Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam S. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su V. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir kratos metu rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur, pratęstas trims mėnesiams nuo 2025 m. balandžio 13 d., uždraudžiant šiuo turtu disponuoti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, S. A. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 220 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija).

2. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinio ieškinio įvykdymą, Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. A. 2021 m. spalio 13 d. nutarimu buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas S. A. nuosavybės teisių apribojimas į S. A. ir V. A. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o 2021 m. spalio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, buvo laikinai apribotos S. A. nuosavybės teisės ir į kratos metu rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur. Šių procesinės prievartos priemonių taikymas vėlesnėmis teismų nutartimis buvo tęsiamas iki šiol.

3. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas į S. A. kartu su V. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą ir pinigines lėšas, rastas kratos gyvenamojoje vietoje metu, pratęstas trims mėnesiams nuo 2025 m. balandžio 13 d., uždraudžiant turtu disponuoti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimas dar nėra baigtas, taip pat į tai, jog byloje yra pareikštas civilinis ieškinys bei yra galimas turto konfiskavimas, laikiną nuosavybės teisių apribojimo terminą pratęsė trijų mėnesių laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria trims mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kratos metu rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur; 2) palikti nepakeistas kitas Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutarties dalis. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Skundžiama nutartis dėl tolesnio laikino kaltinamųjų nuosavybės teisių apribojimo prieštarauja nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms, teisingumo ir protingumo principams, o baudžiamosios teisės požiūriu ir socialine prasme – yra neteisinga, daranti realią žalą įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, nes neproporcingai taikomi apribojimai ir iki šiol negrąžinami S. A. 74 000 Eur, kurie 2021 m. spalio 13 d. buvo paimti iš šeimos gyvenamajame name esančio seifo ir kurių dalis (40 000 Eur) sutuoktiniams S. ir V. A. niekada nepriklausė.

4.7. Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartyje, kaip ir ankstesnėse, nėra nurodytų jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų dėl tikslingumo toliau taikyti laikiną ginamųjų nuosavybės teisių apribojimą iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo. Darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas ir aplinkybių patikslinimas dėl rastų pinigų savininkų buvo atliktas su išankstiniu nusistatymu prieš niekuo neįtariamas V. U. (kaltinamosios V. A. dukrą) ir pasiligojusią S. N. (kaltinamosios V. A. motiną), grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 152 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus bei juridinių ir fizinių asmenų nekaltumo prezumpcijos ir teisės į nuosavybę principus. Darytina išvada, kad tik formalus (aiškiai perteklinis) BPK 151 straipsnio 1 ir 6 dalių tolimesnis taikymas prieštarauja proporcingumo principui ir neatitinka baudžiamosios teisės paskirties reikalavimų, nes S. A. sutuoktinė (kaltinamoji) V. A. yra V. U. mama bei S. N. dukra, tačiau tai nesudaro jokio teisinio ar faktinio pagrindo išvadai dėl jų materialinio suinteresuotumo (susitarimo) kartu su ginamaisiais (kaltinamaisiais) veikti bendrai ar nusikalstamai. Kitokia baudžiamosios bylos duomenų interpretacija prieštarauja sveikai logikai ir labai kenkia visuomenės pasitikėjimui šalies teismų sistema, kadangi ilgalaikis, neterminuotas bei niekuo nepagrįstas ribojimas naudotis savo pinigais atneša V. U. ir S. N. tik nuostolius ir žalą, kuriuos pagal diskrecinius įgaliojimus ateityje galimai spręs šalies teismai arba Europos Žmogaus Teisių Teismas.

4.8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog sąžiningos pinigų savininkės V. U. ir S. N. turi teisę valdyti (sunkiu kasdieniniu darbu įsigytą) joms priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pažymėtina, jog V. U. ir S. N. dėl joms priklausančios nuosavybės teisės ilgo ir neterminuoto apribojimo patiria kasdieninius ir stiprius emocinius bei dvasinius išgyvenimus: stresą, depresiją, kitas rimtas sveikatos problemas bei yra priverstos ilgam skolintis pinigus pragyvenimui, gydymui ir vaistams. Prokuroras pernelyg toli nuklydo nuo valstybinėms institucijoms (prokuratūrai) priskirtų bendrųjų tikslų vykdymo ir susitelkė tik į specifinius prokuratūros tikslus, tačiau grubiai pažeidė paprastų žmonių – kaltinamųjų S. ir V. A. bei niekuo neįtariamų V. U. ir sunkiai sergančios S. N. teises bei teisėtus interesus. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi sukūrė tik valstybinio kaltintojo lūkesčius pateisinantį ir siekius atitinkantį „teisingumą“, nes, jau turėdamas konkrečius duomenis apie sutuoktinių A. namų seife rastų pinigų neteisėtą kilmę, nekaltumo įrodinėjimo naštą ilgam laikui perkėlė kaltinamųjų S. ir V. A. gynybai. Toks teismo sprendimas, neįvertinus visų, šiuo metu baudžiamojoje byloje jau surinktų, akivaizdžių ir reikšmingų kaltinamuosius teisinančių aplinkybių nuosavybės teisių apribojimo terminui teisingai išspręsti, pažeidžia esmines jų teises ir teisėtus interesus bei įrodinėjimo tvarką šioje baudžiamojoje byloje ir tai nėra „teisingumas“ tikrąja jo prasme, kurio siekį, kaip baudžiamojo proceso tikslą, suponuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pritarimas apygardos teismo nutarties nuostatoms dėl sutuoktinių nuosavybės teisių tolesnių apribojimų neabejotinai galėtų reikšti svarbių S. ir V. A. konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto garantijas.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutarties, skundžiamos nutarties argumentus, sprendžia, kad žemesniojo teismo nutartis pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į kratos kaltinamųjų namuose metu seife rastus grynuosius pinigus – 74 000 Eur, yra teisėta ir pagrįsta. Skunde ginčijama tik ši dalis skundžiamos nutarties, gynėjas neprašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutarties dalies dėl kaltinamųjų nuosavybės teisių apribojimo į kitą – nekilnojamąjį turtą, todėl aukštesnysis teismas skundžiamą nutartį patikrina tiek, kiek to prašoma skunde.

7. Sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumo, užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog galimai padaryta nusikalstama veika, byloje gali būti ar yra pareikštas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Pagrindinis šios priemonės tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan. Nagrinėjamu atveju aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo terminas į grynuosius pinigus – 74 000 Eur pratęstas, teismui konstatavus, kad ja nagrinėjamoje byloje siekiama užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą.

8. Pažymima, kad, kaip jau buvo pasisakyta ankstesnėse aukštesniojo teismo nutartyse, baudžiamojoje byloje yra pakankamai faktinių duomenų taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, todėl šioje nutartyje detaliau dėl jų pakankamumo nepasisakoma, pažymint, kad priešingai nei nurodoma skunde, skundžiamoje nutartyje nurodytas turtas – 74 000 Eur gali būti pripažintas nusikaltimo rezultatu. Todėl turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo instituto taikymo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Nagrinėjant skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo pagrįstumo, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kiek sudaro pagrindą asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, t. y. teismas nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltinamojo kaltės klausimo, o tuo pačiu ir klausimo, ar byloje taikytinas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas ir kokia apimtimi, kadangi šie klausimai išsprendžiami, bylą išnagrinėjus teisme ir priėmus joje galutinį procesinį sprendimą.

9. Nagrinėjamame skunde, kaip ir ankstesniuose aukštesniajam teismui paduotuose skunduose, pateikiami analogiški kaltinamųjų gynėjo argumentai dėl taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo, trukmės, ginčijamas turto (grynųjų pinigų), į kurį laikinai apribota S. A. nuosavybės teisė, dalies priklausymas kaltinamajam, o tuo pačiu atitikimas konfiskuotino turto požymius. Analogiškai nurodoma, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimo taikymas S. A. turtui – kratos jo namuose metu, seife surastiems 74 000 Eur, yra nepagrįstas dėl to, jog yra taikomas ir tokiam turtui, kuris nei S. A., nei jo sutuoktinei V. A. nepriklauso – dalis seife buvusių pinigų priklauso kitiems asmenimis – 20 000 Eur priklauso V. A. dukrai V. U. ir 20 000 Eur priklauso V. A. motinai S. N., kurios nėra niekaip susiję su šia baudžiamąja byla ir kaltinamiesiems pareikštais kaltinimais. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šie gynėjo skundo argumentai jau ne kartą ankstesnėse teismo nutartyse išnagrinėti ir atmesti.

10. Skunde nurodomos turto (grynųjų pinigų) įgijimo teisėtumo, jo priklausomumo kitiems asmenims aplinkybės yra faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės. Gynėjo skunde minimos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo skundą nagrinėjančiam aukštesniajam teismui kitaip vertinti kaltinamajam S. A. taikomos procesinės prievartos priemonės pagrįstumą. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, t. y. tolesnio šios priemonės taikymo pagrįstumo, turto įgijimo aplinkybių nevertina. Tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, bus padarytos išvados ir dėl turto, į kurį laikinai apribota S. A. nuosavybės teisė, kilmės, t. y. nustatyta, ar skunde minimas turtas laikytinas nusikalstamos veikos rezultatu, kaip tai numatyta BK 72 straipsnio 2 dalyje, taip pat ar jis atitinka BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius, ar šis turtas yra įgytas teisėtu būdu, kaip skunde tvirtina kaltinamųjų gynėjas, ir turi būti grąžintas turto savininkėms. Todėl skundo argumentai dėl turto įgijimo aplinkybių šioje bylos proceso stadijoje nepaneigia tolesnio procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų ir tikslingumo.

11. Šioje byloje kaltinamajam S. A. pareikšti kaltinimai padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 220 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas. Byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra liudytojų parodymuose, specialistų išvadose ir jų paaiškinimuose, slapto sekimo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktose analizėse, kratos protokoluose, apžiūrų protokoluose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Iš S. A. pateiktų kaltinimų seka, kad jis iš nusikalstamų veikų galėjo gauti nemažą pelną, įgyti turto. Svarbu ir tai, jog gynėjo skunde nurodomas turtas (grynieji pinigai) rastas būtent kaltinamojo gyvenamojoje vietoje, todėl gynėjo skundo argumentai, kad dalis minėto turto S. A. nepriklauso, nėra įgytas iš nusikalstamos veikos ir niekaip nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje tiriamais įvykiais, turi būti vertinami kitų byloje nustatytų faktinių duomenų kontekste bei savaime kaltinamajam S. A. taikomos priemonės pagrindų ir būtinumo nepaneigia. Kaip minėta, konkretaus turto atitikimo konfiskuotino turto požymiams, numatytiems BK 72 straipsnyje, klausimas, taip pat turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, siekiant užtikrinti galimą jo išplėstinį konfiskavimą, įgijimo pagrindas, šio turto vertė yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos fakto aplinkybės. Todėl klausimas, ar turtas, į kurį laikinai apribota kaltinamojo S. A. nuosavybės teisė, gali būti konfiskuotas BK 72 ar 72³ straipsniuose numatyta tvarka, išsprendžiamas pirmosios instancijos teismo baigiamajame akte, bylą išnagrinėjus teisiamajame posėdyje. Konkrečiu atveju, nei skundžiamoje nutartyje, nei šioje aukštesniojo teismo nutartyje, nėra konstatuojama, jog minėtas turtas bus konfiskuotas. Šioje proceso stadijoje užtenka tik pagrįsto manymo, kad konkretus turtas galimai atitinka konfiskuotino turto požymius ir galėtų būti konfiskuotas ateityje. Taigi, esant pagrįstam manymui, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios galimo turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimo klausimą, leidžia teismui taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę, o vien tai neleidžia tvirtinti, kad kaltinamojo nuosavybės teisė suvaržyta nepagrįstai ar neproporcingai. Todėl byloje pagrįstai spręsta, kad galimo turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimui prioritetu išlieka apriboto turto išsaugojimas, kuris įmanomas toliau taikant laikiną kaltinamojo nuosavybės teisės apribojimą, kaip būtiną šiame bylos proceso etape.

12. Sutinkama su skunde dėstomais argumentais, kad taikant procesinės prievartos priemones, yra suvaržomos asmens konstitucinės teisės, tačiau tokiu sprendimu siekiama visuomenės požiūriu svarbių tikslų. Nors skunde teigiama, kad dėl ilgo piniginių lėšų apribojimo kaltinamųjų artimieji – kaltinamosios V. A. dukra V. U. ir motina S. N. patiria kasdieninius nepatogumus, stiprius emocinius bei dvasinius išgyvenimus, rimtas sveikatos problemas, kadangi yra priverstos ilgam skolintis pinigus pragyvenimui, gydymui ir vaistams, nes dalis pinigų priklauso joms (abiem po 20 000 Eur), tačiau iš tų pačių gynėjo skundo argumentų galima daryti išvadą, jog šios lėšos galėjo būti sukauptos santaupos, o ne kasdienio pragyvenimo poreikius užtikrinančios lėšos. Gynėjas skunde nurodo, kad tai buvo kaltinamosios dukros bei motinos gyvenimo santaupos „juodai dienai“, kurias jos saugoti patikėjo artimiausiam žmogui. Pažymėtina ir tai, kad iš aukštesniajam teismui skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog Panevėžio apygardos teisme 2023 m. rugsėjo 25 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu S. A. patvirtino dirbantis UAB „A“ direktoriumi, o sutuoktinė V. A. teigė esanti pensininkė ir gaunanti valstybės išmokamą pensiją (36 t., b. l. 172). 2024 m. vasario 28 d. teisiamajame posėdyje liudytoja V. U. parodė, kad jos atlyginimas yra apie 1 200 Eur, taip pat dirba ir jos vyras (37 t., b. l. 110). Liudytojos S. N. parodymais, jos gaunamas kasmėnesines pajamas sudaro senatvės pensija. Todėl spręsti, kad S. A. atžvilgiu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neproporcinga ar per griežta priemonė, nėra pagrindo. Šios aplinkybės BPK 151 straipsnio nuostatų kontekste leidžia ir toliau taikyti kaltinamojo nuosavybės teisės ribojimą, šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ar pasikeitę. Šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė varžytų kaltinamojo S. A. teises labiau, nei reikia tokios rūšies priemone numatytiems tikslams pasiekti, nėra. Naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu šios procesinės prievartos priemonės kaltinamojo atžvilgiu nebetaikyti, šioje baudžiamojo proceso stadijoje nenustatyta. Nors kiekviena procesinė prievartos priemonė tam tikra apimtimi suvaržo kaltinamų asmenų galimybes laisvai disponuoti daiktinėmis teisėmis, nuosavybės teisė nėra absoliuti, o jos suvaržymas įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka savaime nereiškia, kad priemonė taikoma neteisėtai ar nepagrįstai. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus pareikštiems kaltinimams arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

13. Aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiama nutartimi procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamajam S. A. priklausančiam turtui pratęsimas dar trijų mėnesių terminui proporcingumo principo nepažeidžia. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo turtui taikomas gana ilgą laiko tarpą (nuo 2021 m. spalio 13 d.), tačiau, įvertinus kaltinamojo galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, kiekį, pobūdį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jo mastas negali būti vertinamas kaip per griežta procesinės prievartos priemonė. Pratęsus procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, BPK nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, šiuo atveju turi būti įvertinta ir baudžiamosios bylos apimtis bei baudžiamojo proceso trukmė. Baudžiamoji byla Panevėžio apygardos teisme gauta 2023 m. birželio 12 d., byloje yra 13 kaltinamųjų, ją sudaro 37 bylos tomai. Įrodymų tyrimas jau yra baigtas, 2025 m. gegužės 16 d. numatomas galutinio teismo procesinio sprendimo paskelbimas. Pagrindo išvadai apie proceso vilkinimą nėra. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, aukštesnysis teismas prieina prie išvados, kad kaltinamajam S. A. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas proporcingumo principo nepažeidžia.

14. Remiantis išdėstytu, konstatuojama, kad skundžiamoje nutartyje tinkamai argumentuoti taikomos procesinės prievartos priemonės pagrindai, nurodyta, kad tolesniu šios procesinės prievartos priemonės taikymu siekiama užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas kaltinamojo nuosavybės teisės į grynuosius pinigus – apribojimas varžo kaltinamojo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone numatytiems tikslams pasiekti, byloje nėra. Todėl konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartį kaip teisėtą ir pagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamųjų S. A. ir V. A. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.