Civilinis kodeksas

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimas

Šiuo įstatymu

Seimas patvirtina Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.

2 straipsnis. Civilinio kodekso įsigaliojimas

Civilinis

kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas,

kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus.

3 straipsnis. Kitų įstatymų ir teisės aktų galiojimas

Kiti įstatymai

ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja Civiliniam kodeksui, išskyrus

atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

4 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas civiliniams teisiniams santykiams

1. Civilinis

kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam

įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

2. Esant

civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei

teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms

ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet

įgyvendinamos jam įsigaliojus.

3. Iki Civilinio

kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms

taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus

šiame įstatyme nustatytas išimtis.

4. Civilinio

kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra

atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

5 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas koliziniams santykiams ir taikytinos teisės nustatymas

Teisė, taikytina

civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo ar kitokio veiksmo,

kai reikia nustatyti taikytiną teisę, atlikimo metu galiojančias Civilinio

kodekso kolizines normas.

6 straipsnis. Civilinio kodekso 1.34, 1.36, 1.44 straipsnių įsigaliojimas

Civilinio

kodekso 1.34, 1.36, 1.44 straipsnių normos įsigalios nuo to momento, kai

įsigalios šiuose straipsniuose nurodytos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

7 straipsnis. Civilinio kodekso normų sąlyginiams sandoriams taikymas

Kiekvienai iki

Civilinio kodekso įsigaliojimo neįvykusiai sąlygai, kurią numato iki šio

kodekso įsigaliojimo sudarytas sandoris, taikomos Kodekso normos, jeigu ši

sąlyga įvyksta ar įvykdoma įsigaliojus šiam kodeksui.

8 straipsnis. Civilinio kodekso normų taikymas sandorio formai

1. Sandorio

formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Civilinio kodekso

1.71–1.76 straipsniuose numatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų

taikomos tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui,

išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis.

2. Jeigu pagal

sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma

teisinė registracija, bet sandoris nebuvo įregistruotas ir, įsigaliojus

Civiliniam kodeksui, registravimo terminas dar nepasibaigęs, tai tokio sandorio

teisinei registracijai taikomos šio kodekso taisyklės.

3. Jeigu pagal

sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma

teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo

įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių

priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.

9 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl sandorių negaliojimo taikymas

1. Civilinio

kodekso 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo

taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Civilinio

kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos

sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant

to, kada jie sudaryti.

3. Civilinio

kodekso 1.79 straipsnio normos dėl nuginčijamo sandorio patvirtinimo taikomos

ir tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti iki šio kodekso įsigaliojimo, o

patvirtinami jam įsigaliojus.

4. Sandoriai,

sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti

negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti

negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta

tokio sandorių negaliojimo pagrindo.

10 straipsnis. Ieškinio senaties terminų taikymas

1. Civilinio

kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties

terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams

pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus,

nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi

ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio

senaties terminą.

2. Jeigu

Civiliniame kodekse nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir

taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos,

išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio

kodekso normas.

11 straipsnis. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymas

Civilinio

kodekso 2.24 straipsnio normos dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei šiame

kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems

civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda

įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat tais atvejais,

kai civilinių teisinių santykių faktinis pagrindas yra Baudžiamojo kodekso 95

straipsnio 8 dalyje nurodytas nusikaltimas.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-1442,

2011-06-09, Žin., 2011, Nr. 74-3546 (2011-06-18)

12 straipsnis. Civilinio kodekso 2.27 straipsnio įsigaliojimas

Civilinio kodekso 2.27 straipsnio norma dėl teisės

pakeisti lytį įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d.

13 straipsnis.

Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinių asmenų teisiniu statusu,

taikymas

1. Juridiniai

asmenys, kurie buvo įsteigti ir įregistruoti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo

galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, laikomi juridiniais asmenimis ir

įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Individualios

įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki

Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka,

įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis

be atskiro perregistravimo.

3. Įsigaliojus

Civiliniam kodeksui, šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų juridinių asmenų

steigimo dokumentai galioja tiek, kiek neprieštarauja šio kodekso normoms.

14 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinio asmens pavadinimu, taikymas

Civilinio kodekso antrosios knygos IV skyriaus normos, susijusios su

juridinio asmens pavadinimu, taikomos nuo juridinių asmenų registro veiklos

pradžios.

15 straipsnis.

Civilinio kodekso normų, susijusių su juridinio asmens steigimu ir registravimu

juridinių asmenų registre, taikymas ir įsigaliojimas

1. Civilinio kodekso antrosios knygos V skyriaus normos,

reglamentuojančios juridinių asmenų steigimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje

nustatytas išimtis, taikomos tiems juridiniams asmenims, kurie steigiami

įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Civilinio

kodekso 2.62 straipsnyje, 2.63 straipsnio 1 dalyje, 2.72 straipsnyje bei

kituose Civilinio kodekso antrosios knygos V skyriaus straipsniuose nustatytos

taisyklės dėl juridinio asmens registravimo juridinių asmenų registre

bei duomenų atskleidimo įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos

pradžios. Iki juridinių asmenų registro veiklos pradžios juridiniai asmenys

registruojami ir jų duomenys atskleidžiami galiojančių įstatymų nustatyta

tvarka.

16 straipsnis. Civilinio kodekso 2.70

straipsnio ir antrosios knygos VIII skyriaus normų taikymas ir įsigaliojimas

1. Civilinio

kodekso antrosios knygos VIII skyriaus normos, reglamentuojančios juridinių

asmenų pasibaigimą ir pertvarkymą, taikomos juridinių asmenų pasibaigimo ir

pertvarkymo procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu juridinių

asmenų likvidavimo ar reorganizavimo procedūros pradėtos iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, šios procedūros yra baigiamos pagal galiojusius įstatymus.

2. Civilinio

kodekso 2.70 straipsnyje ir 2.106 straipsnio 4 punkte numatytos normos dėl

juridinio asmens likvidavimo juridinio asmens registro tvarkytojo iniciatyva

įsigalioja nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios.

17 straipsnis. Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 4 dalies normų įsigaliojimas

Civilinio

kodekso 2.79 straipsnio 4 dalies normos įsigalioja nuo juridinių asmenų

registro veiklos pradžios.

18 straipsnis. Civilinio kodekso antrosios knygos normų dėl atstovavimo taikymas

1. Civilinio kodekso antrosios knygos III dalies normos dėl atstovavimo

taikomos atstovavimo santykiams, kurie atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui,

taip pat ir tiems atstovavimo santykiams, kurie atsiranda iki šio kodekso

įsigaliojimo ir tęsiasi po jo įsigaliojimo.

2. Civilinio kodekso 2.178 straipsnio 2 dalies normos dėl prokūros

registravimo taikomos nuo teisės akto, reglamentuojančio prokūros registravimą,

įsigaliojimo.

19 straipsnis. Civilinio kodekso normų taikymas šeimos santykiams

1. Civilinio

kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus.

2. Esant šeimos

santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas

taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių

teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.

20 straipsnis. Civilinio kodekso 3.14

straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių normų taikymas

Civilinio

kodekso 3.14 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatytos normos dėl santuokinio

amžiaus sumažinimo tvarkos netaikomos tais atvejais, kai iki šio kodekso

įsigaliojimo asmenys yra pateikę prašymus pagal galiojusius šeimos įstatymus.

21 straipsnis. Civilinio kodekso nustatytų normų, susijusių su bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų apskaita, taikymas

1. Civilinio

kodekso 3.24, 3.25, 3.304 straipsniuose nustatytos normos dėl bažnyčios

(konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų oficialios apskaitos taikomos

toms santuokoms, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

2. Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo iki Civilinio

kodekso įsigaliojimo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų

registravimo duomenis religinės bendruomenės ir bendrijos perduoda civilinės

metrikacijos įstaigoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir religinių

organizacijų susitarimo nustatyta tvarka.

22 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos normų dėl santuokos negaliojimo taikymas

1. Civilinio

kodekso trečiosios knygos III skyriaus normos dėl santuokos negaliojimo

pagrindų ir tvarkos taikomos toms santuokoms, kurios sudaromos įsigaliojus šiam

kodeksui.

2. Civilinio

kodekso trečiosios knygos III skyriaus normos dėl santuokos negaliojimo

pasekmių taikomos santuokoms, pripažintoms negaliojančiomis šiam kodeksui

įsigaliojus, nepaisant to, kada jos sudarytos.

23 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl santuokos nutraukimo taikymas

Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos

nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus

šiam kodeksui. Iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal

galiojusius įstatymus.

24 straipsnis. Civilinio kodekso normų dėl sutuoktinių turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikymas

1. Civilinio kodekso 3.83, 3.101–3.108 straipsniuose nustatytos normos

dėl sutuoktinių turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikomos nuo

vedybų sutarčių registro veiklos pradžios.

2. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo sutuoktinių įgyto turto teisinis

režimas negali būti pakeistas vedybų sutartimi.

25 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normų taikymas

1. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio

normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu

režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso

įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

2. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio

normos, susijusios su sutuoktinių sandorių sudarymu, taikomos sandoriams, kurie

sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

3. Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios

jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas

įsigaliojus šiam kodeksui.

26 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos normų, susijusių su nepilnamečio vaiko turto tvarkymu, taikymas

Tėvai tvarko nepilnamečio vaiko turtą uzufrukto teisėmis, nepaisant to,

ar tas turtas įgytas iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

27 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio

normos dėl valstybės išlaikymo nustatymo vaikams, kurie ilgiau kaip mėnesį

negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių,

turinčių galimybes juos išlaikyti, įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.

28 straipsnis. Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro

gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio

partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.

29 straipsnis. Civilinio kodekso normų, susijusių su globa ir rūpyba, taikymas

Nepilnamečiams, kuriems buvo nustatyta globa ir kuriems sukanka

keturiolika metų, įsigaliojus Civiliniam kodeksui, globa pasibaigia, o jų

globėjai tampa rūpintojais be papildomo sprendimo.

30 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su atskiromis daiktinėmis teisėmis, įsigaliojimas

1. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo

teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise

(superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (emphyteusis),

įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių

nustatymo pagrindas yra įstatymas.

2. Teisių į daiktus suvaržymai, nustatyti iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo, galioja ir įsigaliojus šiam kodeksui.

31 straipsnis. Civilinio kodekso

4.40 straipsnio 1 dalies taikymas

1. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės

pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai

ar sutartis nenustatė ko kita.

2. Jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės

sklypas ir ant jo esantys statiniai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo

įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, statiniai

laikomi žemės sklypo priklausiniais, kai savininko prašymu padaromi specialūs

pakeitimai šiame registre.

32 straipsnis. Civilinio kodekso

4.49 straipsnio normų taikymas

Civilinio kodekso 4.49 straipsnio normos dėl nuosavybės teisės į daiktą

(turtą) įgijimo momento taikomos, kai sandoriai dėl daikto (turto) įgijimo

sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

33 straipsnis. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normų taikymas

Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio

normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas

prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

34 straipsnis.

Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su bendrosios nuosavybės

teisės įgyvendinimu, taikymas

Bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio

kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos

atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

35 straipsnis. Civilinio kodekso 4. 100

straipsnio 4 dalies normų taikymas

Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 4 dalies normos dėl nuosavybės

teisės į visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę perėjimo taikomos, kai

nuosavybė paimama visuomenės poreikiams įsigaliojus šiam kodeksui.

36 straipsnis.

Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normų, susijusių su servitutais, taikymas

Asmeniui nustatyti servitutai, kurie buvo įregistruoti iki Civilinio

kodekso įsigaliojimo, lieka galioti ir jam įsigaliojus, tačiau įsigaliojus šiam

kodeksui servitutams mutatis

mutandis taikomos

šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios uzufruktus.

37 straipsnis. Civilinio kodekso 4.171 straipsnio ir 4.175–4.178 straipsnių normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso 4.171 straipsnio normos dėl bendrosios dalinės

nuosavybės dalies įkeitimo ir 4.175–4.178 straipsnių bei kitos šio kodekso

normos dėl priverstinės hipotekos įsigalioja nuo 2001 m. spalio 1 d.

38 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas paveldėjimo santykiams

1. Civilinio kodekso penktosios knygos

normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus

šiam kodeksui.

2. Civilinio kodekso 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam

kodeksui, dar nebuvo pasibaigęs šio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių

metų ieškinio senaties terminas.

39 straipsnis. Civilinio kodekso

5.32 ir 5.50 straipsnių normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso 5.32 straipsnio ir 5.50 straipsnio 6 dalies normos

įsigalioja nuo testamentų registro veiklos pradžios.

40 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas testamento formai ir turiniui

Civilinio kodekso penktosios knygos normos dėl testamento formos ir

turinio taikomos tiems testamentams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.

41 straipsnis. Civilinio kodekso taikymas prievoliniams santykiams

1. Civilinis

kodeksas taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po Kodekso

įsigaliojimo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

2. Jeigu

prievoliniai teisiniai santykiai, atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo,

šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam

įsigaliojus.

3. Jeigu

sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą

reglamentuoja šio kodekso normos. Šio kodekso normos taip pat taikomos

perleidžiant reikalavimo teisę, perkeliant skolą, atsiskaitymams bei kitokiems

veiksmams, kurie atliekami įsigaliojus šiam kodeksui.

4. Civilinio

kodekso normos, reglamentuojančios prievolių pabaigą, taikomos, nepaisant jų

atsiradimo momento, toms prievolėms, kurios pasibaigia įsigaliojus šiam

kodeksui.

42 straipsnis. Civilinio kodekso 6.66–6.68

straipsnių taikymas

1. Civilinio

kodekso 6.66 ir 6.67 straipsnių normos dėl kreditoriaus teisės ginčyti

skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) ir nesąžiningumo

prezumpcijos taikomos ir ginčijant sandorius, sudarytus iki šio kodekso

įsigaliojimo, jeigu nepasibaigę ieškinio senaties terminai, nustatyti ieškiniui

pareikšti.

2. Civilinio

kodekso 6.68 straipsnio normos dėl netiesioginio ieškinio taikomos ir

priverstiniam reikalavimo teisės, atsiradusios iki šio kodekso įsigaliojimo,

įgyvendinimui.

43 straipsnis.

Civilinio kodekso taikymas sutarčių sudarymo tvarkai ir formai

Civilinio

kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos,

formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms

sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

44 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normų taikymas

Civilinio

kodekso šeštosios knygos X skyriaus normos dėl restitucijos taikomos ir

sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso

įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui.

45 straipsnis.

Civilinio kodekso normų dėl sutarčių aiškinimo taikymas

Civilinio

kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant

jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus

šiam kodeksui.

46 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XVI, XVII, XVIII skyrių normų taikymas

Civilinio

kodekso šeštosios knygos XVI, XVII, XVIII skyrių normos dėl sutarčių vykdymo,

neįvykdymo teisinių pasekmių, sutarčių pabaigos, nepaisant jų sudarymo momento,

taikomos sutartims, kurios galioja ir pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui.

47 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus normų taikymas

1. Civilinio

kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo skirsnio normos dėl sutartinės

civilinės atsakomybės taikomos, jeigu sutartinės prievolės pažeistos

įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu šalys iki šio kodekso įsigaliojimo sudarytoje

sutartyje numatė kitokią sutartinę atsakomybę už sutartinių prievolių nevykdymą

ar netinkamą vykdymą, taikomos šalių sutartyje numatytos atsakomybės sąlygos,

išskyrus Civilinio kodekso 6.252 straipsnyje nurodytus atvejus.

2. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio

normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma

ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo

padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs

asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama

pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso

įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam

kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas

atsakomybei atsirasti.

3. Civilinio

kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus ketvirtojo skirsnio normos dėl

atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos

kokybės paslaugų, taikomos, kai žala padaroma įsigaliojus šiam kodeksui.

48 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos normų taikymas atskiroms sutartims

1.

Pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartims, taip pat lizingo (finansinės nuomos)

sutartims taikomos teisės normos, galiojusios jų sudarymo metu, išskyrus šio

įstatymo nustatytas išimtis. Civilinio kodekso 6.572 straipsnio 1 ir 2 dalių

normos įsigalioja nuo registro, kuriame registruojamos lizingo sutartys,

veiklos pradžios.

2. Civilinio

kodekso 6.465 straipsnio 2 dalies norma taikoma tik po šio kodekso įsigaliojimo

duotiems pažadams padovanoti turtą ar turtinę teisę.

3. Civilinio

kodekso normos, imperatyviai nustatančios, kad tam tikros sutarčių sąlygos

negalioja, taikomos ir sutartims, numatančioms tokias sąlygas, kurios buvo

sudarytos iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu šios sąlygos dar nėra įvykdytos.

49 straipsnis. Civilinio kodekso šeštosios knygos XXXVII skyriaus normų įsigaliojimas

Civilinio kodekso 6.767 straipsnio 2 dalies normos dėl franšizės

sutarties sudarymo fakto registravimo juridinių asmenų registre įsigalioja nuo

juridinių asmenų registro veiklos pradžios.

50 straipsnis. Pasiūlymai

Vyriausybei

Pasiūlyti Vyriausybei:

1) parengti šiuos įstatymų projektus:

a) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl valdžios institucijų teisių ir taikytinos teisės nepilnamečių teisių gynimo

srityje ratifikavimo įstatymo,

b) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės ratifikavimo įstatymo,

c) iki 2001 m. gegužės 1 d. – 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės ratifikavimo įstatymo,

d) iki 2002 m. gegužės 1 d. – dirbtinį apvaisinimą reglamentuojančio

įstatymo,

e) iki 2003 m. sausio 1 d. – lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką

reglamentuojančio įstatymo,

f) iki 2002 m. sausio 1 d. – partnerystės įregistravimo tvarką

reglamentuojančio įstatymo;

2) patvirtinti šiuos teisės aktus:

a) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – juridinių asmenų registro nuostatus,

b) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – vedybų sutarčių registro nuostatus,

c) iki 2001 m. birželio 1 d. – testamentų registro nuostatus;

3) nustatyti:

a) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – paskelbimo apie juridinio asmens

įregistravimą, registro duomenų pakeitimą tvarką,

b) iki 2001 m. gruodžio 1 d. – pranešimo apie licencijos išdavimą,

galiojimo sustabdymą ar panaikinimą juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigai

tvarką,

c) iki 2001 m. gegužės 1 d. – daiktų pardavimo ne šiai veiklai skirtose

patalpose taisykles,

d) iki 2001 m. gegužės 1 d. – daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai

sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisykles,

e) iki 2001 m. gegužės 1 d. – įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių

asmenų nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos užmokesčio maksimalius dydžius;

4) parengti iki 2001 m. rugsėjo 1 d. – Vyriausybės nutarimą,

reglamentuojantį valstybės teikiamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį,

tvarką ir sąlygas;

5) patvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų,

kuriuos reikia suderinti su Civiliniu kodeksu, projektų parengimo priemonių

planą;

6) įsteigti valstybės registrus, būtinus Civiliniam kodeksui

įgyvendinti:

a) iki 2001 m. liepos 1 d. – testamentų registrą,

b) iki 2002 m. sausio 1 d. – juridinių asmenų registrą,

c) iki 2002 m. liepos 1 d. – vedybų sutarčių registrą;

7) pertvarkyti valstybės registrus, būtinus Civiliniam kodeksui

įgyvendinti:

a) iki 2003 m. rugsėjo 1 d. – Nekilnojamojo turto registrą,

b) iki 2001 m. spalio 1 d. – hipotekos registrą;

8) parengti ir patvirtinti Civilinio kodekso įgyvendinimo priemonių

finansavimo programą ir finansavimo lėšas numatyti valstybės biudžeto projekte.

51 straipsnis. Teisės aktų pripažinimas netekusiais galios

Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, netenka galios šie teisės aktai:

1) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 1964, Nr.19-138; 1966,

Nr.9-65, Nr.33-237; 1967, Nr.36-348; 1969, Nr.6-61, Nr.15-132; 1970, Nr.24-177;

1972, Nr.30-241; 1973, Nr.12-107, Nr.36-332; 1974, Nr.12-107, Nr.30-310, 311;

1975, Nr.9-72; 1976, Nr.19-167; 1977, Nr.6-69, Nr.15-182, Nr.30-396; 1980,

Nr.3-33; 1983, Nr.34-363; 1985, Nr.8-73; 1986, Nr.18-184; 1987, Nr.36-429;

1990, Nr.20-511,

Nr.35-838; 1991,

Nr.5-134, Nr.23-603, Nr.33-891; 1992, Nr.29-840, Nr.32-977, 979; 1994, Nr.8-120, Nr.44-805, Nr.91-1765; 1995, Nr.3-39, Nr.7-141, Nr.55-1357, Nr.59-1467, Nr.61-1535, Nr.103-2300; 1996, Nr.73-1745, Nr.93-2185, Nr.105-2394; 1997, Nr.17-363, 364, Nr.65-1535, Nr.67-1657, Nr.99-2502, Nr.104-2620, Nr.118-3043; 1998, Nr.9-200, Nr.16-378, Nr.20-503, Nr.29-763, Nr.57-1582, Nr.59-1651, Nr.115-3233; 1999, Nr.36-1064; 2000, Nr.54-1556);

2) Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (Žin., 1969, Nr.21-186; 1973,

Nr.31-275; 1976, Nr.6-55, Nr.28-248; 1980, Nr.33-473; 1983, Nr.30-322; 1984,

Nr.6-68; 1985, Nr.8-73; 1989, Nr.19-213; 1991, Nr.13-333; 1993, Nr.16-403, Nr.56-1077; 1994, Nr.89-1715; 1995, Nr.55-1359; 1997, Nr.19-409, Nr.99-2507; 1999, Nr.33-944; 2000, Nr.1-1, Nr.58-1713);

3) Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymas (Žin., 1994, Nr.3-41; 1998, Nr.32-855, Nr.47-1293; 1999, Nr.64-2074);

4) Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas (Žin., 1998, Nr.35-933; 2000, Nr.58-1702).

Skelbiu

šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

1.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai

1. Lietuvos Respublikos civilinis

kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais

susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius.

Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius

asmeninius neturtinius santykius.

2. Turtiniams

santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės

institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka

valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims

pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar

baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų

ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei

kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio

kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami

įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

3. Darbo

santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo

santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

4. Šio kodekso

nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso

priede, nuostatomis.

Straipsnio

Nr.

XI-1619,

2011-10-13, Žin., 2011, Nr. 129-6108 (2011-10-27)

1.2 straipsnis. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai

1. Civiliniai

santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės

neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio

apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti

teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

2. Civilines

teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks

apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių

sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams

apsaugoti.

1.3 straipsnis. Civilinės teisės šaltiniai

1. Civilinės

teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti

įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

2. Jeigu

yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos,

išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

3.

Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti

nustatytos kitokios, negu nustato šis kodeksas, civilinius teisinius santykius

reglamentuojančios normos. Tokiu atveju šis kodeksas taikomas tiek, kiek kiti

įstatymai nenustato kitaip.

4. Vyriausybės

nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali

reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos

valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo

normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

5. Teismas turi

teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui

prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar

įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją.

Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris

dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas teisės aktams oficialiai skelbti

nustatyta tvarka.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

Nr. XI-1484,

2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4130 (2011-07-13)

1.4 straipsnis. Papročiai

1. Įstatymų ar

sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal

papročius.

2. Papročiai

netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba

sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

1.5 straipsnis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas

1. Civilinių

teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas,

privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

2. Kai įstatymai

nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti

tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principais.

3. Jeigu

įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas

sprendžia savo nuožiūra, teismas privalo tai darydamas vadovautis teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

4. Teismas,

aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo,

protingumo ir sąžiningumo principais.

1.6 straipsnis. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas

Įstatymų

nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų

sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų

vykdymo.

1.7 straipsnis. Civilinių įstatymų galiojimas

1. Galioja tik

įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius

santykius reglamentuojantys teisės aktai.

2. Civiliniai

įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja

atgaline tvarka.

1.8 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija

1. Civilinės

teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius

santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija).

2. Jeigu nėra

panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji

teisės principai (teisės analogija).

3. Neleidžiama

pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių

išimtis numatančių normų.

1.9 straipsnis. Civilinio kodekso normų aiškinimo principai

1. Siekiant

užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą,

taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei

struktūrą.

2. Šiame kodekse

vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus

atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas

specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Jeigu bendrinė ir

specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio

reikšmei.

3. Nustatant

taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos

normos tikslus bei uždavinius.

II

1.10 straipsnis. Užsienio teisės taikymas

1. Civiliniams

santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos

tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.

2. Nuoroda į

užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal tą

teisę. Negalima atsisakyti taikyti užsienio teisę remiantis vien ta aplinkybe,

kad taikytina teisės norma priskiriama viešajai teisei.

3. Nuoroda į taikytiną užsienio

teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į

šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas

išimtis.

4. Jeigu

užsienio valstybės, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas,

atskirose teritorijos dalyse egzistuoja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda

į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės

sistemą, nustatomą pagal tos užsienio valstybės teisės numatytus kriterijus.

5. Jeigu

užsienio valstybėje, kurios teisė turi būti taikoma pagal šio kodekso normas,

egzistuoja kelios teisės sistemos, taikomos skirtingoms asmenų kategorijoms,

tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės numatytus

kriterijus.

6. Jeigu šio

straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytų kriterijų taikytina užsienio teisė nenustato,

taikoma tos teisės sistemos teisė, su kuria byla yra glaudžiausiai susijusi.

1.11 straipsnis. Užsienio teisės taikymo apribojimas

1. Užsienio

teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos

Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais

taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai.

2. Lietuvos

Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs,

imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra

pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi

atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes.

3. Pagal šį kodeksą taikytina

užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos

aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau

yra susijusi kitos valstybės teisė. Ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė

pasirinkta sandorio šalių susitarimu.

1.12 straipsnis. Užsienio teisės turinio nustatymas

1. Lietuvos

Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio

teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo

iniciatyva).

2. Jeigu

užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio

teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų

aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje,

pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas

gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

3. Jeigu teismui

ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos

teisė.

4. Išimtiniais

atvejais, kai būtina imtis skubių laikinų asmens teisių ar jo turto apsaugos

priemonių, kol bus nustatyta ginčui taikytina teisė ir jos turinys, teismas

gali išspręsti neatidėliotinus klausimus taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

1.13 straipsnis. Tarptautinės sutartys

1. Jeigu

Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu

tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai,

taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

2. Lietuvos

Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai,

išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, jog jos taikymui būtinas

Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.

3. Tarptautinių sutarčių normos

turi būti taikomos ir aiškinamos atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį ir

būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą bei taikymą.

1.14 straipsnis. Atgaliniai nukreipimai ir nukreipimai į trečiosios valstybės teisę (renvoi)

1. Jeigu

taikytina užsienio teisė numato atgalinį nukreipimą į Lietuvos Respublikos

teisę, Lietuvos Respublikos teisė taikoma tik šio kodekso arba užsienio teisės

numatytais atvejais.

2. Jeigu

taikytina užsienio teisė numato nukreipimą į trečiosios valstybės teisę,

trečiosios valstybės teisė taikoma tik šio kodekso arba trečiosios valstybės

teisės numatytais atvejais.

3. Jeigu

nustatant asmens civilinį teisinį statusą taikytina užsienio teisė nukreipia atgal

į Lietuvos Respublikos teisę, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

4. Šio

straipsnio 1, 2 ir 3 dalys netaikomos, jeigu taikytiną teisę yra pasirinkusios

sandorio šalys, taip pat nustatant sandorio formai taikytiną teisę ir

nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę.

5. Jeigu pagal šio skyriaus

normas turi būti taikoma tarptautinė sutartis (konvencija), atgalinių

nukreipimų ir nukreipimo į trečiosios valstybės teisę klausimai sprendžiami

pagal taikytinos tarptautinės sutarties (konvencijos) nuostatas.

1.15 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas

1. Užsienio

piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir

Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos

Respublikos įstatymai.

2. Užsienio

piliečių gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo

nuolatinė jų gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis) gimimo ar mirties

metu, teisę.

3. Asmenys be

pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir

Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės atskiras išimtis gali nustatyti

Lietuvos Respublikos įstatymai.

4. Asmenų be

pilietybės gimimo ar mirties momentas nustatomas pagal valstybės, kurioje buvo

nuolatinė jų gyvenamoji vieta gimimo ar mirties metu, teisę.

1.16 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas

1. Užsienio

piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal

valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

2. Jeigu šie

asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba ją nustatyti sunku, jų

veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė

atitinkamą sandorį, teisę.

3. Jeigu asmuo

gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai

susijęs, teisė.

4. Užsienio

piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje,

pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų

nustatyta tvarka.

5. Nuolatinės

gyvenamosios vietos pakeitimas nedaro įtakos veiksnumui, jeigu veiksnumas jau

buvo įgytas iki nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

1.17 straipsnis. Draudimas remtis neveiksnumu

1. Asmuo negali

remtis savo neveiksnumu pagal nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę,

jeigu pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę jis buvo veiksnus,

išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie to

asmens neveiksnumą pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.

2. Šio

straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos šeimos ir paveldėjimo teisei, taip pat

daiktinėms teisėms.

1.18 straipsnis.

Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės pripažinimas nežinia kur esančiais ar

paskelbimas mirusiais

Užsienio

piliečiai ir asmenys be pilietybės pripažįstami nežinia kur esančiais ir

paskelbiami mirusiais pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo paskutinė

žinoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

1.19 straipsnis.

Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas

1. Užsienio

juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis teisnumas nustatomas pagal

valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę.

2. Jeigu

juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimo tvarka buvo pažeista, jo

civilinis teisnumas nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės

teisę.

3. Nesvarbu,

kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, jo

padalinių civilinis teisnumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę,

jeigu Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos

pagrindinė vieta.

4. Juridinių

asmenų ar kitų organizacijų, kurių viena yra Lietuvos Respublikoje, o kita –

užsienio valstybėje, susijungimas, prijungimas arba buveinės perkėlimas turi

įtakos jų civiliniam teisnumui Lietuvos Respublikoje tik tuo atveju, jeigu šie

veiksmai buvo atlikti pagal abiejų valstybių teisę.

1.20 straipsnis. Klausimai, reglamentuojami pagal taikytiną teisę

1. Pagal šio

kodekso 1.19 straipsnyje numatytą taikytiną teisę reglamentuojama:

1) juridinio

asmens ar kitos organizacijos teisinė forma ir statusas;

2) juridinio

asmens ar kitos organizacijos steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas;

3) juridinio

asmens ar kitos organizacijos pavadinimas;

4) juridinio

asmens ar kitos organizacijos organų sistema ir jų kompetencija;

5) juridinio

asmens ar kitos organizacijos civilinė atsakomybė;

6) juridinio asmens

ar kitos organizacijos atstovavimas;

7) įstatymų ir

steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės.

2. Lietuvos

Respublikoje įregistruoto juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimas

ginamas pagal Lietuvos Respublikos teisę.

1.21 straipsnis. Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams taikytina teisė

1. Užsienio

juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams, įregistruotiems

Lietuvos Respublikoje, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

2. Bent vienas

iš asmenų, veikiančių atstovybės ar filialo vardu, turi gyventi Lietuvos

Respublikoje. Ši nuostata netaikoma Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos

ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms

ar filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje.

3. Asmenų,

veikiančių Lietuvos Respublikoje registruotos atstovybės ar filialo vardu,

teises ir pareigas (kompetenciją) nustato Lietuvos Respublikos teisė.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

1.22 straipsnis.

Juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovams ir jų civilinei atsakomybei

taikytina teisė

1. Jeigu pagal

užsienio teisę įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija veikia Lietuvos

Respublikoje, tai asmenų, veikiančių to juridinio asmens ar kitos organizacijos

vardu ir interesais, civilinė atsakomybė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos

teisę.

2. Juridinis

asmuo ar kita organizacija negali reikalauti pripažinti negaliojančiu savo

organo ar kito atstovo, viršijusio kompetenciją (įgaliojimus), sudarytą

sandorį, jeigu jų įgaliojimų apribojimai nenustatyti kitos sandorio šalies

nuolatinės gyvenamosios ar buveinės valstybės teisėje, išskyrus atvejus, kai

kita sandorio šalis žinojo ar atsižvelgiant į jos padėtį ar santykius su kita

šalimi turėjo žinoti tuos apribojimus.

1.23 straipsnis. Valstybei ir jos institucijoms, savivaldybėms ir jų institucijoms kaip civilinių teisinių santykių subjektams taikoma teisė

Valstybės ir jos

institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas

pagal atitinkamos valstybės teisę.

1.24 straipsnis. Susitarimui tuoktis taikytina teisė

1. Susitarimą

tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo šalių nuolatinės

gyvenamosios vietos teisė.

2. Jeigu

susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose

valstybėse, tai susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo

sudarymo vietos valstybės arba vienos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės arba valstybės, kurios pilietis yra viena šalis, teisė, atsižvelgiant

į tai, su kurios valstybės teise ginčas yra glaudžiausiai susijęs.

1.25 straipsnis. Teisė, taikytina santuokos sudarymo sąlygoms

1. Santuokinį

veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos

teisė.

2. Santuoka

registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu bent

vieno santuoką sudarančiųjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent

vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu.

3. Užsienio valstybių piliečių ir

asmenų be pilietybės, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos

Respublikoje, santuokinis veiksnumas ir kitos santuokos sudarymo sąlygos gali

būti nustatomos pagal abiejų norinčių tuoktis asmenų nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybės teisę, jeigu sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno

norinčiojo tuoktis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.

4. Užsienio

valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje,

išskyrus atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvos Respublikoje, santuoką sudarė užsienio valstybėje turėdami tikslą

išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos

įstatymus.

1.26 straipsnis. Santuokos sudarymo tvarkai taikytina teisė

Santuokos

sudarymo tvarka nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę.

Santuoka taip pat pripažįstama galiojančia, jeigu jos sudarymo tvarka atitinka

bent vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės,

kurios pilietis jis buvo santuokos sudarymo metu, teisės reikalavimus.

1.27 straipsnis. Asmeniniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė

1. Sutuoktinių

asmeniniams santykiams taikoma jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisė.

2. Jeigu

sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse, jų

asmeniniams santykiams taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybės teisė. Jeigu sutuoktiniai neturėjo bendros nuolatinės

gyvenamosios vietos, taikoma valstybės, su kuria sutuoktinių asmeniniai

santykiai yra glaudžiausiai susiję, teisė. Jeigu negalima nustatyti, su kuria

valstybe sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję, taikoma

santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

1.28 straipsnis. Turtiniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė

1. Sutuoktinių

turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisė. Jeigu sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos yra skirtingose

valstybėse, taikoma valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė.

Jeigu sutuoktiniai yra skirtingų valstybių piliečiai ir niekada neturėjo

bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma santuokos sudarymo vietos

valstybės teisė.

2. Sutuoktinių

turto teisinį statusą pagal sutartis nustato sutuoktinių susitarimu pasirinktos

valstybės teisė. Šiuo atveju sutuoktiniai gali pasirinkti valstybės, kurioje

yra ar ateityje bus nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę arba valstybės, kurioje

buvo sudaryta santuoka ar kurios pilietis yra vienas sutuoktinis, teisę.

Sutuoktinių susitarimas dėl taikytinos teisės galioja, jeigu jis atitinka jų

pasirinktos valstybės arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės

reikalavimus.

3. Susitarimu

pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik

tuo atveju, jeigu tretieji asmenys šį faktą žinojo ar turėjo žinoti.

4. Sutuoktinių

susitarimu pasirinkta taikytina teisė gali būti panaudota sprendžiant ginčą,

susijusį su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, tik tais atvejais, kai

buvo laikomasi nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybėje nustatytų šio

turto ir daiktinių teisių į jį viešo registravimo reikalavimų.

5. Sutuoktinių

susitarimui dėl turto teisinio statuso pakeitimo taikoma tokio pakeitimo metu

buvusios sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu

sutuoktiniai turto teisinio statuso keitimo metu gyveno skirtingose valstybėse,

taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė

arba, jos nesant, teisė, kuri nustato turtinius sutuoktinių santykius.

1.29 straipsnis. Gyvenimui skyrium

(separacijai) ir santuokos nutraukimui taikytina teisė

1. Gyvenimą

skyrium (separaciją) ir santuokos nutraukimą nustato sutuoktinių nuolatinės

gyvenamosios vietos teisė.

2. Jeigu

sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma paskutinės

jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o kai tokios bendros

vietos nėra, – bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė.

3. Jeigu

valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė draudžia nutraukti

santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas, santuoka gali

būti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kai vienas sutuoktinis

taip pat yra ir Lietuvos Respublikos pilietis arba turi nuolatinę gyvenamąją

vietą Lietuvos Respublikoje.

1.30 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos) bylų jurisdikcija

Santuokos

pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (separacijos)

bylos priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodekso numatytais atvejais.

1.31 straipsnis. Vaikų kilmės nustatymui

(legitimacijai) taikytina teisė

1. Vaiko kilmė

(tėvystės ar motinystės pripažinimas, nustatymas ar nuginčijimas) nustatoma

arba pagal valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal

valstybės, pripažįstamos kaip vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo

momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos ar

valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu, teisę, atsižvelgiant

į tai, kurios iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui.

2. Vaiko kilmės

nustatymo pasekmes nustato vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisė.

3. Vaiko kilmės

klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos teismai ar kitos Lietuvos valstybės

institucijos, jeigu vaiko ar vieno iš jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvos Respublikoje.

4. Vaiko tėvo

(motinos) veiksnumas pripažįstant tėvystę (motinystę) nustatomas pagal

valstybės, kurioje yra jo (jos) nuolatinė gyvenamoji vieta tėvystės

(motinystės) pripažinimo metu, teisę. Tėvystės (motinystės) pripažinimo formai

taikoma tėvystės (motinystės) pripažinimo vietos arba vaiko nuolatinės

gyvenamosios vietos valstybės teisė.

5. Šio

straipsnio nuostatos taip pat taikomos nesusituokusiems tėvams gimusio vaiko

kilmės nustatymui (legitimacijai).

1.32 straipsnis. Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams taikytina teisė

1. Vaikų ir tėvų

asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybės teisė.

2. Jeigu nė

vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje

yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios

valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė.

1.33 straipsnis. Įvaikinimo santykiams taikytina teisė

1. Įvaikinimo

santykiai nustatomi pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.

2. Jeigu yra aišku,

kad įvaikinus pagal įvaikinamo vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisę įvaikinimas nebus pripažįstamas įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybėje ar valstybėje, kurios piliečiai jie (jis) yra, gali būti

įvaikinama pagal šių valstybių teisę, jeigu tai nepakenks vaiko interesams.

Jeigu neaišku, ar įvaikinimas bus pripažintas kitoje valstybėje, įvaikinti

draudžiama.

3. Įvaikio ir

įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio santykiams taikoma įtėvių (įtėvio)

nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.

4. Bylos,

susijusios su įvaikinimu, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai,

jeigu vaiko ar jo įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos

Respublikoje.

1.34 straipsnis. Nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė

Nepilnamečių gynimui, jų globai

ir rūpybai taikytina teisė nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų teisių ir taikytinos teisės

nepilnamečių teisių gynimo srityje.

1.35 straipsnis. Pilnamečių šeimos narių globai ir rūpybai taikytina teisė

1. Pilnamečių

šeimos narių globą ir rūpybą nustato šių asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės teisė.

2. Bylos,

susijusios su pilnamečių asmenų globa ar rūpyba, priklauso Lietuvos Respublikos

teismų jurisdikcijai, jeigu tokio asmens nuolatinė gyvenamoji ar turto buvimo

vieta yra Lietuvos Respublikoje.

1.36 straipsnis. Šeimos narių tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė

Šeimos narių

tarpusavio išlaikymo (alimentiniams) santykiams taikytina teisė nustatoma pagal

1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos

teisės.

1.37 straipsnis. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė

1. Sutartinėms

prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių

susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba

gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu

gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai

arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.

2. Šalys savo

susitarimu bet kada gali pakeisti anksčiau pasirinktą sutartinei prievolei

taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas galioja atgaline

tvarka, tačiau negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir nepadaro

sutarties negaliojančios.

3. Aplinkybė,

kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra

pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės

imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų

atsisakyti.

4. Jeigu šalys

nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė

yra labiausiai susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su

prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra:

1) šalies, kuri

turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji

vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su

prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės

teisė;

2) nekilnojamojo

daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar

teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą;

3) vežėjo pagrindinė verslo vieta

vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo

pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo

pagrindinė buveinė arba krovinio išsiuntimo vieta.

5. Šio

straipsnio 4 dalis netaikoma, jeigu sutarčiai labiausiai būdingos pareigos

įvykdymo vietos nustatyti negalima ir toje dalyje nustatytomis prezumpcijomis

negalima remtis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau

susijusi su kita valstybe.

6. Draudimo

sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji

ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės, kurios

teritorijoje yra daiktas, teisė.

7. Arbitražiniam

susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši

negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos

nustatyti neįmanoma, – arbitražo vietos valstybės teisė.

8. Sutartims,

sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės

teisė.

1.38 straipsnis. Sandorio formai taikytina teisė

1. Sandorio

formai taikytina teisė nustatoma pagal šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalies

nuostatas.

2. Jeigu

sandorio šalys susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, sandorio formai

taikoma sandorio sudarymo vietos teisė. Skirtingose valstybėse esančių šalių

sudaryta sutartis taip pat galioja, jeigu jos forma atitinka bent vienos iš tų

valstybių tokio sandorio formai taikomus teisės reikalavimus.

3. Sandorių,

kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti

nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus.

4. Vartojimo

sutarčių, sudarytų šio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais,

formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

1.39 straipsnis. Užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims ypatumai

1. Šiame ir kituose šio

kodekso straipsniuose minima vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl

prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar

paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija

nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams

tenkinti.

2. Šio kodekso

1.37 straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties šalių teisė pasirinkti sutartinei

prievolei taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo

interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos nustato jo nuolatinės gyvenamosios

vietos valstybės teisė, jeigu:

1) vartojimo

sutartis buvo sudaryta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje pagal

specialią ofertą ar reklamą toje šalyje;

2) vartotojas

buvo kitos sutarties šalies paskatintas vykti į užsienio valstybę sudaryti

sutarties;

3) kita šalis ar

jos atstovas gavo užsakymą iš vartotojo šio nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybėje.

3. Jeigu

vartojimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje

yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė.

4. Šio

straipsnio nuostatos netaikomos vežimo sutartims, taip pat paslaugų sutartims,

pagal kurias vartotojui paslaugos teikiamos tik kitoje valstybėje, o ne

Lietuvos Respublikoje.

1.40 straipsnis.

Įgaliojimo formai, galiojimo terminui ir turiniui taikytina teisė

Įgaliojimo

formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo galiojimo

terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir pareigos,

atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems

asmenims yra nustatoma pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę.

1.41 straipsnis. Dovanojimo sutartims taikytina teisė

1. Dovanojimo

sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės

teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, šioms sutartims

taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisė.

2. Dovanojimo

sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jos forma atitinka

dovanojimo sutarties sudarymo vietos arba dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar

verslo vietos valstybės teisės reikalavimus.

1.42 straipsnis. Reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytina teisė

1. Su

reikalavimo perleidimu ar skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma šalių

susitarimu pasirinkta teisė.

2. Šalių

pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš

skolininką, jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės.

3. Jeigu šalys

nepasirinko taikytinos teisės, su reikalavimo perleidimu ir skolos perkėlimu

susijusiems santykiams taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl

kurios atsirandantis reikalavimas (skola) yra perleidžiamas (perkeliama).

4. Reikalavimo

perleidimo ar skolos perkėlimo formai taikoma reikalavimo perleidimui ar skolos

perkėlimui taikytina teisė.

1.43 straipsnis.

Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė

1. Šalių teisės

ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo

pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo

kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos

valstybės teisę.

2. Jeigu veiksmo

padarymo ar kitokių aplinkybių arba žalos atsiradimo vietos valstybės nustatyti

neįmanoma, taikoma valstybės, su kuria yra labiausiai susijusi ta žalos

atlyginimo byla, teisė.

3. Po žalos

padarymo šalys gali susitarti, kad žalos atlyginimui bus taikoma bylą

nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisė.

4. Jeigu abiejų

šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, žalos atlyginimui

taikoma šios valstybės teisė.

5. Prievolėms,

atsirandančioms dėl netinkamos kokybės produktų padarytos žalos, taikoma žalos

padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo

nuolatinė gyvenamoji vieta ar atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje

valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą. Jeigu nukentėjusiojo nuolatinės

gyvenamosios vietos valstybėje yra atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba

šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą, tai taikoma nukentėjusiojo

nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu pagal šioje dalyje

išvardytus kriterijus taikytinos teisės nustatyti negalima, taikoma atsakingo

už žalą asmens verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai ieškovas

savo reikalavimą grindžia žalos padarymo vietos valstybės teise.

6. Remiantis

prievolėms, atsirandančioms dėl žalos padarymo, taikytina teise nustatomos

civilinės atsakomybės sąlygos, jos mastas, atsakingas asmuo, atleidimo nuo

civilinės atsakomybės sąlygos.

1.44 straipsnis. Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikytina teisė

Reikalavimams

atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.

1.45 straipsnis.

Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms padarytą žalą taikytina

teisė

1. Reikalavimams

atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms visuomenės informavimo priemonių

veiksmais padarytą žalą taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo

nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės

teisė, arba žalą padariusio asmens nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos

valstybės teisė.

2. Replikai

(paneigimui) taikoma valstybės, kurioje buvo paskelbta publikacija ar iš kurios

buvo transliuojama radijo ar televizijos laida, teisė.

1.46 straipsnis.

Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė

Reikalavimams

atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios

rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Jeigu

nesąžininga konkurencija pažeidė tik pavienio asmens interesus, taikoma

valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė.

1.47 straipsnis. Skolininkų daugetas

Jeigu žalą

padarė keli asmenys, taikytina teisė nustatoma atskirai kiekvienam iš jų pagal

šio kodekso 1.43 straipsnio nuostatas.

1.48 straipsnis. Nuosavybės teisiniams santykiams taikytina teisė

1. Nuosavybės

teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą

nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties

pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju

pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.

2. Nuosavybės ir

kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra

daiktas jo registravimo metu, teisė.

3. Nuosavybės

teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) nustatomos pagal šio

daikto paskyrimo vietos valstybės teisę.

4. Nuosavybės

teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto

buvimo vietos valstybės teisę.

1.49 straipsnis. Šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę

1. Kaip

taikytiną teisių į kilnojamąjį daiktą atsiradimui ir pabaigai teisę šalys

susitarimu gali pasirinkti daikto išsiuntimo ar paskyrimo vietos valstybės

teisę arba sandoriui taikytiną teisę.

2. Aplinkybė,

kad šalys pasirinko tokią taikytiną teisę, negali būti panaudota prieš

trečiuosius asmenis.

1.50 straipsnis. Teisės į kilnojamąjį daiktą suvaržymams taikytina teisė

1. Jeigu teisė į

daiktą, kuris įvežamas į Lietuvos Respubliką, yra suvaržytas užsienyje, tai

pripažįstama, kad ši teisė yra suvaržyta ir Lietuvos Respublikoje.

2. Užsienyje

atsiradusi daikto sulaikymo teisė galioja ir įvežtam į Lietuvos Respubliką

kilnojamajam daiktui, tačiau ji negali būti panaudota prieš sąžiningus

trečiuosius asmenis.

3. Daikto

sulaikymo teisę eksportuojamam kilnojamajam daiktui nustato daikto paskyrimo

vietos valstybės teisė.

1.51 straipsnis. Įkeitimui taikytina teisė

1. Teisių,

vertybinių popierių ir reikalavimo teisės įkeitimą nustato šalių susitarimu

pasirinkta teisė, tačiau taikytinos teisės pasirinkimas negali būti panaudotas

prieš trečiuosius asmenis.

2. Jeigu šalys

nepasirinko taikytinos teisės, reikalavimo teisę ir vertybinių popierių

įkeitimą nustato kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės

teisė, o kitų teisių įkeitimą – šioms teisėms taikytina teisė.

1.52 straipsnis. Su intelektinės nuosavybės teise susijusioms sutartims taikytina teisė

1. Jeigu šalys

nepasirinko taikytinos teisės (šio kodekso 1.37 straipsnis), su intelektinės

nuosavybės teisėmis susijusioms sutartims taikoma šias teises perleidžiančios

ar suteikiančios teisę jomis naudotis šalies nuolatinės gyvenamosios ar verslo

vietos valstybės teisė.

2. Darbdavio ir

darbuotojo sutartims dėl intelektinės nuosavybės objekto sukūrimo darbo metu

taikoma darbo sutartims taikytina teisė.

1.53 straipsnis. Intelektinės nuosavybės teisės ir jų gynimui taikytina teisė

1. Intelektinės

nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti

šias teises, teisė.

2. Jeigu yra

pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, šalys po žalos padarymo savo

susitarimu kaip taikytiną teisę gali pasirinkti bylą nagrinėjančio teismo

vietos valstybės teisę.

1.54 straipsnis. Dėl turto nepagrįsto įgijimo ar sutaupymo atsirandančioms prievolėms taikytina teisė

1. Iš prievolės,

įvykdytos be teisinio pagrindo, atsirandantiems reikalavimams taikoma

valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas,

teisė.

2. Dėl turto

nepagrįsto įgijimo neteisėtais veiksmais atsirandantiems reikalavimams taikoma

valstybės, kur buvo atlikti neteisėti veiksmai, teisė.

3. Jeigu turtas

buvo nepagrįstai įgytas ar sutaupytas egzistuojant šalių teisiniam santykiui,

taikoma tą teisinį santykį nustatanti teisė.

1.55 straipsnis. Vienašaliams sandoriams taikytina teisė

Vienašaliams

sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo sudaryti, teisė.

1.56 straipsnis. Vertybiniams popieriams taikytina teisė

1. Čekiams ir

vekseliams taikomos 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų

naudojant čekius sprendimo ir 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl

įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.

2. Kitiems

vertybiniams popieriams taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė.

1.57 straipsnis. Atsiskaitymų valiutai taikytina teisė

1. Atsiskaitymų

valiuta nustatoma pagal valstybės, kurioje turi būti atliktas mokėjimas, teisę,

jeigu šalys savo susitarimu nėra pasirinkusios atsiskaitymų valiutos.

2. Visais kitais

atvejais valiutai taikoma valiutos valstybės teisė.

1.58 straipsnis. Kitais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikytina teisė

Dėl kito asmens

reikalų tvarkymo atsirandančioms prievolėms ir kitais šiame skyriuje

nenumatytais pagrindais atsirandančioms prievolėms taikoma valstybės, kurioje

buvo prievolių atsiradimo pagrindas, teisė.

1.59 straipsnis. Ieškinio senačiai taikytina teisė

Ieškinio senatis

nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms

ir pareigoms nustatyti.

1.60 straipsnis. Veiksnumas pagal testamentą

Testatoriaus galėjimas sudaryti,

pakeisti ar panaikinti testamentą nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės

gyvenamosios vietos valstybės teisę. Jeigu asmuo nuolatinės gyvenamosios vietos

neturėjo ar ją nustatyti neįmanoma, tai galėjimas sudaryti testamentą

nustatomas pagal jo sudarymo vietos valstybės teisę.

1.61 straipsnis. Testamento forma

1. Testamento,

jo pakeitimo ar panaikinimo formai taikoma šių aktų sudarymo vietos valstybės

teisė.

2. Testamentas,

jo pakeitimas ar panaikinimas taip pat galioja, jeigu šių aktų forma atitinka

testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės reikalavimus arba

valstybės, kurios pilietis testatorius buvo šių aktų sudarymo metu, arba jo

gyvenamosios vietos valstybės šių aktų sudarymo ar mirties metu teisės

reikalavimus. Testamentas dėl nekilnojamojo daikto, taip pat tokio testamento

pakeitimas ar panaikinimas galioja, jeigu jų forma atitinka nekilnojamojo

daikto buvimo vietos valstybės teisę.

1.62 straipsnis. Kitiems paveldėjimo teisės santykiams taikytina teisė

1. Kitiems paveldėjimo teisės

santykiams, išskyrus su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu susijusius, taikoma

valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo

mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma

nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.

2. Jeigu

palikimas atsirado po Lietuvos Respublikos piliečio mirties, tai nepaisant

taikytinos teisės jo įpėdiniai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir turintys

teisę į privalomąją palikimo dalį, paveldi šią dalį pagal Lietuvos Respublikos

teisę, išskyrus nekilnojamuosius daiktus.

3. Jeigu pagal

paveldėjimo santykiams taikytiną teisę turtas negali pereiti užsienio

valstybei, kai kitų įpėdinių nėra, o turtas yra Lietuvoje, tai šis turtas

pereina Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

1.63 straipsnis. Sandorių samprata ir rūšys

1. Sandoriais

laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti

civilines teises ir pareigas.

2. Sandoriai

gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai.

3. Vienašaliu

laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios.

4. Iš vienašalio

sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš

vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai

tie asmenys sutinka.

5. Vienašaliams

sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos

tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei.

6. Dvišaliu

laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.

7. Daugiašaliu

laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių

valia.

1.64 straipsnis. Valios išreiškimo forma

1. Sandorį

sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar

kitokia valios išreiškimo forma.

2. Asmens valia

gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

3. Tylėjimas

laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo

numatytais atvejais.

1.65 straipsnis. Valios išreiškimas viešu skelbimu

1. Įstatymų ar

sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu

skelbimu šio straipsnio nustatyta tvarka (viešas įgaliojimas, viešas įgaliojimo

panaikinimas ir kt.).

2. Viešas

skelbimas skelbiamas paskutinės žinomos kitos sandorio šalies gyvenamosios ar

verslo vietos arba viešai išreiškiančio savo valią asmens gyvenamosios ar

verslo vietos laikraštyje (jeigu toks yra) ir viename iš nacionalinių Lietuvos

Respublikos laikraščių, o sutartyje numatytais atvejais – sutartyje nurodytame

interneto tinklalapyje. Teismas prireikus gali nustatyti ir kitokią asmens

valios viešo skelbimo tvarką.

3.

Preziumuojama, kad valios išreiškimas tapo žinomas kitai sandorio šaliai

praėjus keturiolikai dienų nuo paskutinio viešo paskelbimo dienos. Tačiau ši

prezumpcija netaikoma, jeigu savo valią viešai paskelbęs asmuo neatliko visų

įmanomų ir jam prieinamų veiksmų kitos sandorio šalies gyvenamajai ar verslo

vietai nustatyti.

4. Apie asmens

valią viešai skelbiama valią reiškiančiojo lėšomis.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-1484,

2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4130 (2011-07-13)

1.66 straipsnis. Sąlyginis sandoris

1. Teisių arba

pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus

nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo.

2. Sandoris

laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių

ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas

ar nebuvimas nežinomas.

3. Sandoris

laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių

ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar

nebuvimas nežinomas.

4. Jeigu teisių

ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo

neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos

įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.

1.67 straipsnis.

Nesąžiningo sukliudymo ar padėjimo sąlygai atsirasti pasekmės

1. Jeigu sąlygai

atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai

pripažįstama, kad sąlyga buvo.

2. Jeigu sąlygai

atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai

pripažįstama, kad sąlygos nebuvo.

1.68 straipsnis. Kitos sąlyginio sandorio pasekmės

1. Jeigu sąlyga

sandorio sudarymo metu jau buvo, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta

sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji.

2. Jeigu

sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas

besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga

naikinamoji.

3. Jeigu

atidedamosios sąlygos objektyviai negali būti, tai sandoris yra niekinis, o

jeigu objektyviai negali būti naikinamosios sąlygos, sandoris yra besąlyginis.

4. Jeigu

atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik nuo skolininko valios,

tai sandoris yra niekinis.

1.69 straipsnis. Sandorio sudarymo vieta

1. Vienašalio

sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies valios išreiškimo vieta

(įgaliojimo sudarymo, testamento patvirtinimo vieta ir t. t.).

2. Dvišalio ar

daugiašalio sandorio sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo

vieta, jeigu šalių susitarimo ar įstatymų nenumatyta kas kita.

3. Jeigu

sandoriui sudaryti nebūtina, kad oferentas gautų pranešimą apie akceptą, tai

sandorio sudarymo vieta laikoma akceptanto gyvenamoji ar verslo vieta arba

akceptanto faktinių veiksmų atlikimo vieta.

1.70 straipsnis. Sandorių sudarymo tvarka

1. Fiziniai

asmenys sandorius sudaro patys arba per atstovus. Neleidžiama sudaryti sandorio

per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to sandorio šalis gali sudaryti tik

asmeniškai pats fizinis asmuo, taip pat įstatymų numatytų kitų sandorių.

2. Juridinių

asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba

atstovai.

1.71 straipsnis. Sandorių forma

1. Sandoriai

sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais

veiksmais.

2. Sandoris,

kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš

asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

1.72 straipsnis. Žodinė sandorių forma

1. Sandoriai,

kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti

sudaromi žodžiu.

2. Su rašytinės

sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai

neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.

1.73 straipsnis. Rašytinė sandorių formaPakeista šioje redakcijoje

1. Paprasta

rašytine forma turi būti sudaromi:

1) fizinių

asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki

tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

2) juridinių asmenų steigimo sandoriai, išskyrus

ūkinių bendrijų steigimo sandorius, kurie turi būti sudaromi notarine forma;

3) prekių

pirkimo-pardavimo

išsimokėtinai sutartys;

4) draudimo

sutartys;

5) arbitražiniai

susitarimai;

6) kilnojamojo

daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;

7)

preliminarinės sutartys;

8) asmens

išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;

9) taikos

sutartys;

10) kiti

sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą

rašytinę formą.

2. Rašytinės

formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio

šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui

prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio

ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta

teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

3. Šalys

susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam

tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos

dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų

nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris

laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

1.74 straipsnis. Notarinė sandorių formaPakeista šioje redakcijoje

1. Notarine

forma turi būti sudaromi:

1) daiktinių

teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo

daikto suvaržymo sandoriai;

1 punkto redakcija

nuo 2013-03-01:

1) daiktinių

teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo

daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus

nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta

kitaip;

2) vedybų

sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);

3) kiti sandoriai,

kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

Straipsnio

Nr.

XI-2001,

2012-05-10, Žin., 2012, Nr. 57-2824 (2012-05-19)

Ankstesnė redakcija

1.75 straipsnis. Teisinė sandorių registracija

1. Įstatymas

gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims

sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir

pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to

momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus,

kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo

sandorio įregistravimo.

2.

Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš

trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis

remdamosi kitais įrodymais.

3. Jeigu tą patį

daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį

įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo

sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo,

laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.

4. Jeigu tas

pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai

laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

5. Privalomą

sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės institucijų ar kitų

organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą atlygina

valstybė.

1.76 straipsnis. Rašytinės formos sandorių pasirašymas

1. Rašytinės

formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl

fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo

pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio

asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos,

kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės

gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas,

arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba

tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl

kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.

2. Jeigu

sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai

visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti.

Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų

parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.

1.77 straipsnis.

Kitokios, negu įstatymo leidžiama, formos sandorių sudarymas

1. Sandoriai,

kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi

paprastos rašytinės formos ar notarinės formos.

2. Notarinės

formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą

rašytinę formą.

1.78 straipsnis. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai

1. Sandoris

laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant

to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali

niekinio sandorio patvirtinti.

2. Sandoris,

kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas

sandoris.

3. Niekiniu

sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.

4. Ieškinį dėl

nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų

nurodyti asmenys.

5. Reikalavimą

dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris

suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio

faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

1.79 straipsnis. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas

1. Šalis,

turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies

arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį

ginčyti.

2. Preziumuojama,

kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį

patvirtinti arba nuginčyti:

1) sandorį

visiškai ar iš dalies įvykdė;

2) pareikalavo,

kad kita šalis įvykdytų sandorį;

3) užtikrino

kitai šaliai savo prievolių įvykdymą;

4) visiškai ar

iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.

1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas

1. Imperatyvioms

įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

2. Kai sandoris

negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra

gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi,

natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių

sandorio negaliojimo pasekmių.

3. Restitucijos

taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.

4. Turtas, buvęs

pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį

sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2

ir 3 dalyse numatytus atvejus.

1.81 straipsnis. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas

1. Viešajai

tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

2. Jeigu

sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso

1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo

ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

3. Vienašalė ar

dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms

įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai

ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės

normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

1.82 straipsnis.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas

1. Sandoriai,

sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus

juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar

prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti

negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai,

t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus

juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų

paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo

įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai

veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).

2. Viešųjų

juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali

būti pripažįstami negaliojančiais.

3. Ieškinį dėl

sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi

teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio

asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius

teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi

atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus

turėjimas).

4. Tokiems

sandoriams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.83 straipsnis. Įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto sandorio teisinės pasekmės

1. Pagal

įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens vardu sudarytą

sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jeigu nėra kito

pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.

2. Pagal

sandorius, sudarytus juridinio asmens vardu iki juridinio asmens įregistravimo,

šiuos sandorius sudarę asmenys atsako solidariai, jeigu įregistruotas juridinis

asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius (šio kodekso 2.61 straipsnis).

1.84 straipsnis. Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Nepilnamečio

iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius

sandorius, kuriuos pagal šį kodeksą ir kitus įstatymus nepilnamečiai iki

keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.

2. Fizinio

asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl

psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja.

3. Šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2

dalyje numatytų pasekmių, veiksnioji šalis privalo atlyginti antrajai šaliai

šios turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą, jeigu

veiksnioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad antroji šalis yra neveiksni.

4. Ieškinį dėl

tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti neveiksnaus asmens

atstovai pagal įstatymą ir prokuroras. Jeigu sandoris yra naudingas neveiksniam

asmeniui, jo atstovas pagal įstatymą įstatymų nustatyta tvarka sandorį gali

patvirtinti.

1.85 straipsnis. Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Fizinio

asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais

arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar

daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius,

gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro

ieškinį.

2. Jeigu toks

sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos šio kodekso 1.84 straipsnio 3

dalies nuostatos.

3. Rūpintojas

gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo, jeigu sandoris yra

naudingas asmeniui, kurio veiksnumas apribotas.

1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

1. Tik dėl akių

(neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

2. Tokiems

sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

1. Jeigu

sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš

tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

2. Jeigu

apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti

interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą

prieš apsimestinio sandorio šalis.

3. Apsimestinio

sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš

trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio

pagrindu.

1.88 straipsnis.

Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas

negaliojančiu

1. Nepilnamečio

nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą

sandorį, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal šį kodeksą ar

kitus įstatymus turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka

pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.

2. Jeigu šio

straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos

šio kodekso 1.84 straipsnio 3 dalies nuostatos.

3. Nepilnamečio

atstovai pagal įstatymą gali duoti sutikimą sudaryti sandorį ir po jo sudarymo,

jeigu sandoris naudingas nepilnamečiui.

1.89 straipsnis. Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Fizinio

asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios

būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas

sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio

asmens ieškinį.

2. Jeigu šio

straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai, be šio

kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių šaliai, kuri sandorio

sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tos šalies

turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji

šalis, jeigu ši antroji šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį

sudaręs asmuo buvo tokios būsenos.

1.90 straipsnis. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Iš esmės

suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu

pagal klydusios šalies ieškinį.

2. Suklydimu

laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus

sandorio sudarymo metu.

3. Jeigu iš

esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio

kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį

sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies

atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu

įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis,

pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti

antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.

4. Suklydimas turi

esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar

kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso

ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas

tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų

jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu,

jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo

apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis

suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų

sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

5. Suklydimas

negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo

didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji

pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika

suklysti.

6. Dėl šalies

valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios

šalies suklydimu.

7. Suklydusi

šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo

teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.

1.91 straipsnis. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu

1. Dėl apgaulės,

smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo

piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat

sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai

nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu

pagal nukentėjusiojo ieškinį.

2. Jeigu sandoris

pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų

priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra

gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę

pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas

išlaidas.

3. Jeigu

sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo,

realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja

šalimi, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais

veiksmais jam padarytą neturtinę žalą.

4. Šiame

straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio

šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos

tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies

giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda

pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar

reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios

alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma

kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio

spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio

šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį.

Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į

šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį,

veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

5. Apgaulė taip

pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita

sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis

protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti

atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti

kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio

asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

6. Jeigu

apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis

asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita

sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus.

7. Dėl apgaulės

sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš

sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

1.92 straipsnis. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas

Jeigu asmens

atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos

apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal

atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (šio

kodekso 2.133 straipsnis).

1.93 straipsnis. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo

1. Įstatymų

reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju,

kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose.

2. Įstatymų

reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai

kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų

parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį

daro negaliojantį.

3. Įstatymų

reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

4. Jeigu viena

iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro

patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka,

teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį

galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

5. Jeigu

sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos,

atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės.

6. Šio

straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų

sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai:

1) yra kitokių

rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų;

2) sandorio

sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies

kaltės;

3) atsižvelgiant

į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti

raštu;

4) atsižvelgiant

į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai

aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo,

teisingumo ir protingumo principams.

1.94 straipsnis.

Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės

Įstatymų

nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio

nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus.

1.95 straipsnis. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu

1. Pripažintas

negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo

momento).

2. Jeigu pagal

turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali

būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

1.96 straipsnis. Sandorio dalies negaliojimo pasekmės

Sandorio dalies

negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą,

kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys

1. Civilinių

teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei

turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir

veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

2. Daiktai ir

turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik

įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos

ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose.

Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

1.98 straipsnis. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai

1. Daiktai, kaip

civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.

2.

Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių

negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės

nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie

pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).

3. Nekilnojamiesiems

daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems

nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti

nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

4. Daiktai,

kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš

esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato

ko kita.

1.99 straipsnis. Daiktų, kaip civilinių teisių objektų, rūšys

1. Daiktai, kaip

civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius

požymius ir pagal rūšinius požymius.

2. Daiktai taip pat yra skirstomi

į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į

pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.

1.100 straipsnis. Pinigai

Pinigai, kaip

civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos

ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo

bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.

1.

101 straipsnis. Vertybiniai popieriai

Vertybinis

popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį

išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.

Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento

palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų

lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlygintinai ar

neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo

teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.),

teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių

popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.). Vertybiniu popieriumi taip pat

laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą

pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą

šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės

teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas,

patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius

popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais

atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi

(įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.

2. Įstatymai

gali numatyti ir kitokius vertybinius popierius. Investuotojų teisių apsaugos

bei kapitalo rinkos priežiūros ir reguliavimo tikslais įstatymai gali nustatyti

kitą vertybinių popierių (investicijų) apibrėžimą, kuris vartojamas šiuos

santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Jeigu nenustatyta kitaip,

investicijoms (investiciniams vertybiniams popieriams) šio kodekso normos ir

vertybinio popieriaus apibrėžimas taikomi, jei tas investicijas patvirtinantys

dokumentai turi šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus požymius.

3. Vertybinio

popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju,

kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jeigu įstatymai nenumato ko kita.

Vertybiniai popieriai perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar

papročius laisvai be jokių apribojimų. Vertybiniai popieriai perleidžiami

perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu.

4. Vertybiniai

popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai vertybiniai popieriai

patvirtina šio straipsnio 1 dalyje numatytas jų turėtojo teises ir pareigas,

išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti

kitus vertybinius popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą

sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms.

Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertybiniai popieriai

vadinami išvestiniais vertybiniais popieriais.

5. Vertybiniai

popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali

būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai.

6. Piniginis

vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis,

vekselis, obligacija).

7. Nuosavybės

vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės

kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų

sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

8. Prekinis

vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti

prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).

9. Vertybiniai

popieriai privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų

rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja, išskyrus įstatymų nustatytas

išimtis.

10. Jeigu

išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato kitaip,

pagal šį kodeksą laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos

saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Saugotojo

teisės, pareigos ir atsakomybė nustatoma pagal pasaugai taikomas šio kodekso

šeštosios knygos nuostatas. Jeigu apskaitą tvarko keli asmenys skirtingais

lygiais, laikoma, kad vertybinio popieriaus savininko sąskaitas tvarkantis

asmuo yra perdavęs toliau saugoti vertybinius popierius kitam asmeniui pagal pasaugos

sutartį. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais

vertybinių popierių sąskaitose.

1.102 straipsnis. Akcija

1. Akcija – tai

vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti

valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės

pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos

likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises.

2. Akcijos gali

būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios ir

nematerialios.

1.103 straipsnis. Obligacija

Obligacija – tai

vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją

išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę,

metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

1.104 straipsnis. Čekis

Čekis, kaip

vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas

bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui.

1.105 straipsnis. Vekselis

1. Vekselis,

kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be

išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą

vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

2. Vekselis gali

būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis).

3. Įsakomuoju

vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą

sumokėtų jame nurodytam asmeniui.

4. Paprastuoju

vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą.

1.106 straipsnis. Konosamentas

1. Konosamentas,

kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą

ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus

daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.

2. Konosamentas

gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu konosamentas buvo

sudarytas keliais egzemplioriais, tai, išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą

konosamentą, kiti konosamento egzemplioriai netenka teisinės galios.

1.107 straipsnis. Indėlių liudijimai (sertifikatai)

1. Indėlio

liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų

indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti

indėlį ir palūkanas.

2. Indėlio

sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.

1.108 straipsnis. Valstybės skolinis įsipareigojimas

Valstybės

skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius,

patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų

sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio

vertybinio popieriaus turėjimo laiką.

1.109 straipsnis. Žemės sklypas ir kiti ištekliai

Civilinių teisių

objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas

žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai,

augmenijos ir gyvūnijos objektai.

1.110 straipsnis. Įmonės ir turtiniai kompleksai

1. Civilinių

teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam)

asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir

kitokių pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu.

2. Turtinis

kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties

vienijamų daiktų visuma.

1.111 straipsnis. Intelektinės veiklos rezultatai

Civilinių teisių

objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai,

pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti

kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Išradimų

patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais

tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami

įstatymų nustatyta tvarka.

1.112 straipsnis. Turtinės teisės

1. Civilinių

teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės,

atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų.

2. Turtinės

teisės gali būti perduodamos ir paveldimos.

1.113 straipsnis. Veiksmai ir jų rezultatai

Civilinių teisių

objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų

remontas, patarnavimai ir kt.).

1.114 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės

1. Civilinė

teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę,

sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus

vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų)

ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių

pasekmių atsiradimą.

2. Asmeninės

neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais

atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės

principams ar nėra apribota įstatymų.

1.115 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės

1. Civilinės

teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio

turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės.

2. Asmeninės

neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis

teisėmis.

1.116 straipsnis. Komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis

1. Informacija

laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią

komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali

būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam

savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato

įstatymai.

2. Informacija,

kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais.

3. Asmenys,

neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis,

privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius

taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę

(gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę

paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai

sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos,

gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu

praturtėjimu.

4. Komercinę

(gamybinę) paslaptį atskleidęs asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu

įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais.

5. Informacija

pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo

saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir

kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių

numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant

gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl

neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais

šio kodekso nustatytais pagrindais.

1.117 straipsnis. Termino apibrėžimas

1. Įstatymų ar

sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas kalendorine data

arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis

skaičiuojamas laikas.

2. Terminas gali

būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.

3. Terminai gali

būti atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji.

4.

Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį

atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

5. Įgyjamasis

terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus atsiranda (įgyjama) tam tikra

civilinė teisė ar pareiga.

6. Naikinamasis

terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė

ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti.

1.118 straipsnis. Termino pradžia

1. Terminas

prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės

datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų

nenumatyta ko kita.

2. Valandomis

skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų

apibrėžto momento.

1.119 straipsnis. Metais ir mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga

1. Metais

skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir

dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

2. Mėnesiais

skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną

dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

3. Jeigu metais

ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris atitinkamos

dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.

1.120 straipsnis. Savaitėmis skaičiuojamo termino pabaiga

Savaitėmis

skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną

dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

1.121 straipsnis. Oficialių švenčių ir ne darbo dienų įskaitymas

1. Oficialių

švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą.

2. Jeigu

paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino

pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena.

1.122 straipsnis. Veiksmų atlikimas paskutinę termino dieną

1. Jeigu kuriam

nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti

atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis

minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas

baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles

baigiasi darbo laikas.

2. Visi

rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba

perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt

ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.

1.123 straipsnis. Termino teisinė reikšmė

1. Jeigu

pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti

pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.

2. Jeigu tam

tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar

prievolė nustoja galioti tam terminui pasibaigus.

3.

Preziumuojama, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus atvejus,

kai:

1) skolininkui

iškeliama bankroto byla;

2) skolininkas

sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą;

3) skolininkas

nepateikia prievolės įvykdymo užtikrinimo, kurį jis privalėjo pateikti.

1.124 straipsnis. Ieškinio senaties samprata

Ieškinio senatis

– tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti

savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

1.125 straipsnis. Ieškinio senaties terminai

1. Bendrasis

ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

2. Atskirų

rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai

nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

3. Sutrumpintas

vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų

atsirandantiems reikalavimams.

4. Sutrumpintas

trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti

juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.

5. Sutrumpintas

šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas:

1) ieškiniams

dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;

2) ieškiniams

dėl parduotų daiktų trūkumų.

6. Sutrumpintas

šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su

klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos

Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo

siunčiamos į užsienį.

7. Sutrumpintas

vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių

atsirandantiems reikalavimams.

8. Sutrumpintas

trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos

žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl

netinkamos kokybės produkcijos.

9. Sutrumpintas

penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir

kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

10.

Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje

nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.

11. Iš krovinių,

keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų

transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.

12. Šalių

susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką

draudžiama.

1.126 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas

1. Reikalavimą

apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio

senaties terminas pasibaigęs.

2. Ieškinio

senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

3. Draudžiama iš

anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.

1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia

1. Ieškinio

senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į

ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti

apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti

Lietuvos Respublikos įstatymai.

2. Jeigu

prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės

atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus

prievolės įvykdymo terminui.

3. Jeigu

prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda

nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento.

4. Iš regresinių

prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo

pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

5. Jeigu

pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka

veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės

atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas

ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną

dieną.

1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims

Prievolės asmenų

pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos,

jeigu įstatymai nenustato ko kita.

1.129 straipsnis. Ieškinio senaties termino sustabdymas

1. Ieškinio

senaties terminas sustabdomas:

1) jeigu

pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima

užkirsti kelio (nenugalima jėga);

2) jeigu

Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);

3) jeigu

ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje,

kuriame paskelbta karinė padėtis;

4) jeigu neveiksniam

ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;

5) jeigu

prievolės šalys yra sutuoktiniai;

6) jeigu

prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;

7) jeigu

prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;

8) jeigu

sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius,

veikimas.

2. Ieškinio

senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje

nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties

termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą

ieškinio senaties laiką.

3. Nuo tos

dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą

sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis

prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo

trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

1.130 straipsnis. Ieškinio senaties termino nutraukimas

1. Ieškinio

senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

2. Ieškinio

senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija,

kad jis pripažįsta prievolę.

3. Nutrauktas

ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko

aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu

ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties

terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš

ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties

termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

4. Ieškinio,

kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino

nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės.

Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta

priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.

5. Jeigu teismas

palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą

prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo

pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

1.131 straipsnis. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės

1. Ieškinio

senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

2. Jeigu teismas

pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties,

pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas

atnaujinamas.

3. Nuosavybės

teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties

terminai, sprendžiami pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas.

1.132 straipsnis.

Sutrumpintų ieškinio senaties terminų sustabdymas, nutraukimas ir atnaujinimas

Ieškinio

senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės (šio kodekso

1.129–1.131 straipsniai) taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties

terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita.

1.133 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios skolininkui įvykdžius pareigą po to, kai ieškinio senaties terminas pasibaigė

Skolininkas,

įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės

reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad

senaties terminas yra pasibaigęs.

1.134 straipsnis. Reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma

Ieškinio senatis netaikoma:

1) iš asmeninių neturtinių teisių

pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;

2) indėlininkų reikalavimams

išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;

3) reikalavimams atlyginti dėl

Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią

turtinę ir neturtinę žalą;

4) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1441,

2011-06-09, Žin., 2011, Nr. 74-3545 (2011-06-18)

1.135 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas papildomiems reikalavimams

Pasibaigus pagrindiniam

reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems

reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas,

laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.

1.136 straipsnis. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai

1. Civilinės

teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais

pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir

nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei

prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

2. Vadovaujantis

šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda:

1) iš šio kodekso

ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų

ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių;

2) iš teismų

sprendimų;

3) iš

administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes;

4) kaip

intelektinės veiklos rezultatai;

5) dėl žalos

padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo;

6) dėl įvykių ar

veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines

pasekmes.

1.137 straipsnis. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas

1. Asmenys savo

nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.

2. Įgyvendindami savo teises bei

vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo

taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo

ir teisingumo principų.

3. Draudžiama

piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu

būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų

asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims

arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems

asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.

Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4. Civilinių

teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus

riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.

5. Civilines

teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos

prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar

visuomenės moralės principams.

6. Atsisakymas

įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus

įstatymų nustatytus atvejus.

1.138 straipsnis. Civilinių teisių gynimas

Civilines teises

įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais

būdais:

1) pripažindamas

tas teises;

2) atkurdamas

buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;

3) užkirsdamas

kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus,

keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys);

4) priteisdamas

įvykdyti pareigą natūra;

5) nutraukdamas

arba pakeisdamas teisinį santykį;

6) išieškodamas

iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o

įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);

7) pripažindamas

negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus,

prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais

atvejais;

8) kitais

įstatymų numatytais būdais.

1.139 straipsnis. Savigyna

1. Panaudoti

savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais

atvejais.

2. Savigynos

būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu

atveju neperžengti savigynos ribų.

3. Naudojant

savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų

reikalavimų.

2.1 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo samprata

Galėjimas turėti

civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems

fiziniams asmenims.

2.2 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas

1. Fizinio

asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam

mirus.

2. Teisių,

kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas

priklauso nuo jo gimimo.

3. Jeigu negalima

nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.

4. Jeigu tam

tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš

fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento

negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu.

2.3 straipsnis. Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas

1. Fizinio

asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.

2. Fizinio

asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo

negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir

negrįžtamas nutrūkimas.

3. Gimimo ir

mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

2.4 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys

1. Fiziniai

asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės

objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius

juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti

veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio

autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės

saugomas asmenines neturtines teises.

2. Fiziniai

asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla,

laikomi verslininkais.

3. Kiekvienas

asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą

ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti

dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą

taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti

visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

2.5 straipsnis. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas

1. Fizinio

asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines

pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia

pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų.

2. Tais

atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau,

nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja

visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši

santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių

su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja.

2.6 straipsnis. Neleistinumas apriboti fizinių asmenų civilinį teisnumą ar veiksnumą įstatymuose nenumatytais pagrindais

1. Civilinis

teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik

įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.

2. Sandoriai,

valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas

civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius

sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

2.7 straipsnis. Nepilnamečių iki keturiolikos metų civilinis veiksnumas

1. Už

nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba

globėjai.

2. Tėvai ar

globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl

nepilnamečio interesų. Tėvų ir globėjų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių

turtą nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

3. Nepilnamečiai

iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius

sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai,

taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar

kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta

notarinė ar kita speciali forma.

4. Pagal

nepilnamečio iki keturiolikos metų sutartines prievoles atsako jo atstovai

pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

5. Jeigu

nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris nepripažintas

negaliojančiu, tai, šiam asmeniui tapus visiškai veiksniam, kita sandorio šalis

gali raštu kreiptis į tapusią veiksnią sandorio šalį ir prašyti per kreipimesi

nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei vienas mėnuo, patvirtinti

sandorį. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio

netvirtina, laikoma, kad jis sandorį patvirtino.

2.8 straipsnis. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinis veiksnumas

1. Nepilnamečiai

nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba

rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą.

Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį

sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.

2. Nepilnamečiai

nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, be šio kodekso 2.7 straipsnio 3 dalyje

numatytų teisių, turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu,

įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus,

pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

3. Esant

pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų

suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti iš nepilnamečio nuo

keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę savarankiškai disponuoti savo

pajamomis bei turtu.

4. Nepilnamečių

nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę padėti į kredito įstaigas

indėlius ir jais disponuoti nustato teisės aktai.

5. Nepilnamečiai

nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako pagal savo sutartines

prievoles.

2.9 straipsnis. Nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija)

1. Nepilnametis,

sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo

ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu

(emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai

įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad

nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties

nepilnamečio sutikimas.

2. Teismas gali

nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu

panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis,

savarankiškai įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas, daro žalos

savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

2.10 straipsnis. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu

1. Fizinis

asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo

veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu.

Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa.

2. Pripažinto

neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Globėjo teises ir

pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

3. Jeigu

pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja,

teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui

nustatyta globa panaikinama.

4. Prašymą

pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai,

pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat

turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

2.11 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio veiksnumo apribojimas

1. Fizinių

asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie

piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis

medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba.

Rūpintojo teises ir pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

2. Asmuo, kurio

veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat

atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik

turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Be

rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas, negali:

1) skolinti ir

skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo

užmokesčiai (bruto);

2) garantuoti ar

laiduoti už kitą asmenį;

3) sudaryti savo

turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;

4) sudaryti

arbitražinį susitarimą;

5) pareikšti

ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas

apribotas;

6) priimti arba

atsisakyti priimti palikimą;

7) sudaryti

statinio (buto) statybos ar kapitalinio remonto rangos sutartį;

8) sudaryti savo

turto nuomos ar panaudos sutartį.

3. Teismas gali

nustatyti, kad rūpintojo sutikimas taip pat reikalingas sudaryti ir kitiems šio

straipsnio 2 dalyje nenumatytiems sandoriams.

4. Išnykus

aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina

asmens veiksnumo apribojimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta

rūpyba panaikinama.

5. Pilnametis

ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir nesutartines

prievoles.

6. Prašymą

apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis,

tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras.

Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo turi teisę taip pat ir

asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

7. Santykiams,

susijusiems su neveiksnaus ar ribotai veiksnaus fizinio asmens turtinių ir

neturtinių teisių įgyvendinimu ir gynimu, mutatis mutandis taikomi šio

kodekso trečiosios knygos VII dalies straipsniai.

2.111 straipsnis. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras

1. Neveiksnių

ir ribotai veiksnių asmenų registre registruojami asmenys, kurie teismo tvarka

pripažinti neveiksniais arba kurių civilinis veiksnumas apribotas,

nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų šio kodekso 2.8 straipsnio

3 dalyje nustatytais atvejais, šių asmenų globėjai ir rūpintojai ir tvarkomi

dėl jų teismo priimtų sprendimų duomenys apie veiksnumo ar veiksnumo apribojimo

nustatymą ir panaikinimą. Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras yra

neviešas valstybės registras.

2.

Vadovaujančioji neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro tvarkymo įstaiga

yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, šio registro tvarkymo įstaiga

– Centrinė hipotekos įstaiga. Registro duomenys tvarkomi Neveiksnių ir ribotai

veiksnių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

3. Neveiksnių ir

ribotai veiksnių asmenų registro duomenys Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų

registro nuostatų nustatyta tvarka teikiami tik turintiems įstatymų ir kitų

teisės aktų nustatytą teisę šiuos duomenis gauti duomenų gavėjams jų

tiesioginėms funkcijoms atlikti.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. XI-1031,

2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

2.12 straipsnis. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta

1. Fizinio

asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su

valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos

dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos

teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo

vieta.

2. Fizinis asmuo

pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu

jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba

pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių,

socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be

kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius

asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba

remiantis kitais kriterijais.

3. Fizinis asmuo

gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas

atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos.

4. Fizinio

asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja

kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

5. Susituokusio

asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės

gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra

faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę

gyvenamąją vietą.

2.13 straipsnis. Neveiksnių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta

1. Neveiksnaus

fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama jo globėjo nuolatinė

gyvenamoji vieta, jeigu globėjas ir globotinis gyvena toje pačioje valstybėje.

2. Jeigu

neveiksnus fizinis asmuo gyvena kitoje valstybėje negu jo globėjas ir toje

valstybėje yra neveiksnaus asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų

centras, laikoma, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje.

2.14 straipsnis. Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta

1. Nepilnamečių

fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų

(rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta.

2. Jeigu

nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios

vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su

kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu

teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.

2.15 straipsnis. Sandorio šalių teisė pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą

Sandorio šalys

turi teisę raštu pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą sandoriui vykdyti ir iš

to sandorio kylančioms teisėms įgyvendinti.

2.16 straipsnis. Fizinio asmens gyvenamoji vieta

1. Fizinio

asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai

gyvena.

2. Jeigu asmuo

faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai

susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta

arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu

atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur

yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta.

3. Jeigu asmens

nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12

straipsnyje numatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė

gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta. Ši taisyklė taikoma ir pabėgėliams iš

valstybės, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jie neįkūrė savo

nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje pagal šio kodekso 2.12

straipsnį.

2.17 straipsnis. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai

1. Nustatant

fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje

vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose

registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją

vietą.

2. Jeigu fizinio

asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens

gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta.

3. Fizinis asmuo

privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar

skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios

pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti

pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens

gyvenamojoje vietoje.

2.18 straipsnis. Civilinės būklės aktų valstybinė registracija

Valstybė

privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus:

1) asmens

gimimą;

2) asmens mirtį;

3) santuokos

sudarymą;

4) santuokos

nutraukimą;

5) įvaikinimą;

6) tėvystės

(motinystės) pripažinimą ir nustatymą;

7) vardo ir

pavardės pakeitimą;

8) asmens lyties

pakeitimą;

9) partnerystę.

2.19 straipsnis. Civilinės būklės aktų registravimo tvarka

1. Civilinės

būklės aktus, išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos

įstaigos, padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų įrašų knygose ir

asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą.

2. Civilinės

būklės aktų registravimo, aktų įrašų keitimo, papildymo ir ištaisymo tvarką

nustato šio kodekso trečioji knyga.

2.20 straipsnis. Teisė į vardą

1. Kiekvienas

fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą

(vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito

asmens vardu.

2. Fizinis asmuo

turi teisę naudoti savo pilną ar sutrumpintą vardą (vardus) ir reikalauti iš

kitų asmenų nesinaudoti ir neveikti jo vardu be leidimo.

3. Fizinio

asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisės aktai.

4. Fizinis

asmuo, pakeitęs pavardę ar vardą, privalo apie tai pranešti savo skolininkams

ir kreditoriams. Jeigu šios pareigos asmuo neįvykdo, jam tenka su nepranešimu

apie savo pavardės (vardo) pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo

rizika.

2.21 straipsnis. Teisės į vardą gynimas

1. Fizinis

asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai

veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo

juo naudotis, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas

įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti tokiais

neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

2. Tokį ieškinį

po fizinio asmens mirties turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2.22 straipsnis. Teisė į atvaizdą

1. Fizinio

asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti

atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali

būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali

duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Asmens

sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla,

jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu

fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies),

padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu

tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

3. Fizinis

asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka

reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir

tėvai.

2.23 straipsnis. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą

1. Fizinio

asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą

gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti

jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. Privataus gyvenimo

pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias

patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas,

neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių,

susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir

informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę

paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti

veiksmai.

3. Draudžiama

rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo

turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija, išskyrus įstatymų

nustatytas išimtis. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens

privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje,

tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą

tokią informaciją žinoti.

4. Privataus

asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat

asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant šio straipsnio 1 ir 3 dalyse

nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo,

išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar

informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai,

kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį

dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

5. Šio

straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyti apribojimai, susiję su informacijos apie

asmenį skelbimu ir rinkimu, netaikomi, kai tai daroma motyvuotu teismo

sprendimu.

2.24 straipsnis. Asmens garbės ir orumo gynimas

1. Asmuo turi

teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo

garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų

paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią

teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių

duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama,

jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo

priešingai.

2. Jeigu

tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo

priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie

duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta

visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip

paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar

kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo

priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo

atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei.

3. Reikalavimą

atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar

tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne.

4. Jeigu

visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti

paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo

įgyja teisę kreiptis į teismą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių kito asmens reputaciją,

paneigimo tvarką ir terminus tokiu atveju nustato teismas.

5. Visuomenės

informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės

neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir

neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog

paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė

jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo

priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais

atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo

ir jo veikla.

6. Paskleidęs

tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės,

jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar

visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai

siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

7. Jeigu

nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius

duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti

iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Baudos dydį

nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos

atlyginimo.

8. Šio

straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens

dalykinę reputaciją.

9. Šio

straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo

posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis

neatsako.

2.25 straipsnis. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą

1. Fizinis asmuo

neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo atstovo

pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie

moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas

raštu.

2. Atlikti

intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik

asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu.

Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau

neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį

operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas

nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę,

kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios.

3. Asmuo raštu

gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą.

4. Žmogaus

audinių ir organų donorystės ir transplantacijos tvarką nustato atskiras

įstatymas.

5. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai

negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai.

6. Asmuo, kurio

teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš

kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

2.26 straipsnis. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę

1. Fizinio

asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar

apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymų

nustatytais atvejais.

2. Asmens

sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia

pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad

būtų apsaugoti visuomenės interesai.

3. Asmens

psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu. Sutikimą

atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba

teismas. Jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė

medicinos pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo.

4. Asmuo gali

būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo

leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis

savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar

gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau

kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų

nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą

priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti

asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti

pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

5. Asmenys,

neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą

turtinę ir neturtinę žalą.

2.27 straipsnis. Teisė pakeisti lytį

1. Nesusituokęs

pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai

mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu.

2. Lyties

pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai.

2.28 straipsnis. Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu

1. Fizinį asmenį

teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje

vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra.

2. Jeigu

negalima nustatyti dienos, kurią gauti apie nesantįjį paskutiniai duomenys,

nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.

2.29 straipsnis. Nežinia kur esančio fizinio asmens turto apsauga

1. Suinteresuotų

asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria asmens, kurio buvimo vieta

nežinoma, turto laikinąjį administratorių. Laikinuoju administratoriumi gali

būti skiriamas asmens sutuoktinis, artimieji giminaičiai arba asmenys,

suinteresuoti išsaugoti jo turtą. Laikinasis administratorius privalo

inventorizuoti turtą ir imtis priemonių turtui išsaugoti. Administratoriaus

atlyginimą nustato teismas, išskyrus atvejus, kai laikinuoju administratoriumi

paskirtas asmens sutuoktinis ar artimasis giminaitis. Jie šias funkcijas

atlieka neatlygintinai.

2. Laikinasis

administratorius valdo turtą, iš to turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur

esantysis privalo išlaikyti, apmoka nežinia kur esančio asmens skolas.

Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis

administratorius gali tik teismo leidimu.

3. Jeigu asmens,

kurio buvimo vieta nežinoma, turtą sudaro įmonė, teismas skiria jos

administratorių. Šis veikia įmonės savininko vardu.

4. Kai teismo

sprendimu asmuo yra pripažintas nežinia kur esančiu, jo turtui teismo nutartimi

skiriamas nuolatinis administratorius.

5. Turto

administratoriumi asmuo gali būti paskirtas tik jo sutikimu.

2.30 straipsnis. Sprendimo pripažinti fizinį asmenį nežinia kur esančiu panaikinimas

1. Jeigu

pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta,

teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina

jo turto administravimą.

2. Pajamos,

kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo turto administratorius,

grąžinamos grįžusiam turto savininkui, o turto administratoriui grįžęs turto

savininkas turi atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.

2.31 straipsnis. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu

1. Fizinis asmuo

gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje

trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios

tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti

jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, – jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis

mėnesius. Šių terminų pradžia nustatoma pagal šio kodekso 2.28 straipsnio 2

dalies taisyklę.

2. Karys ar

kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka

paskelbiamas mirusiu ne anksčiau, kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų

pasibaigimo dienos.

3. Asmuo gali

būti paskelbiamas mirusiu nepaisant to, ar prieš tai jis buvo pripažintas

nežinia kur esančiu, ar ne.

4. Paskelbto

mirusiu asmens mirties data yra laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo

sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be

žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą

spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens

mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.

5. Tokio asmens

mirties vieta yra laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu

konkrečios asmens mirties vietos nustatyti negalima, jo mirties vieta laikoma

paskutinė žinoma jo buvimo vieta.

6. Asmens

paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta

jo mirčiai.

2.32 straipsnis. Paskelbto mirusiu fizinio asmens atsiradimo pasekmės

1. Jeigu

paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas

panaikina sprendimą paskelbti asmenį mirusiu.

2. Grįžęs asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti

savo turtą, kuris, paskelbus asmenį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais

atvejais, kai asmuo nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę,

neatsižvelgiant į grįžimo laiką, reikalauti grąžinti jo turtą, išlikusį pas

įpėdinius.

3. Grįžęs asmuo

taip pat turi teisę išsireikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems

asmenims, arba jo vertę. Tačiau sąžiningam turto įgijėjui turi būti atlyginami

visi nuostoliai, susiję su turto ar jo vertės išreikalavimu.

2.33 straipsnis. Juridinio asmens sąvoka

1. Juridinis

asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali

savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu

teisme.

2. Šios knygos

II dalies normos taikomos atskiroms juridinių asmenų teisinėms formoms, išskyrus,

jeigu šio kodekso normos numato kitaip.

3. Juridinių

asmenų, nurodytų Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir

įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme,

steigimą, valdymą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą šis kodeksas

reglamentuoja tiek, kiek Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių

įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių

įstatymas nenumato kitaip.

Straipsnio

Nr.

XI-372,

2009-07-21, Žin., 2009, Nr. 93-3965 (2009-08-04)(papildyta 3 dalimi)

2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys

1. Juridiniai

asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.

2. Viešieji juridiniai

asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,

nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti

viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir

savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).

3. Privatieji

juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius

interesus.

4. Viešiesiems

juridiniams asmenims šios knygos VII skyrius taikomas subsidiariai.

5. Viešiesiems

juridiniams asmenims šios knygos IX skyrius netaikomas.

2.35 straipsnis. Valstybė ir savivaldybės

1. Valstybė ir

savivaldybės yra juridiniai asmenys.

2. Valstybės ir

savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Lietuvos Respublikos

Konstitucija, yra juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais.

3. Valstybei ir

savivaldybėms netaikomos šios knygos II dalies normos, išskyrus šio kodekso

2.36, 2.74, 2.76, 2.80, 2.84, 2.85 straipsnius.

4. Šio

straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės ir savivaldybių institucijos pateikia

juridinių asmenų registrui dokumentus ir duomenis, nurodytus šio kodekso 2.46

ir 2.66 straipsniuose.

2.36 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose

1. Valstybė,

savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais

pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.

2. Valstybė ir

savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas

įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas.

2.37 straipsnis. Religinės bendruomenės ir bendrijos

1. Tradicinės

religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys. Kitos religinės

bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises šios knygos V skyriuje

ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

2. Religinių

bendruomenių ir bendrijų struktūriniai padaliniai, kurie pagal religinių

bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutus ar kitas normas atitinka šio kodekso

2.33 straipsnyje nustatytas sąlygas, yra juridiniai asmenys. Tokie

struktūriniai padaliniai juridinių asmenų registrui pateikia dokumentus,

patvirtinančius, kad yra šioje dalyje nurodytos aplinkybės.

3. Religinės

bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio

asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie

neprieštarauja įstatymams, ir šiems juridiniams asmenims taikomi tik šios

knygos IV, VI skyriai, 2.84, 2.85 straipsniai bei, kiek tai neprieštarauja šio

straipsnio 1 daliai, V skyrius.

2.38 straipsnis. Profesinės sąjungos

1. Profesinės

sąjungos yra juridiniai asmenys, jeigu yra įvykdytos šio straipsnio 2 dalies

nuostatos.

2. Profesinė

sąjunga yra įsteigiama, jeigu ji turi ne mažiau kaip dvidešimt

steigėjų arba jeigu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje jie sudarytų ne mažiau

kaip 1/10 visų darbuotojų (o 1/10 visų darbuotojų būtų ne mažiau kaip

trys darbuotojai), ir profesinės sąjungos susirinkime yra patvirtinti jos

įstatai bei išrinkti valdymo organai.

3. Profesinės

sąjungos steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ar fiziniai

asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, ne jaunesni kaip keturiolikos

metų ir dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais.

4. Profesinėms

sąjungoms taikomas šios knygos V skyrius, kiek tai neprieštarauja šio

straipsnio 1 daliai. Profesinės sąjungos pateikia juridinių asmenų registrui

dokumentus, patvirtinančius šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-881,

2010-06-04, Žin., 2010, Nr. 71-3554 (2010-06-19)

2.39 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimas

1. Juridinis asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų

galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų.

2. Juridinio asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė, tačiau

jis negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai

nuo juridinio asmens.

3. Juridinio

asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir

klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos

tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų

pavadinimus, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir

organizacijų vardus, prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas

neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį

Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus

žinomus prekių ir paslaugų ženklus.

4. Juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra

saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas

įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo teisės akto priėmimo, jei taikoma šio

kodekso 2.46 straipsnio 3 dalis.

5. Juridinių

asmenų registro nuostatai gali nustatyti papildomus reikalavimus juridinių

asmenų pavadinimui.

2.40 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo sudarymas

1. Juridinio

asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų

perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę.

2. Juridinio

asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos

normų ir negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų

rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš

kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio.

3. Juridinio

asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti

suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks

pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su

užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti

sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar

kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą.

2.41 straipsnis. Steigiamo juridinio asmens pavadinimas

1. Juridinio

asmens steigėjai gali kreiptis į juridinių asmenų registrą dėl steigiamo

juridinio asmens pavadinimo laikino įtraukimo į juridinių asmenų registrą.

2. Steigiamo

juridinio asmens pavadinimui taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir juridinio

asmens pavadinimui, išskyrus šio kodekso 2.39 straipsnio 4 dalį ir 2.42

straipsnį.

3. Steigiamo

juridinio asmens pavadinimas įtraukiamas į juridinių asmenų registrą šešiems

mėnesiams ir šiam terminui pasibaigus išbraukiamas nepranešus apie tai

juridinio asmens steigėjams.

2.42 straipsnis. Teisė į juridinio asmens pavadinimą

1. Neleidžiama

įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito juridinio asmens pavadinimu arba

naudoti kito juridinio asmens pavadinimą be jo sutikimo.

2. Juridinis

asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai

naudoja pirmojo pavadinimą, arba dėl to, kad kitas asmuo turi ar naudoja

pavadinimą, kuris neatitinka šio kodekso 2.39 straipsnio reikalavimų, turi

teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį

nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais

veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o jeigu pažeista šio straipsnio 1

dalis, – taip pat reikalauti, kad asmuo perduotų viską, ką gavo prisidengęs ar

naudodamas pavadinimą be jo savininko sutikimo.

2.43 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo keitimas

1. Juridinis

asmuo prieš pakeisdamas savo pavadinimą privalo apie tai pranešti viešai vieną

kartą arba pranešti visiems juridinio asmens kreditoriams raštu.

2. Jeigu

juridinis asmuo neįvykdo pareigos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, jam tenka

su nepranešimu apie pavadinimo pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo

rizika.

3. Juridinio

asmens pavadinimas keičiamas keičiant steigimo dokumentus, kurie registruojami

juridinių asmenų registre tik tada, kai įvykdyti šio straipsnio 1 dalies

reikalavimai.

4. Juridinis

asmuo gali kreiptis į juridinių asmenų registrą dėl numatomo suteikti juridinio

asmens naujojo pavadinimo laikino įtraukimo į juridinių asmenų registrą. Tokiu

atveju mutatis mutandis taikomas šio kodekso 2.41 straipsnis.

2.44 straipsnis. Juridinio asmens dokumentuose nurodoma informacija

1. Juridinio

asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja turėdamas santykių su kitais

subjektais, (raštuose, sąskaitose, prekybos dokumentuose ir t. t.) privalo būti

nurodyta:

1) juridinio

asmens pavadinimas;

2) juridinio

asmens teisinė forma;

3) juridinio

asmens buveinė;

4) juridinio

asmens kodas;

5) registras,

kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą juridinį asmenį.

2. Jeigu

juridinis asmuo yra bankrutuojantis ar likviduojamas, apie tai taip pat turi

būti pažymima šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose.

3. Neteko galios

nuo 2012-04-14

4. Jei šio

straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose yra minimas juridinio asmens

kapitalas, tai turi būti nurodomas įstatinis kapitalas ir apmokėto įstatinio

kapitalo dydis.

Straipsnio

Nr.

XI-1953,

2012-03-29, Žin., 2012, Nr. 44-2146 (2012-04-14)

2.45 straipsnis. Juridinio asmens dalyvis

Juridinio asmens

dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi

nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo

nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar)

pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.

2.46 straipsnis. Juridinių asmenų steigimo dokumentai

1. Juridiniai

asmenys veikia pagal savo steigimo dokumentus: įstatus, steigimo sandorį arba

įstatymų numatytais atvejais – bendruosius nuostatus. Pagal šį kodeksą įstatams

prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai.

2. Steigimo

dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms

įstatymų normoms.

3. Viešieji

juridiniai asmenys gali veikti pagal įstatymus ar, jei įstatymai numato, pagal

valstybės ar savivaldybių institucijos priimtą teisės aktą dėl viešojo

juridinio asmens steigimo, jei toks teisės aktas nenumato, kad viešasis

juridinis asmuo veikia pagal valstybės ar savivaldybių institucijos

patvirtintus įstatus.

4. Juridinio

asmens steigimo dokumentai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių

asmenų registrui per šešis mėnesius nuo steigimo dokumentų sudarymo, jeigu kiti

įstatymai nenustato kitokio termino.

5. Juridinio

asmens steigimo dokumentus pasirašiusių fizinių asmenų parašų tapatumas turi

būti notaro patvirtintas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

2.47 straipsnis. Juridinio asmens įstatai

1. Juridinio

asmens įstatuose, o jeigu juridinis asmuo neturi įstatų, – steigimo sandoryje

arba bendruosiuose nuostatuose, jeigu juridinis asmuo veikia pagal bendruosius

nuostatus, arba teisės akte, jei viešasis juridinis asmuo veikia pagal teisės

aktą, turi būti nurodyta:

1) juridinio

asmens pavadinimas;

2) juridinio

asmens teisinė forma;

3) (neteko galios nuo 2010 m. sausio 1 d.);

4) juridinio asmens veiklos tikslai;

5) juridinio

asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka;

6) juridinio

asmens organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka arba, jei

organai nesudaromi, o juridinis asmuo savo teises įgyvendina per juridinio

asmens dalyvį, – juridinio asmens dalyvis;

7) juridinio

asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka;

8) juridinio

asmens veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;

9) kitos

įstatymų, juridinio asmens steigėjo ar dalyvio nustatytos nuostatos.

2. Viešųjų

juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai,

nurodant veiklos sritį bei rūšį.

3.

Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencijos ir šaukimo tvarkos, kitų

juridinio asmens organų kompetencijos bei skyrimo ir atšaukimo tvarkos,

juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarkos nurodyti nereikia, jeigu ji

nesiskiria nuo įstatymuose nustatytos ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.48 straipsnis. Juridinių asmenų turtas

1. Juridiniai

asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise.

2. Turtas, kurį

juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso

juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise.

2.49 straipsnis. Juridinio asmens buveinė

1. Juridinio

asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas.

Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė,

adresą.

2. Jeigu

juridinio asmens buveinė, nurodyta juridinių asmenų registre ar sandoryje, ir

jo nuolatinio valdymo organo buvimo vieta nesutampa, tai tretieji asmenys

nuolatinio valdymo organo buvimo vietą turi teisę laikyti juridinio asmens

buveine.

3. Visas

susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta

juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2

dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip.

4. Sprendimą dėl

juridinio asmens buveinės priima steigėjai. Sprendimas dėl juridinio asmens

buveinės pakeitimo priimamas juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta

tvarka, jeigu kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą

reglamentuojančiuose įstatymuose.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.50 straipsnis. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievolesPakeista šioje redakcijoje

1. Juridinis

asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise

priklausančiu turtu.

2. Juridinis

asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako

pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens

steigimo dokumentuose numatytus atvejus.

3. Kai juridinis

asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų

veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo

turtu subsidiariai.

4. Juridiniai

asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu

prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens

turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai

nenustato kitaip.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.51 straipsnis. Juridinio asmens veiklos laikotarpis

1. Juridinis asmuo gali būti įsteigtas ribotam ar neribotam laikui.

Laiko riba gali būti nurodyta tiek data, tiek tam tikrų sąlygų buvimu ar

nebuvimu.

2. Jei juridinio

asmens steigimo dokumentuose nenurodyta, kad juridinis asmuo įsteigtas ribotam

laikui, laikoma, kad toks juridinis asmuo yra įsteigtas neribotam laikui.

2.52 straipsnis. Juridinio asmens finansiniai metai

1. Juridinio

asmens finansiniai metai yra kalendoriniai metai.

2. Juridinio

asmens finansiniais metais gali būti ir kitas dvylikos mėnesių laikotarpis. Jis

turi būti nurodytas juridinio asmens steigimo dokumentuose.

3. Kai

finansiniai metai keičiami, finansinių metų pabaiga yra laikoma naujų

finansinių metų pabaiga, jei laikotarpis nuo finansinių metų pradžios iki naujų

finansinių metų pabaigos yra ne ilgesnis nei aštuoniolika mėnesių. Jei šis laikotarpis

yra ilgesnis nei aštuoniolika mėnesių, tai nustatomi pereinamieji finansiniai

metai, kurių pradžia yra senų finansinių metų pabaiga, o pabaiga – naujų

finansinių metų pradžia.

4. Įsteigus

juridinį asmenį, juridinio asmens pirmaisiais finansiniais metais yra laikomas

laikotarpis nuo jo įsteigimo dienos iki finansinių metų pabaigos. Juridiniam

asmeniui pasibaigus, paskutiniais finansiniais metais yra laikomas laikotarpis

nuo finansinių metų pradžios iki juridinio asmens pabaigos dienos.

5. Juridinio

asmens finansiniai metai gali būti keičiami ne dažniau nei vieną kartą per

penkerius metus. Ši nuostata netaikoma, jeigu juridinis asmuo keičia savo

finansinius metus į finansinius metus, sutampančius su kalendoriniais metais.

2.53 straipsnis. Juridinio asmens filialas

1. Juridinio

asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo

buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų.

2. Juridinio

asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo

prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles.

2.54 straipsnis. Juridinio asmens filialo nuostatai

1. Juridinio

asmens filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus. Juose

turi būti nurodyta:

1) filialo

pavadinimas;

2) (neteko

galios nuo 2010 m. sausio 1 d.);

3) filialo

veiklos tikslai;

4) filialo

valdymo organas ir jo kompetencija;

5) filialo

veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;

6) kitos

įstatymų ar juridinio asmens nustatytos nuostatos.

2. Juridinio

asmens filialo nuostatuose taip pat turi būti nurodoma informacija apie filialą

įsteigusį asmenį, nustatyta šio kodekso 2.44 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 5

punktuose, ir juridinio asmens valdymo organas, turintis teisę skirti ar

atšaukti filialo valdymo organus, priimti sprendimus dėl filialo teisinio

statuso.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.55 straipsnis. Filialų reglamentavimas

1. Filialams ir

jų veiklai taikomos šios knygos II dalies normos tiek, kiek jos neprieštarauja

filialo esmei, ir atsižvelgiant į šiam straipsnyje numatytus ypatumus.

2. Filialo

dokumentuose, nurodytuose šio kodekso 2.44 straipsnyje, turi būti pateikiama

analogiška informacija ir apie juridinį asmenį, išskyrus informaciją, nurodytą

šio kodekso 2.44 straipsnio 3 dalyje, jei filialo steigėjas yra užsienio

juridinis asmuo ar kita organizacija.

3. Užsienio

juridinis asmuo ar kita organizacija, įregistravę filialą, privalo informuoti juridinių

asmenų registrą apie pateiktų registrui juridinio asmens ar kitos organizacijos

dokumentų ir duomenų pasikeitimus ir apie juridinio asmens ar kitos

organizacijos teisinį statusą, pateikti juridinio asmens, kitos organizacijos

ar filialo metinių finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu užsienio juridinio

asmens ar kitos organizacijos metinių finansinių ataskaitų rinkinys sudaromas

vadovaujantis skirtingais, negu taikomi Europos Sąjungoje, reikalavimais ir

finansinė atskaitomybė būtina pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, taikomus

užsienio juridiniam asmeniui ar kitai organizacijai.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.56 straipsnis. Juridinio asmens atstovybė

1. Juridinio asmens atstovybė yra juridinio asmens

padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atlikti veiksmus, nurodytus

šio straipsnio 2 dalyje.

2. Juridinio asmens atstovybė turi teisę atstovauti

juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus

veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau

tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę,

arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės.

3. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo.

2.57 straipsnis. Juridinio asmens atstovybės nuostatai

1. Juridinio

asmens atstovybė veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus, kuriuose

turi būti nurodyta:

1) atstovybės

pavadinimas;

2) atstovybės

buveinė;

3) atstovybės

veiklos tikslai;

4) atstovybės

valdymo organas ir jo kompetencija;

5) atstovybės veiklos

laikotarpis, jei jis yra ribotas;

6) kitos įstatymų ar juridinio asmens nustatytos nuostatos.

2. Juridinio

asmens atstovybės nuostatuose taip pat turi būti nurodoma informacija apie

atstovybę įsteigusį asmenį, nurodyta šio kodekso 2.44 straipsnyje, ir juridinio

asmens valdymo organas, turintis teisę skirti ar atšaukti atstovybės valdymo

organus, priimti sprendimus dėl atstovybės teisinio statuso.

2.58 straipsnis. Juridinio asmens atstovybės reglamentavimas

1. Atstovybėms

ir jų veiklai taikomos šios knygos II dalies normos tiek, kiek jos

neprieštarauja atstovybės esmei, ir atsižvelgiant į šiame straipsnyje numatytus

ypatumus.

2. Atstovybės

dokumentuose, nurodytuose šio kodekso 2.44 straipsnyje, turi būti pateikiama

tokia pat informacija ir apie juridinį asmenį, išskyrus informaciją, nurodytą

šio kodekso 2.44 straipsnio 3 dalyje, jei atstovybės steigėjas yra užsienio

juridinis asmuo ar kita organizacija.

3. Užsienio

juridinis asmuo ar kita organizacija, įregistravę atstovybę, privalo informuoti

juridinių asmenų registrą apie pateiktų registrui juridinio asmens dokumentų ir

duomenų pasikeitimus ir apie juridinio asmens teisinį statusą.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

V

2.59 straipsnis. Juridinio asmens steigimo tvarka

Juridiniai asmenys steigiami šio kodekso ir įstatymų nustatyta tvarka.

Steigimo procedūros klausimus, kurių nereglamentuoja įstatymai, gali nustatyti

steigėjai.

2.60 straipsnis. Juridinio asmens steigėjai

1. Juridinio

asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Valstybė,

priėmusi atitinkamą įstatymą ar, jeigu įstatymai numato, kitą teisės aktą, taip

pat savivaldybė, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, jeigu įstatymai

tai numato, priėmusios atitinkamą teisės aktą, kurio pagrindu įsteigiamas

viešasis juridinis asmuo, taip pat yra laikomos juridinio asmens steigėjomis.

2. Juridinio

asmens steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

3. Įstatymai

gali numatyti atvejus, kai viešajai tvarkai apsaugoti arba taikant atsakomąsias

priemones, tam tikrų juridinių asmenų steigėju ar dalyviu negali būti užsienio

juridinis asmuo ar kita organizacija arba užsienietis.

2.61 straipsnis. Sandoriai iki juridinio asmens įsteigimo

1. Tam

tikras juridinio asmens valdymo organas ar kitas steigimo dokumente nustatytas

organas gali patvirtinti sandorius, kuriuos juridinio asmens vardu ir dėl jo

interesų sudarė kiti asmenys iki juridinio asmens įsteigimo. Sudarant tokį

sandorį turi būti nurodoma, kad jis sudaromas steigiamo juridinio asmens vardu

ir dėl jo interesų. Jei tokia nuoroda nepateikiama, tai sandorį sudaręs asmuo

ir juridinis asmuo, kurio valdymo organas ar kitas steigimo dokumente

nustatytas organas patvirtino dėl jo interesų sudarytą sandorį, turi solidarią

pareigą įvykdyti prievoles.

2. Jeigu tokio

sandorio vėliau įsteigto juridinio asmens organas nepatvirtina, visos pagal

sandorį atsiradusios prievolės tenka sandorį sudariusiam asmeniui. Jeigu tokį

sandorį sudarė keli asmenys, tai juridiniam asmeniui jo nepatvirtinus visi

asmenys pagal atsiradusias prievoles atsako solidariai.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.62 straipsnis. Juridinių asmenų registras

1. Juridinis

asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre.

2. Juridinių

asmenų registre įrašomi juridiniai asmenys ir kaupiami duomenys bei dokumentai

apie juos. Juridinių asmenų registras yra pagrindinis valstybės registras.

3. Juridiniai

asmenys privalo juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą

visus įstatymų reikalaujamus duomenis (atskleidimo principas).

4. Vadovaujančiąją

juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigą ir registro tvarkymo įstaigą

(registro tvarkytoją) nustato įstatymas.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.63 straipsnis. Juridinio asmens įsteigimo momentas

1. Juridinis

asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre.

2. Įstatymas ar

įstatymų numatytais atvejais kitas teisės aktas, kuriuo yra įsteigtas viešasis

juridinis asmuo, gali nustatyti, kad juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo

teisės akto dėl jo įsteigimo įsigaliojimo. Tokiu atveju tame teisės akte turi

būti pateikti šio kodekso 2.66 straipsnyje nurodyti duomenys, o toks teisės

aktas privalo būti viešai paskelbtas bei perduotas juridinių asmenų registrui.

2.64 straipsnis. Juridinių asmenų registravimas

1. Juridinis

asmuo registruojamas juridinių asmenų registre, kai pateikiami šio straipsnio 2

dalyje nurodyti dokumentai, jei šio kodekso normos ar šio kodekso numatytais

atvejais kiti įstatymai nenustato kitaip.

2. Juridiniam

asmeniui įregistruoti juridinių asmenų registre turi būti pateikti šie

dokumentai:

1) nustatytos

formos prašymas įregistruoti juridinį asmenį;

2) juridinio

asmens steigimo dokumentai;

3) licencija,

jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo;

4) dokumentai,

patvirtinantys registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų

atitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad

juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje

nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo

dokumentuose numatytos aplinkybės. Šiuos dokumentus surašo ar tvirtina notaras,

išskyrus juridinių asmenų registro nuostatų numatytais atvejais;

5) (neteko

galios nuo 2010 m. sausio 1 d.);

6) kiti įstatymų

nustatyti dokumentai.

3. Juridinis

asmuo turi būti įregistruojamas per tris darbo dienas nuo visų šio straipsnio 2

dalyje išvardytų dokumentų pateikimo ir atlyginimo už registravimą sumokėjimo.

4. Juridinių

asmenų registravimo tvarką nustato juridinių asmenų registro nuostatai. Juos

tvirtina Vyriausybė.

5. Už juridinių

asmenų, jų filialų ir atstovybių registravimą, jų duomenų, informacijos ir

steigimo dokumentų pakeitimo įregistravimą mokamas atlyginimas. Atlyginimo dydį

nustato Vyriausybė.

6. Juridinis

asmuo gali būti išregistruotas iš juridinių asmenų registro tik tuo atveju, kai

juridinis asmuo pasibaigia.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.65 straipsnis. Juridinio asmens kodas

Juridinį asmenį

įregistravęs registro tvarkytojas juridiniam asmeniui suteikia juridinio asmens

kodą ir išduoda juridinių asmenų registro išrašą.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.66 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenys

1. Juridinių

asmenų registre turi būti nurodyti:

1) juridinio

asmens pavadinimas;

2) juridinio

asmens teisinė forma;

3) juridinio

asmens kodas;

4) juridinio

asmens buveinė (adresas);

5) juridinio

asmens organai;

6) juridinio

asmens valdymo organų nariai (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta);

7) juridinio asmens valdymo organų nariai ir

juridinio asmens dalyviai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti

sandorius, jų teisių ribos;

8) juridinio

asmens filialai ir atstovybės (pavadinimai, kodai, buveinės, filialų ir

atstovybių valdymo organų nariai);

9) juridinio

asmens veiklos apribojimai;

10) juridinio

asmens teisinis statusas;

11) juridinio

asmens pasibaigimas;

12) juridinio

asmens registro duomenų ir dokumentų keitimo datos;

13) juridinio

asmens finansiniai metai;

14) kiti

įstatymų numatyti duomenys.

2. Registruojant

juridinius asmenis, kurių dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles,

papildomai turi būti nurodomi juridinio asmens dalyvio fizinio asmens vardas,

pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba juridinio asmens pavadinimas,

teisinė forma, kodas, buveinė.

3. Kai

pasikeičia šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti duomenys, taip pat kai

pakeičiami steigimo dokumentai ar kiti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti

duomenys, juridinis asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą

įregistruoti pakeitimus juridinių asmenų registre per trisdešimt dienų nuo

pakeitimų padarymo dienos. Kartu su prašymu įregistruoti pakeitimą turi būti

pateikti dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.64 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir

visas pakeisto dokumento tekstas, jei dokumentas keičiamas.

4. Juridinių

asmenų registrui pateikiamas įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys

(konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir metinis pranešimas

(konsoliduotasis metinis pranešimas) kiekvienais metais per trisdešimt dienų

nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kitaip.

5. Šio

straipsnio 1 dalies 1–7 ir 11 punktuose išvardytų duomenų, taip pat steigimo

dokumentų pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre,

išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.67 straipsnis. Asmenys, atsakingi už juridinio asmens dokumentų ir registro duomenų pateikimą registro tvarkytojui

Už juridinio

asmens dokumentų, duomenų bei kitos juridinių asmenų registrui teiktinos

informacijos pateikimą laiku juridinių asmenų registrui atsako juridinio asmens

valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip.

2.68 straipsnis. Atsisakymas registruoti

1. Registro

tvarkytojas gali atsisakyti įregistruoti juridinį asmenį, taip pat registruoti

juridinio asmens dokumentų ir duomenų pakeitimus tik tuo atveju, jeigu:

1) pateiktas

prašymas įregistruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ir

dokumentų pakeitimus, išbraukti duomenis) neatitinka nustatytos formos arba

pateikti ne visi dokumentai, nurodyti šio kodekso 2.63 ir 2.64 straipsniuose;

2) praleisti šio

kodekso 2.46 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai;

3) pateikti

registrui duomenys ir dokumentai neatitinka vieni kitų, yra neaiškūs arba

klaidinantys;

4) dokumentų

forma ar turinys prieštarauja įstatymams.

2. Jeigu yra

kliūčių įregistruoti pateiktus registrui dokumentus ar duomenis, registro

tvarkytojas skiria terminą trūkumus pašalinti. Jei per nustatytą terminą

trūkumai nepašalinami ar registro tvarkytojui nepateikiami pataisyti

dokumentai, juridinių asmenų registro tvarkytojas motyvuotu sprendimu atsisako

registruoti juridinį asmenį (duomenų ar dokumentų pakeitimus).

3. Sprendimas

atsisakyti registruoti juridinį asmenį (registre registruotinų duomenų ar

dokumentų pakeitimus) skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

2.69 straipsnis. Klaidų juridinių asmenų registre taisymas

1. Klaidos

juridinių asmenų registre taisomos juridinio asmens arba asmens, kurio duomenys

įrašyti į registrą, prašymu, taip pat registro tvarkytojo iniciatyva.

2. Pastebėjęs

klaidą registre, registro tvarkytojas apie tai turi nedelsdamas raštu pranešti

juridiniam asmeniui. Jeigu per registro tvarkytojo nustatytą terminą juridinis

asmuo nepareiškia prieštaravimų, kad klaida būtų ištaisyta, registro

tvarkytojas ištaiso registro duomenis.

3. Kai pats

juridinis asmuo, kurio duomenys įregistruoti registre, prašo ištaisyti klaidą

registre, registro tvarkytojas per tris darbo dienas nuo prašymo ir jame

nurodytus faktus patvirtinančių dokumentų gavimo dienos turi ištaisyti registro

duomenis.

4. Jeigu galima,

apie registre ištaisytą klaidą registro tvarkytojas turi pranešti asmenims,

kuriems buvo perduoti klaidingi duomenys.

2.70 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva

1. Jeigu

registre įregistruotas juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujino savo

duomenų juridinių asmenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis

asmuo jokios veiklos nevykdo, arba įmonė nepateikė finansinės atskaitomybės

dokumentų, kaip numatyta šio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje, ilgiau nei

dvidešimt keturis mėnesius ir juridinio asmens registro tvarkytojui nepranešė

apie nepateikimo priežastis, arba valdymo organai negali priimti nutarimų,

kadangi nėra kvorumo dėl valdymo organo narių atsistatydinimo ir tai trunka

ilgiau nei šešis mėnesius, arba jeigu juridinio asmens valdymo organų narių

ilgiau nei šešis mėnesius negalima surasti juridinio asmens buveinėje ir jų

adresais, nurodytais juridinių asmenų registre, tai registro tvarkytojas turi

teisę inicijuoti juridinio asmens likvidavimą.

2. Juridinių

asmenų registro tvarkytojas turi išsiųsti pranešimą apie numatomą juridinio

asmens likvidavimą į juridinio asmens buveinę ir juridinių asmenų registre

nurodytais valdymo organo narių adresais bei šį pranešimą paskelbti juridinių

asmenų registro nuostatuose nustatytame šaltinyje.

3. Jeigu per

tris mėnesius nuo pranešimo apie numatomą juridinio asmens likvidavimą

paskelbimo juridinių asmenų registro tvarkytojas negauna prieštaravimo dėl

juridinio asmens likvidavimo, jis kreipiasi į teismą dėl juridinio asmens

likvidavimo.

4. Registro

tvarkytojo prašymai dėl juridinio asmens likvidavimo nagrinėjami Civilinio

proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.71 straipsnis. Juridinių asmenų registro viešumas

1. Juridinių

asmenų registro duomenys, registre kaupiami dokumentai ir bet kokia kita

registrui pateikta informacija yra vieša.

2. Kiekvienam

juridiniam asmeniui suformuojama atskira byla. Joje kaupiami ir saugomi

registrui pateikti dokumentai, jų kopijos, duomenys bei kita informacija,

susijusi su tuo juridiniu asmeniu.

3. Registro

teikiami rašytinės formos registro duomenų ir informacijos išrašai turi turėti

žymą „išrašas tikras“, o dokumentų kopijos – žymą „kopija tikra“, išskyrus

atvejus, kai tokios žymos asmuo, kuris kreipiasi, nereikalauja. Registro

teikiami elektroninės formos registro duomenų ir informacijos išrašai ir

dokumentų kopijos netvirtinamos žymomis „išrašas tikras“ („kopija tikra“),

išskyrus atvejus, kai tokios žymos asmuo, kuris kreipiasi, reikalauja.

Juridinių asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos

išrašai, dokumentų kopijos turi prima facie galią.

4. Kiekvienas asmuo juridinių asmenų registro

nuostatų nustatyta tvarka turi teisę nedelsiant nemokamai gauti informaciją

žodžiu apie juridinio asmens teisinį statusą ir veiklos apribojimus.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595 (2009-12-22)

Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.72 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenų paskelbimo būdai ir tvarka

1.

Registro tvarkytojas apie juridinio asmens įregistravimą, registro duomenų

pakeitimą turi paskelbti juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta

tvarka ir šių nuostatų nustatytame šaltinyje.

2. Juridinių

asmenų registro duomenys ir registre saugomų dokumentų kopijos teikiami

juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

3. Kiekvienas

asmuo už užmokestį, neviršijantį tokio darbo sąnaudų, turi teisę gauti bet

kokius registro duomenis, registre saugomų dokumentų ar informacijos kopijas.

4. Juridinių asmenų registro duomenys neatlygintinai teikiami:

1) fiziniams

asmenims, kurių duomenys įrašyti registre, – registre kaupiami duomenys apie

šiuos asmenis;

2) teisėtvarkos

institucijoms, teismams ir mokesčių administravimo institucijoms – kiek jų

reikia tiesioginėms funkcijoms atlikti;

3) kitiems

valstybės registrams ir informacinėms sistemoms – pagal duomenų teikimo

sutartis.

5. Užmokestis už

juridinių asmenų duomenų bei dokumentų kopijų teikimą neturi viršyti registro

administravimo išlaidų.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

Nr. XI-485,

2009-11-12, Žin., 2009, Nr. 141-6205 (2009-11-28)

Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.73 straipsnis. Atsakomybė už neteisėtą atsisakymą įregistruoti juridinį asmenį bei už klaidas juridinių asmenų registre

1. Kai neteisėtai atsisakoma įregistruoti juridinį asmenį ir

registruoti registrui pateikiamus duomenis ar registre registruojamus dokumentus,

juridinis asmuo turi teisę reikalauti atlyginti visus jam tokiais veiksmais

padarytus nuostolius.

2. Šio

straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais juridiniam asmeniui padarytus

nuostolius, taip pat nuostolius kitiems asmenims, padarytus tvarkant juridinių

asmenų registrą, atlygina valstybė. Žala išieškoma teismo tvarka. Valstybei

civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja Vyriausybės įgaliota

institucija.

2.74 straipsnis. Juridinių asmenų teisnumas

1. Privatieji

juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir

pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens

savybės kaip lytis, amžius bei giminystė.

2. Viešieji

juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik

tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo

dokumentams ir veiklos tikslams.

3. Juridiniams

asmenims mutatis mutandis taikoma šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalis.

2.75 straipsnis. Juridinių asmenų teisnumo apribojimai

1. Juridinių

asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais

pagrindais ir tvarka.

2. Apriboti

pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu.

2.76 straipsnis. Diskriminacijos draudimas

Draudžiama

teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas

ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.

2.77 straipsnis. Juridinių asmenų veiklos licencijavimas

1. Įstatymų

nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos

tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją.

2. Juridinis

asmuo privalo turėti visas licencijas (leidimus), kurios įstatymuose numatytos

kaip būtinos jo veiklos sąlygos.

2.78 straipsnis. Licencijavimo taisyklės

1. Kiekvienai

įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina

licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita.

2. Licencijavimo

taisyklėse nurodoma:

1)

licencijuojama veikla;

2) licenciją

išduodanti institucija ir jos įgaliojimai;

3) licencijai

gauti reikalingi dokumentai;

4) pateiktų

dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai;

5) licencijų

rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas;

6) licencijos

formos;

7) išduodamų

licencijų registravimo tvarka;

8) atsisakymo

išduoti licencijas atvejai;

9)

licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir

pareigas;

10) licencijos

sąlygų laikymosi priežiūros tvarka;

11) licencijos

galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka.

3. Licencijavimo

taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos.

2.79 straipsnis. Licencijos išdavimas

1. Licencija

išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse

nustatytos sąlygos.

2. Licencija

verstis tam tikra veikla arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti

licenciją turi būti pateiktas pareiškėjui per trisdešimt dienų nuo dokumentų,

reikalingų licencijai išduoti, gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato ko

kita.

3. Atsisakymas

išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti

motyvuotas.

4. Informacija

apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą kaupiama

juridinių asmenų registre. Licencijas išduodanti institucija privalo apie

licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą ar panaikinimą pranešti juridinių

asmenų registrui juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.

5. Gavęs

licenciją juridinis asmuo privalo licencijuojamos veiklos priežiūros

institucijai teikti ir leisti tikrinti licencijavimo taisyklėse nurodytą

informaciją, susijusią su licencijuojama veikla ar licencijos išdavimą

lemiančiomis sąlygomis.

6.

Valstybės rinkliava už licencijos išdavimą neturi viršyti licencijos išdavimo

ir priežiūros sąnaudų.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.80 straipsnis. Administracinių metodų draudimas

1. Draudžiama

valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais

administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.

2. Jei įstatymų

nustatyta tvarka paskelbiama nepaprastoji ar karo padėtis ar tam tikra

teritorija nelaimės rajonu, juridiniai asmenys privalo vykdyti Vyriausybės ar

atitinkamos vietos savivaldos institucijos nurodymus.

2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai

1. Juridiniai

asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina

per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų

steigimo dokumentus.

2. Įstatymų ar

steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines

teises ir pareigas per savo dalyvius.

3. Juridinio

asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti

juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius,

prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio

asmens valdymo organo kompetenciją.

4. Juridinio

asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų

nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijosPakeista šioje redakcijoje

1. Juridinių

asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos

juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo

dokumentai.

2. Kiekvienas

juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių

susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą

reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras

juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti,

kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas yra vienas juridinio asmens

organas, jeigu taip nurodyta juridinio asmens steigimo dokumente.

3. Valdymo

organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą

juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio

asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių

apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip

nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

4. Juridinių

asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais,

jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens

steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali

pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises

ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens

dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas

trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos

dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą,

jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties

termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.83 straipsnis. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją

1. Sandoriai,

kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo

kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai

įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė

šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių

susiklostymo negalėjo to nežinoti.

2. Šio

straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu yra nustatytas kiekybinis atstovavimas, t.

y. juridinio asmens vardu gali veikti tik keli valdymo organo nariai

kartu ar valdymo organo narys ir atstovas kartu, ar valdymo organo narys ir

kito organo narys kartu, ar valdymo organo narys ir dalyvis kartu. Kiekybinis

atstovavimas turi būti numatytas juridinio asmens steigimo dokumentuose,

nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų registro

nuostatų nustatyta tvarka.

3. Asmuo,

sudaręs sandorį šio straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis, yra

subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki

galo nepatenkina.

2.84 straipsnis. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją

1. Sandoriai,

kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo

kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui.

2. Jeigu

juridinis asmuo vėliau pritaria sandoriui, sandoris pradeda galioti nuo jo

sudarymo.

3. Asmuo, šio

straipsnio 1 dalyje numatytomis aplinkybėmis sudaręs sandorį, kuriam juridinis

asmuo nepritaria, privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jeigu

neįrodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo ar dėl aplinkybių

susiklostymo negalėjo nežinoti, jog sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio

asmens valdymo organo kompetenciją.

2.85 straipsnis. Kompetencijos paskelbimas

Juridinių asmenų

valdymo organų kompetencijos, numatytos steigimo dokumentuose, nurodymas

juridinių asmenų registre ir viešas paskelbimas neturi įtakos šio kodekso 2.83

ir 2.84 straipsnių nuostatų taikymui.

2.86 straipsnis. Juridinio asmens valdymo organų narių lygiateisiškumas

Juridinio asmens

valdymo organo nariai turi vienodas teises ir pareigas, išskyrus šio kodekso

2.93 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį.

2.87 straipsnis. Juridinio asmens organų narių pareigos

1. Juridinio

asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų

narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai.

2. Juridinio

asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis

konfidencialumo.

3. Juridinio

asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai

interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.

4. Juridinio

asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo

turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens

organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio

asmens dalyvių sutikimo.

5. Juridinio

asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo

organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio

straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši

informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų

posėdžio protokolą.

6. Juridinio

asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo

narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems

juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba

juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai aiškiai

nenustato kitos informavimo tvarkos.

7. Juridinio

asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas,

nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą

atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar

sutartis nenumato kitaip.

2.88 straipsnis. Juridinio asmens dalyvių balsavimo sutartys

1. Juridinio

asmens dalyviai gali sudaryti sutartį dėl bendro balsavimo juridinio asmens

dalyvių susirinkime. Balsavimo sutartis negalioja, jeigu įsipareigojama:

1) balsuoti

pagal juridinio asmens valdymo organų nurodymus;

2) balsuoti už

visus juridinio asmens valdymo organų pateiktus pasiūlymus;

3) balsuoti

pagal nurodymus ar balsuojant susilaikyti už tam tikrą atlyginimą.

2. Balsavimo

sutartis gali nustatyti, kad balsavimo sutarties šalys išduoda įgaliojimą

trečiajam asmeniui balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkimuose balsavimo

sutarties šalių vardu, ir toks įgaliojimas gali būti panaikintas tik balsavimo

sutarties numatytais atvejais.

3. Balsavimo

sutarties šalys, išdavusios įgaliojimą, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje,

neturi teisės pačios balsuoti ar išduoti įgaliojimus kitiems asmenims balsuoti

juridinio asmens dalyvių susirinkime įgaliojime nurodytais klausimais.

4. Vienai iš

balsavimo sutarties šalių pažeidus balsavimo sutartį, teismas turi teisę

įpareigoti perskaičiuoti juridinio asmens dalyvių susirinkimo balsavimo

rezultatus pagal balsavimo sutartį arba pripažinti juridinio asmens dalyvių

susirinkimo sprendimą negaliojančiu, jei balsavimas pažeidžiant sutartį turėjo

lemiamos įtakos sprendimo priėmimui ar nepriėmimui.

2.89 straipsnis. Balsavimo teisės perleidimas

1. Juridinio

asmens dalyvis gali perleisti teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių

susirinkime kitiems asmenims ir nustatyti balsavimo teisės įgyvendinimo tvarką

ir būdus.

2. Balsavimo

teisės perleidimo sutartis įsigalioja nuo jos ir duomenų apie perleidžiamų

balsų skaičių, perleidimo terminą, balsavimo teisės turėjimo pagrindą,

juridinio asmens dalyvį, perleidžiantį balsavimo teisę, ir asmenį, įgaunantį

balsavimo teisę, atskleidimo juridiniam asmeniui (tiek, kiek reikalauja

juridinio asmens steigimo dokumentai, įstatymai ar nusistovėjusi juridinio

asmens praktika).

3. Juridinis

asmuo privalo balsavimo teises perleidžiančiam juridinio asmens dalyviui ir

asmeniui, įgaunančiam balsavimo teisę, pranešti ir artimiausiame juridinio

asmens dalyvių susirinkime paskelbti apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytų

dokumentų ir informacijos gavimą. Juridinio asmens pareigos, susijusios su

juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimu, įgyvendinamos įgijusio

balsavimo teises asmens atžvilgiu.

4. Balsavimo

teisės perleidimo sutartis negali būti sudaryta ilgesniam nei dešimties metų

terminui.

5. Balsavimo

teisės perleidimo sutartimi gali būti perleidžiamos ir kitos juridinio asmens

dalyvio turimos neturtinės teisės.

2.90 straipsnis. Protokolas

1. Juridinio

asmens kolegialaus organo posėdžiai (susirinkimai) turi būti protokoluojami.

2. Protokole

turi būti nurodyta: posėdžio (susirinkimo) vieta ir laikas, dalyvių skaičius,

kvorumo buvimas, balsavimo rezultatai, sprendimai. Prie protokolo turi būti

pridedamas dalyvių sąrašas ir informacija apie posėdžio (susirinkimo)

sušaukimą. Posėdyje (susirinkime) dalyvaujančių asmenų reikalavimu į protokolą

turi būti įrašoma jų pareikalauta informacija. Visi pakeitimai, papildymai

protokole turi būti aptarti.

3. Protokolai

turi būti saugomi ne mažiau kaip dešimt metų ir kiekvieno dalyvio ar kito jo

valdymo organo nario, dalyvavusio ar turėjusio teisę dalyvauti posėdyje

(susirinkime), reikalavimu turi būti išduodama kopija. Juridinis asmuo iš

juridinio asmens dalyvio už protokolo kopijos išdavimą turi teisę gauti

užmokestį, neviršijantį tokio darbo sąnaudų.

4. Protokolas

nerašomas, jei sprendimą pasirašo visi juridinio asmens organo nariai arba

jeigu juridinio asmens organą sudaro vienas asmuo ir šiuo atveju vieno

juridinio asmens organo nario sprendimas yra prilyginamas juridinio asmens

organo sprendimui.

5. Įstatymai

gali numatyti protokolui kitokius ar papildomus reikalavimus, nei numato šio

straipsnio 2 dalis.

2.91 straipsnis. Protokolo surašymas ir pasirašymas

1. Protokolą

surašo posėdžio (susirinkimo) sekretorius, posėdžio (susirinkimo) pirmininkas,

jei posėdžio (susirinkimo) sekretorius nėra renkamas, arba kolegialus juridinio

asmens organo pirmininkas, jei posėdžio (susirinkimo) pirmininkas ir

sekretorius nėra renkamas.

2. Protokolą

pasirašo jį surašęs asmuo ir posėdžio (susirinkimo) pirmininkas, o jei jis nėra

renkamas, – kolegialaus juridinio asmens organo pirmininkas.

3. Protokolas

turi būti surašytas ir pasirašytas per steigimo dokumentuose arba įstatymuose

nustatytą terminą, tačiau visais atvejais terminas negali būti ilgesnis nei

trisdešimt dienų nuo posėdžio (susirinkimo) dienos.

2.92 straipsnis. Pastabos dėl protokolo

1. Dalyvavę

posėdyje (susirinkime) asmenys turi teisę pareikšti pastabų dėl protokolo per

tris dienas nuo susipažinimo su juo momento, bet ne ilgiau nei per tris dienas

ir steigimo dokumentų protokolui surašyti nustatytą maksimalų terminą.

2. Pastabos dėl

protokolo pridedamos prie protokolo ir nurodoma, ar protokolą pasirašę asmenys

su jomis sutinka, ar nesutinka.

3. Pastabų dėl

protokolo nepareiškimas neriboja teisės ginčyti juridinio asmens organo

nutarimus.

2.93 straipsnis. Balsavimas

1. Juridinių

asmenų kolegialių organų sprendimai priimami balsuojant.

2. Balsų

pasidalijimas po lygiai reiškia, kad tiek pat balsų gauta už, tiek pat prieš.

Balsams pasidalijus po lygiai, lemia kolegialaus organo pirmininko balsas. Jei

kolegialaus organo pirmininko nėra ar jis nedalyvauja priimant sprendimą, tai,

balsams pasidalijus po lygiai, sprendimas laikomas nepriimtu.

3. Balsavimas

gali būti organizuojamas apklausos būdu raštu, jei nė vienas iš kolegialaus

organo narių dėl to neprieštarauja.

4. Kai

neatidėliotinai būtina, teismas gali skirti juridinio asmens organo narius.

5. Juridinio

asmens organo narys gali balsuoti pats arba už save įgalioti balsuoti kitus

asmenis, jeigu kitaip nenumatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose.

6. Juridinio

asmens kolegialaus organo posėdžio (susirinkimo) pirmininko sprendimas dėl

balsavimo rezultatų turi lemiamą reikšmę, išskyrus atvejus, kai balsuojama

raštu arba sudaroma balsų skaičiavimo komisija. Tokiu atveju balsavimo

komisijos sprendimas yra galutinis. Kai posėdžio pirmininkui arba balsų

skaičiavimo komisijai paskelbus balsavimo rezultatus abejojama dėl balsavimo

teisėtumo, turi įvykti pakartotinis balsavimas, jeigu to reikalauja dauguma

kolegialaus organo narių. Jeigu balsavimas vyko neskaičiuojant konkrečių balsų,

turi būti perbalsuota, jeigu bent vienas narys to reikalauja. Perbalsavus

pirmasis balsavimo rezultatas netenka galios.

7. Įstatymai ir

juridinio asmens steigimo dokumentai gali numatyti kitokią balsavimo tvarką.

8. Šio

straipsnio taisyklės netaikomos akcininkų (pajininkų) susirinkimui.

2.94 straipsnis. Sprendimo patvirtinimas

Jei sprendimo

galiojimui reikalingas kito juridinio asmens organo pritarimas, toks pritarimas

gali būti išduodamas vėliau per protingumo kriterijų atitinkantį laiko tarpą.

2.95 straipsnis. Juridinių asmenų pabaiga

1. Juridiniai

asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu.

2.

Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros.

3. Juridinis

asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

2.96 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimas

1. Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens

dalyviai arba teismas įstatymų nustatytais atvejais.

2. Juridinio

asmens, prie kurio prijungiamas kitas juridinis asmuo, sprendimą dėl

reorganizavimo prijungimo būdu gali priimti ir juridinio asmens valdymo

organai, jei yra šios aplinkybės:

1) juridinių asmenų reorganizavimo sąlygos yra paskelbtos, kaip

nustatyta šio kodekso 2.99 straipsnio 2 dalyje, ne vėliau kaip likus trisdešimčiai

dienų iki prijungiamo juridinio asmens dalyvių susirinkimo;

2) bet kuris

juridinio asmens dalyvis turi teisę susipažinti su šio straipsnio 4 dalyje

nurodytais dokumentais;

3) vienas ar

keli juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 balsų juridinio

asmens dalyvių susirinkime, turi teisę reikalauti, kad būtų sušauktas juridinio

asmens dalyvių susirinkimas dėl reorganizavimo prijungimo būdu.

3. Sprendimas

dėl juridinio asmens reorganizavimo priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją

nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkime

dalyvaujančių dalyvių balsų. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo

gali būti priimtas tik praėjus trisdešimčiai dienų nuo viešo paskelbimo apie

reorganizavimo sąlygų sudarymą, kaip nurodyta šio kodekso 2.101 straipsnio 1

dalyje. Sprendimu dėl juridinio asmens reorganizavimo turi būti patvirtintos

reorganizavimo sąlygos ir pakeisti ar priimti nauji steigimo dokumentai.

4. Ne vėliau

kaip likus trisdešimčiai dienų iki juridinio asmens dalyvių susirinkimo dėl

reorganizavimo juridinio asmens dalyviai turi teisę susipažinti su

reorganizavimo sąlygomis, po reorganizavimo tęsiančių veiklą ar naujai kuriamų

juridinių asmenų steigimo dokumentais arba jų projektais ir visų reorganizavime

dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organų parengtomis ataskaitomis,

ekspertų vertinimais bei praėjusių trejų finansinių metų finansinėmis

atskaitomybėmis. Jei reorganizavimo sąlygos buvo sudarytos praėjus šešiems

mėnesiams po nors vieno dalyvaujančio reorganizavime juridinio asmens

finansinių metų pabaigos, pagal tas pačias taisykles kaip ir prieš tai sudaryta

finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma ir juridinio asmens dalyviams

pateikiama tarpinė finansinė atskaitomybė. Ji neturi būti sudaryta anksčiau nei

likus trims mėnesiams iki reorganizavimo sąlygų sudarymo. Kiekvienas juridinio

asmens dalyvis turi teisę gauti visų išvardytų dokumentų kopijas.

5. Juridinių

asmenų valdymo organai privalo juridinių asmenų dalyviams pranešti apie visus

esminius pasikeitimus, įvykusius po reorganizavimo sąlygų sudarymo ir iki

sprendimo dėl reorganizavimo priėmimo, ir šį rašytinį pranešimą pridėti prie

šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų bei pranešti žodžiu apie esminius

pasikeitimus juridinių asmenų dalyvių susirinkime.

2.97 straipsnis. Juridinių asmenų reorganizavimo būdai

1. Juridiniai

asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu.

2. Galimi

juridinių asmenų jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas.

3. Prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių

asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos

reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

4. Sujungimas –

tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį,

kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.

5. Galimi

juridinių asmenų skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas.

6.

Išdalijimas – tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų

išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims.

7. Padalijimas –

tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar

daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto

juridinio asmens teisės ir pareigos.

8. Negalima

reorganizuoti likviduojamo juridinio asmens, kuris likviduojamas ne juridinio

asmens dalyvių sprendimu, arba kai bent vienam juridinio asmens dalyviui yra

perduota dalis likviduojamo juridinio asmens turto.

9. Atskirų

juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai,

reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas.

2.98 straipsnis. Skirtingos teisinės formos juridinių asmenų reorganizavimas

1.

Reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai

asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų

teisines formas, nustatytas išimtis.

2. Pasibaigus reorganizuojamam juridiniam asmeniui, kurio dalyviai

atsako pagal juridinio asmens prievoles, nepaisant reorganizavimo sąlygų,

pasibaigusio reorganizuoto juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai

atsakingi pagal pasibaigusio juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki

teisių ir pareigų perėjimo tęsiančiam veiklą juridiniam asmeniui. Jeigu

juridinio asmens dalyvis netampa po reorganizavimo tęsiančio veiklą juridinio

asmens dalyviu tiek reorganizavimo metu, tiek vėliau, jis neatleidžiamas nuo

šioje dalyje nurodytos atsakomybės.

2.99 straipsnis. Reorganizavimo sąlygos ir reorganizavimo ataskaita

1.

Reorganizavime dalyvaujančių juridinių asmenų valdymo organai privalo parengti

juridinio asmens reorganizavimo sąlygas, kuriose turi būti numatyta:

1) šio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyta informacija apie visus

reorganizavime dalyvaujančius juridinius asmenis;

2)

reorganizavimo būdas, pasibaigiantys juridiniai asmenys ir tęsiantys veiklą po

reorganizavimo juridiniai asmenys;

3)

reorganizuojamo juridinio asmens dalyvio tapimo tęsiančio veiklą po

reorganizavimo juridinio asmens dalyviu tvarka, sąlygos ir terminai bei išmokos

juridinio asmens dalyviams;

4) momentas, nuo

kurio pasibaigiančio juridinio asmens teisės ir pareigos pereina tęsiančiam

veiklą po reorganizavimo juridiniam asmeniui;

5) juridinio

asmens valdymo ir kitiems organams, administracijos darbuotojams ar šio kodekso

2.100 straipsnyje nurodytiems ekspertams suteikiamos papildomos teisės.

2.

Reorganizavimo sąlygos turi būti paskelbtos pagal šio kodekso 2.101 straipsnio

1 dalį ir pateiktos juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo

paskelbimo dieną, taikant šio kodekso 2.66 straipsnio 3 dalį mutatis

mutandis.

3. Kiekvieno

reorganizavime dalyvaujančio juridinio asmens valdymo organai privalo parengti

rašytines ataskaitas, kuriose turi būti nurodyti reorganizavimo tikslai,

paaiškintos reorganizavimo sąlygos, juridinio asmens veiklos tęstinumas ir

nurodyti reorganizavimo terminai bei ekonominiai pagrindai.

4. Šio straipsnio 3 dalis taikoma

tik tuo atveju, kai reorganizavime dalyvauja akcinė bendrovė ar kiti juridiniai

asmenys, kurių dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 visų balsų, to

pareikalauja.

2.100 straipsnis. Reorganizavimo sąlygų įvertinimas

1. Juridinių

asmenų reorganizavimo sąlygas įvertina turintys reikiamą kvalifikaciją

nepriklausomi ekspertai, jeigu tai nustatyta atskirų juridinių asmenų veiklą

reglamentuojančiuose įstatymuose.

2. Nepriklausomus ekspertus

skiria kiekvienas reorganizavime dalyvaujantis juridinis asmuo. Jei norima

paskirti visiems reorganizuojamiems juridiniams asmenims bendrą ekspertą,

tokiam ekspertui turi pritarti juridinių asmenų registro tvarkytojas.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.101 straipsnis. Reorganizuojamų juridinių asmenų kreditorių teisių gynimas

1. Apie reorganizavimo sąlygų

sudarymą turi būti paskelbta viešai tris kartus ne mažesniais kaip

trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta viešai vieną kartą ir pranešta

visiems juridinio asmens kreditoriams raštu. Pranešime turi būti nurodyti šio

kodekso 2.99 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose išvardyti duomenys ir

nurodyta, kur ir nuo kada galima susipažinti su šio kodekso 2.96 straipsnio 4

dalyje išvardytais dokumentais.

2. Reorganizuojamo juridinio asmens kreditorius turi teisę reikalauti

nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius,

jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl

reorganizavimo pasunkės, ir kreditoriui pareikalavus juridinis asmuo nesuteikė

papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo.

3. Reorganizuojamo juridinio asmens kreditoriai turi teisę susipažinti

su šio kodekso 2.96 straipsnio 4 dalyje išvardytais dokumentais ir gauti jų

kopijas.

2.102 straipsnis. Reorganizavimo negaliojimas

1. Reorganizavimą pripažinti negaliojančiu gali tik teismas ir tik tuo

atveju, kai yra šios aplinkybės:

1) atitinkami

reorganizavimo procedūros dokumentai nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių

asmenų registrui;

2) juridinių

asmenų dalyvių ar kito valdymo organo sprendimai dėl reorganizavimo yra

negaliojantys;

3) neįvykdyti

visi įstatymų imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo reikalavimai.

2.

Reorganizavimo pripažinti negaliojančiu negalima, jei nuo juridinio asmens

pasibaigimo iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei šeši mėnesiai.

3. Jei įmanoma, teismas privalo suteikti protingą terminą ištaisyti

klaidoms, dėl kurių reorganizavimas pripažintinas negaliojančiu.

4. Teismo

sprendimas pripažinti juridinio asmens reorganizavimą negaliojančiu nedaro

negaliojančio tęsiančio veiklą po reorganizavimo ar naujai įkurto juridinio

asmens iki atitinkamų duomenų juridinių asmenų registre pakeitimo. Pagal

prievoles, kylančias iš tokių juridinių asmenų sandorių, solidariai atsako visi

reorganizavime dalyvavę juridiniai asmenys.

2.103 straipsnis. Supaprastintas juridinių asmenų reorganizavimas

Jei reorganizuojamas juridinis asmuo prijungiamas prie juridinio

asmens, kuris yra vienintelis reorganizuojamo juridinio asmens dalyvis, arba

jei reorganizavime dalyvauja viešieji juridiniai asmenys, šio kodekso 2.99

straipsnio 3 dalis ir 2.100 straipsnis netaikomi.

2.104 straipsnis. Juridinių asmenų pertvarkymas

1.

Pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos

teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens

teises ir pareigas.

2. Jei yra

pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens

prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos,

pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi

pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės

formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Jei naujos

teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens

dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje

nurodytos atsakomybės.

3. Viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones,

negali būti pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį.

4. Pertvarkant

juridinius asmenis, mutatis mutandis taikomi šio kodekso 2.101

straipsnio 2 dalis, 2.102 straipsnis, 2.107 straipsnio 1 dalis, 2.112

straipsnio 1 ir 2 dalys.

5. Juridinių

asmenų pertvarkymo ypatumus gali nustatyti ir atskiras juridinių asmenų

teisines formas reglamentuojantys įstatymai.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.105 straipsnis. Juridinių asmenų privalomas pertvarkymas

1. Įstatymai

gali numatyti aplinkybes, kuriomis juridinis asmuo privalo pakeisti teisinę

formą.

2. Jei per įstatymų

nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei devyni mėnesiai, juridinio

asmens dalyviai nepriima sprendimo pakeisti juridinio asmens teisinę formą,

laikoma, kad juridinio asmens teisinė forma yra pakeista ir juridinis asmuo

veikia pagal steigimo dokumentus tiek, kiek jie neprieštarauja įstatymams,

reglamentuojantiems juridinių asmenų, turinčių teisinę formą, į kurią juridinis

asmuo privalėjo persitvarkyti, veiklą.

3. Šio

straipsnio 2 dalis netaikoma, jei per įstatymų pertvarkymui nustatytą terminą

juridinis asmuo priėmė sprendimą likviduoti juridinį asmenį.

2.106 straipsnis. Juridinių asmenų likvidavimo pagrindai

Juridinio asmens

likvidavimo pagrindai gali būti tik šie:

1) juridinio

asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą;

2) teismo ar

kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį;

3) teismo

priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį vadovaujantis šio kodekso 2.131

straipsniu;

4) teismo

nutartis likviduoti juridinį asmenį šio kodekso 2.70 straipsnyje nurodytais

atvejais;

5) laikotarpio,

kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga;

6) juridinio

asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas,

jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria

juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti;

7) juridinio

asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu vadovaujantis šio kodekso 2.114

straipsniu.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595 (2009-12-22)

Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.107 straipsnis. Juridinio asmens dalyvių sprendimas dėl likvidavimo

1. Sprendimas

dėl juridinio asmens likvidavimo priimamas juridinių asmenų dalyvių

kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato juridinio asmens steigimo dokumentai ir

ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų.

2. Priimtas

sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo negali būti atšauktas, jei bent

vienas juridinio asmens dalyvis gavo dalį likviduojamo juridinio asmens turto.

2.108 straipsnis. Likvidatoriaus paskyrimas

1. Juridinių

asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas

ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti

likvidatorių.

2. Juridinio

asmens steigimo dokumentai ar įstatymai gali nustatyti kitokias likvidatoriaus

skyrimo taisykles arba nustatyti konkretų likvidatorių. Teismo, kreditorių

susirinkimo ar juridinių asmenų registro tvarkytojo šios taisyklės nesaisto.

3. Likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Gali

būti skiriama keletas likvidatorių. Jei skiriama keletas likvidatorių, yra

sudaroma likvidacinė komisija ir vienas iš likvidatorių skiriamas likvidacinės

komisijos pirmininku.

4. Jei likvidavimo pagrindas yra šio kodekso 2.106 straipsnio 5 bei 6

punktai ir juridinio asmens dalyvis nepaskiria likvidatoriaus, juridinio asmens

valdymo organai ar juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/20 visų

balsų, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą,

kad šis paskirtų likvidatorių.

5. Jei likvidavimo pagrindas yra šio kodekso 2.106 straipsnio 3 ar 7

punktai, tai iki to laiko, kol juridinio asmens dalyvis paskirs likvidatorių,

likvidatoriaus pareigas atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. Ši institucija

teismo pritarimu turi teisę pavesti likvidatoriaus pareigas atlikti kitam

asmeniui.

2.109 straipsnis. Juridinio asmens likvidatoriaus atšaukimas

1. Juridinio

asmens dalyvių paskirtas juridinio asmens likvidatorius gali būti atšauktas

paprasta juridinio asmens dalyvių, dalyvaujančių susirinkime, balsų dauguma.

2. Juridinio

asmens dalyviai, kurių balsai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų balsų,

kreditorius, turintis ne mažesnę kaip penkiasdešimt tūkstančių litų vertės

reikalavimo teisę, arba ne mažiau kaip 1/5 visų juridinio asmens darbuotojų

turi teisę kreiptis į teismą prašydami pakeisti likvidatorių, jei šis veikia

netinkamai, taip pat nesąžiningai atsiskaito su kreditoriais, juridinio asmens

dalyviais, nesąžiningai atlieka kitas pareigas arba pažeidžia juridinio asmens

dalyvių, kreditorių ar juridinio asmens darbuotojų teises.

2.110 straipsnis. Likvidatoriaus kompetencija

1. Juridinio

asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir juridinio asmens dalyvių

kompetencija dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui nuo likvidatoriaus

paskyrimo, o šio kodekso 2.108 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais – nuo

sprendimo dėl juridinio asmens likvidavimo įsigaliojimo.

2. Likvidatorius

turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas ir jam mutatis mutandis

taikomos šios knygos VII skyriaus nuostatos.

2.111 straipsnis. Likviduojamo juridinio asmens sandoriai

Likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie

yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime

likviduoti juridinį asmenį.

2.112 straipsnis. Pranešimas apie likvidavimą

1.

Asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, juridinių asmenų steigimo

dokumentų nustatyta tvarka turi apie tai paskelbti viešai tris

kartus ne mažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai

vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams. Pranešime turi būti

nurodyti visi šio kodekso 2.44 straipsnio 1 dalyje išvardyti duomenys.

2. Apie

likvidavimą taip pat pranešama juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą

viešo paskelbimo dieną šio kodekso 2.66 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

3. Šis kodeksas

ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokias pranešimo

apie likvidavimą taisykles.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.113 straipsnis. Likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė

1. Likviduojant

juridinį asmenį kreditorių reikalavimai tenkinami šia tvarka:

1) pirmiausia

tenkinami likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai

– iš įkeisto turto vertės;

2) pirmąja eile

tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai

atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susirgimo

profesine liga arba žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe; taip pat fizinių

asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją;

3) antrąja eile

tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl

privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo

įmokų; dėl užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės arba Vyriausybės

garantija;

4) trečiąja eile

tenkinami visi likę kreditorių reikalavimai.

2. Kiekvienos

paskesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai tenkinami po to, kai

visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai.

Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti,

šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam

kreditoriui (išieškotojui) sumą.

2.114 straipsnis. Juridinio asmens pripažinimas neteisėtai įsteigtu

1. Juridinis

asmuo gali būti pripažintas neteisėtai įsteigtu tik teismo ir tik tais

atvejais, jei:

1) visi

steigėjai buvo neveiksnūs arba nebuvo įstatymų nustatyto steigėjų minimumo;

2) nebuvo

sudaryti įstatymuose nustatyti steigimo dokumentai arba buvo pažeistos įstatymų

nustatytos imperatyviosios juridinio asmens steigimo taisyklės;

3) tikrieji

juridinio asmens steigimo tikslai neteisėti arba prieštarauja viešajai tvarkai;

4) įstatymų

nustatyta tvarka ir terminais nebuvo suformuotas minimalus įstatinis kapitalas;

5) juridinio

asmens steigimo dokumentuose nenurodytas jo pavadinimas, tikslai, įstatinio

kapitalo ar dalyvių asmeninių įnašų dydis, jei to reikalauja atskiras juridinių

asmenų teisines formas reglamentuojančių įstatymų imperatyviosios normos.

2. Kai teismas

pripažįsta juridinio asmens įsteigimą neteisėtu, juridinis asmuo turi būti

likviduojamas įstatymų nustatyta tvarka.

3. Jei įmanoma,

teismas privalo suteikti protingumo kriterijų atitinkantį laiko tarpą ištaisyti

klaidoms, dėl kurių juridinio asmens įsteigimas pripažintinas neteisėtu.

4. Teismas,

priimdamas sprendimą dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu, turi

atsižvelgti į juridinio asmens darbuotojų ir jo dalyvių, nedalyvavusių

įsteigiant juridinį asmenį, interesus.

5. Ieškinį dėl

juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu gali paduoti juridinio asmens

dalyvis ar valdymo organai, taip pat prokuroras, gindamas viešą interesą.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.115 straipsnis. Priverstinio akcijų (teisių, pajų)Pakeista šioje redakcijoje

pardavimo turinys

1. Šio kodekso

2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į

teismą reikalaudami, kad juridinio asmens dalyvio teisės, juridinio asmens

akcijos (pajai), priklausančios juridinio asmens dalyviui (toliau – akcijos

(teisės, pajai), kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams

ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų

parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi.

2. Ieškinys dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo

pareiškiamas apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę. Teismas privalo

pranešti juridiniam asmeniui, kurio akcijos (teisės, pajai) turėtų būti

priverstinai parduodamos, apie ieškinio pareiškimą ir sprendimus.

3. Šalys dėl šių

bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui.

4. Juridinio

asmens dalyvis, pareiškęs ieškinį dėl priverstinio pardavimo, privalo kreiptis

į kitus juridinio asmens dalyvius siūlydamas būti bendraieškiais.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.116 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimoPakeista šioje redakcijoje

1. Teisę

kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo turi šie privataus

juridinio asmens dalyviai:

1) vienas ar

keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, kurių turimų akcijų nominali

vertė ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo;

2) vienas ar

keli ūkinės bendrijos dalyviai, kurių įnašai sudaro ne mažiau kaip 1/3 visų

įnašų į bendriją;

3) vienas ar

keli žemės ūkio bendrovės arba kooperatinės bendrovės nariai, kurių pajus

sudaro ne mažiau kaip 1/3 visų pajų;

4) vienas ar

keli mažosios bendrijos nariai, kurių įnašai sudaro ne mažiau kaip 1/3 visų

įnašų į mažąją bendriją.

2. Juridinio

asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų)

pardavimo esant šio kodekso 2.115 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, jeigu

juridinio asmens steigimo dokumentai ar jo dalyvių sudarytos sutartys nustato

kitokias priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo taisykles ir šios gali

būti taikomos.

3. Juridinio

asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų)

pardavimo, jeigu jį kontroliuoja juridinis asmuo, kurio akcijos (teisės, pajai)

turėtų būti priverstinai parduodamos.

4. Juridinio

asmens dalyvis neturi teisės kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų)

pardavimo, jeigu jis pats yra juridinis asmuo, kurio akcijos (teisės, pajai)

turėtų būti priverstinai perduodamos.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.117 straipsnis. Akcijų (teisių, pajų) perleidimo ribojimaiPakeista šioje redakcijoje

1. Nuo teismo

sprendimo dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo priėmimo dienos

atsakovas be ieškovo sutikimo neturi teisės parduoti ar kitaip perleisti

akcijas (teises, pajus), jas įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jas, taip pat

perleisti ar kitaip apriboti teises ar akcijų (pajų) suteikiamas teises, jeigu

teismas nenutaria kitaip. Teismas turi teisę leisti atlikti šioje dalyje

nurodytus veiksmus, jeigu ieškovas tokiems veiksmams sutikimo neduoda.

2. Nuo teismo

sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovas neturi teisės parduoti, išskyrus pagal

šį skirsnį, ar kitaip perleisti akcijas (teises, pajus), jas įkeisti, ar kitaip

suvaržyti teises į jas, taip pat perleisti ar kitaip apriboti teises ar akcijų

(pajų) suteikiamas teises, jeigu teismas nenutaria kitaip.

3. Jeigu

ieškovas reikalauja, sprendimą priėmęs teismas gali uždrausti atsakovui

naudotis balsavimo teise be teismo ar ieškovo sutikimo.

4. Šio

straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti draudimai galioja nepaisant teismo sprendimo

apskundimo.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.118 straipsnis. Ekspertų paskyrimasPakeista šioje redakcijoje

1. Teismas,

patenkinęs ieškinį, turi paskirti ekspertus, kurie nustatytų akcijų (teisių,

pajų) kainą.

2. Ekspertai

turi pradėti dirbti tik po to, kai teismo sprendimas įsiteisėja. Ekspertai

privalo pateikti teismui ir šalims rašytinę ataskaitą dėl akcijų (teisių, pajų)

kainos.

3. Šio kodekso

2.127–2.130 straipsniai turi būti taikomi mutatis mutandis.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.119 straipsnis. Kainos nustatymasPakeista šioje redakcijoje

1. Kai ekspertai

pateikia ataskaitą dėl akcijų (teisių, pajų) kainos, teismas turi priimti

nutartį dėl kainos nustatymo ir nustatyti, kas apmoka ekspertų darbą bei kitas

jų išlaidas. Teismas gali nuspręsti, kad tokias išlaidas apmoka juridinis

asmuo.

2. Dėl teismo

nutarties, nustatančios kainą, gali būti duodamas atskiras skundas.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.120 straipsnis. Priverstinio pardavimo tvarkaPakeista šioje redakcijoje

1. Kai

įsiteisėja teismo nutartis dėl kainos nustatymo, atsakovas per dvi savaites

turi perduoti ieškovo nuosavybėn akcijas (pajus), o ieškovas turi priimti

akcijas (pajus) ir sumokėti nustatytą kainą. Kaina turi būti sumokama

perduodant ieškovo nuosavybėn akcijas (pajus). Perdavimas atliekamas juridinio

asmens, kurio akcijos (pajai) perduodamos, buveinėje arba kitoje ieškovo ir

atsakovo sutartoje vietoje.

2. Jeigu

priverstinai parduodamos teisės, per dvi savaites nuo teismo nutarties dėl

kainos nustatymo įsiteisėjimo ieškovas atsakovui turi sumokėti nustatytą kainą.

Sumokėjusio nustatytą kainą ieškovo įnašas padidinamas atsakovo įnašo dydžiu, o

juridinis asmuo turi išduoti ieškovui jo įnašo padidėjimą liudijančius

dokumentus.

3. Jeigu

atsakovas nevykdo pareigos perduoti akcijas (pajus), juridinis asmuo turi

perduoti akcijas (pajus) atsakovo vardu ir išduoti ieškovui dokumentus,

liudijančius nuosavybės teisę į priverstinai parduodamas akcijas (pajus), o

atitinkamus atsakovo dokumentus pripažinti negaliojančiais ir apie tai viešai

paskelbti teisės aktų nustatytame šaltinyje. Ieškovas, gavęs dokumentus,

patvirtinančius nuosavybės teisę į akcijas (pajus), sumoka kainą į notaro,

banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

4. Jeigu ieškovų

buvo keletas, priverstinai parduodamos akcijos (pajai) paskirstomos kiek

įmanoma proporcingiau ieškovų turimoms juridinio asmens akcijoms (pajams).

Jeigu priverstinai parduodamos teisės, ieškovų įnašai padidinami atsakovo įnašo

dydžiu kiek įmanoma proporcingiau kiekvieno ieškovo įnašo dydžiui.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.121 straipsnis. Priverstinio pardavimo tvarka, kai yra pirmenybės teisėPakeista šioje redakcijoje

1. Jeigu kiti

juridinio asmens dalyviai ar asmenys turi pirmenybės teisę įsigyti priverstinai

parduodamas akcijas (teises, pajus), juridinis asmuo, gavęs įsiteisėjusią

teismo nutartį dėl kainos nustatymo, privalo pasiūlyti akcijas (teises, pajus)

įsigyti tokiems asmenims už teismo nustatytą kainą. Įsiteisėjus teismo

sprendimui dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo, atsakovas privalo

pranešti juridiniam asmeniui apie asmenis, turinčius pirmenybės teisę įsigyti

priverstinai parduodamų akcijų (teisių, pajų) pagal ieškovo sudarytas sutartis.

2. Asmenys, gavę

iš juridinio asmens pasiūlymą įgyvendinti pirmenybės teisę, privalo per

trisdešimt dienų raštu priimti arba atmesti pasiūlymą. Jei asmuo neatsako į

aukščiau nurodytą pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas yra nepriimtas.

3. Pasibaigus

trisdešimties dienų terminui, juridinis asmuo privalo pranešti ieškovui ir

atsakovui, kiek akcijų (pajų) yra akceptuota arba ar yra akceptuotos teisės.

Gavęs šį pranešimą, atsakovas privalo perduoti akcijas (pajus) pranešime

nurodytiems asmenims, o likusias akcijas (pajus) pagal šio kodekso 2.120

straipsnį – ieškovui. Akcijas (teises, pajus) perkantys akcininkai ar kiti

juridinių asmenų dalyviai privalo atsiskaityti už jas vadovaudamiesi šio

kodekso 2.120 straipsniu. Jeigu pirmenybės teisę turintys asmenys laiku

neatsiskaito už akcijas (teises, pajus), akcijos (teisės, pajai) turi būti

perduodamos ieškovui.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.122 straipsnis. Balsavimo teisės perleidimasPakeista šioje redakcijoje

1. Šio kodekso

2.116 straipsnyje išvardyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami,

kad balsavimo teisė būtų grąžinta akcijų (teisių, pajų) savininkui, jeigu

balsavimo teisė yra perleista kitam asmeniui, kurio veiksmai prieštarauja

juridinio asmens tikslams, ir negalima pagrįstai manyti, kad veiksmai ateityje

pasikeis.

2. Akcijų

(teisių, pajų) savininkas įgyja balsavimo teisę nuo teismo sprendimo

įsiteisėjimo.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.123 straipsnis. Priverstinis akcijų (teisių, pajų) pardavimas dėl negalėjimo tinkamai įgyvendinti teisesPakeista šioje redakcijoje

1. Jei šio

kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai negali tinkamai

įgyvendinti savo, kaip juridinio asmens dalyvio, teises dėl kito juridinio

asmens dalyvio veiksmų ir negalima pagrįstai manyti, kad tokie veiksmai

ateityje pasibaigs, jie gali pareikšti teismui ieškinį reikalaudami, kad

juridinio asmens dalyvis, dėl kurio veiksmų negalima tinkamai įgyvendinti

teisių, nupirktų iš jų akcijas (teises, pajus). Šiuo atveju šio kodekso 2.115

straipsnio 2 ir 3 dalys ir 2.116–2.121 straipsniai taikomi mutatis mutandis.

2. Juridinio asmens dalyvis, iš kurio reikalaujama,

kad jis nupirktų ieškovo akcijas (teises, pajus), privalo kreiptis į kitus

juridinio asmens dalyvius ir siūlyti būti bendraatsakoviais.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.124 straipsnis. Juridinio asmens veiklos tyrimo turinys

Šio kodekso

2.125 straipsnyje išvardyti asmenys turi teisę prašyti teismo paskirti

ekspertus, kurie ištirtų, ar juridinis asmuo, juridinio asmens valdymo organai

ar jų nariai veikė tinkamai ir, jei nustatoma netinkama veikla, taikyti

priemones, nurodytas šio kodekso 2.131 straipsnyje.

2.125 straipsnis. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl veiklos tyrimoPakeista šioje redakcijoje

1. Teisę

kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo turi šie asmenys:

1) vienas ar

keli akcininkai, kurių turimų ar valdomų akcijų nominali vertė yra ne mažesnė

kaip 1/10 įstatinio kapitalo;

2) vienas ar

keli ūkinės bendrijos dalyviai, kurių įnašai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų

įnašų į bendriją;

3) vienas ar

keli mažosios bendrijos nariai, kurių įnašai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų įnašų

į mažąją bendriją;

4) vienas ar

keli žemės ūkio bendrovės ar kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nariai, kurių

pajai sudaro ne mažiau kaip 1/10 visų pajų;

5) juridinio

asmens dalyviai, išskyrus šio kodekso 2.35 ir 2.37 straipsniuose nurodytų

juridinių asmenų ir šios dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų asmenų

dalyvius, turintys ne mažiau kaip 1/5 visų balsų;

6) asmenys, taip

pat ir juridinio asmens dalyviai, kuriems pagal steigimo dokumentus ar sudarytus

su juridiniais asmenimis sandorius tokia teisė suteikta.

2. Prokuroras,

gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo

organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams, taip pat turi

teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-2074,

2012-06-19, Žin., 2012, Nr. 78-4015 (2012-07-04)

Ankstesnė redakcija

2.126 straipsnis. Pareiškimo padavimas

1. Pareiškimas

dėl veiklos tyrimo paduodamas apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę.

2. Pareiškimas

gali būti paduotas tik tuo atveju, jei prieš tai pareiškėjas kreipėsi į

juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) reikalaudamas

nutraukti netinkamą veiklą ir suteikė protingumo kriterijus atitinkantį

laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Tokiu kreipimusi nelaikomas prašymas, kuriame

nėra konkrečiai įvardyta netinkama veikla ar nesąžiningas pareigų vykdymas ir

nenurodomi motyvai, kodėl veikla yra netinkama.

3. Rengiant

kreipimąsi ir pareiškimą dėl veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas.

Advokato atstovavimas pareiškėjui būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl veiklos

tyrimo. Šios dalies nuostatos netaikomos, jei dėl veiklos tyrimo kreipiasi

prokuroras, gindamas viešą interesą.

4. Teismas,

gavęs pareiškimą ir išklausęs šalių paaiškinimus, priima nutartį dėl juridinio

asmens veiklos tyrimo, jei yra pagrindas manyti, kad gali būti šio kodekso

2.124 straipsnyje, 2.125 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos aplinkybės, arba

pareiškimą atmeta.

2.127 straipsnis. Ekspertų paskyrimas

1. Teismas gali paskirti ekspertais bet kuriuos nepriklausomus asmenis,

turinčius reikiamą kvalifikaciją atlikti juridinio asmens veiklos tyrimą ir

pateikti rašytinę ataskaitą dėl netinkamos veiklos bei parengti rekomendacijas

dėl priemonių, nurodytų šio kodekso 2.131 straipsnyje, taikymo.

2. Prieš

skirdamas ekspertus, teismas turi pasiūlyti šalims susitarti dėl konkrečių

ekspertų paskyrimo. Šalims susitarus, teismas skiria šalių bendrai pasirinktus

ekspertus, jei šie atitinka šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus.

Šalims nesusitarus dėl ekspertų paskyrimo, teismas ekspertus skiria savo

nuožiūra iš šalių pateikto siūlomų ekspertų sąrašo. Kiekviena šalis turi

pateikti sąrašą, kuriame nurodyta ne mažiau kaip dešimt ekspertų, ir turi teisę

išbraukti iš kitos šalies sąrašo penkis ekspertus dėl bet kokių priežasčių, o

apie likusius pareikšti nuomonę, ar jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje

nurodytus kriterijus.

3. Ekspertų

skaičių nustato teismas, atsižvelgdamas į juridinio asmens veiklos tyrimo

mastą.

2.128 straipsnis. Ekspertų teisės

1. Ekspertai

turi teisę tikrinti juridinio asmens dokumentus ir apklausti juridinio asmens

dalyvius, organų narius ir darbuotojus, taip pat asmenis, kurie tiriamojo

laikotarpio metu buvo juridinio asmens nariai, organų nariai ar darbuotojai.

2. Ekspertų

nurodymu juridinis asmuo turi sudaryti galimybę patikrinti juridinio asmens

turtą. Teisėjas nutartimi, nepranešęs šalims, gali suteikti ekspertams teisę

atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus ir kitų juridinių asmenų

atžvilgiu ir gauti dokumentus bei informaciją iš atitinkamų valstybės

institucijų.

3. Jeigu ekspertams kliudoma įgyvendinti teises, teismas gali duoti

atitinkamus nurodymus policijai, kad ši užtikrintų ekspertų darbą.

2.129 straipsnis. Ekspertų darbo apmokėjimas

1. Teismo paskirti ekspertai privalo pranešti teismui apie savo

atliekamo darbo apmokėjimą ir išlaidų, susijusių su atliekamu darbu,

atlyginimą. Jei teismas su darbo apmokėjimo ir išlaidų atlyginimo sąlygomis bei

dydžiu sutinka, tai, nepranešęs šalims, nustato sumą, kuri negali būti mažesnė

nei septyniasdešimt procentų ekspertų nurodyto darbo apmokėjimo ir išlaidų

dydžio. Šią sumą pareiškėjas turi sumokėti į teismo specialiąją sąskaitą.

2. Jei pareiškėjas nesumoka teismo nurodytos sumos į teismo specialiąją

sąskaitą, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą. Tokiu atveju kitos bylos

šalys turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

3. Jei teismas su ekspertų siūlomu darbo apmokėjimu ir išlaidų

atlyginimu nesutinka, išklausęs šalių nuomones, jis skiria naujus ekspertus.

2.130 straipsnis. Ekspertų ataskaitos ir rekomendacijų platinimas

1. Teismas,

gavęs ekspertų ataskaitą ir rekomendacijas, privalo apie tai pranešti šalims

bei jų atstovams ir išsiųsti kiekvienai šaliai bei jų atstovams ekspertų

ataskaitos ir rekomendacijų kopijas bei sušaukti teismo posėdį ataskaitai ir

rekomendacijoms aptarti.

2. Ekspertų

ataskaita ir rekomendacijos turi būti išsiųstos atitinkamoms valstybės

institucijoms, kurios remdamosi įstatymais atlieka juridinio asmens veiklos

priežiūrą.

3. Nenurodyti

šiame straipsnyje asmenys gali susipažinti su ekspertų ataskaita ir

rekomendacijomis tik teismo leidimu.

2.131 straipsnis. Teismo taikomos priemonės

1. Jeigu

ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo

organų ar jų narių) veikla yra netinkama, ir teismas tam pritaria, išklausęs

šalių ir šio kodekso 2.130 straipsnyje nurodytų valstybės institucijų nuomones,

teismas gali taikyti vieną iš šių priemonių:

1) panaikinti

juridinio asmens organų sprendimus;

2) laikinai

sustabdyti juridinio asmens valdymo organų narių įgaliojimus ar pašalinti

asmenį iš valdymo organų narių;

3) paskirti

laikinus juridinio asmens valdymo organų narius;

4) leisti

nevykdyti tam tikrų steigimo dokumentų nuostatų;

5) įpareigoti

pakeisti tam tikras steigimo dokumentų nuostatas;

6) laikinai

perduoti juridinio asmens organo nario balsavimo teisę kitam asmeniui;

7) įpareigoti

juridinį asmenį atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti;

8) likviduoti

juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių.

2. Teismas,

paskyręs valdymo organo narį, gali nustatyti jo atlyginimą.

3. Sprendimas

likviduoti juridinį asmenį negali būti priimtas, jeigu tai prieštarautų kitų

juridinio asmens dalyvių ar darbuotojų interesams arba viešam interesui.

Sprendimas panaikinti juridinio asmens organų sprendimus negali būti priimtas,

jei yra pasibaigęs šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytas ieškinio senaties

terminas.

4. Apie priimtą

sprendimą ir jo įsigaliojimą teismas turi nedelsdamas pranešti juridinių asmenų

registrui. Šiuo atveju netaikoma šio kodekso 2.66 straipsnio 5 dalis.

2.132 straipsnis. Sandorių sudarymas per atstovus

1. Asmenys turi

teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo

pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų

nurodytus sandorius.

2. Atstovauti

galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.

3. Atstovai gali

būti tiek veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys.

4. Atstovais

nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų

(prekybos tarpininkai ir kt.).

2.133 straipsnis. Per atstovą sudaryto sandorio pasekmės

1. Vieno asmens

(atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant

atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia

ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

2. Atstovo

teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia

(pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo

elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą

asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai

yra privalomi atstovaujamajam.

3. Jeigu

atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu

ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda

atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo

aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai

asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės.

4. Jeigu per

atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klaidos, apgaulės, smurto

ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas

atsižvelgiant į atstovo valią.

5. Jeigu

atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai atstovaujamasis

negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, kad sudarydamas sandorį

atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu atstovaujamasis apie tas

aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo paties neatsargumo.

6. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios

teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam

tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita sandorio šalis

tokiu atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti

mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį. Jeigu per

nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta.

Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y. laikoma, kad jis

galioja nuo sudarymo.

7. Kita

sandorio šalis, sudariusi sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, gali

sandorio atsisakyti, kol atstovaujamasis sandorio nepatvirtino, išskyrus

atvejus, kai sandorio sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro sandorį

su neįgaliotu asmeniu.

8. Pagal

sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs

asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad

pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį.

9. Jeigu

atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo

turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu

atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita

sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

2.134 straipsnis. Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas

1. Atstovas

atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo

asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei

tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti

pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu.

2. Šio

straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai netaikomi, jeigu kiti įstatymai numato

ką kita, taip pat kai atstovas veikia kaip atstovas pagal įstatymą.

3. Atstovas

negali atstovaujamojo vardu sudaryti tokio sandorio, kurio sudaryti neturi

teisės pats atstovaujamasis.

2.135 straipsnis. Interesų konfliktas

1. Jeigu

atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams

prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti

pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą

žinojo ar turėjo žinoti.

2. Asmuo tuo pat

metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu. Tačiau ši nuostata netaikoma

vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo

valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų.

2.136 straipsnis. Sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teisės arba viršijant suteiktas teises, pasekmės

1. Sandoris,

kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba

asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei

pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria

visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai (šio kodekso 2.133

straipsnio 6 dalis).

2. Paskesnis

atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo.

3. Atstovas,

sudaręs sandorį šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kai

atstovaujamasis nepritaria šiam sandoriui, privalo atlyginti trečiojo asmens

patirtus nuostolius, jeigu trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir

neturėjo žinoti.

2.137 straipsnis. Įgaliojimas

1. Įgaliojimu

laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui

(įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su

trečiaisiais asmenimis.

2. Atstovas,

kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus,

kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto

priežiūrai.

2.138 straipsnis. Įgaliojimo patvirtinimas notarine tvarka

1. Turi būti

notaro patvirtinami šie įgaliojimai:

1) įgaliojimas

sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;

2) įgaliojimas

fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis,

išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos

įgaliojimą;

3) įgaliojimas,

kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar

disponuoti.

2. Notaro

patvirtintiems prilyginami:

1) karių

įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų

vadų (viršininkų);

2) asmenų,

esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų

vadovų;

3) asmenų,

esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos

valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.

2.1381 straipsnis. Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras

1. Notarine

tvarka patvirtinti įgaliojimai ir šio kodekso 2.138 straipsnio 2 dalyje

nurodyti notaro patvirtintiems prilyginami įgaliojimai turi būti registruojami

viešame notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registre. Duomenis notarine

tvarka patvirtintų įgaliojimų registrui pateikia įgaliojimus patvirtinę

notarai, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir šio kodekso 2.138

straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys.

2. Registruojant

notarine tvarka patvirtintus įgaliojimus ir šio kodekso 2.138 straipsnio 2

dalyje nurodytus notaro patvirtintiems prilyginamus įgaliojimus, notarine

tvarka patvirtintų įgaliojimų registrui pateikiami duomenys apie įgaliojimą

davusį asmenį, įgaliotinį, įgaliojimą patvirtinusį asmenį, įgaliojimo

patvirtinimo ir pasibaigimo datas, įgaliojimo turinį ir kiti Notarine tvarka

patvirtintų įgaliojimų registro nuostatų nustatyti duomenys.

3.

Vadovaujančioji notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro tvarkymo

įstaiga yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, šio registro tvarkymo

įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga.

4.

Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro duomenys tvarkomi Notarine

tvarka patvirtintų įgaliojimų registro nuostatų nustatyta tvarka.

Įstatymas

papildytas straipsniu:

Nr. XI-1031,

2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

2.139 straipsnis. Supaprastintas įgaliojimo patvirtinimas

Įgaliojimą, kurį

fizinis asmuo duoda korespondencijai (konkrečiai – siunčiamiems pinigams ir

pašto siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo

santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti, gali

patvirtinti organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių

namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena fizinis asmuo, pirmininkas, seniūnijos,

kuriai priskirtoje teritorijoje gyvena fizinis asmuo, seniūnas arba esančio

tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-1484,

2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4130 (2011-07-13)

2.140 straipsnis. Juridinio asmens įgaliojimas

1. Juridinio

asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to

juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą privalo turėti.

2. Papildomus

reikalavimus juridinio asmens duodamam įgaliojimui gali nustatyti įstatymai.

3. Pelno

siekiančių (komercinių) juridinių asmenų įgaliojimams taikomi šio kodekso

2.176–2.185 straipsniai.

2.141 straipsnis. Įgaliojimu juridiniam asmeniui suteikiamos teisės ir pareigos

Juridiniam

asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti tokius sandorius,

kuriuos jis turi teisę sudaryti pagal savo steigimo dokumentus.

2.142 straipsnis. Įgaliojimo terminas

1. Įgaliojimo

terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime

nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos.

2. Notaro

patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame

nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs

asmuo.

3. Įgaliojimas,

kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

2.143 straipsnis. Teisė reikalauti pateikti įgaliojimą ir jo kopiją

Trečiasis asmuo,

su kuriuo atstovaujamasis sudaro sandorį, turi teisę reikalauti, kad atstovas

pateiktų savo įgaliojimą ir jo kopiją.

2.144 straipsnis. Pareiga grąžinti įgaliojimą

Pasibaigus

įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą, atstovas privalo

grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams.

2.145 straipsnis. Perįgaliojimas

1. Įgaliotinis

turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali

perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę

suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių

priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo

turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek

ir tretiesiems asmenims.

2. Įgaliojimo,

duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą.

3. Perįgaliojant

duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo

remiantis jis duodamas, terminą.

4. Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai

pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam

perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už

to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas

neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas

atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu

skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė

atstovaujamajam.

2.146 straipsnis. Teisė panaikinti įgaliojimą bei perįgaliojimą ir teisė jų atsisakyti

1. Įgaliotojas

turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą, o įgaliotinis – įgaliojimo

atsisakyti. Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir

įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, kuriam įgaliojimas duotas perįgaliojant,

gali bet kada jo atsisakyti.

2. Įstatymai

arba šalių sutartis gali nustatyti atvejus, kuriais išduodamas neatšaukiamas

įgaliojimas.

2.147 straipsnis. Įgaliojimo pasibaigimas

1. Įgaliojimas

pasibaigia:

1) pasibaigus

įgaliojimo terminui;

2) įgaliotojui

panaikinus įgaliojimą;

3) įgaliotiniui

atsisakius įgaliojimo;

4) nustojus

egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;

5) nustojus

egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus

bankroto bylą;

6) mirus

davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai

veiksniu, arba nežinia kur esančiu;

7) mirus

fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba

ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

2. Duomenys apie

įgaliojimo pasibaigimą turi būti pateikti notarine tvarka patvirtintų

įgaliojimų registro tvarkymo įstaigai.

3. Pasibaigus

įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.

4. Atstovavimo

pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis,

išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar

turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-1031,

2010-09-23, Žin., 2010, Nr. 126-6456 (2010-10-26)

2.148 straipsnis. Įgaliotojo pareiga pranešti apie įgaliojimo pasibaigimą

1. Apie

įgaliojimo panaikinimą, nurodytą šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 2

punkte, įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat įgaliotojui

žinomiems tretiesiems asmenims, su kuriais nustatant ir palaikant santykius

atstovauti duotas įgaliojimas. Tokią pat pareigą turi įgaliotojo teisių

perėmėjai, kai įgaliojimas pasibaigia šio kodekso 2.147 straipsnio 1 dalies 4

ir 6 punktuose numatytais pagrindais.

2. Įgaliotojo ir

jo teisių perėmėjų teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų

rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie

įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims. Ši nuostata

netaikoma, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad įgaliojimas

pasibaigė.

3. Įgaliojimui

pasibaigus, įgaliotinis ar jo teisių perėmėjai privalo tuojau grąžinti

įgaliojimą įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.

2.149 straipsnis. Atstovavimą reglamentuojančių normų subsidiarus taikymas

Atstovavimą

reglamentuojančios normos atitinkamai taikomos ir tuo atveju, jeigu asmuo,

kurio reikalus tvarkė kitas asmuo, neturėdamas įgaliojimo, vėliau patvirtina

pastarojo veiksmus.

2.150 straipsnis. Atstovo pareiga atsiskaityti

Atstovas privalo

pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti

atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.

2.151 straipsnis. Atstovaujamojo pareiga atlyginti išlaidas bei sumokėti atlyginimą

1.

Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo

vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita.

2. Atstovui

už darbą atstovaujamasis turi sumokėti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai

sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai.

2.152 straipsnis. Prekybos agento samprata

1.

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla –

nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar

sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Prekybos

agentais nelaikomi juridinio asmens organai ir asmenys, turintys juridinio

asmens organo teises ir pareigas, taip pat partneriai, veikiantys pagal

jungtinės veiklos sutartį.

2.

Atstovaujamasis ir atstovas gali tarpusavio sutartyje nustatyti tik tokias

konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos.

3. Sutartyje

gali būti numatyta išlyga, suteikianti prekybos agentui išimtinę teisę

atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikra

vartotojų grupe, jeigu tokia išlyga nepažeidžia šio straipsnio 2 dalies

nuostatų.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.153 straipsnis. Prekybos agento veiklos prielaidos

Prieš pradėdamas

veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę už galimą

žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų.

2.154 straipsnis. Prekybos agento teisių ir pareigų įforminimas

1. Prekybos

agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu.

2. Agento arba

atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teisės

reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas negalioja.

3. Tik sudarius

sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:

1) agento arba

atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba visišką jos netaikymą;

2) draudimą

konkuruoti nutraukus sutartį;

3) sutarties

nutraukimo sąlygas;

4) išimtines prekybos agento

teises;

5) prekybos

agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos sutarties įvykdymo.

2.155 straipsnis. Sutarties galiojimo terminas

1. Prekybos

agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba

neapibrėžtam terminui.

2. Jeigu

sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui pasibaigus šalys

toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama, kad sutartis atnaujinta

neapibrėžtam terminui tokiomis pat sąlygomis.

2.156 straipsnis. Prekybos agento pareigos

Prekybos agentas

privalo:

1) sąžiningai ir

rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo

kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamajam ir veikti

išimtinai dėl atstovaujamojo interesų;

2) reguliariai

pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas sutartis, taip pat teikti

kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir atstovaujamojo verslu;

3) saugoti

atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai

pasibaigus;

4) nekonkuruoti

su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutartyje;

5) atlyginti

atstovaujamajam padarytus nuostolius;

6) pasibaigus

sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo perduotus dokumentus, turtą

ir kitką.

2.157 straipsnis. Atstovaujamojo pareigos

Atstovaujamasis

privalo:

1) aprūpinti

prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija (kainoraščiais, prekių

pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis sutarčių sąlygomis ir t. t.);

2) nedelsdamas

pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą sudaryti konkrečią

sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą;

3) nedelsdamas

pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią prekybos agentas sudarė

neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar nepatvirtinimą;

4) mokėti

prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą;

5) suteikti

agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo sutarčiai vykdyti, ypač

pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug mažiau, nei prekybos agentas

galėtų tikėtis.

2.158 straipsnis. Prekybos agento atlyginimas

1. Prekybos

agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį atstovaujamasis moka sutartyje

nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip pat turi teisę į atlyginimą, kai

sandorį sudaro pats atstovaujamasis, tačiau prekybos agento veiklos dėka, net

jeigu tas sandoris buvo sudarytas pasibaigus atstovavimo santykiams.

2. Sutartyje

gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo

atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos agentas atlyginimą

gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sutartį. Atlyginimas

prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų asmenų atstovaujamojo naudai

išieškotas pinigų sumas.

3. Jeigu

prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam tikro sandorio šalis

tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti papildomą

atlyginimą (del credere). Šalių susitarimas panaikinti tokią prekybos

agento teisę negalioja. Teisė į papildomą atlyginimą (del credere)

atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.

4. Jeigu

prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos agentui turi būti

mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams, paskirtiems tokio agento

veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos agento sutartyje, o jeigu

tokios praktikos nėra, tai jam priklauso protingumo kriterijų atitinkantis

atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į visus sandorio ypatumus.

2.159 straipsnis. Prekybos agento atlyginimo dydžio nustatymas

1. Atlyginimo

dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų

suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais.

2. Prekybos

agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos papildomos išlaidos, jeigu jų

nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo, sandėliavimo, saugojimo, pakavimo

išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir

šios išlaidos neįskaitomos į agento savarankiškos veiklos išlaidas.

3. Jeigu prekybos

agento atlyginimas nurodytas konkrečia suma, tai šio kodekso 2.160 straipsnis

taikomas tik tiek, kiek tai neprieštarauja susitarimo dėl prekybos agento

atlyginimo konkrečia suma esmei.

2.160 straipsnis. Prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarka

1. Prekybos

agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo, jeigu atstovaujamasis

įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi pasirašytą sutartį įvykdyti

sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį, tačiau visais atvejais vėliausiai

tada, kai trečioji šalis įvykdė savo sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei

atstovaujamasis būtų įvykdęs savąją.

2. Jeigu

sutartyje numatyta, kad prekybos agentui atlyginimas mokamas tik tada, kai

trečiasis asmuo įvykdo sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti avansą.

Avansas negali būti mažesnis kaip keturiasdešimt procentų atlyginimo ir turi

būti sumokėtas ne vėliau kaip iki paskutinės kito po sutarties sudarymo mėnesio

dienos, jeigu sutartyje nenustatyta kas kita.

3. Jeigu yra

akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys, prekybos agentas netenka

teisės reikalauti atlyginimo. Jeigu atlyginimas ar jo avansas jau yra sumokėti,

atstovaujamasis turi teisę iš prekybos agento išieškoti sumokėtas sumas. Ši

nuostata netaikoma tada, kai sutartis neįvykdoma dėl atstovaujamojo kaltės.

4.

Atstovaujamasis privalo atsiskaityti su prekybos agentu kas mėnesį ir ne vėliau

kaip iki mėnesio, einančio po ataskaitinio laikotarpio, paskutinės dienos.

Šalys rašytine sutartimi gali pratęsti atsiskaitymo terminą, bet ne ilgiau kaip

trims mėnesiams nuo ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos.

5.

Atstovaujamasis privalo kas mėnesį, o susitarus raštu – ne rečiau kaip

kas trys mėnesiai pateikti prekybos agentui buhalterinės apskaitos dokumentus,

pagal kurių duomenis apskaičiuojamas ir mokamas atlyginimas, taip pat

pranešti visas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta mokėti prekybos agentui

atlyginimą arba dėl kurių atlyginimas sumažintas.

6. Kilus ginčui

dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą

atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti. Atsisakymas nuo audito teisės

negalioja. Jeigu atstovaujamasis atsisako leisti atlikti auditą ar

nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas turi teisę kreiptis į teismą

dėl priverstinio audito paskyrimo.

7.

Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo išieškojimu, taikomas

trejų metų ieškinio senaties terminas.

8. Kai prekybos

agentui yra suteikta išimtinė teisė sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje

ar su tam tikrais vartotojais, tai prekybos agentui priklauso komisinis

atlyginimas, skaičiuojamas atsižvelgiant į sandorius, sudarytus komercinio

atstovavimo sutarties galiojimo laikotarpiu su asmenimis iš tos teritorijos ar

iš tų vartotojų.

9. Prekybos

agentui priklauso komisinis atlyginimas ir tuo atveju, kai trečiosios šalies

užsakymas pasiekė atstovaujamąjį iki komercinio atstovavimo sutarties galiojimo

pabaigos arba per protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį po to, kai

komercinio atstovavimo sutartis pasibaigė, ir sandoris yra susijęs su

komercinio atstovavimo sutartimi.

10. Kai prekybos

agentui mokamas komisinis atlyginimas po sutarties pasibaigimo, naujam agentui

komisinis atlyginimas nemokamas, išskyrus atvejus, kai pagal aplinkybes yra

teisinga komisinį atlyginimą padalyti agentams.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.161 straipsnis. Sulaikymo teisė

1. Prekybos

agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos

daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys.

2. Atsisakymas

nuo sulaikymo teisės negalioja.

2.162 straipsnis. Prekybos agento teisės

1. Prekybos

agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo įgaliojimo

atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus.

Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas

turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio

atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime.

2. Prekybos

agentas, nors jam ir nesuteikta teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti

pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų

pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu

įgyvendinti pastarojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu.

2.163 straipsnis. Atsakomybė pagal prekybos agento sudarytas sutartis

1. Kai prekybos

agentas atstovaujamojo vardu sudaro sutartį, kurios sudaryti jis neturėjo teisės,

o kita sandorio šalis apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, pripažįstama, kad

atstovaujamasis tokią sutartį patvirtino, jeigu šis nedelsdamas po to, kai apie

tokią sutartį sužinojo iš prekybos agento ar trečiojo asmens, nepareiškė

trečiajam asmeniui, kad sutarčiai nepritaria.

2. Šio

straipsnio 1 dalies nuostata taikoma ir tais atvejais, kai prekybos agentas

viršija jam suteiktas teises.

2.164 straipsnis. Konkurencijos draudimas

1. Prekybos

agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai

prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju.

Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.

2. Konkurencijos

ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar

paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo

patikėtos.

3. Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu

vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.

4. Jeigu

sutartyje yra numatytas konkurencijos draudimas, prekybos agentas turi teisę į

kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis

nustatomas šalių susitarimu. Kompensacijos dydis gali būti apibrėžiamas metine

prekybos agento atlyginimo suma.

5. Jeigu

sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento kaltės, prekybos agentas netenka

teisės į šio straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją.

6.

Atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties

išlyga, jeigu:

1)

atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas

išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba nedelsdamas

nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo priežastis;

2) prekybos

agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už kurias atsako

atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė atstovaujamajam;

3)

atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo sprendimu dėl

priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.

7. Prekybos

agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai ar iš dalies konkurenciją

draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia, jeigu atsižvelgiant į prekybos

agento teisėtus interesus tokia išlyga daro jam didelės žalos.

8. Susitarimai,

kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento

padėtį, negalioja.

2.165 straipsnis. Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas

1. Neapibrėžtam

terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta,

jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos

terminus:

1) prieš vieną

mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus;

2) prieš du

mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus;

3) prieš tris

mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus;

4) prieš keturis

mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus.

2. Šalys savo

susitarimu negali nustatyti trumpesnių pranešimo terminų, bet gali nustatyti

ilgesnius pranešimo terminus, tačiau visais atvejais abiem šalims taikomi

vienodi pranešimo terminai. Pranešta turi būti iki kalendorinio mėnesio

pabaigos.

3. Šalis,

nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi išankstinio pranešimo

terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius,

išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, apie kurias

nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai.

4. Jeigu šalys

nesusitarė kitaip, paskutinė įspėjimo termino diena ir sutarties nutraukimo

diena turi sutapti su kalendorinio mėnesio pabaiga.

5. Jei

komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir terminuota sutartis

tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti

įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos sutarties galiojimo

terminas.

2.166 straipsnis. Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas

1. Apibrėžtam

terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą,

jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo šios teisės negalioja.

2. Jeigu

sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji

privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.

2.167 straipsnis. Teisė į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą

1. Pasibaigus

prekybos agento ir atstovaujamojo sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į

kompensaciją pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šalys nesusitarė, kad,

pasibaigus sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą pagal

šio straipsnio 6 dalį. Atsisakymas nuo teisės į kompensaciją ar nuostolių

atlyginimą negalioja.

2. Prekybos

agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu:

1) po sutarties

nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais,

kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai

padidėjo atstovaujamojo verslo mastas; ir

2) atsižvelgiant

į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą.

3. Maksimalią

kompensacijos sumą sudaro vidutinė metinė prekybos agento atlyginimo suma,

apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu sutartis galiojo ne

ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis galiojo ilgiau nei penkerius metus,

skaičiuojamas paskutinių penkerių metų vidutinis metinis atlyginimas.

Kompensacijos sumokėjimas nepanaikina prekybos agento teisės pareikšti

reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių pažeidus sutartį, atlyginimo.

4. Prekybos

agentas netenka teisės į kompensaciją, jeigu jis per vienerius metus nuo

sutarties pasibaigimo nepraneša atstovaujamajam apie ketinimą šią teisę

įgyvendinti.

5. Prekybos

agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu:

1) sutartis

nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus, kai prekybos agentas

sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų arba dėl savo ligos,

amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai atlikti savo pareigų;

2) sutartis

nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento kaltės;

3) prekybos

agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir pareigas pagal

komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.

6. Prekybos

agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl sutarties su

atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą, ypač jeigu prekybos agentas netenka

komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs dėl tinkamo komercinio atstovavimo

sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš prekybos agento

veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos prekybos agento išlaidos, kurių jis

turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus. Atlyginant nuostolius, taikomos šio

straipsnio 4 ir 5 dalys.

Straipsnio

Nr.

IX-2172,

2004-04-27, Žin., 2004, Nr. 72-2495 (2004-04-30)

2.168 straipsnis. Išimtys

Įstatymai gali

nustatyti šio skirsnio nuostatų išimtis, jeigu to reikalauja prekybos agento

veiklos ypatumai atskirose verslo srityse.

2.169 straipsnis. Taikymo sritis

1. Šio skirsnio

nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai tenkinamos abi šios sąlygos:

1) sudaroma ar

vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis;

2) atstovaujamasis

ir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse.

2. Šio skirsnio

nuostatos taikomos tik santykiams tarp atstovaujamojo ar atstovo iš vienos

pusės ir trečiojo asmens iš kitos pusės.

3. Šio skirsnio

nuostatos netaikomos:

1) perkant ir

parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius vertybinių popierių biržoje;

2) perkant ir

parduodant prekes aukcione (varžytynėse);

3) atstovų pagal

įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar administracinių institucijų

sprendimu, veiklai.

4. Atstovu šiame

skirsnyje nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu

jie veikia neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų

nustatytų ribų.

2.170 straipsnis. Atstovo teisės ir pareigos

1. Atstovo

teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių

aplinkybių.

2. Atstovas turi

teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini

atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti.

3. Atstovo

teisės ir pareigos gali būti išreikštos bet kokia forma ir jų turinys gali būti

įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

2.171 straipsnis. Atstovo sudarytų sandorių galiojimas

1. Atstovo

sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu atstovas

veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam suteiktų

teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį sudaro su

atstovu.

2. Atstovo

sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o atstovui,

jeigu:

1) trečiasis

asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu (neatskleistas

atstovavimas);

2) konkrečios

aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvirtina, kad atstovas ketino

sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

3. Nepaisant šio

straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, atstovaujamasis gali įgyvendinti

atstovo įgytas teises, susijusias su trečiuoju asmeniu, jeigu atstovas nevykdo

savo prievolių atstovaujamajam, atsižvelgiant į trečiojo asmens teisę panaudoti

gynybos priemones prieš atstovą. Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių

trečiajam asmeniui, tai šis asmuo turi teisę įgyvendinti su atstovaujamuoju

susijusias savo teises, įgytas prieš atstovą, atsižvelgiant į atstovo teisę

panaudoti gynybos priemones prieš trečiąjį asmenį ir atstovaujamojo teisę

panaudoti gynybos priemones prieš atstovą.

4. Šio

straipsnio 3 dalyje numatytos teisės gali būti įgyvendintos, jeigu apie

ketinimą jas įgyvendinti buvo atitinkamai pranešta atstovaujamajam, atstovui ir

trečiajam asmeniui. Gavę tokį pranešimą, trečiasis asmuo ar atstovaujamasis

nebegali atsisakyti prievolių, siejančių juos su atstovu.

5. Jeigu

atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui dėl atstovaujamojo kaltės,

atstovas privalo pranešti trečiajam asmeniui atstovaujamojo vardą.

6. Jeigu

trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių atstovui, atstovas privalo pranešti

atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.

7.

Atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju asmeniu susijusių

teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų sudaręs sutarties,

žinodamas, kas yra atstovaujamasis.

2.172 straipsnis. Sutarties sudarymas ar vykdymas neturint šios teisės ar ją viršijant

1. Jeigu asmuo

veikia neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas, jo veiksmai

atstovaujamajam nesukuria teisinių pasekmių. Tokiais atvejais atsiranda šio

asmens ir trečiojo asmens teisės ir pareigos.

2. Šio

straipsnio 1 dalies taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atstovaujamojo

elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį pagrindą trečiajam asmeniui

sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus įgaliojimus ir veikia jų

neviršydamas.

2.173 straipsnis. Atstovo veiksmų patvirtinimas

1.

Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko asmuo,

neturėdamas šios teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti bet kokios

formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo elgesio. Patvirtinimas

įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį asmenį. Įsigaliojusio

patvirtinimo nebegalima atšaukti.

2. Jeigu

sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad

atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo neatsako

atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento jis praneša

atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį patvirtinus. Jeigu

atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą padarė ne per protingumo

kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio apie

tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.

3. Jeigu

trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas neturi

teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali atsisakyti sandorio nei iki

atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.

4. Trečiasis

asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik dalinį atstovo veiksmų

patvirtinimą.

5. Jeigu

atstovas atliko veiksmus dėl būsimo juridinio asmens interesų iki juridinio

asmens įsteigimo, tokius veiksmus galima patvirtinti tik įstatymų nustatytais

atvejais.

2.174 straipsnis. Atstovo veiksmų nepatvirtinimo teisinės pasekmės

1. Jeigu asmuo

veikė neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas ir atstovaujamasis

atsisakė jo veiksmus patvirtinti, tai asmuo privalo atlyginti trečiajam

asmeniui tuos nuostolius, kurie leistų trečiajam asmeniui grįžti į tą padėtį,

kurioje jis būtų buvęs, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas

savo teisių.

2. Asmuo

neatsako trečiajam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad

asmuo neturi teisių ar jas viršija.

2.175 straipsnis. Atstovo teisių pasibaigimas

1. Atstovo

teisės pasibaigia:

1)

atstovaujamojo ir atstovo susitarimu;

2) sudarius

sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo išduotas įgaliojimas;

3) kai

atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises;

4) kai atstovas

atsisako savo teisių;

5) kitais šio

kodekso numatytais atvejais.

2. Atstovo

teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms, išskyrus atvejus,

kai trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo teisių pasibaigimą

arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių pasibaigimo pagrindas.

3. Nepaisant

atstovo teisių pasibaigimo, atstovas turi teisę dėl atstovaujamojo ar jo

įpėdinių interesų atlikti veiksmus, kurie būtini, kad nebūtų padaryta žalos

atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesams.

2.176 straipsnis. Prokūros samprata

1. Prokūra yra

įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo

darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti

visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

2. Be to,

prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti

teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.

3. Asmuo, kuriam

išduota prokūra, yra prokuristas.

2.177 straipsnis. Prokūros išdavimas

1. Prokūrą

išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens

savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų

nustatyta tvarka.

2. Prokūra gali

būti išduodama keliems asmenims (bendroji prokūra). Tokiu atveju visi

prokuristai privalo veikti kartu.

2.178 straipsnis. Prokūros forma

1. Prokūra turi

būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą.

2. Prokūra turi

būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

2.179 straipsnis. Prokuristo teisės

1. Prokuristas

neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:

1) perleisti

atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį;

2) pasirašyti

atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;

3) skelbti

atstovaujamojo bankrotą;

4) duoti

prokūrą;

5) priimti į

įmonę dalininkus.

2. Prokuristas

neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.

2.180 straipsnis. Prokūros apribojimai

1. Prokūra gali

būti ribota. Prokūros apribojimas gali būti juridinio asmens filialas,

atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės,

laikas ar teritorija.

2. Šio

straipsnio 1 dalyje nurodyti prokūros apribojimai neturi įtakos

tretiesiems asmenims.

Straipsnio

pakeitimai: Nr. XI-595,

2009-12-22, Žin., 2009, Nr. 159-7202 (2009-12-31)

2.181 straipsnis. Prokūros įsigaliojimas

1.

Atstovaujamojo ir prokuristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo.

2. Prokuristo ir

trečiųjų asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo teisės aktų

nustatyta tvarka.

2.182 straipsnis. Prokuristo parašas

Pasirašydamas

atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia

kaip prokuristas, t. y. įrašyti žodį „prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“.

2.183 straipsnis. Prokuristo atsakomybė

Prokuristas

atsako atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims taip pat kaip ir prekybos

agentas.

2.184 straipsnis. Prokūros pasibaigimas

1. Prokūra

pasibaigia, kai:

1)

atstovaujamasis ją atšaukia;

2) prokuristas

jos atsisako;

3)

atstovaujamajam iškelta bankroto byla;

4) likviduojamas

ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;

5) prokuristas

miręs.

2. Prokūra

pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus šio

straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus.

2.185 straipsnis. Veiksmai, kuriems atlikti prokūra nereikalinga

1.

Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam

tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros.

Tokiais atvejais prokūrą reglamentuojančios šio kodekso normos taikomos pagal

analogiją.

2.

Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be

specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat

priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.

3. Šiame straipsnyje nurodyti darbuotojai,

pasirašydami atstovaujamojo vardu dokumentus, privalo nurodyti savo pareigas,

vardą, pavardę ir įgaliojimus.

3.1 straipsnis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos reglamentuojami santykiai

1. Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos normos nustato bendruosius

šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos

sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių

turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų

bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir

rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.

2. Kitų

Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams

taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos.

3.2 straipsnis. Šeimos teisės šaltiniai

1. Šeimos

santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas

ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

2. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės

aktus šeimos teisės klausimais tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais

atvejais ir apimtimi.

3. Papročiai

šeimos santykiams taikomi tik įstatymų numatytais atvejais. Jeigu yra

prieštaravimas tarp įstatymo ir papročio, taikomas įstatymas.

3.3 straipsnis. Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai

1. Šeimos

santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas

monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo,

prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo

šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių

santykių teisinio reglamentavimo principais.

2. Šeimos

įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje

stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų

auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir

apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų

ir kitokių veiksnių įtakos.

3.4 straipsnis. Įstatymo ar teisės analogija

1. Jeigu šeimos

santykiai nereglamentuoti šios knygos ar kitų Civilinio kodekso knygų normų,

jiems taikomos kitų civilinių įstatymų, reglamentuojančių panašius teisinius

santykius, normos. Draudžiama pagal analogiją taikyti specialias teisės normas,

numatančias išimtis iš bendrųjų taisyklių.

2. Kai nėra

galimybės taikyti įstatymo analogijos, taip pat tais atvejais, kai klausimo

sprendimas paliktas teismo nuožiūrai, šeimos santykių subjektų teisės ir

pareigos nustatomos remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir kitais

bendraisiais teisės principais.

3. Jei nėra

imperatyvių teisės normų, taip pat šio kodekso ar kitų įstatymų numatytais

atvejais, šeimos santykių subjektai savo teises ir pareigas gali nustatyti

tarpusavio susitarimu, vadovaudamiesi šio straipsnio 2 dalyje ir šio kodekso

3.3 straipsnyje įtvirtintais principais.

3.5 straipsnis. Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas

1. Asmenys savo

nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi, taip pat ir

teise į šeimos teisių gynybą. Atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo

nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

2. Įgyvendindami

šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų,

gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai.

3. Draudžiama

piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir

priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus

interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos

teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4. Šeimos teises

gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės

institucijos šio kodekso numatytais būdais. Teismas ir kitos institucijos turi

siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir

visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą.

3.6 straipsnis. Ieškinio senatis

1.

Reikalavimams, kylantiems iš šeimos teisinių santykių, taikoma ieškinio

senatis, išskyrus šios knygos nustatytas išimtis.

2. Ieškinio

senaties terminų skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo tvarką

nustato šio kodekso pirmosios knygos normos, jeigu šios knygos normos nenustato

kitokių taisyklių.

3.7 straipsnis. Santuokos samprata

1. Santuoka yra

įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas

sukurti šeimos teisinius santykius.

2. Vyras ir

moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.

3.8 straipsnis. Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės)

1. Susitarimas

tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti

šio kodekso 3.9–3.11 straipsniuose nustatytas teisines pasekmes.

2. Susitarimas

tuoktis gali būti išreikštas žodžiu arba raštu.

3. Paduotas

nustatytos formos prašymas civilinės metrikacijos įstaigai įregistruoti

santuoką laikomas viešu susitarimu tuoktis.

3.9 straipsnis. Dovanų grąžinimas

1. Jeigu

santuoka nesudaroma, abi viešo susitarimo tuoktis šalys turi teisę reikalauti

viena iš kitos grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną ryšium

su būsima santuoka, išskyrus atvejus, kai dovanos vertė neviršija vieno

tūkstančio litų ir kai šalis, gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo,

ir santuoka nebuvo sudaryta dėl šalies mirties.

2. Reikalavimams

grąžinti dovanas taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos,

reglamentuojančios santykius, susijusius su nepagrįstu praturtėjimu ar turto

gavimu.

3. Ieškinys dėl

dovanos grąžinimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties

terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.10 straipsnis. Nuostolių atlyginimas

1. Susitarimo

tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi

atlyginti kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo.

2. Nuostolių

dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis sudaryti santuoką, taip

pat prievolių, susijusių su būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos.

3. Jeigu šalis

atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies

kaltės, tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius pagal šio straipsnio 1 ir 2

dalies nuostatas.

4. Reikalavimams

dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas,

skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.11 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas

1. Jeigu

susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių

atlyginimą pagal šio kodekso 3.10 straipsnį, taip pat gali reikalauti

neturtinės žalos atlyginimo.

2. Ieškinys dėl

neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio

senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

3.12 straipsnis. Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims

Santuoką

leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

3.13 straipsnis. Santuokos savanoriškumas

1. Santuoka

sudaroma laisva vyro ir moters valia.

2. Bet koks

grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas

santuoką pripažinti negaliojančia.

3.14 straipsnis. Santuokinis amžius

1. Santuoką

leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra aštuoniolikos

metų.

2. Norinčio

tuoktis, tačiau neturinčio aštuoniolikos metų asmens prašymu teismas supaprastinto

proceso tvarka turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne

daugiau kaip dvejais metais.

3. Nėštumo

atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam šešiolikos metų.

4. Teismas,

spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi teismo posėdyje

išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir

atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias

priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Nėštumas – svarbi

priežastis sumažinti santuokinį amžių.

5. Kai

sprendžiamas klausimas dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, valstybinė vaiko

teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus

sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus.

Straipsnio

Nr.

XI-937,

2010-06-22, Žin., 2010, Nr. 76-3873 (2010-06-30)

3.15 straipsnis. Veiksnumas

1. Asmuo,

įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti

santuokos.

2. Jeigu

paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų

pripažinimo neveiksniu, santuokos registracija turi būti atidėta iki teismo

sprendimo iškeltoje byloje įsiteisėjimo.

3.16 straipsnis. Draudimas pažeisti monogamijos principą

Sudaręs santuoką

ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos

santuokos.

3.17 straipsnis. Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams

Draudžiama

tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais,

tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis,

dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.

3.18 straipsnis. Prašymas įregistruoti santuoką

Asmenys,

norintys susituokti, paduoda prašymą įregistruoti santuoką šio kodekso 3.299

straipsnio nustatyta tvarka.

3.19 straipsnis. Prašymo įregistruoti santuoką viešas skelbimas

Prašymo

įregistruoti santuoką padavimo faktas viešai skelbiamas šio kodekso 3.302

straipsnio nustatyta tvarka.

3.20 straipsnis. Santuokos sudarymo sąlygų įvykdymo patvirtinimas

1. Norintys

susituokti asmenys, paduodami prašymą įregistruoti santuoką, privalo raštu

patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose

nustatytos santuokos sudarymo sąlygos.

2. Civilinės

metrikacijos įstaigos pareigūnai, prieš įregistruodami santuoką, privalo

patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose

nustatytos santuokos sudarymo sąlygos.

3.21 straipsnis. Norinčių susituokti asmenų sveikatos tikrinimas

1. Norintiems

susituokti asmenims, padavusiems prašymą įregistruoti santuoką, civilinės

metrikacijos įstaigos pareigūnai pasiūlo pasitikrinti sveikatą ir iki santuokos

įregistravimo dienos pateikti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos

formos sveikatos dokumentą.

2. Sveikatos

dokumento nepateikimas nėra kliūtis įregistruoti santuoką.

3. Vieno iš

norinčių tuoktis asmenų nepranešimas kitam apie tai, kad jis serga venerine

liga arba AIDS, yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

3.22 straipsnis. Prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką

1. Bet kuris

suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pareikšti civilinės metrikacijos

įstaigai, paskelbusiai apie prašymą įregistruoti santuoką, kad yra šioje

knygoje numatytų kliūčių sudaryti santuoką.

2. Civilinės

metrikacijos įstaigos pareigūnas, gavęs prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką,

atideda santuokos registravimą ir įpareigoja prašymą padavusį asmenį per tris

dienas pateikti rašytinius prašyme nurodytų faktų įrodymus. Jeigu asmuo per

tris dienas tokių įrodymų nepateikia, santuoka registruojama bendra tvarka.

3. Jeigu

pateikiami rašytiniai įrodymai apie esančias kliūtis sudaryti santuoką,

civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas sustabdo santuokos registravimą ir,

jei kyla ginčas, išaiškina norintiems tuoktis asmenims jų teisę kreiptis į

teismą dėl tokio prašymo paneigimo. Tokiais atvejais santuoka registruojama tik

tada, kai norintys tuoktis asmenys pateikia civilinės metrikacijos įstaigai

įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką

yra paneigtas kaip nepagrįstas.

4. Jeigu teismas

savo sprendimu prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką pripažįsta nepagrįstu, tai

norintys tuoktis asmenys, o po santuokos sudarymo – sutuoktiniai turi teisę per

vienerius metus nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti

tiesioginių nuostolių atlyginimo iš prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką

padavusio asmens, išskyrus atvejus, kai prašymą buvo padavę vieno iš

sutuoktinių tėvai ar prokuroras.

3.23 straipsnis. Santuokos įrodymas

1. Civilinės

metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuoką, išduoda santuokos liudijimą.

2. Santuokos

akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas yra santuokos

įrodymas.

3.24 straipsnis. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų)

nustatyta tvarka

1. Bažnyčios

(konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos

vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą.

2. Santuokos

sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines

pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu:

1) nebuvo

pažeistos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo

sąlygos;

2) santuoka buvo

sudaryta pagal Lietuvos Respublikoje įregistruotų ir valstybės pripažintų

religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą;

3) santuokos

sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka buvo įtrauktas į apskaitą

civilinės metrikacijos įstaigoje šios knygos nustatyta tvarka.

3.25 straipsnis. Bažnyčios (konfesijų)

nustatyta tvarka sudarytų santuokų oficiali apskaita

Bažnyčios

(konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos įtraukiamos į oficialią

apskaitą šio kodekso 3.304 straipsnio nustatyta tvarka.

3.26 straipsnis. Sutuoktinių lygiateisiškumas

1. Sudarę

santuoką, sutuoktiniai įgyja šioje knygoje numatytas teises ir pareigas.

2. Sutuoktiniai

turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei vaikams

santuokos sudarymo, jos trukmės ir jos nutraukimo klausimais.

3. Sutuoktiniai

susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal

įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmė.

3.27 straipsnis. Sutuoktinių pareiga vienas kitą remti

1. Sutuoktiniai

privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą

remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes,

prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

2. Jeigu vienas

sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų

šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas

sutuoktinis.

3.28 straipsnis. Šeimos santykių sukūrimas

Sudarę santuoką

sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

3.29 straipsnis. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas

Santuoka

neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas

įgyvendinti tam tikras teises gali būti ribojamas vedybų sutarties bei

imperatyvių šio kodekso normų.

3.30 straipsnis. Sutuoktinių pareigos vaikams

Sutuoktiniai

privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu,

sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir

laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir

tarptautinės teisės.

3.31 straipsnis. Sutuoktinių pavardė

Abu sutuoktiniai

turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito

sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai

prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.

3.32 straipsnis. Atstovavimas

1. Vienas

sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti.

2. Jeigu tam

tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio

sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai suinteresuoto

sutuoktinio prašymu leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas.

Teismas, prieš duodamas tokį leidimą, privalo įsitikinti, kad kito sutuoktinio

sutikimo gauti tikrai neįmanoma ir kad tokio leidimo davimas atitinka šeimos

interesus. Teismo duotas leidimas galioja tik teismo nutartyje nurodytam

veiksmui atlikti per nutartyje nurodytą terminą. Teismas, nustatęs, kad

sutuoktinis veikia priešingai šeimos ar nepilnamečių vaikų interesams,

valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro pareiškimu gali

savo duotą leidimą pakeisti ar panaikinti. Toks pakeitimas ar panaikinimas

galioja tik ateičiai. Tokia teismo nutartis jos priėmimo dieną turi būti

nusiųsta Notarų rūmams, o jei leidimas susijęs su disponavimu nekilnojamuoju

daiktu, – viešam registrui.

3. Jeigu vienas

sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai

tokiems veiksmams ir jų pasekmėms taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos,

reglamentuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo.

3.33 straipsnis. Sutuoktinių ginčai dėl pareigų vykdymo ir teisių įgyvendinimo

1. Jeigu

sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo,

bet kuris sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą, kad teismas išspręstų jų

ginčą.

2. Teismas,

spręsdamas sutuoktinių ginčą, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

3. Sprendimą dėl

sutuoktinių ginčo teismas privalo priimti atsižvelgdamas į sutuoktinių

nepilnamečių vaikų ir visos šeimos interesus.

3.34 straipsnis. Laikinas sutuoktinio turtinių teisių apribojimas

1. Jeigu vienas

sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo santuokines pareigas, numatytas šioje

knygoje, ir savo veiksmais kelia grėsmę turtiniams šeimos interesams, kitas

sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti sutuoktiniui be

kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru sutuoktinių turtu. Tokio draudimo

terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai.

2. Sandoriai,

kurių sutuoktinis neturėjo teisės sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, gali

būti pripažinti negaliojančiais pagal pastarojo ieškinį, jeigu trečiasis asmuo,

su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas. Toks ieškinys gali būti

pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos

dienos, kai sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį sandorį.

3.35 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos namų ūkyje

1. Sutuoktinis

be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar

kitokiu būdu suvaržyti teisę į kilnojamąjį daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje.

2. Kilnojamuoju

daiktu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami namų apyvokos daiktai,

baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir namų bibliotekas.

3. Sutuoktinis,

be kurio sutikimo buvo sudarytas toks sandoris, turi teisę reikalauti

pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu jis sandorio nepatvirtino po jo

sudarymo, išskyrus atvejus, kai sandoris buvo atlygintinis, o trečioji šalis

buvo sąžininga.

3.36 straipsnis. Sutuoktinių teisės ir pareigos į gyvenamąją patalpą, esančią šeimos turtu

1. Jeigu

sutuoktiniai gyvena gyvenamojoje patalpoje pagal nuomos sutartį, tai

sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį, be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo

neturi teisės nutraukti nuomos sutarties prieš terminą, subnuomoti gyvenamosios

patalpos arba perleisti teises pagal nuomos sutartį. Sutuoktinis, nedavęs

sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę

reikalauti pripažinti jį negaliojančiu.

2. Sutuoktinis,

kuriam šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso jam vienam, neturi

teisės be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos

perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį

sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį

negaliojančiu, jeigu viešame registre ginčijama gyvenamoji patalpa buvo

nurodyta kaip šeimos turtas.

3. Šio

straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos taisyklės taikomos ir uzufrukto (t. y.

teisės naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo pajamas, produkciją ir vaisius)

bei panaudos atvejais.

3.37 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka

1. Santuoka gali

būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio kodekso 3.12–3.17

straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat šio kodekso 3.21

straipsnio 3 dalyje, 3.39 ir 3.40 straipsniuose numatytais pagrindais.

2. Santuoką

negaliojančia pripažįsta tik teismas.

3. Santuoka

negaliojančia pripažįstama nuo jos sudarymo momento.

4. Teismas

privalo per tris darbo dienas po teismo sprendimo, kuriuo santuoka pripažinta

negaliojančia, įsiteisėjimo išsiųsti jo nuorašą santuoką įregistravusiai

civilinės metrikacijos įstaigai.

3.38 straipsnis. Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pažeidus jos sudarymo sąlygas

1. Santuoka,

sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniuose nustatytas

santuokos sudarymo sąlygas, gali būti pripažinta negaliojančia pagal

sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet

kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka,

ieškinį.

2. Santuoka,

sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.14 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo

sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal nepilnamečio sutuoktinio, jo

tėvų, globėjų ar rūpintojų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba

prokuroro ieškinį. Kai nepilnamečiam sutuoktiniui sukanka aštuoniolika metų,

ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti tik pats

sutuoktinis.

3. Santuoka,

sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.15 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo

sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal neveiksnaus sutuoktinio

globėjo, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar teisėti

interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį.

4. Santuoka,

sudaryta pažeidžiant šio kodekso 3.13 straipsnyje nustatytą santuokos sudarymo

sąlygą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, neišreiškusio

savo tikrosios valios, arba prokuroro ieškinį. Jeigu sutuoktinis, neišreiškęs

savo tikrosios valios, yra nepilnametis, ieškinį gali pareikšti jo tėvai,

globėjai, rūpintojai arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.

5. Reikalauti

pripažinti santuoką negaliojančia šio kodekso 3.21 straipsnio 3 dalyje numatytu

pagrindu turi teisę sutuoktinis, kuriam iki santuokos sudarymo nebuvo praneštas

ligos faktas.

3.39 straipsnis. Fiktyvios santuokos pripažinimas negaliojančia

Santuoka,

sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, gali

būti pripažinta negaliojančia pagal vieno iš sutuoktinių arba prokuroro

ieškinį.

3.40 straipsnis. Santuokos pripažinimas negaliojančia dėl tikrosios valios neišreiškimo

1. Santuoka gali

būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio ieškinį, jeigu jis įrodo, kad

santuokos sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų

valdyti.

2. Reikalauti

santuoką pripažinti negaliojančia gali sutuoktinis, jeigu jis santuoką sudarė

paveiktas grasinimo, prievartos ar apgaulės.

3. Sutuoktinis,

davęs sutikimą sudaryti santuoką dėl esminės klaidos, gali reikalauti santuoką

pripažinti negaliojančia. Klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl tokių su

kitu sutuoktiniu susijusių aplinkybių, kurias žinodamas sutuoktinis nebūtų

sutikęs sudaryti santuokos. Preziumuojama, kad klaida yra esminė, jeigu buvo

suklysta dėl:

1) kito

sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeimos

gyvenimas neįmanomas;

2) to, kad kitas

sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą.

3.41 straipsnis. Aplinkybės, naikinančios santuokos negaliojimą

1. Teismas gali

netenkinti reikalavimo pripažinti santuoką negaliojančia, jeigu bylos

nagrinėjimo metu išnyko aplinkybės, pagal šį kodeksą buvusios kliūtimi sudaryti

santuoką.

2. Teismas gali

atsisakyti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą nepilnamečio, jeigu

santuokos pripažinimas negaliojančia prieštarautų nepilnamečio sutuoktinio arba

sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3. Santuoka

negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu, kol byla dėl santuokos pripažinimo

negaliojančia buvo iškelta, sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius arba daugiau

nei metus po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas,

arba jie laukiasi bendro vaiko.

4. Santuoka

negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai

buvo pažeistas monogamijos principas arba santuoka buvo sudaryta su artimuoju

giminaičiu (šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniai).

5. Santuoka,

sudaryta, kai vienas iš sutuoktinių neišreiškė savo tikrosios valios, negali

būti pripažinta negaliojančia, jeigu po tokios santuokos sudarymo arba po to,

kai paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą reikalauti santuoką pripažinti

negaliojančia, sutuoktiniai bendrai gyveno daugiau nei vienerius metus, arba

jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

3.42 straipsnis. Ieškinio senatis

1. Sutuoktinis,

kuris sudarė santuoką neturėdamas aštuoniolikos metų, gali reikalauti

pripažinti santuoką negaliojančia per vienerių metų ieškinio senaties terminą,

skaičiuojamą nuo pilnametystės dienos.

2. Reikalauti

pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą neišreiškus tikrosios valios,

galima per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo

aplinkybių, sudarančių pagrindą santuoką pripažinti negaliojančia, išnykimo

arba paaiškėjimo dienos.

3. Reikalauti

pripažinti fiktyvią santuoką negaliojančia galima per vienerius metus nuo

tokios santuokos sudarymo dienos. Šio kodekso 3.39 straipsnio nustatytu

pagrindu prokuroras ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali

pareikšti per penkerius metus nuo santuokos sudarymo.

4. Reikalavimams

pripažinti santuoką negaliojančia kitais pagrindais ieškinio senatis netaikoma.

3.43 straipsnis. Sutuoktinių atskyrimas ir išlaikymo priteisimas

1. Teismas,

siekdamas apsaugoti vieno iš sutuoktinių teisėtus interesus, gali įpareigoti,

esant galimybei, sutuoktinius gyventi skyrium, kol bus išnagrinėta byla dėl jų

santuokos pripažinimo negaliojančia.

2. Teismas,

pripažindamas santuoką negaliojančia, turi išspręsti vaikų ir sąžiningo

sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus.

3.44 straipsnis. Teisės pareikšti ieškinį išnykimas

1. Teisė

pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia negali būti

perduodama asmeniui paveldėjimo ar kitokiu būdu.

2. Kai vienas

sutuoktinis miršta, prokuroras netenka teisės pareikšti ieškinį dėl santuokos

pripažinimo negaliojančia.

3.45 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės

1. Tėvų, kurie

buvo susituokę ir kurių santuoka vėliau buvo pripažinta negaliojančia, vaikai

laikomi santuokiniais.

2. Jeigu abu

sutuoktiniai buvo sąžiningi, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad yra kliūčių

sudaryti santuoką, tai santuoka, nors ir pripažinta negaliojančia, sukelia

jiems tokias pat teisines pasekmes, kaip ir galiojanti santuoka, išskyrus

paveldėjimo teisę. Aplinkybės, patvirtinančios sutuoktinio sąžiningumą, turi

būti nurodytos teismo sprendime.

3.46 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės, kai vienas arba abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi

1. Kai

sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam tas

teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniui.

2. Jeigu abu

sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka jiems nesukuria

sutuoktinių teisių ir pareigų. Kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą,

taip pat ir padovanotą kitam sutuoktiniui.

3.47 straipsnis. Sąžiningo sutuoktinio teisės

1. Sąžiningas ir

išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš

nesąžiningo sutuoktinio išlaikymą, bet ne ilgiau kaip trejiems metams.

2. Išlaikymo

dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į abiejų sutuoktinių turtinę padėtį.

Išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį, arba

nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma. Jeigu pasikeičia vieno sutuoktinio

turtinė padėtis, suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl

išlaikymo padidinimo, sumažinimo arba jo išieškojimo nutraukimo.

3. Išlaikymo

mokėjimas sąžiningam sutuoktiniui savaime nutrūksta, jei jis sudaro naują

santuoką arba pasibaigus trejų metų terminui, per kurį išlaikymas buvo mokamas.

3.48 straipsnis. Privalomas globos (rūpybos)

institucijų dalyvavimas

Kai nagrinėjamos

bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, globos (rūpybos) institucijos

arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jeigu vienas ar abu

sutuoktiniai yra nepilnamečiai arba teismo sprendimu pripažinti neveiksniais,

privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti išvadą, ar santuokos

pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų.

3.49 straipsnis. Santuokos pabaigos atvejai

1. Santuoka

baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų

nustatyta tvarka.

2. Santuoka gali

būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu

arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės.

3.50 straipsnis. Santuokos pabaiga dėl vieno sutuoktinio mirties

1. Santuoka

baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį

mirusiu.

2. Paskelbus

sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo

įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.

3. Jeigu

sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai,

panaikinus teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu

santuokos pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka

gali būti atnaujinta.

4. Santuoka

negali būti atnaujinta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra

kliūčių, numatytų šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose.

3.51 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Sutuoktinių

bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) nuo santuokos

sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai;

2) abu

sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto

padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.);

3) abu

sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.

2. Santuoka šio

straipsnio numatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka.

3.52 straipsnis. Prašymas nutraukti santuoką

1. Bendras

sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių

gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

2. Kartu su

prašymu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl

santuokos nutraukimo pasekmių.

3. Prašyme turi

būti nurodytos priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka iširo.

3.53 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka

1. Teismas

priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai

iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena

ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu.

2.

Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus

sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo.

3. Teismas, savo

sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl

santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo

nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios

vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir

pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės pasikeitus

aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę

sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo

pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.

4. Jeigu

sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš

esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir

teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos

nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis

mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl

sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą.

3.54 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas

1. Teismas

privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

2. Vieno

sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip

šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Tokiu atveju santuokos

nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui

vieno iš sutuoktinių prašymu.

3. Jeigu per

vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių

nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas

nenagrinėtas.

4. Jeigu

sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino

susitaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų

interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės,

terminas susitaikyti nenustatomas.

3.55 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Santuoka

vieno sutuoktinio prašymu, kuris paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos

apylinkės teismui, gali būti nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų:

1) sutuoktiniai

gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;

2) vienas sutuoktinis

pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo;

3) vienas

sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu;

4) vienas

sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už

netyčinį nusikaltimą.

2. Neveiksnaus

sutuoktinio interesais prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo

globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija.

3.56 straipsnis. Prašymo turinys

1. Prašyme turi

būti nurodytas vienas iš šio kodekso 3.55 straipsnio 1 dalyje numatytų santuokos

nutraukimo pagrindų.

2. Prašyme taip

pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam

sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams.

3. Prašyme taip

pat turi būti nurodyti Civilinio proceso kodekse numatyti duomenys.

3.57 straipsnis. Prašymo nagrinėjimas

1. Sutuoktinio

prašymas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas supaprastinto proceso tvarka.

2. Jeigu byla

nagrinėjama dėl santuokos nutraukimo pagal vieno sutuoktinio prašymą, šio

kodekso 3.54 straipsnyje numatytos taikinimo priemonės netaikomos.

3. Teismas,

atsižvelgdamas į vieno sutuoktinio amžių, santuokos trukmę, sutuoktinių

nepilnamečių vaikų interesus, gali atsisakyti nutraukti santuoką, jeigu

santuokos nutraukimas padarytų esminės turtinės ar neturtinės žalos vienam

sutuoktiniui ar jų nepilnamečiams vaikams.

4. Kitas

sutuoktinis arba jo globėjas turi teisę pareikšti, kad santuoka iširo dėl

prašymą padavusio sutuoktinio kaltės, ir reikalauti, kad teismas santuoką

nutrauktų dėl pareiškėjo kaltės. Jeigu tokį prašymą teismas pripažįsta

pagrįstu, santuoka nutraukiama konstatuojant, kad ji iširo dėl santuokos

nutraukimą inicijavusio sutuoktinio kaltės (šio kodekso 3.60 straipsnis).

3.58 straipsnis. Privalomas globos (rūpybos)

institucijos dalyvavimas

Jeigu vienas

sutuoktinis yra neveiksnus, globos (rūpybos) institucija privalo pateikti

teismui išvadą dėl neveiksnaus sutuoktinio turtinių teisių užtikrinimo

nutraukus santuoką.

3.59 straipsnis. Klausimai, kuriuos teismas išsprendžia nutraukdamas santuoką

Teismas,

nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų

gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei

jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas

bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

3.60 straipsnis. Santuokos nutraukimo sąlygos

1. Sutuoktinis

gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais,

jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.

2. Sutuoktinis

pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip

sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių

gyvenimas tapo negalimas.

3.

Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra

nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi

su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip

vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

3.61 straipsnis. Abiejų sutuoktinių kaltė

1. Sutuoktinis,

kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo

kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo

kaltės.

2. Teismas,

atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl

abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Pripažinus,

kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios

pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (šio kodekso

3.51–3.54 straipsniai).

3.62 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka

1. Santuoka dėl

vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka.

2. Vieno

sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

3. Nagrinėjant

santuokos nutraukimo bylą, mutatis mutandis taikomas šio kodekso 3.59

straipsnis.

3.63 straipsnis. Santuokos nutraukimo priežasčių nenurodymas teismo sprendime

Abiejų

sutuoktinių prašymu teismas, nutraukdamas santuoką, sprendime nenurodo

konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos

nutraukimo, o tik konstatuoja, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų

sutuoktinių kaltės.

3.64 straipsnis. Sutuoktinių taikinimas

1. Teismas

privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.

2. Teismas

privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų abiejų turtinius, vaikų

išlaikymo ir auklėjimo klausimus, taip pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes.

Jeigu sutuoktiniai susitaria, taikomos šio kodekso 3.53 straipsnio 3 ir 4

dalys.

3. Teismas taiko

šio kodekso 3.54 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas priemones, išskyrus

atvejus, kai jų taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką

sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.

3.65 straipsnis. Laikinosios apsaugos priemonės

1. Teismas,

atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus,

gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo

sprendimas.

2. Teismas gali

taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones:

1) įpareigoti

vieną sutuoktinį gyventi skyrium;

2) nustatyti

nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

3) įpareigoti

vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;

4) priteisti iš

vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam

sutuoktiniui;

5) areštuoti

turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam

sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą;

6) areštuoti

vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų

atlyginimą kitam sutuoktiniui;

7) uždrausti

vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose

vietose.

Straipsnio

Nr.

X-1566,

2008-06-03, Žin., 2008, Nr. 68-2568 (2008-06-14)

3.66 straipsnis. Santuokos nutraukimo momentas

1. Santuoka

laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos.

2. Teismas per

tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos

privalo išsiųsti sprendimo kopiją teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos

įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą.

3.67 straipsnis. Santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms

1. Santuokos

nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo

santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.

2. Sutuoktinis,

išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti,

kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms

teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu

gyventi.

3.68 straipsnis. Sandorių, sudarytų po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, pripažinimas negaliojančiais

Sandoriai,

susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas

sutuoktinis po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti

pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas

sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo

turtines teises, o trečiasis asmuo buvo nesąžiningas.

3.69 straipsnis. Buvusių sutuoktinių pavardės

1. Sutuoktinis

po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos

turėtą pavardę.

2. Jeigu

santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio

reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui

pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų

vaikų.

3.70 straipsnis. Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisinės pasekmės

1. Jeigu

santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl

santuokos nutraukimo, praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis

suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.

2. Kitas

sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio

atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir

neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu

santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Kaltas dėl

santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas,

privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų

sutartyje nenumatyta kas kita.

4. Jeigu

santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę

reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo

dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir

nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

3.71 straipsnis. Teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas

1. Jeigu

gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali

nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po

santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.

2. Uzufruktas

nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės.

3. Jeigu šeimos

gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises

sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra

nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi

skyrium.

3.72 straipsnis. Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas

1. Teismas,

priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to

reikalingam buvusiam sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti

sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutuoktinis

neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra

pakankami visiškai save išlaikyti.

2.

Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą

savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus

ar sveikatos būklės.

3. Sutuoktinis,

kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo

įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio

sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

4. Sutuoktinis,

dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą.

5. Teismas,

spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į