- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-05
- Bylos Nr.
- e2S-996-324/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05684-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- M. Z.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui M. Z. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. B. (toliau – ir ieškovė) teismo prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2-22585-1070/2019 dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir priteisti iš atsakovo M. Z. (toliau – ir atsakovas) išlaikymą nepilnamečiam sūnui A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir nepilnametis sūnus) po 350 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis piniginėmis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2-22585-1070/2019 dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos ir nustatyti naują bendravimo tvarką; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo. Išaiškino, kad teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį. Grąžino ieškovei 110 Eur žyminį mokestį.
3. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, t. y. šalių ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – ir MĮ) nuostatomis, turi būti taikoma privalomoji mediacija. Ieškovė su ieškiniu pateikė teismui pažymą dėl privalomosios mediacijos, iš kurios matyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2023 m. balandžio 17 d. raštu kreipėsi į atsakovą adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informavo, kad nėra gautas atsakovo sutikimas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog atsakovas nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.
4. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie Tarnybos rašto dėl mediacijos vykdymo įteikimą atsakovui, taip pat teismui nepateikta kitų duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovui nepriimtinas mediacijos procesas (pavyzdžiui, SMS, el. paštu pateiktas atsisakymas ir pan.), be to, ieškinyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta adresu (duomenys neskelbtini), kuris sutampa su Gyventojų registro duomenimis Liteko sistemoje apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, šį atsakovo adresą ir ieškinyje nurodo ieškovė. Teismas pažymėjo, kad mediatoriaus pažymoje nurodytas adresas yra ieškovės, o ne atsakovo gyvenamosios vietos adresas, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių, ar realiai atsakovas buvo informuotas apie privalomą mediaciją ir sąmoningai, o ne dėl to, kad negavo Tarnybos rašto, nesutiko su privalomąja mediacija. Ieškovė turi dėti visas pastangas, kad realiai įgyvendintų privalomosios mediacijos institutą, ir bandyti realiai susisiekti su atsakovu.
5. Teismas sprendė, kad mediacijos procedūra nebuvo realiai vykdoma, nesiekiant teisminės mediacijos instituto esminio tikslo – realios teisinės taikos tarp šalių atkūrimo. Šalių ginčas tokio pobūdžio (šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimai, kurie, kaip nurodoma ieškinyje, gali būti išspręsti taikiu būdu, tačiau taikos sutarties projektas šioje stadijoje neteikiamas), kad yra reali tikimybė, jog bus išspręstas mediatoriaus pagalba. Teismas pažymėjo, jog šalių ginčas nėra tokio pobūdžio, kad iš karto reikėtų teismo įsikišimo, apeinant privalomąją mediaciją, kurios institutas buvo tam ir įsteigtas, kad būtų suteikta šalims reali galimybė ginčą baigti ikiteisminiu būdu, nedidinant teismo laiko sąnaudų ir savo piniginių išlaidų. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo ginčo šalys arba viena iš ginčo šalių su prašymu nebūtinai turi kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo šalys taip pat gali kreiptis tiesiogiai į savo nuožiūra pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Teismas sprendė, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - priimti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Įstatymai neįpareigoja asmenį kreiptis dėl mediacijos tiek kartų, kol kita ginčo šalis priims kvietimą mediacijai, tuo labiau – kreiptis į privačius mediatorius. Ieškovė įvykdė įstatymo nuostatą ir kreipėsi į Tarnybą, atliko visus reikiamus veiksmus.
1.2. Ieškovė nesąlygoja Tarnybos (valstybinės institucijos) išduodamų dokumentų turinio, todėl, jei pažymoje dėl atliktos privalomosios mediacijos nurodyta, kad ieškovei suteikiama teisė kreiptis į teismą, ieškovė tokią teisę realizavo. Nesuprantama, kodėl teismas kritikuoja kitos institucijos veiklą, tačiau dėl to pasekmės kyla pareiškėjai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo (padidinimo) dėl to, kad nebuvo tinkamai vykdyta mediacijos procedūra, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
10. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gegužės 8 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos Nr.(11.7Mr)(M-P-23-2593)MPA-05725.
11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas jau yra byloje (ieškovė pažymą pateikė kartu su ieškiniu), atsisako priimti ieškovės pateiktą įrodymą.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
14. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2-22585-1070/2019 dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 350 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis piniginėmis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. e2-22585-1070/2019 dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos ir nustatyti naują bendravimo tvarką.
15. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).
16. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
17. Pagal Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – ir Mediacijos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais, t. y. tiek kai mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu, tiek kai mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).
18. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
19. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gegužės 8 d. Pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr.(11.7Mr)(M-P-23-2593)MPA-05725 matyti, kad Tarnyba 2023 m. balandžio 17 d. raštu, reg. Nr. MPA-04843, kreipėsi į atsakovą adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Nurodyta pažyma Tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog M. Z. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.
20. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra žinoma, ar atsakovas realiai buvo informuotas apie privalomą mediaciją ir sąmoningai, o ne dėl to, kad negavo Tarnybos rašto, nesutiko su privalomąja mediacija. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinyje ieškovė atsakovo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini), kuri sutampa su Gyventojų registro duomenimis Liteko sistemoje apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, tik suklydo nurodydamas, kad Tarnybos pažymoje nurodytas atsakovo adresas yra ieškovės gyvenamosios vietos adresas, kadangi ieškovė savo gyvenamąją vietą ieškinyje nurodė ne adresu (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kad Pažymoje nurodytu adresu atsakovas gyvena ar ši vieta yra jo dokumentų įteikimo vietos adresas.
21. Pažymėtina, jog privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai, dėl to pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Šiuo atveju pranešimo atsakovui išsiuntimas ieškovės nurodytu adresu, kuris nėra atsakovo gyvenamoji vieta, nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas pranešimą tikrai gavo, yra laikytinas formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pranešimo apie mediaciją, kaip ir bet kurių kitų procesinių dokumentų, įteikimo svarbą lemia tai, kad tik tada, kai dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymo nustatyta tvarka įteikti procesiniai dokumentai, šie asmenys turi galimybę ginti pažeistas teises, įgyvendinti teisminės gynybos prieinamumo, lygiateisiškumo, rungimosi, teisės būti išklausytam ir kitus principus. Pareiga nurodyti teisingus byloje dalyvaujančių asmenų adresus priklauso ieškovei. Taigi ieškovė privalomojoje išankstinėje neteisminėje ginčo sprendimo procedūroje taip pat turi pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Byloje ieškovė siekia, kad būtų tik formaliai įvertinta, jog ji pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, t. y. privalomąja mediacija, tačiau toks vertinimas neatitiktų nei Mediacijos įstatymo, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų.
Dėl bylos procesinės baigties
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą procesinį sprendimą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas, CPK 338 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.