- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-22
- Bylos Nr.
- e2S-881-413/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02929-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- R. A.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-8571-1085/2025, pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovui R. A. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo ir kt., išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. A. 2025 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. A. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo ir kt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
3. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) V skyriuje reglamentuoti privalomosios mediacijos ypatumai. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus privalomosios mediacijos nuostatoms, šio įstatymo 20 straipsnio 1 punkte numatyta, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Pagal MĮ 21 straipsnį, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, t. y. šalių ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl, vadovaujantis MĮ nuostatomis, turi būti taikoma privalomoji mediacija.
Žemesnės instancijos teismas
5. Kartu su ieškiniu teismui yra pateikta 2023 m. gegužės 2 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl privalomosios mediacijos. Pažymoje nurodyta, kad 2023 m. balandžio 11 d. Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba raštu kreipėsi į atsakovą (adresu (duomenys neskelbtini) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Pažymoje nurodoma, kad kitos ginčo šalies (atsakovo) sutikimas dėl mediacijos vykdymo, nustatytu terminu gautas nebuvo, todėl buvo laikoma, kad atsakovas nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovė per valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos į atsakovą kreipėsi 2023 m. balandžio 3 d., ieškinį teismui ieškovė pateikė 2025 m. vasario 17 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams po to, kai buvo kreiptasi dėl privalomosios mediacijos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad ieškinio pateikimo teisme dienai negalima pripažinti, kad ieškovė yra pasinaudojusi privalomąja mediacija, kadangi nuo kreipimosi dėl privalomosios mediacijos yra praėję beveik du metai ir šalių interesai nuo to laiko galėjo iš esmės pasikeisti (galimai šalys tęsė šeimyninį gyvenimą, galimai pasikeitė aplinkybės, lėmusios atsakovo poziciją santuokos nutraukimo ir kitų susijusių reikalavimų klausimu, ir pan.). Teismas nurodė, kad į bylą nėra pateikta aktualių duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas šiai dienai negalėtų būti išspręstas taikiai.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas, o įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai, dėl to pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Šiuo atveju pranešimo atsakovui išsiuntimas ieškovės nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (tokiu pačiu, kaip ir ieškovės), nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas pranešimą tikrai gavo, laikytinas formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo (Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-996-324/2023). Duomenų, kad atsakovui tarnyba būtų siuntusi informaciją kitais būdais, t. y. susiekusi telefonu, siuntusi pranešimą elektroniniu paštu, darbovietės ar kitu žinomu adresu, byloje nėra.
8. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovė šiuo atveju siekia, kad būtų tik formaliai įvertinta, jog ji pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tačiau toks vertinimas neatitiktų įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Todėl teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė J. A. (toliau ir – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Mediacijos įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas mediaciją inicijavusiam subjektui nenumato pareigos dar ir asmeniškai susisiekti su kita ginčo šalimi (telefonu, siuntusi pranešimą elektroniniu paštu, darbovietės ar kitu žinomu adresu), todėl nuspręsti, kad ieškovė į teismą kreipėsi netinkamai laikydamasi teisiniu reguliavimu nustatytų procedūrų, nėra pagrindo. Tokios praktikos laikosi kitų apygardų teismai, pvz. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-49-755/2023.
9.2. Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog keturiolikos dienų terminas yra skaičiuojamas nuo išsiuntimo, o ne nuo įteikimo dienos, kaip yra įprasta civiliniame procese, kas suponuoja aiškią išvadą, jog Tarnyba yra įpareigota pranešimą išsiųsti, o ne įteikti, atitinkamai besikreipiančiai šaliai įstatymas išvis nesuteikia jokių teisių įteikinėti pranešimų kitai pusei. Vienintelis reikalavimas besikreipiančiai ginčo šaliai – pateikti tinkamos formos prašymą, ką ieškovė ir padarė.
9.3. Tarnybos pažyma yra neskundžiama, kas rodo, kad ieškovė neturi jokios galimybės reikalauti ją panaikinti ir spręsti pakartotinai klausimą dėl mediacijos taikymo.
Šalies argumentai
9.4. Tarnybos pažymoje, kurioje nurodyta, kad ieškovė yra inicijavusi mediacijos procesą ir turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nėra nustatyta jos galiojimo trukmė, todėl ieškovė turi teisę inicijuoti teisminį procesą bet kuriuo metu po mediacijos pabaigos. Teismui nepriėmus ieškovės ieškinio dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo ieškovės valios, ieškovė nebeturės realios galimybės apginti savo pažeistas teises, kadangi inicijuojant pakartotinę mediaciją, remiantis suformuota Tarnybos praktika, ieškovė iš esmės gautų informaciją, jog tokia mediacija jau buvo inicijuota ir ieškovei jau buvo pateikta pažyma, patvirtinanti, jog ji turi teisę kreiptis į teismą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2025 m. vasario 17 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė: 1) nutraukti J. A. ir R. A. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono CMS, pripažinti, kad santuoka iširo dėl R. A. kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; 3) priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymą; 4) padalinti santuokoje įgytą turtą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog nebuvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo sprendimo tvarkos.
13. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad ji neprivalo įsitikinti, ar pranešimas dėl mediacijos sutuoktiniui buvo įteiktas, nes tai nėra numatyta Mediacijos įstatyme. Be to, ieškovė jau yra inicijavusi mediacijos procesą, tokios iniciatyvos galiojimo trukmė nėra nustatyta, todėl ieškovė turi teisę inicijuoti teisminį procesą bet kuriuo metu po mediacijos pabaigos.
14. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).
15. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
16. Ieškovė kartu su ieškiniu yra pateikusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gegužės 2 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Tarnyba 2023 m. balandžio 3 d. gavo J. A. prašymą, reg. Nr. M-P-23-05054, vykdyti privalomąją mediaciją sprendžiant ginčą su R. A. civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Tarnyba 2023 m. balandžio 11 d. raštu, reg. Nr. MPA-04560, kreipėsi į R. A. (adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, todėl laikoma, jog R. A. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Tarnyba, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtino, kad J. A. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
17. CPK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Remiantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę šio straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo. Remiantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, jeigu per keturiolika dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija; šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 27¹ straipsnio 6 dalimi, mediacija pagal šį įstatymą tame pačiame ginče gali būti inicijuota tik vieną kartą.
18. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nėra nustatytas maksimalus laikas, per kurį nuo civilinio ginčo mediacijos pabaigos ginčo šalis turi kreiptis į teismą (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1045-779/2024).
19. Be to, minėtame teisiniame reglamentavime imperatyviai yra nurodyta, kad mediacija pagal šį įstatymą tame pačiame ginče gali būti inicijuota tik vieną kartą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kad ieškovė nėra pasinaudojusi privalomąja mediacija, kadangi nuo kreipimosi dėl privalomosios mediacijos yra praėję beveik du metai. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad per tą laikotarpį, iki ieškovė padavė ieškinį, įvyko esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, dėl ko būtų tikslinga mediaciją vykdyti iš naujo.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantės argumentais, kad pagal Mediacijos įstatymo nuostatas, šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys), o Tarnyba ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, nurodydamas, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis).
21. Pažymėtina, jog ieškovė, kreipdamasi į VGTPT Kauno skyrių dėl privalomos mediacijos vykdymo, nurodė atsakovo adresą (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalių santuoka yra faktiškai iširusi: šalys neveda bendro ūkio ir santuokinio gyvenimo negyvena, jau keletą metų gyvena atskirus gyvenimus, atskiruose namo kambariuose.
22. Ieškovė neteigia, kad atsakovas gyvena kitu adresu, ji pateikė Tarnybai ir teismui atsakovo adresą, kuris jai yra žinomas. Tai, kad atsakovas nieko neatsakė Tarnybai dėl privalomos mediacijos, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė, kreipdamasi į VGTPT, tyčia nurodė neteisingą atsakovo gyvenamosios vietos adresą. Taigi, nurodytos aplinkybės nepatvirtina teismo išvados, jog atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie ikiteisminę mediaciją, be to, byloje nėra duomenų, jog pašto siunta adresato nepasiekė.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta VGTPT pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovo įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais.
24. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti VGTPT išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. VGTPT konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu.
25. Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl netinkamo bylos aplinkybių vertinimo ir Mediacijos įstatymo nuostatų bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, aiškinimo bei taikymo yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.