūdžio, pagrįsti viešąjį interesą esant konkrečiam ginčijamam materialiajam teisiniam santykiui. Ši nuostata reiškia, kad paduoti ieškinį, pareiškimą, prašymą ar skundą, siekiant apginti pažeistą viešąjį interesą, atitinkamos institucijos ar kiti asmenys gali tik tuomet, kai tai įsakmiai numatyta įstatyme (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-66/2005). Atsižvelgiant į CPK įtvirtintą teisinį reguliavimą ir atleidimo nuo žyminio mokesčio instituto tikslus, manytina, kad analogiškos taisyklės (nurodytos pirmiau minėtoje teismų praktikoje) taikytinos ir tuo atveju, kai valstybės institucija pareiškia, kad gina valstybės interesus.
54. Iš pirmiau nurodytų normų ir teismų praktikos sisteminės analizės darytina išvada, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą subjektas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik esant dviejų sąlygų visetui: subjektas gina viešąjį, valstybės ir/ar savivaldybės interesą (kurį, be kita ko, turi aiškiai įvardyti) ir teisės aktai suteikia jam teisę tokį interesą ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-595-516/2015). Taigi vien aplinkybė, jog valstybės institucija pareiškė ieškinį (priešieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą), savaime nėra pakankama CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktui taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-932/2014).
55. Nagrinėjamu atveju apeliantei T. L. padavus ieškinį atsakovei NŽT, kuri yra valstybės institucija, pastaroji pateikė priešieškinį. Priešieškiniu nurodė, kad vadovaujantis Žeme?s i?statymo 32 straipsnio 3 dalies 15 punktu, kad yra pagrindas manyti, jog vies?asis interesas paz?eistas valstybine?s z?eme?s naudojimo, valdymo ir disponavimo ja srityje, todėl ir teikia priešieškinį. Taip pat nurodė, kad priešieškinį teikė ir tuo pagrindu, jog NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė ir kaip Žemės sklypo, kuriam nenustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, bendraturtė, privalėjo ginti pažeistas savo teises, kadangi tiek Dovanojimo sutartimi, tiek Panaudos sutartimi šios buvo pažeistos. Paaiškino, kad NŽT sutikimo statyti Statinius pagal R. A. 2021 metais parengtą statybos projektą visame Žemės sklype nebuvo išdavusi. Taip pat NŽT vertinimu, apeliantė T. L., po Dovanojimo sutarties sudarymo pareiškusi ieškinį dėl įpareigojimo parduoti šiai 881/1181 Sklypo dalį ne aukciono tvarka, tokiais savo veiksmais siekė lengvatine ne aukciono tvarka įsigyti papildomą valstybei nuosavybės teise priklausančią Sklypo dalį ir taip pasipelnyti iš valstybės bei gauti finansinę naudą trečiųjų asmenų sąskaita, t. y. pažeisti viešosios teisės principą, taip pat siekį tvarkyti valstybės turtą visuomenės interesų labui. Pažymėtina, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. liepos 22 d. rašto matyti, jog valstybei priklausanti Sklypo dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ir šią numatyta naudoti Vilniaus miesto visuomenės socialiniams poreikiams tenkinti, todėl ir dėl šios priežasties žemė negali būti parduodama apeliantei.
56. Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atsakovė (ieškovę pagal priešieškinį) NŽT atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kadangi ši pateikė priešieškinį būdama valstybės institucija ir gindama valstybės interesus dėl ginčo žemės Sklypo pardavimo ir panaudos.
Dėl bylos procesinės baigties
57. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
58. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negauta – klausimas nespręstinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantės T. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.