- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-16
- Bylos Nr.
- 2S-1713-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06237-2026-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas pateikė antstoliui Gintui Badikoniui skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašo panaikinti antstolio priimtą 2026 m. vasario 12 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Pareiškėjas pateikė teismui skundo egzempliorių, nes prašo, jog skundo nagrinėjimo metu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas vykdymo išlaidų išieškojimas. Prašymas grindžiamas tuo, jog antstolis neteisėtai apskaičiavo ir išieško vykdymo išlaidas, sukčiauja, vagia, savivaliauja, viršija įgaliojimus, daro kitas nusikalstamas veikas, nesilaiko teisės aktų reikalavimų, nepagrįstai atskaito lėšas nuo senatvės pensijos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš viso nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad egzistuoja grėsmė būsimos teismo nutarties, kuria bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, jei ji būtų palanki pareiškėjui, įvykdymui. Grėsmės, kad pareiškėjui galimai palankios teismo nutarties, kuria bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nenustatė ir teismas. Priešingai, jeigu išnagrinėjus skundą dėl antstolio veiksmų paaiškėtų, kad antstolis nepagrįstai atskaitė iš pareiškėjo sąskaitos vykdymo išlaidas, antstoliui atsirastų pareiga grąžinti šias lėšas pareiškėjui. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti išimtinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo, todėl pareiškėjo prašymas atmetamas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino faktus ir taikė jiems įstatymų nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne toleruoti galimą antstolio veiksmų besitęsiantį neteisėtumą.
Antstolis iš pareiškėjo gaunamų pajamų nepagrįstai atskaito sumas.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.
Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nulemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta pačiam teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Taigi, vien asmens prašymo ar jo nuomonės, kad reikalinga būtent žodinė atskirojo skundo nagrinėjimo forma, savaime nepakanka tokiam posėdžiui paskirti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ši apeliacinė byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas teisingai.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus.
Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, apelianto dėstomais argumentais, pažymi, jog apeliantas neįrodė naujų rašytinių įrodymų teikimo būtinumo apeliacinės instancijos teismui. Be to, byloje užtenka duomenų apelianto atskirajam skundui išnagrinėti ir teismo procesiniam sprendimui priimti, todėl apelianto teikiami nauji įrodymai nepriimami į bylą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskiruoju skundu apeliantas palaiko reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti jo atžvilgiu vykdomą vykdymo išlaidų išieškojimą. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdė vykdomo išieškojimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne toleruoti besitęsiantį galimą antstolio veiksmų neteisėtumą, nes iš apelianto gaunamų pajamų nepagrįstai antstolis atskaito sumas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, bent vienai iš sąlygų neegzistuojant, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuo atveju - pareiškėjas (apeliantas) (CPK 12 ir 178 straipsniai).
Kadangi ypatingosios teisenos bylas (skundus dėl antstolio veiksmų) teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai (CPK 443 straipsnio 1 dalis), sprendžiant klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (taip pat ir ikiteisminėje skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo stadijoje (CPK 510 straipsnio 2 dalis)), taikytinos CPK bendrosios nuostatos, reglamentuojančios laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).
Vadovaujantis CPK 510 straipsnio 8 dalimi, skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, įtvirtintų CPK 145 straipsnio 1 dalyje, yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma tais atvejais, kai, vykdymo procese esant prasidėjusiam išieškojimo iš skolininko turto procesui, būtina apsaugoti skundą dėl antstolio veiksmų padavusio vykdymo proceso dalyvio ar kito suinteresuoto asmens galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus arba užkirsti kelią galimam jų pažeidimui. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, priklausomai nuo teismo nutartimi nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto, gali apimti tiek visų vykdomojoje byloje atliekamų išieškojimo veiksmų, tiek išieškojimo veiksmų, taikant konkrečią priverstinio vykdymo priemonę, tiek ir kitų konkrečių su išieškojimu susijusių vykdymo veiksmų sustabdymą. Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių rūšių sąrašas nėra baigtinis ir apima kitas įstatymuose nustatytas ar teismo pritaikytas priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).
Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Pagrindas sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis
Susipažinus su atskirojo skundo argumentais, pažymėtina, kad apelianto atskirasis skundas bei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grindžiamas faktinių aplinkybių išvardijimu, panašiais bei pasikartojančiais abstraktaus pobūdžio teiginiais bei subjektyviu situacijos vertinimu. Teigiama, kad antstolio atliekami išieškojimo veiksmai yra neteisėti bei iš apelianto gaunamų pajamų nepagrįstai išskaitomos sumos. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas nepagrindė, o vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas ir subjektyvus situacijos išdėstymas pats savaime negali būti pagrindu laikinam vykdymo veiksmų sustabdymui vykdomosiose bylose taikyti. Apelianto nurodomomis aplinkybėmis yra įrodinėjamas antstolio veiksmų neteisėtumas, o tai nėra klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo dalykas.
Kaip jau buvo minėta, pagrindu laikinai sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje gali būti pripažįstamos tokios reikšmingos faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas galimas apelianto teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, galimos žalos apeliantui atsiradimas ar jos padidėjimas, susijusios priežastiniu ryšiu su skundžiamais antstolio veiksmais ar priimtu antstolio patvarkymu. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad vykdant vykdomąją bylą yra pažeidžiami jo teisės ar teisėti interesai. Nors apeliantas mano, kad antstolis vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą iš pareiškėjui mokamos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos pažeidė įstatymus ir tokiu būdu vykdė nusikalstamą veiklą, su tuo nėra pagrindo sutikti.
CPK 733 straipsnyje įtvirtinta, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas ne tik į darbo užmokestį, bet ir į kitas pajamas. CPK 737 straipsnyje pateiktas skolininko pajamų, prilyginamų darbo užmokesčiui, sąrašas, į kurį, be kita ko, patenka ir pensijos, išskyrus mokamas pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą (CPK 737 straipsnio 7 punktas). CPK 739 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai. Išieškojimas iš senatvės pensijos vykdomas pagal CPK 736 straipsnį, kuriame nustatyti konkretūs išskaitų dydžiai, priklausomai nuo pensijos sumos ir skolos pobūdžio. Ar antstolis, vykdydamas išieškojimą iš pareiškėjo gaunamos senatvės pensijos, atlieka neteisėtus veiksmus, bus įvertinta teismo nagrinėjant apelianto skundą iš esmės, tačiau šioje stadijoje apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas neįrodė pagrindų laikinosioms apsaugos priemonėms – vykdymo veiksmų sustabdymui – taikyti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta realios grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl apelianto prašymo netenkino.
Dėl apelianto prašymo kreiptis į prokuratūrą
Apeliantas atskirajame skunde formuluoja prašymą teismui kreiptis į prokuratūrą dėl galimo antstolio ir skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos neteisėtų veiksmų. Šią poziciją apeliantas grindžia aiškiai neteisėtais minėtų asmenų veiksmais, kuriais, anot apelianto, pažeidžiamas teisės viršenybės principas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nenustatė duomenų apie galimai atliktas nusikalstamas veikas, nes vien atsakovo deklaratyviai nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie esamus nusikalstamų veikų požymius. Kaip nustatyta iš atskirojo skundo turinio, nurodyti apelianto teiginiai iš esmės vertintini kaip subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais argumentais, kuo šiuo atveju pasireiškia nurodytų asmenų neteisėti veiksmai bei įstatymų saugomų vertybių pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas laikosi nuomonės, jog apelianto prašymas grindžiamas deklaratyviomis aplinkybėmis, todėl yra atmetamas.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl apskųsta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.