Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl bendro gyvenimo metu įgyto ir sukurto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalių nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

14. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto –negyvenamosios patalpos – prekybos patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) ir 342/67539 dalies žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės. Ieškovės teigimu, ginčo patalpos yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė, kadangi minėtos patalpos buvo įsigytos ieškovei ir atsakovui gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį iš bendrų lėšų. Tuo tarpu atsakovas, nesutikęs su tokiu ieškovės pateiktu ieškiniu, nurodo, jog ginčo patalpos yra įsigytos atsakovo M. K. asmeninės nuosavybės teise ir yra registruotos Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, jog nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa-prekybos patalpos ir žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė, kurioje ieškovės nuosavybės teise yra 1/2 dalis, o atsakovo - 1/ 2 dalis. Nustatęs, kad ginčo šalys iki santuokos sudarymo 2012 metais kartu gyveno nuo 2006 metų vidurio, tvarkė kartu ūkį, 2010 metais sukūrė bendrą verslą UAB „Mega Print“, kurioje abi ginčo šalys ne tik turi po 50 procentų akcijų, bet ir toliau vystė jos veiklą - ieškovė vadybininke, atsakovas direktoriumi, ir kurio veiklos buveinė nuo 2011 metų pradžios yra ginčo komercinėse patalpose, teismas padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, todėl vadovaudamasis CK 6.970 str. 2 dalimi, teismas preziumavo, kad partnerių įnašai yra lygūs, ginčo turtas dalintinas po ½ dalį kiekvienam. Kadangi turtas buvo įsigytas už 78.650 Lt, kas sudaro 22.778,61 EUR, teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė, jog ieškovei ginčo nekilnojamajame turte ½ dalį sudaro 11.383,30 EUR piniginė išraiška. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad ieškovė nuo 2006 m. vidurio iki santuokos sudarymo (2012 m. liepos 7 d.) ir atsakovas gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir pripažinimo, jog nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa-prekybos patalpos ir žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė, kurioje ieškovės nuosavybės teise yra 1/2 dalis, o atsakovo - 1/2 dalis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl ieškovės ir atsakovo gyvenimo faktinėje santuokoje nuo 2006 m. vidurio ir bendro ūkio vedimo

17. Kaip matyti iš apelianto pateikto apeliacinio skundo, atsakovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad teismas neturėjo jokio pagrindo išvadoms, kad ieškovė ir atsakovas dar nuo 2006 m. vidurio iki santuokos sudarymo gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai tai paneigia. Be to, apelianto teigimu, aplinkybės, jog ieškovė su atsakovu bendrai gyveno, vedė bendrą ūkį ir planavo sukurti šeimą apskritai neturi reikšmės šios bylos teisingam išnagrinėjimui. Tačiau su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

18. Visų pirma pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

19. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013).

20. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje (CPK 4 str.) ir šios bylos procesiniuose dokumentuose ne kartą cituojamoje teismų praktikoje taip pat įtvirtinta, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Taigi apelianto teiginys, jog tokios aplinkybės, kad ieškovė su atsakovu bendrai gyveno, vedė bendrą ūkį ir planavo sukurti šeimą apskritai neturi reikšmės šios bylos teisingam išnagrinėjimui, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje analogiškose bylose, kuriose teismai spręsdami sutuoktinių turtinių teisinių santykių, atsiradusių iki santuokos sudarymo tvarkant bendrą ūkį, kvalifikavimo klausimą, kaip tik vertina tokias aplinkybes, kaip bendras gyvenimas drauge, faktinių šeimyninių santykių kūrimas, bendro turto kūrimas tiek asmeninėmis lėšomis, tiek bendru darbu ir panašiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo, ar ginčo šalys iki ginčijamo objekto sukūrimo kartu tvarkė ūkį, bendrai kūrė turtą abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru šalių darbu. Todėl toks apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

22. Kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė gyveno kartu su atsakovu nuo 2006 m. vidurio.

23. Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014).

24. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, priešingai nei teigia atsakovas, teismas vertino ieškovės iki santuokos deklaruotą gyvenamąją vietą, ir pagrįstai, remdamasis byloje pateiktu Lietuvos darbo biržos sistemos išrašu, kuriame ieškovė 2010-04-21 šiai įstaigai buvo nurodžiusi savo adresą (duomenys neskelbtini), atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovė su juo negyveno. Tuo tarpu atsakovo teiginiai, jog ieškovė negyveno Vilniaus universiteto bendrabučiuose, o būtent šio universiteto bendrabutyje nuomavo būstą atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tik faktą, kad ieškovė oficialiai pati niekada nebuvo sudariusi sutarties dėl bendrabučio kambario ir to fakto, kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, ieškovė neneigia. Tačiau šioje byloje, kaip teisingai nurodo ieškovė, turi būti vertinama faktinė ieškovės gyvenamoji vieta, o ne sutarties su Vilniaus universiteto būsto skyriumi turėjimas ar neturėjimas.

25. Teisėjų kolegija įvertinusi iš išanalizavusi ieškovės į bylą pateiktą banko sąskaitos išrašą ( II t. b. l. 108-117), taip pat nustatė, jog ginčo laikotarpiu (t. y. jau nuo 2006 metų liepos mėn.) ieškovė už pirkinius, atsiskaitinėdavo parduotuvėje, esančio Baltupių mikrorajone. Tame pačiame mikrorajone (t. y. Baltupių) ieškovė vykdė ir grynųjų pinigų išėmimo iš bankomato operacijas, o 2008-07-16 už atsakovo bendrabučio kambarį 295,70 Lt dydžio mokėjimą VŠĮ „Vilniaus Universiteto būstas“ atliko būtent ieškovė. Šios nustatytos ir apelianto nenuginčytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertimu, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė jau nuo 2006 m. vidurio gyveno su atsakovu jo nuomojamame bendrabučio kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini). Be kita ko, šioje civilinėje byloje liudytojais apklausti asmenys taip pat patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu nesusituokę laikotarpiu nuo 2006 metų liepos mėn. iki santuokos sudarymo (t. y. 2012-07-07), t. y. patvirtino, jog šalių gyvenimas kartu buvo ne epizodinis, kaip apeliaciniame skunde bando įrodyti atsakovas, bet pastovus ir trunkantis ilgą laiką (t. y. šešerius metus iki santuokos sudarymo). Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog liudytoju apklaustas V. R., patvirtinęs šalių gyvenimą iki santuokos, yra paties atsakovo pusseserės sutuoktinis, liudytoja K. Ž. yra abiejų buvusių sutuoktinių draugė, o liudytoja A. Š. yra ieškovės ir atsakovo bendros įmonės UAB „Megaprint“ darbuotoja. Vadinasi, apelianto teiginys, kad liudytojai yra ieškovės giminaičiai ir draugai yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti.

26. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, jog šalys vedė bendrą ūkį, taip pat nurodo, jog ieškovė skolindavosi pinigines lėšas iš atsakovo, kas, apelianto nuomone, rodo, jog šalys neturėjo bendro biudžeto. Tačiau vien tik apelianto akcentuojami dveji 77 Lt ir 200 Lt dydžio mokėjimo pavedimai, kuriuos šalys darydamos nurodė tokius žodžius kaip „paskola“ ir „skolos grąžinimas“, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia šioje byloje nustatyto fakto, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2006 metų gyveno bendrai, turėdami tikslą sukurti šeimyninius santykius.

27. Pažymėtina, jog ieškovės pozicija dėl šalių gyvenimo faktinėje santuokoje nuo 2006 metų vidurio ir bendro ūkio vedimo, pagrįsta ne tik jos paaiškinimais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (tokiais kaip bankų sąskaitų išrašais, Lietuvos darbo biržos sistemos apskaita, 2007-2012 metų šalių fotonuotraukomis ir kt.), bei apklaustų pirmosios instancijos teisme liudytojų parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktų dokumentų visuma yra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus bendrą asmenų gyvenimą ir ūkio tvarkymą kartu, bendru sutarimu, kaip to reikalauja pirmiau kasacinio teismo praktikoje išvardyti jungtinės veiklos požymiai. Taigi priešingai nei interpretuoja atsakovas, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių, liudytojų paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2006 metu gyveno bendrai, neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeimyninius santykius, kas ir įvyko 2012-07-07, gyvendami kartu vedė bendrą ūkį, todėl apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovės ir atsakovo gyvenimo faktinėje santuokoje atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl susitarimo įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo turtą – biuro (komercinės) paskirties patalpą ir žemės sklypą

28. Apeliantas skundžiamą sprendimą taip pat kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad tarp šalių nebuvo susitarimo įgyti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, kadangi ieškovė nepateikė rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir su tokia atsakovo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nesutinka.

29. Pažymėtina, jog nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

30. Remiantis apelianto skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, matyti, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nustačius aplinkybes, kad ieškovė su atsakovu nuo 2006 metų vidurio gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, buvo padaryta įrodymais pagrįsta išvada apie nesusituokusių asmenų gyvenimą kartu. Kadangi CPK nenustatyta draudimo remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, tai šalys gali remtis visais CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais, jeigu jie turi ryšį su nagrinėjama byla (CPK 180 straipsnis). Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Vadinasi, byloje buvo galima remtis tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais, ką pagrįstai ir darė pirmosios instancijos teismas, todėl atsakovo argumentus, jog ieškovė nepateikė rašytinės jungtinės veiklos sutarties, teisėjų kolegija vertina kaip neteisėtus ir neįrodytus.

31. Apeliantas taip pat nepagrįstai akcentuoja ginčo objekto paskirtį – komercinės patalpos, teigdamas, kad jos nėra niekaip susijusios su tariamu bendru šalių gyvenimu ar bendros buities vedimu.

32. Kaip jau aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo konstatuota, nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtino ieškovės ir atsakovo gyvenimo kartu ir bendro ūkio tvarkymo faktą nuo 2006 metų vidurio. Liudytojų parodymai taip pat patvirtino faktą, kurio apeliantas nepaneigė ir nenuginčijo, jog ieškovė ir atsakovas, gyvendami kartu, visas pastangas dėjo tam, kad būtų sukurtas bendras verslas, iš kurio abu galėtų tenkinti bendrus šeimos poreikius. Apie jo sukūrimą patvirtina UAB „Mega Print“ steigimo dokumentas (3 t., el. b. l. 56), iš kurio matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2010-05-19 įsteigtoje įmonėje UAB „Mega Print“ turėjo po 50 proc. akcijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, kuriamos įmonės akcijų pasidalinimas (po 50 proc.), priešingai nei teigia atsakovas, kaip tik parodo interesų bendrumą, siekį įkurtą verslą vykdyti ir plėtoti kartu, atsižvelgiant į uždarosios akcinės bendrovės steigimo reikalavimus. Kadangi verslo plėtojimo kontekste patalpos tikrai atlieka svarbų vaidmenį, o kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įmonės veiklos pradžioje visa įmonės veikla buvo vykdoma bendrabutyje (tą patvirtino ir buvusi įmonės darbuotoja A. Š.), kur kartu gyveno abu sugyventiniai, akivaizdu, jog ginčo patalpos yra ieškovės ir atsakovės bendros veiklos, bendro darbo, bendrai vedamo ūkio, bei bendrų verslo tikslų (t. y. UAB „Mega print“ veiklai vykdyti) rezultatas. Kitaip tariant, būtent šio ginčo nekilnojamajam turtui, kaip abiejų šalių bendram turtui, sukurti ieškovė ir atsakovas žodžiu susitarė dėl jungtinės veiklos, pasitelkiant bendras pastangas, asmenines lėšas, bendrą ir kiekvieno iš jų darbą, ko pasėkoje buvo įsigytos ieškovės ir atsakovo verslui vykdyti reikalingos ginčo biuro patalpos. Šios byloje nustatytos aplinkybės apeliantas taip pat nenuginčijo ir nepaneigė. Be kita ko, kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų parodymų (pvz. įmonės darbuotojos A. Š.), šalys savo susitarimą bendrai įsigyti komercines patalpas dalinėn nuosavybėn taip pat buvo atskleidę ir tretiesiems asmenims. Vadinasi, aukščiau išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą teisinei išvadai, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo siekis kartu veikti bendram tikslui – kurti ir vystyti bendrą verslą ir įsigyti ginčo patalpas, ką teisingai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

33. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti taip pat nesuteikia pagrindo ir apelianto apeliacinio skundo argumentas, 2015 m. nutraukiant tarp šalių sudarytą santuoką ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl komercinių patalpų dalies.

34. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, remiantis šalių sudaryta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir šalių pateiktu teismui prašymu dėl bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo civilinės metrikacijos įstaigoje panaikinimo, matyti, jog šiame pareiškime ginčo šalys patvirtino, kad neturi bendro turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir santuokos metu neįgijo. Tuo tarpu šioje civilinėje byloje ginčas kilo dėl iki santuokos sudarymo įgyto turto. Taigi vien tik ta aplinkybė, jog ieškovė santuokos su atsakovu nutraukimo byloje nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl ginčijamų komercinių patalpų, nesudaro pagrindo spręsti, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl bendro turto – komercinių patalpų, įgijimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neprarado teisės reikšti ieškinį dėl iki santuokos sudarymo įgyto ginčo turto pripažinimo šalių bendrąja daline nuosavybe, bei įrodinėti, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas. Ką ji, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ir padarė, o pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, jog ieškovė ir atsakovas jungtinės veiklos pagrindu įgijo ginčo patalpas, kurias teismas pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe.

35. Kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, jog notarinėje Komercinių patalpų pirkimo – pardavimo sutarties 2.1. punkte aiškiai įvardinta, kad atsakovas patalpas įsigyja asmeninėn nuosavybėn, o šis faktas yra tinkamai įregistruotas ir išviešintas Nekilnojamojo turto registre.

36. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Tai reiškia, jog vertinant ginčo teisinę situaciją, vien juridinio fakto įregistravimas vieno iš sugyventinių vardu į ginčo turtą nepanaikina kito sugyventinio teisės į turtą, jei šis įrodo, kad turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas.

37. Byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės – šalių apsigyvenimas kartu nuo 2006 metų vidurio, atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto pardavimas, bendro verslo UAB „Mega Print“ sukūrimas, kuriamos įmonės UAB „Mega Print“ akcijų pasidalinimas (po 50 proc.), įmonės veiklos, kurios buveinė nuo 2011 metų pradžios yra ginčo komercinėse patalpose, vystymas ir plėtojimas (ieškovė vadybininke, atsakovas – direktoriumi), teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos rezultato sukūrimo kooperuojant finansinius išteklius, darbą ir nematerialias vertybes, savo patirtį ir gebėjimus (CPK 185 straipsnis). Nurodytų aplinkybių turinys ir seka patvirtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas kaip šalių bendra investicija, turint lūkesčių ateityje naudojantis tuo turtu plėtoti šalių bendrą verslą, tęsti bendrą gyvenimą ir sukurti šeimyninius santykius, kas ir įvyko 2012-07-07. Taigi remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuotas tarp šalių buvęs susitarimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu bendrąja daline nuosavybe įsigyti ginčo turtą (t y. komercines patalpas ir žemės sklypą). Atsakovas CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis šių aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepaneigė, o tik tvirtino buvus priešingai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto argumentas, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie ieškovės ir atsakovo susitarimą bendrai investuoti į ginčo turtą vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo

38. CK 6.970 straipsnyje įtvirtina, jog bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).

39. Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004).

40. Kaip matyti iš byloje pateikto apeliacinio skundo, atsakovas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-86/2016, kurioje kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju taikyta prezumpcija dėl lygių partnerių įnašų paneigė rungimosi principą civiliniame procese, nes apeliacinės instancijos teismas plačiau ir išsamiau neanalizavo šalių turtinės padėties ir nevertino kiekvienos iš ginčo šalių individualaus indėlio kuriant abiem šalims priklausantį turtą, todėl kasacinės instancijos teismo vertinimu, teismas neteisingai nustatė kiekvienos iš šalių įnašą į bendrą turtą.

41. Nesutikdama su tokia apelianto pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia atsakovo dėmesį, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017; kt.).

42. Pažymėtina, jog apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-86/2016 šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos atveju netaikytina, kadangi bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Remiantis atsakovo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-72-86/2016, matyti, jog šioje byloje atsakovė 2002 m. gruodžio 20 d. pardavė akcijas, kurias buvo įsigijusi 1999 m. gruodžio 14 d. Už akcijas ji gavo 1 123 500 Lt ir būtent iš šių lėšų buvo atliekama atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo rekonstrukcija. Tuo tarpu ieškovo finansinė padėtis nebuvo lygiavertė atsakovei. Todėl, kai Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-83-430/2014 ir visiškai neanalizavęs šalių turtinės padėties, nevertinęs pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šalių turimų lėšų dydį vykdant ginčo objekto (namo) rekonstrukciją, 2015-06-10 sprendimu civilinėje byloje tik apsiribojo konstatavimu, kad statant ginčo namą šalių įnašai yra lygūs, akivaizdu, kad kasacine tvarka nagrinėjant šią bylą ir buvo išaiškinta, kad prezumpcija tokiu atveju negalima. Tuo tarpu priešingai nei teigia apeliantas, šioje nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai ištyrė ir įvertino abiejų šalių galimybes prisidėti prie ginčo objekto – komercinių patalpų – įsigijimo, todėl akivaizdu, jog atsakovas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-72-86/2016, iš esmės klaidina tiek kitą bylos šalį, tiek ir patį teismą.

43. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas įvertinęs ir išanalizavęs ieškovės ir atsakovo pateiktus sąskaitų bankuose išrašus, bei kitus byloje esančius duomenis, pagrįstai sprendė, jog kiekviena ginčo šalis turėjo tam tikras pajamas, kurios jų sutarimu galėjo būti panaudotos įsigyti ginčo patalpas, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti lėšų, kuriomis buvo apmokėta už ginčo patalpas, kilmę, ar kokiomis dalimis ginčo šalys įsigijo šias ginčo komercines patalpas. Teisėjų kolegija vertinimu, nors byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš šalių, taigi ir ieškovės, įnašą (lėšas), panaudotą ginčo turto įsigijimui, tačiau visuma byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių (tokių kaip, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas komercinių patalpų įsigijimo metu buvo darbingi, verslūs, abu prisidėjo prie komercinių patalpų įsigijimo tiek lėšomis, tiek darbu, abu rūpinosi bendra buitimi ir pan.) bei teisinis reglamentavimas (CK 6.970 straipsnio 2 dalis) kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad kiekvienos iš šalių įnašo dydis yra vienodas, t. y. po ½ dalį (CPK 185 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).

44. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino abiejų šalių galimybes prisidėti prie ginčo objekto – komercinių patalpų – įsigijimo ir pagrįstai, atsižvelgęs į kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygių dalių prezumpciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, esant tokiai byloje nustatytų aplinkybių visumai, pagrįstai ir tinkamai taikydamas įstatymą, sprendė, kad ieškovės ir atsakovo prisidėjimas ir įnašai įsigyjant ginčo turtą buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

45. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantas visiškai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti atsakovo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog ieškovės ieškinys dėl bendro gyvenimo metu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalių nustatymo pagrįstai tenkintas iš dalies, pripažinus, jog nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa-prekybos patalpos ir žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė, kurioje ieškovės nuosavybės teise yra 1/2 dalis, o atsakovo - 1/2 dalis.

46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, ieškovė I. K. turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

49. Ieškovė I. K. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-26 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė 2018-04-18 PVM sąskaitą – faktūrą ir 2018-04-18 mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, jog ieškovei už jai suteiktas advokato teisines paslaugas 2018-04-18 buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra 640,00 EUR sumai. Tačiau kaip matyti iš byloje esančio 2018-04-18 mokėjimo nurodymo, ieškovė tik iš dalies apmokėjo jai pateiktą 2018-04-18 PVM sąskaitą – faktūrą, t. y. ieškovė advokatui A. N. 2018-04-18 sumokėjo 200,00 EUR.

50. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, bei remdamasis tuo, kad ieškovė tik iš dalies apmokėjo jai pateiktą 2018-04-18 PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktas advokato teisines paslaugas, t. y. ieškovė advokatui A. N. 2018-04-18 mokėjimo nurodymu sumokėjo 200,00 EUR, sprendžia ieškovei I. K. priteisti iš apelianto M. K. 200,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. K. iš atsakovo M. K. 200,00 EUR (du šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.