Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 prašymą dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Pareiškėja PRS1 kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje: 1) įpareigojimą ATS1 leisti PRS1 su antstoliu nedelsiant, apie tai iš anksto nepranešant ATS1 , patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tikslu aprašyti ir fiksuoti visą minėtuose pastatuose esantį turtą, surašyti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Nustatyti draudimą disponuoti aprašytu turtu aukščiau nurodytose patalpose iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) nustatyti vaikų P. D., gim. (duomenys neskelbtini)., ir A. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su jų motina PRS1 jos gyvenamojoje vietoje; 3) nustatyti ieškovės nurodomą ATS1 bendravimo su vaikais tvarką. Taip pat prašo teismo nustatyti 14 dienų terminą ieškiniui paduoti, jį skaičiuojant nuo tada, kai ieškovei bus pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, t. y. nuo tada, kai ieškovė gaus duomenis, reikalingus ieškiniui surašyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nutarė pasiūlyti ieškovei kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos inicijavimo. Teismas išaiškino, kad teismo atsisakymas priimti prašymą nekliudo iš naujo kreiptis į teismą su tuo pačiu prašymu, pašalinus arba išnykus aplinkybėms, kliudžiusioms jį priimti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) V skyriuje reglamentuoti privalomosios mediacijos ypatumai. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus privalomosios mediacijos nuostatoms, šio įstatymo 20 straipsnio 1 punkte numatyta, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir jam yra skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis arba yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje; kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių.

Teismas vertino, kad pareiškėjos prašymo turinys ir suformuluoti reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rodo, jog šalių ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl, vadovaujantis Mediacijos įstatymo nuostatomis, turi būti taikoma privalomoji mediacija. Teismas pažymėjo, kad duomenų, patvirtinančių, kad aktualiu laikotarpiu, t. y. po teismo procesinio sprendimo šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu palikti nenagrinėtą, įsiteisėjimo, šalys pasinaudojo mediacijos institutu, ar ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, byloje nepateikta. Taip pat nėra pateikta duomenų dėl Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nustatytų išimčių, kuomet išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka nėra taikytina.

Teismas papildomai nurodė, kad kreipiantis į teismą su tokio pobūdžio prašymų turi būti pridėti įrodymai, jog šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo. Šiuo atveju tokie duomenys su prašymu nėra pateikti.

Esant minėtoms aplinkybėms teismas nusprendė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. prie prašymo nėra pateikti duomenys, kad ieškovė kreipėsi dėl privalomosios mediacijos. Todėl prašymą atsisakė priimti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja PRS1 (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos išnagrinėti tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Santuokos nutraukimo procesas buvo pradėtas mediacija, kuri baigėsi taikos sutartimi, kurią patvirtino Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Šį sprendimą panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, byla buvo perduota iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, kurie iš pradžių suteikė 20 dienų terminą sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių trūkumams pašalinti, o vėliau suteikė net 6 mėn. terminą naujai sutarčiai pateikti. Šalys taikiai nesusitarė. Taigi mediacijos galimybe šalys jau pasinaudojo.

Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad ginčuose, kylančiuose iš šeimos santykių, mediacija yra privaloma. Tačiau minėtame įstatyme nėra numatyta, kad mediacija turi būti vykdoma pakartotinai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareikšimo dienos dėl to, kad nepateikta duomenų apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos po teismo procesinio sprendimo šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu palikti nenagrinėtą, įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė Garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus (toliau – Skyrius) sprendimą dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti, mediatorės laišką ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo su priedais, Skyriaus raštą dėl atsisakymo paskirti mediatorių ir pareiškėjo banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2026 m. rugpjūčio 31 d. iki spalio 7 d. su duomenimis apie alimentų mokėjimą.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Pažymėtina, kad apeliantės su atskiruoju skundu teikiami prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo teismui dienos ir jo priedai yra bylos medžiagoje, todėl nėra laikytini naujais rašytiniais įrodymais, kurių priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisykles įtvirtina CPK 314 straipsnis. Todėl šie rašytiniai įrodymai pakartotinai nepriimami. Banko sąskaitos išrašas su duomenimis apie alimentų mokėjimą su apeliacijos objektu – klausimu, ar pareiškėja įvykdė privalomosios mediacijos reikalavimą, – nėra susijęs ir neturi įtakos šiam klausimui išspręsti, todėl nepriimamas (CPK 180 straipsnis). Skyriaus sprendimas dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti, mediatorės laiškas ir Skyriaus raštas dėl atsisakymo paskirti mediatorių yra tiesiogiai susiję su apeliacijos objektu – jais siekiama pagrįsti, kad apeliantė įvykdė privalomosios mediacijos reikalavimą ir kad pakartotinė mediacija šiame ginče nėra galima. Šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik priimus skundžiamą nutartį, kuria teismas pasiūlė apeliantei kreiptis dėl privalomosios mediacijos. Be to, byloje sprendžiamas klausimas susijęs su nepilnamečių vaikų interesais, kurie lemia aktyvų teismo vaidmenį šeimos bylose (CPK 376 straipsnis). Šie įrodymai bylos nagrinėjimo neužvilkins, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių nenustatyta, todėl jie priimami ir vertinami kartu su kita bylos medžiaga (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą, t. y. turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antra, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-302/2021).

CPK 147 straipsnio 3 dalies teisės norma nustato specialią taisyklę privalomosios mediacijos atvejams: jeigu prieš pareikšiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas ieškiniui pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos; šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o jai pasibaigus – nedelsdamas pranešti teismui apie jos pabaigą (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Iš šios teisės normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas siekė suderinti tiek laikinųjų apsaugos priemonių, tiek privalomosios mediacijos teisės institutų tikslus, nes duomenų apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos reikalavimas skirtas iš esmės tam, kad teismas galėtų tinkamai nustatyti ieškinio pareiškimo terminą ir įsitikintų, jog išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka bus ar buvo įgyvendinta, o ne tam, kad būtų delsiama dėl skubios teisminės apsaugos, esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos sąlygoms. Akcentuotina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1285-450/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-910/2022).

Privalomoji mediacija – tai mediacija, kuria įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą dėl civilinio ginčo sprendimo (Mediacijos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Ji taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena (Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių; jeigu kita šalis per įstatymo nustatytą terminą sutikimo nepateikia, laikoma, kad mediaciją inicijavusi šalis įgyvendino reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1, 5 dalys). Taigi įstatymas reikalauja, kad šalys turėtų realia galimybę ginčą išspręsti taikiai su mediatoriaus pagalba, bet nereikalauja, kad mediacija baigtųsi susitarimu, ir nenustato, kad tame pačiame ginče ji turi būti kartojama. Priešingai, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 27¹ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad mediacija pagal šį įstatymą tame pačiame ginče gali būti inicijuota tik vieną kartą; teismų praktikoje ši nuostata taikoma ir privalomajai mediacijai (Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-881-413/2025).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymu gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka, tačiau negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas ar jo taikymas, kuriuo būtų paneigta asmens teisė ginti savo teises teisme. Privalomosios mediacijos šeimos ginčuose įtvirtinimas buvo nulemtas būtinybės užtikrinti vaikų interesus, derinti sprendimus prie kiekvienos šeimos individualios situacijos, taupyti šalių laiką ir lėšas, atkurti tarpusavio sąveiką bei užkirsti kelią naujiems ginčams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2020). Todėl teismas, spręsdamas, ar šis reikalavimas įvykdytas, turi vertinti ne formalų dokumentų pavadinimą ar mediacijos inicijavimo laiką, o tai, ar šalys turėjo realų galimybę iš esmės tuos pačius klausimus išspręsti taikiai.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalių santuokos nutraukimo procesas buvo pradėtas mediacija, kurioje Skyriaus 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (11.14 Mr)(M-P-24-5838)-MSP ,,Dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti“ paskirta mediatorė D. S. teikti mediacijos paslaugas vykdyti mediaciją civiliame ginče dėl santuokos nutraukimo ir su juos susijusių privalomų spręsti klausimų išsprendimo. Mediacija baigėsi šalių susitarimu, kuris kaip sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtintas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Šį sprendimą panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, byla buvo perduota iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, kurie iš pradžių suteikė 20 dienų terminą sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių trūkumams pašalinti, o vėliau suteikė 6 mėn. terminą naujai sutarčiai pateikti; šalims naujos sutarties nepateikus, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi šalių pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Bylos duomenimis, po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties priėmimo buvo kreiptąsi į Skyrių, šis nurodė, kad pakartotinis prašymas dėl privalomosios mediacijos skyrimo negali būti nagrinėjamas. Pažymėjo, kad dėl to paties klausimo jau yra priimtas 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. (11.14 Mr)(M-P-24-5838)-MSP, kuriuo ginčo šalims – ATS1 ir PRS1 – buvo paskirta mediatorė D. S. teikti privalomosios mediacijos paslaugas dėl santuokos nutraukimo ir su juo susijusių privalomų išspręsti klausimų. Nurode, kad turimi duomenys patvirtina, kad dėl santuokos nutraukimo ginčo šalims jau buvo suteikta valstybės finansuojama privalomoji mediacija. 2026-05-27 sprendime Nr. (11.14 Mr)(M-P-26-3523)-MSP dėl atsisakymo skirti mediatorių yra užfiksuota, kad privalomosios mediacijos procedūra dėl šio ginčo jau buvo inicijuota ir vykdyta. Atkreiptas dėmesys, kad Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodytas įpareigojimas pateikti naują ar patikslintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį nepakeičia ginčo dalyko. Ginčas ir toliau yra susijęs su tų pačių santuokos nutraukimo teisinių pasekmių išsprendimu. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsirado naujas ginčas, dėl kurio galėtų būti pakartotinai skiriama valstybės finansuojama privalomoji mediacija. Akcentavo, kad sprendimas dėl atsisakymo skirti mediatorių laikytinas pakankamu dokumentu, patvirtinančiu, kad dėl to paties santuokos nutraukimo ginčo jau buvo pasinaudota privalomosios mediacijos procedūra ir įvykdyta pareiga ją inicijuoti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad tiek šis raštas, tiek sprendimas gali būti pateiktas teismui kaip dokumentas, patvirtinantis, jog pareiga pasinaudoti privalomąja mediacija buvo įvykdyta.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.51–3.53 straipsnius sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai turi susitarti dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos, vaikų išlaikymo ir turto padalijimo. Analogiškus klausimus teismas privalo išspręsti ir nutraukdamas santuoką ginčo teisena (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Taigi mediacijos, kurioje šalys rengė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, dalykas apima būtent tuos klausimus – vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su vaikais tvarkos ir turto,– kuriuos apeliantė ketina kelti būsimu ieškiniu. Pažymėtina, kad pakartotinės mediacijos nereikalaujama tuomet, kai teismo reikalaujama išspręsti siauresnės apimties klausimus nei jau buvo sprendžiami mediacijoje dėl santuokos nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1946-340/2023; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-823-640/2024). Teismų praktikoje taip pat pripažinta, kad nei CK, nei CPK, nei Mediacijos įstatyme nenustatyta, per kokį laikotarpį po mediacijos pabaigos turi būti kreipiamasi į teismą, todėl vien laiko tarpas nuo mediacijos pabaigos savaime nesukuria pareigos ją kartoti; esant konfliktiškiems šalių santykiams pakartotinė mediacija laikytina netikslinga (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-823-640/2024; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-228-661/2025).

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis, kuria iš esmės reikalaujama inicijuoti pakartotinę išankstinę neteisminę ginčo nagrinėjimo procedūrą, šalims nepavykus santuokos nutraukti sutuoktinių bendru sutikimu, prieštarauja privalomosios mediacijos tikslams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis, šalių mediacija vyko dėl tų pačių klausimų, kurie bus sprendžiami ginčo teisena, mediatorius buvo paskirtas Skyriaus sprendimu privalomajai mediacijai vykdyti, taigi šalys turėjo realią galimybę su mediatoriaus pagalba klausimus išspręsti taikiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad mediacijos baigtis susitarimu ne paneigia, o patvirtina, jog šalys įstatymo reikalavimą pasinaudoti mediacija įvykdė. Tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi šalių pareiškimas paliktas nenagrinėtas reiškia ne tai, kad mediacija nebuvo atlikta, o tai, kad taikaus ginčo sprendimo galimybės teismo buvo vertinamos kaip išnaudotos, – nagrinėjamu atveju po mediacijos šalims buvo suteiktas papildomas teismo nustatytas 6 mėnesių terminas galimybei susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau susitarimas nepasiektas. Pažymėtina ir tai, kad šeimos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus, todėl jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų šalių siekis taikiai išspręsti ginčą, teismas galės pasiūlyti jį spręsti teisminės mediacijos būdu (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, CPK 231¹ straipsnis). Tuo tarpu reikalavimas iki kreipimosi į teismą pakartotinai pasinaudoti privalomosios mediacijos institutu užkerta kelią operatyviam ir ekonomiškam procesui. Ta aplinkybė, kad apeliantė šiuo metu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones rodo konfliktišką šalių santykių pobūdį, tokiomis aplinkybėmis pakartotinė mediacija tame pačiame ginče būtų formalus veiksmas, nepagrįstai ribojantis apeliantės teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis). Be to, iš apeliantės pateikto Skyriaus rašto spręstina, kad apeliantė objektyviai negali gauti to dokumento, kurio iš jos iš esmės reikalaujama skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, o reikalavimas atlikti įstatymo iš esmės neleidžiamą ar objektyviai neįvykdomą veiksmą kaip sąlyga kreiptis į teismą negali būti pripažintas proporcingu teisės kreiptis į teismą apribojimu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantė yra pasinaudojusi mediacija dėl klausimų, kuriems užtikrinti prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir kad iš jos negalėjo būti reikalaujama mediaciją inicijuoti pakartotinai. Duomenys apie įvykusią mediaciją ir jos baigtį, taip pat apie teismo procesus, kuriuose buvo sprendžiama dėl šalių susitarimo, yra pakankami CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytam reikalavimui pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos įvykdyti.

Apeliantė prašo panaikinus skundžiamą nutartį, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas paties prašymo pagal turinį nevertino: nesprendė, ar pagrįstos priežastys, dėl kurių ieškinys nepareikštas kartu su prašymu, ar įrodyta grėsmė pareiškėjos interesams, ar prašomos priemonės proporcingos ir atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Šias aplinkybes įvertinus pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, bylos šalys netektų galimybės pasinaudoti instancineteismo procesinio sprendimo peržiūra, todėl skundžiamą nutartį panaikinus, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareikšimo dienos priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai aiškino ir taikė CPK 147 straipsnio 3 dalį bei Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nepagrįstai atsisakė priimti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos dėl to, kad nepateikta duomenų apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos po teismo procesinio sprendimo šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu palikti nenagrinėtą, įsiteisėjimo. Atskirojo skundo argumentai, kad mediacijos galimybe šalys jau pasinaudojo pripažįtami pagrįstais, skundžiama nutartis naikintina, o prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareikšimo dienos priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos PRS1 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareikšimo dienos priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.