Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „RV Cargo“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“ pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „RV Cargo“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 22 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „RV Cargo“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Valnetas“ (toliau – nemokumo administratorė); nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugpjūčio 27 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria patenkintas LUAB „RV Cargo“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Valnetas“, pareiškimas dėl LUAB „RV Cargo“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakingu už tyčinio bankroto sukėlimą pripažintas suinteresuotas asmuo V. K.. Apeliantas atskiruoju skundu nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria apribota jo teisė ketverius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios nutarties dalies neturi pagrindo pasisakyti (CPK 320, 338 straipsniai). Apeliacine tvarka, neperžengiant atskirojo skundo ribų, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje turėjo pakankamą pagrindą UAB „RV Cargo“ bankrotą pripažinti tyčiniu, o atsakingu už bendrovės bankrotą asmeniu pripažinti apeliantą – buvusį bendrovės vadovą.

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

15. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Dėl to naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas). Be to, proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis) reikalauja, kad byloje dalyvaujantys asmenys būtų aktyvūs, reaguodami į byloje esančius reikalavimus, rinkdami įrodymus proceso pirmosios instancijos teisme metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar priimamas jiems nepalankus teismo sprendimas.

16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktas, kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis, nustatė, kad apelianto (suinteresuoto asmens) pareiga pateikti nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus bei turtą atsirado 2024 m. liepos 27 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 22 d. nutartis, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, jis šią pareigą privalėjo įvykdyti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo, tačiau jos neįvykdė. Už nurodytos pareigos nevykdymą apeliantui (suinteresuotam asmeniui) Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paskirta bauda (3 t., b. l. 196–198). Pirmosios instancijos teismas, 2025 m. birželio 18 d. nutartimi priėmęs pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotam asmeniui, nemokumo administratorei ir kreditoriams nustatė 20 dienų terminą nuo pranešimo įteikimo dienos, per kurį jie turėjo teisę pateikti visą jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu bei paskyrė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2025 m. liepos 25 d. (4 t., b. l. 56–58). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2025 m. liepos 10 d. byloje gautas suinteresuoto asmens (apelianto) prašymas pratęsti terminą informacijai pateikti 30 dienų (4 t., b. l. 80). Šis prašymas buvo iš dalies patenkintas ir terminas pratęstas iki 2025 m. liepos 23 d. (4 t., b. l. 84). 2025 m. liepos 25 d. gautas suinteresuoto asmens (apelianto) prašymas dar kartą pratęsti terminą informacijai pateikti (iki 2025 m. rugpjūčio 8 d.) bei atidėti 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdį (4 t. b. l. 86). Teismas šio prašymo netenkino, be kita ko, nurodęs, kad terminas informacijai pateikti suėjo 2025 m. liepos 23 d., t. y. yra pasibaigęs, todėl negali būti pratęstas (4 t., b. l. 91–92).

18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, nustatė, kad dauguma dokumentų yra laikotarpio iki 2024 m. balandžio mėn. ir parengti dar iki pareiškimo iškelti bendrovės bankroto bylą pateikimo teismui 2024 m. birželio 11 d. bei, atitinkamai, iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo 2024 m. liepos 22 d. (pvz., bendrovės 2023 m. pelno (nuostolių) ataskaita, 2023 m. balansas parengti 2024 m. balandžio 25 d. (5 t., b. l. 194, 324). Vienintelis sąskaitos išrašas apima laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., tačiau paskutinės operacijos data yra 2024 m. kovo 28 d. (5 t., b. l. 45). Apeliantas atskirajame skunde nenurodė konkrečių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis nuo 2025 m. liepos 22 d. nutarties įsiteisėjimo (2024 m. liepos 27 d.) iki atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, pateikimo (2025 m. rugpjūčio 8 d.), t. y. daugiau kaip vienerius metus, negalėjo perduoti nemokumo administratorei turimų bendrovės dokumentų. Atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad dėl finansinių sunkumų apeliantas neturėjo galimybės nei pats parengti dokumentų, nei pasamdyti buhalterį, kuris tai padarytų, nepagrįstas jokiais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bendrovės bankroto bylos medžiaga, nenustatė, kad apeliantas bendrovės nemokumo administratorei ar bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kada nors būtų nurodęs kokias nors objektyvias ir svarbias priežastis, galinčias pateisinti bendrovės dokumentų bei turto neperdavimą paskirtai bendrovės nemokumo administratorei, juo labiau, kad apeliantui už šios pareigos nevykdymą dar 2025 m. sausio 10 d. nutartimi buvo paskirta bauda, kurios apeliantas neprašė panaikinti.

19. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad apeliantui buvo sudarytos visos galimybės pateikti turimus bendrovės dokumentus pirmosios instancijos teismui, juolab atsižvelgus į tai, jog pareigą perduoti šiuos dokumentus ir bendrovės turtą paskirtai nemokumo administratorei apeliantas turėjo nuo 2024 m. liepos 27 d. (nutarties dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įsiteisėjimo dienos), tačiau šios pareigos nevykdė ilgiau nei metus. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų jis objektyviai negalėjo pateikti tiek paskirtai nemokumo administratorei, kai įsiteisėjo nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą, tiek pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam nemokumo administratorės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Toks nepateisinamai ilgas vėlavimas pateikti bendrovės dokumentus vertinamas kaip apelianto piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o priėmus su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus, kurie turėjo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, neabejotinai būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, nes, be kita ko, kiltų poreikis nustatinėti ir jų patikimumą. Be to, šių įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama iš esmės naujais aspektais, nes apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti visiškai naujas aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teisme nebuvo įvardytos, pagrįstos įrodymais, o tai neatitiktų apeliacijos paskirties (žr. nutarties 15 punktą).

20. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina apelianto su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų (CPK 314 straipsnis).

21. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjos pateiktais naujais įrodymais, nustatė, kad jais pareiškėja siekia įrodyti, jog apeliantas (suinteresuotas asmuo) turimus bendrovės dokumentus nemokumo administratorei vengė perduoti dėl to, jog siekė nuslėpti bendrovės veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį, t. y. įrodinėja aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos kaip pareiškimo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagrindas, todėl nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų pateikimo būtinybę pareiškėja grindžia suinteresuoto asmens su atskiruoju skundu pateiktais naujais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti apelianto su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, kurių priėmimas iš esmės reikštų bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimą naujais aspektais, nenurodytais ir nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme, todėl nepriimami ir pareiškėjos su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai, kuriais reaguojama į apelianto pateiktus naujus įrodymus.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

22. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „RV Cargo“, 2024 m. liepos 22 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Valnetas“. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenimis, ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 27 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nutartimi teismas, be kita ko, nustatė 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį bendrovės vadovas privalo paskirtam nemokumo administratoriui perduoti bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą informaciją, susijusią su jos veikla (1 t., b. l. 15–19).

23. Iš byloje esančios 2024 m. rugsėjo 3 d. „Creditinfo“ ataskaitos apie UAB „RV Cargo“ nustatyta, kad bendrovė įsteigta 2020 m. balandžio 10 d., jos vadovas nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo V. K. (3 t., b. l. 71–82).

24. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinti LUAB „RV Cargo“ kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti 2024 m. lapkričio 28 d., 2025 m. sausio 8 d., 2025 m. sausio 28 d. bei 2025 m. birželio 18 d. nutartimis; patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma – 141 017,28 Eur (2 t., b. l. 176–178; 3 t., b. l. 58–60; 3 t., b. l. 191–193; 4 t., b. l. 12–14; 4 t., b. l. 51–53).

25. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartimi bendrovę nutarta likviduoti dėl bankroto (3 t., b. l. 152–154).

26. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 10 d. nutartimi už Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 22 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo perduoti paskirtai bendrovės nemokumo administratorei bendrovės dokumentus bei turtą nevykdymą buvusiam bendrovės vadovui V. K. paskyrė vienkartinę 500 Eur baudą (3 t., b. l. 196–198).

27. Teisme 2025 m. birželio 16 d. gautas pareiškėjos LUAB „RV Cargo“ nemokumo administratorės UAB „Valnetas“ pareiškimas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, taip pat pripažinti, kad bendrovės tyčinį bankrotą sukėlė suinteresuoto asmens V. K. veiksmai, be to, apriboti suinteresuoto asmens V. K. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pareiškimą grindė tuo, kad buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė bendrovės dokumentų ir turto, todėl nemokumo administratorė negali tinkamai vykdyti bankroto procedūrų: įvertinti nemokios bendrovės sandorių, kreiptis į debitorius dėl skolų padengimo, teisės aktų nustatyta tvarka realizuoti bendrovei priklausantį turtą, atlikti kitas bankroto procedūras (4 t., b. l. 25–30).

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos pareiškimą patenkino: bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, atsakingu už tyčinį bankrotą pripažino suinteresuotą asmenį V. K. ir apribojo jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ketverius metus. Teismas konstatavo, kad buvęs bendrovės vadovas neįvykdė jam 2024 m. liepos 22 d. nutartimi nustatytos pareigos ir neperdavė bendrovės nemokumo administratorei jokio bendrovės turto ir dokumentų, Juridinių asmenų registrui nepateikė 2023 m. finansinių ataskaitų rinkinio, o tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto pagrindą.

Dėl sąlygų pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu

30. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

31. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

33. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

34. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

35. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

36. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

37. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

38. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas LUAB „RV Cargo“ bankrotą pripažino tyčiniu, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, t. y. tuo, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti finansinių ataskaitų rinkiniai.

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu

39. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, atskirajame skunde teigia, kad teismas neišsiaiškino priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą, apelianto nurodytus argumentus šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje atmeta kaip nepagrįstus.

40. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas.

41. Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

42. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį. Dėl to nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

43. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

44. Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, konstatavus JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, nėra reikalaujama nustatyti apgaulingo ir (arba) netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ar dokumentų neišsaugojimo arba slėpimo priežastinį ryšį su bendrovės nemokumo priežastimis.

45. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).

46. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 17 d. nutartimi, priėmęs pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, be kita ko, nustatė UAB „RV Cargo“ terminą iki 2024 m. liepos 12 d. atsiliepimui į pareiškimą pateikti, o bendrovės vadovą įpareigojo iki 2024 m. liepos 12 d. pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją: 1) juridinio asmens kreditorių (įskaitant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio kreditorius) ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyta asmens vardas ir pavardė, jeigu jis fizinis asmuo, arba pavadinimas ir kodas, jeigu jis juridinis asmuo, gyvenamosios vietos ar buveinės adresai, reikalavimų sumos, įvykdymo terminai ir užtikrinimo būdai; 2) bendrovės finansinių ataskaitų rinkinį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo dienos ir praėjusių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu jis nėra pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui; 3) informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne teismo tvarka; 4) informaciją apie įkeistą turtą ir įkeitimu ar hipoteka užtikrintus įsipareigojimus; 5) juridinio asmens sąskaitų, įskaitant areštuotas sąskaitas, sąrašą. (1 t., b. l. 2-4). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, kaip bendrovės vadovas, būtų įvykdęs šiuos teismo įpareigojimus.

47. Jau nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo 2024 m. liepos 22 d. nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, apeliantas nevykdė imperatyvaus įpareigojimo paskirtam nemokumo administratoriui perduoti bendrovės valdomą turtą ir dokumentus. Už šio įpareigojimo nevykdymą jam buvo paskirta bauda (nutarties 22, 26 punktai). Nors atskirajame skunde apeliantas teigia, kad bendrovės dokumentų nepateikė dėl to, jog dėl finansinių sunkumų negalėjo nei pats parengti bendrovės buhalterinių dokumentų, nei pasamdyti buhalterį, kuris tai padarytų, tačiau šioms aplinkybės pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (nutarties 17, 18 punktai), t .y. neįrodė bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą pateisinančių priežasčių buvimo (CPK 12, 178 straipsniai).

48. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, 2024 m. liepos 22 d. nutartyje nurodė, kad, valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, bendrovė paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė už 2022 m., teismui nebuvo pateiktas 2023 m. balansas, todėl nėra galimybės pagal finansinės atskaitomybės dokumentus nustatyti aktualią atsakovės turtinę padėtį. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikto bendrovės 2023 m. gruodžio 31 d. balanso, sudaryto 2024 m. kovo 25 d., kuris Juridinių asmenų registrui nebuvo pateiktas, matyti, jog bendrovė 2023 m. gruodžio 31 d. turėjo 348 384 Eur vertės turto, iš jo – 122 261 Eur materialiojo turto, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 200 260 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 122 761 Eur (2024 m. birželio 10 d., reg. Nr. CPB-632, 11 priedas). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 22 d. nutartyje taip pat nurodė, kad bendrovė nuo 2024 m. kovo 1 d. neturi nė vieno darbuotojo, o iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2024 m. sausio 1 d. bendrovėje dirbo 7 darbuotojai (3 t., b. l. 71–82).

49. Taigi, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nuo 2022 m. nebuvo teikiami bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai, 2023 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyti duomenys apie bendrovės turimo turto vertę kelia pagrįstų abejonių, jiems pagrįsti nėra nei pirminių dokumentų, nei kitokių objektyvių duomenų. Pabrėžtina tai, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, apeliantas, kaip buvęs bendrovės vadovas, paskirtai nemokumo administratorei neperdavė ne tik buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriems parengti, jo teigimu, jis neturėjo finansinių išteklių, bet ir kitų bendrovės veiklos dokumentų (sutarčių, sąskaitų, pirminių mokėjimo ar lėšų gavimo (priėmimo) dokumentų, kt.), kurie privalo būti bendrovės vadovo žinioje ir kuriems perduoti nereikia buhalterinių žinių turinčio asmens pagalbos. Be to, būtent bendrovės vadovo žinioje turėjo būti bendrovės valdomas turtas, tačiau, nepaisant bendrovės 2023 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyto 348 384 Eur vertės turto, 2024 m. liepos 22 d. nutartimi iškėlus bendrovei bankroto bylą, neperduota jokio turto, nepateikti duomenys apie 2023 m. pabaigoje turėto turto pardavimą, kitokį teisėtą perleidimą, nurašymą ar pan.

50. Nagrinėjamo klausimo aspektu akcentuotina ir tai, kad apeliantas – buvęs bendrovės vadovas, tik praėjus daugiau kaip metams po bankroto bylos iškėlimo, teikdamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakingu už tyčinį bankrotą asmeniu pripažintas jis, pridėjo bendrovės veiklos dokumentų dalį, tvirtindamas, jog tai – visi turimi dokumentai, tačiau nepagrindė, kodėl daugiau kaip vienerius metus nepateikė bent tų bendrovės veiklos dokumentų, kuriems parengti nereikia buhalterijos srities žinių, ir kuriuos privalo turėti komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo (sutarčių, sąskaitų, pirminių mokėjimo ar lėšų gavimo (priėmimo) dokumentų, kt.).

51. Be to, apelianto argumentai, kad jis negalėjo su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų perduoti anksčiau, nes dėl finansinių trukdžių negalėjo pasamdyti buhalterio, reiškia ne ką kita kaip pripažinimą, jog nuo 2023 m. bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi pagal teisės normų nustatytus reikalavimus.

52. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningumo, atvirumo) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą akcentuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš įmonės vadovo pareigų – tinkamas įmonės finansinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pabrėžtina tai, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (FAĮ 3 straipsnis).

53. Pirmiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas, kaip buvęs bendrovės vadovas, nuo 2023 m. nevykdė FAĮ 13 straipsnyje jam nustatytų pareigų, neužtikrino tinkamo apskaitos tvarkymo, toks įstatymo nustatytos pareigos nevykdymas ilgą laikotarpį reiškia sąmoningai blogą bendrovės valdymą. Apeliantas, kaip bendrovės vadovas, neužtikrino ir bendrovės turimo turto tinkamos apskaitos, išsaugojimo, tai taip pat patvirtina sąmoningai blogą bendrovės valdymą. Faktas, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, apeliantas ignoravo įstatyme įtvirtintą pareigą perduoti paskirtai nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus, praėjus daugiau metams nuo bankroto bylos iškėlimo siekia perduoti turėtų dokumentų dalį, nurodydamas, jog tai – visi turimi dokumentai, nors tarp jų nėra pirminių buhalterinių dokumentų, suponuoja pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog apeliantas slėpė turimus bendrovės dokumentus, sąmoningai jų neperdavė (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis).

54. Šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad dėl aplaidaus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir apelianto turėtų bendrovės dokumentų neperdavimo nemokumo administratorei ilgiau kaip metus po bankroto bylos iškėlimo neįmanoma objektyviai nustatyti bendrovės vykdytos veiklos, jos turėto turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros bei įvertinti bendrovės nemokumo priežasčių. Nustatytos aplinkybės patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

55. Apeliantas suvokė (turėjo suvokti), kad toks aplaidus vadovavimas bendrovei, įstatymo jam, kaip bendrovės vadovui, nustatytų pareigų nevykdymas pažeidžia bendrovės kreditorių interesus, nes yra suvaržoma ar netgi atimama jų galimybė patenkinti savo finansinius reikalavimus ar bent jų dalį. Jau nurodyta, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų, kurie nėra patenkinti, bendra suma – 141 017,28 Eur, o bendrovės administratorei neperduota bendrovės turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai.

56. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovas, nuo 2023 m. aplaidžiai organizavo bendrovės finansinę apskaitą, Juridinių asmenų registrui nepateikė bendrovės 2023 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, be to, vienam iš bendrovės kreditorių inicijavus bankroto bylos bendrovei iškėlimą, nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartimi jam nustatytų įpareigojimų pateikti teismui dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, o įsiteisėjus teismo 2024 m. liepos 22 d. nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą paskirtai nemokumo administratorei neperdavė nei bendrovės turto, nei dokumentų, nenurodydamas objektyvių priežasčių, kliudančių tai padaryti. Byloje esančių duomenų analizė suteikia pagrindą tokius apelianto veiksmus vertinti kaip sąmoningus, taip galbūt siekiant neatskleisti tikrosios bendrovės padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas, daugiau kaip metus neperduodamas nemokumo administratorei jokių bendrovės dokumentų, turto, sudarė kliūtis greitam ir veiksmingam bendrovės bankroto procesui, iš esmės atėmė galimybę išsiaiškinti tikrąsias bendrovės valdymo aplinkybes ir nemokumo priežastis. Tai, kad apeliantas, nenurodydamas objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą, su atskiruoju skundu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė savo nuožiūra bendrovės veiklos dokumentų dalį, nėra pagrindas kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ir daryti kitokias išvadas.

57. Apibendrindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatyti aplaidaus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir sąmoningai blogo bendrovės valdymo faktai, be to, bendrovės dokumentų ir turto neperdavimas paskirtai nemokumo administratorei ilgiau kaip metus, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto nuostatomis, šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

58. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties

59. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog UAB „RV Cargo“ bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra apeliantas. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

61. Atmetus suinteresuoto asmens V. K. atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo pareiškėja (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

62. Pareiškėja pateikė į bylą duomenis, kad už atsiliepimo į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą parengimą LUAB „RV Cargo“ patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pagrindžia 2025 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ASDB 1037 bei 2025 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis sąskaitos apmokėjimą.

63. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.16 papunkčius apskaičiuoto rekomenduojamo maksimalaus atlygio už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, šios išlaidos – 847 Eur – priteisiamos LUAB „RV Cargo“ iš suinteresuoto asmens.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „RV Cargo“, juridinio asmens kodas 305537103, iš suinteresuoto asmens V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.