- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-268-891/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00002-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė, Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- E. N.
- Civilinis ieškovas
- E. Č., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- E. Č.
- Advokatai
- Nerijus Plėdys, Pavelas Ravluševičius, Bogdanas Chranovskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,
ekspertams Sigitui Simanauskui (nuotoliniu būdu), Konstantinui Daškevičiui (nuotoliniu būdu),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato N. Plėdžio, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Č. įgaliotojo atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4, 5 dalimis, įpareigojant jį pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, bei uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį be gydytojo paskyrimo vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį.
Nukentėjusiojo E. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. N. nukentėjusiajam E. Č. priteista 2 000 Eur neturtinės ir 3 268,33 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 5 268,33 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos bei 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. N. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 236,84 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. N. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 19 d., apie 13.00 val., bute (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam E. Č. smogė vieną kartą į veido sritį, o šiam nukritus ant grindų ne mažiau nei du kartus spyrė nukentėjusiajam į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas kūno vietas, taip E. Č. padarė poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais kaktoje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, nosikaulių lūžius, muštinę žaizdą kairio antakio srityje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruvomis abiejų akių obuolių junginėse, dešinės akies obuolio ragenos nubrozdinimu, kraujosruvą viršutinės lūpos raudonyje, kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje ir gleivinėje su gleivinės nubrozdinimu, poodines kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose ir srityje aplink juos, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairio peties srityje, poodines kraujosruvas abiejose rankose, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiais savo veiksmais nesunkiai sužalojo žmogų.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. N. gynėjas advokatas N. Plėdys prašo: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojais N. Š., S. N. (S. N.) ir A. V.; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nuosprendį ir nuteistąjį E. N. išteisinti.
2.1. Pirma, apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nes byloje nėra jokių konkrečių medicininių duomenų, pagrindžiančių, jog nuteistasis, sergantis ūmia, nepagydoma psichine liga – paranoidine šizofrenija, inkriminuotos veikos metu – 2015 m. spalio 19 d. buvo remisijos būsenoje (laikinas ligos atoslūgis, per kurį sumažėja arba išnyksta ligos požymiai), dėl ko galėjo suvokti savo veiksmus. Juo labiau, nėra jokių duomenų, kad nuteistojo liga buvo medikamentiškai kontroliuojama. Pasak gynėjo, tai reiškia, kad teismas šioje byloje nuteisė inkriminuoto įvykio metu savo veiksmų esmės galėjusį nesuvokti žmogų, kuris galėjo neturėti psichinės galimybės kontroliuoti savo veiksmus.
2.1.1. Skunde pažymima, kad nustatydamas juridinį nepakaltinamumo (riboto pakaltinamumo) kriterijų teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi tik Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertizės aktais Nr. 78TPK-48/2019, Nr. 78U-II-8/2021, Nr. 82TPK-5-2022, kuriuose padaryta ta pati išvada, jog nuteistajam E. N. inkriminuotos veikos padarymo metu buvo paranoidinės šizofrenijos remisija, dėl ko jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Anot gynėjo, minėtuose ekspertizės aktuose padarytos išvados nėra pagrįstos jokiais konkrečiais medicininiais duomenimis apie nuteistojo psichikos būklę veikos padarymo metu (2015 m. spalio 19 d.), ar juolab, apie jo ligos remisiją, juose iš esmės tik aprašinėjama nuteistojo ligos istorija, kurioje jokių aplinkybių, susijusių su veikos padarymo laikotarpiu, apskritai nėra. Pasak gynėjo, tokį jo iškeltą pastebėjimą patvirtino ir ekspertizės aktą Nr. 82TPK-5-2022 pateikęs į bylą ekspertas Sigitas Simanauskas, kuris apklausiamas teisme nurodė, kad konkretaus dokumento, jog nuteistasis inkriminuotos veikos metu buvo remisijoje, iš tiesų nėra. Ekspertas paaiškino, kad savo išvadas, dėstomas ekspertizės akte, grindė savo subjektyviu manymu, jog vien tai, kad žmogus nesigydė tą laikotarpį (nevartojo vaistų, niekur nesikreipė ir į psichiatrines įstaigas nepateko), leidžia spręsti, kad pablogėjimo būsenos nebuvo. Gynėjo vertinimu, šis ekspertas išdėstė sunkiai protingumo kriterijų atitinkantį šių savo išvadų aiškinimą, jog jei asmuo, sergantis ūmia psichine liga, kurios kontrolei (simptomų manifestacijos slopinimui) yra būtinas nuolatinis kompleksinis gydymas (įskaitant medikamentinį), kaip konstatuota ekspertizės išvadoje Nr. 78TPK-48/2020, nustoja vartoti vaistus ir niekur nesikreipia, tai yra nėra gydomas nei medikamentiniu būdu (vaistais), nei kompleksiškai, tai leidžia teigti, kad jam neva pagerėjo ir nepagydomos ligos neprognozuojamai sukeliama psichozės būsena neva niekaip nepasireiškė. Apylinkės teismas, paneigdamas gynybos pateiktas kito medicinos specialisto išvadas ir kitus bylos duomenis, spręsdamas dėl E. N. pakaltinamumo rėmėsi būtent šia nuomone, tačiau, pasak gynėjo, ji yra ne tik nelogiška, bet ir absoliučiai nepagrįsta ir ja vadovautis, sprendžiant dėl nuteistojo pakaltinamumo nėra jokio pagrindo.
2.1.2. Nurodoma, kad gynyba į bylą pateikė dvi medicinines išvadas: VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos 2020 m. liepos 14 d. specialisto išvadą Nr. S8/2020 ir 2022 m. spalio 13 d. specialisto išvadą Nr. S4/2022, patvirtinančias, kad nuteistojo psichinė būklė inkriminuotos veikos padarymo metu neatitiko remisijos kriterijų, tai yra nuteistasis E. N. negalėjo valingai kontroliuoti elgesio ir prognozuoti savo veiksmų pasekmių, ir ši išvada byloje nebuvo niekaip paneigta. Minėtas išvadas pateikęs teismo medicinos psichiatrijos ekspertas Konstantinas Daškevičius, apklaustas teismo posėdyje, patvirtino savo specialisto išvadą ir nurodė, kad jo išvada yra tokia, jog nėra medicininių duomenų, kad E. N. nusikalstamos veikos metu buvo remisijos būsenoje, nes yra duomenų apie tai, kad jis tuo metu vartojo alkoholinius gėrimus, o tą alkoholio vartojimą, alkoholizaciją galima vertinti kaip psichomaniją – tai labai stiprus poreikis vartoti alkoholį tam, kad sumažinti šizofrenijos simptomų išreikštumą, jei yra alkoholizacija, negalima kalbėti apie remisiją. Be to, ekspertas pažymėjo, kad medikamentinė remisija reiškia, jog būtent kol tiriamasis vartoja medikamentus, tol jo būsena yra stabili tam laikotarpiui, tačiau jis nerado duomenų, ar liga buvo medikamentiškai kontroliuojama iki 2015 m. rugsėjo 28 d., kai buvo užfiksuotas paskutinis E. N. apsilankymas pas gydytoją, o jei nėra medikamentiškai prižiūrima, paūmėjimas galėjo atsirasti bet kuriuo metu, bet kokia smulkmena tokioje situacijoje galėjo išprovokuoti. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas eksperto K. Daškevičiaus, turinčio virš 30 metų ekspertinio darbo stažą, išvadas paneigė absurdiškomis S. Simanausko prielaidomis, jog neva nuteistojo liga negalėjo paūmėti jam gyvenant visuomenėje, nes jis tokiu atveju atsidurtų gydymo įstaigoje, kadangi kiti bylos įrodymai paneigia šias prielaidas. Paties nukentėjusiojo E. Č. parodymais šioje byloje nustatyta, kad nuteistojo psichinė būklė veikos padarymo metu atitiko būtent teismo psichiatrijos ekspertų nurodytus paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo požymius – mąstymo, emocijų, valios sferų sutrikimus. Nukentėjusysis E. Č. 2021 m. gegužės 24 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvykęs pas jį į butą E. N. buvo agresyvus, turėjo daug emocijų, gal tuo metu turėjo per daug energijos, jame buvo daugiau gyvybės nei dabar. Apelianto vertinimu, tokie nukentėjusiojo parodymai tik pagrindžia eksperto K. Daškevičiaus išvadą ir parodymus, jog nuteistasis inkriminuotos veikos metu buvo impulsyvus, agresyvus, nekontroliavo emocijų, elgėsi audringai, neadekvačiai, nenumatė savo veiksmų, tai yra nebuvo remisijos būklėje. Be to, byloje nustatyta, kad visi įvykio dalyviai vartojo alkoholinius gėrimus, o nuteistasis įvykio laikotarpiu (ypač 2015 metais), pagal ekspertizių duomenis, alkoholį vartojo visokį ir daug. Pasak apelianto, kaip minėta prieš tai, ekspertas K. Daškevičius paaiškino, kad šizofrenijos paūmėjimo metu atsiranda labai stiprus potraukis vartoti alkoholį, taigi nuolatinis, intensyvus alkoholio vartojimas iš esmės paneigia bet kokią remisijos galimybę, nes, priešingai, rodo šizofrenijos paūmėjimą, o eksperto S. Simanausko išvados to nepaneigia, kadangi S. Simanauskas savo išvadose paaiškino, jog alkoholio vartojimas nesukelia šizofrenijos paūmėjimo, o K. Daškevičius to ir neteigė, nes paaiškino, kad alkoholio vartojimas yra šizofrenijos paūmėjimo simptomas, tai yra pasekmė, patvirtinanti šizofrenijos paūmėjimą, o ne jį sukeliantis veiksnys. Gynėjo vertinimu, šios aplinkybės neleidžia daryti išvados apie nuteistojo ligos remisiją, priešingai, rodo ligos paūmėjimą, kurį, be kita ko, patvirtina ir eksperto S. Simanausko, kurio parodymais rėmėsi teismas, akcentuota aplinkybė, jog nuteistasis tuo laikotarpiu nebuvo gydomas nei kompleksiškai, nei medikamentiniu būdu, tai yra net nevartojo vaistų (duomenų apie tai jo ligos istorijoje nėra), be to, jo ligos istorijoje buvo fiksuojamas ilgalaikis alkoholio vartojimas, kuris, kaip nurodyta prieš tai, patvirtina šizofrenijos paūmėjimą ir S. Simanausko išvados to neneigia.
2.2. Antra, apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai, remdamasis tik prielaidomis ir prieštaringais liudytojų parodymais, nuteisė E. N., nes byloje nėra neginčytinų, objektyvių duomenų, kad būtent nuteistasis E. N. sužalojo nukentėjusįjį E. Č.. Net ir pats nukentėjusysis parodė, kad jis nematė ir nežino, kas jį sumušė, tik mano, kad tą galėjo padaryti arčiausiai sėdėjęs asmuo. Vadovaujantis M. P. duotais parodymais bei nupiešta sėdėjimo prie stalo schema, būtent M. P. sėdėjo arčiausiai E. Č.. Kaltinti nuteistąjį neva sumušus E. Č., grindžiant vien prieštaringais M. P. parodymais, gynėjo vertinimu, yra teisiškai ydinga, nes tokiu atveju būtų paneigiami nekaltumo prezumpcija, in dubio pro reo principas, taip pat ir baudžiamojo proceso esmė, nurodyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje.
2.2.1. Pasak gynėjo, byloje aplinkybę, kad būtent nuteistasis E. N. nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam E. Č., tiesiogiai patvirtina tik vieno liudytojo – M. P. prieštaringi ir nenuoseklūs parodymai, iš esmės tik jais, susiedamas nuteistąjį su inkriminuota veika, rėmėsi ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, nors dėl šių parodymų byloje kilo daug pagrįstų abejonių, kurių teismas nevertino kaltinamojo naudai, tuo pažeisdamas vieną pamatinių baudžiamojo proceso principų – in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Gynėjo teigimu, tas pats pasakytina ir apie paties nukentėjusiojo E. Č. parodymus, kurie yra absoliučiai nenuoseklūs ir prieštaringi ir, nors nuteistojo kaltės iš esmės net nepatvirtina, tačiau teismas jais taip pat grindė nuteisimą.
2.2.2. Apeliantas, skunde cituodamas nukentėjusiojo E. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 85–86, 92, 93), teigia, kad akivaizdu, jog nukentėjusiojo E. Č. parodymai yra absoliučiai nenuoseklūs ir nepatikimi, kadangi jie nuolat keitėsi, paaiškinimai dėl naudojimosi „Facebook“ neatitinka nei naudojimosi šia programa būdo (neįmanoma „vartyti“ „Facebook“ ieškant žmonių anketų ar atsitiktinai aptikti vartotoją neturint anketos), nei elementarios logikos (neva atpažino po trejų metų iš bendrų veido bruožų ir kūno sudėjimo), o galiausiai paaiškėjo, kad tariamą atpažinimą lėmė kitų asmenų – liudytojų šioje byloje ir įvykio dalyvių M. P. ir A. P., kartu vartojusių alkoholinius gėrimus, įtaka ir pateikta informacija, kurios patikimumas taip pat abejotinas. Gynėjo vertinimu, tokie parodymai neatitinka įrodymų patikimumo reikalavimo, jais grįsti kaltinimą (nuteisimą) draudžia tiek BPK 20 straipsnio taisyklės, tiek in dubio pro reo principas. Be to, pasak gynėjo, daug pagrįstų abejonių sukėlė ir nukentėjusiojo E. Č. parodymai teisme apie tai, kad iš jo buvo pavogti 2 000 Eur, nukentėjusysis E. Č. dėl to apkaltino liudytoją A. P., kuris prisipažino ir pažadėjo šiuos pinigus jam grąžinti. Būtent apie šią skolą įvykio metu jie ir kalbėjo, kuomet A. P. dingo (neva nuėjo į tualetą), o nukentėjusysis E. Č. buvo sumuštas (nematė kieno). Pagal šiuos bylos duomenis gynyba iškėlė versiją, kad E. Č. galėjo sumušti ir kiti įvykio metu buvę asmenys M. P. ir A. P., kuris dar ir turėjo aiškų motyvą (savanaudiškas paskatas), panašią versiją kėlė ir pats nukentėjusysis E. Č., nurodydamas, kad nežino, kodėl E. N. jam smūgiavo, gal jis buvo susitaręs su A. P., kad nereikėtų jam grąžinti skolos, kas sudaro pakankamai pagrįstą abejonę dėl nuteistojo kaltės, tačiau šią versiją teismas atmetė remdamasis iš esmės tik A. P. gero bičiulio M. P. parodymais.
2.2.3. Apeliantas, skunde cituodamas ir liudytojo M. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 115–116, 119–120, 122–123) bei teisme (2022 m. lapkričio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo 2–3 lapai, 2022 m. spalio 14 d. teisiamojo posėdžio protokolo 3–4 lapai) duotus parodymus, taip pat liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 104–105, 108) bei teisme (2022 m. lapkričio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo 2–3 lapai) duotus parodymus, teigia, kad vis tik daugiausia abejonių kelia liudytojo M. P. duoti parodymai, nes yra itin prieštaringi – kardinaliai skiriasi tarpusavyje bei nesutampa su kitų asmenų duotais parodymais. Gynėjo vertinimu, nurodytos ištraukos iš M. P. duotų parodymų visa apimtimi suponuoja, kad M. P., pasakodamas apie 2015 m. spalio 19 d. įvykį, painiojasi dėl esminių įvykio aplinkybių. Jokie kiti liudytojai neparodė, kad nuteistasis galėjo trenkti kėde, nukentėjusysis E. Č. taip pat nei karto neužsiminė apie gautą smūgį kėde per kuprą (tokią aplinkybę tikrai būtų prisiminęs), be to, aiškiai nurodė, kad smūgį gavo į galvą (dešinę pusę). Taip pat M. P. nurodo tokias faktines aplinkybes, kokios objektyviai nėra įmanomos, nes esant kambaryje tik sofai ir foteliui (tai parodė liudytojas A. P.), akivaizdu, kad niekas negalėtų trenkti kėde. Pasak gynėjo, teismas jokia forma nepašalino nurodytų prieštaravimų dėl sužalojimo mechanizmo ir būdo. Be to, pasak gynėjo, įvertinus nurodytas parodymų ištraukas, pagrįstai kyla klausimas, kaip M. P. 2018 m. birželio 18 d. duodamas parodymus teigė, kad negalėtų atpažinti nepažįstamo vyro net ir gyvai pamačius, praėjus dar metams (2019 m. rugpjūčio 30 d.) teigia priešingai – kad galėtų jį atpažinti, o dar po trejų metų (2022 m. spalio 14 d.) nurodo, kad apskritai nėra garantuotas, ar nepažįstamas asmuo, kuris buvo 2015 m. spalio 19 d. pas E. Č. bute, yra salėje. Gynėjo teigimu, tokie minčių šuoliai bei nepagrįsti teiginiai suponuoja M. P. neužtikrintumą, tikėtina, duodamus melagingus parodymus. Taip pat gynėjas skunde pažymi, kad M. P. parodė, jog nuteistasis iškart po įvykio išbėgo, pasišalino iš buto, o A. P. parodė, kad tai jis išvarė nuteistąjį iš buto, nes pastarasis klūpėjo prie E. Č. ir rėkė, todėl neatmestina, kad nuteistasis galėjo rėkti būtent ant M. P., kad šis, susitaręs su A. P. dėl savanaudiškų paskatų (dingusi 2 000 Eur suma) sumušė E. Č., dėl ko ir buvo išvytas iš buto.
2.2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos vertinant M. P. parodymus, yra visiškai nepagrįstos, nes teismas, deklaratyviai šalindamas tarpusavio prieštaravimus su kitais duomenimis bei gynėjo iškeltas abejones, rėmėsi išimtinai prielaidomis. Kaip išsamiai nurodyta prieš tai, M. P. parodymai nėra nei nuoseklūs, nei sutampa su kitų liudytojų parodymais dėl itin svarbių aplinkybių, tačiau teismas šių nesutapimų dėl esminių įvykio aplinkybių nelaikė svarbiais. Gynėjas pažymi, kad viena esminių aplinkybių, kuria rėmėsi teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, yra asmenų išsidėstymas įvykio metu, tačiau pagal M. P. parodymus ir nupieštą sėdėjimo schemą (2022 m. spalio 14 d. teisiamojo posėdžio protokolo 5 lapas), būtent M. P. sėdėjo arčiausiai nukentėjusiojo ir būtent toje pusėje, iš kurios nukentėjusysis E. Č. pajuto smūgius, kaip pats nurodo. Šis prieštaravimas nebuvo pašalintas, nors teismas E. N. nuteisimą grindžia būtent šia aplinkybe, susijusia su asmenų išsidėstymu (nuteistasis neva sėdėjo arčiausiai). Taip pat gynėjas teigia, kad teismas, paaiškindamas prieštaravimus M. P. parodymuose, rėmėsi ilgu laikotarpiu nuo įvykio iki parodymų davimo, kai remdamasis tuo pačiu motyvu atsisakė tenkinti gynybos prašymą apklausti liudytojus dėl nuteistojo sveikatos būklės ir kitų aplinkybių. Anot apelianto, tas pats pasakytina ir apie apsvaigimą nuo alkoholio, kuriuo teismas ne tik nemažino parodymų patikimumo, bet kaip tik laikė, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti liudytojo patikimumu. Be to, teismas visiškai deklaratyviai paneigė M. P. galimą suinteresuotumą, motyvuodamas tuo, kad neva jokių konfliktų tarp M. P. ir nukentėjusiojo ar, juo labiau, kaltinamojo praeityje nėra buvę, tačiau, pasak apelianto, šiuo atveju byloje esant duomenų apie nukentėjusiojo konfliktą su M. P. geru bičiuliu A. P. (šią aplinkybę teismas laikė nustatyta), apie kurį M. P. neabejotinai buvo žinoma (tai patvirtino nukentėjusysis), negalima paneigti A. P. susitarimo su M. P. ar šio kitokio motyvo (ar net menkavertės priežasties, kas nėra neįprasta esant apsvaigus nuo alkoholio) smurtauti prieš E. Č., kuris yra tikėtinas jau vien dėl to, kad tokios galimybės neatmetė ir pats nukentėjusysis E. Č., o jokio nuteistojo motyvo smurtauti prieš E. Č. teismas taip pat nenustatė. Gynėjo vertinimu, jei šiuo atveju M. P. su A. P. nebūtų įteigę nukentėjusiajam E. Č., kad jį neva tai sumušė nuteistasis E. N., o šis būtų nukentėjusiajam nurodęs, kad jį sumušė būtent M. P., tai pagal bylos duomenis ir nuosprendžio pagrįstumą teismas akivaizdžiai būtų nuteisęs M. P.. Tad tokioje situacijoje E. N. nuteisimas yra aiškiai neteisingas ir negalimas jau vien dėl likusios esminės, pagrįstos ir nepaneigtos abejonės dėl to, kas iš tiesų sumušė nukentėjusįjį. Be to, pasak gynėjo, bylos duomenys paneigia nuteistojo tiesioginę tyčią – suvokimą, kad jis sužalojo nukentėjusįjį E. Č. ir norėjo taip elgtis.
2.3. Trečia, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas nuteistojo E. N. teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą. Nors 2022 m. lapkričio 4 d. apklaustas vienas iš 2022 m. balandžio 21 d. – 2022 m. gegužės 20 d. ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. 82TPK-5/2022) atlikusių ekspertų S. Simanauskas nurodė, kad nėra jokio duomens apie nuteistojo E. N. sveikatos būklę laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., ekspertai S. Simanauskas ir K. Daškevičius parodė, kad nėra medicininių duomenų apie tai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. E. N. buvo paranoidinės šizofrenijos remisijos būsenoje, todėl teisiškai vertinant nuteistojo pakaltinamumą byloje buvo būtinybė vertinti bet kokius kitus duomenis, tačiau teismas atsisakė apklausti tiek nuteistojo ilgametę gydytoją N. Š., tiek ir tėvą S. N. bei kaimyną A. V., kurie būtent ir būtų parodę apie nuteistojo sveikatos būklę 2015 m. spalio 19 d. įvykiui artimu metu, tuo labiau, kad ir patys liudytojai (A. V. ir S. N.) pateikė rašytinius patvirtinimus apie tai, kad žino bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, pasak gynėjo, pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo, tai yra, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išankstinį nusistatymą ir yra tendencingas, sukėlė ir teisėjos pasisakymai bei vertinimai, kad savo nesutikimus su sprendimu neapklausti gynėjo prašomų apklausti asmenų, gynėjas galės skųsti apeliaciniu skundu, jeigu toks būtų rašomas. Galiausiai, skunde pažymima, kad, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų (9–10 l.), bylą nagrinėjantis teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, nuosprendyje rėmėsi nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 36, 40), nors nuteistasis, kuriam diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas, buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra imperatyviai numatyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas). Anot gynėjo, tai reiškia, kad apklausiant nuteistąjį ikiteisminio tyrimo metu jo teisė į gynybą buvo pažeista, o tai lemia, kad jo duoti parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais (neatitiko teisėtumo reikalavimo) ir jais teismas negalėjo vadovautis (BPK 20 straipsnis).
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Č. įgaliotasis atstovas advokatas B. Chranovskis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo E. Č. civilinis ieškinys tenkintas tik iš dalies, ir priteisti iš nuteistojo E. N. nukentėjusiajam E. Č. 12 366 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir 200 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
3.1. Apeliantas skunde teigia, kad būtent 12 366 Eur (4*2650+(2650/30*20) turtinės žalos (negautų pajamų) dydžio paskaičiavimas yra patvirtintas pateiktais dokumentais, tai yra verslo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) už 2015 metus, metine pajamų deklaracija už 2015 metus ir medicinos dokumentų išrašais. Pasak apelianto, verslo liudijime nurodytas veiklos vykdymo laikotarpis 2015 m. rugsėjo ir spalio mėn. (iš tikrųjų verslo liudijime veiklos vykdymo laikotarpis nurodytas rugsėjis, spalis, lapkritis ir gruodis, tai yra 4 mėnesiai, tačiau nuo 2015 m. spalio 19 d. įvykio dienos jis buvo nedarbingas), taigi 2015 metais, iki 2015 m. spalio 19 d., tai yra iki netekto darbingumo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nukentėjusysis E. Č. buvo darbingas ir dirbo ne 4 mėnesius, kaip klaidingai nurodyta nuosprendyje, bet 2 mėnesius. Pagal metinę pajamų deklaraciją už 2015 metus nukentėjusysis gavo 5 300 Eur pajamų, taigi tokias pajamas jis gavo per minėtus 2 (ne 4) mėnesius, o tai reiškia, kad jo pajamos per mėnesį sudarė būtent 2650 Eur, todėl nuosprendyje pateikti paskaičiavimai dėl nukentėjusiojo uždirbtų pajamų per mėnesį neatitinka tikrovės ir prieštarauja rašytiniams įrodymams. Be to, apelianto teigimu, teismas netinkamai paskaičiavo nukentėjusiojo nedarbingumo laikotarpį. Nuosprendyje nurodyta, kad nustatyta, jog E. Č. buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 8 d., tai yra 2 mėnesius ir 14 dienų, tačiau į bylą buvo pateikti dokumentai, tai yra 2020 m. rugpjūčio 5 d. (duomenys neskelbtini) poliklinikos medicinos dokumento išrašas, iš kurio aiškiai matyti, kad dėl krūtinės ląstos sužalojimų padarinių E. Č. buvo nedarbingas nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 8 d., gydėsi stacionare nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 22 d., bei 2019 m. rugsėjo 12 d. išrašas, iš kurio matyti, kad E. Č. dėl intrakranijinio sužalojimo pasekmių, krūtinės ląstos ir veido sumušimo 2015 m. spalio 19 d. pateko į ligoninės priėmimo skyrių bei gydymą tęsė ambulatoriškai iki 2016 m. kovo 7 d. imtinai. Taigi, pasak apelianto, iš medicininių dokumentų aiškiai matyti, kad nukentėjusysis gydėsi nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. kovo 7 d., tuo metu negalėjo dirbti, todėl jo nedarbingumas tęsėsi ne kaip klaidingai nurodyta nuosprendyje – 2 mėnesius ir 14 dienų, o 4 mėnesius ir 20 dienų, kaip yra nurodyta civiliniame ieškinyje.
3.2. Taip pat apeliantas nurodo, kad dėl nuteistojo E. N. padarytos veikos atsirado neturtinės pasekmės, kurios daro tiesioginę įtaką nukentėjusiojo fiziniams ir dvasiniams išgyvenimams. Nukentėjusysis E. Č. patyrė didelį fizinį skausmą, kurį jautė ilgą laikotarpį, nes jam teko gydytis ligoninės stacionare, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškiantis daugybe galvos, veido ir kūno sužalojimų, virš 4 mėnesių jam teko gydytis ambulatoriškai. Be to, nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį skausmą ir sukrėtimą, nukentėjusiajam teko rūpintis savo teisių gynimu ilgą laikotarpį, daugiau nei 7 metus, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo apklaustas daugybę kartų, dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose, vyko į ekspertizes. Taip pat nukentėjusiajam buvo sukelti dideli nepatogumai, emocinė depresija, nes negalėjo ramiai dirbti, dėl atsakovo veiksmų įvykio metu ir po jo jautė pažeminimą, nes nuteistasis su ieškovu elgėsi brutaliai, pažįstamų akivaizdoje dienos metu stipriai sumušė nukentėjusįjį, žemino jį, nukentėjusysis ilgą laiką negalėjo pasirodyti visuomenėje, nes dėl patirtų veido sumušimų jo veidas buvo labai stipriai sumuštas ir subraižytas, iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jo dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, nuteistasis iki šiol neatsiprašė nukentėjusiojo. Pasak apelianto, akivaizdu, kad dėl E. N. veiksmų E. Č. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Apelianto vertinimu, civiliniame ieškinyje nurodytas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiojo E. Č. patirtus neigiamus padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė jokių objektyvių ir teisėtų argumentų bei motyvų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė savo apeliacinį skundą, nurodė, kad jame pakankamai smulkiai išdėstė pagrindinius argumentus, kurie, atnaujinus įrodymų tyrimą, iš esmės nepakito. Prokurorė prašė tiek nuteistojo gynėjo, tiek nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti, nes pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį ir išnagrinėjo visas bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. N. gynėjo advokato N. Plėdžio apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiojo E. Č. įgaliotojo atstovo advokato B. Chranovskio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nuosprendį skundžia nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde prašydamas nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, ir nukentėjusiojo atstovas, prašydamas pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio sumažinimo ir priteisti nukentėjusiajam iš nuteistojo civiliniu ieškiniu prašytą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsižvelgdama į tai, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose.
Dėl nuteistojo E. N. gynėjo advokato N. Plėdžio apeliacinio skundo
7. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl E. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kelia E. N. pakaltinamumo, teismo šališkumo klausimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai, remdamasis tik prielaidomis ir prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nuteisė E. N., nes byloje nėra neginčytinų, objektyvių duomenų, kad būtent nuteistasis E. N. sužalojo nukentėjusįjį E. Č.. Taip pat, pasak gynėjo, teismas šioje byloje nuteisė inkriminuoto įvykio metu savo veiksmų esmės galėjusį nesuvokti žmogų, kuris galėjo neturėti psichinės galimybės kontroliuoti savo veiksmus, nes byloje nėra jokių konkrečių medicininių duomenų, pagrindžiančių, jog nuteistasis, sergantis ūmia, nepagydoma psichine liga – paranoidine šizofrenija, inkriminuotos veikos metu – 2015 m. spalio 19 d. – buvo remisijos būsenoje, dėl ko galėjo suvokti savo veiksmus. Be to, gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas nuteistojo E. N. teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą (teismo posėdyje dar kartą apklaususi ekspertus S. Simanauską ir K. Daškevičių, taip pat gynybos prašymu apklaususi liudytojus N. Š. ir S. N.), nenustatė aplinkybių, suteikiančių pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas ar padarė kitus BPK pažeidimus, dėl kurių baudžiamasis įstatymas E. N. buvo pritaikytas neteisingai.
Dėl įrodymų vertinimo E. N. pripažįstant kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
9. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo (nekaltumo). BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-7-130-699/2015).
10. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne prielaidomis ir prieštaringais proceso dalyvių parodymais, kaip nurodoma skunde, o bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Nors E. N. viso proceso metu kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino (teisminio bylos nagrinėjimo metu apskritai atsisakė duoti parodymus, o apklaustas ikiteisminio tyrimo metu neigė, kad jis sumušė nukentėjusįjį), tačiau tai, kad būtent nuteistasis E. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. Č. sveikatą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų, aptartų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, o būtent: iš dalies nukentėjusiojo E. Č. ir liudytojo A. P. parodymai, liudytojo M. P. parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3525/15(1) bei kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog E. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, taip padarydamas nepagrįstas išvadas dėl E. N. kaltės.
11. Pirmiausia, apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neabejotinai nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog nukentėjusysis E. Č. buvo sužalotas 2015 m. spalio 19 d. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir šiame bute įvykio metu buvo ir vartojo alkoholinius gėrimus ne tik nukentėjusysis E. Č., bet ir liudytojai A. P., M. P. bei nuteistasis E. N.. Pažymėtina, kad nors E. N. teisiamojo posėdžio metu nedavė parodymų, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad pažįsta nukentėjusįjį ir buvo jo bute kartu su A. P. ir dar vienu jam nepažįstamu vyru, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi ir nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
12. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, kad apylinkės teismas nepagrįstai E. N. kaltę grindė nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nepagrįstai atmetė gynybinę versiją, jog nukentėjusįjį E. Č. galėjo sumušti ir kiti įvykio metu buvę asmenys, tai yra M. P. ir A. P., kuris dar ir turėjo aiškų motyvą (savanaudiškas paskatas), nes byloje nėra neginčytinų, objektyvių duomenų, kad būtent nuteistasis E. N. sužalojo nukentėjusįjį E. Č.. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nukentėjusysis E. Č., tiek liudytojai A. P. ir M. P. proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad 2015 m. spalio 19 d., dienos metu, jie visi, taip pat ir E. N. nukentėjusiojo E. Č. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vartojo alkoholinius gėrimus. Nukentėjusysis E. Č. nurodė nematęs, kas iš bute buvusių asmenų jį sumušė, nes pajutęs smūgius iš nugaros į galvą prarado sąmonę. Liudytojas A. P. teigė muštynių taip pat nematęs, nes tuo metu buvo tualete. E. N. iš viso neigė patį muštynių faktą. Šie parodymai nėra prieštaringi tarpusavyje ar paneigiantys liudytojo M. P. parodymus, kad jis matė, kaip nukentėjusįjį sumušė būtent E. N.. Aplinkybė, kad nukentėjusysis E. Č. ir liudytojai A. P. bei M. P. ne vieną kartą apklausiami vėliau, praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, neprisiminė kai kurių įvykio aplinkybių arba jas nurodė, kiek kitaip nei buvo nurodę anksčiau (pastebėtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų proceso metu duotų parodymų vertinimui apeliaciniame skunde skiriama itin daug dėmesio), pati savaime nereiškia, kad jų parodymai yra neteisingi, nenuoseklūs ar prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms.
14. Pirmiausia, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog nukentėjusiojo parodymai yra absoliučiai nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusysis E. Č. jau pirmosios apklausos metu nurodė, kad tuo metu, kai jis buvo sumuštas, jo bute buvo A. P., M. ir E., taip pat iš karto po įvykio nukentėjusysis nurodė, kad jis nematė, kas jam trenkė, nes pajutęs smūgius iš nugaros į galvą prarado sąmonę. Apklausiamas vėliau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusysis šių savo parodymų nekeitė, tik papildomai nurodė, kad nors ir nematė, kas jam sudavė smūgius, tačiau, įvertindamas tai, kad A. P. tuo metu kambaryje nebuvo, o M. P. sėdėjo tolėliau, smūgius jam galėjo suduoti būtent arčiausiai jo sėdėjęs E. N.. Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais abejojama dėl nukentėjusiojo E. Č. paaiškinimų apie tai, kad jis vartydamas „Facebook“ po trejų metų iš bendrų veido bruožų ir kūno sudėjimo atpažino E. N., kaip jį sumušusį asmenį ar kad jis jį atpažino pagal liudytojų M. P. ir A. P. pateiktą informaciją, kuriais taip pat siekiama pagrįsti nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą, šiuo atveju nėra reikšmingi. Šie teiginiai nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo neatskleidžia, nes minėtas atpažinimas visiškai nereiškia, jog nukentėjusysis E. Č. atpažino E. N., kaip jį sumušusį asmenį, kadangi, kaip minėta, nukentėjusysis viso proceso metu teigė nematęs, kas jį sumušė, net ir nurodęs, kad, jo manymu, jį sumušė E. N.. Šiuo atveju asmens atpažinimas patvirtina tik tai, kad E. Č. atpažino E. N. kaip asmenį, kuris įvykio metu taip pat buvo pas nukentėjusįjį bute, o ginčo dėl to ir nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad daug pagrįstų abejonių sukėlė ir nukentėjusiojo E. Č. teisme duoti parodymai apie tai, kad iš jo buvo pavogti 2 000 Eur. Nukentėjusysis E. Č. dėl to apkaltino liudytoją A. P., kuris prisipažino ir pažadėjo šiuos pinigus jam grąžinti. Pasak gynėjo, būtent apie šią skolą įvykio metu jie ir kalbėjo, kuomet A. P. dingo (neva nuėjo į tualetą), o nukentėjusysis E. Č. buvo sumuštas (nematė kieno). Teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo teiginių pažymi, kad aplinkybes apie tai, jog prieš aptariamą įvykį iš nukentėjusiojo buvo pavogti 2 000 Eur ir kad, nukentėjusiojo manymu, juos pavogė, A. P., patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas A. P., nurodęs, jog iki įvykio su E. Č. buvo turtinio pobūdžio konfliktų dėl to, kad prieš įvykį dingo E. Č. pinigai, tačiau gynybos versijos, kad būtent dėl dingusių pinigų E. Č. galėjo sumušti A. P., nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, bylos duomenys tokią versiją paneigia. Kaip matyti iš nukentėjusiojo E. Č. parodymų teisme, nukentėjusysis nurodė, jog tai jis pamatė einantį A. P. ir pasikvietė jį užeiti pas save į butą, tai yra jokios iniciatyvos ateiti pas nukentėjusįjį iš A. P. pusės nebuvo. Be to, tiek pats liudytojas A. P., tiek nukentėjusysis E. Č., tiek liudytojas M. P. patvirtino, kad tuo metu, kai buvo sumuštas nukentėjusysis, A. P. kambaryje nebuvo, taip pat jie visi nurodė ir tai, kad tuo metu, kai kartu vartojo alkoholinius gėrimus, jokių konfliktų tarp jų nebuvo. Taip pat svarbu ir tai, kad pats nuteistasis E. N., papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė nesupratęs, kodėl nukentėjusysis E. Č. jį apkaltino, kad jis sumušė jį susitaręs su A. P.. Juo labiau, pabrėžtina, kad ne E. Č. pavogė 2000 Eur, o A. P., todėl mušti E. Č., kaip nukentėjusįjį nuo vagystės, nėra prasmės. Taigi, esant tokiems duomenims, gynybos versija, kad E. Č. galėjo sumušti A. P. dėl savanaudiškų paskatų, yra visiškai nepagrįsta ir neįtikinama.
15. Dar viena versija, kurią apeliaciniame skunde kelia gynėjas, paremta asmenų išsidėstymu įvykio metu. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja liudytojo M. P. teisiamojo posėdžio metu nupieštą sėdėjimo prie stalo schemą ir su tuo susijusius šio liudytojo bei nukentėjusiojo parodymus ir esančius prieštaravimus tarp jų, teigia, kad asmenų išsidėstymas įvykio metu buvo viena iš esminių aplinkybių, kuria rėmėsi teismas, grįsdamas nuteistojo E. N. kaltę. Anot gynėjo, nukentėjusysis E. Č., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad nematė ir nežino, kas jį sumušė, tik mano, kad tą galėjo padaryti arčiausiai jo sėdėjęs asmuo, kuris, anot jo, buvo E. N., o vadovaujantis liudytojo M. P. duotais parodymais bei nupiešta sėdėjimo prie stalo schema, būtent M. P. sėdėjo arčiausiai E. Č., todėl, pasak gynėjo, nebuvo paneigta gynybos versija, jog E. Č. sumušė arčiausiai jo, kaip pats ir nurodė, sėdėjęs M. P.. Visų pirma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje E. N. kaltė nėra grindžiama asmenų išsidėstymo įvykio metu schema, tai yra nebuvo konstatuota, jog E. Č. sumušė būtent arčiausiai jo sėdėjęs asmuo. Antra, nors nukentėjusiojo E. Č. nurodytos aplinkybės dėl sėdėjimo tvarkos, kambaryje buvusių baldų iš tiesų skyrėsi nuo liudytojo M. P. nupieštų bei nurodytųjų (pvz. nukentėjusysis, apklaustas teisme, nurodė, kad „kaltinamasis sėdėjo prie jo, o M. sėdėjo šiek tiek toliau; „M. buvo porą metrų nuo manęs, jis sėdėjo prieš mane. E. N. sėdėjo prieš mane iš kairės pusės. Galvą pasukau į kairę pusę. Smūgį pajutau čia (nukentėjusysis rodo į dešinę pakaušio pusę). Pasisukau per kairį petį atgal ir pajutau smūgius į nusuktos galvos dešinę pusę.“; „nors nematė, kas jį sumušė, tačiau mano, kad tai galėjo padaryti E. N., nes jis sėdėjo arčiausiai, o A. P. tuo metu buvo išėjęs į tualetą, M. P. sėdėjo tolėliau. Stalas buvo kvadratinis 1,2 m x 1,2 m.“, o liudytojas M. P. schemoje, kurią nupiešė apklausiamas teisiamojo posėdžio metu ir kuri buvo prijungta prie bylos, nupiešė apvalų stalą, prie kurio pažymėjo, kur sėdėjo jis, kad šiek tiek arčiau jo, iš kairės jam sėdėjo E. (E. Č.), o priešais jį (liudytoją) sėdėjo E. N. (nors nupieštoje schemoje užrašas neaiškus), vis tik šiuo atveju remtis liudytojo M. P. nupiešta schema ir kartu nukentėjusiojo parodymais, kad jį sužalojo arčiausiai sėdėjęs asmuo, daryti išvadas, kad M. P. sėdėjo arčiau nukentėjusiojo, todėl jis jį ir sužalojo, nėra jokio pagrindo. Nors liudytojas M. P. ir nupiešė schemą, kas, kur, anot jo, sėdėjo prieš tai, kai buvo sumuštas nukentėjusysis, apklausiamas teisme jis šias aplinkybes nurodė kiek kitaip nei nupiešė (teigė, kad užpuolikas sėdėjo prieš E., užpuolikas jam (liudytojui) sėdėjo labiau iš kairės (nors pagal schemą, iš kairės sėdėjo nukentėjusysis) ir, be kita ko, dar teigė, jog jis nefiksavo tokių aplinkybių, kur kas sėdėjo, ant kėdės ar fotelio, nepamena, jis sėdėjo ant sofos ar ant kėdės. Be to, šiuo atveju svarbu tai, kad objektyviai nustatyti, kur ir kaip įvykio metu sėdėjo ar galėjo sėdėti vienas ar kitas asmuo, koks buvo stalas – kvadrato formos, kaip nurodė nukentėjusysis E. Č., ar apvalus, kaip nupiešė liudytojas M. P., ir patikrinti, kurio asmens parodymai apie minėtas aplinkybes atitinka tikrovę, nėra galimybės, nes įvykio vieta (kambarys, jame buvę baldai, jų išsidėstymas ir pan.) byloje niekaip nebuvo objektyviai užfiksuota. Kita vertus, įvykis įvyko nukentėjusiojo bute, todėl logiška manyti, kad būtent nukentėjusysis geriau žino savo buto išdėstymą ir tai, kokie baldai, kokios formos ir kur yra, nei asmuo, pirmą kartą lankęsis jo bute. Be to, akcentuotina tai, kad tiek nukentėjusysis E. Č., tiek liudytojas M. P. minėtas aplinkybes (dėl sėdėjimo tvarkos, baldų ir pan.) nurodė ir nupiešė praėjus ilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio, tai yra daugiau nei 5 metams, todėl mažai tikėtina, kad jie galėjo labai gerai teisingai atsiminti tokias aplinkybes, juo labiau, kad įvykio metu jie buvo neblaivūs, o nukentėjusysis dar ir patyrė sužalojimus, po kurių neteko sąmonės.
16. Sutiktina su gynėju, kad aplinkybę, jog būtent nuteistasis E. N. nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam E. Č., tiesiogiai patvirtina tik liudytojo M. P. parodymai, tačiau tai nereiškia, kad dėl E. N. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas tik šio liudytojo parodymais (kaip minėta anksčiau, jis yra grindžiamas byloje esančių įrodymų visuma) ar kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi ir jais remtis negalima. Siekdamas eliminuoti liudytojo M. P. parodymus kaip nepatikimus, apeliantas skunde teigia, kad liudytojo M. P. duoti parodymai yra itin prieštaringi – kardinaliai skiriasi tarpusavyje bei nesutampa su kitų asmenų duotais parodymais, ir pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos vertinant M. P. parodymus, yra visiškai nepagrįstos. Teisėjų kolegija sutinka, kad tam tikri prieštaravimai liudytojo M. P. parodymuose, taip pat tarpusavyje su kitų proceso dalyvių parodymais iš tiesų yra, tačiau jie nėra tokie, kurie neleistų remtis šio liudytojo parodymais nustatant šiai bylai reikšmingas esmines aplinkybes.
17. Liudytojas M. P. nuo pat pirmosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė būtent E. N. (nors apklausų metu jis neįvardino sumušusio asmens pavardės, tačiau ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmens atpažinimą pagal nuotraukas, jis iš jam pateiktų šešių asmenų – vyrų nuotraukų, nurodė į dvi, iš kurių vienoje pavaizduotas E. N., o apklausiamas teisme patvirtino, jog iš bute buvusių asmenų smurtavo būtent jam nepažįstamas, taigi E. N., kurio buvimas įvykio metu pas nukentėjusįjį bute ir nėra ginčijamas) ir tokie jo parodymai nekito viso proceso metu. Apklausų metu liudytojo M. P. parodymai, apibūdinant smurto intensyvumą ir konkrečius smurtinius E. N. veiksmus (apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. kovo 15 d. M. P. nurodė, jog E. E. smogė 1 kartą į veido sritį, o po to, kai E. parkrito ant grindų, dar porą kartų jam spyrė, į kurią kūno vietą spyrė, nepamena; 2018 m. birželio 18 d. vykusios apklausos metu parodė, kad jam nepažįstamas vyras sudavė kumščiais ir kojomis smūgius E. Č., kiek sudavė, į kokias kūno vietas, neįvardins; 2019 m. rugpjūčio 30 d. parodė, kad nei iš šio, nei iš to, nepažįstamas vyras ranka sudavė per galvą E. Č., šis nuo smūgio nukrito ant žemės, sąmonės neprarado; apklausiamas teisme 2022 m. spalio 14 d. nurodė, kad tas, kuris sėdėjo prieš jį, atsistojo ir užpuolė nukentėjusįjį, iš pradžių paėmė kėdę ir davė žmogui per kuprą paskui davė per galvą. <...> Nukentėjęs sėdėjo priešais užpuoliką, kuris atsistojo, pasiėmė kėdę ir davė nukentėjusiajam per kuprą. <...> Tas žmogus paėmė kėdę už kojų, trenkė ir nukentėjusysis nukrito, dar pora smūgių buvo koja, nepamena, ar trenkė kumščiu, prieš tai jokio konflikto nebuvo) bei dėl asmens atpažinimo (apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. kovo 15 d. M. P. nurodė, jog E. buvo apie 175 cm ūgio, tamsių plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, apie 30–35 metus; 2018 m. birželio 18 d. vykusios apklausos metu parodė, kad to vyro atpažinti negalėtų net ir pamatęs gyvai, nepažįsta to vyro, jį matė pirmą kartą; 2019 m. rugpjūčio 30 d. parodė, kad minėtas nepažįstamasis buvo apie 30 metų amžiaus, negali pasakyti, kokio ūgio, tamsių plaukų, trumpai kirptų, normalaus kūno sudėjimo, akių spalvos neatsimena, jį galėtų atpažinti; apklausiamas teisme 2022 m. spalio 14 d. nurodė, kad ten jau buvo A., nukentėjusysis ir dar vienas žmogus, nėra garantuotas, ar jis yra salėje, jį matė gal 20 minučių, pats buvo išgėręs) iš tiesų šiek tiek skyrėsi. Be to, kai kurios liudytojo M. P. apklausų metų nurodytos aplinkybės skyrėsi ir nuo kitų proceso dalyvių nurodytųjų (pvz. apklaustas teisme liudytojas A. P. nurodė, kad ten buvo sofa ir vienas fotelis, o liudytojas M. P. – kad jie sėdėjo ant kėdžių, kažkas ant fotelio; liudytojas M. P. visų apklausų metu teigė, kad po suduotų smūgių E. N. išbėgo iš buto, o liudytojas A. P. parodė, kad tai jis išvarė E. N. iš buto ir kt.). Vis tik, atsižvelgus į tai, kad šis liudytojas, kaip ir liudytojas A. P. bei nukentėjusysis E. Č. parodymus davė net po kelis kartus, jog nuo įvykio iki parodymų davimo (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme) buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, be to, visi asmenys įvykio metu buvo neblaivūs ir patys nurodė, jog kai kurių aplinkybių net nefiksavo ir nepamena, minėti parodymų skirtumai yra visiškai paaiškinami, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, tam tikri nesutapimai tik parodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų (ar liudytojų tarpusavyje) parodymai nėra iš anksto suderinti ir įvykio aplinkybes jie papasakojo taip, kaip tuo metu suprato ir atsiminė.
18. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad BPK nedraudžia remtis kaip įrodymu liudytojo, kurio psichinė būsena įvykio metu buvo paveikta alkoholio, parodymais, svarbu, kad toks liudytojas žino bylai reikšmingų aplinkybių ir minėta psichinė būsena nesutrukdė jam objektyviai suprasti tikrovę. Kaip minėta, liudytojas M. P. nuo pat pirmosios apklausos tvirtino, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė bute buvęs E. N., detaliai nurodė daugelį aplinkybių, be to, kaip pats nurodė, iškvietė greitąją pagalbą, taigi matyti, kad liudytojo neblaivumas, kuris, beje, byloje nebuvo nustatytas, nesutrukdė jam įvertinti pačios situacijos ir duoti apie ją pakankamai aiškius ir nuoseklius parodymus. Todėl abejonių dėl liudytojo M. P. parodymų patikimumo šiuo aspektu nėra. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ir duomenų (jų nenurodoma ir apeliaciniame skunde), kurie sudarytų pagrindą manyti, jog M. P. dėl kokių nors priežasčių galėjo apkalbėti nuteistąjį E. N., nepagrįstai apkaltinti jį padarius nusikaltimą ir dėl to būtų davęs neobjektyvius parodymus. Kaip nurodė ne tik pats M. P., bet patvirtino ir nuteistasis E. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, iki nagrinėjamo įvykio M. P. su E. N. vienas kito nepažinojo, įvykio metu vienas kitą matė pirmą kartą, jokių konfliktų nei tarp M. P. ir nuteistojo E. N., nei tarp M. P. ir nukentėjusiojo E. Č. praeityje nėra buvę, įvykio metu šie asmenys taip pat nekonfliktavo. Be to, liudytojas M. P. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes šio liudytojo parodymais, kaip patikimais, rėmėsi pagrįstai.
19. Pastebėtina, kad liudytojo M. P. parodymus dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmo ir lokalizacijos, tai yra, kad E. N. nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį, smūgiai buvo suduoti į įvairias kūno vietas (į galvą, veido sritį ir kt.), kumščiais, taip pat ir spiriant koja, didžiąja dalimi patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3525/15(1) (1 t., b. l. 71–73), kurioje nurodyta, kad: E. Č. padaryta poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais kaktoje, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, nosikaulių lūžiai, muštinė žaizda kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose su kraujosruvomis abiejų akių obuolių junginėse, dešinės akies obuolio ragenos nubrozdinimu, kraujosruva viršutinės lūpos raudonyje, kraujosruva apatinės lūpos raudonyje ir gleivinėje su gleivinės nubrozdinimu, poodinės kraujosruvos abiejų ausų kaušeliuose ir srityse aplink juos, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu kairio peties srityje, poodinės kraujosruvos abiejose rankose, paveikus kietu, buku daiktu (daiktais), galimai tiriamojo nurodytu laiku (2015 m. spalio 19 d.); konstatuoti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosikaulių lūžių sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2015 m. spalio 19 d., apie 13 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusįjį E. Č. smurtavo būtent nuteistasis E. N. ir savo veiksmais padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus nuteistojo atliktus veiksmus – smūgius ranka ir koja į veido sritį ir kitas kūno vietas, jų intensyvumą, konstatuotina, kad nuteistasis suvokė, jog tokiu būdu daro pavojingą veiką, numatė, kad tokiais veiksmais nukentėjusiajam gali būti sukeltas fizinis skausmas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl E. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl E. N. pakaltinamumo
21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kelia ir E. N. pakaltinamumo klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Anot apelianto, iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jos metu E. N. sirgo, taip pat ir šiuo metu serga ūmia, nepagydoma psichine liga – paranoidine šizofrenija, o byloje nėra jokių konkrečių medicininių duomenų, pagrindžiančių, jog jam inkriminuotos veikos metu – 2015 m. spalio 19 d. – jis buvo ligos remisijos būsenoje, dėl ko galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.
22. Pakaltinamumas – tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens, požymių. BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, Nr. 2K-253-976/2019, Nr. 2K-5-976/2021).
23. Kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrinę ekspertizę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2011). Pagal teismų praktiką, tiek nepakaltinamumas, tiek ribotas pakaltinamumas nustatomi tiriant konkrečią baudžiamąją bylą to nusikaltimo padarymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017). Nepakaltinamumo negalima preziumuoti, jį reikia nustatyti kiekvienu atveju, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, remiantis specialiosiomis žiniomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021).
24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. N. pakaltinamumo klausimą, netinkamai vertino su tuo susijusius bylos duomenis. Nagrinėjamoje byloje E. N. psichinės sveikatos klausimui išspręsti buvo skirta pakankamai daug dėmesio. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu jam skirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atlikus Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-48/2019 (2019 m. vasario 19 d. – kovo 26 d.) (1 t., b. l. 164–168) konstatuota, kad: E. N. inkriminuojamos veikos padarymo metu konstatuojama lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos – remisija (psichikos sutrikimui būdingų požymių nebuvimas/susilpnėjimas), dėl ko jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu E. N. konstatuojama lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos – remisija, jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; E. N. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones netikslinga (nėra pagrindo); su E. N. galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, jis gali dalyvauti bylą nagrinėjant teisme. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo paūmėjimo atveju jis negalės būti pilnaverčiu proceso dalyviu. Proceso metu pablogėjus E. N. būklei jam buvo paskirta papildoma ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, siekiant atsakyti į klausimą, ar dėl dabartinės psichikos būklės su įtariamuoju E. N. galima atlikti proceso veiksmus. Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-48/2020 (2020 m. vasario 27 d. – kovo 26 d.) (1 t., b. l. 178–180) padaryta išvada, kad ekspertinio tyrimo metu stebimi šizofrenijai būdingi mąstymo, emocijų, valios sferų sutrikimai, psichomotorinio slopinimo reiškiniai, galimai sąlygoti medikamentinio gydymo; vertinant susirgimo eigą dinamikoje, būsena šiuo metu vertinama kaip pagerėjusi po taikyto stacionarinio gydymo. Psichologinio įvertinimo metu stebima šizofrenijos spektro sutrikimams būdinga nežymiai išreikšta kryptingumo stoka, pavieniai iškreipto mąstymo elementai. E. N. konstatuojama paranoidinės šizofrenijos dalinė medikamentinė remisija (F20.0), kas šiuo metu netrukdo jam suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, su E. N. galima atlikti proceso veiksmus, tačiau atsižvelgus į psichikos sutrikimo eigą, pobūdį ir galimą atkryčio riziką E. N. rekomenduotinas nepertraukiamas palaikomasis gydymas bendrais pagrindais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, tenkinus gynėjo prašymą, E. N. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-8/2021 (2021 m. vasario 22 d. – kovo 5 d.) (3 t., b. l. 16–24), atlikus stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo įvertinta tiek aktuali bylos medžiaga, tiek medicininė dokumentacija, susijusi su E. N. sveikata, tiek jo būklė ekspertinio stebėjimo laikotarpiu. Padaryta išvada, kad: objektyvių duomenų, jog E. N. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu (2015 m. spalio 19 d.) būtų buvęs psichikos sutrikimo paūmėjimo būsenoje ar kad tuometinį jo elgesį būtų sąlygoję liguisti išgyvenimai, nėra. E. N. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu konstatuojama paranoidinė šizofrenija, remisija (psichikos sutrikimui būdingų simptomų susilpnėjimas). E. N. dėl psichikos būsenos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti; šiuo metu E. N. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Visgi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimo metu gauta informacija apie E. N. ligos paūmėjimą, sprendė, kad būtinas dar vienas E. N. psichinės būklės ištyrimas ir skyrė stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę (3 t., b. l. 146–151). 2022 m. balandžio 21 d. – gegužės 20 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertams atlikus pakartotinę stacionarinę ekspertizę Nr. 82TPK-5/2022, įvertinus ne tik aktualią bylos medžiagą, medicininius dokumentus, bet ir papildomus dokumentus, susijusius su E. N. sveikata po paskutinės ekspertizės atlikimo, taip pat vykdžius šio asmens stebėjimą, betarpiškai bendravus su nuteistuoju, buvo padaryta išvada, jog: E. N. inkriminuojamos veikos metu (2015 m. spalio 19 d.) buvo paranoidinės šizofrenijos remisija bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas; 2015 m. spalio 19 d. E. N. galėjo suprasti inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumą, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir galėjo valdyti savo veiksmus; paranoidinei šizofrenijai nėra būdingas staigus, agresyvus elgesys ar staigus smurto protrūkis; alkoholio vartojimas neigiamai paveikia visus asmenis, o taip pat ir psichikos liga sergančiuosius, nes dėl alkoholio pavartojimo tam tikram laikui susilpnėja asmens savikontrolė, padidėja dirglumas ir impulsyvumas. Paranoidinės šizofrenijos paūmėjimą nulemia ne alkoholio pavartojimas, o dopamino apykaitos pokyčiai; savanoriškas alkoholio pavartojimas yra susijęs su asmens valingu pasirinkimu. Sergant paranoidine šizofrenija ir nesant psichozės reiškinių, toks savanoriškas alkoholio pavartojimas nenulemia asmens negebėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti – t. y. nenulemia nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo būsenos; kokybiškai gydant paranoidinę šizofreniją galima pasiekti remisiją – klinikinių simptomų nebuvimą. Visiškas pasveikimas, sergant šizofrenija, nėra galimas, tačiau dėl ilgalaikės remisijos būklės asmuo sugeba gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą bei dirbti; šizofrenijos paūmėjimo metu, esant aktyvios psichozės reiškiniams, asmuo negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti – t. y. asmens psichikos būsena atitinka nepakaltinamumo kriterijus; šiuo metu E. N. yra medikamentinė paranoidinės šizofrenijos remisija, mišrūs asmenybės sutrikimai bei atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija, jis supranta jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, savo veiksmų reikšmę ir gali valdyti savo veiksmus, gali būti apklausiamas, dalyvauti baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, duoti adekvačius parodymus, atlikti bausmę, šiuo metu jam nereikalinga taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių (3 t., b. l. 164–182).
25. Kaip matyti, net trijų (past. nors buvo atliktos keturios ekspertizės, tačiau viena iš jų buvo atlikta tik siekiant įvertinti dabartinę, tai yra ikiteisminio tyrimo metu buvusią E. N. psichikos būklę) ekspertizių metu buvo padarytos analogiškos išvados – nors E. N. ir sirgo nepagydoma lėtine psichikos liga – paranoidine šizofrenija, nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo šios ligos remisija (psichikos sutrikimui būdingų simptomų susilpnėjimas) ir jis dėl savo psichikos būsenos tuo metu (2015 m. spalio 19 d.) galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Skirtingi ekspertai padarė išvadą, jog nuteistasis tiek inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ekspertizių atlikimo metu suvokė ir suvokia, kad jo veiksmai yra pavojingi, gali juos valdyti. Be to, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo ekspertas S. Simanauskas, dalyvavęs atliekant 2022 m. balandžio 21 d. – gegužės 20 d. stacionarinę ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. 82TPK-5/2022), patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir nurodė, kad įvertinus ekspertizės atlikimui pateiktus medicininius dokumentus, nėra pagrindo teigti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu E. N. buvo ūmios psichozės būsenoje, dėl kurios būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Šis ekspertas pažymėjo, kad pagal medicininius dokumentus, kuriais rėmėsi atlikdami ekspertizę, E. N. nuo 2011 m. iki 2017 m. buvo gydomas ambulatoriškai ir jam nebuvo psichikos paūmėjimų, jis nebuvo stebimas stacionare, o jam buvo konstatuojama medikamentinė remisija, tai buvo patvirtinta 2013, 2014 metais, paskutinis įrašas (arčiausiai iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos) buvo 2015 m. rugsėjo 28 d., kuomet E. N. buvo apžiūrėtas jį gydančios gydytojos.
26. Pažymėtina, kad abejodamas aptartų ekspertizės aktų išvadų pagrįstumu, gynėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos 2020 m. liepos 14 d. specialisto išvadą Nr. S8/2020 (2 t., b. l. 157–163) bei 2022 m. spalio 3 d. specialisto išvadą Nr. S4/2022 (4 t., b. l. 22), kuriose, skirtingai nei konstatuota minėtuose Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertizės aktuose, nurodoma, kad E. N. psichikos būsena neatitinka šizofrenijos remisijos kriterijų; E. N. sistemingai vykdomus socialiai pavojingus veiksmus lemia šizofreninio pobūdžio mąstymo sutrikimai, asmenybės pakitimai, emocinis nestabilumas, negebėjimas valingai kontroliuoti elgesio ir prognozuoti savo veiksmų pasekmių; E. N. medicininėje dokumentacijoje, pateiktoje 2020 m. liepos 11 d. VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvados Nr. S8/2020 atlikimui bei 2022 m. balandžio 21 d. – gegužės 20 d. teismo psichiatrijos ekspertizei, nėra įtikinamų duomenų, kad E. N. 2015 m. spalio 19 d. buvo paranoidinės šizofrenijos remisijos būklėje; faktiniai duomenys, paneigiantys, kad E. N. 2015 m. spalio 19 d. buvo šizofrenijos remisijoje, yra neadekvatus, asocialus elgesys (vyno vagystė iš parduotuvės 2015 m. spalio 20 d., smurtavimas prieš savo sugyventinę, paklausimai psichiatrijos ligoninei iš kelių policijos dėl jo gydymo ir psichikos sveikatos būklės) bei jo paties pasakojimai, užfiksuoti 2017 m. ligos istorijoje, kad 2010 m. – 2015 m. jis gėrė alkoholį „visokį ir daug, priklausydavo nuo nuotaikos ir vietos“. Įvertinus šiuos duomenis, galima teigti, kad jo alkoholizacija tuo metu prilygo dipsomanijai – tai simptomas, kai šizofrenijos paūmėjimo metu atsiranda labai stiprus potraukis vartoti alkoholį, šis potraukis paprastai išsivysto kartu su nuotaikos sutrikimais. Teisiamajame posėdyje šias išvadas pateikęs psichiatras ekspertas K. Daškevičius jas patvirtino. Paaiškino, kad nors pateikiant išvadą ir buvo analizuoti medicininiai dokumentai, tačiau jų nepakanka išvadai, jog E. N. nagrinėjamos veikos metu buvo remisijos būsenoje, priešingai – byloje yra duomenų, jog jis tuo metu nevartojo vaistų, vartojo alkoholinius gėrimus, o tą alkoholio vartojimą, alkoholizaciją, galima vertinti kaip dipsomaniją – tai labai stiprus poreikis vartoti alkoholį, tam, kad sumažinti šizofrenijos simptomų išreikštinumą. Apklaustas papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas K. Daškevičius taip pat nurodė, kad, jo nuomone, E. N. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu sirgo šizofrenija, remisijos jam nebuvo, kadangi jo ligos dinaminiai pakeitimai psichikos būklėje leidžia teigti, kad ir 2015 metais jo elgesys atitiko būtent nestabilią šizofrenijos būklę. Dėl tos nestabilios būklės ir išreikštų psichikos sutrikimų E. N. tikrai negalėjo suprasti savo veiksmų esmės.
27. Ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2K-240/2008, Nr. 2K-183-693/2016, Nr. 2K-73-942/2017, Nr. 2K-368-489/2018, Nr. 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-277/2013, Nr. 2K-484/2013, Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-129-495/2020). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialiųjų žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-316-699/2015, Nr. 2K-206-693/2017, Nr. 2K-208-976/2017, Nr. 2K-97-976/2020). Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, Nr. 2K-206-693/2017, Nr. 2K-177-895/2018, Nr. 2K-327-719/2018, Nr. 2K-97-976/2020).
28. Asmens psichikos sutrikimo bei jo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl, kaip minėta, šioje byloje ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, psichologų išvados. Pažymėtina, kad ekspertizės šioje byloje buvo atliktos kvalifikuotų ekspertų, daugiausia turinčių 1-os kategorijos teismo psichiatrų ar psichologų kompetenciją, be to, turinčių ir ilgametę ekspertinio darbo patirtį. Pirmoji ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta teismo psichiatrės ekspertės Aurelijos Survilaitės ir teismo psichologės ekspertės Vilmos Joneliūkštienės (aukščiausios – 1-osios kategorijos teismo ekspertės), kurios atitinkamai turi 2 ir 22 metų ekspertinio darbo stažą. Šios ekspertės atliko ir papildomą ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kuri, šiuo atveju kaip neaktuali, neskaičiuojama. Antroji, stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė atlikta jau trijų ekspertų – teismo psichiatrų Ramunės Drazdauskienės ir Jolantos Didžiokienės (aukščiausios – 1-osios kategorijos teismo ekspertės) bei teismo psichologės Ingos Jackevičienės, atitinkamai turinčių 23, 30 metų ir kelių mėnesių ekspertinio darbo stažą. Trečioji, kartotinė stacionarinė ekspertizė vėlgi atlikta trijų ekspertų – teismo psichiatrų Vaivos Martinkienės ir S. Simanausko bei teismo psichologo Gintaro Butkaus (aukščiausios – 1-osios kategorijos teismo ekspertai), atitinkamai turinčių 20, 25 ir 27 metų ekspertinio darbo stažą. Vienas jų, ekspertas S. Simanauskas, trečiajame ekspertizės akte padarytas išvadas patvirtino ir apklausiamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Šis ekspertas pažymėjo, kad psichozės būsena pati savaime nepraeina, todėl, jeigu asmeniui, kuris gyvena visuomenėje, supamas kitų žmonių, būtų ūmus psichinės būklės pablogėjimas, tai toks asmuo be gydymo vis tiek neapsieitų ir atsidurtų gydymo įstaigoje (būtų gydomas stacionare). Nors nuteistojo gynėjas su ekspertizės aktuose padarytomis išvadomis nesutinka, kaip minėta, pateikė net dvi nepriklausomo eksperto išvadas, kuriose padarytos kitokios išvados nei ekspertizės aktuose, byloje esantys ekspertizės aktai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra išsamūs, motyvuoti, išvados juose padarytos įvertinus visą aktualią baudžiamosios bylos medžiagą, visus E. N. medicininius dokumentus, akcentuojant tai, kad likus kelioms savaitėms iki įvykio, tai yra 2015 m. rugsėjo 28 d., E. N. gydanti gydytoja psichiatrė N. Š. aprašė stabilią E. N. psichikos būseną ir nustatė paranoidinės šizofrenijos remisiją (pažymėtina, kad ši gydytoja tokias aplinkybes patvirtino ir apklausta apeliacinės instancijos teisme), o po inkriminuojamos veikos E. N. pas gydytojus psichiatrus nesilankė iki 2017 m., bei jo paties elgesį, paaiškinimus ekspertizių atlikimo metu, todėl pagrindo nesivadovauti ekspertizės aktais nėra.
29. Vertinant į bylą gynybos pateiktas nepriklausomo specialisto išvadas ir jas surašiusio eksperto K. Daškevičiaus paaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad gynybos pateiktos specialisto išvados kelia abejonių dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertizės aktų išvadų pagrįstumo. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip patvirtino ir pats ekspertas K. Daškevičius apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tyrimą jis atliko remdamasis tik teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenimis, tai yra jokių naujų, dar neįvertintų, duomenų jis nevertino. Be to, specialisto išvadose suformuluotos išvados (dėl alkoholizacijos kaip šizofrenijos paūmėjimą rodančios būsenos, dėl išsivysčiusių E. N. asmenybės pakitimų ir kt.), kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės yra paremtos tik teoriniais, abstrakčiais teiginiais ir prielaidomis, kurios nepaneigia ekspertizės aktų išvadų. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje eksperto K. Daškevičiaus išvadas detaliai aptarė ir įvertino, teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo išvadomis, jų nekartoja, tik pažymi, kad aplinkybės, susijusios su E. N. alkoholio vartojimu, jo asmenybės pakitimais, buvo įvertintos ekspertinių tyrimų metu, o paskutiniame ekspertizės akte, be kita ko, konstatuota, jog E. N. inkriminuojamos veikos metu (2015 m. spalio 19 d.) buvo ne tik paranoidinės šizofrenijos remisija, bet ir psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas, tačiau, kaip matyti, ekspertai nenustatė E. N. psichikos sutrikimo ar sutrikimų, dėl kurių inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu jis būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų pavojingumo ir jų valdyti.
30. Esminė aplinkybė, kuria apeliaciniame skunde remiasi gynėjas, teigdamas, jog E. N. jam inkriminuojamos veikos metu buvo nepakaltinamas, tai yra negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, yra ta, kad, pasak apelianto, byloje nėra jokių konkrečių medicininių duomenų, pagrindžiančių, jog inkriminuotos veikos metu – 2015 m. spalio 19 d. – E. N. buvo paranoidinės šizofrenijos remisijos būsenoje, dėl ko galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teisėjų kolegija sutinka, kad jokio konkretaus medicininio dokumento, jog įvykio metu, tai yra 2015 m. spalio 19 d., E. N. buvo ligos remisijos būsenoje, nėra. Tai patvirtino ir ekspertas S. Simanauskas, apklaustas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Tuo pačiu šis ekspertas nurodė, kad nėra ir jokių konkrečių duomenų, kad įvykio metu E. N. galėjo pablogėti, tai yra, kad jis nebuvo remisijos būsenoje, todėl išvada yra pateikiama žiūrint ligos eigą, kaip ji vystosi, tai yra remiantis visa dokumentacija bendrai, kuri šiuo atveju rodo, jog įvykio metu E. N. buvo ligos remisijos būsenoje. Kaip nustatyta iš į bylą pateiktų ekspertizės aktų, pagal medicininius dokumentus E. N. laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų, buvo fiksuojama ligos remisija. Tokia diagnozė gydytojų psichiatrų buvo patvirtinta 2013, 2014 metais. Be to, 2014 m. gegužės 7 d. E. N. būklė, kaip paranoidinės šizofrenijos remisija, buvo įvertinta trijų gydytojų psichiatrų komisijos, kuri išdavė pažymą, kad jis dėl savo sveikatos būklės gali įgyti vairuotojo pažymėjimą. Paskutinis, artimiausias nagrinėjamam įvykiui, įrašas apie E. N. stabilią psichikos būseną – ligos remisiją padarytas 2015 m. rugsėjo 28 d. gydytojos N. Š., kuri tokią išvadą patvirtino ir apklausta apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, ekspertas S. Simanauskas, apklaustas tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme, pažymėjo, kad ūminė paranoidinė šizofrenija, psichozė pati savaime nepraeina, todėl, jeigu asmuo, kuris gyvena visuomenėje, supamas kitų žmonių, būtų psichozės būklės, tai jis be gydymo neapsieitų ir vis tiek atsidurtų gydymo įstaigoje. Pažymėtina, kad gynybos pateiktą specialisto išvadą parengęs ekspertas K. Daškevičius pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad abejotina, ar asmuo, esant ūmiai paranoidinei šizofrenijai nepakliūtų kelis metus į medicinos įstaigą, o apklaustas apeliacinės instancijos teisme pažymėjo, kad šizofrenijos remisija paprastai nustatoma, kai tas asmuo nesigydo psichiatrijos ligoninėje, noriai ir savarankiškai tęsia palaikomąjį gydymą ir nėra sutrikusi jo kasdieninė, ūkinė, socialinė veikla. O kaip nustatyta iš į bylą pateiktų ekspertizės aktų, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 28 d., kuomet padarytas paskutinis gydytojo įrašas apie ligos remisiją, iki 2017 m. birželio 14 d., kuomet E. N. buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, nėra jokių įrašų apie E. N. psichikos būklės pablogėjimą ar jo ligos paūmėjimą, tai yra apie jo gydymą (vaistų vartojimą, lankymąsi pas gydytoją ambulatoriškai ar patekimą į psichiatrijos ligoninę), kas leistų daryti išvadą apie jo būsenos pablogėjimą būtent įvykio metu.
31. Tai, kad nagrinėjamo įvykio metu E. N. galėjo būti psichozės būsenoje ir būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Nors gynėjas skunde teigia, jog nukentėjusiojo E. Č. teisme duoti parodymai apie įvykio aplinkybes, o būtent apie tai, kad jam pasirodė, jog atvykęs E. N. buvo agresyvus, turėjo daug energijos, emocijų, jame buvo daugiau gyvybės, pagrindžia eksperto K. Daškevičiaus išvadą ir paaiškinimus, kad nuteistasis inkriminuotos veikos metu buvo impulsyvus, agresyvus, nekontroliavo emocijų, elgėsi audringai, neadekvačiai, nenumatė savo veiksmų, tai yra nebuvo remisijos būklėje, vis tik tokie gynėjo teiginiai tik patvirtina, kad E. N. turėjo (ir turi) tam tikrų psichikos ir elgesio sutrikimų, kas yra konstatuota ir ekspertizės aktuose, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama jo nepakaltinamumui pripažinti. Kita vertus, tiek pats nukentėjusysis E. Č., tiek įvykio metu kartu buvę liudytojai M. P. ir A. P. apklausti teisme patvirtino, jog jiems vartojant alkoholį jokių konfliktų tarp jų nebuvo, nukentėjusysis, be kita ko, nurodė, kad E. N. nuotaika buvo gera, taigi, remiantis įvykio dalyvių parodymais, smurtas buvo panaudotas netikėtai, dėl nežinomos priežasties, o staigus agresyvus elgesys ar smurto protrūkis, kaip konstatuota paskutiniame ekspertizės akte (2022 m. balandžio 21 d. – gegužės 20 d. ekspertizės aktas Nr. 82TPK-5/2022), nėra būdingas paranoidinei šizofrenijai. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kitą dieną po nagrinėjamo įvykio (2015 m. spalio 20 d.), E. N. padarė administracinį nusižengimą, tai yra buvo sulaikytas parduotuvėje pagrobęs vyną, už kurio padarymą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu (5 t., b. l. 89) jam buvo paskirta 100 Eur bauda. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, duomenų, kad po šio įvykio E. N. būtų buvęs priverstinai hospitalizuotas, kreipęsis į gydymo įstaigas ir pan., byloje nėra. Pažeidimas padarytas kitą dieną po nagrinėjamo įvykio, tačiau E. N. nei parduotuvės apsaugos darbuotojui, nei policijos pareigūnams nesukėlė jokių įtarimų dėl savo psichinės sveikatos būklės, nors akivaizdu, kad jei E. N. nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu būtų buvęs ūminės psichozės būsenoje, kuri savaime nepraeina, tokia jo būsena būtų buvusi ir kitą dieną, taigi būtų pastebėta.
32. Siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl E. N. psichinės sveikatos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu, apeliacinės instancijos teisme, gynybos prašymu, kaip liudytojas buvo apklaustas ir E. N. tėvas S. N.. Nors šis liudytojas apklausos metu nurodė, kad jei 2015 metais su sūnumi būtų pakalbėjęs ne gydytojas, tai nesuprastų, kad jis serga; kai jis ne savas, tada išgeria alkoholio, ką jam pasako kiti, tą ir padaro; 2015 m. rudenį bendravo su sūnumi, spalio mėnesį buvo ir pas sūnaus gydytoją, pasakė, kad sūnui reikia gultis į ligoninę, norėjo nuvežti sūnų į ligoninę, bet jis pabėgo, nes, kai jis ne savas, jo negalima pagauti, ir jį surado tik 2017 metais Belgijoje, tačiau remtis šio liudytojo parodymais nėra pagrindo. S. N. šioje byloje yra suinteresuotas asmuo, be to, kaip pats patvirtino, su sūnumi kartu negyvena ir 2015 metais taip pat kartu negyveno, parodymus davė praėjus beveik 8 metams po nagrinėjamo įvykio, o jo parodymai nepagrįsti jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teisme apklausta 2015 metais E. N. gydžiusi gydytoja psichiatrė N. Š. tokių aplinkybių, kad į ją 2015 m. spalio mėnesį būtų kreipęsis S. N., nenurodė, todėl minėti liudytojo S. N. parodymai nevertintini kaip patikimi, o priešingai, vertintini kaip siekis padėti sūnui išvengti atsakomybės. Be to, skirtingai nei nurodė liudytojas S. N., byloje esantys duomenys patvirtina, jog po nagrinėjamo įvykio E. N. niekur nepabėgo, o buvo Lietuvoje ir, kaip ir iki nagrinėjamo įvykio, gyveno socialiai, neatsiskyręs nuo žmonių. Iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1249-930/2020 (3 t., b. l. 83–91, 5 t., b. l. 90–99) matyti, kad E. N. nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2017 m. gegužės 5 d., taigi ne tik nagrinėjamo įvykio metu, bet ir iki jo bei po jo, gyveno faktinėje santuokoje su J. K., be to, keli mėnesiai iki įvykio, tai yra (duomenys neskelbtini), gimė viena iš E. N. dukterų, o praėjus šiek tiek daugiau nei 8 mėnesiams nuo nagrinėjamo įvykio, tai yra (duomenys neskelbtini), gimė ir kita duktė. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.9.-14913-784/2016 (5 t., b. l. 88) taip pat patvirtina, jog 2016 m. E. N. gyveno kartu su sugyventine J. K. ir judviejų vaikais, nes 2016 m. rugpjūčio 19 d. į jų gyvenamąją vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai dėl to, kad E. N. sukėlė konfliktą, triukšmavo, rėkė, apdraskė sugyventinės veidą jų mažametės dukters akivaizdoje. Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog iki nagrinėjamo įvykio, jo metu ir po jo E. N. gyveno šeiminį gyvenimą, susilaukė dviejų dukterų ir jo elgesys, net ir neteisėtas, bei jo psichinė sveikatos būklė nei kartu su juo gyvenusiems artimiems žmonėms, nei policijos pareigūnams įtarimų nesukėlė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. N. pakaltinamumo klausimą, padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu E. N. buvo pakaltinamas, tai yra galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
33. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kelia ir baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą. Nurodo, kad teismas nusprendė neapklausti gynėjo prašomų apklausti asmenų (nuteistojo ilgametės gydytojos N. Š., nuteistojo tėvo S. N. ir kaimyno A. V.), nors byloje nesant medicininių duomenų apie tai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. E. N. buvo paranoidinės šizofrenijos remisijos būsenoje, juridiškai vertinant nuteistojo pakaltinamumą, byloje buvo būtinybė vertinti bet kokius kitus duomenis. Taip pat apylinkės teismas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad savo nesutikimus su sprendimu neapklausti gynėjo prašomų apklausti asmenų, gynėjas galės skųsti apeliaciniu skundu, jeigu toks būtų rašomas, tuo, anot gynėjo, akivaizdžiai duodant suprasti, kad bylą dar tik pradedant nagrinėti teismas jau turi savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Be to, nuteistojo gynėjo teigimu, apylinkės teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, neteisėtai rėmėsi nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą – nuteistasis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, nors šiuo atveju, nuteistajam sergant lėtiniu psichikos sutrikimu, gynėjo dalyvavimas buvo privalomas.
34. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvusis teismo (teisėjo) nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-45-303/2018, Nr. 2K-269-303/2020, Nr. 2K-185-976/2021). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, Nr. 2K-62-628/2019). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą.
35. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų buvęs subjektyviai šališkas. Duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla, nenurodė ir apeliantas. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nagrinėjamu atveju teismo šališkumas pirmiausia grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netenkino gynėjo advokato prašymų dėl liudytojų N. Š., S. N. ir A. V. apklausos, tačiau nepateikiama realių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, patvirtintų jo priešiškumą ar palankumą kuriai nors bylos šaliai ir panašiai. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymus dėl liudytojų apklausos, nesuteikia pagrindo konstatuoti teismo šališkumą, nes prašymų atmetimas pats savaime nereiškia, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises ir yra šališkas. Vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, Nr. 2K-430/2012, Nr. 2K-109/2014, Nr. 2K-17-976/2020). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitus proceso dalyvius, 2022 m. rugsėjo 22 d. teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjo pareikštą prašymą dėl N. Š. apklausos atmetė motyvuodamas tuo, jog gynėjas nepateikė jokių duomenų, kodėl būtent po ekspertizės atlikimo, kurios metu buvo vertinami ir medicininiai asmens duomenys, gydanti gydytoja galėtų turėti platesnes žinias negu užfiksuota medicininiuose dokumentuose, ir konstatuodamas, kad gydytojos apklausa, turint šioje byloje ekspertizės aktą, būtų perteklinis veiksmas, o 2022 m. lapkričio 4 d. teisiamajame posėdyje pareikštą prašymą dėl S. N. ir A. V. apklausos atmetė padaręs išvadą, kad minėti asmenys, paties gynėjo teigimu, negalėtų pateikti duomenų apie konkretų nagrinėjamą įvykį – jie galėtų papasakoti apie E. N. būseną prieš 7 metus, ir pripažinęs, kad išklausius dviejų ekspertų nuomones E. N. pakaltinamumo klausimu, kurios paremtos būtent medicininiuose dokumentuose fiksuotais duomenimis, tėvo ir kaimyno apklausa būtų perteklinė, neduotų baudžiamajai bylai reikšmingos informacijos. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, į tai, kad teismas tenkino gynybos prašymus apklausti ekspertus dėl jų pateiktų išvadų, o prašymų apklausti kitus minėtus asmenis atmetimą išsamiai motyvavo, atitinkamus sprendimus priėmė atsižvelgdamas į pareikšto kaltinimo apimtį ir byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pareikštus prašymus dėl liudytojų apklausos atmetė nepagrįstai ir taip suvaržė nuteistojo gynybos teises, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes. Šių išvadų nekeičia ir aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, atliko dalinį įrodymų tyrimą, be kita ko, apklausdamas du iš gynybos prašytų apklausti liudytojų, tai yra N. Š. ir S. N..
36. Pirmosios instancijos teismo proceso dalyviams paaiškinta protokolinių nutarčių apskundimo tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nenurodė gynėjui, kad nesutikimą su sprendimu neapklausti jo prašomų apklausti asmenų gynėjas galės skųsti apeliaciniu skundu, jeigu toks būtų rašomas, o paaiškino visiems proceso dalyviams, jog dėl protokolinių nutarčių apskundimo proceso dalyviai galės pasisakyti apeliaciniame skunde, jeigu toks būtų rašomas, ir tai nerodo jokios išankstinės teismo nuomonės dėl bylos baigties. Pažymėtina, kad vien tai, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo pateiktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados netenkina apelianto, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai išnagrinėjo bylą ir turėjo iš anksto susiformavusią nuomonę apie nuteistojo kaltumą.
37. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo ir tai, jog šis teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, rėmėsi ir E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais negalėjo remtis, nes nuteistasis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Šie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių 2018 m. gegužės 18 d. ir 2019 m. gegužės 2 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo, įtariamojo apklausos, įtariamojo papildomos apklausos protokolų (2 t., b. l. 30, 36, 39, 40–41), E. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, jis pareiškė, kad gynėjas jam reikalingas, ir jo, kaip įtariamojo, apklausose dalyvavo advokatas Pavelas Ravluševičius, kuris 2018 m. gegužės 18 d. pateikė advokato orderį (2 t., b. l. 34), kuriuo jam pavedama ginti E. N. ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00002-16, tai yra abiejose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose įtariamojo apklausose E. N. buvo apklaustas dalyvaujant jo gynėjui. Todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu E. N. teisė į gynybą nebuvo pažeista, taigi jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai galėjo būti pripažinti įrodymais (atitiko teisėtumo reikalavimą) ir teismas galėjo jais vadovautis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo teisė į teisingą ir nešališką teismą nebuvo pažeista.
Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir civilinių ieškinių
38. Gynėjo apeliaciniame skunde nepateikti argumentai dėl E. N. paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių klausimo išsprendimo, tačiau apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir E. N. išteisinti, tai yra prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
39. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. N. bausmę, tai yra parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį – padarytas nesunkus smurtinis nusikaltimas veikiant tiesiogine tyčia, į tai, kad E. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, nedirba, gauna neįgalumo pensiją, turi ir išlaiko du mažamečius vaikus, ir sprendė, kad šiuo atveju nuteistajam E. N. turi būti paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, kartu skiriant įpareigojimą pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, bei uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį be gydytojo paskyrimo vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtent tokia bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams. Kaip matyti, nuteistajam buvo paskirta švelniausia BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, jos dydis nustatytas šiek tiek mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. N. paskirta bausmė, kartu su ja nustatant vieną įpareigojimą ir vieną draudimą, susijusius su jo padarytos veikos aplinkybėmis ir naujų nusikalstamų veikų prevencija, bet iš esmės nesukeliančius ypatingų apribojimų nuteistajam, neskiriant jam intensyvios priežiūros, kuri paprastai skiriama su laisvės apribojimo bausme, nelaikytina netinkama ar neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. N. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. N. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.
40. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų E. N. veiksmų – nukentėjusiojo E. Č. sužalojimo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, tai yra 236,84 Eur išlaidų už nukentėjusiojo E. Č. gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas E. Č. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais (Gydymo paslaugų apskaitos išrašu), už padarytą žalą yra atsakingas E. N., todėl skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas pagrįstai ir pagrindo jį atmesti ar sumažinti priteistiną sumą nėra. Byloje civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuris skundžiamu nuosprendžiu tenkintas iš dalies, pareiškė ir nukentėjusysis E. Č., tačiau dėl šio ieškinio išsprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau pasisakys toliau, atsakydama į nukentėjusiojo E. Č. atstovo apeliacinio skundo argumentus.
Dėl nukentėjusiojo E. Č. įgaliotojo atstovo advokato B. Chranovskio apeliacinio skundo
41. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir (ar) neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021 ir kt.).
42. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog E. N. kaltė yra įrodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog būtent jis (E. N.) yra atsakingas už E. Č. padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis E. Č. pareiškė byloje civilinį ieškinį (3 t., b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš E. N. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 12 366 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki pilno atsakovo atsiskaitymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam E. Č. iš E. N. 2 000 Eur neturtinės ir 3 268,33 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5 268,33 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos bei 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. Č. įgaliotasis atstovas advokatas B. Chranovskis prašo padidinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį iki 10 000 Eur, o turtinės – iki 12 366 Eur, tai yra nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilna apimtimi. Taip pat prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo
43. E. Č. atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista suma neturtinei žalai atlyginti, mano, kad nustatytas 2 000 Eur dydis yra per mažas. Akcentuoja, kad nukentėjusysis patyrė didelį fizinį skausmą, kurį jautė ilgą laikotarpį, taip pat patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį skausmą ir sukrėtimą, nes nukentėjusiajam teko rūpintis savo teisių gynimu ilgiau nei 7 metus, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo apklaustas daugybę kartų, dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose, vyko į ekspertizes, taip pat nukentėjusiajam buvo sukelti dideli nepatogumai, emocinė depresija, nes negalėjo ramiai dirbti, dėl atsakovo veiksmų įvykio metu ir po jo jautė pažeminimą, nes nuteistasis su ieškovu elgėsi brutaliai, pažįstamų akivaizdoje dienos metu stipriai sumušė nukentėjusįjį, žemino jį, nukentėjusysis ilgą laiką negalėjo pasirodyti visuomenėje, nes dėl patirtų veido sumušimų jo veidas buvo labai stipriai sumuštas ir subraižytas, iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jo dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, nuteistasis iki šiol neatsiprašė nukentėjusiojo. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė jokių objektyvių ir teisėtų argumentų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimą, o civiliniame ieškinyje nurodytas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiojo E. Č. patirtus neigiamus padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.
44. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti. Pažymėtina, jog įstatymas nenustato atlygintino neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis anksčiau nurodytais kriterijais bei atsižvelgti į LAT formuojamą praktiką.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą nukentėjusiajam E. Č., atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, ir, kolegijos nuomone, priteisė nukentėjusiajam iš civilinio atsakovo E. N. tinkamą neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam sprendimui ir kartu nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti padidintas.
46. Akivaizdu, kad nukentėjusysis E. Č. dėl nusikalstamų nuteistojo E. N. veiksmų patyrė neigiamas pasekmes. Bylos duomenys patvirtina nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytus argumentus, kad nuteistasis nukentėjusiajam suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į veido sritį ir kitas kūno vietas, padarė E. Č. poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais kaktoje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, nosikaulių lūžius, muštinę žaizdą kairio antakio srityje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruvomis abiejų akių obuolių junginėse, dešinės akies obuolio ragenos nubrozdinimu, kraujosruvą viršutinės lūpos raudonyje, kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje ir gleivinėje su gleivinės nubrozdinimu, poodines kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose ir srityje aplink juos, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairio peties srityje, poodines kraujosruvas abiejose rankose, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Neginčytina, kad dėl minėtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, buvo sutrikdytas jo įprastas gyvenimas dėl gydymo procedūrų, dėl lėto bei skausmingo žaizdų ir kraujosruvų gijimo, taip pat patyrė nepatogumus dėl ilgo baudžiamojo proceso. Sprendžiant iš civilinio ieškinio bei apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad nukentėjusysis patyrė ir dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją – jaudinosi dėl subjaurotos savo išvaizdos, dėl sužalojimų pasekmių ateityje, dėl pažeminimo pažįstamų akivaizdoje, dėl nesaugumo jausmo. Nukentėjusiojo įvardyti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir pakankamai išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje, kuriame, įvertinus nuteistojo veiksmų pasekmes bei kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaujantis teismų praktika dėl neturtinės žalos priteisimo tokio pobūdžio bylose, nukentėjusiojo prašoma priteisti suma dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo sumažinta.
47. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konkrečiai neišskyrė, kad, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, E. N. turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vis tik iš priteistos sumos dydžio matyti, kad į šiuos kriterijus taip pat buvo atsižvelgta. Kita vertus, tokios aplinkybės ir nėra ginčijamos apeliaciniu skundu. Apeliaciniame skunde daugiausiai akcentuojamos neturtinės žalos pasekmės, o nusikalstama veika sukelti padariniai ir yra esminis bei lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Todėl šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. Č. klausimą, pagrįstai didžiausią dėmesį skyrė E. N. neteisėtų veiksmų pasekmėms – nukentėjusiojo patirtam kūno sužalojimo mastui ir pobūdžiui, jo fiziniams ir dvasiniams išgyvenimams nusikalstamos veikos padarymo metu ir vėliau. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusysis neabejotinai patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažemintas. Teismas įvertino tai, kad nukentėjusiajam sužalojimai daugiausia buvo padaryti matomose vietose, tai yra veido ir galvos srityse, kas natūralu, sukelia didesnį diskomfortą bendraujant su kitais žmonėmis, taip pat tai, kad pagal padarytus sužalojimus smurtas buvo intensyvus, o dėl nosikaulių lūžių sveikata buvo sutrikdyta ne mažiau kaip 10 dienų laikotarpiui, kas apsunkino įprastinį nukentėjusiojo gyvenimą bei galimybes bendrauti su kitais žmonėmis, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas savo paties namuose, kas taip pat, natūralu, žmogui sukelia išgyvenimus dėl saugumo jausmo. Kartu apylinkės teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiajam visgi buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs išliekamųjų fizinės sveikatos reiškinių. Nukentėjusysis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių abejonių nekeliančių duomenų, jog dėl patirtų sužalojimų jam būtų tekę iš esmės keisti gyvenimo būdą, kad jam būtų reikšmingai pablogėjusi sveikata, jis būtų išgyvenęs tokius ilgalaikius emocinius sunkumus, dėl kurių būtų reikėję specialistų pagalbos ir panašiai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nuteistojo veiksmus, nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos pobūdį, sprendžia, kad nukentėjusiojo patirta neturtinė žala visgi nelaikytina ilgalaikio ir sunkaus pobūdžio, todėl skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir proporcinga padarytai žalai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas kompensuoti minėtus nukentėjusiojo išgyvenimus ir šis dydis atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyros.
48. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam E. Č. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė, todėl apeliacinio skundo dalis dėl nepagrįstai sumažinto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atmetama.
Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimo
49. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 3 268,33 Eur suma turtinei žalai atlyginti, teigiant, kad priteista suma yra per maža. Anot apelianto, nukentėjusiajam turėtų būti priteista 12 366 Eur suma turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, nes būtent toks turtinės žalos (negautų pajamų) dydis yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais, tai yra nukentėjusiojo pateiktais dokumentais.
50. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pats normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki delikto padarymo. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, taip pat ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos). Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, Nr. 3K-3-286-313/2017, Nr. 3K-3-148-248/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019 ir kt.; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-942/2022).
51. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis pareikštu civiliniu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti atlyginti iš E. N. turtinę žalą, kurią sudaro 12 366 Eur negautų pajamų. Nukentėjusysis nurodė, kad vykdo individualią veiklą – dirba (duomenys neskelbtini), iki įvykio jo pajamos per mėnesį sudarė 2 650 Eur, dėl E. N. neteisėtų veiksmų patyrė sveikatos sužalojimų, buvo nedarbingas 4 mėnesius ir 20 dienų, todėl negavo pajamų, dėl to susidarė turtinė žala. Nukentėjusysis civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos, tai yra negautų pajamų, grindė duomenimis apie jo laikiną nedarbingumą (medicinos dokumentų išrašais), kuriuose nurodyta, jog E. Č. turėjo laikiną nedarbingumą nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 8 d., gydėsi stacionare 2016 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 22 d., pateko į ligoninės priėmimo skyrių dėl sumušimo 2015 m. spalio 19 d., gydymą tęsė ambulatoriškai iki 2016 m. kovo 7 d. imtinai (3 t., b. l. 3, 4) ir 2015 metų pajamų deklaracijos kopija, iš kurios matyti, kad E. Č. pajamos per 4 mėnesius sudarė 5 300 Eur (3 t., b. l. 4–5).
52. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo 3 268,33 Eur turtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad būtent tokio dydžio negautos pajamos yra pagrįstos rašytiniais duomenimis – nukentėjusiojo su civiliniu ieškiniu pateiktais duomenimis apie jo laikiną nedarbingumą bei iki tol gautas pajamas. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto medicinos dokumentų išrašo nustatyta, jog E. Č. buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 8 d., t. y. 2 mėnesius ir 14 dienų, o ne kaip teigia ieškinyje – daugiau nei 4 mėnesius, o iš pateiktos E. Č. 2015 m. metinės pajamų deklaracijos nustatyta, jog jo pajamos per 4 mėnesius (kitaip nei pats nurodo ieškinyje) sudarė 5 300 Eur, t. y. 1 325 Eur per mėnesį, todėl E. Č. iš E. N. priteistina 3 268,33 Eur negautų pajamų (1 325*2+(1 325/30*14). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo byloje išsprendimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu turtinės žalos dydžiu, nes nuosprendį priėmęs teismas ne visus duomenis ir ne visas aplinkybes įvertino teisingai.
53. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai apskaičiavo, jog E. Č. pajamos per mėnesį iki nagrinėjamo įvykio sudarė 1 325 Eur (5 300/4), nes E. Č. pateiktoje 2015 metų pajamų deklaracijos kopijoje nurodyta, jog E. Č. 2015 metais dirbo 4 mėnesius, per kuriuos jo pajamos buvo 5 300 Eur. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad 2015 metais E. Č. dirbo ne 4, bet tik 2 mėnesius (dėl to, anot apeliantų, jo pajamos per mėnesį buvo 2 650 Eur), nes, anot apelianto, iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos verslo liudijimo kopijos (4 t., b. l. 174) matyti, kad veiklos vykdymo laikotarpiai nurodyti rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o nuo 2015 m. spalio 19 d. E. Č. buvo nedarbingas, taigi dirbo tik rugsėjo mėnesį ir spalio mėnesį iki 19 d., vis tik tai nekeičia apylinkės teismo padarytos išvados apie E. Č. 2015 metais dirbtą laikotarpį. Pateiktoje 2015 metų verslo liudijimo kopijoje, kaip ir minėtoje 2015 metų pajamų deklaracijos kopijoje nurodyta, kad 2015 metais E. Č. dirbo 4 mėnesius, tai yra pats nukentėjusysis deklaravo, jog jis 2015 metais dirbo 4 mėnesius. Todėl tai, kad jis nurodė neteisingus duomenis, tai yra, kad veiklą pagal verslo liudijimą vykdė ir nuo spalio 19 d. ir lapkričio bei gruodžio mėnesiais, kuomet pagal medicinos duomenis jis buvo nedarbingas, reiškia, kad pateikdamas tokius duomenis nukentėjusysis pats prisiėmė riziką, jog dalis turtinės žalos (negautos pajamos už 2 mėnesius) jam nebus atlyginta. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas E. Č. negautas pajamas, netiksliai nurodė jo nedarbingumo laikotarpį. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog iš į bylą pateikto medicinos dokumentų išrašo (3 t., b. l. 3) nustatyta, jog E. Č. turėjo laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 8 d., t. y. buvo nedarbingas 2 mėnesius ir 14 dienų. Vis tik, kaip nustatyta byloje, E. Č. buvo sumuštas 2015 m. spalio 19 d. ir ką patvirtina kitas į bylą pateiktas medicinos dokumentų išrašas (3 t., b. l. 4), būtent šią dieną, tai yra 2015 m. spalio 19 d., jis dėl sumušimo ir pateko į ligoninės priėmimo skyrių, ir nuo šios dienos buvo gydomas. Todėl akivaizdu, kad E. Č. nedarbingas buvo jau nuo tada, kai pateko į ligoninę, o ne nuo tada, kai turėjo laikiną nedarbingumą, tai yra jis buvo nedarbingas ne 2 mėnesius ir 14 dienų, kaip konstatavo apylinkės teismas, o 2 mėnesius ir 20 dienų. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiajam iš E. N. turėjo būti priteista ne 3268,33 Eur, o 3 533,33 Eur negautų pajamų (1 325*2+(1 325/30*20). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad E. Č. buvo nedarbingas dar ilgiau, tai yra iki 2016 m. kovo 7 d., todėl jam turėtų būti priteista dar didesnė pinigų suma, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių dokumentų į bylą nėra pateikta. Iš pirmo medicinos dokumentų išrašo (3 t., b. l. 3) matyti, kad E. Č. galimai gydėsi stacionare ir po laikino nedarbingumo pasibaigimo, tačiau įrašas nėra aiškus ir negalima tiksliai nustatyti gydymosi laikotarpio. Iš antro medicinos dokumentų išrašo (3 t., b. l. 4) matyti, kad E. Č. iš tiesų gydymą tęsė ambulatoriškai iki 2016 m. kovo 7 d., tačiau gydymas ambulatoriškai, tai yra ne gydymo įstaigoje, nereiškia, kad E. Č. nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 7 d. negalėjo dirbti ir nedirbo, nes duomenų, kad tuo metu jis turėtų laikiną nedarbingumą nėra. Be to, E. Č. nepateikė ir jokių duomenų apie veiklos vykdymą bei gautas pajamas 2016 metais, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis iš tiesų nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. kovo 7 d. nevykdė jokios darbinės veiklos ir negavo pajamų. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (jo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo) klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nustatant, jog iš E. N. nukentėjusiajam E. Č. turi būti priteisiama 3 533,33 Eur turtinei žalai atlyginti.
Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
54. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. Č. įgaliotasis atstovas prašo priteisti nukentėjusiajam iš E. N. ir 200 Eur dydžio nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kartu su tokiu prašymu pateiktas pinigų priėmimo kvitas (4 t., b. l. 173), iš kurio matyti, jog E. Č. sumokėjo advokatui B. Chranovskiui 200 Eur už atstovavimą, dokumento (apeliacinio skundo) surašymą, patarimą.
55. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-134-696/2016, Nr. 2K-331-976/2018 ir kt.).
56. Ši baudžiamoji byla apeliacine žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tiek pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato N. P., tiek pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Č. įgaliotojo atstovo advokato B. Chranovskio apeliacinius skundus. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti, o nukentėjusiojo atstovas prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, tai yra nukentėjusiojo atstovo parengtas apeliacinis skundas susijęs tik su turtinės ir neturtinės žalos klausimais. Nors byloje buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas ir byla buvo nagrinėjama per kelis teismo posėdžius, tačiau pastebėtina, kad įrodymų tyrimas buvo atliekamas tik nuteistojo gynėjo prašymu ir dėl aplinkybių, kurios susijusios su nuteistojo gynėjo skundu, be to, nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjo skundas atmestas, o nukentėjusiojo atstovo – tenkintas iš dalies, šiek tiek padidinant priteistiną sumą turtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į atstovavimo turinį bei nedidelę apeliacinio skundo apimtį, taip pat skundų išnagrinėjimo rezultatus, prašymas atlyginti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas iš dalies, iš nuteistojo E. N. nukentėjusiajam E. Č. priteisiant 100 Eur turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. N. (E. N.) gynėjo advokato N. Plėdžio apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Č. įgaliotojo atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam E. Č. iš E. N. priteista 3 268,33 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti, bei nustatyti, kad nukentėjusiajam E. Č. iš E. N. priteisiama 3 533,33 Eur turtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš nuteistojo E. N. nukentėjusiajam E. Č. 100 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.