Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Kazlauskienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo IES1 atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo IES1 prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-410-913/2025 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui IES1 dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

apie sprendimą už akių sužinojo tik 2026 m. gegužės 25 d., gavęs antstolės vykdymo procese priimtus dokumentus, todėl CPK 368 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas nepraleistas;

procesiniai dokumentai jam nebuvo tinkamai įteikti – teismas nebandė jų įteikti elektroniniu paštu, viešo paskelbimo būdu, per kuratorių ar policiją, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti nagrinėjant bylą ir pateikti atsikirtimų; teismas padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą ir neužtikrino šalių lygiateisiškumo;

transporto priemonę jis 2019 m. liepos 5 d. pardavė Vokietijos piliečiui D. P., kuris su ja išvyko į Vokietiją; nuo tos dienos pareiškėjas transporto priemonės faktiškai nebevaldė, nors registre formaliai liko jos valdytoju, todėl negali būti atsakingas už 2022 m. rugpjūčio 11 d. padarytą žalą. Biuras anksčiau buvo pareiškęs jam pretenziją dėl 2020 m. gruodžio 15 d. su ta pačia transporto priemone įvykusio eismo įvykio, tačiau pareiškėjui pateikus informaciją apie automobilio pardavimą elektroniniu paštu informavo, kad šis eismo įvykis jam nebepriskiriamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai nustatė termino pradžią. Biuro pateikti elektroniniai laiškai, įskaitant priedą „Teismo sprendimas.pdf“, neįrodo, kad 2025 m. kovo 14 d. pareiškėjui buvo įteiktas sprendimas už akių. Sužinojimas CPK 368 straipsnio prasme reiškia pakankamų, patikimų ir objektyvių duomenų apie teisių pažeidimą gavimą, todėl terminas skaičiuotinas nuo 2026 m. gegužės 25 d., o prašymas pateiktas laiku. Pareiškėjas vertina, kad 2025 m. kovo 14 d. elektroninis laiškas buvo tik abstrakti informacija; pareiškėjas manė, kad laišką galėjo atsiųsti sukčiai, nes jame buvo įspėjimas apie išorinį siuntėją, o iš teismo jis nebuvo gavęs jokių pranešimų. Sprendimo už akių tekstą jis gavo iš Biuro teisininkės tik 2026 m. gegužės 25 d., kai kreipėsi gavęs antstolės 2026 m. gegužės 20 d. dokumentus vykdomojoje byloje. Nurodo, kad nedelsdamas ėmėsi veiksmų susipažinti su bylos medžiaga, tačiau nuo 2026 m. gegužės 28 d. iki birželio 17 d. dėl sisteminių sutrikimų elektroninių paslaugų portalas neleido atverti bylos, o teismo raštinė dokumentus jam išsiuntė tik 2026 m. birželio 4 d. Šie techniniai sutrikimai laikytini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

Teismas nepagrįstai pripažino teisėtu formalų dokumentų įteikimą pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjui nebuvo įteiktas nė vienas procesinis dokumentas; byloje nėra duomenų apie pašto siuntų rekvizitus, siuntimo ir grąžinimo faktus ar pranešimo palikimą deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Jam nebuvo įteiktos ir Biuro 2024 m. pretenzijos dėl žalos atlyginimo.Visi siųsti laiškai grįžo neįteikti, o Biuras turėjo pareiškėjo elektroninio pašto adresą, todėl teismas turėjo bandyti įteikti dokumentus elektroniniu paštu ir išnaudoti kitus įteikimo būdus – viešą paskelbimą, kuratoriaus paskyrimą ar paiešką per policiją. Tai yra aiški ir esminė proceso teisės normų taikymo klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014). Teismas nepasisakė dėl prašyme nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir kasacinio teismo praktikos. Buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą, nes ieškovas galėjo veiksmingai dalyvauti procese, o pareiškėjas neturėjo galimybės teikti paaiškinimų, atsikirtimų ir įrodymų. Pareiškėjas pateikė 2019 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtinančią, kad automobilis parduotas ir perduotas D. P.. Biuro specialistė 2023 m. rugpjūčio 1 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad 2020 m. gruodžio 15 d. eismo įvykis pareiškėjui nebepriskiriamas, todėl jis turėjo teisėtą lūkestį, kad ateityje dėl šios transporto priemonės jam teisinių pasekmių nekils. Kreipdamasis į teismą, Biuras pažeidė prieštaringo elgesio draudimo (estoppel) principą. Teismas nevertino byloje esančio VĮ „Regitra“ išrašo ir pranešimo apie eismo įvykį, iš kurių, pareiškėjo teigimu, matyti, kad eismo įvykio dieną transporto priemonės savininkas ir faktinis valdytojas buvo pirkėjas D. P. Išvada dėl keturių draudimo sutarčių neatitinka faktinių aplinkybių: Biuro pateikti išrašai neįrodo, kad sutartis pareiškėjas sudarė asmeniškai, o ne kiti asmenys jo vardu; teismas buvo pasyvus ir nepareikalavo tai patvirtinančių įrodymų.

Pagal eismo įvykio metu galiojusios redakcijos TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 41 straipsnio 3 ir 8 dalis pareiškėjas nelaikytinas už draudimo sutarties sudarymą atsakingu ar žalą padariusiu asmeniu, atsakomybė tenka transporto priemonės savininkui ir faktiniam valdytojui D. P., todėl pareiškėjas yra netinkamas atsakovas, o sprendimas už akių priimtas padarius aiškią materialiosios teisės normų taikymo klaidą.

Proceso atnaujinimo bylose įrodymus, pagrindžiančius proceso atnaujinimo pagrindą, privalo pateikti pareiškėjas (CPK 369 straipsnio 2 dalis), tačiau tokių įrodymų jis nepateikė. Pareiškėjo paaiškinimai yra melagingi arba jis nutyli tam tikras aplinkybes, pavyzdžiui, apie tolesnį tariamai parduotos transporto priemonės draudimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-410-913/2025, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai). Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas, remdamasis CPK 314 straipsniu, pateikė naujus rašytinius įrodymus – Biuro ir AB „Lietuvos draudimas“ raštus – ir prašo juos prijungti prie bylos. Nurodo, kad šių įrodymų būtinybė iškilo tik po to, kai skundžiamos nutarties 20 punkte pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2019–2023 m. pareiškėjas sudarė keturias draudimo sutartis; teigia, kad po 2019 m. liepos 5 d. jokių šios transporto priemonės draudimo sutarčių asmeniškai nesudarė ir už jas nemokėjo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kartu su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai gali būti reikšmingi nagrinėtinu klausimu, juo parriškėjas remiasi pagrindžiant jos nurodomas aplinkybes, todėl yra priimami ir vertinami nagrinėjant atskirąjį skundą.

Dėl atskirojo skundo esmės

Dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir sąlygų

Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išskirtinis (ekstraordinarus) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie pagrindai turi būti taikomi neformaliai, bet laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl šis institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022). Įstatymai nesuteikia galimybės proceso šalims siekti užbaigtos bylos nagrinėjimo atnaujinimo vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

Pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas atnaujina procesą tik nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui, kuris turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti jį patvirtinančius įrodymus ir pagrįsti prašymo padavimo termino skaičiavimą (CPK 369 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Nesant bent vienos iš CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų, prašymas atnaujinti procesą atmetamas; termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra savarankiškas pagrindas prašymui atmesti.

Dėl CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino

Prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, skaičiuojant šio termino pradžią atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip atidus, rūpestingas ir apdairus žmogus, besirūpinantis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019 24 punktas; 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-310-916/2020 31, 32 punktai).

Pareiškėjas proceso atnaujinimą grindžia tuo, kad apie bylos nagrinėjimą jis nebuvo tinkamai informuotas, ir tuo, kad, jo manymu, sprendimas už akių yra neteisingas, nes transporto priemonę jis buvo pardavęs dar 2019 m. Tvirtina, kad aplinkybes, susijusias su jo neinformavimu apie bylą ir jo atžvilgiu priimtu sprendimu, jis sužinojo arba turėjo sužinoti tada, kai gavo informaciją apie priimtą sprendimą už akių.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2025 m. kovo 14 d. 10.05 val. Biuro darbuotoja elektroniniu paštu informavo pareiškėją apie jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą ir nurodė, kad, norėdamas jį panaikinti, jis turėtų kreiptis į teismą, o pareiškėjas tą pačią dieną 10.22 val. atsakė: „Tai manau jūsų kompetencija, nes registrų centre yra įforminta pirkimo-pardavimo aktas“. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėjas ne tik gavo Biuro laišką, bet ir per keliolika minučių į jį atsakė pasisakydamas dėl ginčo esmės, – remdamasis tuo pačiu transporto priemonės pardavimo faktu, kuriuo, be kita ko, šioje byloje grindžia ir prašymą atnaujinti procesą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad toks pareiškėjo elgesys rodo, kad jis neabejotinai suprato laiško turinį, jo siuntėją ir tai, kad dėl jo priimtas teismo procesinis sprendimas. Taigi atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad byloje neįrodyta, jog kartu su laišku pareiškėjui buvo pateiktas sprendimo už akių tekstas. Be to, pats pareiškėjas byloje rėmėsi 2023 m. rugpjūčio 1 d. Biuro specialistės elektroniniu laišku, t. y. su Biuru elektroniniu paštu jis bendravo ir anksčiau. Dėl to atskirojo skundo argumentas, kad 2025 m. kovo 14 d. laišką pareiškėjas palaikė sukčių laišku, yra deklaratyvus ir vertintinas kritiškai.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2025 m. kovo 14 d., kai pareiškėjas sužinojo apie sprendimą už akių, dar nebuvo suėjęs trijų mėnesių nuo sprendimo už akių priėmimo terminas, per kurį jis galėjo prašyti atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti (CPK 287 straipsnio 1 dalis). Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas pateikė tik praėjus daugiau kaip metams nuo tada, kai sužinojo apie sprendimą už akių. Pirmosios instancijos teisme jis nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė jo praleidimo priežasčių. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad praleistas terminas gali būti atnaujintas, kai nustatoma, jog termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku atlikti atitinkamus procesinius veiksmus ir nepriklausė nuo jo valios; vertinama ir tai, ar asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2017). Pareiškėjo atskirajame skunde pirmą kartą nurodomos elektroninių paslaugų portalo sutrikimų aplinkybės buvo 2026 m. gegužės–birželio mėnesiais, t. y. po to, kai CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas jau buvo pasibaigęs, todėl šios aplinkybės negalėjo lemti termino praleidimo ir nevertintinos pagrindu jį atnaujinti. Be to, kad nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės ginčo atveju, primintina ir tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį ir 338 straipsnį atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Vien ši aplinkybė yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti prašymą atnaujinti procesą (CPK 370 straipsnio 3 dalis).

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. daranti sprendimą neteisėtą; aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

CPK 123 straipsnio 3 dalis nustato, kad, jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu adresu, jis įteikiamas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, o jei ir taip įteikti nepavyksta, pranešimas paliekamas deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir procesinis dokumentas laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo palikimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai yra įteikimo fikcija, todėl, ypač priimant sprendimą už akių, teismas turi būti atidus ir išnaudoti jam prieinamas protingas priemones realiai informuoti asmenį apie teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019; 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022 43 punktas). Kartu procesinių dokumentų įteikimas per kuratorių ar viešo paskelbimo būdu yra subsidiarus – jis taikomas tik tada, kai nėra galimybės arba nepavyksta procesinių dokumentų įteikti CPK 123 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka (CPK 124 straipsnio 4 dalis), o viešas paskelbimas galimas tik tada, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos (CPK 130 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-684/2020 36 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo siųsti tris kartus dviem skirtingais adresais – du kartus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir kartą kitu ieškinyje nurodytu adresu, siuntos grįžo neįteiktos, adresatui jų neatsiėmus, o teismas papildomai tikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, siekdamas nustatyti kitą galimą įteikimo vietą. Sutiktina su Pareiškėju tuo aspektu, kad siųsti pareiškėjui procesiniai dokumentai grįždavo neįteikti, visgi atskirojo skundo teiginiai, kad byloje apskritai nėra duomenų apie siuntimą ir grąžinimą, prieštarauja bylos duomenims.

Bylos duomenimis, teismo procesiniai dokumentai buvo siųsti Pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį adresą kaip savo gyvenamąją vietą jis taip pat nurodo tiek prašyme dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirajame skunde. Pareiškėjas nenurodė jokio kito adreso, darbovietės ar kitos buvimo vietos, kuri būtų buvusi žinoma ar galėjusi būti nustatyta teismo, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių neatsiėmė jam siųstų siuntų. CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nėra siejama su ieškovo turimais duomenimis apie atsakovo privatų elektroninio pašto adresą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant žinomai deklaruotai gyvenamajai vietai, nebuvo įstatyminio pagrindo dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, per kuratorių ar skelbti atsakovo paiešką.

Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo paliktas be veiksmingų gynybos priemonių. Kaip jau minėta, apie sprendimą už akių jis sužinojo dar 2025 m. kovo 14 d., kai turėjo realią galimybę CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka prašyti sprendimo už akių peržiūrėjimo ir išdėstyti visus argumentus, tačiau to nepadarė. Kasacinis teismas, remdamasis EŽTT praktika, yra pažymėjęs, kad, vertinant informavimo apie teismo procesą tinkamumą, reikšminga ir tai, ar asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019). Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į teisingą teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) ar šalių lygiateisiškumo principas buvo pažeisti taip, kad tai sudarytų pagrindą atnaujinti procesą.

Nepagrįstas ir atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašyme nurodytos EŽTT ir kasacinio teismo praktikos. Teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nereiškia, kad teismas turi detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; pakanka, kad būtų atsakyta į esminius argumentus (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Skundžiamoje nutartyje procesinių dokumentų įteikimo aplinkybės išsamiai įvertintos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos nutartis šiuo aspektu stinga motyvų.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai. Jeigu aplinkybės neatitinka nors vieno iš šių požymių, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės – 2019 m. liepos 5 d. transporto priemonės pardavimas ir 2023 m. rugpjūčio 1 d. susirašinėjimas su Biuru – jam buvo žinomos dar iki sprendimo už akių priėmimo, todėl nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nurodo aplinkybes, kad transporto priemonę jis buvo pardavęs, kad jos faktiškai nevaldė ir kad draudimo sutartis jo vardu galimai esą sudarė kiti asmenys, todėl jis yra netinkamas atsakovas, nes eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas ir ją vairavęs asmuo buvo D. P.. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas reikalavimą reiškė pareiškėjui ne kaip transporto priemonės savininkui, o kaip transporto priemonės registracijos dokumentuose nurodytam jos valdytojui; tai Biuras aiškiai nurodė ir atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjo nurodomi VĮ „Regitra“ duomenys, kuriuose savininku nurodytas D. P. buvo žinomi pirmosios instancijos teismui, priimant sprendimą už akių, buvo teikiami kartu su ieškiniu, šie duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas viešame transporto priemonių registre buvo įregistruotas kaip šios transporto priemonės valdytojas.

Eismo įvykio metu galiojusios redakcijos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje transporto priemonės valdytojas apibrėžtas kaip asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta tol, kol ji yra įregistruota. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris ją naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, – šis asmuo. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalys suteikia Biurui teisę reikalauti išmokėtų sumų tiek iš atsakingo už žalos padarymą asmens, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pastaroji sąvoka apima ne tik transporto priemonės savininką, bet ir kitus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis; pareiga apdrausti transporto priemonę yra besąlyginė plačios apimties pareiga; Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia dėl šios specialiajame įstatyme nustatytos pareigos pažeidimo ir turi teisę jį reikšti nepriklausomai nuo to, kad šis asmuo nėra atsakingas už patį eismo įvykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 34, 39–41, 55 punktai). Aplinkybė, kad D. P., kaip savininkas ir eismo įvykio metu transporto priemonę vairavęs asmuo, taip pat galėtų būti atsakingas Biurui, pareiškėjo atsakomybės nepašalina. Pareiškėjo atsakomybė Biurui kyla ne iš delikto dėl eismo įvykio, o iš TPVCAPDĮ nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 40, 41 punktai; 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-1249/2025 34 punktas). Asmens, atsakingo už žalos padarymą, ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, prievolė Biurui yra solidari, todėl Biuras turi teisę reikalauti visos išmokėtos sumos iš bet kurio iš jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016). Įvykdęs Biuro reikalavimą, asmuo, pažeidęs pareigą sudaryti draudimo sutartį, turi teisę regreso tvarka prisiteisti visą sumokėtą sumą iš žalą neapdrausta transporto priemone sukėlusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-1249/2025 42 punktas).

Iš pareiškėjo kartu atskiruoju skundu pateikto AB „Lietuvos draudimas“ rašto matyti, kad transporto priemonė buvo apdrausta keturiomis sutartimis: nuo 2019 m. liepos 24 d. iki 2020 m. liepos 23 d., nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d., nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2022 m. birželio 1 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2023 m. kovo 18 d.; visose šiose sutartyse draudėju nurodytas pareiškėjas; įmokos sumokėtos grynaisiais pinigais draudimo tarpininkams, banko kortele arba prekybos vietoje, o duomenų apie mokėtoją draudikas neturi. Taigi šis įrodymas patvirtina, kad visos sutartys sudarytos pareiškėjo, kaip draudėjo, vardu, tačiau nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad jas sudarė ir įmokas mokėjo kitas asmuo: draudiko nuoroda, kad jis neturi duomenų apie mokėtoją, reiškia tik tai, kad mokėtojo tapatybė nėra žinoma, bet ne tai, kad mokėtojas buvo ne pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad būtų ginčijęs šias sutartis, kreipęsis į draudiką ar teisėsaugos institucijas dėl jo asmens duomenų panaudojimo be jo žinios ar kitaip reiškęs nesutikimą, kad transporto priemonė draudžiama jo vardu. Taigi pareiškėjo teiginys, kad sutartis jo vardu sudarė D. P. ar kiti asmenys, neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas „sudarė“ draudimo sutartis, vertintina būtent šia prasme – sutartys sudarytos jo, kaip draudėjo, vardu; kas fiziškai kreipėsi į draudimo tarpininkus, iš byloje esančių duomenų nustatyti negalima, tačiau, kaip nurodyta aukščiau, ši aplinkybė bylos baigčiai esminės reikšmės neturi, nes pareiškėjo atsakomybės pagrindas yra jo, kaip registruoto transporto priemonės valdytojo, pareigos užtikrinti transporto priemonės draudimą neįvykdymas. Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas dėl prieštaringo elgesio draudimo (estoppel) principo pažeidimo. 2023 m. rugpjūčio 1 d. Biuro specialistės laiškas buvo susijęs su kitu – 2020 m. gruodžio 15 d. – eismo įvykiu ir ieškovės paaiškinimais, paklausimu dėl draudimo įmokos dydžio, o ne eismo įvykio metu padarytos žalos, toks Biuro sprendimas dėl konkrečios pretenzijos nereiškia Biuro atsisakymo ateityje reikšti reikalavimus dėl kitų eismo įvykių ir negalėjo sukurti pareiškėjui teisėto lūkesčio, kad jam nekils jokių teisinių padarinių dėl transporto priemonės, kurios valdytoju jis buvo ir kuri buvo draudžiama jo vardu.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir neįrodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti ar keisti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis), todėl nuo šios dienos įsiteisėja ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, įskaitant jos dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjo klausimo metu buvusias reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo Utenos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti arba pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo IES1 atskirąjį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.