- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eAS-717-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08856-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 21RE-(AG-537/07-2023) ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2023 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. SS(19.1)-4343 „Dėl veiksmų su statumais ir registracija Užimtumo tarnyboje“ (toliau – ir Sprendimas) 4 priedo 7 eilutę dėl bedarbio statuso panaikinimo pareiškėjui ir įpareigoti Užimtumo tarnybą atkurti bedarbio statusą pareiškėjui.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Sprendimo 4 priedo 7 eilutės galiojimą ir / ar įpareigoti Užimtumo tarnybą tęsti pareiškėjo registraciją Užimtumo tarnyboje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2023 m. spalio 27 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Užimtumo tarnybos Sprendimo 4 priedo 7 eilutės galiojimą ir (arba) įpareigoti Užimtumo tarnybą tęsti pareiškėjo registraciją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrius 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (pridedamas prie prašymo) nutraukė pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimą. Nutraukus pareiškėjo registraciją Užimtumo tarnyboje, pareiškėjas neteko piniginės socialinės paramos ir sveikatos draudimo. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl tokių Užimtumo tarnybos veiksmų gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo sveikatai bei gyvenimo kokybei, kadangi pareiškėjas prarado teisę naudotis Užimtumo tarnybos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis, kitas garantijas, ženkliai sumažėjo pareiškėjo galimybės įsidarbinti, pareiškėjas yra socialiai izoliuojamas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu paštu pareiškėjui atsiuntė pranešimą dėl reikalavimo mokėti 58,63 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas kas mėnesį, jei pareiškėjas nesiregistruos Užimtumo tarnyboje arba neįsidarbins. Taigi, pareiškėjas yra išregistruotas iš Užimtumo tarnybos be teisės registruotis 6 mėnesius, jam nėra teikiamos darbo rinkos paslaugos, pareiškėjui daroma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kada taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pažymėjo, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir vertindamas, ar egzistuoja viena iš būtinų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala), teismas nurodė, kad pareiškėjas pateiktais prašymais siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises, tačiau pagal administracinių teismų praktiką prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų negali būti tenkinami ir yra atmestini.
Atsižvelgęs į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į skundžiamoje teismo nutartyje cituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. nutartis administracinėse bylose AS525-242/2009; Nr. AS858-922/2011; Nr. AS63-799/201) ir pažymi, kad šie išaiškinimai pateikti ir asmenų prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti susiklosčius kitokiems teisiniams santykiams, esant kitomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.
Akcentuodamas ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurios būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, pareiškėjas tvirtina, kad jis teismui pateiktais dokumentais ne tik tikėtinai, bet ir faktiškai pagrindė realią grėsmę, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjo vertinimu, akivaizdžiai neteisėti Užimtumo tarnybos veiksmai ne tik galėjo, bet jau ir faktiškai jam sukėlė tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas net priėmus pareiškėjui palankų sprendimą būtų sudėtingas, nes joks teismo sprendimas dėl ginčijamo individualaus akto panaikinimo nepašalina šiuo metu daromos žalos dėl socialinės pašalpos mokėjimo bei sveikatos draudimo nutraukimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad netenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę galbūt lėmė aplinkybė, kad pareiškėjo siekis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę galėjo sutapti su skundo dalyku, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti.
Pareiškėjas pabrėžia, kad jis, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalimi, teismo prašė laikinai sustabdyti ginčijamo individualaus teisės akto galiojimą arba (ir) laikinai taikyti kitas priemones, t. y. įpareigoti Užimtumo tarnybą tęsti pareiškėjo registraciją, o ne naikinti skundžiamą sprendimą dar neišnagrinėjus bylos, todėl teismo nurodyti argumentai, kad pareiškėjas neva prevenciškai gina savo teises, neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjo teisės būtų apgintos tik visiškai panaikinus ginčijamą individualų aktą, o ne laikinai sustabdžius jo galiojimą. Pažymima, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti pakeistos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, iniciatyva arba proceso dalyvių šiam teismui pateiktu pagrįstu prašymu, todėl pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati bei proceso šalių interesų pusiausvyros nepažeidžia, kitų asmenų teisių nesuvaržo ir nedaro joms įtakos.
Atsiliepimas
Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Užimtumo tarnyba nurodo, jog pareiškėjo skundžiamas Sprendimas (su pareiškėju susijusi dalis) yra teisėtas ir pagrįstas. Užimtumo tarnyba nesutinka, kad būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, kadangi tai nebūtų teisinga ir proporcinga, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį. Reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas nebūtų sąžiningas, atsižvelgiant į kitų asmenų, kuriems panaikintas bedarbio statusas, padėtį, kadangi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nepagrįstai gautų išmokas, būtų padaryta žala valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo G. Č. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Sprendimo 4 priedo 7 eilutės galiojimą ir / ar įpareigoti Užimtumo tarnybą tęsti pareiškėjo registraciją Užimtumo tarnyboje – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad jos nepritaikius gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, šiuo prašymu pareiškėjas siekė ne teismo sprendimo vykdymo užtikrinimo, o tai, kad jo galbūt pažeistos teisės ir interesai būtų ginami prevenciškai.
Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ne tik neišvengiamai bus padaryta neatitaisoma žala, tačiau žala, kurios pašalinimas palankaus teismo sprendimo atveju bus sudėtingas, jau yra daroma – pareiškėjas raginamas mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, jam nemokama socialinė pašalpa. Pareiškėjas nesutinka, kad jis siekia ginti savo pažeistas teises prevenciškai, be to, teismas vadovavosi neaktualia teismų praktika.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).
Byloje nustatyta, kad Užimtumo tarnyba 2023 m. liepos 28 d. priėmė Sprendimą, kurio 4 punktu panaikino bedarbio statusą asmenims, nurodytiems 4 priede; šio priedo 7 eilutėje nurodyta, kad bedarbio statusas panaikintas G. Č. (t. y. pareiškėjui), panaikinimo data – 2023 m. liepos 25 d., faktinis ir teisinis panaikinimo pagrindas – be svarbių priežasčių nutraukus dalyvavimą paramos mokymuisi priemonės (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 24 str. 4 d. 8 p.). Užimtumo tarnyba 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SS(19.1)4600 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 3-ojo skyriaus vedėjo 2023 m. liepos 28 d. Sprendimo 4 priedo 7 eilutės pakeitimo, atsižvelgdama į padarytą klaidą Sprendimo 4 priedo 7 eilutėje nurodant bedarbio statuso panaikinimo datą, pakeitė Sprendimo 4 priedo 7 eilutę ir išdėstė ją taip: bedarbio statusas panaikintas G. Č. (t. y. pareiškėjui), panaikinimo data – 2023 m. rugpjūčio 1 d., faktinis ir teisinis panaikinimo pagrindas – be svarbių priežasčių nutraukus dalyvavimą paramos mokymuisi priemonės (Užimtumo įstatymo 24 str. 4 d. 8 p.).
Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą ir (ar) įpareigoti Užimtumo tarnybą tęsti pareiškėjo registraciją Užimtumo tarnyboje – pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad dėl akivaizdžiai neteisėto Užimtumo tarnybos Sprendimo jis patiria ir patirs neatitaisomą žalą sveikatai ir gyvenimo kokybei – jam nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas, pareiškėjas neteko sveikatos draudimo, prarado teisę naudotis Užimtumo tarnybos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis, kitas garantijas, ženkliai sumažėjo pareiškėjo galimybės įsidarbinti, pareiškėjas yra socialiai izoliuojamas.
Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Visų pirma, akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo (ar neįpareigojus Užimtumo tarnybos tęsti pareiškėjo registraciją) pareiškėjas patirs itin reikšmingą žalą (pareiškėjui nemokama socialinė pašalpa, jis, kaip asmuo, praradęs bedarbio statusą, neteko kitų socialinių garantijų, jam neteikiamos darbo rinkos paslaugos, jis socialiai izoliuojamas ir pan.), yra bendro ir hipotetinio pobūdžio ir savaime nereiškia, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar didelė sunkiai neatitaisoma žala.
Įvertinus Sprendimo turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjo teiginiai apie patiriamą neatitaisomą žalą išimtinai susiję su valstybės (savivaldos) institucijų teikiamomis socialinėmis garantijomis ir (ar) viešosiomis paslaugomis. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad tokio pobūdžio garantijų ir / ar paslaugų teikimo pareiškėjui nutraukimas lemia, kad, netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie tokio pobūdžio reikšmingus neigiamus padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jeigu pareiškėjas patirtų žalą dėl skundžiamo Sprendimo, jis galėtų pasinaudoti žalos atlyginimo institutu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).
Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą ginčuose, kilusiuose iš kitokių teisinių santykių nei nagrinėjamu atveju. Tačiau šie argumentai, atsižvelgiant į reikalavimo užtikrinimo instituto universalumą ir paskirtį (ABTĮ 70 str. 1 d.), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuo atveju nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Priešingu atveju, tai reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai be pagrindo bus ginami prevenciškai, nepaisant proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. Č. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.