- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-22
- Bylos Nr.
- e2-140-910/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Suinteresuotas asmuo
- A. V.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) V. B. pareiškimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Meharis“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo – A. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Meharis“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė), nemokumo administratore paskyrė UAB „Šiaulių administratorių biuras“ (toliau – nemokumo administratorė). Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 9 d.
2. Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d., 2024 m. kovo 7 d., 2024 m. kovo 12 d. ir 2024 m. gegužės 8 d. nutartimis patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.
3. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „Meharis“ pripažinta likviduojama dėl bankroto (toliau – ir LUAB „Meharis“).
4. Kauno apygardos teisme 2024 m. rugpjūčio 27 d. gautas suinteresuoto asmens (kreditoriaus) V. B. (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu pripažinti bendrovės akcininkę ir buvusią direktorę A. V. (toliau – ir suinteresuotas asmuo).
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sudarytų ekonomiškai nenaudingų sandorių, apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos, pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
6. Bendrovės dokumentų patikrinimą atlikusi auditorė V. V. nustatė, kad atsargos buvo apskaitomos ir finansinėse ataskaitose atvaizduojamos įsigijimo savikaina, nevertinant jų tikrosios galimo realizavimo vertės, nerasta dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsargų likučiai bendrovėje būtų inventorizuojami, niekada nebuvo spausdinamas registras, detalizuojantis bendrovėje apskaitomų atsargų likutį. Atsargų likučiai nebuvo nukainojami, t. y. nebuvo nustatoma tikroji galimo realizavimo vertė, todėl atsargų vertė finansinėse ataskaitose nurodyta neteisinga (pernelyg didelė). Bendrovės turėtos atsargos 2023 m. pirmoje pusėje UAB „Metalo laužas“ buvo parduotos dešimt kartų mažesne kaina nei vertė, kuria jos buvo apskaitytos 2022 m. finansinėse ataskaitose. Antstolis Regimantas Budreika areštavo UAB „Meharis“ atsargas (įsigijimo savikaina – 116 674 Eur), kurių vertė arešto akte nurodyta tris kartus mažesnė, t. y. 38 400 Eur. Su tokia verte bendrovės vadovė sutiko, tačiau, sudarydama 2023 m. spalio 10 d. balansą, atsargų (turto) vertės neperkainavo tikrąja galimo realizavimo verte, t. y. sąmoningai nurodė atsargų vertę pagal savikainą (didesnę). Kaip ir kodėl atsakovė įsigijo ir daug metų apskaitė kaip atsargas naudotas detales jų įsigijimo savikaina, neaišku, todėl keliama prielaida, kad dalis apskaitytų atsargų buvo parduota anksčiau, suteikiant automobilių serviso paslaugas, o apskaitytos senos, pakeistos detalės naujų detalių įsigijimo savikaina.
7. Atsargų nukainojimo 2019–2022 m. bendrovėje nebuvo, atsargų, taip pat viso kito turto ir bendrovės skolų bei įsipareigojimų inventorizacija nebuvo atlikta. Bendrovės apskaita organizuota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taikomus įmonių turto ir įsipareigojimų apskaitai, tai nulėmė, kad iš dalies nebuvo galimybės nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Dėl to bendrovės kreditoriai (tarp jų – V. B.) negalėjo tinkamai įvertinti bendrovės mokumo galimybių ir imtis atitinkamų veiksmų, galinčių apsaugoti jų turtinius interesus. Į bylą pateiktos sąskaitos patvirtina, kad 222 753,54 Eur bendrovės atsargos, apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir įrašytos į 2022 m. finansines ataskaitas, nuo 2023 m. sausio 31 d. iki 2023 m. liepos 3 d. buvo parduotos už 3 966,90 Eur kaip metalo laužas.
8. Suinteresuotas asmuo – bendrovės vadovė – nemokėjo darbo užmokesčio darbuotojams, neatsiskaitė su pareiškėju, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Bendrovė, neatsiskaičiusi su kreditoriumi V. B., atliko mokėjimus kitiems kreditoriams, kuriems mokėjimo terminas buvo vėlesnis. Tai patvirtina pateikti Tarpusavio skolų suderinimo aktai.
9. Kai buvo pasirašytas 2023 m. sausio 16 d. tarpusavio suderinimo aktas dėl bendrovės 36 393,24 Eur skolos pareiškėjui, bendrovės vadovė sumažino bendrovės turimą turtą: pardavė automobilį CITROEN, C-CROSSER (valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini)) savo tėvui A. V., o kai kreditorius pareiškė pretenziją, kad su juo neatsiskaito, 2023 m. gegužės 10 d. pasirašė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią automobilis VW SHARAN (valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) yra parduotas pačiai A. V., pinigai už automobilį nesumokėti. Bendrovė tapo nemokia daug anksčiau nei bendrovės vadovė (suinteresuotas asmuo) kreipėsi į teismą. Ji veikė nuosekliai ir kryptingai, siekdama sumažinti (eliminuoti) galimybę bendrovei atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant pareiškėją, kuriam skola už nuomojamas patalpas kiekvienais metais didėjo.
10. Bendrovė nuo 2018 m. tinkamai neatsiskaitinėjo su kreditoriais, jos skolos augo. Vengdama skolų išieškojimo iš bendrovės turimo turto, bendrovės vadovė (suinteresuotas asmuo) ėmė pardavinėti ne tik atsargas, bet ir ilgalaikį turtą, mažindama kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės transporto priemones. Bendrovės vadovės veiksmai patvirtina, kad ji sąmoningai nuslėpė dalį buhalterinės apskaitos duomenų ir registrų, jų neperdavė paskirtai nemokumo administratorei per nustatytą terminą, o vėliau – juos sunaikino. Bendrovės buhalterinė apskaita sąmoningai tvarkyta taip, kad būtų nepagrįstai padidinta bendrovės turimo turto vertė, taip galbūt bandyta nuslėpti bendrovės nemokumo aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
11. Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi LUAB „Meharis“ bankrotą pripažino tyčiniu, o atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu pripažino suinteresuotą asmenį A. V..
12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad bendrovė 2019 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, padalinių uždarymo, veiklos perorientavimo į automobilių serviso paslaugas nepakako finansinei padėčiai atkurti ir bendrovė vėliausiai 2022 m. pabaigoje buvo nemoki, nes nesugebėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams, pradelsti įsipareigojimai didėjo, 2022 m. balanse apskaitytas reikšmingo dydžio turtas buvo priduotas į metalo laužą, apskaityto turto neužteko kreditorių reikalavimams patenkinti.
13. Teismas pripažino, kad bendrovės vadovė nesilaikė teisės aktų nustatytos turto inventorizavimo tvarkos, bendrovės atsargos buvo apskaitomos ir finansinėse ataskaitose nurodomos savikaina, nevertinant jų tikrosios realizavimo vertės.
14. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo neturėjo pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turto, kuris nuosavybės teise priklausė ne bendrovei, tačiau turėjo pareigą perduoti visus buhalterinės apskaitos duomenis – arba atspausdintus popierine forma, arba prisijungimo prie duomenų bazės duomenis. Dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų dalies nebuvimo neįmanoma įvertinti bendrovės nemokumo priežasčių. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai.
15. Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentus, kad bendrovės bankrotas kilo dėl pareiškėjo (bendrovės kreditoriaus) veiksmų. Teismas pažymėjo, kad kilęs konfliktas, kurio metu pareiškėjas bendrovės nuomojamose patalpose panaudojo smurtą prieš suinteresuoto asmens sutuoktinį, sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo sutrukdyti kasdienei bendrovės veiklai, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog tai galėjo lemti bendrovės nemokumą. Kartu teismas pažymėjo, kad ne patalpų nuomos sutarties nutraukimas nulėmė bendrovės nemokumą, o bendrovės ilgalaikis neišgalėjimas vykdyti iš nuomos teisinių santykių kylančių įsipareigojimų buvo pagrindas vienašališkai nutraukti nuomos sutartį.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog bendrovei priklausęs automobilis CITROEN, C-CROSSER buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Kai transporto priemonė perleista už rinkos kainą, toks sandoris nelaikomas pažeidžiančiu bendrovės interesus ir negali būti įvertintas kaip tyčinio bankroto požymis.
17. Teismas pripažino, kad suinteresuotas asmuo perleido sau transporto priemonę VW SHARAN už dividendus, kurių neturėjo teisės išsimokėti, taigi, buvo sudarytas bendrovei nenaudingas sandoris. Perleisdama sau bendrovei priklausančią transporto priemonę, bendrovės vadovė (suinteresuotas asmuo) blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį ir pažeidė bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus nukreipti išieškojimą į skolininkės (bendrovės) turtą. Buvusios bendrovės vadovės veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimu, dėl to buvo apribota galimybė bendrovės kreditoriams iš bendrovės turto patenkinti bent finansinių reikalavimų dalį. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatyta buvusios bendrovės vadovės veiksmų atitiktis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytam tyčinio bankroto požymiui.
18. Įvertinęs bylos duomenis pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėjo nurodomas mokėjimų eiliškumo pažeidimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės nemokumo būklės pablogėjimu. Teismo vertinimu, nors bendrovei esant nemokia buvo atliekami mokėjimai, nėra pagrindo pripažinti, kad tuo buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama pažeisti kreditorių teises, o ne tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus bei atsiskaitant su kreditoriais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Suinteresuotas asmuo A. V. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl UAB „Meharis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Teismas rėmėsi pareiškėjo nurodytais argumentais ir jo pateikta auditorės išvada, kurioje pasisakyta dėl bendrovės turto, perduoto į metalo laužą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrovė negalėjo laiku vykdyti įsipareigojimų ir jos pradelsti įsipareigojimai didėjo. Byloje nėra įrodymų, kad 2022 m. pabaigoje bendrovės finansinė padėtis buvo kritinė. Net 2022 m. gruodžio 31 d. perkainavus bendrovės turėtas atsargas galima realizavimo verte, bendrovė neatitiko nemokios statuso ir jai bankroto byla nebūtų keliama.
19.2. Vertinant nemokumo momentą, nebuvo įvertinta visuma bylos duomenų, nenustatyta konkrečių sąmoningų apeliantės veiksmų, kurie galėjo nulemti bendrovės nemokumą arba bloginti jos finansinę padėtį. Nors skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad bendrovės turto vertė nepagrįstai ir itin daug padidinta, tačiau nenurodė apeliantės veiksmų, kuriais buvo išdidintas turtas. Teismas netinkamai įvertino apeliantės pateiktus į bylą įrodymus, kuriais įrodinėjama bendrovės turėtų atsargų vertė.
19.3. Byloje nustatyta, kad apeliantė bendrovės nemokumo administratorei perdavė visus bendrovės dokumentus, jų pakako nustatant vykdytą veiklą, turėtą turtą, įsipareigojimus, įvertinant nemokumo priežastis. Apeliantė neturėjo pareigos perduoti nemokumo administratorei nuomotos buhalterinės apskaitos programos, nes ji priklausė tretiesiems asmenims.
19.4. Apeliantė neatliko tyčinių veiksmų, siekdama nuslėpti ar sunaikinti bendrovės buhalterinius dokumentus. Į bylą pateikti bendrovės skolų suderinimo su klientais aktai, buvusių klientų (kreditorių) atsakymai dėl skolų derinimo, kurių teismas nevertino.
19.5. Teismas nepagrįstai sutiko su auditorės teiginiu, kad atsakovė privalėjo perkainoti atsargas, jas apskaityti grynąja realizavimo verte, ir šių veiksmų neatlikimą nepagrįstai įvertino kaip tyčinio bankroto požymį.
19.6. Nors bendrovėje inventorizacijos buvo atliekamos pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką, formaliai jos nepatvirtinus, tačiau toks mažareikšmis pažeidimas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu – neteisingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, įvertinus tai, kad suinteresuoto asmens perduotų nemokumo administratorei dokumentų pakako nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų struktūrą. Teismas neįvertino nemokumo administratorei perduotų ir į bylą pateiktų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtina tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
19.7. Bendrovė neprivalėjo vesti registrų, detalizuojančių įsipareigojimų likučius ir jų mokėjimo terminus kiekvienais metais. Šių registrų nevedimas nepatvirtina tyčinių sąmoningų suinteresuoto asmens veiksmų, kurių pagrindu bendrovė buvo privesta prie bankroto.
19.8. Teismas neįvertino bendrovės atstovės pateiktų paaiškinimų, teiktų bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
19.9. Spręsdamas dėl sandorio, kuriuo transporto priemonė VW SHARAN perleista bendrovės akcininkei (apeliantei), teisėtumo, teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl bendrovės akcininko sprendimo išmokėti dividendus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad sprendimo priėmimo dieną bendrovė buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų. Akcininko sprendimo išmokėti dividendus dieną (2015 m. balandžio 30 d.) nebuvo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje nurodytų pagrindų, draudžiančių priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus. Sudarius sutartį dėl transporto priemonės perleidimo akcininkei (apeliantei) ir atlikus įskaitymą, buvo padengta bendrovės seniausio įsipareigojimo dalis. Jokių tyčinių ar sąmoningų veiksmų, siekiant bendrovės nemokumo ar bloginant jos finansinę padėtį, apeliantė neatliko, tarp nurodytų veiksmų nėra priežastinio ryšio. Teismas neįvertino aplinkybės, kad sutartimi perleistas automobilis buvo grąžintas bendrovei.
19.10. Teismas rėmėsi tik pareiškėjo pateikta auditorės pažyma ir joje nurodytomis aplinkybėmis, nevertino kitų byloje esančių įrodymų ir jų visumos. Auditorės pažymai teismas nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę nei kitiems bylos įrodymams, nors ši pažyma turėjo būti įvertinta kritiškai, atsižvelgus į tai, kad ją užsakė ir auditorei sumokėjo pareiškėjas.
19.11. Nenustatyta tyčinių apeliantės (suinteresuoto asmens) veiksmų, kurie galėjo nulemti bendrovės nemokumą arba būtų sistemingai nukreipti bloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp suinteresuoto asmens konkrečių veiksmų ir bendrovės nemokumo ar sąmoningo jos finansinės padėties bloginimo.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas V. B. prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Vertinti bendrovės nemokumo momentą, remiantis bendrovės balanso duomenimis, nėra pagrindo. Teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartyje padarytą išvadą, kad pareiškėjas įrodė, jog bendrovės buhalterinės apskaitos duomenys, pateikti Juridinių asmenų registrui apie bendrovės turimą turtą, neatitinka tikrovės, todėl nėra teisinio pagrindo bendrovės nemokumo momentą sieti su buhalterinės apskaitos duomenimis, kurie neatitinka tikrovės nei dėl nurodyto turto, nei dėl skolų.
20.2. Neteisingų duomenų nurodymas finansinėse ataskaitose negali būti vertinama kaip verslo nesėkmė, tai buvo daroma turint tikslą užmaskuoti bendrovės nemokumą ne vienerius metus.
20.3. Atskirojo skundo argumentai, kad 2022 m. pabaigoje bendrovės finansinė padėtis nebuvo kritinė, yra nepagrįsti. Nors bendrovė vykdė veiklą, bet buvo nemoki, neturėjo pajamų atsiskaityti su kreditoriais, tačiau įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskelbė apie savo nemokumą, tyčia klaidino kreditorius apie neva sėkmingą verslą ir turimą turtą. Bendrovė (jos vadovė) žinojo, kad turtas finansinėse ataskaitose daug metų apskaitomas ne tikrąja jo rinkos verte, o savikaina, kuri neatitiko rinkos pokyčių, atsargos buvo nelikvidžios, pasenusios ir buvo parduotos tik kaip metalo laužas pagal metalo svorį.
20.4. Teismas padarė teisingą išvadą, kad turto vertė nepagrįstai ir itin daug padidinta. Suinteresuotas asmuo turėjo teisę ir galimybę pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus ir (ar) kitus dokumentus, kurie įrodytų, kad turtas buvo apskaitytas tikrąja turto verte. Tačiau bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas nepateikė įrodymų, kuriuose būtų nurodyta atsargų įsigijimo data ir struktūra, taip pat nepateikė skolų struktūros, dokumentų, kuriuose būtų nurodyta skolų (įsipareigojimų) atsiradimo data, negalėjo atsakyti į teismo klausimą, kokiuose dokumentuose yra užfiksuota, kokias pradelstas skolas (įsipareigojimus) turėjo bendrovė.
20.5. Suinteresuotas asmuo nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovės finansinė ir turtinė padėtis buvo gera, kad tik pareiškėjo veiksmai 2023 m. liepos mėn. nulėmė bendrovės nemokumą.
20.6. Suinteresuotas asmuo ne tik neginčijo, bet bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad buhalterinės apskaitos programos neperdavė nemokumo administratorei, programos duomenys buvo sunaikinti ir jų negalima atkurti. Suinteresuotas asmuo taip pat patvirtino, kad turto (atsargų) registrų ir skolų registrų neperdavė nemokumo administratorei. Suinteresuotas asmuo ignoruoja teisės aktų nuostatas ir Kauno apygardos teismo nutartį, kurioje nurodyta jos pareiga, iškėlus bendrovės nemokumo bylą, perduoti paskirtai nemokumo administratorei ne dalį dokumentų, kurių galėtų užtekti nemokumo procedūrai vykdyti, bet visus dokumentus.
20.7. Nors suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo išvada, kad ji, kaip bendrovės akcininkė, negalėjo nei priimti sprendimo dėl dividendų išmokėjimo, nei atlikti įskaitymo, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų šią teismo išvadą. Suinteresuotas asmuo nepateikė nei akcininko sprendimo paskirstyti pelną dividendų forma, nėra dokumentų, kurie nurodytų, kada ir kiek dividendų buvo išmokėta (neišmokėta). Kauno apygardos teismas nepatvirtino bendrovės skolos neišmokėtų dividendų forma. Dėl to teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad suinteresuotas asmuo, sudarydama transporto priemonės pardavimo sandorį su savimi ir nesumokėjusi piniginių lėšų, pažeidė nemokios bendrovės kreditorių teises.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
22. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
23. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas kreditoriaus pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu pripažintas suinteresuotas asmuo – buvusi bendrovės vadovė. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios situacijos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
24. Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi UAB „Meharis“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Šiaulių administratorių biuras“. Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 9 d. (1 t., b. l. 145–149).
25. Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2024 m. kovo 7 d., 2024 m. kovo 12 d. ir 2024 m. gegužės 8 d. nutartimis (3 t., b. l. 12–13, 50–51, 53–54, 89–90).
26. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „Meharis“ pripažinta likviduojama dėl bankroto (3 t., b. l. 80–81).
27. Iš Juridinių asmenų registro 2023 m. spalio 4 d. išplėstinio išrašo nustatyta, kad bendrovė įsteigta 1996 m. sausio 22 d.; pradinis bendrovės pavadinimas iki 1996 m. liepos 8 d. buvo A. V. firma, nuo 1996 m. liepos 8 d. iki 1997 m. lapkričio 18 d. – A. V. firma „Meharis“, nuo 1997 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. sausio 3 d. – A. V. firma „Meharis“, nuo 2005 m. sausio 3 d. – UAB „Meharis“; bendrovės vadovė nuo 2005 m. sausio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo apeliantė (suinteresuotas asmuo) A. V. (1 t., b. l. 10–14).
28. Kauno apygardos teisme 2024 m. rugpjūčio 27 d. gautas suinteresuoto asmens (kreditoriaus) V. B. (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu pripažinti bendrovės akcininkę ir buvusią direktorę – suinteresuotą asmenį A. V.. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sudarytų ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių, apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos, pažeisto CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (3 t., b. l. 95–159).
Žemesnės instancijos teismas
29. Kauno apygardos teismas 2025 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė (10 t., b. l. 74–92).
30. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-394-798/2025 panaikino Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nebuvo pakankamai aktyvus, neužtikrino, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų atskleistos, išanalizuotos ir įvertintos nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės (10 t., b. l. 132–149).
31. Skundžiama 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškimą patenkino iš dalies: bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindu; atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą pripažino suinteresuotą asmenį – buvusią bendrovės vadovę A. V.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vėliausiai 2022 m. pabaigoje bendrovė buvo nemoki, konstatavo, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai, bendrovės vadovė, perleisdama sau už dividendus bendrovei priklausančią transporto priemonę, blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį ir pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą.
Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu
32. Tyčinis bankrotas yra specifinis juridinio asmens nemokumo teisės institutas. Jis leidžia nustatyti, ar juridinio asmens bankroto nebuvo siekiama tyčia, t. y. ar bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, ar tyčiniai valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).
33. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti.
34. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant juridinio asmens tyčinio bankroto instituto taikymą, akcentuojama, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai).
35. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai, t. y. vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).
36. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentavusių bankroto pripažinimą tyčiniu.
37. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas).
38. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo, t. y. nustatyta, ar įmonės sudarytais sandoriais, kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama jos nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio jos nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
39. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytais požymiais, tačiau neatskleidė šių požymių sąsajos su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytomis privalomomis sąlygomis.
Dėl bendrovės nemokumo momento
41. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes, tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir juridinio asmens nemokumo arba priežastinio ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).
42. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turtą. Vadinasi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija turimo turto vertę (balanso testas).
43. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
44. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo, priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūras. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
Žemesnės instancijos teismas
45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie bendrovės vykdytą veiklą ir finansinę padėtį, padarė išvadą, kad bendrovė 2019 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, padalinių uždarymo, veiklos perorientavimo į automobilių serviso paslaugas nepakako finansinei padėčiai atkurti ir vėliausiai 2022 m. pabaigoje bendrovė buvo nemoki, nes nesugebėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams, pradelsti įsipareigojimai didėjo, 2022 m. balanse apskaitytas reikšmingo dydžio turtas buvo priduotas į metalo laužą, apskaityto turto neužteko kreditorių reikalavimams patenkinti.
46. Apeliantė nesutinka su skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis ir teigia, kad 2022 m. pabaigoje bendrovės padėtis nebuvo kritinė, bendrovė vykdė veiklą ir generavo pajamas iki pat 2023 m. vasaros, kai prasidėjo nesutarimai su pareiškėju – patalpų, kuriose bendrovė vykdė veiklą, nuomotoju. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams dėl bendrovės nemokumo momento.
47. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016; 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-852-450/2023).
48. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti bendrovės balansuose nurodyto turto realią vertę, išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis. Teismas pagrįstai nustatė, kad didžiąją bendrovės turto dalį sudarė atsargos, kurios buvo apskaitytos įsigijimo verte, tačiau jų dalis nebuvo realizuota vykdant veiklą, nuo 2023 m. pradžios atsargas imta pardavinėti kaip metalo laužą ir iki 2023 m. liepos 3 d. atsargos, bendrovės dokumentuose apskaitytos kaip 222 753,54 vertės, buvo realizuotos už 3 966,90 Eur kaip 10 522 kg metalo (t. 6, b. l. 5–10). Dėl to teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. balanse, kuris Juridinių asmenų registrui pateiktas 2023 m. gegužės 24 d., buvo nurodyta gerokai per didelė 2022 m. pabaigoje bendrovės turėtų atsargų vertė (349 778 Eur, nors 222 753,54 Eur vertės atsargos 2023 m. pradžioje parduotos į metalo laužą už 3 966,90 Eur).
49. Apeliantė teigia, kad net tuo atveju, jeigu atsargos būtų apskaitytos tokia verte, už kokią kainą jos parduotos į metalo laužą, bendrovė 2022 m. pabaigoje neatitiko nemokios statuso, nes jos įsipareigojimai neviršijo turimo turto vertės: 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės turimo turto vertė buvo 142 880,46 Eur (iš balanse nurodytos 365 634 Eur vertės turto atėmus 222 753,54 Eur vertės turtą, parduotą kaip metalo laužą, pridėjus 3 966,90 Eur, kurie gauti už atsargas, kaip metalo laužą), o įsipareigojimai buvo 85 755 Eur (iš jų – 21 451,65 Eur neišmokėtų dividendų skola apeliantei, kaip bendrovės akcininkei).
Žemesnės instancijos teismas
50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, jog bendrovės atsargų, kurios nebuvo parduotos kaip metalo laužas, reali vertė buvo tokia, kad jas pardavus galėjo būti patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, taip pat nepagrindė, jog likusios atsargos buvo likvidžios, t. y. buvo realių galimybių jas parduoti (CPK 178 straipsnis). Remiantis nurodytais motyvais, apeliantės argumentai, kad bendrovė pagal balanso testą buvo moki, atmetami kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
51. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ar juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi, juridinis asmuo gali būti pripažintas nemokiu ir tuo atveju, kai įsipareigojimai formaliai neviršija balansinės turto vertės, bet nustatoma, kad juridinis asmuo sistemingai nesugeba atsiskaityti su kreditoriais. Tai reiškia, kad ir tuo atveju, jeigu bendrovė pagal balanso testą ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nemoki, ši aplinkybė per se (savaime) nėra pagrindas pripažinti ją mokia, neįvertinus kitos alternatyvios sąlygos – bendrovės galėjimo laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas), kuris siejamas ir su juridinio asmens gyvybingumu, t. y. būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
52. Byloje surinktų duomenų visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad nors bendrovė iki 2023 m. vidurio vykdė veiklą, tačiau gaunamų pajamų nepakako finansinėms prievolėms laiku vykdyti, nepavyko sumokėti susikaupusios skolos už patalpų nuomą. Mokesčiai į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą buvo mokami, bet su vėlavimais (t. 11, b. l. 49–50), patalpų, kuriose bendrovė teikė automobilių remonto paslaugas, nuomos mokesčio skola buvo nuo 2018 m., 2019–2023 m. mokėtas ne visas nuomos mokestis, jo skola didėjo (t. 4, b. l. 107–115). Aplinkybę, kad 2022 m. pabaigoje bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, patvirtina ir tai, jog patalpų nuomos mokesčio skolos nebuvo galimybės sumokėti, dėl to patalpų nuomotojas ir bendrovės vadovė 2023 m. balandžio 19 d. pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir 2023 m. balandžio 1 d. užfiksavo 39 755,48 Eur skolą, kurios suma – nuomos mokestis beveik už 17 mėn. (nuo 2019 m. balandžio 30 d. šalys susitarė dėl 2 387 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį). Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 21 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-16363-962/2023 (šis sprendimas įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 22 d.) iš bendrovės patalpų nuomotojui priteista 39 755,48 Eur nuomos mokesčio skola ir 14 385,38 Eur delspinigių (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
53. Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovė 2022 m. gruodžio 31 d. negalėjo tinkamai atsiskaityti su savo kreditoriais, netinkamas prievolių vykdymas buvo ilgalaikis. Nors buvo imtasi priemonių bendrovės veiklos tęstinumui užtikrinti, tačiau jų nepakako finansiniams sunkumams įveikti. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad iki 2023 m. vasaros bendrovė tęsė veiklą, turėjo darbuotojų, klientų, generavo pajamas ir finansinių įsipareigojimų dalis buvo dengiama, nesuteikia pakankamo pagrindo pripažinti, jog po 2022 m. gruodžio 31 d. likvidumo testas liko išlaikytas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
54. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovė vėliausiai 2022 m. pabaigoje buvo nemoki, nes negalėjo tinkamai vykdyti piniginių prievolių kreditoriams, turimo turto, atsižvelgus į jo realią vertę ir galimybes realizuoti, taip pat nepakako įsipareigojimams įvykdyti (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo kaip tyčinio bankroto požymio
55. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas. Netinkamas juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas dėl to, kad ši aplinkybė įprastai trukdo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, be to, gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis.
56. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad suinteresuotas asmuo – buvusi bendrovės vadovė – nesilaikė teisės aktų nustatytos juridinio asmens turto inventorizavimo tvarkos, neatliko bendrovei priklausančio turto inventorizavimo, bendrovės turimos atsargos buvo netinkamai apskaitomos, nurodant įsigijimo vertę, nevertinant jų tikrosios realizavimo vertės, be to, nemokumo administratorei nebuvo perduota bendrovės buhalterinės apskaitos programa ir (ar) joje esantys duomenys, kurie leistų įvertinti bendrovės nemokumo priežastis. Remdamasis nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas konstatavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius: juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai.
57. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įvertinimu, teigia, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi tik pareiškėjo pateikta auditorės pažyma. Pasak apeliantės, ji nemokumo administratorei perdavė visus bendrovės dokumentus, o pareigos perduoti buhalterinės apskaitos programinę įrangą neturėjo, nes ši priklauso tretiesiems asmenims. Apeliantės nuomone, bendrovei priklausiusių atsargų netinkamas įkainojimas (apskaitymas) nepagrįstai pripažintas tyčinio bankroto požymiu. Turto inventorizavimas bendrovėje buvo atliekamas pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką, kuri nebuvo įforminta raštu, tačiau toks mažareikšmis pažeidimas negali būti vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis. Apeliantės įsitikinimu, teismo nurodytų apskaitos registrų nevedimas nepatvirtina neteisėtų, tyčinių jos, kaip bendrovės vadovės, veiksmų, kurių pagrindu bendrovė būtų privesta prie bankroto. Be to, teismas neįvertino nemokumo administratorės pozicijos, kad iš perduotų dokumentų galima įvertinti bendrovės vykdytą veiklą, ir nemokumo administratorė neįžvelgė pagrindo kreiptis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
58. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, remiantis šiuo požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-2019).
59. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, susijusius su netinkamu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad buvo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumų. Apeliantė pripažįsta, kad bendrovėje nebuvo patvirtintos turto inventorizavimo tvarkos, jog kitokia atsargų apskaitymo tvarka (ne pagal įsigijimo vertę) būtų leidusi tiksliau nustatyti bendrovės turto (atsargų) tikrąją (realią) vertę. Apeliantė neginčija ir to, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, paskirtai nemokumo administratorei nebuvo perduota bendrovėje naudota kompiuterinė buhalterinės apskaitos programa.
60. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės nemokumo administratorė (jos atstovė), duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, jog jai buvo perduoti dokumentai, atsargų sąrašai, automobiliai, kreditorių, debitorių sąrašas; nemokumo administratorė įvertino perduotus duomenis, sutikrino su balanso, sudaryto bankroto bylos iškėlimo dieną, duomenimis; pagal tai, kas buvo perduota, nemokumo administratorė galėjo nustatyti kreditorius, debitorius, turtą, turto sudėtį (2025 m. sausio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 02:04:25). Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino bendrovės nemokumo administratorei perduotų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų veiklos dokumentų.
Žemesnės instancijos teismas
61. Dėl buhalterinės apskaitos kompiuterinės programos neperdavimo buvusi bendrovės vadovė pirmosios instancijos teisme rėmėsi tuo, kad ši programa nebuvo bendrovės, ji buvo nuomojama, tačiau programoje buvusi bendrovės informacija buvo apspausdinta ir perduota paskirtai nemokumo administratorei popierine ir elektronine forma; tik gavusi nemokumo administratorės patvirtinimą, jog visi dokumentai yra perduoti tinkamai, 2025 m. vasario mėn. nutraukė buhalterinės apskaitos serverio nuomą, kurios išlaidas, iškėlus bendrovei bankroto bylą, apeliantė dengė savo lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes įvertino formaliai ir padarė iš esmės deklaratyvią išvadą, kad buhalterinės apskaitos programos ir jos duomenų nebuvimas lemia neįmanomumą įvertinti bendrovės nemokumo priežastis.
62. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atskirus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumus, kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos neperdavimą, nepagrindė, jog dėl įvardytų trūkumų objektyviai neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat įvertinti bendrovės nemokumo priežasčių, remiantis tais dokumentais, kurie perduoti nemokumo administratorei. Pareiškėjas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad įvardyti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumai reiškė sąmoningai blogą bendrovės valdymą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis).
63. Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. netinkamo atsargų apskaitymo, bendrovės kreditoriai buvo klaidinami, negalėjo įvertinti tikrosios bendrovės finansinės padėties. Tačiau šie argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis į bendrovę dėl jos turtinės padėties ir jam būtų pateikta informacija apie bendrovės turimas didelės vertės atsargas, kuri jį suklaidino dėl bendrovės mokumo (CPK 178 straipsnis).
64. Byloje nustatytų aplinkybių visumos analizė nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismo įvardyti buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai buvo tyčiniai, sąmoningai siekiant suklaidinti bendrovės kreditorius (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Įvertinus, be kita ko, bendrovės nemokumo administratorės teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl aptartų buhalterinės apskaitos pažeidimų nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat – bendrovės nemokumo priežasčių.
65. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė, būdama bendrovės vadovė, nepatvirtindama bendrovės turto inventorizavimo tvarkos, apskaitydama bendrovės atsargas jų įsigijimo verte, taip tikslingai ir sąmoningai siekė priversti bendrovę prie nemokumo situacijos, išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
66. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovės vykdytas automobilių remonto ir prekybos detalėmis verslas buvo ilgametis apeliantės ir jos šeimos verslas (žr. šios nutarties 27 punktą), apeliantė buvo ne tik bendrovės vadovė, bet ir akcininkė, suinteresuota verslo sėkme, kuri lemia galimybę gauti pelno dalį dividendų forma. Pareiškėjo iniciatyva pateiktoje auditorės išvadoje nurodyta, kad tokia atsargų apskaitymo tvarka, kuri pripažinta netinkama, bendrovėje buvo taikoma nuo 2018 m. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios bent netiesiogiai patvirtintų, jog tokia tvarka buvo norima sąmoningai pridengti bendrovės nemokumą, iki 2023 m. neinicijuoti bankroto proceso, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
67. Pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis apie bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-381/2025 46 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
68. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl nustatytų bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumų, bendrovės kompiuterinės apskaitos programos neperdavimo iš dalies nėra galimybės nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nustatyti tikrųjų nemokumo priežasčių, nepagrįsta bendrovės nemokumo administratorei perduotų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų veiklos dokumentų analize, todėl negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta bei patvirtinančia JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be to, teismas įvardyto tyčinio bankroto požymio nesusiejo su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privaloma sąlyga, t. y. nenustatė, kad įvardyti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai reiškė sąmoningai blogą bendrovės valdymą, siekiant pažeisti kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus.
Dėl transporto priemonės perleidimo bendrovės vadovei sandorio kaip tyčinio bankroto požymio.
69. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad yra JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas požymis bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes, nepaisant to, jog bendrovei priklausęs automobilis VW SHARAN buvo perleistas bendrovės vadovės nuosavybėn už artimą rinkos kainai sumą, bendrovės vadovė automobilio pirkimo kainos (5 000 Eur) bendrovei nesumokėjo, nepagrįstai remdamasi tuo, jog atliko bendrovės skolos jai dėl neišmokėtų dividendų dalies įskaitymą. Teismas nurodė, kad automobilio perleidimo metu (2023 m. gegužės mėn.) bendrovė buvo nemoki, be to, 2023 m. balandžio 19 d. buvo pasirašytas Tarpusavio skolų suderinimo aktas, kuriuo užfiksuota 36 393,24 Eur skola pareiškėjui už bendrovės patalpų nuomą, esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis ABĮ 59 straipsnio 6 dalimi, dividendai negalėjo būti išmokėti. Teismas įvertino, kad bendrovės vadovė, perleisdama sau bendrovės turtą už dividendus, kurių neturėjo teisės išsimokėti, įskaitymo sandoriu dar labiau pablogino nemokios bendrovės finansinę padėtį ir pažeidė jos kreditorių interesus, nes šie neteko galimybės savo reikalavimus nukreipti į nurodytą bendrovės turtą.
70. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktą vienas iš tyčinio bankroto požymių yra tai, kad turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis.
71. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, remiasi tuo, kad nurodyta bendrovės transporto priemonė jai buvo perleista už rinkos kainą, o bendrovės akcininko sprendimas skirti ir išmokėti jai dividendus buvo priimtas dar 2015 m. balandžio 30 d., kai bendrovė buvo moki, nebuvo pradelstų įsipareigojimų, todėl sprendimas priimtas nepažeidus ABĮ 59 straipsnio 6 dalyje nustatyto draudimo; bendrovės buhalterinėje apskaitoje neišmokėti dividendai nuo 2016 m. buvo apskaitomi kaip skola akcininkei. Apeliantės teigimu, ji, atlikdama įskaitymą, veikė pagal įstatymą, tyčia ar sąmoningai nesiekė bloginti bendrovės finansinės padėties. Be to, pažymi, kad šią transporto priemonę ji grąžino bendrovei.
72. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės bankroto byloje suinteresuoto asmens A. V. finansinis reikalavimas dėl paskirtų, bet neišmokėtų dividendų nėra pareikštas ir patvirtintas. Kita vertus, nors apeliantė teigia, kad dividendai jai buvo paskirti dar 2015 m. balandžio 30 d., tačiau bendrovei mokėtinos už automobilį VW SHARAN kainos įskaitymą apeliantė atliko 2023 m. gegužės mėn., todėl apeliantės veiksmai, sprendžiant dėl įskaitymo sandorio įtakos bendrovės tyčiniam bankrotui, vertinami pagal 2023 m. gegužės mėn. buvusią situaciją.
73. Apeliantė, būdama bendrovės vadovė ir geriausiai žinodama (turėdama žinoti) tikrąją bendrovės finansinę padėtį, įsigydama iš bendrovės automobilį VW SHARAN, tačiau nesumokėdama bendrovei jo kainos, nors tuo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo didelę skolą vienam iš kreditorių už patalpų nuomą, negalėjo nesuvokti, jog tokie jos veiksmai nesuderinami su kitų nemokios bendrovės kreditorių teisėtais interesais, pardavus bendrovės turtą patenkinti bent dalį reikalavimų. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji, iškilus ginčui, grąžino automobilį bendrovei ir šis bankroto procese parduotas už 3 000 Eur, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes šiuo atveju, sprendžiant dėl pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, svarbūs apeliantės veiksmai automobilio perleidimo jai sandorio sudarymo metu.
74. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs, kad apeliantės veiksmai, realiai nesumokėjus nemokiai bendrovei iš jos įsigyto automobilio kainos, buvo pabloginta bendrovės turtinė padėtis ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nevertino, ar tokiais veiksmais bendrovės turtinė padėtis buvo pabloginta esmingai. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad tyčiniu bankrotu laikomi atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (nutarties 38 punkte aptarta kasacinio teismo praktika).
75. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nors apeliantės veiksmai, nesumokėjus faktiškai nemokiai bendrovei automobilio kainos (5 000 Eur), pablogino bendrovės galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, tačiau tiek vertine reikšme (pinigine suma), tiek priežastingumu tokių veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti kaip esminio nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimo, dėl kurio bendrovės bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
76. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).
77. Jau nurodyta, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai nėra ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, jog įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
78. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrovės vadovės veiksmai, realiai nesumokėjus iš bendrovės įsigyto automobilio kainos ir nepagrįstas rėmimasis šios kainos įskaitymu į dividendų skolą, atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį bei suponuoja pakankamą pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra nepagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
79. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą ir nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes, netinkamai pritaikė specifinį juridinio asmens nemokumo teisės institutą – tyčinį bankrotą – reglamentuojančias teisės normas, dėl to priimtas procesinis sprendimas – bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu – negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetamas.
80. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas, kaip bendrovės kreditorius, manydamas, jog jam buvo padaryta individuali žala, savo teises turi galimybę ginti kitais teisių gynimo būdais, bet ne reikalaudamas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes šiam specifiniam teisės institutui taikyti nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo.
81. Kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, priima naują procesinį sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
82. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
83. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už teisinę pagalbą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
84. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
85. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi, nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas; 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 97 punktas).
86. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nors nagrinėjamoje byloje nebuvo nagrinėjami nauji ar išskirtiniai teisės klausimai, tačiau reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti šalys pasinaudojo atitinkamos srities specialistų paslaugomis. Kompleksiškai įvertinus šalių veiksmus teismo procese, byloje spręstų klausimų pobūdį (byloje nagrinėti bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal kelis pareiškėjo nurodytus tyčinio bankroto požymius ir atsakingų už tai asmenų nustatymo klausimai), bylos apimtį (elektroninės bylos medžiagą sudaro 14 tomų, iš jų – 11 tomų medžiaga susijusi su bendrovės pripažinimo tyčiniu), ginčo šalių atstovų parengtų procesinių dokumentų kiekį, turinį, galimas darbo ir laiko sąnaudas jiems parengti, yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju yra išimtinis atvejis, kai teismas gali priteisti didesnes išlaidas, negu apskaičiuotos pagal Rekomendacijų 8.16 papunktyje nurodytą 0,4 koeficientą, taikomą išlaidoms už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai.
87. Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo A. V. pateikė prašymą dėl 5 596,25 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, iš jų – 4 235 Eur už atsiliepimo į pareiškimą parengimą ir 1 361,25 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nutarties 86 punkte nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad suinteresuoto asmens pirmosios instancijos teisme patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra proporcingos, atitinkančios bylos sudėtingumą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, prašoma priteisti 5 596,25 Eur suma neviršija pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį nustatyto rekomenduojamo dydžio (2 161 Eur × 2,5 = 4 322 Eur) už atsiliepimo į ieškinį parengimą, todėl atlygintinos visa apimtimi, priteisiant jas iš pareiškėjo V. B.. Už advokato konsultacijas, pasirengimą teismo posėdžiams, dalyvavimą trijuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 6,30 val., pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma yra 1 445 Eur ((2 196,4 Eur × 2,15 val. × 0,1) + (2 237,9 Eur × 4,15 val. × 0,1); Rekomendacijų 8.19 papunktis). Taigi, suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuoto rekomenduojamo maksimalaus atlygio, todėl priteistina iš pareiškėjo.
88. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patirta 15,86 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškimas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu atmestas, šias išlaidas valstybei privalo atlyginti pareiškėjas V. B. (CPK 96 straipsnis).
89. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas asmuo A. V. patyrė 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Patirtas išlaidas patvirtina 2025 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra APB25 Nr. 0149 ir 2025 m. kovo 20 d. banko mokėjimo nurodymas Nr.2736. Patirtos išlaidos viršija pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį apskaičiuota maksimalų dydį, todėl suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į procesinio dokumento pobūdį, turinį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nusprendžia suinteresuotam asmeniui A. V. iš pareiškėjo V. B. priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
90. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo suinteresuotas asmuo A. V. pateikė prašymus atlyginti 3 009,88 Eur (2025 m. rugsėjo 10 d. prašymas) bylinėjimosi išlaidų, iš jų – 363 Eur už UAB „PKF In Salvo“ konsultavimo paslaugas apskaitos klausimais, 453,75 Eur (2025 m. lapkričio 24 d. prašymas), 756,25 Eur (2025 m. gruodžio 3 d. prašymas), iš viso – 4 219,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byla buvo nagrinėjama iš naujo, tai, jog ji nagrinėta žodinio proceso tvarka, į papildomai suinteresuoto asmens, jos atstovės pateiktų dokumentų turinį, apimtį, nusprendžia suinteresuotam asmeniui A. V. iš pareiškėjo V. B. priteisti 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
91. Bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas asmuo A. V. pateikė prašymą atlyginti 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (1 331 Eur) viršija Rekomendacijų 8.15 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (2 427,60 Eur × 0,4 = 971,04 Eur) už atskirojo skundo parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėtų klausimų pobūdį, sudėtingumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nusprendžia suinteresuotam asmeniui A. V. iš suinteresuoto asmens V. B. priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
92. Apibendrinant nurodytus motyvus, nagrinėjamoje byloje proporcingomis, pagrįstomis ir atlygintinomis pripažįstamos suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurių bendra suma – 10 596,25 Eur. Jos priteisiamos iš pareiškėjo, kurio pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu atmestas visa apimtimi.
93. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apeliantės A. V. atskirasis skundas yra patenkintas, todėl jai grąžinamas už atskirąjį skundą 2025 m. gruodžio 17 d. sumokėtas 57 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Meharis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.
Priteisti suinteresuotam asmeniui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 596,25 Eur (dešimt tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš pareiškėjo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 15,86 Eur (penkiolika eurų ir 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Grąžinti suinteresuotam asmeniui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. gruodžio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1765981727276.