Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Uolanta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Uolanta“ atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Uolanta“ dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo ir uždarosios akcinės bendrovės „Uolanta“ direktoriaus T. V. (T. V.) pareiškimą dėl nemokumo (restruktūrizavimo) bylos iškėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Crims“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Krestan“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą ir jai iškelta bankroto byla. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas nemokumo (restruktūrizavimo ir bankroto) bylos iškėlimas.

Dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų (ne)buvimo

Juridinio asmens restruktūrizavimas yra visuma JANĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama įveikti juridinio asmens finansinius sunkumus, išsaugoti jo gyvybingumą ir išvengti bankroto, gaunant kreditorių pagalbą finansiniams sunkumams įveikti, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (JANĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi, restruktūrizavimas yra vienas kolektyvinių įmonės finansinių sunkumų sprendimo būdų, skirtas su mokumo problemomis susidūrusiai įmonei išsaugoti.

Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visuma šių sąlygų: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, restruktūrizavimo byla negali būti iškelta (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Restruktūrizavimo bylą atsisakoma kelti, jeigu restruktūrizavimo plano projektas, kai jis turėjo būti pateiktas, neatitinka JANĮ 104 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jeigu restruktūrizavimo plano projekte, kai jis turėjo būti pateiktas, numatytos priemonės akivaizdžiai nepadės juridiniam asmeniui įveikti finansinių sunkumų, išsaugoti gyvybingumo ir išvengti bankroto (JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis). Pagal JANĮ 22 straipsnio 2 dalį, teismas priima nutartį atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelti bankroto bylą, jeigu padaro pagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo yra nemokus ir yra bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

Teismų praktikoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai teismas atsisako juridiniam asmeniui iškelti restruktūrizavimo bylą, klausimas dėl to paties juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi būti išnagrinėtas tuo pačiu procesiniu dokumentu. Tokiu būdu teismas, vertindamas nemokumo (tiek restruktūrizavimo, tiek ir bankroto) bylos (ne)iškėlimo pagrindus kartu, užtikrina veiksmingą nemokumo ginčų sprendimą, skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą bei lygiateisiškumą. Be to, toks nemokumo procesų pagrindų vertinimas yra operatyvus ir aiškus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2 404 450/2022, 13 punktas).

Pareiškėja VMI kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Uolanta“ iškėlimo, o atsakovės vadovas prašė UAB „Uolanta“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą, nustatęs, kad atsakovė netenkina JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos. Teismas nusprendė, kad UAB „Uolanta“ yra nemoki ir negyvybinga, todėl jai iškėlė bankroto bylą.

Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ji yra negyvybinga, tokią išvadą grįsdamas aplinkybe, jog teismui pritrūko atsakovės gyvybingumą pagrindžiančių duomenų. Apeliantės nuomone, teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, todėl turėjo imtis veiksmų, siekdamas išsiaiškinti trūkstamą informaciją dėl atsakovės gyvybingumo, tačiau to nepadarė.

JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Taikant JANĮ 20 straipsnį, atsižvelgtina ir į iki JANĮ priėmimo formuotą teismų praktiką dėl teismo aktyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Tačiau nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Nepaisant to, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent juridinis asmuo, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė), siekdama restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir vengdama bankroto bylos iškėlimo, turi pateikti įrodymų, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, bendrovė turto turi daugiau negu įsipareigojimų ir yra realių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, priėmęs VMI pareiškimą, 2026 m. vasario 9 d. nutartimi, be kita ko, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo paskyrė nagrinėti 2026 m. kovo 23 d. teismo posėdyje bei įpareigojo bendrovės vadovą ne vėliau kaip per penkias darbo dienas pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją.

Atsakovės vadovas 2026 m. kovo 23 d. pateikė teismui prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo iki bus išspręstas klausimas dėl atsakovės restruktūrizavimo proceso.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi paskelbė teismo posėdžio pertrauką iki 2026 m. kovo 27 d. ir atsakovės vadovą įpareigojo iki 2026 m. kovo 27 d. pateikti teismui įrodymus dėl atsakovės mokumo ir gyvybingumo, galinčius turėti reikšmės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimui.

Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. balandžio 7 d. buvo gautas atsakovės vadovo prašymas atidėti 2026 m. balandžio 7 d. paskirtą teismo posėdį, sudarant atsakovei sąlygas pateikti teismui prašymą pradėti atsakovės restruktūrizavimo procesą.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovės vadovo prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo patenkino ir nustatė atsakovei terminą iki 2026 m. balandžio 23 d. pateikti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o atsakovės vadovui terminą iki 2026 m. balandžio 10 d. pateikti teismui įrodymus dėl atsakovės mokumo ir gyvybingumo, galinčius turėti reikšmės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimui.

Atsakovės vadovui pateiktus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas 2026 m. gegužės 11 d. nutartimi jį priėmė ir dar kartą iki 2026 m. gegužės 18 d. atsakovės vadovui nustatė terminą pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovės pakankamą finansinę padėtį ir gyvybingumą.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi, be kita ko, atsakovę įpareigojo iki 2026 m. birželio 2 d. 16 val. pateikti duomenis apie 2025 m. balandžio 14 d. UAB „Crims“ išrašytos sąskaitos faktūros CRIMS Nr. 02 už šilumos sistemos mazgo patikrinimą, smulkųjį remontą ir paleidimą 9 863,15 Eur pagrindą, aplinkybes, apskaitą (sutartis, rašytinis paaiškinimas ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes šios nutarties 38–45 punktuose, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes atsakovei ir (ar) atsakovės vadovui pateikti aktualius ir reikalingus nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylai duomenis apie bendrovės veiklą, ne kartą nustatydamas naujus terminus tokiems duomenims pateikti. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Atsakovė ir (ar) jos vadovas, žinodami apie pradėtą ir vykstantį nemokumo procesą ir siekdami, kad atsakovei būtų iškelta ne bankroto, o restruktūrizavimo byla, turėjo operatyviai reaguoti į teismo nustatytus įpareigojimus ir terminus. Juo labiau kad JANĮ 20 straipsnio 2 dalis nustato būtent juridinio asmens vadovo pareigą pateikti JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės prašymų sudaryti jai galimybes pateikti restruktūrizavimo procesui reikalingus dokumentus ir (ar) aktualius finansinius bendrovės duomenis ne kartą atidėjo klausimo dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei nagrinėjimą, taip pat ne kartą įpareigojo atsakovę ir (ar) jos vadovą pateikti bylai aktualius duomenis. Taigi apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus, neišnaudojo visų galimybių nustatyti atsakovės finansinę būklę ir gyvybingumą, atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę proceso dalyviams reikšmingus įrodymus, kurių neturėjo galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismas, pateikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Apeliantė (atsakovė) tokia galimybe nesinaudojo ir kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti atsakovės mokumą ir gyvybingumą, taip pat neprašė apeliacinės instancijos teismo tokius įrodymus išreikalauti.

Vertinant, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, atsižvelgtina į UAB „Uolanta“ byloje esančių 2025 m. gegužės 30 d., 2025 m. gruodžio 31 d., 2026 m. kovo 26 d. ir 2026 m. balandžio 21 d. balansų duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovė 2024–2026 m. ilgalaikio turto neturėjo; jos trumpalaikis turtas 2024 m. siekė 1 109 344 Eur, kurį sudarė 386 585 Eur atsargos ir 722 759 Eur kitas trumpalaikis turtas; 2025 m. gruodžio 31 d. trumpalaikis turtas sudarė 3 581 123 Eur, iš kurio 301 370 Eur atsargos ir 3 279 753 Eur per vienerius metus gautinos sumos; 2026 m. kovo 26 d. trumpalaikis turtas siekė 3 581 123 Eur, kurį sudarė 301 370 Eur atsargos ir 3 279 753 Eur per vienerius metus gautinos sumos; 2026 m. balandžio 21 d. duomenis atsakovės trumpalaikis turtas sudarė 3 581 114 Eur, iš kurio 301 370 Eur atsargų ir 3 279 658 Eur per vienerius metus gautinos sumos. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2024 m. sudarė 1 047 833 Eur; 2025 m. gruodžio 31 d. – 1 345 167 Eur; 2026 m. kovo 26 d. ir 2026 m. balandžio 21 d. – 1 345 510 Eur.

Nors iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad bendrovės trumpalaikis turtas žymiai išaugo, o finansiniai įsipareigojimai per vienerius metus tik nereikšmingai padidėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nurodyti atsakovės finansiniai duomenys kelia pagrįstų abejonių. Pažymėtina, kad iš esmės visą balansuose nurodomą atsakovės turtą sudaro atsargos ir per vienerius metus gautinos sumos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė disponuoja minėtos vertės atsargomis, taip pat nepateikta paaiškinimų (įrodymų) apie atsargų savikainas, likutines arba realizavimo vertes, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą atsakovės vadovą buvo įpareigojęs tokius duomenis pateikti, todėl jų realumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra abejotinas ir neįrodytas. Byloje taip pat nėra duomenų apie realų debitorinių skolų atgavimo (ne)sėkmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023). Preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Tai reiškia, kad, vertindamas bendrovės galimo nemokumo būklę ir analizuodamas iš debitorių gautinas sumas, teismas privalo įvertinti skolinių prievolių įvykdymo galimybę, ir tik pripažinus tikėtino skolų išieškojimo realumą, tokios gautinos sumos gali būti įskaičiuojamos į bendrovės turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-529-933/2023). Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų dėl realios galimybės atgauti bendrovės debitorines skolas. Pažymėtina, kad analogiškas išvadas dėl bendrovės atsargų ir debitorinių skolų skundžiamoje nutartyje buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliantė, net ir būdama susipažinusi su tokiomis išvadomis, įrodymų, galinčių paneigti šias išvadas, nepateikė, dėl to apeliantės argumentai, nurodyti atskirajame skunde, jog ji aktyviai dirba su debitoriais ir skolų susigrąžinimu iš jų, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Nors bendrovė nurodo disponuojanti nekilnojamuoju turtu, kurį numato realizuoti ir atsiskaityti su kreditoriais, tačiau, visų pirma, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas neatsispindi nė viename iš jos byloje esančių balansų. Antra, VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovei priklausančio žemės sklypo vertė sudaro tik 9 818 Eur, o nuo 2025 m. spalio 24 d. jam įregistruotas areštas. Duomenų, kurie galėtų pagrįsti kitokią (didesnę) šio turto vertę, byloje nepateikta.

Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, į bendrą turto masę neįtraukiant atsargų ir per vienerius metus gautinų sumų, bendrovė, be nekilnojamojo turto, kuriam taikytas areštas, realaus turto, kuriuo galėtų padengti finansinius įsipareigojimus neturi. Kaip jau nurodyta, mokumo pagrindimo pareigą turi bendrovė, kuriai prašoma iškelti nemokumo bylą. Tai reiškia, kad atsakovė turėjo įrodyti šiuo metu turinti tiek turto, kad jo pakaks atsiskaityti su turimais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių įrodymų, kurie pagrįstų turto realų buvimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė mokumo.

Vertinant atsakovės nemokumą likvidumo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas. Nors atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė 2026 m. kovo 26 d. sudarytą kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad atsakovė turi įsiskolinimų už 1 977 838,38 Eur septyniems kreditoriams, tačiau ir šie duomenys apeliacinės instancijos teismui kelia abejonių. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aptariamame sąraše neteisingai nurodytas įsiskolinimo VMI dydis ir jo sumokėjimo terminas. Atsakovė nurodė, kad jos įsiskolinimas VMI sudaro 748 598,36 Eur, o terminas sumokėti šį įsiskolinimą yra 2026 m. kovo 1 d., tačiau VMI 2026 m. balandžio 17 d. duomenimis, atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2025 m. vasario 26 d. ir siekė 1 008 342,34 Eur; 2026 m. gegužės 22 d. duomenimis, atsakovė turėjo jau 1 614 523,08 Eur mokestinę nepriemoką, kai 2026 m. liepos 24 d. duomenimis, apeliantės skola VMI nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos padidėjo net 1 879 049,85 Eur ir yra 2 439 574,51 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad šios nutarties priėmimo metu atsakovės skola VSDFV sudaro 87,96 Eur. Be to, atsakovė pateiktame sąraše kaip savo kreditores įvardija UAB „Krestan“, UAB „Interlan“, UAB „Carten“, UAB „Primestus“ ir UAB „Ecoplaneta“, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų finansinių įsipareigojimų dydį ir atsiradimo pagrindą šioms kreditorėms, neteikia, tai taip pat kelia abejonių, įvertinus, jog nesutampa atsakovės nurodyti jos prievolių įvykdymo terminai, skiriasi įsiskolinimų sumos.

Taigi, nurodyti duomenys leidžia pritarti pirmosios instancijos teismui, kad toks apeliantės įsipareigojimų nevykdymas nėra laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė sistemingai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams jau kurį laiką ir jos patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, apeliantės atskirajame skunde nurodyti deklaratyvūs argumentai, kad atsakovė šiuo metu vykdo ir numato toliau vykdyti priemonių planą, leidžiantį jai įveikti finansinius sunkumus ir atsiskaityti su kreditoriais, nepaneigia šios teismo išvados (CPK 185 straipsnis).

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą restruktūrizavimo byla keliama ir negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad šiuo atveju apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją (CPK 12, 178 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinio asmens restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).

Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas (pelną) ir dengia kreditorių įsiskolinimus. Iš byloje esančių atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad bendrovė 2024 m. turėjo 1 076 Eur pelno; 2025 m. gruodžio 31 d. – 1 596 874 Eur; 2026 m. kovo 26 d. ir 2026 m. balandžio 21 d. patyrė atitinkamai 343 Eur ir 438 Eur nuostolių. Nors apeliantė teigia, kad ji vykdo veiklą ir generuoja pajamas, tačiau atsakovė visiškai nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jos nurodomas aplinkybes apie vykdomą veiklą, gaunamas pajams ir pan. Priešingai, VMI pateikė duomenis, kad 2026 m. liepos 24 d. duomenimis bendrovės įplaukos sudarė 60 Eur, o nuo 2025 m. gruodžio 1 d. iki 2026 m. liepos 24 d. atsakovė neišrašė PVM sąskaitų faktūrų. Nesant objektyvių duomenų, kad bendrovė šiuo metu vykdo veiklą, gauna pajamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir jos finansinė padėtis artimiausiu metu nepagerės.

Be to, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė savo galimybes sėkmingai restruktūrizuotis iš esmės sieja su kreditorių UAB „Interlan“ ir UAB „Krestan“ būsimomis nuolaidomis – įsipareigojimų mokėjimo terminų atidėjimu. Tačiau byloje nesant duomenų, patvirtinančių bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos perspektyvumą, augant bendrovės skolai valstybės biudžetui ir kitiems kreditoriams, nenumatant esminių bendrovės persitvarkymo veiksmų, o restruktūrizavimo galimybes siejant su kreditorių nuolaidomis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovė negali būti laikoma gyvybinga įmone, kurios išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Dėl to daroma išvada, kad bendrovė yra negyvybinga, o ketinimas bendrovę reorganizuoti nepadės įveikti finansinių sunkumų.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė nėra gyvybinga. Atsakovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų teigti priešingai ar leistų daryti kitokias išvadas dėl jos gyvybingumo. Atsakovė taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių galimą veiklos tęstinumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tinkamai nustatė bendrovės mokumo, gyvybingumo ir veiklos perspektyvų nebuvimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria iškėlė bendrovei bankroto bylą.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, reglamentuojančias nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylos iškėlimą, todėl pagrįstai atsisakė iškelti atsakovei restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą. Atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.