Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-05-20 · Civilinė byla Nr. e2A-1204-934/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2021-02-02Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-20
Bylos Nr.
e2A-1204-934/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20413-2020-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas
Luminor Bank AS
Ieškovas
G. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1204-934/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20413-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.8.11.1; 2.6.29.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-02 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – notarė Rasa Birutienė, antstolis Donatas Kisielius, S. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti tarp Luminor Bank AS (anksčiau – akcinė bendrovė (toliau – AB) Nord/LB Lietuva), ieškovės G. L. ir trečiojo asmens S. K. 2004-11-03 sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV nutraukimą vienašališku banko pareiškimu, įformintu 2019-11-19 raštu Nr. 2019/19.5-L27-4597, pripažįstant jį negaliojančiu ir, taikant restituciją, pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės 2020-01-30 atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 14-496 (b. l. 1-9).

2. Ieškovė nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2787-726/2013 buvo nutraukta ieškovės ir trečiojo asmens S. K. santuoka, taip pat išspręsti su santuokos nutraukimu susiję klausimai: sutuoktinių prievolė pagal 2004-11-03 Kreditavimo sutartį Nr. 3653-04 IV buvo pripažinta solidaria, taip pat nustatyta, kad kredito įmokas pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3653-04 IV po santuokos nutraukimo bankui mokės ieškovė. 2020 metų gegužės mėnesį pašto dėžutėje radusi antstolio Donato Kisieliaus atsiųstus dokumentus, ieškovė sužinojo, jog atsakovas vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį Nr. 3653-04 IV ir pradėjo priverstinį išieškojimą dėl likusios neišmokėtos kredito sumos pagal 2020-01-30 Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės vykdomąjį įrašą Nr. 14-496. Ieškovė pažymėjo, kad jokių pranešimų iš banko dėl sutarties nutraukimo negavo. Atsakovas pranešimus dėl sutarties nutraukimo siuntė ir buvusiam sutuoktiniui trečiajam asmeniui S. K., tačiau jis apie tai ieškovės neinformavo dėl įtemptų tarpusavio santykių. Ieškinyje nurodoma, jog kredito sutartis buvo nutraukta dėl nežymaus kredito sutarties pažeidimo. Pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2020-07-12 atsakovui sumokėjo 1 425,00 Eur, t. y. vykdė savo įsipareigojimus. 2019-11-09 ieškovės įsipareigojimas atsakovui sudarė iš viso 23 571,52 Eur, o pradelsta kredito dalis sudarė tik 354,58 Eur sumą, nesumokėtos palūkanos sudarė 8,91 Eur sumą, nesumokėti delspinigiai – 4,45 Eur. Nagrinėjamu atveju vienašališkas sutarties nutraukimas nebuvo nei teisingas, nei sąžiningas, nei protingas. Butas yra vienintelis ieškovės turtas bei trijų jos vaikų būstas, nesumokėta kredito suma yra maža, kreditas buvo mokamas 15 metų. Sukeltos pasekmės absoliučiai neproporcingos pažeidimui, atsakovo interesai nenukentėjo, priešingai nei ieškovės interesai. Ieškovė nurodė, jog jos finansinė padėtis yra sunki, ieškovė neturi darbo, augina du nepilnamečius vaikus, T. G. neteisėtai pasisavino ieškovei priklausančią AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę ir 2019-09-08 pasinaudodamas šia kortele, išgrynino ir pasisavino beveik visas ieškovės santaupas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškovės reikalavimais (b. l. 31-39). Nurodė, jog ieškovė ir trečiasis asmuo S. K. pažeidė kreditavimo sutartį, tinkamai ir laiku nemokėdami kredito įmokų, todėl atsakovas 2019-08-12, 2019-10-14, 2019-11-19 raštais dėl netinkamo sutarties vykdymo kreipėsi į ieškovę ir trečiajį asmenį S. K., nustatydamas terminus pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. Šie raštai buvo siunčiami visais atsakovui žinomais ieškovės ir trečiojo asmens S. K. adresais, taip pat ir ieškovės faktinės gyvenamosios vietos adresu. Kadangi į atsakovo raštus nebuvo reaguojama, įsiskolinimas nebuvo padengtas, atsakovas 2019-12-06 nutraukė Kreditavimo sutartį Nr. 3653-04 IV. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė ir trečiasis asmuo S. K. tinkamai nevykdydami savo sutartinių įsipareigojimų padarė esminį kredito sutarties pažeidimą, todėl Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV nutraukimas yra tinkamai pasirinktas atsakovo pažeistų teisių gynimo būdas.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-02-02 sprendimu ieškinį tenkino – pripažino ieškovės G. L., trečiojo asmens S. K. ir atsakovo Luminor Bank AS sudarytos 2004-11-23 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV bendrosios dalies 39 ir 42.1 punktų nuostatas, numatančias, kad bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas yra kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, ir dešimties dienų įspėjimo terminą, neteisėtomis ir negaliojančiomis ab initio; pripažino negaliojančiu 2004-11-03 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nutraukimą vienašališku atsakovo pareiškimu, įformintu 2019-11-19 raštu Nr. 2019/19.5-L27-4597; pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės 2020-01-30 atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 14-496; priteisė ieškovei iš atsakovo 60,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valsybei iš atsakovo – 140,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 112-119). Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

4.1. Įvertinus šalių sudarytos 2004-11-23 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV subjektiškumą bei jos tikslą (kredito paskirtis – šeimos gyvenamojo būsto įsigijimas ir draudimo įmokos UAB „Būsto paskolos draudimas“ sumokėjimas), darytina išvada, kad šalių sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Šalis siejančią Kredito sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, ieškovei taikytinos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos;

4.2. Ginčo kredito sutarties 39 ir 42.1 punktuose atsakovui įtvirtinta galimybė nutraukti kredito sutartį ieškovei pavėlavus sumokėti bent vieną mokėjimą, be to, nustatytas tik dešimties dienų įspėjimo terminas. Teismas sprendžia, kad bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas kaip kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, taip pat tik dešimties dienų įspėjimo terminas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis. Tokios šalių sudarytos kredito sutarties 39 ir 42.1 punktų nuostatos pripažintinos nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnis);

4.3. 2019-11-19 pranešimu dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo kredito gavėjams buvo nustatytas terminas iki 2019-12-03 įvykdyti pradelstus finansinius įsipareigojimus. Šis terminas yra trumpesnis nei Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 23 straipsnio 3 dalyje nurodytas 30 dienų papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti, todėl atsakovas neįgyvendino minėto įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punkto sąlygos, būtinos kredito sutarties nutraukimui;

4.4. Lietuvos banko valdyba 2020-12-21 už SNTSKĮ pažeidimus skyrė Luminor Bank AS baudą, nustačius, kad bankas nuo 2019-07-01 iki 2019-12-31 ne visuomet pagal įstatymą elgėsi tais atvejais, kai vartotojams, netinkamai vykdant įsipareigojimus ar jų nevykdant, buvo nutrauktos kredito sutartys. Kredito sutarčių nutraukimo atvejais bankas nepateikė įrodymų, kad bendradarbiavo su kredito gavėjais ir panaudojo visas objektyviai įmanomas galimybes, pasiūlydamas galimas priemones, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Atsakovas byloje tvirtino, kad ginčo sutarties nutraukimas, įvykęs 2019-12-06, nebuvo vertinamas (nepateko į atsitiktinę tyrimo imtį), skiriant atsakovui minėtą baudą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokias yra patvirtinęs kredito sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo valdymo procedūras ir priemones, todėl nėra prielaidų teigti, kad atsakovas jų laikėsi;

4.5. Byloje nustačius, kad sąlygos, įtvirtintos SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 punkte, nebuvo įgyvendintos, darytina išvada, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti ginčo kreditavimo sutartį, taigi atsakovo vienašališkas 2004-11-03 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nutraukimas pripažintinas neteisėtu;

4.6. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto įvykdymų yra minimalus (pradelsti įsipareigojimai siekia tik 1,56 proc. visų įsipareigojimų sumos), ieškovė po sutarties nutraukimo vykdė mokėjimus atsakovui, įsidarbino ir jos gaunamos pajamos yra pakankamos vykdyti mėnesius mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį, kurie sudaro apie 115,00 Eur, taigi ieškovė yra pajėgi vykdyti sutartį;

4.7. Vertinant, ar dėl sutarties nutraukimo ieškovė patirtų labai didelių, neproporcingų nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, darytina išvada, kad dėl menko sutarties pažeidimo, be ieškovės kaltės, taip pat tapus nusikaltimo auka, susiklosčius ypatingai nepalankioms sąlygoms ją vykdyti, ji prarastų vienintelį šeimos būstą, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, taigi patirtų neproporcingai didelius nuostolius, nors jos finansinė padėtis leidžia toliau vykdyti sutarties nuostatas, įsiskolinimai yra padengti;

4.8. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės kreditavimo sutarties nevykdymas negali būti vertinamas kaip esminis pažeidimas;

4.9. Byloje padarius išvadas, kad atsakovas nutraukė 2004-11-03 Kreditavimo sutartį Nr. 3653-04 IV su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, neteisėtai, pažeidus SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir nesant jos esminio pažeidimo, ieškovės ieškinys tenkintinas, 2004-11-03 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV nutraukimas vienašališku atsakovo pareiškimu, įformintu 2019-11-19 raštu Nr. 2019/19.5-L27-4597, pripažintinas negaliojančiu. Pripažinus Kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės 2020-01-30 atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 14-496.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 131-142).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

6.1. Bankas neginčija, kad ieškovė yra vartotoja ir jai užtikrinama papildoma teisių apsauga, tačiau tai nereiškia, kad vartotojų teisių apsauga yra absoliuti ir besąlyginė. Kreditavimo teisiniuose santykiuose, nors viena šių santykių šalis ir yra vartotojas, turi būti užtikrinta abiejų šalių, t. y. tiek kredito davėjo, tiek kredito gavėjo – vartotojo – teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Nutraukdamas Kreditavimo sutartį, bankas nesivadovavo išimtinai Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 39 ir 42.1 punktais, tačiau ir SNTSKĮ, kurio sąlygos yra žymiai palankesnės ieškovei ir trečiajam asmeniui;

6.2. Vienašališkam Kreditavimo sutarties nutraukimui egzistavo visos sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai (SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalis);

6.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas neva suteikė trumpesnį nei 30 dienų terminą įsipareigojimų įvykdymui. Atkreiptinas dėmėsys, kad tik po trečio pranešimo terminas buvo suteiktas trumpesnis, o prieš tai buvo suteiktas ilgesnis kaip 90 dienų terminas įsipareigojimų įvykdymui;

6.4. Ieškovė nesikooperavo su banku, ką patvirtino ir teismas, nepranešė apie finansinius sunkumus, nepaprašė atidėti įmokų mokėjimo. Pabrėžtina, kad prievolėje dalyvauja ir trečiasis asmuo, kuris solidariai atsakingas už prievolės vykdymą ir patvirtino bylos nagrinėjimo iš esmės metu, jog banko pranešimą dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo gavo. Pažymėtina, kad bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga yra abipusė šalių pareiga, o, kad ir kaip bebūtų, pirmiausia ieškovė, kuri susidūrė su Kreditavimo sutarties vykdymo sunkumais ir žinojo tikrąsias sutarties pažeidimo piniginių prievolių nevykdymo forma priežastis, turėjo kreiptis į banką, informuoti jį apie prievolių nevykdymo priežastis ir ieškoti būdų sutarties pažeidimams pašalinti;

6.5. Banko vertinimu, aplinkybės, kad ieškovė po sutarties nutraukimo keliais mokėjimais mažino skolą, įsidarbino ir galėtų vykdyti sutartinius įsipareigojimus, negali daryti įtakos anksčiau padarytiems sutarties pažeidimams. Taip pat įtakos neturi tai, kad ieškovė turi tris vaikus, iš kurių du yra nepilnamečiai, taip pat, kad buvo pavogta ieškovės mokėjimo kortelė ir kitos subjektyvios priežastys;

Žemesnės instancijos teismas

6.6. Teismo vertinimas pagal visų kreditorinių įsipareigojimų ir pradelstos sumos proporciją, jog Kreditavimo sutarties pažeidimas buvo menkavertis ir sankcija yra pernelyg griežta, yra klaidingas bei ydingas. Pagal tokią logiką bankas, neatsižvelgdamas į sisteminius bei ilgalaikius kliento vėlavimus, turėtų juos toleruoti ir siųsti priminimus, naudodamas žmogiškuosius išteklius bei patirdamas pašto išlaidas tol, kol kliento skola pasidarys didesnė. Kita vertus, jeigu klientas ilgą laiką nesumoka santykinai mažos sumos, nesikreipia į banką, tai sukuria bankui pagrindą nesitikėti prievolių vykdymo ateityje, turint omeny, kad būsto kreditavimo santykiai suponuoja didelių sumų grąžinimą per ilgą būsto kreditavimo sutarčių galiojimo laikotarpį;

6.7. Bankas ėmėsi visų objektyvių veiksmų, siekdamas informuoti apie įsipareigojimų nevykdymą. Bankas turi pareigą išsiųsti pranešimus patvarioje laikmenoje, tačiau negali užtikrinti korespondencijos įteikimo, ypatingai, jeigu patys adresatai vengia priimti korespondenciją. Pranešimai buvo siunčiami visais bankui žinomais kredito gavėjų adresais, be to nevykdant įsipareigojimų, ieškovė ir trečiasis asmuo turėjo suprasti, jog Bankas siųs pranešimus ir taikys poveikio priemones;

6.8. Ieškovė savo neteisėtais veiksmais sukūrė dabartinę situaciją. Ieškovė nesielgė atidžiai ir rūpestingai, kadangi Kreditavimo sutarties pažeidimai, kurie nulėmė ultima ratio priemonės taikymą – sutarčių nutraukimą, nebuvo vienkartiniai bei neleido bankui tikėtis, kad ateityje sutartinių įsipareigojimų bus laikomasi. Tiek, kiek susiję su Kreditavimo sutarties pažeidimo sunkumo laipsniu, atkreiptinas dėmesys į SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalį. Ši materialiosios teisės norma analogiškai Lietuvos banko gairėms nurodo, jog ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Bankas nurodo, jog šalys, sudarydamos Kreditavimo sutartį, nesusitarė dėl ilgesnio laikotarpio, vadinasi, Ieškovės padarytas Kreditavimo sutarties pažeidimas savo sunkumo laipsniu atitinka (tiksliau – ženkliai viršija) esminį sutarties pažeidimą;

Žemesnės instancijos teismas

6.9. Bankas nesutinka, jog šios bylos kontekste apskritai turi būti eskaluojama bankui paskirta bauda už SNTSKĮ pažeidimus. Teismas nepagrįstai nustatė, kad bankas neva neišnaudojo visų objektyviai įmanomų galimybių, pasiūlydamas galimas priemones, kad būtų vykdomi Kreditavimo sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Klausimas dėl bankui paskirtos baudos bankui buvo užduotas tarp kitų klausimų bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir bankas net neturėjo realios galimybės pateikti teismui jokių rašytinių įrodymų.

Atsiliepimas

7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 146-154).

8. Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje nagrinėjamiems klausimams:

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus duomenis, įvertino šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus, motyvuotai pasisakė dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo. Taip pat sprendime iš esmės yra atsakyta į visus atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nes analogiški argumentai buvo pateikti ir atsikertant į ieškinį. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių esminių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad skundas yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas;

8.2. Kaip ne kartą buvo pažymėta kasacinio teismo praktikoje, vartotojų apsauga yra ypač svarbi banko su vartotoju sudarytos kredito sutarties atveju, atsižvelgiant į tai, kad asmuo prisiima didelės apimties ir ilgą laiką trunkančias pareigas, susijusias su finansine rizika, kurią dažnai sunku numatyti ir apibrėžti. Būsto paskolos ir kitos ilgalaikės kredito sutartys su vartotojais yra sudaromos ilgam laikotarpiui: šiuo atveju sutartis buvo sudaryta 33 metų laikotarpiui. Per šį laikotarpį gali nutikti daug neprognozuojamų dalykų (liga, darbo praradimas, šeimos padidėjimas, skyrybos, ekonominės krizės ir pan.), dėl kurių vartotojas gali patirti laikinų finansinių sunkumų ir kurį laiką tapti nepajėgus pilna apimtimi vykdyti kredito sutartyje numatytų mokėjimų. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovei nutikusius įvykius, kurie lėmė tai, kad sutriko įmokų mokėjimas. Teismas nurodytus faktus įvertino tinkamai, bankas gi bando neigti tokias aplinkybes, kurios nepriklausė nuo ieškovės valios ir ji negalėjo jų kontroliuoti;

Šalies argumentai

8.3. Ieškovė nurodė (teismas pripažino), kad savo esme analogiškos kredito sutarties nuostatos, reglamentuojančios vienašališką jos nutraukimą, kasacinio teismo praktikoje buvo pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-07-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K­3­318­611/2017). Nagrinėjamos bylos atveju teismas Kreditavimo sutarties Nr. 3653­04 IV bendrosios dalies 39 ir 42.1 punktų nuostatos, numatančias, kad bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas yra kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, ir dešimties dienų įspėjimo terminą, pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis ab initio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal sąžiningumo kriterijus;

8.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kalbant apie atsakovo nurodytą motyvą esą ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), būtina pastebėti, kad ieškovė nesiekė nevykdyti įsipareigojimų ar naudotis įstatymo jai suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Iš turimų byloje įrodymų matyti, kad visos priežastys, dėl kurių nežymiai sutriko prievolės vykdymas, nepriklausė nuo ieškovės valios ir buvo svarbios. Net ir esant daugybei jai kilusių problemų, ieškovė dėjo pastangas vykdyti įsipareigojimus, jų vykdymą tęsė ir tęsia. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog įsiskolinimų (įvertinant įmokų mokėjimą pagal grafiką tuo atveju, jei sutartis nebūtų nutraukta) ieškovė neturėjo;

8.5. Teismas visiškai pagrįstai motyvavo sprendime nurodytas išvadas ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais dėl įvairių aplinkybių (tiek objektyvių, tiek subjektyvių), kurios ir lėmė ginčo situacijos susidarymą;

8.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K­3­58/2012). Tačiau šioje konkrečioje byloje ir situacijoje finansų sistemos stabilumui dėl ieškovės nesumokėtų vos 367,94 Eur dydžio įmokų vargu ar kilo grėsmių. Bankas, nutraukdamas sutartį, prarado daug daugiau, nei būtų gavęs palūkanų per visą kredito sutarties laikotarpį, nes banko paskolinta suma per tokį ilgą kredito sutarties galiojimo laikotarpį atgaunama kelis kartus didesnė;

8.7. Šioje konkrečioje situacijoje aiškiai matyti, kad atotrūkis tarp prievolės pažadėtojo ir faktiškai atlikto vykdymo yra daugiau nei minimalus? kreditoriaus interesai iš esmės niekaip nebuvo pažeisti? ieškovės kaltės nėra, ji buvo ir yra aktyvi siekiant vykdyti įsipareigojimus (tam sutrukdė laikini sunkumai), o nutraukus sutartį ieškovė patirtų didžiulių nuostolių, nes prarastų vienintelį savo ir savo nepilnamečių vaikų būstą be realių galimybių įgyti kitą būstą;

8.8. Nors atsakovas ir teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo esminis sutarties pažeidimas, tačiau vertinant byloje surinktus įrodymus bei analizuojant visą situaciją, akivaizdu, jog realaus pažeidimo nebuvo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, jog esminiu sutarties pažeidimu laikytini atvejai, kai kliento neįvykdytos prievolės sudaro pakankamai didelę visos prievolės dalį, ko šiuo atveju nėra, nes kaip teisingai nustatė teismas, nagrinėjamu atveju šis atotrūkis buvo vos 1,56 proc. įsipareigojimų sumos;

8.9. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad jei kredito sutartis bus atnaujinta, ieškovė bus finansiškai pajėgi ją tinkamai ir laiku vykdyti. Ieškovė ir toliau atlieka mokėjimus, ką patvirtinantys duomenys pateikiami su atsiliepimu. Bankui nebuvo jokio realaus pagrindo manyti, jog egzistuoja akivaizdi Kredito sutarties neįvykdymo rizika. Stipresnioji sutarties šalis neturi piktnaudžiauti turima teise, ja naudotis esant vien tik formaliam pagrindui, neatsižvelgiant į kitos šalies interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

10. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės G. L. ieškinys atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl prašymo prijungti naujus įrodymus

11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016).

13. Ieškovė prašė priimti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus įrodymus – duomenis, kad ieškovė ir toliau atlieka mokėjimus atsakovui („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 155, DOK-55985). Ieškovė nurodė, tai nauji įrodymai, kurių nebuvo objektyvios galimybės pateikti bylos nagrinėjimo metu. Ieškovės vertinimu, teikiami įrodymai patvirtina, jog bankui nebuvo jokio realaus pagrindo manyti, kad egzistuoja akivaizdi kredito sutarties neįvykdymo rizika.

14. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiami įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, taip pat į tai, jog pateiktais įrodymais ieškovė ginasi nuo pareikšto apeliacinio skundo ir įrodinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, įvertinus pateiktų įrodymų turinį ir apimtį, teismas sprendžia, jog jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Todėl siekiant teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, su ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiami nauji įrodymai prijungtini prie bylos ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio

15. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovė yra vartotoja ir jai užtikrinama papildoma teisių apsauga, nereiškia, kad vartotojų teisių apsauga yra absoliuti ir besąlyginė, o vartotojo interesai negali būti neproporcingai ginami kredito įstaigos teisių ir teisėtų interesų sąskaita. Apeliantas akcentavo, jog nutraukdamas Kreditavimo sutartį, nesivadovavo išimtinai Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 39 ir 42.1 punktais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžiningais, tačiau ir SNTSKĮ, kurio sąlygos yra žymiai palankesnės ieškovei ir trečiajam asmeniui.

16. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, ginčo sprendime konstatavęs, jog šalių sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikytinos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos, padarė išvadą, jog bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas kaip kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, taip pat tik dešimties dienų įspėjimo terminas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl kredito sutarties 39 ir 42.1 punktų nuostatas pripažino nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis (CK 6.188 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis.

17. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021; 2020-05-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020). Ši teismo pareiga atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę turi būti vykdoma, nepaisant to, ar atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas kredito sutartį, faktiškai taikė sutarties sąlygas, reglamentuojančias vienašališką jos nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-04. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

18. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra nurodyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus, – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-969/2020; 2020-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020).

19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, kurių pagrindu kreditorius paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2019-10-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

20. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2017-07-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017).

21. Nagrinėjamu atveju 2004-11-23 Kreditavimo sutarties Nr. 3653-04 IV Bendrųjų sąlygų 39 punkte numatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį. Bendrųjų sąlygų 42.1 punkte numatyta, kad sutartis gali būti nutraukiama, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Bendrųjų sąlygų 40 punkte nurodyta, kad iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 10, CBP-20360).

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog Kreditavimo sutarties 39 ir 42.1 punktų nuostatos suteikia teisę atsakovui paprasčiau vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, taip pat pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ieškovės, kaip vartotojos, teisės ir teisėtus interesus, kadangi ji atsidūria mažiau palankioje padėtyje, lyginant su kredito davėju. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, jog minėtos Kreditavimo sutarties sąlygos pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintos nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnis).

23. Apelianto skunde nurodyti argumentai, kad nutraukdamas Kreditavimo sutartį, jis nesivadovavo išimtinai Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 39 ir 42.1 punktais, tačiau ir SNTSKĮ, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria aukščiau nurodytos Kreditavimo sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis, yra neteisėtas ar nepagrįstas, kadangi teismo pareiga atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę turi būti vykdoma, nepaisant to, ar atsakovas faktiškai taikė sutarties sąlygas, reglamentuojančias vienašališką jos nutraukimą (žr., 17 punktą).

Dėl esminio sutarties pažeidimo ir šalių pareigos išsaugoti sutartį

24. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas nesilaikė SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog bankas suteikė ieškovei ir trečiajam asmeniui trumpesnį nei 30 dienų terminą įsipareigojimams įvykdyti, kadangi tik po trečio pranešimo terminas buvo suteiktas trumpesnis terminas, o ankstesniais raštai buvo suteiktas ilgesnis kaip 90 dienų terminas įsipareigojimų įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokiais apelianto teiginiais.

25. SNTSKĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, įskaitant šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Prieš nutraukdami kredito sutartį arba pareikalaudami grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito davėjas ir paskolos davėjas turi išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir priemones, įskaitant nurodytas šio įstatymo 21 straipsnyje, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.

26. Ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik kai yra visos šios sąlygos: 1) kredito gavėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje ne mažiau kaip du kartus buvo informuotas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 2) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo ar netinkamai juos vykdo ilgiau kaip 90 dienų arba kredito sutarties šalių sutartą ilgesnį laikotarpį; 3) kredito gavėjas įsipareigojimų pagal kredito sutartį neįvykdo ar netinkamai juos įvykdo per šioje dalyje nustatytą papildomą terminą; 4) buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai (SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalis).

27. Iš aukščiau nurodytų įstatymo nuostatų seka, jog ne trumpesnis kaip 30 dienų papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti kredito davėjo turi būti nustatomas tik tuo atveju, kai kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas ieškovei ir trečiajam asmeniui siuntė tris pranešimus apie vėluojamas mokėti įmokas: 2019-08-12, 2019-10-14 ir 2019-11-19 („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 40, DOK-152668). Atsakovo 2020-08-04 pateikta pažyma patvirtina, jog 2018-08-12 pranešimo siuntimo metu ieškovė ir trečiasis asmuo vėlavo atlikti mokėjimus 74 dienas, 2019-10-14 pranešimo siuntimo metu – 106 dienas, o 2019-11-19 pranešimo siuntimo metu – 112 dienų („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 40, DOK-152668). Atsižvelgiant į tai, ne trumpesnis kaip 30 dienų papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti kredito davėjo turėjo būti nustatytas 2019-10-14 pranešime. Atsižvelgiant į tai, jog 2019-10-14 pranešime ieškovei ir trečiajam asmeniui buvo nustatytas papildomas ir ilgesnis nei 30 dienų terminas (iki 2019-11-18) grąžinti pradelstą kreditą bei nesumokėtas priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, konstatuotina, jog atsakovas tinkamai įvykdė SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog 2019-11-19 pranešimu dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo kredito gavėjams buvo nustatytas trumpesnis nei 30 dienų terminas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas neįgyvendino minėto įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punkto sąlygos, būtinos kredito sutarties nutraukimui, kadangi ši sąlyga buvo įvykdyta 2019-10-14 pranešimu. Susipažinus su 2019-11-19 pranešimo turiniu nustatyta, kad minėtu pranešimu dar vienas papildomas terminas įsipareigojimų įvykdymui buvo suteiktas iš esmės tik dėl to, kad po 2019-10-14 pranešimo bankui kredito gavėjai sumokėjo 100,00 Eur sumą. Kita vertus, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aptartas aplinkybes, savaime nepaneigia teismo pagrįstų išvadų dėl sutarties nutraukimo nepagrįstumo ir neproporcingumo.

28. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Kreditavimo sutarties pažeidimas, lyginant visų kreditorinių įsipareigojimų ir pradelstos sumos dydį, buvo menkavertis. Apelianto vertinimu, aplinkybė, kad klientas ilgą laiką nesumoka santykinai mažos sumos, sukuria pagrindą nesitikėti prievolių vykdymo ateityje, o tai, kad po sutarties nutraukimo ieškovė keliais mokėjimais mažino skolą, įsidarbino ir galėtų vykdyti sutartinius įsipareigojimus, negali daryti įtakos anksčiau padarytiems sutarties pažeidimams. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nepritaria tokiems apelianto teiginiams.

29. Pažymėtina, jog CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

30. Kaip minėta (žr., 25 punktą), SNTSKĮ 23 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui.

31. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2019-10-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

32. Kartu pažymėtina, kad nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2019-10-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

33. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020; 2016-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, ginčo sprendime konstatavo, jog atotrūkis tarp pažadėtojo ir faktiškai atlikto įvykdymų yra minimalus. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, kad ieškovė po sutarties nutraukimo vykdė mokėjimus atsakovui, įsidarbino ir jos gaunamos pajamos yra pakankamos vykdyti mėnesinius mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį, t.y. ieškovė yra pajėgi vykdyti sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.

35. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2004-11-03 Kreditavimo sutartis (su vėlesniais jos pakeitimais) buvo sudaryta 33 metams, o galutinis kredito grąžinimo terminas – 2037-10-31, paimtos paskolos dydis – 35 744,22 Eur (po 2007-05-29 papildomos kredito dalies buto remontui suteikimo) („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 10, CBP-20360). Atsakovo 2019-11-19 pranešime nurodyti duomenys patvirtina, jog negrąžinto kredito suma 2019-11-19 siekė 23 571,52 Eur, pradelstų prievolių suma – 367,94 Eur. Atsakovo 2020-08-04 pranešime dėl informacijos pateikimo Nr. 2020 19.5-L27-2293 nurodyta, kad sutarties nutraukimo dieną skolininkų vėlavimas vykdyti mokėjimus buvo 129 dienos („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 40, DOK-152668). Byloje esantys įrodymai (2020-09-03, 2020-11-30, 2020-12-17 mokėjimo nurodymai, 2020-07-13 atsakovo pažyma apie mokėjimus už paskolą) patvirtina, jog ieškovė, nors ir ne visa apimtimi, tačiau vykdė įsipareigojimus pagal minėtą Kreditavimo sutartį (laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-12-31 sumokėta 1 125,00 Eur, laikotarpiu nuo 2020-01-03 iki 2020-07-12 – 300,00 Eur, 2020-09-03 – 800,00 Eur, 2020-11-30 – 75,00 Eur, 2020-12-17 – 120,00 Eur) („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 10, CBP-20360; b. l. 98, DOK-2814). Byloje taip pat pateikti įrodymai, sąlygoję finansinius sunkumus, dėl kurių ieškovė vėlavo atlikti mokėjimus: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-02 nuosprendis, kuriuo konstatuota, kad T. G. neteisėtai pasisavino ieškovei priklausančią „Swedbank“, AB banko mokėjimo kortelę ir pasinaudodamas ja 2019-09-08 išgrynino ir pasisavino ieškovės turtą, t. y. 500 Eur; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020-07-03 pažyma, kurioje nurodoma, jog ieškovei laikotarpiais 2018-01-30 – 2018-02-12, 2018-02-16 – 2018-03-26, 2018-05-24 – 2018-11-05, 2018-12-08 – 2018-12-16, 2019-01-21 – 2019-02-25, 2019-03-13 – 2019-03-22, 2019-05-06 – 2019-05-13, 2019-06-28 – 2019-07-26, 2019-07-29 – 2019-08-11, 2019-08-27 – 2019-09-06, 2019-09-09 – 2019-09-13, 2019-11-04 – 2019-11-08, 2020-01-09 – 2020-01-22, 2020-03-30 – 2020-05-15 buvo suteiktas nedarbingumas atitinkamai dėl ligonio slaugymo, ligos, nelaimingo atsitikimo buityje, ligonio slaugymo (epideminė situacija); 3) 2020-09-04 antstolės Brigitos Palavinskienės pažyma Nr. S-421907, kuria patvirtinama, jog trečiojo asmens S. K. išlaikymo įsiskolinimas sudarė 21 926,13 Eur („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 10, CBP-20360; b. l. 98, DOK-2814). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybės ir byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, taip pat pagrįstai galėjo tikėtis, jog ieškovė mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį nevykdys ir ateityje. Dėl išdėstyto, ieškovės padaryti sutarties pažeidimai, vėluojant atlikti įmokas ar jas atliekant ne visa apimtimi, atsižvelgiant į pradelstų mokėjimų sumą ir vėlavimo laikotarpį, nevertintini kaip esminiai ir sudarantys pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį.

36. Kaip buvo minėta (žr., 35 punktą), analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Teisėjų kolegija pažymi, jog Kreditavimo sutartis buvo užtikrinta perkamo buto hipoteka, todėl atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį ir pradėjus išieškojimą iš vienintelio ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų būsto esant tik 367,94 Eur pradelstų mokėjimų sumai, ieškovė, kuri iš esmės vykdė ir tebevykdo įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, patirtų neproporcingai didelių nuostolių.

37. Akcentuotina, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas Civiliniame kodekse įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018). Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020; 2018-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018).

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė mokėjimus atsakovui atlieka ne tik po Kreditavimo sutarties nutraukimo, bet ir po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2021-02-10 ir 2021-03-11 mokėjimais atsakovui sumokėta 240,00 Eur (120,00 + 120,00) („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 155, DOK-55985). Byloje taip pat pateikti duomenys, jog ieškovė įsidarbino ir jos gaunamos pajamos yra pakankamos vykdyti mėnesius mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 98, DOK-2814). Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovės finansinė padėtis leidžia jai toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir kad ji siekia išsaugoti Kreditavimo sutartį.

39. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog ieškovė nesikooperavo su banku, nepranešė apie finansinius sunkumus, nepaprašė atidėti įmokų mokėjimo. Apelianto vertinimu, bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga yra abipusė šalių pareiga, todėl pirmiausia ieškovė, kuri susidūrė su Kreditavimo sutarties vykdymo sunkumais, turėjo kreiptis į banką, informuoti jį apie prievolių nevykdymo priežastis ir ieškoti būdų sutarties pažeidimams pašalinti. Akcentavo, jog bankas negali savo iniciatyva, daugiau nei numato SNTSKĮ, dalyvauti savo klientų asmeniniame gyvenime ir domėtis įsipareigojimų vykdymo galimybėmis.

40. Kaip jau buvo minėta, SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienašališkai nutraukti kredito sutartį kredito davėjas ir paskolos davėjas gali tik tuomet, kai buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai (žr., 30 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors priemonių ar veiksmų, siekdamas, kad ieškovės įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį būtų toliau vykdomi. Sutiktina, kad ieškovė nesikreipė į banką ir nepranešė apie atsiradusius finansinius sunkumus vykdyti sutartį, tačiau banko veiksmai taip pat apsiribojo tik pranešimų apie nevykdomus įsipareigojimus ir sutarties nutraukimą siuntimu. Dėl išdėstyto konstatuotina, jog net esant palyginti nedidelei pradelstų įsipareigojimų sumai, atsakovas nesiekė išsaugoti sutartinių santykių, nesikreipė į ieškovę, siekdamas išsiaiškinti įsipareigojimų nevykdymo priežastis, tačiau vienašališkai nutraukė sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto net neįsitikinęs, kad ieškovė negalės vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės pareikštą ieškinį visa apimtimi, tinkamai taikė vienašalį sutarties nutraukimą reglamentuojančias civilinės teisės normas, civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nepręstinas jų atlyginimo klausimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-02-02 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irmantas ŠulcasŽilvinas TerebeizaTomas Venckus