Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.3. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019 nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastoviai gyvena nuo 1989 metų, o Č. B., kuris liudijo nagrinėjamoje byloje, suteiks pareiškėjui gyvenamąją vietą ir kurį laiką padės jam. Taigi, Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėti pareiškėjo pragyvento laikotarpio, pragyvenimo šaltinio bei gyvenamosios vietos klausimai, reikšmingi nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

16. Remiantis bylos medžiagos duomenimis, pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) srityje. Pareiškėjas, vykdant suinteresuoto asmens 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/5-12)-1U-78, 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 1U-108, 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-10, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą (15/5-5)1U-143, 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-10 ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-79, šešis kartus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Baltarusijos Respublika pareiškėjui išdavusi 2006 m. liepos 11 d. grįžimo pažymėjimą Nr. 288439, 2009 m. sausio 12 d. grįžimo pažymėjimą Nr. C008335, 2012 m. lapkričio 23 d. grįžimo pažymėjimą Nr. 0032652, 2015 m. sausio 16 d. grįžimo pažymėjimą 0046517, 2018 m. rugsėjo 21 d. grįžimo pažymėjimą Nr. 0069513. Pareiškėjo duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą iki 2023 m. rugsėjo 21 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2020 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 177 URC-10 ,,Dėl Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, t. y. atvyko pažeisdamas Šengeno sienų kodekso nuostatus, reglamentuojančius asmenų judėjimą per sieną, jau šešis kartus buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, nėra nustatyta jo giminystės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, subendrinus draudimo atvykti terminus, pareiškėjui nustatytas penkerių metų nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 2, 3 dalis trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Sutikdamas su suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju aplinkybių, lemiančių būtinybę priimti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Teikdamas šiuos įrodymus su apeliaciniu skundu, pareiškėjas neįvardijęs, kodėl jie negalėjo ir nebuvo pateikti laiku, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

19. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad naujų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas ar kad teismas būtų svarstęs jų priėmimo klausimą ir nepagrįstai atsisakęs juos priimti, taip pat atsižvelgdamas į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, prie apeliacinio skundo pridėtų naujų dokumentų nepriima.

20. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog esant poreikiui nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turi galimybę naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“, taip pat iš kitų informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

24. Tuo tarpu pats pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodęs, kad 1989 metais jį iš vaikų namų pasiėmus motinai V. B. (buvusiai M.), nuo 1989 metų iki 1996 metų pareiškėjas gyvenęs kartu su šeimos nariais bute adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kita vertus, tame pačiame patikslintame pareiškime teigta, jog pareiškėjas turėjęs sugyventinę T. J., su kuria susilaukė sūnaus A. J., gimusio (duomenys neskelbtini). Ar pareiškėjas kartu su sugyventine T. J. vedęs bendrą gyvenimą (nors, atkreiptinas dėmesys, pareiškėjas nurodytu laikotarpiu, kada gimė sūnus, buvęs nepilnametis), nepatikslinta; tiek ji, tiek sūnus A. J. taip pat nekviesti liudyti, pareiškėjui remiantis aplinkybe, kad su jais nebendrauja, o sūnus A. J., be kita ko, yra išvykęs į Jungtinę Karalystę.

25. Tačiau negalima būtų nepastebėti esminių neatitikimų tarp kviestų liudyti asmenų parodymų bei pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Kaip jau minėta, pareiškėjas laikęsis pozicijos, kad Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 1989 metų iki 1996 metų kartu su šeimos nariais bute adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tuo tarpu liudytojas A. V. nurodęs, kad nuo 1993 metų pareiškėjas ir liudytojo pusseserė V. V. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį Vilniuje, liudytojas Č. B. – kad su pareiškėjo motina pradėjo kartu gyventi apie 1993 metus, o 1995 metais pareiškėjo motinai pardavus butą, išvažiavo gyventi į Trakų rajoną, liudytojas G. R. – kad motina pareiškėją atsivežė, kai šiam buvo 15-18 metų, kitaip tariant, 1991 metais – 1994 metais (tiksliai nurodyti negalėjo). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog liudytojų nurodytos aplinkybės, kad, pavyzdžiui, A. V. susipažinęs su pareiškėju 1991 metais, Č. B. 1990 metais susipažinus su pareiškėjo motina, kartu būdavo ir pareiškėjas, G. R. teigimu, motina pareiškėją atsivežusi 1991 metais – 1994 metais (tiksliai nurodyti negalėjo) nesudaro pakankamo pagrindo faktui nustatyti, kad iki 1993 m. liepos 1 d. pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje.

26. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nurodęs, kad Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėti pareiškėjo pragyvento laikotarpio, pragyvenimo šaltinio bei gyvenamosios vietos klausimai, reikšmingi nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Konkrečiu atveju, remiamasi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastoviai gyvena nuo 1989 metų, o mirusios motinos sutuoktinis Č. B. patvirtinęs, kad suteiks pareiškėjui gyvenamąją vietą savo name, esančiame (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., ir kurį laiką (ne ilgiau kaip 1 metus) padės jam. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018). Reikėtų pažymėti, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019, priešingai negu nagrinėjamu atveju, dalyvavęs VSAT Užsieniečių registracijos centras ir pareiškėjas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019 negali būti laikomas sukeliančiu teisinius padarinius byloje nedalyvavusiam suinteresuotam asmeniui, todėl joje nustatytos aplinkybės suinteresuoto asmens atžvilgiu neturi prejudicinių faktų galios. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su suinteresuotu asmeniu, jog minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas kitas klausimas nei nagrinėjamoje byloje, t. y. alternatyvios sulaikymui Užsieniečių registracijos centre priemonės – įpareigojimo periodiškai nustatytu laiku atvykti į migracijos skyrių – skyrimo klausimas. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas supranta, jog, norėdamas gauti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis turi surinkti dokumentus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad Lietuvos Respublikoje pastoviai gyvena nuo 1989 metų. Akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019 nebus nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, pažymint, jog turi surinkti dokumentus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taigi ir atskirai su jais kreiptis civiline tvarka prašant nustatyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A20-1660-763/2019 nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastoviai gyvena nuo 1989 metų, mirusios motinos sutuoktinis Č. B. patvirtinęs, kad suteiks pareiškėjui gyvenamąją vietą savo name, esančiame (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., ir kurį laiką (ne ilgiau kaip 1 metus) padės jam, negali būti pripažintos prejudiciniais faktais, nesant būtino nurodytų sąlygų viseto.

28. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 9 punktu, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje“.

29. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, įrodyti aplinkybes, būtinas juridiniam faktui nustatyti, turi dėl tokio fakto kreipęsis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

30. Akivaizdu, jog minėti reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, yra imperatyvūs, todėl pareiškėjo argumentas, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų praktiką, iš pareiškėjų nereikalaujama pateikti įrodymų dėl teisėto pragyvenimo šaltinio, gyvenamosios vietos – atmestini kaip nepagrįsti.

31. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pabrėžia, kad yra asmuo be pilietybės, todėl neturi galimybės pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių jo pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip minėtus argumentus pagrindžiantį įrodymą, į bylą pateikęs Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus 2019 m. liepos 9 d. rašto Nr. 04-24/1032 ,,Dėl A. M.“ vertimą iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, kad atlikus papildomą patikrą, nustatyta, jog pareiškėjas nėra Baltarusijos Respublikos pilietis, nes nuo 1989 metų gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,LITEKO“ duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-577-497/2017 pagal nuteistojo (pareiškėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžio, nurodyta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašęs atsižvelgti į tai, kad jis yra kitos valstybės pilietis ir nori kuo greičiau grįžti į savo tėvynę. Taigi, pats pareiškėjas save identifikavęs kaip Baltarusijos Respublikos pilietį. VSAT 2020 m. vasario 21 d. sprendime Nr. 177 URC-10 ,,Dėl Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“ paaiškinta, jog 2019 m. gruodžio 3 d. pakartotinai kreiptasi į Baltarusijos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje Konsulinį skyrių su prašymu pakartotinai vertinti pareiškėjo teisinę padėtį Baltarusijos Respublikoje bei išduoti jam grįžimo į kilmės šalį pažymėjimą; 2019 m. gruodžio 19 d. iš Baltarusijos Respublikos ambasados gautas atsakymas, kuriuo patvirtinta, jog pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis ir, priėmus sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jam bus išduotas grįžimo pažymėjimas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,LITEKO“ nustatyta, kad dėl minėto VSAT sprendimo pareiškėjas pateikęs skundą, pagal kurį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-2858-1047/2020. Pareiškėjas skunde nurodęs, kad Lietuvos Respublikoje yra jo šeimos nariai bei giminės (sūnus, brolis, sesė) (nors, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tvirtino, kad jo sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje); su Baltarusijos Respublika pareiškėjas jokių socialinių, ekonominių ar kitokių ryšių neturi. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-2858-1047/2020 konstatuota, kad: 1) pareiškėjo asmens dokumentai, Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus grįžimo į Baltarusijos Respubliką pažymėjimai ir Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus 2019 m. gruodžio 19 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, pareiškėjui ši informacija buvo žinoma, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis yra asmuo be pilietybės, atmestini kaip nepagrįsti; 2) pareiškėjas nedėjo aktyvių pastangų teikti įrodymus į bylą dėl jo turimų ryšių su Lietuvos Respublika (pareiškėjas ir liudytojai į teismo posėdį neatvyko, nes galvojo, kad byla bus sustabdyta, teismo posėdžio metu paklausus apie mokamus už butą mokesčius ir jų kvitus, buvo atsakyta, kad tokių įrodymų pareiškėjas neturi ir t. t.). Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-2858-1047/2020 pateiktas pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nepaisant to, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2858-1047/2020 apskųstas apeliacine tvarka, jame minimų dokumentų, t. y. Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus grįžimo į Baltarusijos Respubliką pažymėjimų, Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus 2019 m. gruodžio 19 d. rašto, apie kuriuos duomenys pateikti ir nagrinėjamoje byloje, teisėtumas nekvestionuotas. Taip pat šiuo atveju paduotu apeliaciniu skundu neginčytos pareiškėjo brolio, liudytojo G. R., nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nesusitvarkė dokumentų, nes tuo metu važiuodavo į Baltarusijos Respubliką, dvi savaites pabūdavo joje, tuomet grįždavo į Lietuvos Respubliką ir gyvendavo porą mėnesių, vėliau vėl išvažiuodavo. Taigi, negalima būtų nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus 2019 m. liepos 9 d. rašto Nr. 04-24/1032 ,,Dėl A. M.“ vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą nepagrindžia aplinkybės, kad pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 metų, kai, visų pirma, jis pats save 2017 metais identifikavo kaip kitos valstybės pilietį, norintį grįžti į tėvynę; antra, vykdant suinteresuoto asmens 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/5-12)-1U-78, 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 1U-108, 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-10, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą (15/5-5)1U-143, 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-10 ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-79, šešis kartus buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką; trečia, liudytojas G. R. davęs parodymus, kad pareiškėjas nesusitvarkė dokumentų, nes važiuodavo į Baltarusijos Respubliką, kurioje pagyvendavo tam tikrą laiko tarpą, grįždavo į Lietuvos Respubliką ir vėl išvažiuodavo.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas taip pat neįvykdęs jam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos įrodyti, kad: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikdamas minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, pavyzdžiui, nuomos sutarties ar kito rašytinio susitarimo, kurio pagrindu būtų nuomojamas būstas adresu Grigiškių g. 57-24, Vilnius, mokėjimo už buto nuomą dokumentų ir kt.. Reikėtų paminėti, jog apeliaciniame skunde nenurodyta jokių nesutikimo motyvų su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime konstatuotomis aplinkybėmis, kad pats pareiškėjas teigęs, jog mokesčių nemoka, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, darbdavio ar kur jis dirba nurodyti negali.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

34. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į juos nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

35. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytos situacijos analizę pateikto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

36. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, o suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, neprašė, jų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-15697-931/2020 palikti nepakeistą.