Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aušra Bielskė, nerengdama teismo posėdžio išnagrinėjusi kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam S. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su V. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir kratos metu rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur, pratęstas šešiems mėnesiams nuo 2024 m. spalio 13 d., uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, S. A. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 220 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija).

2. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinio ieškinio įvykdymą, Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aido Amparavičiaus 2021 m. spalio 13 d. nutarimu buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas S. A. nuosavybės teisių apribojimas į S. A. ir V. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. Amparavičiaus 2021 m. spalio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, laikinai apribotos S. A. nuosavybės teisės ir į kratos metu rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur. Šių procesinės prievartos priemonių taikymas Panevėžio apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjas advokatas V. Martyšius prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutarties dalį, kuria šešiems mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į S. A. ir V. A. jungtine nuosavybe priklausantį turtą – kratos metu rastus grynuosius pinigus (iš viso 74 000 Eur). Palikti nepakeistas kitas Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties dalis. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Iki šiol taikoma laikinoji apsaugos priemonė neatitinka galiojančios Lietuvos teismų praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmės ir proporcingumo principo. Kaltinamojo sutuoktinės V. A. dukrai V. U. priklausančių 20 000 Eur negrąžinimas bei V. A. motinai S. N. priklausančių 20 000 Eur negrąžinimas visų jų šeimos narių ir artimųjų yra suprantamas kaip neteisėtas Panevėžio apygardos teismo spaudimas S. A. ir kitiems šeimos nariams (sutuoktinei V. A. ir sūnui R. A.) kuo greičiau prisipažinti dėl jų tariamai padarytų nusikaltimų. Pažymi, kad į Panevėžio apygardos teismo baudžiamąją bylą yra pateikta 2024 m. vasario 28 d. Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma dėl S. N. ligos ir negalėjimo vykti į paskirtus teismo posėdžius iki 2024 m. gruodžio 31 d. Tai akivaizdžiai rodo, kad S. N. gali ir nesulaukti teisminio ginčo dėl jai priklausančių piniginių lėšų grąžinimo baigties.

4.2. Kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš paprastą, šimtametes (duomenys neskelbtini) tradicijas puoselėjantį Panevėžio krašto (duomenys neskelbtini)ir nekontroliuojamo informacijos rinkimo būdai apie jo alaus pirkėjus, skubotai ir dėl to neprofesionaliai atlikta ir į bylą pateikta Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada grubiai ir neproporcingai pažeidžia kaltinamojo S. A. ir jo sutuoktinės V. A. dukros bei motinos nuosavybės teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje, dėl jų akivaizdaus privataus (asmeninio) gyvenimo apribojimo, taip pat saugant S. ir V. A. namuose (seife) artimųjų pinigines lėšas.

4.3. Teisingumo vykdymas šioje baudžiamojoje byloje negali priklausyti nuo prokuroro pareiškime nurodytos vienpusės nepatikrintos medžiagos, nes Panevėžio apygardos teismas (nuo 2023 m. birželio mėnesio iki dabar) jau turėjo galimybę nustatyti teisiškai reikšmingas šios baudžiamosios bylos aplinkybes dėl V. ir S. A. namų seife rastų 74 000 Eur atsiradimo bei arešto pinigams panaikinimo, o arešto pratęsimo pagrindų nenustačius, rastų pinigų arešto nebepratęsti.

4.4. Kaltinamajam S. A. prokuroras dar 2021 m. gruodžio 27 d. nutartimi neleido naudotis net maža kratos metu paimtų pinigų dalimi, skirtų jo šeimos pragyvenimui ir būsto išlaikymui. Tai akivaizdžiai rodo, kad prokuroras ignoruoja baudžiamosios teisės paskirtį bei bendruosius teisės principus, įtvirtintus mūsų šalies jurisprudencijoje, taip pat trukdo Panevėžio apygardos teismui vykdyti ne formalų, o tikrą teisingumą. Prokuroras, bandydamas pateisinti savo neveiklumą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtus veiksmus, nuo faktinio S. A. sulaikymo momento neteisėtai ir nepagrįstai siekia atsakingais asmenimis tariamai pažeidus kažkokius mokesčių įstatymus įvardinti ne tik S. A., bet ir V. U. bei S. N., „nes jos nėra pateikę PRC911 formų, dėl grynųjų pinigų turėjimo“. PRC911 formos pateikimas niekada nebuvo būtinas, kadangi šeimos seife saugomi V. U. ir S. N. pinigai buvo asmeninės su šia baudžiamąja byla niekaip nesusijusių asmenų gyvenimo santaupos, patikėtos saugoti artimiausiam jų žmogui – V. A. „juodai dienai“. Seife rasti jų pinigai nebuvo V. A. nei dovanoti, nei gauti ar duoti kaip paskola.

4.5. Ginamiesiems S. A. ir V. A. pateikti kaltinimai dėl turtinės žalos padarymo maksimaliai siekia 87 229 Eur, todėl niekuo nepagrįsti, nemotyvuoti, beribiai ir kelis kartus pertekliniai jo nuosavybės turto griežčiausio lygio apribojimai (areštuotas sutuoktinių namas, kurio vertė 123 378 Eur, ir areštuoti 74 000 Eur, rasti gyvenamojo namo seife) yra neproporcingi, galintys sukelti pavojingus padarinius, todėl yra pritaikyti akivaizdžiai neteisėtai, nes atneša ne tik didžiulę žalą ir nuostolius, bet ir kasdieninį S. A. ir V. A. bei jų artimųjų stresą, neigiamas emocijas, dalykinės reputacijos ir socialinių ryšių pablogėjimą, nepatogumus, dvasinius pergyvenimus.

4.6. 2024 m. spalio 3 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje nėra nurodytų jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų dėl ginamiesiems toliau taikytino laikino nuosavybės teisių apribojimo iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo. Nagrinėjamoje byloje tik formalus (aiškiai perteklinis) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 ir 6 dalių tolimesnis taikymas prieštarauja proporcingumo principui ir neatitinka baudžiamosios teisės paskirties reikalavimų, nes S. A. sutuoktinė (kaltinamoji) V. A. yra V. U. mama bei S. N. dukra, tačiau tai nesudaro jokio teisinio ar faktinio pagrindo daryti išvadą, dėl jų materialinio suinteresuotumo (susitarimo) kartu su ginamaisiais (kaltinamaisiais) veikti bendrai ar nusikalstamai. Kitokia baudžiamosios bylos duomenų interpretacija prieštarauja sveikai logikai ir labai kenkia visuomenės pasitikėjimui šalies teismų sistema, kadangi ilgalaikis, neterminuotas bei niekuo nepagrįstas nuosavybės apribojimas naudotis savo pinigais atneša V. U. ir S. N. tik nuostolius ir žalą, kuriuos pagal diskrecinius įgaliojimus ateityje galimai spręs šalies teismai arba Europos Žmogaus Teisių Teismas.

4.7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog sąžiningos pinigų savininkės V. U. ir S. N. turi teisę valdyti (sunkiu kasdieniniu darbu įsigytą) ir joms priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

4.8. Gynėjo teigimu, pritarimas Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties nuostatoms dėl sutuoktinių nuosavybės teisių tolesnių apribojimų neabejotinai galėtų reikšti svarbių S. ir V. A. konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto garantijas.

5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties, konstatuoja, kad teismo sprendimas šešių mėnesių laikotarpiui pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamojo S. A. kartu su V. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą ir pinigines lėšas, rastas gyvenamosios vietos kratos metu, yra teisėtas ir pagrįstas.

7. Skundžiama nutartimi procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas, pratęstas siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau negu šešiems mėnesiams. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 151 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 189¹ straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 199¹ straipsnio 2 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje, 200 straipsnio 2 dalyje, 206 straipsnio 3 dalyje, 207 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje, 253² straipsnio 1 dalyje, 260¹ straipsnio 2 dalyje, 266¹ straipsnio 1 dalyje, 267² straipsnio 1 dalyje ir 276⁴ straipsnio 1 dalyje, sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba baudžiamosiose bylose, kuriose pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus pareikštiems kaltinimams arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis). Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų perleistas, paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos.

8. Šioje byloje kaltinamajam S. A. pareikšti kaltinimai padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 220 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas. Byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra liudytojų parodymuose, specialistų išvadose ir jų paaiškinimuose, slapto sekimo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktos analizės, kratos protokoluose, apžiūrų protokoluose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje.

9. Žemesniojo teismo nutartimi civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinas nuosavybės teisės apribojimas skirtas S. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su V. A. priklausančiam nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui. Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra pareiškusi civilinį ieškinį 87 229 Eur sumai dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 2 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis valstybei padarytos žalos galimai išvengiant akcizų ir pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą. Esant pareikštam civiliniam ieškiniui egzistuoja ir teisėta galimybė civilinio ieškinio atliginimą užtikrinti iš kaltininko turto, todėl nėra pagrindo nesutikti su žemesniojo teismo argumentais, jog byloje yra pakankamas pagrindas procesinei priemonei, laikinam nuosavybės teisių apribojimui, taikyti. Kaltinamojo gynėjas akcentuoja, kad žemesnysis teismas nesilaiko proporcingumo principo, kadangi civilinio ieškinio suma yra mažesnė, nei namo, į kurį nuosavybės teisė apribojama, vertė. Aukštesniojo teismo vertinimu atsižvelgiant į tai, jog minėtas namas yra vienintelis S. A. turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tai, jog šis turtas šiuo metu nėra padalintas tarp sutuoktinių, o neapribojant galimybės disponuoti šiuo turtu egzistuoja tikimybė, jog šis turtas bus perleistas ar parduotas, spręstina, jog žemesnysis teismas taikydamas laikiną nuosavybės teisių apribojimą į aptariamą turtą teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, laikėsi proporcingumo ir teisėtumo principų.

10. Turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti žemesnio teismo nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas skirtas kratos metu rastiems gryniesiems pinigams – 74 000 Eur. Nagrinėjamu atveju S. A. bei V. A. kaltinimas pareikštas ir pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad savo gyvenamojoje vietoje, seife, turėjo sukauptas pinigines lėšas 74 000 Eur grynaisiais pinigais, viršijančias 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad šie pinigai nėra įgyti jo ir sutuoktinės V. A. teisėtomis pajamomis ir iš teisės aktais neuždraustos veiklos, jie negalėjo gauti tiek pajamų, kad pagrįstų grynųjų pinigų kilmę. Taigi, 74 000 Eur suma yra S. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos dalykas, t. y. galimai nusikalstamu būdu gautas turtas, todėl yra pakankamas pagrindas manyti apie galimą šio turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Tuo pačiu yra pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą iki bylos išnagrinėjimo, siekiant šį turtą išsaugoti. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė nurodytam turtui taikoma pagrįstai.

11. Gynėjo teigimu, 40 000 Eur suma, rasta kaltinamojo namų seife, priklauso jo sutuoktinės dukrai ir motinai (po 20 000 Eur), šiuos pinigus jos pačios buvo atsidėjusios „juodai dienai“ ir paprašė V. A. pasaugoti. Aukštesnysis teismas, net ir atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo abejoti žemesniojo teismo nutarties pagrįstumu taikant laikiną nuosavybės teisių apribojimą nurodytam turtui. Kaip jau minėta, visa pinigų suma, kuriai taikomas apribojimas, yra kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas, todėl nurodomos 40 000 Eur sumos buvimo S. A. žinioje teisėtumą gali nustatyti tik bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje. Nepatikrinus gynėjo nurodytų duomenų pirmosios instancijos teisme, nenustačius jų įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl procesinės priemonės taikymo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, jais vadovautis nėra pagrindo. Be kita ko, gynėjo skunde nurodomos aplinkybės patvirtina tai, jog šios lėšos galėjo būti sukauptos santaupos, o ne kasdienio pragyvenimo poreikius užtikrinančios lėšos, todėl kartu nesant duomenų apie šių lėšų būtinybę kasdieniams poreikiams užtikrinti, juolab nėra pagrindo nesutikti su žemesniojo teismo sprendimu pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nurodytiems pinigams. Be to, įstatymas leidžia taikyti šią BPK 151 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę ir esant pagrįstam manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus, jog asmens turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Šiuo atveju gynėjo nurodomi duomenys, atsižvelgiant ir į kitus S. A. pareikštus kaltinimus, nepaneigia pagrįsto manymo, jog aptariamas turtas galėjo būti gautas nusikalstamu būdu.

12. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą buvo pažeistas proporcingumo principas taikomų apribojimų apimties ar masto aspektais. Nors gynėjas nurodo, jog taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas piniginėms lėšoms sukelia didelius išgyvenimus ne tik kaltinamiesiems, bet ir kitiems jų šeimos nariams, S. N. gali nesulaukti ginčo baigties dėl jai priklausančių 20 000 Eur grąžinimo, iš dalies tokiu būdu su nusikalstamomis veikomis sieja ir kaltinamojo šeimos narius, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas netaikyti procesinės prievartos priemonės. S. A. ir V. A. baudžiamojoje byloje yra kaltinamieji, todėl neabejotina, kad dėl to patiria įvairių išgyvenimų ir suvaržymų, kuriuos galimai patiria ir jų šeimos nariai. Vis tik byloje esantys duomenys leidžia manyti, jog nuosavybės teisių apribojimas piniginėms lėšoms neapriboja kaltinamųjų ar jų šeimos narių galimybių užsitikrinti lėšų kasdieniams poreikiams patenkinti. 2023 m. rugsėjo 25 d. vykusios posėdžio metu S. A. patvirtino, jog šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o sutuoktinė V. A. teigė esanti pensininkė, tad gauna valstybės išmokamą pensiją (t. 36, b. l. 172). Liudytojų V. U. bei S. N. parodymai taip pat patvirtina jų gaunamas kasmėnesines pajamas (atitinkamai darbo užmokestis ir senatvės pensija). 2024 m. vasario 28 d. teismo posėdyje liudytoja V. U. parodė, kad jos atlyginimas yra apie 1 200 Eur, taip pat dirba ir jos vyras (t. 37, b. l. 110). Taigi, nėra pagrindo išvadai, jog taikant laikiną nuosavybės teisių apribojimą piniginėms lėšoms yra neproporcingai pažeidžiamos kaltinamojo S. A. ar kitų asmenų nuosavybės teisės. Atkreipiamas dėmesys, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus pareikštiems kaltinimams arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

13. Aukštesniojo teismo vertinimu tai, kad skundžiama nutartimi procesinės prievartos priemonės taikymas kaltinamojo S. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su V. A. priklausančiam turtui paskirtas šešių mėnesių terminui, nepažeidžia proporcingumo principo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo turtui taikomas gana ilgą laiko tarpą, nuo 2021 m. spalio 13 d., tačiau įvertinus kaltinamojo galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, kiekį, pobūdį, laikinas nuosavybės apribojimas, jo mastas negali būti vertinamas kaip per griežta procesinės prievartos priemonė, todėl, pratęsus procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, BPK nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, šiuo atveju turi būti įvertinta ir baudžiamosios bylos apimtis bei baudžiamojo proceso trukmė. Baudžiamoji byla Panevėžio apygardos teisme gauta 2023 m. birželio 12 d., byloje yra 13 kaltinamųjų, ją sudaro 37 bylos tomai. Įrodymų tyrimas jau yra baigtas, pradėtos baigiamosios kalbos, išnagrinėjus bylą iš esmės bus būtina priimti galutinį sprendimą. Pagrindo išvadai apie proceso vilkinimą nėra. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai aukštesnysis teismas daro išvadą, kad kaltinamajam S. A. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra proporcingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.