- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-608-886/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00417-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edita Šliumpienė, Rasa Urbanavičiūtė, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- R. R., G. R., A. U., I. U.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Editos Šliumpienės ir Rasos Urbanavičiūtės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams R. R., G. R., A. U., I. U. dėl panaudos sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos ir žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. K. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2024-02-19 CBP-985, patikslintas 2024-04-09 DOK-10410) prašė:
1.1 pripažinti ieškovės ir atsakovo R. R. (toliau – ir atsakovas) 2021 m. birželio 27 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (toliau – ir ginčo žemės sklypas), panaudos sutartį apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos, ir nustatyti, jog tarp šalių nuo 2021 m. birželio 27 d. buvo sudaryta žemės ūkio paskirties žemės sklypo nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui po 400 Eur nuomos mokesčio už kiekvienus nuomos termino metus;
1.2 perkelti ieškovei pirkėjų A. U. ir I. U. teises ir pareigas pagal 2024 m. sausio 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Plungės rajono 1-ojo notaro biuro notarės I. Š., notarinio registro Nr. 70, kuria atsakovai R. R. ir G. R. pardavė pirkėjams A. U. ir I. U. (toliau – ir pirkėjai) ginčo žemės sklypą;
1.3 tenkinus 1.2 punkte numatytą reikalavimą, priteisti iš ieškovės pirkėjams 18 000 Eur, kuriuos ieškovė įsipareigoja minėtiems asmenims sumokėti per 20 darbo dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
1.4 netenkinus 1.2 ir 1.3 punktuose numatytų reikalavimų, pripažinti 2024 m. sausio 8 d. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikyti restituciją – grąžinti ginčo žemės sklypą atsakovams;
1.5 Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu sutarė sudaryti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį 5 metams, nuomos mokestis - 400 Eur metams. Ieškovė pati įsipareigojo pasiruošti ir sutvarkyti ginčo žemės sklypą planuojamai veiklai vykdyti, o už tai atsakovas už pirmuosius nuomos metus pažadėjo neimti nuomos mokesčio. Ieškovė organizavo ir atliko ginčo žemės sklypo paruošimo/tvarkymo darbus. Atsakovas nurodė, norintis sudaryti ne tikrąjį šalių susitarimą atspindintį dokumentą, o neatlygintinį naudojimosi žemė sklypų sandorį - panaudos sutartį. Atsakovas nuogąstavo, kad sudarius nuomos sutartį, jam teks prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį pajamų, gautų už nuomą. Ieškovė, neturėdama patirties ir žinių teisiniuose santykiuose, su pasiūlymu sutiko. Atsakovas informavo ieškovę, kad šis planuoja parduoti ginčo žemės sklypą. Šalys nuo pat nuomos santykių pradžios buvo sutarusios, kad ieškovė turės pirmenybę jį įsigyti kaip faktinė ginčo žemės sklypo nuomininkė. Ieškovė su atsakovu pradėjo derybas, sutarė ir suderino pardavimo kainą. Ieškovė gavo atsakovo pranešimą, kad jis nutraukia sutartį. Atsakovas nesuėjus jo paties pranešime nurodytam terminui, išregistravo sutarties egzistavimo faktą iš viešojo registro ir pardavė ginčo žemės sklypą kitiems asmenims, taip eliminuodamas ieškovės pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą.
Atsiliepimas
3. Atsakovai R. R. atsiliepime į ieškinį (2024-03-01 DOK-6572), R. R. ir G. R. atsiliepime patikslintą ieškinį (2024-04-25 DOK-12143) nurodė, kad nebuvo tartasi dėl ginčo žemės sklypo nuomos kainos, nes žemė buvo duota naudotis neatlygintinai. Ieškovė ant ginčo žemės sklypo angarus pastatė nelegaliai, apie jų statybą nežinant atsakovui. Ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta teisėtai. Ieškovė gali sudaryti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį su naujais žemės sklypo savininkais. Ieškovė neturėjo pirmumo teisės pirkti ginčo žemės sklypą, nes panaudos sutartis nesuteikia pirmenybės. Ieškovei buvo pasiūlyta ginčo žemės sklypą pirkti už 20 000 Eur, ieškovė pasiūlė 18 000 Eur. Atsakovas su kaina sutiko, tačiau ieškovė norėjo mokėti dalimis, toks pasiūlymas atsakovo netenkino. Visus klausimus tvarkė ieškovės įgaliotas asmuo, kuris nurodė, kad neturi pinigų ir atsisakė pirkimo, taip pat jis buvo informuotas apie kitų pirkėjų paiešką. Ieškovė ginčo žemėje įregistravo ūkį, nors panaudos sutartyje to nebuvo numatyta, kaip ir nebuvo numatyta statinių statyba.
4. Atsakovai A. U., I. U. atsiliepime į patikslintą ieškinį (2024-04-25 DOK-12175) nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. R. R. ir G. R. pasiūlė pirkti ginčo žemės sklypą už 18 000 Eur. Kaina tenkino. Informavo, kad su ieškove buvo sudaryta panaudos sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Plungės apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsakovams: R. R. ir G. R. – 880 Eur, A. U. ir I. U. – 1 310,30 Eur.
6. Teismas sprendė, jog ieškovė ir jos įgaliotinis apie sutarčių sudarymą turėjo žinių daugiau, nei vidutinis vartotojas. Tiek ieškovė, tiek jos sugyventinis/įgaliotas asmuo neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti skirtumą tarp panaudos sutarties ir nuomos sutarties bei iš to kylančias pasekmes. Ieškovės sugyventinis paruošė patį sutarties tekstą.
7. Vien tai, kad atsakovai nelaikytini artimaisiais giminaičiais, savaime nesudaro pagrindo panaudos sandorį pripažinti apsimestiniu. Tikėtina yra tai, kad atsakovas R. R. galėjo perduoti ginčo žemės sklypą neatlygintinai naudotis ir dirbti ieškovei tam, kad jis nebūtų apleistas ir atsakovui negrėstų sankcijos iš žemės naudojimo valstybinę kontrolę atliekančių institucijų. Ir anksčiau, t. y. prieš ginčo žemės sklypo perdavimą ieškovei naudotis panaudos pagrindu, ginčo žemės sklypas buvo ne nuomojamas, o duotas panaudai, iš jo atsakovas negavo pajamų, byloje nėra priešingų įrodymų, kad su ūkininku R. B. buvo sudaryta nuomos sutartis. Nors ieškovė nurodė, kad šiuo atveju panaudos sutarties sudarymas mažai tikėtinas dėl finansinių aplinkybių, tačiau, teismas vertino, kad pačiam atsakovui nebeužsiimant žemės ūkio veikla ginčo žemės sklype ir jo nepardavus, atsakovas turėjo poreikį perduoti sklypą dirbti ūkininkavimo veikla užsiimantiems asmenims. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovo tikslas buvo iš dirbamos ar kitaip naudojamos žemės gauti pajamų, finansinis sandorio sudarymo aspektas šiuo atveju nepatvirtina, kad buvo sudaryta nuomos, o ne panaudos sutartis.
8. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų tarp ieškovės ir atsakovo R. R. 2021 m. birželio 27 d. sudarytos Panaudos sutarties atlygintinumą. Bylos įrodymai nei atskirai, nei jų visuma nepatvirtino šalių susitarimo dėl nuomos, o ne panaudos santykių. Teismas vertino, kad panaudos sutartį pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos, nustatant, jog tarp šalių buvo sudaryta žemės ūkio paskirties žemės sklypo nuomos sutartis, nėra pagrindo:
8.1 Ieškovė neįrodė, jog už pirmuosius naudojimosi ginčo žemės sklypu metus (2021 m. birželio 27 d. – 2022 m. birželio 27 d.) atsakovui R. R. sumokėjo 400 Eur nuomos mokestį, atlikdama ginčo žemės sklypo paruošimo ir sutvarkymo darbus. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad patyrė jos nurodyto dydžio išlaidas ginčo žemės sklypo išdirbimui. Ieškovė, atlikdama darbus, prisiėmė riziką. Ieškovė turėjo galimybę pasirinkti savo veiklai kitą žemės sklypą, kad nereikėtų patirti papildomų išlaidų žemės sklypo pritaikymui jos veiklai, tačiau pasirinko būtent ginčo žemės sklypą. Sudarydama 2021 m. birželio 27 d. Panaudos sutartį, ieškovė jau buvo atlikusi ginčo žemės sklypo pritaikymo jos veiklai darbus ir žinojo, kokias išlaidas yra patyrusi, todėl turėjo galimybę sudaromoje Panaudos sutartyje aptarti, kokiu būdu bus kompensuojamos jos patirtos išlaidos. Liudytojas L. Z. teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad investicijas į ginčo žemės sklypą atliko ir vėlesniais metais, tačiau jų įskaitymo į vėlesnių metų nuomos mokestį ieškovė jau nenurodo. Ieškovė neatliko atsakovo ginčo žemės sklypo pagerinimo darbų, o atliko tik sklypo pritaikymo jos vykdomai veiklai darbus. Byloje nebuvo duomenų, kad tokie darbai buvo atlikti ginčo žemės sklypo savininko leidimu.
8.2 Ieškovė neįrodė, jog už antruosius naudojimosi ginčo žemės sklypu metus (2022 m. birželio 27 d. – 2023 m. birželio 27 d.) atsakovui R. R. sumokėjo 400 Eur nuomos mokestį, atlikdama vienarūšių prievolių įskaitymą už L. Z. įrengtas įtempiamas lubas. Mažai tikėtina, kad tarp šalių dar net nesant sudaryto susitarimo dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi perdavimo ieškovei, liudytojas L. Z. sutiko, kad atsakovai jam už atliktus įtempiamų lubų įrengimo darbus nemokėtų, o ši suma būtų vėliau įskaityta už ginčo žemės sklypo nuomą. Atsiskaitymas už įtempiamas lubas, tikėtina, įvyko anksčiau, nei buvo sudaryta panaudos sutartis. Įskaitymas yra galimas tik esant vienarūšėms priešpriešinėms prievolėms, tačiau ginčo žemės sklypo panaudos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo R. R., o įtempiamų lubų montavimo darbus atliko liudytojas L. Z., taigi tarp ieškovės, L. Z. ir atsakovo R. R. nebuvo teisinio santykio, kurio pagrindu būtų galimas įskaitymas.
8.3 Ieškovė neįrodė, jog už trečiuosius naudojimosi ginčo žemės sklypu metus (2023 m. birželio 27 d. – 2024 m. birželio 27 d.) atsakovui R. R. sumokėjo 400 Eur nuomos mokestį, pervesdama 400 Eur sumą 2023 m. gruodžio 1 d. mokėjimo pavedimu. Ieškovė, pervesdama nuomos mokestį, mokėjimo nurodymo paskirtyje būtų nurodžiusi tikrąją pavedimo paskirtį – kad sumokamas nuomos mokestis. Ieškovės pavedimas atsakovui padarytas tik 2023 m. gruodžio 1 d., t. y. praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams po 3 naudojimosi sklypu metų pradžios. Ieškovė 400 Eur sumą atsakovui pervedė tik tada, kai jau neabejotinai žinojo atsakovo R. R. ketinimą parduoti ginčo žemės sklypą. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina yra tai, jog ieškovė, jau žinodama, kad atsakovas parduos sklypą ir yra gavęs rankpinigius už sklypo pardavimą, 2023 m. gruodžio 1 d. mokėjimo nurodymą 400 Eur sumai atliko, tikėdamasi, kad šios sumos pervedimas jai bus kaip garantas, kad ji įgis daugiau teisių į ginčo žemės sklypą.
9. Teismas sprendė, kad netenkinus ieškovės reikalavimo dėl panaudos sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia, nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškovės reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens teisė prašyti perkelti jam žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas nustatyta tik žemės sklypo pardavimo, pažeidžiant pirmumo teisę pirkti, atveju. 2024 m. sausio 8 d. atsakovų R. R. ir G. R. (pardavėjų) bei A. U. ir I. U. (pirkėjų) sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, sudaryta teisės aktų nustatyta tvarka gavus Nacionalinės žemės tarnybos sutikimus, pirkėjo deklaraciją, sandorio teisėtumas buvo patvirtintas notarės, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad sutartis sudaryta pažeidžiant pirmumo teisę pirkti. Aplinkybė, kad 2024 m. sausio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties metu dar buvo galiojanti ir nenutraukta Panaudos sutartis, šiuo atveju nebuvo kliūtis pardavimo sandoriui sudaryti, kadangi visas teises ir pareigas, kylančias iš Panaudos sutarties perėmė naujieji ginčo žemės sklypo pirkėjai. 2024 m. sausio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (5.1.1 punktas) pažymėta aplinkybė dėl sudarytos panaudos sutarties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė apeliaciniu skundu (2025-01-06 DOK-892, DOK-14552) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti ieškinį dėl panaudos sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos, nustatant, jog tarp šalių buvo sudaryta žemės ūkio paskirties žemės ūkio nuomos sutartis, žemės pirkėjų teisių ir pareigų perkėlimo ar žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams R. R., G. R., A. U. bei I. U.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1 Nors ginčo sutartis įvardinta kaip „panaudos“, tačiau šalių tarpusavio susitarimas, byloje pateiktas susirašinėjimas, atlygintinų paslaugų atsakovui teikimas, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad tarp šalių buvo sudarytas ne panaudos, o nuomos sandoris. Ieškovės ir atsakovo nesiejo jokie kiti sutartiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė turėtų pareigą atlikti kokius nors piniginius mokėjimus. Nesutiktina su teismo išvada, jog bylos įrodymai nei atskirai, nei jų visuma nepatvirtina šalių susitarimo dėl nuomos, o ne panaudos santykių, ir kad nėra pagrindo panaudos sutartį pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos, nustatant, jog tarp šalių buvo sudaryta žemės ūkio paskirties žemės sklypo nuomos sutartis.
10.1.1 Už pirmuosius panaudos sutarties galiojimo metus (2021 m. birželio 27 d. – 2022 m. birželio 27 d.) mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už ieškovės atliktus įdėjimus ir ginčo žemės sklypo pagerinimus; už antruosius ginčo žemės sklypo panaudos metus (2022 m. birželio 27 d. – 2023 m. birželio 27 d.) mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už ieškovės sugyventinio L. Z. atsakovų gyvenamojoje vietoje įrengtas įtempiamas lubas; už trečiuosius ginčo žemės sklypo naudojimosi metus (2023 m. birželio 27 d. – 2024 m. birželio 27 d.) ieškovė nuomos mokestį sumokėjo bankiniu mokėjimo pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovei buvo žinomi atsakovo banko sąskaitos rekvizitai. Tokie duomenys ieškovei nebūtų prieinami, jei šalys nebūtų susitarusios dėl atlygintino naudojimosi žemės sklypu. Juos ieškovės įgaliotiniui perdavė atsakovas.
10.1.2 Jei šalys nebūtų susitarusios dėl atlygintinio naudojimosi ginčo žemės sklypu, ieškovė nebūtų sulaukusi raginimo iš atsakovo atlikti mokėjimą už jo nuomą. Tai patvirtina atsakovo sms žinutė.
10.1.3 Mažai tikėtina, kad atsakovas būtų sutikęs net 5 metus leisti neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu ir negeneruoti jokių pajamų, kai už tai galėtų gauti nuomos mokestį. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovai buvo sudarę ginčo žemės sklypo 2019 m. sausio 1 d. panaudos sutartį su R. B. 5 metams, tačiau atsakovai ją nutraukė po dvejų metų, nes susitarė dėl palankesnių žemės sklypo perdavimo naudoti sąlygų, su ieškove sudarę susitarimą dėl atlyginimo (nuomos mokesčio).
10.2 Teismas netinkamai ir neišsamiai vertino buvusias ginčo aplinkybes, remdamasis tik galimomis prielaidomis sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta panaudos, o ne nuomos sutartis. Teismas netinkamai įvertino tikruosius šalių ketinimus.
10.2.1 Sandoris buvo įformintas ne kaip nuomos, o panaudos sutartis būtent dėl atsakovų valios, jiems siekiant išvengti mokestinių prievolių ir papildomų išlaidų.
10.2.2 Teismas formaliai rėmėsi galimu gebėjimu tinkamai sudaryti ir suprasti sutarčių turinį atsižvelgiant tik į tai, kad ieškovės sugyventinis turėjo įsteigęs įmonę, vertėsi lubų įrengimo veikla. Vien faktas, kad asmuo buvo įregistravęs savo vardu juridinį asmenį, nėra kriterijus vertinant, ar asmuo galėjo ir turėjo suvokti tam tikrų faktų buvimą, sutarties turinį, galimas rizikas ir iš to kylančias teisines pasekmes, tuo labiau, visiškai kitoje srityje, nei ieškovės įgaliotinis turėjo patirties.
10.3 Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovė arba iš vis neatliko ginčo žemės sklypo pagerinimo darbų arba tokius darbus atliko be ginčo žemės sklypo savininko leidimo.
10.3.1 Atsakovams nuo pat pradžių buvo gerai žinoma, kam (kokiam tikslui) ieškovei reikalingas ginčo žemės sklypas. Šalys susitarė, kad ieškovė savo lėšomis ir rizika atliks ginčo žemės sklypo sutvarkymo darbus, o atsakovas už pirmuosius nuomos metus sutiko neimti nuomos mokesčio.
10.3.2 Atsakovo gyvenamoji vieta buvo visai netoli ginčo žemės sklypo. Teismo posėdyje atsakovas neneigė, kad 2021/2022 m. vasarą ieškovės gyvenamosios vietos adresu pristatė žvyrą ir matė, kaip ieškovė naudoja ginčo žemės sklypą, tačiau dėl to jokių pretenzijų jai nereiškė.
10.3.3 Jeigu ieškovas būtų su tokia situacija nesutikęs, jis galėjo reikšti ieškovei pretenzijas dėl tokių darbų atlikimo, nepasirašyti sutarties arba vėliau ją nutrauki, tačiau to nedarė.
10.3.4 Teismas ignoravo faktus, kad ginčo žemės sklypas buvo suartas. Ieškovė įsigijo žolės sėklų, samdė reikalingą transportą, kad reikalingi darbai būtų atlikti (šių aplinkybių atsakovai net neginčijo), tačiau teisma šių aplinkybių neįvertino.
10.3.5 Ieškovė ieškiniu nereikalavo priteisti ginčo žemės sklypo pagerinimo/sutvarkymo išlaidų, todėl priešingai nei nurodė teismas, ieškovė neprivalėjo įrodyti patirtų 650 Eur išlaidų.
10.4 Ieškovės motyvą nuomotis ginčo žemės sklypą pagal ilgalaikę nuomos sutartį arba ją išpirkti, stiprino ir tai, kad angarų statyba buvo finansuojama Paramos lėšomis, o pakeitus angarų ir avių buvimo vietą pagal Paramos sąlygas jai būtų taikomos sankcijos – 10 proc.
10.5 Byloje nėra ginčo, kad lubų įtempimo darbai atlikti, skiriasi tik pozicija dėl atsiskaitymo fakto. Jei teismui kilo abejonių, ar už atliktus darbus buvo atsiskaityta, tai pagal tikimybių pusiausvyros principą, teismas turėjo laikyti labiau tikėtina, kad realus atsiskaitymas už darbus pinigais neįvyko, o ši suma buvo vėliau įskaityta už ginčo žemės sklypo nuomą.
10.5.1 Grynųjų pinigų paėmimo faktas už atliktus rangos darbus nebuvo niekaip dokumentuotas.
10.5.2 Teismas darydamas išvadą, kad su L. Z. buvo atsiskaityta, ignoravo faktą, kad toks atsiskaitymas niekaip nebuvo įformintas, kad atsiskaitymo fakto nematė kitas, kartu su ieškovės įgaliotiniu dirbęs jo kolega.
10.6 Visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada, kad ieškovė, jau žinodama, kad atsakovas parduos ginčo žemės sklypą ir yra gavęs rankpinigius už jo pardavimą, 2023 m. gruodžio 1 d. mokėjimo nurodymą 400 Eur sumai atliko, tikėdamasi, kad šios sumos pervedimas jai bus kaip garantas įgyti daugiau teisių į ginčo žemės sklypą.
10.6.1 Jei tai būtų buvęs tik ieškovės sumanymas ar plano dalis kaip įgyti daugiau pirmumo teisių įsigyti ginčo žemė sklypą, atsakovas būtų grąžinęs be pagrindo gautą mokėjimą, tačiau to nepadarė – pinigus priėmė.
10.6.2 Ieškovė su atsakovu pradėjo derybas dėl žemės pirkimo, ir susitarė dėl pardavimo kainos – 18 500 Eur. Ieškovė teiravosi dėl galimybės šią sumą išmokėti dalimis, o atsakovas informavo, kad apie sprendimą praneš po keleto dienų, pasitaręs su šeima. Tačiau ieškovės įgaliotinis gavo atsakovo SMS žinutę, kad: „dukra paėmė rankpinigius“.
10.7 Priešingai, nei nurodė teismas, sumokėti nuomos mokestį atsakovas paprašė 2024 m. rugsėjo 15 d., o ne metų pradžioje. Ieškovė to taip pat neteigė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose. Tai suponuoja, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir esamas aplinkybes. Be to, ūkininkai dažniausiai išmokas už deklaruotas žemės ūkio naudmenas gauna artėjant metų galui, todėl ieškovė pavedimą už žemės nuomą taip pat atliko tik gavusi išmokas.
10.8 Šalys nuo pat nuomos santykių pradžios buvo sutarusios, kad pirmenybę jį įsigyti turės ieškovė kaip faktinė ginčo žemės sklypo nuomininkė. Ieškovė manė, kad tokią teisę jai garantuoja ir įstatymas.
10.9 Tai, kad automatiškai suformuotoje mokėjimo paskirtyje nebuvo nurodyta, kad mokama už ginčo žemės sklypo nuomą, niekaip nepaneigia šio fakto. Kaip ir neatsako į klausimą, už ką tada buvo atliktas mokėjimas. Teismas nesiaiškino ir tinkamai nevertino ir šių aplinkybių. Pavedimas atsakovui buvo atliktas tik su tikslu apmokėti nuomos mokestį.
10.10 Dėl netinkamo ieškovės ir atsakovų tikrųjų teisinių santykių įforminimo buvo pažeista žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo pardavimo tvarka ir ieškovės pirmumo teisė įsigyti ginčo žemės sklypą (kadangi tarp šalių buvo sudaryta ne panaudos, o nuomos sutartis), ieškovė pareiškė papildomą reikalavimą – perkelti pirkėjų teises ir pareigas ieškovei. Ir tik netenkinus šio reikalavimo – pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nes ji sudaryta pažeidžiant įstatyme numatytą imperatyvią tvarką, ir taikyti restituciją – grąžinant ginčo žemės sklypą atsakovams. Sudarant pirkimo-pardavimo sandorį nuo pat pradžios nebuvo laikytasi sąžiningumo ir teisingumo principų. Kadangi ginčo žemės sklypas buvo pritaikytas ieškovės vykdomai žemės ūkio veiklai (įskaitant ir pastatytus angarus avių laikymui), pirkėjams turėjo būti žinoma, kad toks žemės sklypas galėjo būti nuomojamas ir jo nuomininkas, skirtingai nei pirkėjai, turi teisę įsigyti ginčo žemės sklypą pirmume teise.
Atsiliepimas
11. Atsakovai R. R. ir G. R. atsiliepimu (2025-01-27 DOK-6901) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
11.1 Apeliantė neįrodė buvus tarp sutarties šalių susitarimui, kad mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už apeliantės atliktus žemės sklypo pagerinimus (650 Eur), taip pat neįrodė, kad ginčo žemės sklypas būtų buvęs pagerintas, atliktų pagerinimų vertės. Ginčo žemės sklypo pritaikymas konkrečiam tikslui nereiškia, kad jis buvo pagerintas. Susitarimai dėl daikto pagerinimų turi būti rašytiniai ir daromi su savininko sutikimu, nesant sutikimo ir/ar susitarimo, daikto valdytojas gali pagerinimus atskirti nuo daikto ir juos pasiimti, jeigu tai įmanoma, tačiau neturi teisės reikalauti išlaidų atlyginimo. Jeigu būtų susitarimas dėl ginčo žemės sklypo pagerinimų ir/ar pritaikymo apeliantės poreikiams atlyginimo, toks susitarimas būtų įtvirtintas Panaudos sutartyje. Apeliantė veikė savo nuožiūra iki Panaudos sutarties sudarymo, iš anksto žinodama, kad ginčo žemės sklypą reikės pritaikyti prie jos vykdomos veiklos. Ieškovė žemės sklypo pritaikymo jos veiklai darbus buvo atlikusi dar iki Panaudos sutarties sudarymo, o jos iškviestas liudytojas L. Z. papildomai nurodė, kad ir vėlesniu laikotarpiu, sudarius Panaudos sutartį, į ginčo žemės sklypą buvo daromos investicijos, kurių apeliantė jau neskaičiavo ir neįskaitė į jos neva nurodomą nuomos mokestį. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų 650 Eur sumai pagrįsti. Ginčo žemės sklypo pritaikymo darbų ir nuomos mokesčio įskaityti nebūtų buvę pagrindų, nes tarp apeliantės ir R. R. dėl to neatsirado vienarūšių priešpriešinių prievolių, kurių pagrindu būtų toks įskaitymas galimas. Ieškovės pateiktos nuotraukos įrodo tik faktą, kad ginčo žemės sklype galėjo būti atliekami jo pritaikymo apeliantės poreikiams darbai, tačiau savaime šios nuotraukos neįrodo buvus kokį nors susitarimą tarp Panaudos sutarties šalių dėl atlyginimo ir/ar įskaitymo.
11.2 Už L. Z. atliktų įtempiamų lubų darbų 430 Eur kainą atliktas įskaitymas negalimas vadovaujantis teisiniu reguliavimu, nes L. Z. ir R. R. su G. R. ir apeliantę nesiejo priešpriešinės prievolės. L. Z. įtempiamų lubų montavimą atliko dar iki Panaudos sutarties sudarymo, todėl visiškai nelogiška apeliantės pozicija, kad buvo sutarta įskaityti šių paslaugų kainą už ginčo žemės sklypo tariamą nuomą ir būtent už antruosius metus, kai apeliantė dar nežinojo, ar ginčo žemės sklypas bus jai perduotas.
11.3 Ieškovė neįrodė, už ką atliktas 400 Eur pavedimas, ir kodėl būtent tokiai sumai. Tarp apeliantės ir R. R. vyko kiti sandoriai; R. R. pardavė apeliantei šieną, reikalingą kaip pašarą jos avims. Teismo posėdyje L. Z. patvirtino, kad buvo susitarimas dėl šieno pirkimo iš R. R., išsiskyrė tik šalių pozicijos dėl kiekio. Būtent už šį sandorį laiku nebuvo atsiskaityta, o piniginės lėšos sumokėtos 2023 m. gruodžio 1 d. bankiniu pavedimu. Mokėjimo data, 2023 m. gruodžio 1 d., nesutampa nei su metų pradžia, nei pabaiga. 2023 m. gruodžio 1 d. apeliantė jau žinojo, kad Panaudos sutartis bus nutraukiama, todėl visiškai nelogiška iš jos pusės būtų buvę mokėti už visą tariamą nuomos laikotarpį (metus). Apeliantė nors ir laikosi gynybinės pozicijos, kad paskirtyje nurodyta paskirtis „Sąskaitos papildymas“ neva formuojamas automatiniu būdu naudojantis mobilia banko mokėjimo programėle, tačiau visiškai nėra aišku, dėl kokios priežasties šios paskirties apeliantė nepakeitė į tinkamą ir nenurodė tikrosios pavedimo paskirties.
Šalies argumentai
11.4 Apeliantė prašė nustatyti ginčo žemės sklypo nuomos mokestį būtent 400 Eur, nors ankstesnes sumas, kurias apeliantė traktavo kaip įskaitymą buvo skirtingos, atsižvelgiant į tai, pagrįsta prielaida, kad apeliantė jau rengėsi teikti nepagrįstą ieškinį, todėl norėjo užsitikrinti bent vieną rašytinį įrodymą, kuris patvirtintų sumą, kadangi pavedimo atlikimo metu jau žinojo apie Panaudos sutarties nutraukimą. Be to, ji turėjo suprasti ir suvokti, kad jeigu būtų nurodžiusi mokėjimo paskirtyje, kad tai yra nuomos mokestis, toks pavedimas iš karto būtų grąžintas apeliantei, tačiau nurodydama tipinę paskirtį tikėjosi, kad R. R. šį pavedimą priims kaip atsiskaitymą už parduotą šieną, o apeliantė įgis papildomą įrodymą byloje. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad apeliantė teismo posėdye nurodė, kad 400 Eur sumą už nuomą pasirinko būtent dėl to, kad tokiai sumai atliko pavedimą.
11.5 Panaudos sutartis galiojo beveik trejus metus, todėl net ir kitoks šio pavedimo traktavimas ir/ar vertinimas, nesudarytų prielaidų spręsti, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, kadangi tėra vienintelis atsiskaitymo faktą patvirtinantis įrodymas per 3 metus, kuris be kita ko, įvertinus tai, kad buvo ir kiti sandoriai tarp šalių, kitais pagrindais, nesudaro pagrindo spręsti, kad mokėjimas buvo atliktas būtent už ginčo žemės sklypo naudojimąsi.
11.6 Būtent apeliantės sugyventinis (L. Z.) parengė Panaudos sutarties tekstą ir jį atvežė pasirašyti R. R.. Panaudos sutarties tekstas yra paprastas, Panaudos sutartis glaustos apimties, todėl jos turinys ir sąlygos turėjo būti suprantamos bet kuriam asmeniui. Apeliantė pasirašiusi Panaudos sutartį, turėjo ne tik ją perskaityti, tačiau galėjo ir turėjo dėl žinių, įgytų ūkininkavimo pradmenų kursų metu, suvokti Panaudos sutarties ir nuomos sutarties skirtumus, juo labiau, kiek tai susiję su jos planuota vykdyti veikla, iš Panaudos sutarties kilsiančias teises, pareigas bei atsakomybes. Apeliantei atstovavo jos sugyventinis L. Z., kuris taipogi turėjo įsteigęs juridinį asmenį, buvo vadovas, todėl turėjo turėti pakankamai žinių ir patirties sutarčių sudaryme.
11.7 Apeliantė niekuomet Panaudos sutarties galiojimo metu nesikreipė į R. R. dėl leidimo statyti statinius ginčo žemės sklype ir/ar kitokių darbų atlikimo. Todėl žinodama ir suvokdama, kad Panaudos sutartis gali būti nutraukta be sankcijų per 3 (tris) mėnesius nuo pranešimo, veikė išimtinai savo rizika. Ieškovė, savavališkai be R. R. žinios įrengusi ginčo žemės sklype angarus, neįgijo daugiau teisių. Tai, kad ieškovė veikė savo nuožiūra ir rizika galimai investuodama į ginčo žemės sklypą ir/ar įtraukdama ginčo žemės sklypo valdymo teisę į ūkininko valdomus žemės sklypus, yra gavusi tikslinę paramą, nėra pagrindas pripažinti, kad Panaudos sutartis buvo apsimestiniu sandoriu ir juo labiau, kad dėl tokių savavališkų veiksmų ieškovė įgijo daugiau teisių į ginčo žemės sklypą, nei kad jų garantavo Panaudos sutartis.
11.8 Ieškovė ne tik negalėjo turėti lūkesčio, kad panaudos sutartis galios 5 metus, tačiau net ir Panaudos sutarties pripažinimo apsimestine atveju, ji jau senai pasibaigusi. Ieškovė ieškiniu neginčijo Panaudos sutarties nutraukimo.
11.9 Panaudos sutarties tekstą rengė ieškovės sugyventinis, todėl jei tarp šalių ir būtų susitarimai dėl ginčo žemės sklypo pritaikymo ieškovės veiklai ir tokių išlaidų kompensavimo, leidimo įrengti statinius, tokios sąlygos būtų neabejotinai įtrauktos į Panaudos sutarties tekstą, kadangi užtikrintų elementarias ieškovės teises ir net nėra susijusios su panaudos ar nuomos santykių kvalifikavimu.
11.10 CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įsakmiai įtvirtinta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Ginčo žemės sklypas buvo perleistas teisėtai jį įgijusiems asmenims A. U. ir I. U., laikantis žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo tvarkos ir notarinio sandorio reikalavimų, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais, o ieškovės reikalavimas nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį yra visiškai nepagrįstas, nes jo tenkinimas reikštų apsimestinio sandorio (kaip nurodo ieškovė) panaudojimą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.
Atsiliepimas
12. Atsakovai A. U. ir I. U. atsiliepimu (2025-01-28 DOK-6968) prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
12.1 Įrodymai nepatvirtina, jog tarp šalių sudaryta Panaudos sutartis buvo atlygintinė. Nors ieškovė teigia, kad ji ir jos vardu veikęs jos sugyventinis L. Z. neturėjo patirties sudarant sutartis, tokie paaiškinimai atmestini. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas L. Z. patvirtino, kad turėjo įsteigęs juridinį asmenį – mažąją bendriją, pats sudarinėjo sutartis, tvarkė įmonės dokumentus. Ieškovė ir L. Z. planavo įkurti savo ūkį ir neabejotinai buvo išsiaiškinę, kokių sutarčių ir garantijų reikia naudojantis žeme. Neabejotina, kad apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą žinantis ir su jos suteikimo sąlygomis susipažinęs asmuo turi pakankamai žinių suprasti ir atskirti nuomos ir panaudos santykius bei iš jų išplaukiančias pasekmes. L. Z. apklausiamas nurodė, kad tikslinės paramos gavimui samdė trečiuosius asmenis, kurie padėjo rengti visą dokumentaciją tikslinei paramai gauti.
Šalies argumentai
12.2 Ieškovės teiginiai, kad pardavėjai nutraukė panaudos sutartį su R. B. ir perdavė ieškovei, nes susitarė dėl palankesnių sąlygų, yra nepagrįsti ir paremti tik ieškovės nuomone. Atsakovas R. R. teismo posėdyje paaiškino, jog sutartis su B. buvo nutraukta, nes R. B. nusprendė nebeūkininkauti ir jam ginčo žemės sklypas tapo nereikalingas. Byloje nėra ginčo, kad analogišką sutartį pardavėjai buvo sudarę ir anksčiau, t. y. buvo perdavę neatlygintinai naudoti ginčo žemės sklypą kitam asmeniui – R. B.. Ši aplinkybė rodo pardavėjų nuoseklumą dėl ginčo žemės sklypo naudojimo.
12.3 Įrodymai nepagrindžia, kad ieškovė buvo įsipareigojusi sumokėti ir mokėjo 400 Eur kiekvienais metais už naudojimąsi ginčo žemės sklypu. Ieškovės atliktų investicijų negalima laikyti užmokesčiu už ginčo žemės sklypo nuomą. Pagal ginčo žemės sklypo panaudos sutartį panaudos gavėja buvo įsipareigojusi grąžinti tokį žemės sklypą ir tokios būklės, kokį gavo. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ginčo žemės sklypas iš tiesų buvo netvarkingas, kad ieškovė patyrė kokias nors itin reikšmingas išlaidas jo tvarkymui. L. Z. teismo posėdyje patvirtino, kad investicijas į ginčo žemės sklypą atliko ir vėlesniais metais, tačiau jos jau nebuvo įskaitytos į nuomos mokestį.
12.4 Byloje nėra įrodymų, jog buvo atliktas įskaitymas ieškovės nurodomo ginčo žemės sklypo nuomos mokesčio ir įrengtų įtempiamų lubų kainos. Ieškovė nepateikė duomenų, kad buvo suteiktos paslaugos, kad už jas atsiskaityta įskaitymo būdu. Tokie dokumentai, veikiant per juridinį asmenį, turėtų egzistuoti. Įskaitymas galimas tik esant vienarūšėms priešpriešinėms prievolėms (CK 6.130 str.). Ginčo žemės sklypo panaudos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir R. R., įtempiamų lubų montavimo darbus atliko trečiasis asmuo – L. Z., taigi tarp ieškovės, L. Z. ir R. R. nebuvo teisinio santykio, kurio pagrindu būtų galimas įskaitymas.
12.5 Įrodymų apie atsiskaitymą už trečius ginčo žemės sklypo naudojimosi metus taip pat nėra. Ieškovės teikiamas susirašinėjimas su atsakovu R. R. ir pateikta pavedimo kopija nepatvirtina, kad pavedimas atliktas kaip nuomos mokestis. Atsakovas R. R. pateikė logišką paaiškinimą, už ką 2023 m. gruodžio 1 d. buvo pervesti 400 Eur: L. Z. iš jo pirko šieną. L. Z. neginčija aplinkybės, kad šienas iš R. R. buvo vežtas. L. Z. yra pirkęs šieno iš kitų ūkininkų, tame tarpe atsakovų pirkėjų, kas rodo, jog šieną ieškovė pirkdavo ir toks sandoris realiai galėjo įvykti. Pavedime nėra nurodyta, kad sumokama už ginčo žemės sklypo nuomą. Nėra jokio užtikrinimo, kad pavedimas buvo darytas siekiant sumokėti sutartą mokestį už naudojimąsi ginčo žemės sklypu. Pavedimas atliktas jau tada, kai pardavėjai buvo išreiškę valią ginčo žemės sklypą parduoti. Visiškai nelogiškas ieškovės elgesys, jeigu ji, žinodama, kad ginčo žemės sklypas bus parduotas, sumokėjo nuomos mokestį už ateinančius metus.
12.6 Vien spėjimais ir abejonėmis paremtas Panaudos sutarties pripažinimas negaliojančiu prieštarautų sandorių stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai), sudarytų pagrindą ieškovei piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu.
12.7 Ieškovės teiginiai, kad esant nuomos sutarčiai ji turėtų pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, yra tik subjektyvi jos pozicija, neatitinkanti realių sandorio sąlygų. Net ir pripažinus (su kuo atsakovai nesutinka), kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, ieškovė niekaip negalėjo tikėtis ir būti užtikrinta, kad sutartiniai santykiai nebus nutraukti anksčiau laiko. Atsakovas R. R. pateikė įrodymus, kad apie Panaudos sutarties nutraukimą informavo ieškovę iš anksto. Liudytoju apklaustas L. Z. neneigia, kad jam buvo iš anksto pranešta apie ginčo žemės sklypo pardavimą ir pasiūlyta jį pirkti, tačiau ieškovė laiku nepasinaudojo pasiūlymu.
12.8 Pirkimo-pardavimo sutartis negali būti panaikinta net pripažinus Panaudos sutartį apsimestine. Jei teismas spręstų, jog tarp ieškovės ir pardavėjų susiklostė ne panaudos, o nuomos santykiai, pirkimo-pardavimo sutartis tarp pardavėjų ir pirkėjų negali būti panaikinta. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pirkėjai buvo nesąžiningi sudarydami sutartį. Jokių kitų pagrindų pirkimo-pardavimo sutarčiai panaikinti taip pat nėra. Pirkėjai gavo 2023 m. gruodžio 29 d. NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus sutikimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino notaras.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ginčo esmės
14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovės reikalavimai panaudos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad tarp šalių buvo sudaryta nuomos sutartis, ir perkelti ieškovei ginčo žemės sklypo pirkėjų teises ir pareigas, priteisti iš ieškovės žemės sklypo kainą arba pripažinti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
15. 2021 m. birželio 27 d. tarp ieškovės ir atsakovo R. R. buvo sudaryta ginčo žemės sklypo panaudos sutartis, kuri numatė, kad ieškovė 5 metus, tai yra iki 2026 m. birželio 27 d., neatlygintinai naudosis ginčo žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, 3,0459 ha bendro ploto, žemės ūkio naudmenų plotas - 2,8892 ha. Sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad panaudos davėjas R. R. perduoda panaudos gavėjai (apeliantei) laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudoti panaudos davėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (1 t. 17 l.).
16. Panaudos sutarties sudarymo faktas 2021 m. birželio 30 d. įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro ir kadastro registre, panaudos sutarties laikotarpis – nuo 2021 m. birželio 27 d. iki 2026 m. birželio 27 d. (1 t. 18-19 l.).
17. Ieškovei 2021 m. liepos 8 d. išduotas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas (1 t. 11-12 l.).
18. 2021 m. gruodžio Nacionalinės mokėjimų agentūros Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Telšių paramos administravimo skyriaus pranešimo duomenimis, ieškovė gavo 28 000 Eur paramos sumą kuriant ūkį (1 t. 26-30).
19. 2022 m. gegužės 24 d. notarine tvarka patvirtintu įgaliojimu ieškovė nuo 2022 m. gegužės 24 d. įgaliojo L. Z. tvarkyti su jos ūkiu susijusius klausimus, visais įgaliojime nurodytais klausimais (1 t. 22-23 l.).
20. Ieškovė 2023 m. gruodžio 1 d. atliko 400 Eur pavedimą atsakovui R. R., mokėjimo paskirtyje nurodė „sąskaitos papildymas“ (1 t. 24-25 l.).
21. Atsakovas R. R. 2023 m. gruodžio 1 d. pranešimu (išsiųstas 2023-12-02) informavo ieškovę, kad nutraukia panaudos sutartį pagal sutarties 6.1.2 punktą įspėjęs panaudos gavėją raštu prieš 3 mėnesius (1 t. 32, 76 l.).
22. NŽT Plungės ir Rietavo skyrius 2023 m. gruodžio 29 d. išdavė R. R. pažymą Nr. 36PAŽ-816-(14.36.33 E.) Dėl siūlomo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kai šio sklypo nepageidauja pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti, NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus sutikimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės (1 t. 170 l.).
23. Atsakovas A. U. gavo 2023 m. gruodžio 29 d. NŽT Plungės ir Rietavo skyriaus sutikimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Nr. 36STŽ-928-(14.36.142 E.) (1 t. 174-175 l.).
24. 2024 m. sausio 8 d. atsakovai R. R. su G. R. (pardavėjai) ir A. U. su I. U. (pirkėjai) sudarė notarine tvarka patvirtintą ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (1 t. 65-66, 78-84 l.).
25. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).
Dėl ieškovės reikalavimo žemės sklypo panaudos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu pripažįstant, kad buvo sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis
26. Apeliantė teigia, kad jos ir atsakovo nesiejo jokie kiti sutartiniai santykiai, kurių pagrindu apeliantė turėtų pareigą atlikti kokius nors piniginius mokėjimus. Apeliantės teigimu, už pirmuosius panaudos sutarties galiojimo metus (2021 m. birželio 27 d. – 2022 m. birželio 27 d.) mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už ieškovės atliktus įdėjimus ir ginčo žemės sklypo pagerinimus; už antruosius ginčo žemės sklypo panaudos metus (2022 m. birželio 27 d. – 2023 m. birželio 27 d.) mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už ieškovės sugyventinio L. Z. įrengtas įtempiamas lubas atsakovų gyvenamojoje vietoje; už trečiuosius ginčo žemės sklypo naudojimosi metus (2023 m. birželio 27 d. – 2024 m. birželio 27 d.) ieškovė nuomos mokestį sumokėjo bankiniu mokėjimo pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovei buvo žinomi atsakovo banko sąskaitos rekvizitai, ir šie duomenys nebūtų žinomi, jei tarp šalių nebūtų susitarimo dėl atlygintino naudojimosi ginčo žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodomi argumentai neteikia pagrindo žemės sklypo panaudos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.
27. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).
28. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos apsimestiniu pripažinto sandorio teisinės pasekmės, nustatant, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 41 punktas).
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Vis dėlto, skirtingai nei kitais niekinių sandorių atvejais (pavyzdžiui, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atveju), apsimestinio sandorio negaliojimo atveju taikytinas specifinis tokio sandorio negaliojimo padarinys – tikrosios sandorio šalies valios patvirtinimas. Dėl apsimestiniam sandoriui būdingos specifinės dvisluoksnės konstrukcijos apsimestinio sandorio atveju pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl tikrojo sandorio nustatymo, t. y. dėl dengiamojo sandorio buvimo ir jo galiojimo, o tik tuomet sprendžiama dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tik nustatęs tikrąją šalių valią, išreikštą dengiamuoju sandoriu, teismas gali konstatuoti, jog pridengiamuoju sandoriu (ginčijamu sandoriu) nėra išreikšta tikroji šalių valia, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu ir pripažinti tą sandorį, kurio teisinių padarinių šalys ir siekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 37 punktas).
30. Taigi, siekiant ginčijamą sandorį pripažinti apsimestiniu, ieškovei tenka procesinė našta įrodyti, kad buvo sudaryta ne ginčo žemės sklypo panaudos sutartis, o atlygintinė ginčo žemės sklypo numos sutartis, t. y., kad tikroji sandorių šalių valia buvo sudaryti atlygintinę (400 Eur metinis mokestis) sutartį dėl ginčo žemės sklypo naudojimo.
31. Esminis panaudos ir nuomos sutarties skirtumas yra užmokestis už perduodamą valdyti ir naudoti daiktą. Panaudos atveju daiktas perduodamas naudotis neatlygintinai (CK 6.629 straipsnio 1 dalis), o pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis).
32. Nors, apeliantės vertinimu, už pirmuosius panaudos sutarties galiojimo metus (2021 m. birželio 27 d. – 2022 m. birželio 27 d.) mokėtinas nuomos mokestis buvo užskaitytas už ieškovės atliktus įdėjimus ir ginčo žemės sklypo pagerinimus, tačiau apeliantė nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, ir nepateikė įrodymų, kad buvo gavusi savininko sutikimą dėl jos investuotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį. Apeliantė nurodo, kad ginčo žemės sklypą savo lėšomis pritaikė ir padarė jį tinkamu naudoti pagal tiesioginę paskirtį, t. y. sklypą sutvarkė, užsėjo žolę, buvo pastatyti du 80 kv. m angarai avims laikyti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo žemės sklypo pritaikymas konkrečiam tikslui, konkrečios veiklos vykdymui nereiškia turto pagerinimo. Apeliantė neneigė, kad ginčo žemės sklypo pritaikymo jos veiklai darbus buvo atlikusi dar iki panaudos sutarties sudarymo, o jos iškviestas liudytojas L. Z. papildomai nurodė, kad ir vėlesniu laikotarpiu sudarius panaudos sutartį į ginčo žemės sklypą buvo daromos investicijos, kurių apeliantė jau neskaičiavo ir neįskaitė į jos nurodomą nuomos mokestį vėlesniais laikotarpiais.
33. Apeliantės teigimu, mokėtinas nuomos mokestis už antruosius panaudos metus (2022 m. birželio 27 d. – 2023 m. birželio 27 d.), buvo užskaitytas už ieškovės sugyventinio L. Z. įrengtas įtempiamas lubas atsakovų gyvenamojoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės sargumentus atmeta kai nepagrįstus. Tokia apeliantės pozicija prieštarauja atsakovų argumentams, kad L. Z. įtempiamų lubų montavimą atliko dar iki Panaudos sutarties sudarymo, todėl visiškai nelogiška apeliantės pozicija, kad buvo sutarta įskaityti šių paslaugų kainą už ginčo žemės sklypo tariamą nuomą ir būtent už antruosius metus, kai apeliantė dar nežinojo, ar ginčo žemės sklypas bus jai perduotas naudotis. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įskaitymas yra galimas tik esant vienarūšėms priešpriešinėms prievolėms (CK 6.130 straipsnis), ginčo žemės sklypo panaudos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo R. R., o įtempiamų lubų montavimo darbus atliko liudytojas L. Z., taigi tarp ieškovės, L. Z. ir atsakovo R. R. nebuvo teisinio santykio, kurio pagrindu būtų galimas įskaitymas.
34. Apeliantė teigia, nuomos mokestį už trečiuosius ginčo žemės sklypo naudojimosi metus (2023 m. birželio 27 d. – 2024 m. birželio 27 d.) sumokėjusi 2023 m. gruodžio 1 d. bankiniu mokėjimo pavedimu į atsakovo banko sąskaitą, ir teismas nevertino aplinkybės, iš kur jai žinomi atsakovo banko sąskaitos rekvizitai.
35. Nors ieškovė 2023 m. gruodžio 1 d. pervedė atsakovui R. R. 400 Eur bankiniu pavedimu, tačiau mokėjimo paskirtyje nurodyta „sąskaitos papildymas“ (1 t. 24-25 l.), todėl šie duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina, kad dėl ginčo žemės sklypo tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Apeliantės teiginiai, kad mokėjimo paskirtis suformuota automatiškai, atmetami kaip nepagrįsti: būdama atidi ir rūpestinga, ji galėjo pakeisti mokėjimo paskirtį ir nurodyti, už ką yra atliekamas mokėjimas. Nesutikdama su atsakovo argumentais, kad ji šiuo mokėjimo pavedimu siekė užsitikrinti pirmumo teisę įsigyti ginčo žemė sklypą, apeliantė nurodo, kad tokiu atveju atsakovas būtų grąžinęs be pagrindo gautą mokėjimą, tačiau pinigus priėmė. Šie apeliantės argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes jie taip pat nepatvirtina nuomos teisinių santykių buvimo – apeliantė nepateikė įrodymų, kad panašiu laikotarpiu būtų gavusi kokį nors raginimą iš atsakovo sumokėti nuomos mokestį. Abejonių kelia apeliantės teiginiai, kad 2023 m. gruodžio 1 d. ji savalaikiai mokėjo nuomos mokestį už ginčo žemės sklypą, nes šio mokėjimo data nesutampa nei su nuomos metų pradžia, nei pabaiga ir yra netipinis mokant nuomos mokestį. Apeliantė pati nurodė, kad 2023 m. lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje atsakovas ją informavo per įgaliotinį L. Z. apie planuojamą ginčo žemės sklypo pardavimą, ir kad 2023 m. lapkričio 29 d. trumpąja sms žinute L. Z. informavo, kad atsakovų dukra paėmė rankpinigius. Todėl visiškai nelogiška iš ieškovės pusės būtų buvę mokėti už visą tariamą nuomos laikotarpį (metus). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė prašė nustatyti ginčo žemės sklypo nuomos mokestį būtent 400 Eur, nors ankstesnės jos nurodytos sumos, kurias ji vertino kaip įskaitymą už nuomą, nesutampa (650 Eur, 430 Eur). Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina yra tai, jog ieškovė, jau žinodama, kad atsakovas parduos sklypą ir yra gavęs rankpinigius už sklypo pardavimą, 2023 m. gruodžio 1 d. mokėjimo nurodymą 400 Eur sumai atliko tikėdamasi, kad šios sumos pervedimas jai bus kaip garantas, kad ji įgis daugiau teisių į ginčo žemės sklypą.
36. Nors apeliantė nurodo, kad jei šalys nebūtų susitarusios dėl atlygintinio naudojimosi ginčo žemės sklypu, ieškovė nebūtų sulaukusi raginimo iš atsakovo atlikti mokėjimą už jo nuomą, tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovo atsiųstoje SMS žinutėje „Labas L. pagal mane jau suejo terminas zemes nuoma“ nėra aiškiai nurodyta, kad prašoma yra sumokėti nuomos mokestį, o žinutės išsiuntimo data – 2023 m. rugsėjo 15 d. – nėra įprasta mokėjimams pagal nuomos sutartis, kadangi tai nėra nei naujų nuomos metų pradžia, nei pabaiga, šiuo atveju šalių Panaudos sutartis buvo sudaryta 2021 m. birželio 27 d.
37. Apeliantės teigimu, mažai tikėtina, kad atsakovas būtų sutikęs net 5 metus leisti neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu; teismas nevertino aplinkybių dėl atsakovų anksčiau – 2019 m. sausio 1 d. – sudarytos panaudos sutarties su R. B. 5 metams, kuri nutraukta po dvejų metų, nes atsakovai susitarė su ieškove dėl palankesnių ginčo žemės sklypo perdavimo naudoti sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus vertina kaip deklaratyvius ir neįrodytus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentais, kad R. B. nutraukus ūkininko veiklą nauja panaudos sutartis sudaryta su ieškove.
38. Apeliantės teigimu, sandoris buvo įformintas ne kaip nuomos, o panaudos sutartis, atsakovams siekiant išvengti mokestinių prievolių. Be to, teismas formaliai rėmėsi galimu gebėjimu tinkamai sudaryti ir suprasti sutarčių turinį atsižvelgiant tik į tai, kad ieškovės sugyventinis turėjo įsteigęs įmonę, vertėsi lubų įrengimo veikla. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus argumentus laiko nepagrįstais. Būtent apeliantės sugyventinis (L. Z.) parengė Panaudos sutarties tekstą ir jį atvežė pasirašyti R. R.. Panaudos sutarties tekstas yra paprastas, glaustos apimties, todėl jos turinys ir sąlygos turėjo būti suprantamos bet kuriam asmeniui. Apeliantei atstovavo jos sugyventinis L. Z., kuris turėjo įsteigęs juridinį asmenį, buvo vadovas, todėl turėjo turėti pakankamai žinių ir patirties sutarčių sudaryme. Neabejotina, kad apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą žinantis ir su jos suteikimo sąlygomis susipažinęs asmuo turi pakankamai žinių suprasti ir atskirti nuomos bei panaudos santykius ir iš jų išplaukiančias pasekmes. L. Z. apklausiamas nurodė, kad tikslinės paramos gavimui samdė trečiuosius asmenis, kurie padėjo rengti visą dokumentaciją tikslinei paramai gauti.
39. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, jad ji arba iš vis neatliko ginčo žemės sklypo pagerinimo darbų arba tokius darbus atliko be ginčo žemės sklypo savininko leidimo, tačiau kaip jau buvo minėta, ginčo žemės sklypo pritaikymas konkrečiam tikslui, konkrečios veiklos vykdymui nereiškia, kad jis buvo pagerintas. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų ginčo žemės sklypo pagerinimo darbų vertę.
40. Apeliantė nurodo, kad jos motyvą nuomotis ginčo žemės sklypą pagal ilgalaikę nuomos sutartį arba ją išpirkti, stiprino ir tai, kad angarų statyba buvo finansuojama paramos lėšomis, o pakeitus angarų ir avių buvimo vietą pagal paramos sąlygas jai būtų taikomos sankcijos – 10 proc. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu paramos susiejimas su ginčo žemės sklype apeliantės vykdoma veikla yra pačios apeliantės rizika, nes pasibaigus sutarties terminui nepriklausomai nuo to, ar būtų sudaryta panaudos sutartis ar nuomos sutartis, atsakovas nebuvo įsipareigojęs pratęsti su ieškove sudarytos sutarties galiojimo terminą.
41. Apeliantės vertinimu, netinkamai įforminus tikruosius ieškovės ir atsakovų teisinius santykius, buvo pažeista žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo pardavimo tvarka ir ieškovės pirmumo teisė įsigyti ginčo žemės sklypą. Sudarant pirkimo-pardavimo sandorį nuo pat pradžios nebuvo laikytasi sąžiningumo ir teisingumo principų, nes ginčo žemės sklypas buvo pritaikytas ieškovės vykdomai žemės ūkio veiklai (įskaitant ir pastatytus angarus avių laikymui), pirkėjams turėjo būti žinoma, jog toks žemės sklypas galėjo būti nuomojamas ir jo nuomininkas turi pirmumo teisę jš įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodomais argumentais.
42. CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įsakmiai įtvirtinta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Ginčo žemės sklypas buvo perleistas teisėtai jį įgijusiems asmenims laikantis tiek žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo tvarkos, tiek notarinio sandorio reikalavimų, todėl jį įsigiję atsakovai A. U. ir I. U. laikytini sąžiningais įgijėjais, o ieškovės reikalavimas nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį yra visiškai nepagrįstas, kadangi jo tenkinimas reikštų apsimestinio sandorio (kaip nurodo ieškovė) panaudojimą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Nors ieškovė teigia, kad esant nuomos sutarčiai ji turėtų pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą, tačiau net ir pripažinus, kad šalis siejo nuomos sutarties santykiai, ieškovė negalėjo tikėtis ir būti užtikrinta, kad sutartiniai santykiai nebus nutraukti anksčiau laiko.
Dėl įrodymų vertinimo
43. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai ir neišsamiai vertino buvusias ginčo aplinkybes, remdamasis tik galimomis prielaidomis sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta panaudos, o ne nuomos sutartis.
44. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantės argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
47. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar panaikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
49. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
50. Atsakovai R. R. ir G. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, išlaidas grindžia 2025 m. sausio 27 d. PVM sąskaita-faktūra, 2025 m. sausio 27 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą (DOK-6901).
51. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų dydžių. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovams R. R. ir G. R. priteisiama 1 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
52. Atsakovai A. U. ir I. U. prašo priteisti iš ieškovės 1 960,20 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (2025-03-13 DOK-6368), pateikė 2025 m. kovo 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą ir 2025 m. kovo 7 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą.
53. Prašomos priteisti atsakovų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų dydžių. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, iš ieškovės priteisiama atsakovams R. R. ir G. R. priteisiama 1 100 Eur, A. U. ir I. U. priteisiama 1 960,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 100 Eur (tūkstantį šimtą Eur) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams A. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 960,20 Eur (tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt Eur 20 ct) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.