Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Ramunės Mikonienės ir Vaido Pajedos (kolegijos pirmininko ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Diguva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2782-727/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Diguva“ ieškinį atsakovui ATS1 , trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Aldova“, dėl Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 29 d. Sprendimo Nr. DGKS-7667 panaikinimo ir ginčo išsprendimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Diguva“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):

panaikinti Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 29 d. Sprendimą Nr. DGKS-7667;

išspręsti ginčą iš esmės – atsakovo reikalavimus ieškovei UAB ,,Diguva" atmesti;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

pripažinti, kad atsakovą ATS1 ir ieškovę UAB ,,Diguva" bei trečiąjį asmenį UAB ,,Aldova“ siejo darbo santykiai darbo keliems darbdaviams sutarties pagrindu; bei pripažinti, kad pirmuoju darbdaviu buvo UAB ,,Diguva“;

pripažinti, kad atsakovą ATS1 ir ieškovę UAB ,,Diguva" siejo darbo santykiai nuo 2025 m. liepos 2l d. iki 2025 m. rugpjūčio 25 d. ir jie nutrūko (pasibaigė) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį;

išieškoti atsakovo ATS1 naudai solidariai iš ieškovės UAB ,,Diguva" ir trečiojo asmens UAB ,,Aldova" 745,50 EUR, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2025 m. liepos mėn., 1 474,96 EUR atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2025 m. rugpjūčio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2 352 EUR, atskaičius mokesčius, netesybas.

Ieškovės teigimu, atsakovas faktiškai dirbo TAR2 vadovaujamoje UAB ,,Aldova“, o ne UAB ,,Diguva“, TAR2 jam vadovavo, su juo tarėsi dėl darbo, atsiskaitymo už darbą, darbo užmokesčio dydžio ir kitais su darbinėmis funkcijomis susijusiais klausimais. Tačiau DGK nepagristai pripažino, kad atsakovas taip pat dirbo ir UAB ,,Diguva“, nors UAB ,,Diguva“ direktorė jokių nurodymų ATS1 dėl darbo funkcijų atlikimo nedavė, jam nevadovavo, nepavesdavo atlikti jokių darbų, nesitarė nei dėl darbo, nei dėl atlyginimo. TAR2 atskirais laikotarpiais faktiškai dirbo UAB ,,Diguva“. Be to, kai kuriais savo darbo laikotarpiais jis pavadavo direktorę, kai ji būdavo kasmetinėse atostogose.

Ieškovės teigimu, nepagristi DGK Sprendimo argumentai, jog UAB ,,Aldova“, teigdama, kad atsakovas dirbo ieškovės naudai kaip subrangovo darbuotojas, nepateikė subrangos sutarties ir įrodymų, jog apmokėjo subrangovui už suteiktas paslaugas, taip pat nepateikė įrodymų, jog buvo įvykdyti reikalavimai pagal Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 6 dalį bei pagal DK 109 straipsnio 1 dalį. Ieškovė nesamdė jokio subrangovo, todėl nežino UAB ,,Aldova“ santykių su trečiaisiais asmenimis, ir negali pateikti UAB ,,Aldova“ ir jos subrangovų sudarytų sutarčių.

Nepagrįsti DGK argumentai, jog ,,neatlygintinai (be nuomos mokesčio bei nesidalinant komunalinių paslaugų išlaidomis) gamybinių patalpų suteikimas kitam ūkio subjektui yra nebūdingas verslo santykiuose, o toks faktas gali būti paaiškinamas tik bendru verslu“. UAB ,,Diguva“ ir UAB ,,Aldova“ turi tarpusavio verslo santykių, kurie yra pastovaus pobūdžio. UAB ,,Diguva“ uždirba pajamas, UAB ,,Diguva“ gauna kitokią naudą iš tarpusavio verslo santykių su UAB ,,Aldova“ ir iš gautų pajamų dengia bendras eksploatacines patalpų išlaikymo sąnaudas.

Patalpos pritaikytos išimtinai metalo gaminių gamybai, todėl išnuomoti jas kitai veiklai galimybės labai ribotos. UAB ,,Diguva“ yra naudingiau perduoti tas patalpas UAB ,,Aldova“ neatlygintinai, tačiau uždirbti iš pastovių tarpusavio verslo santykių ir finansiškai tai naudingiau, nei gauti mažą nuomos mokestį.

DGK deklaratyviai apkaltino ieškovą, kad nebuvo vykdomi Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio reikalavimai ir su šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra susiję.

DGK interpretacija dėl ieškovės vadovei per WhatsApp programėlę atsakovo siųstos 2 žinutės ir joje pateiktos informacijos neatitinka faktinių aplinkybių, nes žinutėse yra pateikiama tik atsakovo nuomonė dėl jam priklausančio išmokėti darbo užmokesčio, tačiau nėra įrodymų, jog darbdavys akceptavo atsakovo pageidavimą dėl darbo užmokesčio dydžio. Aplinkybė, kad tarp atsakovo ir UAB ,,Aldova“ direktoriaus TAR2 kilo konfliktas, įrodo, kad atsakovo pateikti skaičiavimai darbdaviui netiko dėl jų neteisingumo.

Tuo metu, kai atsakovas reikalavo sumokėti jam darbo užmokestį, TAR2 buvo išvykęs į užsienį. Kadangi ieškovės vadovė tvarkė trečiojo asmens UAB „Aldova“ apskaitą ir atsakovas tai žinojo, todėl atsakovas siuntė žinutes ieškovės vadovei kaip buhalterei ir ji, kaip buhalterė, paskaičiuoja atsakovui priklausantį išmokėti darbo užmokestį. Ieškovės vadovė nieko neatsakė, nes jai duomenis dėl atsakovo darbo užmokesčio turėjo pateikti UAB ,,Aldova“ vadovas TAR2, o ne pats darbuotojas.

Atsakovas ATS1 , kuris byloje atstovaujamas teismo paskirto kuratoriaus advokato KRT1 , atsiliepimu į ieškinį ir teisminio nagrinėjimo metu išreiškė pritarimo DGK priimtam sprendimui poziciją, prašė ieškinį atmesti.

DGK Sprendimu pripažintas solidariu bendraskoliu - UAB ,,Aldova“ ieškinio teismui dėl DGK priimto Sprendimo nereiškė, dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu, atsiliepimo nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu nusprendė:

ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad atsakovą (darbuotoją) ATS1 ir UAB „Diguva“ bei UAB „Aldova“ siejo darbo santykiai darbo keliems darbdaviams sutarties pagrindu bei pripažinti, kad pirmuoju jo darbdaviu buvo UAB „Diguva“.

Pripažinti, kad (darbuotoją) ATS1 ir ieškovės UAB „Diguva“ darbo santykiai siejo nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. rugpjūčio 25 d. ir jie nutrūko (pasibaigė) DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Išieškoti atsakovo (darbuotojo) ATS1 naudai iš ieškovės UAB „Diguva“, kaip pirmojo darbdavio, 745,50 EUR, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2025 m. liepos mėn., 1 474,96 EUR, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2025 m. rugpjūčio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2 352 EUR, atskaičius mokesčius, netesybas.

Šio teismo sprendimo dalį dėl 1 176 EUR, atskaičius mokesčius, išieškojimo nukreipti skubiam vykdymui.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (DGK) 2025 m. spalio 22 d. sprendimą, priimtą darbo byloje Nr. APS-131-20309/2025, laikyti netekusiu galios.

Teismas nustatė atsakovo darbo ir gyvenimo Lietuvoje 2025 m. liepos – rugpjūčio mėn. faktą, tai pripažino trečiojo asmens UAB ,,Aldova“ vadovas TAR2, kuriam 2025 m. gruodžio 30 d. Nutarimu Nr. NUĮPBJ 45388 dėl administracinių sankcijų taikymo už darbuotojų nelegalų įdarbinimą, tame tarpe ir už atsakovą, buvo skirta bauda.

Atsakovas kreipėsi į DGK, kuri konstatavo, jog atsakovas dirbo pas ieškovę UAB „Diguva“ ir trečiąjį asmenį UAB „Aldova“, jų atsakomybė solidari ir ieškovė laikytina pirmuoju darbdaviu.

Teismas nustatė, kad rašytinio susitarimo dirbti nebuvo, tačiau atsakovo, kuris yra užsienietis, įsidarbinimas Lietuvoje įvyko per TAR2, atsakovo darbo ir gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), šiuo adresu esantį nekilnojamą turtą iš BUAB ,,Delteksa“ nuomojasi ieškovė UAB ,,Diguva“, kuri neatlygintinai leido naudotis patalpomis UAB ,,Aldova“. UAB ,,Aldova“ vadovu yra TAR2, UAB ,,Diguva“ direktorė yra TAR3, teikianti buhalterines paslaugas UAB ,,Aldova“. UAB „Aldova“ vadovas TAR2 kartais perima vadovavimo UAB ,,Diguva“ pareigas direktorės TAR3 atostogų metu arba būna įdarbinamas vairuotoju. TAR2 telefono numeris nurodomas kaip UAB ,,Diguva“ kontaktinis.

Teismas vertino, jog atsakovas dirbo pas abu darbdavius ir pirmuoju darbdaviu buvo ieškovė, nes TAR2, kaip UAB ,,Aldova“ vadovas, UAB ,,Diguva“ direktorei TAR3 2025 m. liepos 21 d. pranešimu nurodė, jog patalpose (duomenys neskelbtini), kuriomis naudojasi įmonė ,,Aldova“, dirbs UAB ,,Aldova“ subrangovo darbuotojas ATS1 . Subrangovas nenurodomas, todėl teismas darė išvadą, jog tai UAB ,,Diguva“, o pastaroji priešingai neįrodė.

UAB „Aldova“, teigdama, kad atsakovas dirbo jos naudai kaip subrangovo darbuotojas, nepateikė subrangos sutarties ir įrodymų dėl apmokėjo subrangovui (ir kokiam) už suteiktas paslaugas, taip pat nepateikė įrodymų, jog buvo įvykdyti reikalavimai pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 6 dalį bei pagal DK 109 straipsnio 1 dalį. UAB „Diguva“ nepateikė įrodymų, kad leidus naudotis gamybinėmis patalpomis įmonei „Aldova“, vykdė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio reikalavimus. UAB „Diguva“, turėdama pareigą teikti įrodymus, kaip buvo organizuota jos veikla ir darbuotojų darbas, kas vyksta jos išsinuomotame nekilnojamame turte.

Teismas vertino, kad pirmasis darbdavys yra ieškovės, nes ją nurodė pats atsakovas kreipdamasis į DGK, būtent šios įmonės vadovei darbuotojas siuntė žinutes dėl išdirbto darbo laiko ir teikė prašymus apskaičiuoti ir sumokėti darbo užmokestį. UAB „Diguva“ vadovė, jokia forma atsakovui nenurodė, kad tai daryti neprivalo. Netgi veikiant ieškovės nurodomu būdu – kaip UAB ,,Aldova“ buhalterė, ji niekuo ir niekaip neužsiminė, jog darbuotojas kelia nepagrįstus prašymus, ir nenurodė asmens ar įmonės, į kurį jis turėtų kreiptis.

Pripažinus tokių atsakovo darbo santykių faktą, teismas sutiko su atsakovo skunde ir DGK Sprendime nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas 2025 m. liepos mėn. dirbo 89 val., iš jų 10 val. poilsio dieną (liepos 26 d.) ir 15 val. viršvalandinio darbo, o 2025 m. rugpjūčio mėn. dirbo 162 val., iš jų 22,45 val. poilsio dienomis (rugpjūčio 2, 9, 10 dienomis), 8 val. šventinę dieną (rugpjūčio 15 d.) bei 5,15 val. viršvalandinio darbo. Ieškovui neginčijant darbuotojo nurodyto susitarimo dėl 7 EUR dydžio valandinio įkainio, atsakovo darbo užmokestis už 2025 m. liepos mėn. sudarė 745,50 EUR neto, už 2025 m. rugpjūčio mėn. - 1367,63 EUR neto.

Teismas nustatė, kad darbo santykiai faktiškai tęsėsi iki 2025 m. rugpjūčio 25 d., todėl pripažino, kad ginčo šalių darbo santykiai truko nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. rugpjūčio 25 d. ir nutrūko DK 55 straipsnio 1 dalies įtvirtintu pagrindu. Pripažinus darbo santykių pasibaigimą, gintina darbuotojo teisė į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 straipsnio 6 dalis) ir priteisė 107,33 EUR dydžio kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Teismas nurodė, jog trečiajam asmeniui nepareiškus jokių savarankiškų materialių teisinių reikalavimų, teismui faktiškai neturint sąlygų ir procesinių prielaidų įtraukti UAB ,,Aldova“ į bylą ieškovu ir darbuotojui neįrodinėjant solidarios prievolės taikymo reiškiant savarankiškus materialinius reikalavimus ginčo byloje, teismas netaikė solidaraus įsiskolinimo mechanizmo, numatyto DK 98 straipsnio 3 dalyje, kuriuo rėmėsi DGK, o taikė DK 98 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir nurodytas sumas nusprendė išieškoti iš pirmojo darbdavio – ieškovės UAB ,,Diguva“. Pastaroji, teismo nuomone, įvykdžiusi įsiteisėjusį teismo sprendimą, galės remtis atgręžtinio reikalavimo teise į trečiąjį asmenį UAB ,,Aldova“ įrodinėjant tokios teisės buvimą ir jos taikymo pagrįstumą.

Teismo vertinimu, dėl konstatuoto įsiskolinimo ir pagrindo jį išieškoti buvimo, ieškovei kilo pareiga mokėti netesybas. Kadangi šiam momentui jau yra suėjęs maksimalus 6 mėnesių terminas galimam netesybų skaičiavimui, esant įstatymu ir teismų praktikos įtvirtintai aplinkybei mažinti netesybas, atsižvelgiant į įsiskolinimo sumą, darbuotojo dirbtą laiką, darbuotojo naudai iš ieškovės priteisė DGK Sprendime praskaičiuotą netesybų sumą – 2 352 EUR, atskaičius mokesčius.

Ieškovė UAB „Diguva“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo apeliantė prašė:

panaikinti visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 29 d. Sprendimą Nr. DGKS-7667, o atsakovo reikalavimus ieškovei UAB „Diguva“ atmesti;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, be to, išnagrinėjo ir įvertino tik dalį įrodymų, o ne jų visetą, be to savo sprendimą pagrindė nepagrįstomis išvadomis, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės perrašė DGK Sprendimą, tačiau visų kitų byloje esančių įrodymų nevertino ir dėl jų nieko nepasisakė.

Teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio įrodymo – Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 gruodžio 30 d. Nutarime Nr. NUĮPBJ 45388 (toliau - Nutarimas) konstatuotų faktinių aplinkybių, kad: „TAR2<...> nesudarius rašytinių darbo sutarčių bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie asmenų įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki jų darbo pradžios, laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 25 d., leido ATS1 , gim. (duomenys neskelbtini) , realiai dirbti ir vykdyti suvirintojo funkcijas, įmonės gamybos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Aldova“ naudai“. Šis Nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl ši faktinė aplinkybė yra nustatyta galutiniu kompetentingos institucijos sprendimu.

Teismas nepagrįstai nevertino kito įrodymo – 2025 m. gruodžio 23 d. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-31215-25, kuriame aiškiai nurodyta, kad atsakovas dėl įdarbinimo, darbo sąlygų, darbo vietos, darbo funkcijų, o taip pat darbo užmokesčio, jo dydžio, mokėjimo tvarkos tarėsi tik su TAR2. Atsakovas atvyko į Lietuvą TAR2 kvietimu, kuris jį ne tik įdarbino, bet ir apgyvendino. TAR2 ginčo laikotarpiu 2025 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais nedirbo UAB „Diguva“, bet dirbo UAB „Aldova“. ATS1 niekur nenurodė, kad jis būtų taręsis su UAB „Diguva“ direktore TAR3 dėl kokių nors darbo santykių, kad UAB „Diguva“ direktorė būtų davusi atsakovui kokius nors nurodymus ar pavedimus dėl kokio nors darbo, kad būtų skirsčiusi darbo funkcijas. TAR3 tik tvarkė UAB „Aldova“ buhalterinę apskaitą. Teismo konstatuota aplinkybė, kad ji nieko neatsakė atsakovui, kai jis siuntė jai savo darbo užmokesčio paskaičiavimus, neįrodo atsakovo darbo UAB „Diguva“ fakto. TAR3 suprato, jog būtent ji, kaip buhalterė, turėjo paskaičiuoti atsakovui priklausantį darbo užmokestį, tačiau ji neturėjo pagrindo atsakinėti atsakovui.

Byloje nepaneigti ir TAR2 tvirtinimai, kad jis, kaip UAB „Aldova“ direktorius, sumokėjo atsakovui 1 200 EUR darbo užmokesčio, o TAR3 nėra nieko mokėjusi atsakovui. Atsakovas niekada nereikalavo, kad TAR3 jam sumokėtų neišmokėtą darbo užmokestį, nors tokią galimybę turėjo, kai atsakovas ofise stovėjo su armatūros strypu, o TAR3 gulėjo šalia ant grindų. Atsakovas savo darbo užmokesčio reikalavo tik iš vienintelio TAR2.

Nepagrįsti teismo argumentai, kad: „UAB „Aldova“, teigdama, kad atsakovas dirbo jos naudai kaip subrangovo darbuotojas, nepateikė jokios subrangos sutarties ir jokių įrodymų dėl apmokėjo subrangovui (ir kokiam) už suteiktas paslaugas“. Apeliantas UAB „Diguva“ niekada nežinojo kokiu pagrindu UAB „Aldova“ dirbo atsakovas ir negalėjo to žinoti, kadangi tai yra visai kitas juridinis asmuo, atsakovo santykiai su UAB „Aldova“ nėra vieši, tokia informacija laikoma konfidencialia. Ieškovas neturi ir negali turėti UAB „Aldova“ subrangos sutarčių ir/ar apmokėjimo dokumentų, todėl ir negalėjo jų pateikti teismui.

Teismas neteisingai vertino byloje esantį kitą įrodymą – TAR2 2025 m. liepos 21 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad „TAR2, kaip UAB ,,Aldova“ vadovas, UAB ,,Diguva“ direktorei TAR3 2025 m. liepos 21 d. pranešimu nurodė, jog patalpose (duomenys neskelbtini), kuriomis naudojasi įmonė ,,Aldova“, dirbs UAB ,,Aldova“ subrangovo darbuotojas ATS1 “, ir to pasėkoje padarė ir prieštaringą išvadą, kad subrangovu buvo UAB „Diguva“. Jeigu teismas vertino, kad ATS1 buvo UAB „Diguva“ darbuotojas, tai to darbuotojo vadovė UAB „Diguva“ direktorė TAR3 turėjo žinoti, kad ATS1 negali būti UAB ,,Aldova“ subrangovo darbuotojas, nes jis yra UAB „Diguva“ darbuotojas, taip pat turėjo žinoti, kur dirbs jai pavaldus darbuotojas, nes turėjo jam paskirti atitinkamą darbą. Todėl šis įrodymas įrodo faktą, kad atsakovas ATS1 nebuvo UAB „Diguva“ darbuotojas.

Teismo konstatuoti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 6 dalies, DK 109 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio pažeidimai nėra susiję su byloje nagrinėjamu ginčo dalyku.

Teismas teigia, kad: „UAB „Diguva“, turėdama pareigą teikti įrodymus, kaip buvo organizuota jos veikla ir darbuotojų darbas, kas vyksta jos išsinuomotame nekilnojamame turte, šios pareigos nevykdė“. Ši byla nėra nei dėl ieškovės veiklos, nei dėl darbo sąlygų, nei dėl išnuomoto nekilnojamojo turto, todėl šie įrodymai nepagrindžia bylos nagrinėjimo objekto - ar atsakovas dirbo UAB „Diguva“, ar nedirbo.

Kiti teismo argumentai yra perrašyti iš apskųsto DGK sprendimo, tik nurodant, kad teismas su jais sutinka, todėl dėl jų nepasisakoma, nes dėl jų išsamiai buvo pasisakyta ieškinyje ir ieškinyje išdėstytus argumentus apeliantas pilnai palaiko.

Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai dėl DGK sprendimo, kuriuo ieškovė UAB „Diguva“ pripažinta pirmuoju atsakovo darbdaviu, esant darbuotojo darbo santykiams su keliais darbdaviais, ir darbo užmokesčio priteisimo iš ieškovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog visi kiti teismo argumentai yra perrašyti iš apskųsto DGK sprendimo, tik nurodant, kad teismas su jais sutinka, todėl dėl jų nepasisakoma, kadangi dėl jų išsamiai buvo pasisakyta ieškinyje ir ieškinyje išdėstytus argumentus apeliantas pilnai palaiko. Apeliacijos ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose. Apeliacinis procesas nėra teisminio proceso pakartojimas, todėl teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl argumentų, kurie nėra nurodyti apeliaciniame skunde ir pakartotinai nenagrinėja visų ieškinyje nurodytų argumentų, nes tai nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).

Byloje nėra ginčo, jog atsakovą į Lietuvos Respubliką pakvietė, apgyvendino ir įdarbino TAR2 Rašytinė darbo sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta, tačiau jis faktiškai dirbo, dėl to ginčo nėra. Byloje nėra ginčo, kad TAR2 buvo trečiojo asmens UAB „Aldova“ vadovu (šiuo metu bendrovė bankrutuojanti). Byloje kilęs ginčas ar ieškovė UAB „Diguva“ buvo atsakovo darbdaviu kartu su trečiuoju asmeniu UAB „Aldova“.

DK 96 straipsnio 1 dalis nustato, jog su darbuotoju sudaromoje darbo sutartyje vietoj vieno darbdavio gali būti nurodyti du ar daugiau darbdavių tai pačiai darbo funkcijai atlikti. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog kiekvienas darbdavys, atsižvelgdamas į jiems skirtą darbuotojo laiką, turi teisę darbuotojo atžvilgiu įgyvendinti darbdavio teises ir privalo vykdyti darbdavio pareigas, užtikrinti šio kodekso ir kitų darbo teisės normų taikymą. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog darbo keliems darbdaviams sutartyje gali būti nustatyta, kad darbuotojo darbo laikas neskirstomas kiekvienam darbdaviui atskirai, jeigu darbuotojas vienu metu vykdo kelių darbdavių užduotis, tačiau nustatoma kiekvieno darbdavio apmokama darbo laiko normos dalis.

Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2013; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2120-866/2021, 100 punktas ir jame nurodyta praktika).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą. Kilus ginčui dėl to, ar darbdavio darbuotojo naudai atliekami veiksmai, kurie nėra apibrėžti darbo sutartyje, vertintini kaip sutarties sąlyga, būtina nustatyti, ar darbo sutarties šalių elgesys, atliekamų veiksmų pobūdis, kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų, kuri yra darbdaviui privaloma ir turi būti jo vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2012; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 17 punktas; 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019, 24 punktas; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 24 punktas). Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad darbo keliems darbdaviams sutarties sudarymo faktas negali būti nustatytas iš šalių elgesio, jų atliekamų veiksmų pobūdžio ir kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 40 punktas ir jame nurodyta praktika).

Taigi, pagal suformuotą teismų praktiką, tiek darbo sutarties sudarymo faktas, tiek darbo keliems darbdaviams faktas, nesant rašytinės sutarties, gali būti nustatomas iš šalių elgesio, jų atliekamų veiksmų pobūdžio ir kitų reikšmingų aplinkybių.

DK 98 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbo keliems darbdaviams sutartyje darbdavių susitarimu privaloma nurodyti pirmąjį darbdavį, kuris atliks visas darbdavio funkcijas, susijusias su darbo grafiko sudarymu, darbuotojo pajamų apmokestinimu, socialinio draudimo ir kitų įmokų už šį darbuotoją sumokėjimu, informacijos apie jį pateikimu. 2 šio straipsnio dalyje nustatyta, kad kiti darbdaviai pirmajam darbdaviui privalo kompensuoti išlaidas pagal jų sudarytą susitarimą, atsižvelgdami į darbo laiką, kurį jiems dirbo šis darbuotojas. Šių išlaidų kompensavimas nelaikomas pirmojo darbdavio pajamomis, o visų darbdavių išlaidos prilyginamos darbo sąnaudoms. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad visi darbdaviai solidariai atsako dėl savo įsipareigojimų darbuotojui ir dėl prievolių, susijusių su darbuotojo pajamų apmokestinimu, socialinio draudimo ir kitų įmokų už šį darbuotoją sumokėjimu, įvykdymo. To paties straipsnio 4 dalis nustato, jog darbuotojas turi teisę iš bet kurio darbdavio reikalauti įvykdyti darbdavio pareigas pagal darbo sutartį. 5 minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pirmasis darbdavys atstovauja visiems darbdaviams darbo ginčuose su darbuotoju.

Teisės doktrinoje nurodoma, kad darbo keliems darbdaviams sutartis yra tokia darbo sutartis, kurioje darbuotojas įsipareigoja savo darbo funkciją atlikti keliems darbdaviams, paklusdamas jiems visiems vienu metu (darbo laiko norma nedalijama), ar kiekvienam atskirai tam skirtą darbo laiko normos dalį (darbo laiko norma dalijama), o darbdaviai įsipareigoja už tai atlyginti. Šios sutarties tikslas – sudaryti sąlygas keliems darbdaviams įdarbinti vieną darbuotoją, atliekantį savo darbo funkciją atskirai kiekvienam arba vienu metu visiems darbdaviams, arba taip, kad jo atliekama darbo funkcija naudotųsi keli darbdaviai vienu metu ar iš anksto neapibrėžtu laiku. Svarbus tokios sutarties požymis – įmonių bendras tikslas, leidžiantis vienam darbuotojui atlikti darbą taip, kad tuo pačiu metu tenkintų jų bendrus arba kelių įmonių interesus (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Valstybės įmonė Registrų centras, 2018, p. 309–310). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 35 punktas).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, su atsakovu nebuvo sudaryta jokia darbo sutartis, todėl ir nebuvo sutarta kuris darbdavys laikytinas pirmuoju, dėl to iš šalių elgesio, jų atliekamų veiksmų pobūdžio ir kitų reikšmingų aplinkybių nustatinėtina ar buvo keli darbdaviai, pas kuriuos dirbo atsakovas, ir kuris laikytinas pirmuoju.

DGK ir pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pirmuoju darbdaviu laikytina ieškovė UAB „Diguva“. Apeliantė, nesutikdama su DGK ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, mano, jog ji neteisingai patvirtinta darbdaviu, nes darbdaviu buvo tik trečiasis asmuo, kuriam atstovavo jo vadovas TAR2.

Byloje nustatyta, kad VDI 2025 m. gruodžio 30 d. Nutarimu Nr. NUĮPBJ 45388 (tekste – VDI Nutarimas) skyrė baudą UAB „Aldova“ vadovui TAR2 nustačiusi keleto fizinių asmenų nelegalų darbą, įskaitant ir atsakovo nelegalų darbą bendrovėje UAB „Aldova“.

Nesutiktina su apelianto argumentais, jog VDI Nutarime konstatavimas, jog atsakovas dirbo UAB „Aldova“ patvirtina, kad atsakovas nedirbo UAB „Diguva“, nes VDI Nutarime netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su darbu keliems darbdaviams. DGK ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovo darbą dvejiems darbdaviams ir pasisakė dėl darbo ieškovei ir trečiajam asmeniui. Taigi, VDI Nutarimas nepaneigia DGK ir pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl darbo keliems darbdaviams buvimo.

Iš VDI Nutarimo matyti, kad VDI padarė išvadą, jog atsakovas ir kitas asmuo dirbo ne pas ieškovę, bet UAB „Aldova“ (VDI Nutarimo 2.9 punktas). VDI savo išvadą grindė TAR2 parodymais, kur jis pripažino, jog buvo UAB „Aldova“ vadovas ir šie asmenys dirbo UAB „Aldova“. Tačiau atkreiptinas dėmesys į darbuotojo parodymus VDI, kur VDI Nutarimo 2.6 punkte nurodyta, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad „gamybinėse patalpose buvo rastas dirbantis TAR4, gim. (duomenys neskelbtini) , kuris paaiškino, kad tarėsi su ATS1 dėl įdarbinimo UAB „Diguva“. Patikrinus TAR4, gim. (duomenys neskelbtini) , duomenis VSDFV informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad jis nėra įdarbintas jokioje įmonėje“. VDI Nutarimo 2.6.1. punkte nurodyta: „Nustatyta, kad 2025-10-22 TAR4, gim. (duomenys neskelbtini) , pateikė paaiškinimą, kad dirba nuo 2025-09-15. Dėl darbo tarėsi su TAR2. Kokią pasirašinėjo sutartį nežino. Šiuo metu yra bandomajame laikotarpyje. Paklaustas apie atlygį atsakė, kad atlygis valandinis iki 9 eurų. Darbe padeda nešioti karkasus, pasitvarkyti. Darbinius nurodymus paskirsto TAR2. Dėl darbo tarėsi įsidarbinti UAB „Diguva“. Darbo laikas nuo 8 iki 17, pietų pertrauka nuo 12:00 iki 13:00. TAR2 prieš dvi savaites davė avansą grynais 200 EUR“. Taigi, kaip matyti iš šios darbuotojo paaiškinimų, darbus paskirstydavo TAR2 ir su darbuotoju jis tarėsi dėl darbuotojo įdarbinimo pas ieškovą UAB „Diguva“.

Atsakovas, kreipdamasis į VDI su 2025 m. rugpjūčio 27 d. Prašymu, darbdaviu nurodė ieškovę UAB „Diguva“ ir jos atsakingus asmenis – TAR3 ir TAR2. Taigi, atsakovas taip pat manė, jog yra įdarbintas pas ieškovę UAB „Diguva“.

Byloje nėra ginčo, jog atsakovas per mobiliąją aplikaciją siuntė duomenis ieškovės vadovei apie faktinį darbo laiką, reikalingą darbo užmokesčiui paskaičiuoti. Ieškovė atsikirtinėja, jog ieškovės vadovė vedė trečiojo asmens UAB „Aldova“ buhalterinę apskaitą, todėl atsakovo siųsti duomenys buvo skirti darbo užmokesčiui paskaičiuoti ir neįrodo jo darbo bendrovėje UAB „Diguva“.

Teiginys, jog ieškovės vadovė teikė tik buhalterines paslaugas trečiajam asmeniui ir dėl to atsakovas galėjo siųsti žinutes dėl darbo užmokesčio paskaičiavimo kaip buhalterei, yra nepagrįsti. Atsakovas nebuvo įdarbintas UAB „Aldova“, todėl ieškovės vadovė, jei ir vestų buhalterinę UAB „Aldova“ apskaitą, ji negalėjo į buhalterinę apskaitą vesti duomenų apie darbuotojus, kurie nebuvo įdarbinti bendrovėje. Byloje nėra duomenų, jog ji būtų skaičiavusi darbo užmokestį atsakovui UAB „Aldova“ buhalterinėje apskaitoje, kad už atsakovui išmokėtą darbo užmokestį būtų pervedusi mokesčius valstybei ir atlikusi kitus buhalterinius veiksmus, susijusius su atsakovo darbu.

Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, jog buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos vedimo ir faktiškai tokius veiksmus atliko – teikė duomenis VMI ir/ar kitoms įgaliotoms valstybės institucijoms.

Dar daugiau, TAR2, nagrinėjant atsakovo darbo UAB „Aldova“ klausimą VDI paaiškino, jog „kad jis pats tvarko įmonės buhalteriją ir dėl to, kad nežinojo tvarkos LDU pranešimai buvo nepateikti arba pateikti ne laiku“ (VDI Nutarimo 4.1 punktas). Taigi, TAR2 teigia, jog jis pats tvarkė bendrovės buhalteriją, o ne ją tvarkė ieškovės vadovė.

Kita vertus, ieškovės vadovė TAR3, gavusi duomenis, apie galimai nelegalų darbą ir nelegaliai mokamą darbo užmokestį, turėjo pareigą informuoti įgaliotas valstybės institucijas apie daromas neteisėtas veikas, bet to nepadarė.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teiginiai, jog ieškovės vadovė TAR3 vedė buhalterinę UAB „Aldova“ apskaitą ir atsakovo siųsti duomenys skirti paskaičiuoti darbo užmokestį bendrovėje UAB „Aldova“, yra neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Nesant duomenų, jog atsakovas darbo laiko apskaitos duomenis siuntė ieškovės vadovei kaip trečiojo asmens buhalterinę apskaitą vykdančiam asmeniui, leidžia daryti priešingą labiausiai tikėtiną išvadą, kad atsakovo siųstos žinutės apie darbo laiką ir priklausantį darbo užmokestį patvirtina, jog ieškovė turėjo apskaityti ir išmokėti darbo užmokestį atsakovui, t. y. ieškovė buvo atsakovo darbdavys.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės Prokuratūros 4-ojo skyriaus 2025 m. gruodžio 23 Nutarime, Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-31215-25, Nutraukti ikiteisminį tyrimą, yra pateikti liudytojo LIU1 paaiškinimai, duoti prisiekus, kur jis nurodė: „dirba maždaug nuo 2021 metu įmonėje UAB „Diguva“ adresu (duomenys neskelbtini), gamybos vadovo pareigose. TAR2 jam yra žinomas kaip darbuotojas. UAB „Diguva“ jis yra finansininkas. Su TAR2 palaiko gerus darbinius santykius. ATS1 dirba TAR2 įmonėje UAB „Aldova“, adr. (duomenys neskelbtini), ir subrangos pagrindu atlieka pagalbinius darbus UAB „Diguva“. ATS1 yra pavaldus TAR2, tačiau kai TAR2 nėra, darbo užduotis ATS1, kaip gamybos vadovas, paveda jis.“ Taigi, pagal ieškovo darbuotojo paaiškinimus, duotus prisiekus ikiteisminiame tyrime matyti, kad TAR2 buvo ieškovo darbuotojas ir pas ieškovę atliko finansininko funkcijas. Be to, atsakovas dirbo ieškovės UAB „Diguva“ bendrovėje subrangos pagrindais ir, TAR2 nesant, UAB „Diguva“ darbų vadovas duodavo darbo užduotis atsakovui, kurias jis privalėjo vykdyti. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovui ieškovės darbuotojas – gamybos vadovas teikdavo darbo užduotis, kurias jis vykdė. Privalomų darbinių nurodymų davimas ir pareiga juos vykdyti yra viena iš darbo santykių požymių, todėl darytina labiausiai tikėtina išvada, kad atsakovas atliko darbo funkcijas ieškovės naudai. Nors liudytojas nurodo, jog atsakovas dirbo subrangos pagrindais, tačiau byloje nėra duomenų apie subrangos darbo teisinius santykius tarp UAB „Aldova“ ir UAB „Diguva“, tai neigia ir ieškovės vadovė, todėl darytina išvada, jog subrangos santykių tarp ieškovės ir trečiojo asmens nebuvo.

Byloje yra 2024 m. liepos 18 d. Darbo sutartis Nr. 20240718-01, sudaryta tarp ieškovės ir TAR2, kuria jis buvo įdarbintas vilkiko vairuotoju. Ieškovės vadovė nurodo, jog jos atostogų metu ją pavaduodavo TAR2. Minėta, kad ieškovės gamybos vadovas TAR2 nurodė, kaip ieškovės finansininką. Mažai tikėtina, jog bendrovės vilkiko vairuotojas galėtų vykdyti vadovo pareigas, jei jis faktiškai vykdo vilkiko vairuotojo pareigas.

Kaip teisingai nustatė DGK ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės internetiniame tinklalapyje nurodomas kontaktinis numeris yra TAR2 telefono numeris. Taigi, visi kontaktai ir užsakymai dėl darbų buvo ir yra vykdomi per TAR2. Atmestini ieškovės teiginiai, jog internetinis puslapis senai buvo koreguojamas, o duomenys įvesti kai TAR2 pavadavo direktorę, būnančią atostogose. Mažai tikėtina, jog ieškovė, vienam mėnesiui vadovei atostogaujant kasmetinėse atostogose, keistų kontaktinius internetinio puslapio duomenis nurodant TAR2 kontaktinius duomenis dėl mėnesio laikotarpio ir neatstatytų šių duomenų nei pasibaigus atostogoms, nei šiol, t. y. daugiau nei metus laiko jų neatstatė. Mažai tikėtina, jog ieškovės bendrovėje esant darbų vadovui, klausimai dėl darbų ir užsakymų priėmimo nebūtų perduodami darbų vadovui, bendrovės vadovei, bet būtų perduodami vilkiko vairuotojui. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog TAR2 kontaktinis telefonas buvo pakeistas ieškovės vadovės atostogų metu, nors internetinio puslapio duomenų keitimas yra fiksuojamas ir visuomet gali būti pateikiamas kaip įrodymas kada ir kokie duomenys buvo keičiami. Taigi, ieškovė neįrodė, jog duomenys buvo laikinai ieškovės vadovės atostogų laikotarpiui (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė, grįsdama patalpų perdavimą neatlygintinai naudotis UAB „Aldova“ teigia, jog ieškovė uždirba iš tarpusavio verslo santykių ir tai finansiškai naudingiau, nei gauti nedidelį nuomos mokestį. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos tokius teiginius, t. y. jog gauna daugiau finansinės naudos, nei gautų iš nuomos (CPK 178 straipsnis).

Iš VDI Nutarimo 2.6 punkto matyti, kad VDI nurodė, jog „Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), pastate, kuriame gaminamos metalo konstrukcijos dirbo UAB „Diguva“ darbuotojai LIU2. Tas pats asmuo, ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytoju nurodė, jog: „Pamatė savo vadovą TAR2. Jis buvo ant žemės, prie jo buvo kitas darbuotojas ATS1, tarpusavyje jie mušėsi“. Taigi, ir kitas ieškovės UAB „Diguva“ darbuotojas TAR2 laikė UAB „Diguva“ vadovaujančiu asmeniu.

Apeliantė nurodo, jog atsakovo darbo laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio25 d. TAR2 nebuvo ieškovės darbuotoju ir visus nurodymus ir veiksmus atliko kaip UAB „Aldova“ vadovas. Su šiais teiginiais nesutiktina. Iš VSDFV duomenų matyti, kad TAR2 dirbo pas ieškovę nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovas pradėjo dirbti 2025 m. liepos 19 d. ir dirbo iki 2025 m. rugpjūčio 25 d. (VDI Nutarimo 3.1 punktas). Taigi, atsakovas dalį darbo laiko dirbo kai TAR2 buvo tiek ieškovės UAB „Diguva“, tiek trečiojo asmens UAB „Aldova“ darbuotojas, todėl ieškovės teiginiai neatitinka tikrovės.

Apeliantė teigia, jog byloje nėra paneigta, kad TAR2 sumokėjo atsakovui 1 200 EUR, kaip jis yra nurodęs ikiteisminiame tyrime, o apeliantė jokių sumų nėra mokėjusi atsakovui. Su šiais teiginiais nesutiktina. Be minėtų TAR2 paaiškinimų, duotų ikiteisminiame tyrime, nėra jokių įrodymų, jog jis sumokėjo atsakovui 1 200 EUR. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, būtent dėl to ir kilo konfliktas tarp atsakovo ir TAR2, jog atsakovui nebuvo sumokėtas sutartas darbo užmokestis. Taigi, byloje nėra įrodymų nei kad TAR2, nei UAB „Aldova“, nei UAB „Diguva“ būtų sumokėję kokį nors darbo užmokestį atsakovui, todėl apeliantės teiginiai, kad TAR2 yra sumokėjęs 1 200 EUR atsakovui, atmestini, kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Aukščiau nurodytų įrodymų visuma (ieškovės darbų vadovo paaiškinimai, kad jis duodavo privalomus darbo nurodymus atsakovui, kad TAR2 buvo jų įmonės finansininkas; darbuotojų paaiškinimai, kad TAR2 duodavo privalomus darbo nurodymus ieškovės darbuotojui; TAR2 veiksmai ir darbuotojams pažadai įdarbinti pas ieškovę; ieškovės duomenų apie darbo laiką rinkimas ir darbo užmokesčio skaičiavimas; kontaktinių TAR2 duomenų, kaip įgalioto ieškovės atstovo viešas pateikimas ir kt.) leidžia daryti išvadą, jog TAR2 veikė tiek ieškovės UAB „Diguva“, tiek trečiojo asmens UAB „Aldova“ interesais, todėl šios abi bendrovės laikytinos vykdžiusiomis bendrą veiklą.

Įvertinus tai, jog ginčo laikotarpiu pas trečiąjį asmenį buvo įdarbintas tik vienas asmuo, kad užsakymus ieškovės vardu ir interesais priimdavo TAR2, kad byloje nėra įrodymų, jog trečiasis asmuo ginčo laikotarpiu būtų turėjęs kokių nors užsakymų atskirų nuo ieškovės, kad rašytine sutartimi neįdarbinti darbuotojai tarėsi būti įdarbinti pas ieškovą, kad duomenis apie dirbtą darbo laiką teikdavo ieškovei, darytina išvada, jog ieškovė buvo pirmasis darbdavys (DK 98 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu DGK ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiausiai tikėtina, kad atsakovas buvo įdarbintas pas ieškovę ir trečiąjį asmenį bei, kad ieškovė buvo pirmasis darbdavys, laikytina pagrįsta byloje esančių įrodymų tinkamu nustatytu.

Apeliantė neginčijo aplinkybės dėl ieškovės pripažinimo pirmuoju darbdaviu, nes ginčijo tik aplinkybę, jog ji iš viso nepagrįstai buvo pripažinta darbdaviu, bei neginčijo ieškovės atsakomybės rūšies ir priteistų sumų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, nenagrinėja ir nepasisako dėl šių aplinkybių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nelemia išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Diguva“ apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2782-727/2026.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.