Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-247-889/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-03
Bylos Nr.: e2A-247-889/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02675-2020-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
Ieškovas: I. V.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „K.“, uždarajai akcinei bendrovei „I.“

Kategorijos

1.3.2.11Atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju

Civilinė byla Nr. e2A-247-889/2021Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02675-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.11; (S) 1.3.9.2.21.3.5.7; 1.3.2.10; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „K.“ ir uždarajai akcinei bendrovei „I.“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą iš UAB „K“ neteisėtu; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas, padaugintas iš šešių mėnesių skaičiaus; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „I.“ 1 551,16 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbu, ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas, padaugintas iš šešių mėnesių skaičiaus; priteisti ieškovei iš atsakovių 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė nurodė, kad iš darbo UAB „K.“, kurioje dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį, buvo atleista 2020 m. vasario 4 d., kai jai elektroniniu paštu buvo pranešta apie darbo ir valstybinio socialinio draudimo pabaigą. Tuo metu ieškovė dirbo UAB „I.“, kuri ieškovės atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2019 m. gegužės 3 d., nevisiškai atsiskaitė su ieškove ir tęsė atsiskaitymą iki 2019 m. liepos 19 d. Darbdavė UAB „I.“ liko skolinga ieškovei 1 551,16 Eur sumą, kurią sudaro dalis darbo užmokesčio ir kitos su juo susijusios išmokos dėl automobilio nuomos.

1.2. Darbdavė UAB „K.“ ieškovę iš darbo atleido, neįspėjusi jos įstatymo nustatytu terminu, neaiškiu atleidimo iš darbo pagrindu, iki šiol su ieškove tinkamai neatsiskaitė, kaip reikalauja darbo sutarties įforminimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 65 straipsnyje, ir darbo užmokesčio mokėjimo terminai, numatyti DK 146 straipsnio 2 dalyje ir DK 147 straipsnio 2 dalyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: 1) pripažino ieškovės I. V. atleidimą 2019 m. vasario 4 d. iš UAB „K.“ neteisėtu; 2) pripažino, kad ieškovė I. V. atleista iš UAB „K.“ 2019 m. gegužės 3 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį; 3) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 598,18 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.; 4) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš 3 (trijų) mėnesių skaičiaus; 5) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamos nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 6) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „I.“ 555 Eur dydžio (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš 2 (dviejų) mėnesių skaičiaus; 7) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „I.“ 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 8) kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė; 9) priteisė valstybei iš atsakovės UAB „K.“ 105 Eur žyminio mokesčio; 10) priteisė valstybei iš atsakovės UAB „I“ 25 Eur žyminio mokesčio. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

2.1. Teismas nurodė, jog iš ieškovės pateiktų elektroninių laiškų matyti, kad ieškovė ir po 2019 m. vasario 4 d. bendravo su tiekėjais, kaip UAB „K.“ atstovė. Tai patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, kad ji atliko darbo funkcijas UAB „K.“ ir po 2019 m. vasario 4 d. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad su darbdavių atstovu buvo susitarta, jog už papildomą darbą UAB „K.“ jai bus mokama po 150 Eur per mėnesį. Šios sumos nurodytos ir UAB „I.“ su darbo santykiais mokėtinų sumų apskaičiavimuose, kuriuos ieškovė siuntė atsakovių atstovui D. D.. Atsakovių atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog šiuos skaičiavimus, siųstus ieškovės elektroniniu paštu, gavo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog faktiškai darbo santykiai tarp ieškovės ir UAB „K.“ nebuvo nutrūkę nuo 2019 m. vasario 4 d. Teismas įvertino tai, kad byloje nenustatytos kitos aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip darbo santykių tarp šalių pabaigos pagrindas. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neišreiškė valios nutraukti darbo santykius su UAB „K.“, todėl 2019 m. vasario 4 d. negalėjo būti atleista DK 55 straipsnio pagrindu, taigi teismas tenkino kaip pagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti jos atleidimą iš UAB „K.“ neteisėtu.

2.2. Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pripažino, jog darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovės UAB „K.“ faktiškai nutrūko 2019 m. gegužės 3 d. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino, jog darbo santykiai UAB „K.“ nutrūko tuo pat metu, kaip ir darbo santykiai su UAB „I.“, pačios ieškovės prašymu. Taigi teismas priteisė ieškovei su UAB „K.“ sudarytoje 2018 m. spalio 1 d. darbo sutartyje Nr. 008 numatytą darbo užmokestį, t. y. 200 Eur (neatskaičius mokesčių), už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.

2.3. Teismas nurodė, jog ieškovė neprašo būti grąžinta į darbą UAB „K.“, taigi ieškovei turėtų būti priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, tačiau, kadangi ieškovė UAB „K.“ neišdirbo dvejų metų, kompensacija, numatyta DK 218 straipsnyje, nepriteistina.

2.4. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ priteistinas 200 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d., teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinos ir DK 147 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Įvertinęs tai, kad ieškovė nesikreipė dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu beveik vienerius metus, tai, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovės UAB „K.“ sunkią finansinę būklę, teismas pripažino, jog protinga ir sąžininga ieškovei iš atsakovės priteistina netesybų suma būtų vidutinis 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio mėnesio darbo užmokestis už tris mėnesius.

2.5. Teismas nustatė, jog iš atsakovės UAB „I.“ pateiktų skaičiavimų matyti, kad ieškovei priskaičiuota suma už 2016–2019 metus sudaro 21 657,60 Eur (12 321,59 Eur darbo užmokesčio suma + 9336,01 Eur suma už automobilio nuomą). Byloje taip pat pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y. darbo užmokesčio žiniaraščiai, patvirtinantys atsakovės nurodytas ieškovės darbo užmokesčio sumas. Atsakovė UAB „I.“ pateikė mokėjimų detalizaciją, iš kurios matyti, kad bendra išmokėta suma ieškovei sudaro 21 715,52 Eur, permoka – 57,92 Eur. Taigi iš oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų bei banko sąskaitos išrašų matyti, jog atsakovė UAB „I.“ yra sumokėjusi visas ieškovei apskaičiuotas mokėtinas sumas. Teismas pažymėjo, jog šalys savo susitarimus dėl sulygto darbo užmokesčio turi įforminti įstatymo nustatyta tvarka, o to nepadariusios prisiima riziką, jog, kilus ginčui, neturės įrodymų pozicijai pagrįsti. Ieškovės nurodytos sumos nebuvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, nuo šių sumų nebuvo mokami privalomieji mokesčiai valstybei. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „I.“ 1 551,16 Eur sumą yra nepagrįstas, todėl jo netenkino.

2.6. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 555 Eur (neatskaičius mokesčių), ieškovės vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 27,30 Eur (neatskaičius mokesčių). Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė iš darbo UAB „I.“ atleista 2019 m. gegužės 3 d. Šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog žodžiu buvo susitarta, kad ieškovei mokėtinas sumas atsakovė UAB „I.“ dėl sunkios bendrovės finansinės padėties išmokės vėliau, dalimis. Iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, jog paskutinis mokėjimas ieškovei buvo atliktas 2019 m. liepos 19 d. Teismas pažymėjo, kad DK 146 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog šalys gali susitarti, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų po darbo santykių pasibaigimo. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „I.“, esant šalių susitarimui, turėjo atsiskaityti su ieškove ne vėliau nei iki 2019 m. gegužės 17 d., tačiau faktiškai atsiskaitė tik 2019 m. liepos 19 d., t. y. dviem mėnesiais vėliau. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje yra pagrindas taikyti DK 147 straipsnio 2 dalį: darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis apskaičiuojamas 555 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį mėnesio darbo užmokestį padauginus iš uždelstų mėnesių skaičiaus, t. y. dviejų mėnesių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, jame prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą, paliekant nepakeistą sprendimo dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir priteisiant ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 1 447,98 Eur (neatskaičius mokesčių) ir vidutinio darbo užmokesčio, padauginto iš šešių mėnesių, dydžio netesybas – 1 447,98 Eur; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „I“ 1 551,16 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir išmokų, susijusių su tiesioginiu darbu, dydžio skolą ir vidutinio mėnesio darbo užmokesčio, padauginto iš 6 mėnesių, dydžio netesybas – 3 300 Eur (neatskaičius mokesčių); priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistas sumas, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs neteisėtu atsakovės atleidimą iš darbo UAB „K.“, privalėjo grąžinti darbuotoją į darbą ir priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienerius metus arba taikyti teisines pasekmes, numatytas Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas vykdytinas skubiai, tačiau teismas apie tai nepasisakė.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs, kad ieškovė negali būti grąžinta į darbą, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė nebuvo pareiškusi UAB „K.“ vieno iš įstatyme numatytų alternatyvių reikalavimų. Neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Tas pats pasakytina ir dėl darbo santykių su UAB „I.“ pabaigos, nes apie atleidimo iš darbo šioje įmonėje aplinkybes sprendime neužsimenama. Atsakovei teigiant, kad darbo santykiai su ieškove įmonėje UAB „K“ nutrūko 2020 m. vasario 4 d., nebuvo jokio pagrindo teigti, kad darbo santykiai nutrūko tuo pat metu, kaip ir su UAB „I.“.

3.3. UAB „I.“ direktoriui pripažinus, jog skolą ieškovei sudaro dalis darbo užmokesčio ir kitos su juo susijusios išmokos dėl automobilio nuomos, paneigtinos teismo išvados dėl šios skolos prigimties ir jos įtraukimo ar neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą – visos darbdavio išmokos būdavo pervedamos į asmeninę ieškovės sąskaitą. Taip pat paneigtina ir teismo išvada, jog UAB „I.“ faktiškai su ieškove atsiskaitė 2019 m. liepos 19 d., nes iš ieškovės susirašinėjimo su darbdaviu iki bylos iškėlimo teisme dienos ir teismo proceso metu matyti, jog ieškovei vis buvo žadama su ja atsiskaityti.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės prašo ieškovės skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

4.1. Teismo sprendime konstatuota, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino, kad darbo santykiai su UAB „K.“ nutrūko tuo pat metu, kaip ir darbo santykiai su UAB „I.“, pačios ieškovės prašymu. Iš byloje esančių įrodymų, ginčo šalių veiksmų ir elgesio laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. ir po to iki pat 2020 m. vasario 2 d. ieškovės ir atsakovės susirašinėjimų matyti, jog tarp šalių nebuvo jokio nesutarimo, ginčo ar konflikto dėl darbo santykių pabaigos. Šios faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog ieškovės ir atsakovės UAB „K.“ darbo santykiai pasibaigė Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

4.2. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo UAB „K.“ neteisėtu, pagal Darbo kodekso nuostatas privalėjo grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienerius metus, ir patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą arba taikyti teisines pasekmes, numatytas Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje. Atsakovė UAB „K.“ nesutinka su tokia ieškovės pozicija. Teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad ieškovė neprašė grąžinti į darbą UAB „K.“, paaiškino, kad dirba kitoje darbovietėje. Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija ieškovei negali būti priteista, nes ieškovės darbo santykiai su UAB „K.“ truko trumpiau nei dvejus metus.

4.3. Apeliantės argumentas, jog UAB „I.“ direktorius pripažino 1 551,16 Eur skolą ir sutiko su šiais ieškovės skaičiavimais, neatitinka tikrovės. Direktorius paaiškino, kad bendrovė yra išmokėjusi ieškovei visas su darbu susijusias išmokas, kurias vėlavo mokėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

7. Iš bylos medžiagos nustatytos tokios toliau nurodomos faktinės aplinkybės. Ieškovė ir atsakovė UAB „K.“ 2018 m. spalio 1 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 008, ieškovė įdarbinta pardavimo vadybininke. Darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei 200 Eur darbo užmokestį, mokėti jį du kartus per mėnesį 5–10 ir 15–20 darbo dienomis (gali būti mokami priedai ir premijos). UAB „K.“ direktoriaus D. D. 2019 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. ĮSP 2019/02 ieškovė nuo 2019 m. vasario 4 d. atleista iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (darbuotojo prašymu)). 2019 m. vasario 6 d. gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) pranešimas apie darbo santykių su UAB „K.“ pabaigą 2019 m. vasario 4 d. Iš UAB „K.“ 2020 m. kovo 9 d. pateiktos pažymos apie ieškovės vidutinį darbo užmokestį matyti, kad ieškovės vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 241,33 Eur (2018 m. lapkričio mėn., 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn.), vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 11,87 Eur.

8. 2016 m. gegužės 17 d. tarp ieškovės ir atsakovės UAB „I.“ sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 2, ieškovė įdarbinta pardavimų vadybininke. Darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei už 0,5 etato nuo MMA Eur darbo užmokestį. 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutartis 2016 m. liepos 28 d. direktoriaus įsakymu pakeista: nurodyta, jog ieškovės darbo užmokestis dirbant 8 val. per dieną sudaro MMA. 2018 m. sausio 1 d. darbo sutartis pakeista, padidinus darbo užmokestį iki 400 Eur; 2018 m. gruodžio 28 d. darbo sutartis pakeista, padidinus darbo užmokestį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 555 Eur. Darbo sutartis 2019 m. gegužės 3 d. nutraukta Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (darbuotojo prašymu)) 2019 m. balandžio 29 d. UAB „I“ direktoriaus D. D. įsakymu Nr. ĮSP 2019 04/01.

9. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą iš UAB „K“ neteisėtu; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas, padaugintas iš šešių mėnesių skaičiaus; priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „I.“ 1 551,16 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbu, skolą ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas, padaugintas iš šešių mėnesių skaičiaus; priteisti ieškovei iš atsakovių 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio: 1) pripažino ieškovės I. V. atleidimą 2019 m. vasario 4 d. iš UAB „K.“ neteisėtu; 2) pripažino, kad ieškovė I. V. atleista iš UAB „K.“ 2019 m. gegužės 3 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį; 3) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 598,18 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.; 4) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš 3 (trijų) mėnesių skaičiaus; 5) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „K.“ 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamos nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 6) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „I.“ 555 Eur dydžio (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš 2 (dviejų) mėnesių skaičiaus; 7) priteisė ieškovei I. V. iš atsakovės UAB „I.“ 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo visų priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 8) kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė.

10. Ieškovė apeliaciniame skunde skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu iš UAB „K.“ priteistos nutarties 9 punkte nurodytos sumos, taip pat sprendimo dalį, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti iš UAB „I.“ nesumokėto darbo užmokesčio ir išmokų, susijusių su tiesioginiu darbu, skolą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

11. Visų pirma, pažymėtina, jog nei ieškovė, nei atsakovė UAB „K.“ neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės darbo sutarties su UAB „K.“ nutraukimas pripažintas neteisėtu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė iš esmės laikėsi pozicijos, jog teismas, pripažindamas darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, taikė netinkamas pasekmes.

12. Darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmės įtvirtintos DK 218 straipsnyje. Jo 2 dalyje numatyta, jog, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienerius metus, ir patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienerius metus, ir patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau nei šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, pripažinęs darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbo sutartį pripažįsta nutraukta teismo sprendimu, tačiau neturi teisės parinkti kito pagrindo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kitas faktines aplinkybes ir pripažindamas egzistavus kitą pagrindą nutraukti darbo sutartį (DK 55 straipsnį), netinkamai pritaikė darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes. Neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes teismas taiko savo iniciatyva, todėl apeliacinės instancijos teismas taiso šią pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, konstatuodamas, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta ne pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį 2019 m. gegužės 3 d., bet teismo sprendimu pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį, negrąžinant ieškovės į darbą. Darbo santykiai pripažintini nutrauktais sprendimo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).

14. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs, kad ieškovė negali būti grąžinta į darbą, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė nebuvo pareiškusi UAB „K.“ vieno iš įstatyme numatytų alternatyvių reikalavimų ir neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą, kolegija atmeta šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar yra pagrindas priteisti ieškovei DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją, nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė neprašo grąžinti į darbą UAB „K.“, paaiškina, kad dirba kitoje darbovietėje. Pažymėtina, jog ieškovė reikalavimo grąžinti į darbą nereiškia ir apeliaciniame skunde, nors ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl galimybės grąžinti į darbą. Iš esmės ieškovė laikosi pozicijos, jog teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė nebuvo pareiškusi tokio įstatyme numatyto alternatyvaus reikalavimo. Kaip jau minėta nutarties 13 punkte, teismas, pripažinęs darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbo sutartį pripažįsta nutraukta teismo sprendimu, tačiau neturi teisės parinkti kito pagrindo. Pripažinęs sutarties nutraukimą neteisėtu, teismas taiko alternatyvias pasekmes: arba DK 218 straipsnio 2 dalį, arba 4 dalį, t. y. arba grąžina darbuotoją į darbą ir priteisia jam priklausančias išmokas, arba, konstatavęs, jog tokios galimybės nėra, darbuotojo į darbą negrąžina ir priteisia jam tokiu atveju priklausančias išmokas. Taigi galimybės grąžinti / negrąžinti darbuotoją į darbą įvertinimas yra būtinoji DK 218 straipsnio taikymo sąlyga. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes (kad ieškovė grąžinti į darbą neprašo ir kad nurodo dirbanti kitoje darbovietėje), kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju kaip darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmės taikytina DK 218 straipsnio 4 dalis.

15. DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad neteisėtai atleistam darbuotojui iš darbdavio priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau nei už vienerius metus.

16. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/216). Ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų Darbo kodekse. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018). Taigi, sprendžiant dėl kompensacijos adekvatumo, vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgtina, – priverstinės pravaikštos trukmė ir jos priežastys.

17. 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už vienerius metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties.

18. Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose ginčo santykiams taikytas DK, pasisakoma, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-284/2020).

19. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės vidutinis dienos darbo užmokestis skaičiuojamuoju laikotarpiu sudarė 11,87 Eur (neatskaičius mokesčių), vidutinis mėnesio darbo užmokestis skaičiuojamuoju laikotarpiu sudaro 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių). Nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl išmokos suma sudarytų 2 895,96 Eur (241,33 Eur * 12 mėn.).

20. Nagrinėjamu atveju, vertinant išmokos už priverstinę pravaikštą dydžio pagrįstumą ir proporcingumą, svarbu įvertinti tokias reikšmingas aplinkybes: darbo santykių trukmę, priverstinės pravaikštos trukmę ir to priežastis. Darbo santykiai ieškovę ir atsakovę UAB „K.“ siejo nuo 2018 m. spalio 1 d. Ieškovė iš darbo UAB „K.“ atleista 2019 m. vasario 4 d. (jai išdirbus kiek daugiau nei 4 mėnesius), pranešimą iš VSDFV apie darbo santykių pabaigą gavo 2019 m. vasario 6 d., taigi jau nuo šios datos ieškovei neabejotinai buvo žinoma apie darbo santykių su UAB „.“ pabaigą. Į Klaipėdos darbo ginčų komisiją dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ieškovė kreipėsi praleidusi tam nustatytą terminą – tik 2020 m. vasario 28 d. Darbo ginčų komisijai 2020 m. kovo 16 d. sprendimu neatnaujinus praleisto termino ir atsisakius nagrinėti ieškovės prašymą, ieškovė 2020 m. balandžio 16 d. pateikė ieškinį teismui. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmei įtakos turėjo nuo atsakovių nepriklausiusios objektyvios aplinkybės, tarp jų ir atsakovių atstovo liga. Taigi laikotarpis, už kurį skaičiuojamos išmokos, užsitęsė tiek dėl ieškovės veiksmų (į darbo ginčų komisiją ir į teismą ji kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo neteisėto atleidimo), tiek ir dėl nuo atsakovių objektyviai nepriklausančių aplinkybių. Šias aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pakankamu pagrindu ieškovei priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti per pusę – iki 1 447,98 Eur, t. y. skaičiuoti už 6 mėnesius (241,33 Eur * 6) (suma neatskaičius mokesčių). Tokia suma, teisėjų kolegijos vertinimu, užtikrins šalių interesų tarpusavio pusiausvyrą, t. y. neleis ieškovei nepagrįstai praturtėti, o kartu ir nesukels atsakovei jos padarytam pažeidimui neproporcingų pasekmių.

21. Kadangi darbo santykiai tarp šalių tęsėsi trumpiau nei 2 metus, DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija ieškovei nepriklauso. Aptariama norma turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad teisė į kompensaciją atsiranda tik darbuotojui išdirbus visą 2 metų laikotarpį (toks išaiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

22. Šioje nutarties dalyje nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis ieškovė pripažinta atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį nuo 2019 m. gegužės 3 d. ir ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ priteistas 598,18 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d., taip pat 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš 3 (trijų) mėnesių skaičiaus, nepagrįstos, todėl naikintinos ir pripažintina, jog, ieškovės negrąžinus į darbą, darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; ieškovei iš atsakovės priteistina 1 447,98 (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

23. Ieškovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl sprendimo nukreipimo vykdyti skubiai pagal CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ieškovės nurodytoje normoje numatyta, jog teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus dėl darbo užmokesčio priteisimo, kai sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 598,18 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio darbo užmokestį, sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl sprendimo dalies nukreipimo vykdyti skubiai, tačiau, atsižvelgiant į tą faktą, jog apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka sprendimas įsiteisėja, klausimas dėl sprendimo dalies nukreipimo vykdyti skubiai apeliacinėje instancijoje nebetenka aktualumo.

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų

24. Ieškovė taip pat reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „I.“ 1 551,16 Eur darbo užmokesčio ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, skolą. Nurodė, kad po atleidimo iš UAB „I.“ su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta. Atsakovė UAB „I.“ pripažino, jog vėlavo atsiskaityti su ieškove, tačiau teigė, jog 2019 m. liepos 19 d. ieškovei išmokėtos visos likusios mokėtinos sumos ir jokių įsiskolinimų nebėra.

25. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kilus darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, pareiga įrodyti, kad su atleistu darbuotoju atsiskaityta, tenka darbdaviui, nagrinėjamu atveju – atsakovei UAB „I.“.

26. DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

27. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovė paaiškino, kad atsakovės UAB „I.“ mokėtinas sumas, susijusias su darbo santykiais, sudarė ne tik ne tik darbo užmokestis, bet ir procentas nuo apyvartos, kurio dalis buvo išmokama automobilio nuomos pagrindu (apie 300 Eur), o kita dalis – grynaisiais pinigais. Ieškovė pateikė 2018 m. lapkričio mėnesio, 2019 m. sausio mėnesio, 2019 m. vasario mėnesio, 2019 m. kovo mėnesio skaičiavimus, taip pat suvestinę, kad atleidimo iš darbo UAB „I.“ dieną atsakovė buvo skolinga ieškovei 2 326,66 Eur, vėliau dalis sumos buvo sumokėta, o likusi nesumokėta suma sudaro 1 551,16 Eur. Ieškovė paaiškino, kad minėtus skaičiavimus kas mėnesį siųsdavo UAB „I“ vadovui ir pagal tai jai buvo mokamas darbo užmokestis bei kitos su juo susijusios išmokos. Atsakovės UAB „I.“ atstovas D. D. teismo posėdyje patvirtino, jog tokius skaičiavimus iš ieškovės gaudavo, tačiau pagal juos ieškovei nemokėdavo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateiktos visų mėnesių skaičiavimų detalizacijos, iš šiuose skaičiavimuose nurodytų duomenų nėra galimybės nustatyti, kaip, kokiu būdu, ar teisingai apskaičiuotos sumos, kokiu pagrindu šios sumos skaičiuotos ir pan., be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė UAB „I.“ sutiko su šiais vienašaliais ieškovės skaičiavimais.

28. Iš atsakovės UAB „I.“ pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei apskaičiuota suma už 2016–2019 metus sudaro 21 657,60 Eur (12 321,59 Eur darbo užmokesčio suma + 9 336,01 Eur suma už automobilio nuomą). Atsakovė taip pat pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. darbo užmokesčio žiniaraščius, patvirtinančius atsakovės lentelėje nurodytas ieškovės darbo užmokesčio sumas, mokėjimų detalizaciją, iš kurios matyti, kad ieškovei išmokėta suma sudaro 21 715,52 Eur, permoka – 57,92 Eur. AS „Luminor“ banko mokėjimų sąrašas patvirtina, kad ieškovei atlikti atsakovės UAB „I.“ SEPA mokėjimai laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2019 m. vasario 8 d., jų bendra suma sudaro 21 715,52 Eur. Remdamasis šiais faktiniais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė UAB „I.“ yra sumokėjusi ieškovei visas apskaičiuotas mokėtinas sumas. Kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ji padaryta tinkamai ištyrus ir teisingai įvertinus byloje pateiktus įrodymus. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kitaip vertinti byloje pateiktus įrodymus.

29. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovės direktorius posėdžio, vykusio 2020 m. rugpjūčio 26 d. pirmosios instancijos teisme, metu sutiko, jog skola ieškovei susidarė dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir išmokų, susijusių su automobilio nuoma, tai yra sutiko su ieškovės pateiktais skaičiavimais. Kolegija, išklausiusi nurodytos datos teismo posėdžio įrašą, konstatuoja, jog ieškovė klaidingai interpretuoja atsakovės atstovo paaiškinimus. Bendrovės direktorius patvirtino, jog vėlavo atsiskaityti, tačiau paaiškino, kad bendrovė yra sumokėjusi ieškovei visas su darbu susijusias išmokas, kurias vėlavo mokėti. Be to, aiškiai nurodė, jog jis remiasi pateiktais buhalteriniais duomenimis, visos ieškovei priklausančios buvo sumokėtos, darbo užmokestis ir kitos susijusios išmokos buvo mokamos ne pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus, bet pagal buhalterijos duomenis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė UAB „I.“ sutiko su vienašaliais ieškovės skaičiavimais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalys susitarimus dėl sulygto darbo užmokesčio turi įforminti įstatymo nustatyta tvarka, o to nepadariusios prisiima riziką, jog, kilus ginčui, neturės įrodymų pozicijai pagrįsti.

30. Ankstesniuose nutarties punktuose nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „I“ 1 551,16 Eur skolą, yra teisėta ir pagrįsta.

31. Kolegija taip pat teisinga ir pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės UAB „I.“ už vėlavimą atsiskaityti priteistos netesybos. Konstatavęs, jog šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad žodžiu sutarė, jog mokėtinas sumas atsakovė UAB „I.“ dėl sunkios finansinės padėties išmokės vėliau, dalimis, paskutinis mokėjimas ieškovei buvo atliktas 2019 m. liepos 19 d., pagrįstai pritaikęs DK 146 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė vėlavimo atsiskaityti terminą: atsakovė su ieškove turėjo atsiskaityti ne vėliau nei iki 2019 m. gegužės 17 d., tačiau faktiškai atsiskaitė tik 2019 m. liepos 19 d., t. y. dviem mėnesiais vėliau. Taigi vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio (555 Eur (neatskaičius mokesčių)) netesybos pagrįstai priteistos už 2 mėnesius (DK 147 straipsnio 2 dalis). Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas priteisti vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio netesybas už 6 mėnesius, konstatavus, jog atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi ir nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl darbo užmokesčio skolos priteisimo, yra nepagrįstas.

32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atleidimo iš UAB „I.“ faktinių aplinkybių. Kolegija pažymi, jog ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti neteisėtu atleidimą iš UAB „I.“, ginčo dėl atleidimo iš šios įmonės teisėtumo byloje nekilo, todėl atleidimo iš UAB „I.“ aplinkybės šioje byloje nevertintinos.

33. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo priteisti darbo užmokesčio skolą ir netesybas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, vertinant šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir momentą ir taikydamas darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmes, netinkamai taikė Darbo kodekso nuostatas, nesivadovavo teismų praktika, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškovė pripažinta atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį nuo 2019 m. gegužės 3 d. ir ieškovei iš atsakovės UAB „K.“ priteistas 598,18 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. gegužės 3 d., taip pat 241,33 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš 3 (trijų) mėnesių skaičiaus, ir pripažintina, jog, ieškovės negrąžinus į darbą, darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, taip pat ieškovei iš atsakovės priteistina 1 447,98 (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškinio reikalavimus, atsižvelgdamas į tai, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos iš esmės yra lygiavertės, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, šalims jų patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas teismo sprendimą, tik nedaug padidino ieškovės tenkintinų ieškinio reikalavimų dalį, todėl mano, jog būtų racionalu ir protinga nekeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, t. y. proceso pirmosios instancijos teisme metu patirtos teisinės pagalbos išlaidos šalims viena iš kitos nepriteistinos.

36. Pirmosios instancijos teismas CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu, tenkinęs dalį ieškinio, priteisė valstybei iš atsakovės UAB „K.“ 105 Eur (75 Eur už neturtinį reikalavimą, 30 Eur už turtinį reikalavimą) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, o iš atsakovės UAB „I.“ – 25 Eur (už turtinį reikalavimą) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir tenkinus didesnę dalį ieškovės ieškinio reikalavimų, iš atsakovės UAB „K.“ valstybei priteistina žyminio mokesčio suma didintina iki 108 Eur (75 Eur už neturtinį reikalavimą, 33 Eur už turtinį reikalavimą (skaičiuojant nuo priteistos 1 447,98 Eur sumos)).

37. Atsakovės UAB „K.“ ir UAB „I.“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, jog kiekviena iš jų patyrė po 275 Eur teisinės pagalbos, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog būtų patyrusi teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Atmetus ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus UAB „I.“, atsakovei UAB „I.“ iš ieškovės priteistina visa jos patirtų bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovė apeliaciniame skunde reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „K“ iš viso 2 895,96 Eur, pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės buvo priteista iš viso 1 322,17 Eur suma, vadinasi, ieškovė ginčijo teismo sprendimo dalį dėl 1 573,79 Eur sumos; ieškovei apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteista 1 447,98 Eur suma, t. y. 125,81 Eur didesnė suma, nei priteisė pirmosios instancijos teismas, taigi buvo patenkinta 8 proc. turtinių ieškovės reikalavimų. Atmetus 92 proc. ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų atsakovei UAB „K.“, jai iš ieškovės priteistina 253 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (275 Eur * 92 proc.) (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį nauja redakcija:

„Ieškovės I. V. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovės I. V. atleidimą iš uždarosios akcinės bendrovės „K.“ 2019 m. vasario 4 d. neteisėtu.

Negrąžinti ieškovės I. V. į darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje „K.“, pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovei I. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K.“ 1 447,98 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 98 ct) (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Priteisti ieškovei I. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K.“ 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei I. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „I.“ 555 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt penkių eurų) (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš 2 (dviejų) mėnesių skaičiaus.

Priteisti ieškovei I. V. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „I.“ 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. balandžio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškovės I. V. ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K.“ 108 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „I.“ 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.

Nurodytos žyminio mokesčio sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).“

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „I.“ iš ieškovės I. V. 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „K.“ iš ieškovės I. V. 253 Eur (du šimtus penkiasdešimt tris eurus) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisMarius DobrovolskisMilda Skersienė