Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Jaraminas, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei N. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi kyla poreikis apeliacinio skundo argumentus išanalizuoti viso tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio pagal vartojimo kredito sutartį, kurį apima ne tik sutarties sudarymo mokestis, bet ir administravimo mokestis, kontekste.

Dėl rašytinių paaiškinimų pridėjimo prie bylos

7. CPK 323 straipsnyje numatyta, jog, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

8. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi pranešė dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas byloje ir pasiūlė iki teismo posėdžio pateikti dėl to savo poziciją.

9. Teisme 2025 m. liepos 31 d. gauti apeliantės papildomi rašytiniai paaiškinimai. Rašytiniai paaiškinimai teismui pateikti po bylos išnagrinėjimo, t. y. po to, kai buvo priimta nutartis atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą CPK 325 straipsnyje nustatyta tvarka, taigi praleidus nustatytą terminą (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės rašytinius paaiškinimus ir jų nevertina.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

10. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė N. G. 2024 m. liepos 10 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovei 1 542,70 Eur paskolą (1 400 Eur kredito suma ir 142,70 Eur sutarties sudarymo mokestis) 24 mėn. terminui. Paskola atsakovei suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt (toliau – ir platforma). Atsakovei suteiktos paskolos suma padengti (refinansuoti) jos įsipareigojimai ieškovei pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (900 Eur suma), o likusi paskolos dalis (500 Eur) pervesta į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovei netinkamai vykdant Sutartį, ieškovė pranešimu informavo, kad Sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. sausio 17 d.

11. Ieškovė byloje teikė duomenis, jog bendrovė yra platformoje registruota skolintoja (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)). UAB ,,Finansų bitė“ į atsakovei suteiktą paskolą investavo 190 Eur, iš kurių 172,51 Eur skirti paskolos sumai finansuoti ir 17,49 Eur sutarties mokesčiui finansuoti (grąžinti). Pažymos apie UAB ,,Finansų bitė“ investicijas į paskolas duomenimis 2024 m. liepos 11 d. per platformą suteiktos 32 paskolos, į kurias investavo ir skolintoja UAB ,,Finansų bitė“; nurodoma, jog UAB ,,Finansų bitė“ 2024 m. liepos 11 d. į Sutartimi suteiktos paskolos sumą investavo 190 Eur, tai sudaro 12,32 proc. bendros paskolos gavėjos mokamos sumos.

Dėl bylos esmės ir skundo argumentų

12. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

13. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

15. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. liepos 10 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį šio straipsnio 6 dalyje numatyti ribojimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Būtent šiuo teisiniu reglamentavimu remiasi ieškovė apeliaciniame skunde prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priteisti jai 130,82 Eur sutarties sudarymo mokestį, o ne dalį, apskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. sausio 17 d.).

16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

17. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teismų praktikoje nurodoma, jog operatoriui mokamo atlygio sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).

18. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

19. Šalių sudarytoje sutartyje administravimo ir sutarties sudarymo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (2 042,72 Eur, tačiau Sutarties specialiosiose sąlygose – paraiškoje nurodoma 2 044,01 Eur suma), kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio, kurie yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai) pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį (VKĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi dar ir dėl to tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), kuris reglamentuojamas VKĮ 25³ straipsnyje. Pažymėtina, jog ir ieškovė sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokestį vertina kaip atlygį tarpusavio skolinimo platformos operatorei, tai patvirtina apeliacinio skundo argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčio priteisimo anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo neįvertino ir juo nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą.

20. Tenkindamas iš dalies ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo, nes kreditorius nebeturi prižiūrėti mėnesio mokėjimų surinkimo ir kt. Pasisakydamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad, jei sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant sutartį, teismui turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys tokio dydžio išlaidas; <...> atsižvelgiant į sutarties sudarymo mokesčio dydį, aplinkybę, kad jis gali būti mokamas periodiškai kiekvieną mėnesį, sutarties sudarymo mokestis gali būti skirtas ir sutarties administravimui visu šalių sutartu sutarties galiojimo laikotarpiu; <...> atsižvelgiant į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas sprendime už akių neįvertino dalies šalių ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą ir su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias sutarčių vykdymą, jų nutraukimą ir civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

22. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiamasi ir apeliaciniame skunde, kad paskolos sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad pagal Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktą ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovę. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatorei (ieškovei) (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 papunktis), kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito) gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su paskolos sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nepagrindžia išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

23. Šiuo konkrečiu atveju byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovė turi teisę į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams, teikė, jos manymu, šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, negalėjo nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

24. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (2 042,72 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (1 400 Eur), palūkanų (331,64 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (142,70 Eur), administravimo mokesčio (168,38 Eur) (paskolos įmokų grafikas (el. b. failas 1, b. l. 83)) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusias vartojimo kredito gavėjo išlaidas, kartu ir sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, turėjo vertinami sistemiškai kaip bendrą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

25. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 311,08 Eur (142,70 Eur sutarties sudarymo mokestis + 168,38 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 9,25 proc. dydžio ir 0,93 proc. dydžio) – atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo pagrįstumo. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

27. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde pripažino ir pateikė įrodymus, kad, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 142,70 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 45,87 proc. viso ieškovės atlygio ((142,70 Eur / (142,70 Eur + 168,38 Eur) x 100 proc.) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos suteikimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką.

28. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas išskaičiuoti didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu tiek iš paskolos gavėjo (atsakovės), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Dėl to, tenkinant ieškovės reikalavimą, galėtų susidaryti situacija, kai ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu persivedė sau iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 45,87 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), todėl būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio. Kadangi ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 11,88 Eur (142,70 Eur – 130,82 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

29. Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 57,64 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai turi būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumą.

30. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardytą administravimo mokesčiu, kuris pagal Sutarties specialiąsias sąlygas sudaro 0,93 proc. ir mokamas kas mėnesį nuo paskolos likučio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma), ieškovė skaičiavo už visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas. Remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, ieškovė gali iš atsakovės reikalauti tik paskolos sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės Sutarties vykdymo metu sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovės mokėjimais ieškovė įskaitė 84,93 Eur (1 400 Eur – 1 315,07 Eur) arba 6,07 proc. (84,93 Eur / 1 400 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 10,22 Eur (168,38 Eur × 6,07 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 14,37 Eur (168,38 Eur – 154,01 Eur) šio mokesčio. Taigi gali būti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 57,64 Eur administravimo mokesčio arba, jei nebūtų įrodyta kitaip, galbūt ieškovė yra gavusi 4,15 Eur (14,37 Eur – 10,22 Eur) permoką, kuri turėtų būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

31. Tuo atveju, jei būtų konstatuotos paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, pagal paskolos sutarties sąlygas dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarkos galbūt permokėta suma, sudarančia 16,03 Eur (11,88 Eur sutarties sudarymo mokesčio + 4,15 Eur administravimo mokesčio), tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovės priteista mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2025 m. sausio 16 d. suma. Be to, tokiu atveju iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už skolą, kuri būtų susidariusi dėl galbūt neteisėtai panaudotos permokos. Tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, ir, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

32. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstinas klausimas dėl nustatytų galbūt permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovės priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Dėl procesinės bylos baigties

33. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

34. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyrė, neatskleidė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

38. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo už akių dalis dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovės N. G. ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.