Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Žilvino Jaramino, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei Ž. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

5. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

6. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

1.1. Šalys 2024 m. rugsėjo 7 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 67674259 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovei iš viso buvo suteiktas 7 214,16 Eur vartojimo kreditas 76 mėnesių terminui. Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas ir kitus Sutartyje nustatytus mokesčius Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais: galutinis kredito grąžinimo terminas – 2030 m. gruodžio 16 d., bendra kredito gavėjo mokama suma– 14 327,18 Eur, kurią sudaro 7 214,16 Eur vartojimo kredito suma, 234,87 Eur administravimo mokestis, 713,49 Eur sutarties mokestis, 6 150,93 Eur palūkanos. Paskolos palūkanų norma 22 procentai Atsakovė įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį nuo 2025 m. lapkričio 20 d. vienašališkai nutraukė.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

2. Pirmosios instancijos teismas (toliau ? ir teismas), įvertinęs bylos duomenis, nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat atmesti ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo. Teismo vertinimu, kadangi gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 45,21 Eur administravimo mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 29,94 Eur (45,21 Eur – 15,27 Eur) permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovei (ją mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas). Atsižvelgdamas į tai, reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo teismas atmetė.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskolų skaičius, į kurias investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodyta Vartojimo kredito įstatyme, sudaro nežymią dalį. Vertinant per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo (2024 m. rugsėjo 9 d.) iki sutarties su atsakove nutraukimo (2025 m. lapkričio 21 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 9 842 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 procentų į 9 773 vnt. (Pažymos stulpelis – Koinvestuotų paskolų skaičius), kas sudaro 99,30 procentų per nurodytą laikotarpį visų suteiktų paskolų. Teigiama, jog apeliantė savo veikloje vadovaujasi tokios investavimo tvarkos, pagal kurią į visas paskolas investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog bendrovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies bei atitinkamai sutarties administravimo mokesčio.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką (objektą ) sudaro pirmosios instancijos sprendimo dalis dėl Sutarties sudarymo mokesčio sąlygos nesąžiningumo, sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kaip tarpusavio skolinimo operatoriui mokamo atlygio, priteisimo.

Dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išimties (ne)taikymo

5. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiu dėl Sutarties sudarymo mokesčio priteisimo pagal Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtį. Teismo vertinimu, nors ieškovė yra pateikusi sistemos apie investuotą sumą išrašą, pažymą apie investicijas į paskolas bei naudojimosi sutartį, tačiau pastarosios 7.5 punkte numatyta, jog ieškovė turi teisę (ne pareigą) investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, kas nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto. Be to, ieškovė aiškiai nurodė veikianti kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų, tiek paskolos suteikimui, tiek ir sutarties sudarymo mokesčiui naudojusi platformoje užsiregistravusių skolintojų lėšas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pažymoje apie ieškovės investicijas yra nurodyti tik bendri investicijų dydžiai ir investuotos sumos vidurkiai, kas nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visada investuoja ne mažiau nei 12 procentų. Teismas nustatė, kad koinvestuota 869,03 Eur suma, kad buvo atliktas 85,97 Eur sutarties mokesčio grąžinimas. Nurodytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą atmesti ieškovės argumentą dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo.

6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorė, įtraukta į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis).

7. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.) (Sutartis sudaryta 2024 m. rugsėjo 7 d.), ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju.

8. Vadovaujantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), minėto straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

9. Aktualu ir tai, jog pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 papunktį, organizatorius turi teisę investuoti į paskolos gavėjų paskolas aukcione, o tokio investavimo atveju organizatoriui taikoma pirmenybė – t. y. organizatoriaus siūlymas yra visuomet pirmas; organizatorius į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos ir užtikrina, kad visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu operatoriaus pagal paskolos sutartį paskolos gavėjui suteikta paskolos sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos paskolos sumos.

10. Apeliaciniame skunde apeliantė pripažįsta, kad nuo paskolos sutarties su atsakove sudarymo iki sutarties nutraukimo, į tam tikras paskolas buvo investuota mažesnė procentinė dalis, nei nurodo VKĮ. Nors apeliantė nurodo, jog neinvestuota į nežymią dalį paskolų, nesant apeliantės tyčiai ar dideliam neatsargumui, tačiau dėl mažareikšmiškumo aspekto kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytos išimties taikymo galimumo, įvertinus jos formuluotę bei remiantis bendraisiais teisės principais, tam tikri investavimo į paskolas laikotarpiai nėra pakankami tam, kad nustatyti, ar yra pagrindas išimčiai taikyti. Priešingas vertinimas neatitiktų minėtos teisės normos turinio (pvz. žr. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1563-1092/2025; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2578-871/2025, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2339-871/2025).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip minėta anksčiau, ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turėjo investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis) (pvz. žr. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1182-1142/2025).

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei į tam tikras paskolas investavus mažesnę procentinę dalį, nei imperatyviai reglamentuoja VKĮ, apeliantė neturėjo teisės naudotis minėtoje VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi.

13. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė, kad yra pagrindas VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytai išlygai taikyti.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo

14. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis įtvirtina teismo pareigą būti aktyviam ir vertinti sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad: „teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019, 19 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 47 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37 punktas). Teismai, vertindami sutarties sąlygų sąžiningumą ex officio, turi atlikti ne visų sutarties sąlygų sąžiningumo patikrą, o tik tokių, kurios glaudžiai (sistemiškai) susijusios su ginčo dalyku

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 7 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 67674259 pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, juose atsakovė yra skolininkė, o ieškovė – tarpusavio skolinimo platformos operatorė. Šios sutarties bei jos šalių atžvilgiu taikytinos VKĮ nuostatos, taip pat CK 6 knygos XVIII-1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ ir 6 knygos XLIII skyriaus Trečiojo skirsnio „Vartojimo kreditas“ nuostatos.

16. Kaip minėta anksčiau, apeliantė, nustatydama bendrą 713,49 Eur sutarties sudarymo mokestį, pažeidė imperatyvią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatą. Tai reiškia, kad ieškovės atlygio dalis viršijo įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Konstatavus, kad sutarties sudarymo mokesčio nustatymas prieštarauja įstatymui (sutarties sudarymo mokestis sudarė 75,23 procentus), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neturi teisės reikalauti šio mokesčio priteisimo iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

17. Dėl šių priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo reikalavimas dėl šio sutarties sudarymo mokesčio priteisimo.

Dėl administravimo mokesčio kaip tarpusavio skolinimo operatoriui mokamo atlygio priteisimo

18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantė sutarties administravimo mokestį skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų.

19. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 papunktį, sutarties administravimo mokestis – Specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal Paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką.

20. Pagal Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 papunktį, sutarties sudarymo mokestis –Specialiosiose sąlygose nurodytas Paskolos sutarties sudarymo mokestis, Paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos; sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose; sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos grąžinimo grafike; sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu, jei taip nurodyta Specialiosiose sąlygose; sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei Kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę reikalauti iš atsakovės tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms.

22. Byloje nustatyta, kad gautais iš atsakovės mokėjimais ieškovė įskaitė 469,08 Eur (7 214,16 Eur – 6 745,08 Eur) arba 6,50 procentų (469,08 Eur × 100 proc. / 7 214,16 Eur) grąžintinos sumos, todėl įgijo teisę į 15,27 Eur (234,87 Eur × 6,50 proc. / 100 proc.) sutarties administravimo mokesčio.

23. Kadangi gautomis įmokomis ieškovė įskaitė 45,21 Eur šio mokesčio, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, nes yra gavusi 29,94 Eur (45,21 Eur – 15,27 Eur) permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

24. Konstatuotina, kad atsižvelgiant teismų praktiką bei teisinį reglamentavimą, apeliantės reikalavimas dėl jos prašomo administravimo mokesčio dydžio yra nepagrįstas, dėl to teismas pagrįstai reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo atmetė (Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1083-945/2024, 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1099-1041/2024).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (jo dalį) nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

27. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

28. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuojamos.

29. Atsakovė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to šis klausimas nesvarstomas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Šis procesinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.