Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026 m. liepos 7 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rem Union“ ir atsakovės „UnionCompany, OÜ“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rem Union“ ieškinį atsakovei „UnionCompany, OÜ“ dėl skolos ir netesybų priteisimo ir pagal atsakovės „UnionCompany, OÜ“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rem Union“ dėl darbų aktų pripažinimo tariamais sandoriais ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, reikalaudama priteisti skolą už atliktus darbus, rėmėsi paslaugų sutartimi, savo ruožtu atsakovė, atskirsdama į ieškovės reikalavimus ir įrodinėdama, jog atlikti darbai buvo nekokybiški bei reikalaudama atlyginti nuostolius, rėmėsi tą pačią dieną šalių pasirašyta subrangos sutartimi. Nepaisant to, kad šalys rėmėsi skirtingomis sutartimis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog abiejose sutartyse buvo susitarta dėl tų pačių darbų, darbų atlikimo terminų bei iš esmės dėl panašios darbų perdavimo–priėmimo tvarkos: atlikusi darbus, ieškovė perduoda atsakovei atliktų darbų aktą, o atsakovė, išnagrinėjusi aktą, darbus priima arba nurodo trūkumus, kuriuos ieškovė turi ištaisyti.

Pažymėtina, kad nė viena iš bylos šalių neginčijo pirmosios instancijos teismo atlikto šalių teisinių santykių kvalifikavimo ne rangos, o atlygintinų paslaugų teikimo teisiniais santykiais, kurie reglamentuojami CK 6.716–6.724 straipsniuose. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors, remiantis šalių sudarytų sutarčių turiniu, matyti, jog šalys aptarė sutarčių vykdymą, numatė, kad darbai bus perduodami pasirašant darbų perdavimo–priėmimo aktą, aptarė darbų trūkumų (defektų) šalinimo klausimus, tą taip pat reglamentuoja bendrosios rangos teisės normos, tačiau pažymėtina, jog šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taip pat taikytinos bendrosios rangos sutarčių nuostatos (CK 6.644–6.671 straipsniai).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, atlikusi laivų remonto darbus, surašydavo atliktų darbų perdavimo aktus pagal paslaugų teikimo sutartį, darbalapius, kuriuose nurodydavo atliktų darbų pavadinimus ir kiekius, bei sąskaitas faktūras, kurias perduodavo atsakovei.

Ginčas byloje kilo dėl ieškovės atliktų, tačiau atsakovės neapmokėtų darbų, nurodytų atliktų darbų aktuose Nr. 4, 5, 6, 8 ir 9 bei jų pagrindu išrašytose penkiose sąskaitose faktūrose, t. y. 1) dėl 28 836 Eur vertės darbų pagal 2024 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 004, 2) dėl 26 716 Eur vertės darbų pagal 2024 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 005, 3) dėl 6 334 Eur vertės darbų pagal 2024 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 006, 4) dėl 8 178 Eur vertės darbų pagal 2024 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 008 ir 5) dėl 36 138 Eur vertės darbų pagal 2024 m. rugsėjo 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 009.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės UAB „Rem Union“ ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 61 886 Eur skolą pagal sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006, o atsakovės „UnionCompany OÜ“ priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo bei 2024 m. liepos 31 d. atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais 30 198,80 Eur apimtyje CK 1.86 straipsnio pagrindu atmetė.

Ieškovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė skolos pagal sąskaitas faktūras Nr. 008 ir 009. Savo ruožtu atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu ginčija tiek sprendimo dalį netenkinti jos priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo ir atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 pripažinimo negaliojančiais 30 198,80 Eur apimtyje, tiek dėl ieškovei priteistos skolos pagal sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006.

Dėl skolos už atliktus darbus pagal sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006, atliktų darbų perdavimo ir priėmimo fakto bei atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindu

Ginčas nagrinėjamoje byloje visų pirma kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo priteisti ieškovei 61 886 Eur skolą pagal sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006, išrašytas, remiantis atliktų darbų aktais Nr. 4, 5 ir 6. Atsakovė pripažino ieškovės atliktus 31 687,20 Eur vertės darbus pagal paminėtus aktus ir išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau nesutiko dėl 30 198,80 Eur vertės darbų atlikimo ir jų perdavimo. Įrodinėja, kad atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 bei sąskaitų faktūrų Nr. 004, 005 ir 006 ji nepasirašė, ant šių dokumentų esantis atsakovės vadovo parašas yra faksimilinis, įterptas naudojant teksto redagavimo priemones, todėl nepatvirtina darbų priėmimo fakto ir tokie aktai, remiantis CK 1.86 straipsnio pagrindu, dėl 30 198,80 Eur yra tariami sandoriai.

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, o sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 44 punktas; 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 48 punktas).

CK 1.86 straipsnis, reglamentuojantis tariamo sandorio negaliojimą, nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, o teisėjų kolegija nenustatė, kad darbų perdavimo aktai Nr. 4, 5 ir 6 būtų apsimestiniai sandoriai. Visų pirma sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovės ginčijami atliktų darbų aktai nėra savarankiški sandoriai, o tik sandorio, t. y. šalių sudarytos sutarties pagrindu išrašyti dokumentai, kuriuose įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šalys, sudarydamos sutartį (sandorį), be kita ko, sutaria dėl konkrečių darbų ir (ar) paslaugų, jų kiekio, apimties, pobūdžio, atlikimo terminų, perdavimo ir priėmimo, apmokėjimo tvarkos ir pan. Darbų atlikimo aktas yra dokumentas, kuriame surašomi faktinio pobūdžio duomenys apie tai, ar darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Taigi kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas yra sutarties vykdymo dokumentas, kuriame tik užfiksuojamas atliktų darbų rezultatas ir darbų užsakovo valia priimti perduodamą rezultatą su išlygomis arba be jų.

Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, atlikusi darbus, 2024 m. liepos 31 d. surašė atliktų darbų aktus Nr. 4, 5 ir 6 bei sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006 iš viso už 61 886 Eur. Tiek atliktų darbų aktai, tiek ir sąskaitos faktūros yra pasirašyti abiejų šalių – ieškovės ir atsakovės atstovų. Atliktų darbų aktuose Nr. 4, 5 ir 6 nurodyta, kad darbai atlikti visiškai, nusiskundimų nėra. Nors atsakovė neigė pasirašiusi ginčo aktus, tačiau vien jos nurodoma aplinkybė, kad aktai ir jų pagrindu išrašytos sąskaitos faktūros yra pasirašyti faksimiliniu atsakovės parašu, savaime nepatvirtina nei atsakovės nurodomos aplinkybės, jog ji atliktų darbų pagal ginčijamus aktus Nr. 4, 5 ir 6 nepriėmė, nei to, kad paminėti aktai buvo sudaryti tik dėl akių, todėl yra negaliojantys CK 1.86 straipsnio pagrindu. Bylos duomenys – šalių 2024 m. rugpjūčio 12 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais – patvirtina, kad atsakovei buvo išsiųstos trys sąskaitos faktūros Nr. 004, 005 ir 006 (žr. dubliko priedą Nr. 5). Paminėtame ieškovės elektroniniame laiške, adresuotame atsakovei, nurodyta, kad priede yra trys atskiros sąskaitos ir nurodytos jų sumos – 28 836 Eur, 6 334 Eur ir 26 716 Eur, t. y. tos sumos, kurios nurodytos atliktų darbų aktuose Nr. 4, 5 ir 6 ir sąskaitose faktūrose Nr. 004, 005 ir 006. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė jai siųstų aktų ir sąskaitų faktūrų nebūtų priėmusi, reiškusi pretenzijas tiek dėl pačių sąskaitų ir jose nurodytų sumų, tiek dėl nurodytų darbų (jų dalies), atsisakydama darbus priimti ar nurodydama konkrečius atliktų darbų trūkumus.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į prieštaringus atsakovės aiškinimus dėl ginčo aktų pasirašymo. Viena vertus ji teigia, kad atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 nepasirašė, o esantis faksimilinis parašas neva nepatvirtina nei darbų atlikimo, nei jų perdavimo fakto, kita vertus, atsakovė iš esmės neneigė, kad faksimilinį parašą uždėjo būtent ji pati. Priešingai, priešieškinyje pati patvirtino, kad atsakovės atstovas išsiuntė ieškovei atliktų darbų aktus Nr. 4, 5 ir 6 su faksimiliniais parašais tik formaliai ieškovės migracijos procedūroms, nesiekdamas įtvirtinti atliktų darbų fakto bei jų sumos (žr. priešieškinio 35 punktą). Ieškovė tokias atsakovės nurodytas aplinkybes kategoriškai neigė, tvirtindama, kad niekada neprašė pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktų dėl Migracijos departamento reikalavimų ir tokių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad atsakovei, kaip verslininkei, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai sudarant sutartis, vykdant ir prisiimant įsipareigojimus, todėl ji, priėmusi ieškovės pateiktus atliktų darbų aktus, juos pasirašiusi ir taip patvirtinusi darbų tinkamą atlikimą bei nenurodžiusi pastabų ir (ar) darbų trūkumų, veikė savo rizika, jog vėliau, kilus ginčui tarp šalių, nurodomi argumentai dėl ginčo aktų pasirašymo aplinkybių teismo bus atmesti kaip neįrodyti.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad ieškovės surašytuose atliktų darbų aktuose nebuvo nurodyti išsamūs ir detalūs atlikti darbai bei jų įkainiai. Kita vertus, vien atliktų darbų aktų formos (turinio) trūkumai nedaro aktų negaliojančiais CK 1.86 straipsnio prasme ir savaime nepaneigia atliktų darbų perdavimo ir priėmimo fakto. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors, atsakovės teigimu, ginčijami atliktų darbų aktai nėra išsamūs ir informatyvūs, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog, be šioje byloje ginčijamų aktų, ieškovė už atliktus laivų remonto darbus buvo surašiusi ir atsakovei pateikusi daugiau atliktų darbų aktų bei sąskaitų faktūrų ir kai kurių forma (turinys), nurodant darbus ir jų kiekius, iš esmės buvo tokio pat pobūdžio kaip šioje byloje ginčijamų aktų (pvz., 2024 m. balandžio 2 d. atliktų darbų aktas Nr. 1 ir kt., dubliko priedas Nr. 2). Nepaisant to, atsakovė tokius aktus bei jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras priėmė, už darbus apmokėjo ir pretenzijų ieškovei dėl surašytų atliktų darbų aktų turinio ir formos, atliktų darbų įvardijimo išsamumo, įkainių nenurodymo ir pan. niekada nereiškė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neįrodė nei atliktų darbų aktų Nr. 4, 5 ir 6 tariamumo (CK 1.86 straipsnis), nei to, jog ieškovės atlikti darbai pagal ginčo aktus jai nebuvo perduoti, o atsakovė šių darbų nepriėmė. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad aktai Nr. 4, 5 ir 6 ir jų pagrindu išrašytos sąskaitos faktūros Nr. 004, 005 ir 006 atsakovei buvo nusiųstos, atsakovė šiuos dokumentus priėmė ir juos pasirašė, patvirtindama, jog darbai atlikti ir nusiskundimų nėra, visiškai pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 61 886 Eur skolą už atliktus, tačiau nemokėtus darbus pagal sąskaitas faktūras Nr. 004, 005 ir 006.

Dėl skolos priteisimo pagal sąskaitas faktūras Nr. 008 ir 009

Ginčas byloje taip pat kilo dėl ieškovės reikalaujamos priteisti 44 314 Eur skolos už darbus pagal sąskaitas faktūras Nr. 008 ir 009, išrašytas atliktų darbų perdavimo aktų Nr. 8 ir 9 pagrindu.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovės surašyti atliktų darbų aktai Nr. 8 ir 9 bei sąskaitos faktūros Nr. 008 ir 009 nėra pasirašytos nė vienos iš bylos šalių. Nepaisant to, ieškovė reikalauja šių sąskaitų apmokėjimo, tokį reikalavimą iš esmės argumentuodama tuo, kad ji 2024 m. rugpjūčio 14 d. išsiuntė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. 008, o 2024 m. rugsėjo 3 d. – sąskaitą faktūrą Nr. 009, atsakovė šias nepasirašytas sąskaitas priėmė, pretenzijų ar prieštaravimų dėl atliktų darbų nepareiškė, todėl laikytina, kad darbai priimti ir skola turi būti sumokėta. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovės skundo argumentu ir pažymi, kad pačios ieškovės nepasirašytų dokumentų – darbų atlikimo aktų ir sąskaitų faktūrų – išsiuntimas atsakovei, nesukuria pastarajai pareigos nei spręsti dėl nepasirašytuose dokumentuose nurodytų darbų priėmimo, nei tokių darbų apmokėjimo. Ieškovei nepasirašius savo dokumentų (aktų ir sąskaitų faktūrų), nelaikytina, kad ji pati patvirtino darbų atlikimo faktą.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kilus ginčui ir šalims skirtingai aiškinant su darbų, nurodytų atliktų darbų aktuose Nr. 8 ir 9, atlikimu susijusias aplinkybes, būtent ieškovei, reikalaujančiai apmokėjimo už darbus, kilo pareiga įrodyti, kad ji faktiškai suteikė atsakovei paminėtuose darbų aktuose Nr. 8 ir 9 nurodytas paslaugas (darbus) pagal atsakovės užsakymus (CPK 178 straipsnis). Išskyrus ieškovės paaiškinimus, byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovė iš tiesų užsakė paminėtuose aktuose nurodytus darbus, kad jie buvo šalių suderinti ir kad ieškovės darbuotojai iš tiesų juos atliko. Nors, ieškovės teigimu, aplinkybę, kad jos darbuotojai dirbo atsakovės objekte patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose užfiksuotas jos darbuotojų išdirbtų valandų skaičius, tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog darbuotojų darbo laiko apskaita negali būti sutapatinama su darbų atlikimo ir perdavimo faktu. Pažymėtina, kad mokėjimo pareiga siejama su darbo rezultatu ir jo perdavimu, o ne su darbuotojų darbo laiko trukme. Vien ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuoti duomenys apie išdirbtas darbo valandas neįrodo, kad per tas valandas iš tiesų buvo sukurtas, atsakovei perduotas ir priimtas užsakytų darbų rezultatas.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą netenkinti ieškovės ieškinio dėl skolos pagal sąskaitas faktūras Nr. 008 ir 009 priteisimo.

Dėl atliktų darbų trūkumų ir nuostolių atlyginimo

Byloje esantis šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais (2024 m. rugpjūčio 2 d., 2024 m. rugpjūčio 5 d. susirašinėjimas) patvirtina, kad atsakovė iš savo užsakovų buvo gavusi pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės, apie tai informavo ieškovę, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinę medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nėra duomenų, leidžiančių nustatyti kokius konkrečiai darbus, užduotis ir kokiose laivų vietose atliko būtent ieškovės darbuotojai ir kuriuos iš nustatytų darbų trūkumų galima būtų priskirti ieškovės nekokybiškai atliktiems darbams, atsižvelgiant į aplinkybę, kad objekte tuo pat metu dirbo ne tik ieškovės, bet ir atsakovės darbuotojai bei kiti subrangovai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės surašyti atliktų darbų aktai bei darbalapiai nebuvo informatyvūs, juose nebuvo detaliai ir išsamiai išvardinti konkretūs atlikti darbai. Priešingai, išvardinti darbai yra abstraktūs, pavyzdžiui, laivo remontas, dalių keitimas, korpuso remontas, konstrukcijų remontas ir pan. Nepaisant to, atsakovė darbus priėmė, kaip minėta, pasirašydama ir patvirtindama, jog darbai atlikti, nusiskundimų nėra, jokių pretenzijų nei dėl darbų kokybės, nei dėl pačių atliktų darbų aktų turinio nepareiškė.

Taigi šalys dėl sutarties vykdymo tarėsi žodžiu, o konkrečių užsakymų bei ieškovės atliktų ir perduotų darbų, jų trūkumų tinkamai neužfiksavo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad, kilus ginčui dėl darbų kokybės, nėra galimybės nustatyti, kokius konkrečius laivo remonto, dalių keitimo ir kitus darbus atliko būtent ieškovės darbuotojai, kokie konkrečiai ieškovės atlikti darbai yra nekokybiški, koks nekokybiškai atliktų darbų kiekis ir pan. Kadangi ieškovės ir atsakovės darbuotojai dirbo kartu, nėra galimybės patikrinti ir nustatyti, ar atsakovės nurodyti darbų defektai yra būtent ieškovės darbuotojų nekokybiškai atliktų darbų rezultatas. Minėta, kad ieškovės vaidmuo, atliekant darbus, buvo ne savarankiškai atlikti aiškiai apibrėžtą ir identifikuojamą darbų dalį ir šiuos darbus perduoti atsakovei, o žmogiškaisiais resursais, t. y. ji pristatydavo darbuotojus atsakovei, kuri ir duodavo tiesioginius nurodymus dėl atliktinų darbų. Taigi pati atsakovė, skirstydama darbus bei prižiūrėdama darbų eigą, turėjo galimybę kontroliuoti ir fiksuoti ieškovės darbuotojų atliekamus darbus, jų kokybę ir pastebimus darbų trūkumus.

Atsakovės teigimu, jos patirtus nuostolius dėl ieškovės nekokybiškai atliktų darbų laivuose „Rollingstone“ ir „Valday“ patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – su rangove „Weld AVS Group, OU“ 2024 m. vasario 1 d. pasirašyta rangos darbų sutartis, 2024 m. rugpjūčio 5 d. išrašyta sąskaita faktūra ir atliktų darbų aktas, 2024 m. rugpjūčio 31 d., 2024 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos faktūros, laivo „Valday“ defektų nuotraukos. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėti dokumentai patvirtina nebent patį laivuose atliktų darbų defektų faktą, bet neįrodo, jog šie defektai yra būtent ieškovės nekokybiškai atliktų darbų rezultatas, todėl remtis jais, kaip neva pagrindžiančiais ieškovės netinkamai atliktus darbus, ir priteisti nuostolius, nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis bylos duomenimis, nėra galimybės nustatyti, ar atsakovės patirtos papildomos išlaidos laivų remontui (nuostoliai) yra priežastiniu ryšiu susijusios su ieškovės darbuotojų netinkamai atliktais darbais. Atsakovei neįrodžius, kad laivuose užfiksuoti darbų defektai yra ieškovės nekokybiškai atliktų darbų pasekmė, pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti priešieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės

Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kt. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 106 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 31 punktas).

Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018, 36 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 32 punktas).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas). Vertinant liudytojų parodymus, pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip, pvz., liudytojo santykiai su asmenimis, apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024, 60 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 33 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį bei priimdamas sprendimą, liudytojo R. M. parodymus įvertino visų byloje esančių įrodymų – tiek rašytinių įrodymų, tiek ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų – kontekste ir nė vienam iš įrodymų, įskaitant ir paminėto liudytojo parodymus, nesuteikė išskirtinės įrodomosios reikšmės ir galios. Teismas sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nė viena teismo išvada nebuvo priimta, remiantis tik liudytojo R. M. parodymais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nurodomo liudytojo parodymai neturėjo išskirtinės reikšmės, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šio liudytojo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai nesudarė pagrindo bylos faktinių aplinkybių vertinti kitaip ir priimti kitokį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo proporcingumo, teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų, todėl nepagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 23 698,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Nustatyta, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė žyminis mokestis už ieškinį – 1 829 Eur ir žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 55 Eur, iš viso – 1 884 Eur, taip pat advokato pagalbos išlaidos – 35 251,08 Eur ir išlaidos, susijusios su dokumentų vertimu – 1 452,86 Eur.

Atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė žyminis mokestis už priešieškinį – 1 100 Eur, advokato pagalbos išlaidos – 12 916,40 Eur.

Ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies: iš reikalautų 113 910,47 Eur priteista 67 455,74 Eur, t. y. patenkinta 59,21 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai, atmesta 40,79 proc. (46 454,73 Eur) ieškinio reikalavimų. Atsakovės priešieškinis buvo atmestas. Nustatydamas šalių tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, pirmosios instancijos teismas tokiu atveju, esant iš dalies patenkintam ieškiniui ir atmestam priešieškiniui, pagrįstai vertino visą šalių ginčo sumą – 172 269,27 Eur (113 910,47 Eur ieškinio reikalavimų suma + 58 358,80 Eur priešieškinio reikalavimų suma) ir pagal tai teisingai nustatė ieškovės ir atsakovės tenkintų (atmestų) reikalavimų dalį, t. y. ieškovė bylą laimėjo 73 proc. ((67 455,74 Eur + 58 358,80 Eur) x 100 proc. : 172 269,27 Eur), atsakovė – 27 proc. (46 454,73 Eur atmesta ieškinio reikalavimų dalis x 100 proc. : 172 269,27 Eur). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas atsakovės skundo argumentas dėl neteisingai nustatytų tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijų. Pažymėtina, kad atsakovės naudai buvo atmesta 40,79 proc. ieškinio reikalavimų, tačiau jos priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo ir darbų atlikimo aktų pripažinimo negaliojančiais 30 198,80 Eur apimtyje buvo atmestas visiškai, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante (atsakove), jog ji laimėjo reikšmingą dalį bylos ir dėl to jos patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstytos jai palankesniu būdu.

Atsižvelgiant į prieš tai nustatytą tenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų proporciją, ieškovei iš atsakovės pagrįstai buvo priteista 25 733,29 Eur advokato pagalbos išlaidų, atsakovei – 3 487,43 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė sumokėjo 1 829 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir 55 Eur – už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš viso – 1 884 Eur, tačiau apskaičiuodamas ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas, tikėtina per klaidą, šių išlaidų (žyminio mokesčio) ieškovei nepriteisė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikslina skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį ir priteisia ieškovei iš atsakovės 1 375,32 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme už ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ieškovei visas jos patirtas 1 452,86 Eur bylinėjimosi išlaidas už dokumentų vertimą į rusų ir estų kalbas, nurodęs, jog atsakovė (Estijoje registruotas juridinis asmuo) turėjo galimybę bendradarbiauti su ieškove ir teismu, atsiųsti rusų kalbą suprantantį asmenį atsiimti dokumentų, taip taupant tiek bylos nagrinėjimo laiką, tiek ieškovės išlaidas vertimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato galimybę teismui nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šiuo atveju teisėjų kolegija tokių priežasčių nenustatė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su procesinių dokumentų vertimu į rusų ir estų kalbą buvo įvertintos, sprendžiant ieškovės prašymą dėl baudos skyrimo atsakovei už piktnaudžiavimą procesu – nepagrįstai atsisakius priimti siunčiamus procesinius dokumentus rusų kalba. Teismas skundžiamu sprendimu prašymo dėl baudos skyrimo netenkino, argumentavęs tuo, kad nors atsakovės atstovas supranta rusų kalbą, tačiau pasitelktas teisininkas šios kalbos nemoka, supranta estų kalbą, todėl atsisakė priimti rusų kalba siųstus procesinius dokumentus dėl specifinės teisinės kalbos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovės sąmoningo ir tyčinio piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis dėl dokumentų vertimų, nepagrįstai tas pačias aplinkybes vertino kaip pakankamą pagrindą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų, patirtų už vertimo paslaugas, paskirstymo taisyklių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikslindama skundžiamą sprendimą, priteisia ieškovei ne visas jos patirtas dokumentų vertimo išlaidas, o atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų proporciją – 1 060,59 Eur.

Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 28 169,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (1 375,32 Eur žyminis mokestis + 25 733,29 Eur advokato pagalbos išlaidos + 1 060,59 Eur vertimo išlaidos). Atlikus įskaitymą (CK 6.131 straipsnis), ieškovei iš atsakovės priteistina 24 681,77 Eur (28 169,20 Eur – 3 487,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rem Union“ iš atsakovės „UnionCompany, OÜ“ priteistų 23 698,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rem Union“ (juridinio asmens kodas 306668080) iš atsakovės „UnionCompany, OÜ“ (juridinio asmens kodas 16239200) priteisiama 24 681,77 Eur (dvidešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt vienas euras ir 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.