Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-6549-808/2019 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje ginčas kilo dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių nustatymo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

21. Taigi byloje nėra ginčo dėl pinigų gavimo fakto, taip pat dėl fakto, kad mokėjimo nurodymuose ieškovas nurodė mokėjimo paskirtį – „paskola“. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, nustatant faktą, ar ieškovo pervesti pinigai buvo atsakovo gauti paskolinių santykių pagrindu.

22. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015; kt.).

23. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 EUR (straipsnio redakcijoje galiojusioje nuo 2001-07-01 iki 2014-12-31 – 2000 litų; CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.).

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

25. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, pažymėtina, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Taigi, šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui, o paneigti šias aplinkybes ir įrodyti savo atsikirtimus – atsakovui (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

27. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas pinigų gavimo fakto neginčija, t. y. byloje nėra ginčo, kad apeliantas 2014 m. gruodžio 18 d. bankiniu pavedimu pervedė atsakovui 5100,00 Lt sumą (ekvivalentas 1477,06 EUR), o 2015 m. sausio 15 d. – 1043,00 EUR, kurių mokėjimo paskirtyse nurodyta „paskola“. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo ir atsakovas būtų įsipareigojęs paskolą grąžinti, to nenurodo ir apeliantas. Susipažinusi su bylos duomenimis, teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovas paskolos suteikimo faktą įrodinėjo iš esmės vieninteliu, anot ieškovo paskolos teisinių santykių galimą egzistavimą įrodančiu įrodymu, argumentu - mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis yra „paskola“. Tačiau mokėjimo nurodymas, kaip įrodymas, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, yra vertintinas kritiškai, kadangi jame nurodyta tik ieškovo valia perduoti pinigus atsakovui, tai neįrodo, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, įsipareigojo grąžinti gautas pinigines lėšas. Jokių kitų paskolinių santykių galimą buvimą patvirtinančių duomenų apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir nenurodė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir dėl ikisutartinių santykių su atsakovu. Tuo tarpu atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teisme nuosekliai tvirtino, kad jokia forma neišreiškė valios sudaryti su ieškovu paskolos sutartį. Atsakovas paaiškino, kad šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai ir būtent ieškovas buvo skolingas atsakovui ieškinyje minimas sumas. 2015 m. vasario 27 d. vyko populiaraus kompozitoriaus I.K. ir kitų Rusijos žvaigždžių koncertas, kurį organizavo atsakovas. Ieškovo prašymu atsakovas sutiko jam už mažesnę kainą parduoti kelis dešimtis kvietimų/bilietų, suteikiančių teisę dalyvauti minėtame renginyje. Tokius atsakovo paaiškinimus patvirtino liudytojas R. M. Tiek 2019-03-12 pareiškimu (el. I t., b. l. 61), tiek ir teismo posėdžio metu liudytojas R. M. nurodė, kad 2015 metais jis buvo pasamdytas atlikti tam tikrus koncertinius darbus, t. y. prieš renginį atsakovas V. J. paprašė atspausdinti 40 bilietų (pigesnių), kurių paprašė ieškovas. Atspausdinti bilietai buvo perduoti ieškovui A. D., už kuriuos ieškovas turėjo atsiskaityti. Teisėjų kolegija neturi duomenų, kad liudytojas R. M. būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi, todėl nesiremti jo paaiškinimais, kurie neprieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, nėra pagrindo. Be to, aplinkybę, kad tarp šalių dėl aukščiau minėto renginio tikrai buvo susiklostę atsakovo nurodyti prievoliniai santykiai, papildomai patvirtina tai, kad jau po 1477,06 EUR ir 1043 EUR sumų, kuriuos prašo priteisti ieškovas pareikštu ieškiniu, pervedimo atsakovui, ieškovui elektroniniu paštu jo prašymu atsakovas 2015-02-24 siuntė dar keliolika kvietimų/bilietų į 2015 m. vasario 27 d. koncertą (el. b. 1 t., b. l. 82-92), už kuriuos ieškovas turėjo atsiskaityti, o sekančią dieną, t. y. 2015-02-25 ieškovo buvusi sutuoktinė I. D. bankiniu pervedė atsakovui 493 EUR sumą (el. b. 1 t., b. l. 44). Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad teismo posėdžio metu liudytoja I. D. negalėjo aiškiai įvardinti nei pačios situacijos, nei detalizuoti jos aplinkybių, nei santykių pobūdžio. Ji tik paaiškino, kad atsakovo nepažįsta, o pinigus atsakovui ji pervedė buvusio sutuoktinio (t. y. ieškovo) prašymu.

28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimais tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai.

29. Teisėjų kolegija įvertinusi liudytojų R. M., I. D. ir atsakovo paaiškinimus, taip pat byloje surinktų įrodymų visumą daro išvadą, jog 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. sausio 15 d. mokėjimo nurodymai, kuriais į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 2520,06 EUR dydžio suma, nesudarius rašytinės paskolos sutarties ir ieškovui neįrodžius atsakovo įsipareigojimo paskolą grąžinti, nepatvirtina buvus tarp ieškovo ir atsakovo paskolos teisiniams santykiams. Vertinant įrodymus, labiau tikėtina, kad ieškovo prašomos priteisti piniginės lėšos atsakovui buvo pervestos ne kaip paskola, bet kaip atsiskaitymas už dalyvavimą renginiuose (CPK 185 straipsnis). Nepateikus įrodymų, kad kvietimai buvo leistini kaip civilinės apyvartos objektai (CK 1.97 straipsnis) tokie šalių teisiniai santykiai neatitinka CK 1.81 straipsnio nuostatų reikalavimų, dėl to pagal to paties straipsnio 2 dalį, ieškovo reikalavimas priteisti prašomą sumą yra atmestinas. Teisėjų kolegijos teigimu, tokia išvada yra labiau tikėtina dar ir tuo aspektu, kad pinigų pervedimo paskirtį – „paskola“ – nurodė pats ieškovas, o savo procesiniuose dokumentuose net nepaaiškino kada ir prie kokių aplinkybių atsakovas prašė jo suteikti paskolą, visiškai nenurodė apie šalių sudaryto susitarimo turinį, įskaitant paskolos sumą, jos grąžinimo terminą ir pan., nepateikė jokių įrodymų apie paskolos sutarties sudarymo vietą ir laiką. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovas būtų atlikęs kokius nors savarankiškus veiksmus dėl paskolos sudarymo. Be to, iš byloje pateikto 2015-01-01 - 2015-01-31 Swedbank išrašo matyti, kad 2015 m. sausio 28 d. ieškovas pervedė atsakovui bankiniu pavedimu dar 255 EUR dydžio sumą. Pavedimo paskirtyje taip pat buvo nurodyta, kad tai yra „Paskola“. Tačiau minėtos sumos ieškovas neprašo priteisti iš atsakovo, nors ieškovas visas atsakovui bankiniais pavedimais pervestas sumas sieja būtent su suteikta paskola atsakovui. Būtina pažymėti ir tai, kad bylos aplinkybės rodo, kad ieškovas tiksliai nežino, kiek pinigų yra perdavęs atsakovui. Pradiniu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 779,14 EUR sumą (t. y. 5100 Lt (ekvivalentas 1477,06 EUR) ir 1043 Lt (ekvivalentas 302,32 EUR ). Tačiau atsakovui tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir triplike nurodžius, kad ieškovo prašoma priteisti suma nesutampa su atsakovui bankiniais pavedimais pervestomis sumomis, ieškovas ieškinį patikslino, nurodęs, kad ieškovas atsakovui paskolino ne 1 779,14 EUR sumą, o 2520,06 EUR sumą. Šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovas nevedė perduotų pinigų apskaitos, o tai nėra būdinga paskolos santykiams. Be to, paskolos sumos (t. y. 5100 Lt, 1043 EUR, 255 EUR (kaip minėta, šios sumos ieškovas neprašo priteisti)) yra nurodytos su šimtosiomis dalimis, kas taip pat iš esmės nebūdinga tipiniams paskoliniams santykiams. Taigi minėti duomenys tik pagrindžia, kad pinigų perdavimo metu paskolos teisiniai santykiai tarp apelianto ir atsakovo nebuvo susiklostę.

30. Teisėjų kolegijos teigimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad konstatuojant sutartinių santykių egzistavimo faktą, būtina nustatyti jų pobūdį, t. y. tikrąjį sutarties turinį. Rašytiniame dokumente sutarties šalys būtų įvardijusios sutarties dalyką, nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sąlygas, bet tokio dokumento šalys nesudarė, todėl galioja draudimas remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant tokio sandorio sudarymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o, atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti buvus atsakovo valią sudaryti paskolos sutartį. Apelianto manymu, tokią jo valią įrodo faktai, kad pamatęs pinigų pervedimą į savo sąskaitą ir nurodytą paskirtį, jis nesiėmė veiksmų juos grąžinti, o pinigus priėmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas tokias išvadas padarė neįvertinęs visų aukščiau byloje nustatytų su paskolos suteikimu susijusių aplinkybių, kurios neteikia pagrindo atsakovą laikyti paskolos sutarties šalimi, ne tik dėl jo įsipareigojimo grąžinti paskolą nebuvimo, tačiau ir valios sudaryti paskolos sutartį su ieškovu nebuvimo. Kaip minėta, byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad tarp ginčo šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, kadangi atsakovas tinkamais, leistinais ir pakankamais įrodymais įrodė, jog šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, t. y. ieškovo prašomos priteisti piniginės lėšos atsakovui buvo pervestos kaip atsiskaitymas už suteiktus kvietimus/bilietus į renginį. Tuo tarpu apeliantas paskolos teisinių santykių galimą egzistavimą įrodinėjo tik mokėjimo pavedimuose nurodyta jų paskirtimi – „paskola“. Tačiau sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Kitų paskolinius santykius liudijančių įrodymų apeliantas nepateikė, o apeliaciniame skunde pateiktas apelianto bylos aplinkybių interpretavimas tėra tik ieškovo subjektyvi pozicija, kuris iš esmės yra paneigta pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apelianto teiginiai, jog atsakovo veiksmai – negrąžinimas jam pinigų atgal, turėtų būti vertinami kaip patvirtinantys tarp jų susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

31. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo šalių bei liudytojų parodymus ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, kad byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, jog ieškovas pinigus atsakovui skolino, o atsakovas įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti. Nors, apelianto teigimu, lėšų priėmimas kartu reiškia ir įsipareigojimą jas grąžinti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, kad šios lėšos tikėtinai buvo pervestos kaip atsiskaitymas už suteiktus kvietimus/bilietus į renginį, nėra pagrindo išvadai, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl ginčo santykių kvalifikavimo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kitaip ir ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkinti. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą (nagrinėjamu atveju ieškovui), nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas nepaneigė teismo išvadų, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

32. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas nurodo, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d., nes teismo sprendime nepateikti argumentai dėl ieškovo pateiktų įrodymų, nepasisakyta dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, nors ieškovas ieškinį tokiomis aplinkybėmis grindė ir teikė įrodymus.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

34. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

36. Taigi motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame sprendime iš esmės visiškai nėra motyvų.

37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime nors ir galbūt nepakankamai detaliai, tačiau atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimus, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui yra pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė ieškovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

38. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia ieškovas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

39. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo netinkamai ir (ar) nepakankamai motyvuotas, todėl šioje dalyje apelianto argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti ieškovo ieškinį dėl 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. sausio 15 d. bankiniais pavedimais atsakovui pervestos sumos (t. y. 2520,06 EUR) priteisimo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atmestinas ir apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Atsakovas V. J. prašo priteisti 484,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2019-12-06 mokėjimo nurodymą, 2019-11-29 sąskaitą už teisines paslaugas.

45. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – rekomendacijos) už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.11 papunktis). Tokiu būdu atsakovui priteistinas maksimalus užmokestis už advokato teikiamą paslaugą, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, sudaro 1675,70 EUR (1289 EUR (užpraėjusio, t. y. 2019 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 1,3 (koeficientas už atsiliepimą į apeliacinį skundą), kas reiškia, jog atsakovo V. J. prašomos priteisti 484,00 EUR bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

46. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidų mažinti nėra teisinio pagrindo, todėl iš apelianto (ieškovo) A. D. atsakovui V. J. priteistina 484,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. J. iš ieškovo A. D. 484,00 EUR (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.