Vilniaus apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-449-1058/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32858-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.1.7.2.3; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 23 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Eglės Venckienės,sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorei Žanai Sokolovskai,nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Sergejui Lapuchovui (Sergej Lapuchov),viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato S. Lapuchovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, uždraudžiant bendrauti su A. M..Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintas ir iš A. S. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai už nukentėjusiojo A. M. gydymą priteista 136,25 EUR žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.Ikiteisminio tyrimo metu A. S. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,n u s t a t ė:Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsA. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2025 m. rugsėjo 5 d., apie 8 val., prie L. M. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), įvažiavimo vartų, kilusio konflikto tarp jo ir A. M. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu A. M. į veidą ir du smūgius į galvą, padarydamas nukentėjusiajam lūpų srities sumušimą, pasireiškusį lūpos patinimu bei odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, t. y. mušdamas nežymiai sužalojo A. M.. Tokiais savo veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymaiApeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas S. Lapuchovas prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendį; 2) priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį A. S. atžvilgiu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; 3) atmesti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. M. parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog gynybos argumentas dėl nukentėjusiojo finansinio suinteresuotumo pasipelnyti yra atmestinas, nes nukentėjusysis šioje byloje nepareiškė civilinio ieškinio. Gynėjo teigimu, tokia išvada yra formali ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. A. M., 2025 m. spalio 30 d. papildomai duodamas parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti visumoje, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad „<...> nuo A. smūgio man iškrito dantis, aš noriu, kad A. man atlygintų padarytą žalą ir aš jam atleisiu. Man yra išaiškinta, kad aš turiu teisę reikšti civilinį ieškinį ir jį pagrįsti <...>“. Taigi, šie parodymai tiesiogiai atskleidžia tikruosius nukentėjusiojo motyvus šioje byloje. Be to, A. M. patvirtino, kad nevyko pas teismo ekspertus, nes neturėjo pinigų mokamai paslaugai, ir išreiškė aiškią intenciją, t. y. susieti baudžiamąjį persekiojimą su finansinio atlygio gavimu iš ūkininko A. S.. Tai, kad asmuo dėl teisinio neišprusimo ar kitų priežasčių nespėjo pateikti civilinio ieškinio teismui, visiškai nepanaikina jo išreikšto turtinio suinteresuotumo, o nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi objektyviais ir patikimais, nes jie tiesiogiai tarnauja kaip įrankis daryti spaudimą nuteistajam, siekiant išgauti pinigines lėšas dantų gydymui.Gynėjo įsitikimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas yra suderinamas su patikimumu. A. M. įvykio metu buvo neblaivus (nustatytas 2,40 promilės neblaivumas), o tokia būsena objektyviai eliminuoja galimybę adekvačiai, tiksliai ir nuosekliai suvokti aplinkybes. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad smūgiai buvo suduoti kaire ranka, o parodymų patikrinimo vietoje metu jau nurodė, jog suduota gal dešinės ar kairės rankos kumščiu. Nepaisant to, svarbiausia yra tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno tiesioginio liudytojo, mačiusio smūgių sudavimo momentą. Liudytojas L. M. aiškiai nurodė, kad paties įvykio nematė, o teismo medicinos eksperto J. R. (J. R.) išvadoje ir paaiškinimuose konstatuota, jog sužalojimas galvos plaukuotoje dalyje galėjo atsirasti nukentėjusiajam tiesiog atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Todėl esant nustatytam nukentėjusiojo sunkiam neblaivumui, versija, jog A. M. pats neišlaikė pusiausvyros ir griuvo, yra visiškai reali bei nepašalinta, o, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, visos abejonės privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai.Akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje vadovaujamasi policijos pareigūno D. K. parodymais, jog A. S. neva pirminio pokalbio metu pasakė frazę „davė biškį“, nors teisiamojo posėdžio metu pareigūnas pripažino, kad nežino, ką kaltinamasis turėjo omenyje. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog stebėjimo kameros, tvirtinamos prie uniformų, vaizdo ir garso įrašuose šios frazės ar A. S. prisipažinimo nesigirdi. Įraše užfiksuota tik tai, kad A. S. neigia konfliktą ir nurodo, jog A. M. tiesiog vaikšto ir kabinėjasi. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo kaltę kildina iš pareigūno monologo įraše, kuriame jis teigia „<....> o dabar tu gaunasi, kad davei į nosį <...>“, į ką A. S. atsako tik „nu taip <...>“. Gynėjo teigimu, tokie žodžiai buvo atsakas į pareigūno prieš tai užduotą klausimą, o ne fizinio smurto pripažinimas, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo interpretuoti neužfiksuotų garso įrašo fragmentų nuteistojo nenaudai. Juo labiau, kad A. S. viso proceso metu nuosekliai paaiškino, jog jokio fizinio kontakto nebuvo, o jo išsireiškimas „atsikabinti“ ar bandymas nuvyti girtą asmenį nuo veikiančio ekskavatoriaus zonos teismo buvo nepagrįstai prilygintas nusikalstamam smurtui.Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino objektyvios fizinės realybės bei suderinamumo tarp inkriminuojamų veiksmų bei kilusių padarinių. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad A. S. tyčia sudavė nukentėjusiajam net tris smūgius kumščiu į galvą bei veidą. Visgi, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, išskirtinai stambaus, galingo fizinio sudėjimo vyras, dirbantis (duomenys neskelbtini), o ši profesija reikalauja ypatingos fizinės jėgos. Tai reiškia, kad jei tokios fizinės jėgos vyras būtų tyčia tris kartus kumščiais talžęs sunkiai girtą, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus asmenį, sužalojimai būtų buvę visiškai kitokie. Tuo tarpu specialisto išvadoje konstatuoti tik minimalūs padariniai, t. y. odos nubrozdinimas ir lūpos patinimas, o ekspertas J. R. patvirtino, kad sužalojimas galvos plaukuotoje dalyje galėjo atsirasti nukentėjusiajam tiesiog atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Todėl šis objektyvus disonansas tarp tariamų smūgių kumščiu intensyvumo ir minimalių sužalojimų tik patvirtina poziciją, kad jokių tyčinių smūgių nebuvo, o nežymūs odos pažeidimai atsirado pačiam koordinaciją praradusiam A. M. griūvant ant žemės ar sodybos objektų. Gynėjo nurodymu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo ir tai, kad nusikaltimas buvo spontaniškas, o motyvas – nekonkretizuotas, nes baudžiamojoje teisėje net ir spontaniški veiksmai privalo turėti priežastinį ryšį. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad A. S. nukentėjusiojo iki įvykio nepažinojo, jokių asmeninių nesutarimų ar priešiškumo su juo neturėjo. Vienintelė nukentėjusiojo nurodyta priežastis, t. y. kad jis paklausė apie tėvo pravardę, negali būti laikoma logiška ar pakankama priežastimi staigiam ir niekuo nepagrįstam smurto protrūkiui iš nuteistojo pusės. Be to, A. S. yra teigiamai charakterizuojamas, dirbantis visuomenei naudingą darbą, neteistas, todėl prielaida, kad jis be jokio motyvo užsipultų girtą praeivį, prieštarauja byloje surinktiems duomenims apie jo asmenybę.Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei ignoravo in dubio pro reo taisyklę, akcentuodamas, jog nukentėjusysis turėjo finansinį suinteresuotumą, o jeigu nuteistasis, būdamas stambaus, labai galingo fizinio sudėjimo vyras, būtų smogęs tris kartus kumščiu tokiam girtam asmeniui į galvą, padariniai būtų buvę kaulų lūžiai ir sunkūs sužalojimai, todėl sakymas girtam asmeniui pasitraukti ar „atsikabinti“ nepagrįstai buvo prilygintas nusikalstam smurtui. Gynėjo teigimu, byloje nėra nei vieno liudytojo, tiesioginio ar netiesioginio, mačiusio konfliktą ar kažkokius suduotus smūgius, tuo tarpu A. S. yra teigiamai charakterizuojamas, dirbantis, neteistas. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismas įvertino visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, argumentas dėl finansinio suinteresuotumo prieštarauja BPK įtvirtintiems asmens teisių užtikrinimo pagrindams, be to, neblaivumas A. M. nustatytas praėjus valandai po įvykio, policijos pareigūnams atvykus į nukentėjusiojo namus aiškintis įvykio aplinkybių. Prokurorės vertinimu, motyvai aptariamu atveju buvo nekonkretizuoti ir aiškiai neišreikšti, o nukentėjusiojo parodymai dėl jo galimai įžeidžiančio pasisakymo apie A. S. tėvą ir buvo motyvas kaltinamajam atlikti smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, procesinių pažeidimų nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentaiNuteistojo A. S. gynėjo advokato S. Lapuchovo apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo A. S. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, taip pat atmesti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį.Apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiojo A. M. finansinis suinteresuotumas pasipelnyti, jo neblaivumas, duotų parodymų nenuoseklumas, nurodoma, kad nėra nė vieno tiesioginio liudytojo, mačiusio smūgių sudavimo momentą, o A. S. viso proceso metu nuosekliai paaiškino, jog jokio fizinio kontakto nebuvo. Be to, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, išskirtinai stambaus, galingo fizinio sudėjimo vyras, dirbantis (duomenys neskelbtini), o ši profesija reikalauja ypatingos fizinės jėgos. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, išsamiai motyvavo, kokiais įrodymais vadovaujasi priimdamas procesinį sprendimą. Susiejęs byloje esančius įrodymus į vientisą grandinę, pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria.Dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalįBK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Atitinkamai pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį, kuri yra materialioji, dėl to būtina nustatyti ir tai, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). Taigi šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį.Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234-594/2023). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013; 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-895/2018; 2020 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-303/2020; 2020 m. liepos 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2011; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2014; 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-697/2017; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2017; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-699/2018). Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-82-699/2018). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015; 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017, 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad, 2025 m. rugsėjo 5 d., apie 8 val., prie L. M. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), įvažiavimo vartų, kilusio konflikto tarp jo ir A. M. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu A. M. į veidą ir du smūgius į galvą, padarydamas nukentėjusiajam lūpų srities sumušimą, pasireiškusį lūpos patinimu bei odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, t. y. mušdamas nežymiai sužalojo A. M.. Apeliaciniame skunde nesutinkant su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis prašoma A. S. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. spalio 24 d. įtariamuoju apklaustas A. S. parodė, kad šiuo metu savo kaltės dėl jam pareikšto įtarimo neišsakys, atvyks vėliau duoti parodymų dėl jam pareikšto pranešimo apie įtarimą aplinkybių (t. 1, b. l. 93–94). 2025 m. spalio 31 d. A. S. nurodė kaltės padarius nusikalstamą veiką nepripažįstantis bei paaiškino, kad 2025 m. rugsėjo 5 d., apie 8 val., atvažiavo su technika – ekskavatoriumi – pas pažįstamą L. M. į sodybą ruošti statybų aikštelę prie namo ir toliau. Dirbdamas ten pastebėjo, kad sodyboje vaikščiojo iš matymo pažįstamas A. M., su kuriuo jokių santykių ar pykčių neturi, tądien jokio kontakto su juo neturėjo, nebendravo ir jie net nekalbėjo, tačiau matė, kad A. M. buvo pavartojęs alkoholio, vaikščiodamas šlaistėsi, mosikavo rankomis, ant jo veido jokių sužalojimų nematė, gal į juos neatkreipė dėmesio, nes dirbo. Po maždaug trijų valandų atvyko policijos pareigūnai, kurie klausė, ar jis tądien sumušė A. M., tačiau jiems paaiškino, kad tikrai nemušė ir net prisilietęs prie jo nebuvo, tik matė jį ryte vaikščiojantį po L. M. namų kiemą (t. 1, b. l. 97–100). 2025 m. lapkričio 10 d. A. S., atsakydamas į jam užduotą klausimą, kaip jis gali paaiškinti, jog atvykusiems pareigūnams nurodė esą A. M. prie jo kabinėjosi, nurodė, kad A. M. vaikščiojo apsvaigęs, jo veiksmai buvo nekoordinuoti (t. 1, b. l. 119–121). Savo duotų paaiškinimų laikėsi ir 2025 m. gruodžio 19 d. vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 106–108), taip pat ir akistatos tarp jo ir nukentėjusiojo A. M. metu (t. 1, b. l. 119–121). Teisiamojo posėdžio metu A. S. kaltės taip pat nepripažino, nurodydamas analogiškas aplinkybes dėl įvykio dieną jo vykdytų darbų, papildomai paaiškindamas, kad iš matymo pažįstamas A. M., kuris vaikščiojo po sodybą ir buvo stipriai girtas, pradėjo konfliktiškai kalbėti, vartoti necenzūrinius žodžius, mosikavo rankomis. Visgi, nesuprato, ko A. M. iš jo nori, todėl pasakė, kad atsikabintų ir eitų miegoti, nes neturi ką su juo girtu kalbėti, tačiau jokio fizinio kontakto tarp jų nebuvo, anksčiau jokių nesutarimų taip pat nebuvo. Atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad nors ir įvyko žodinis konfliktas, A. M. nemušė, net nebuvo prie jo prisilietęs, jis galėjo nugriūti, be to, susitvarkęs darbus išvažiavo, matė, kad A. M. liko prie tvoros, kažką konstravo už vartų zonos. Akistatos metu duotus parodymus, pagarsintus teisiamojo posėdžio metu, A. S. patvirtino kaip teisingus.Iš aptartų nuteistojo A. S. parodymų, duotų viso baudžiamojo proceso metu, matyti, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. S. parodymai buvo nuoseklūs dėl esminio fakto – jis kategoriškai nepripažino savo kaltės ir neigė bet kokį fizinį kontaktą ar smurtą prieš nukentėjusįjį A. M., tačiau jo parodymai teisiamojo posėdžio metu pasikeitė ir buvo papildyti toje dalyje, kuri susijusi su verbaliniu bendravimu įvykio dieną. Ikiteisminio tyrimo pradžioje A. S. teigė, kad su A. M. jokio kontakto neturėjo, nebendravo ir net nekalbėjo, tik matė vaikščiojantį, vėliau, atsakydamas į klausimą dėl pareigūnams nurodytų aplinkybių, tik užsiminė apie A. M. kabinėjimąsi ir nekoordinuotus veiksmus, o teisiamojo posėdžio metu jau pripažino tiesioginį žodinį kontaktą – paaiškino, kad tarp jų įvyko žodinis konfliktas, A. M. pradėjo konfliktiškai kalbėti bei mosikuoti rankomis, o jis liepė A. M. atsikabinti ir eiti miegoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši A. S. duotų parodymų visuma neleidžia spręsti, jog jis viso proceso metu buvo nuoseklus – nors ir išlaikė nekintančią poziciją dėl kaltės bei fizinio smurto neigimo, jo parodymai apie bendravimą su nukentėjusiuoju įvykio dieną buvo nenuoseklūs ir kito nuo visiško verbalinio kontakto neigimo ikiteisminio tyrimo pradžioje iki žodinio konflikto pripažinimo bei naujų gynybinių versijų iškėlimo teisme. Visgi, tokių nuteistojo A. S. nurodytų įvykio aplinkybių nepagrindžia kiti baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Priešingai – byloje esanti įrodymų visuma juos paneigia.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis A. M. nenuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, dėl ko jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, o nuteistasis išteisintas, tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti – pirmosios instancijos teismui, vertinusiam nukentėjusiojo A. M. parodymus, dėl jų abejonių nekilo, jų neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atkeiptinas dėmesys, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. M. parodė, kad 2025 m. rugsėjo 4 d. jam paskambino seniai pažįstamas L. M. ir paprašė prie jo sodybos išpjauti šalia tvoros užaugusius krūmus. Su juo sutarė, kad krūmus išpjaus kitą dieną – kitą rytą, apie 7.30 val., L. M. atvažiavo pas jį į namus, kartu su juo nuvažiavo į sodybą, netrukus po to, kai atvyko, atvažiavo ir iš matymo pažįstamas A. S.. Nukentėjusysis nuėjo prie L. M. automobilio, ištraukė benzininį pjūklą ir kitus įrankius, norėjo pagaląsti pjūklo grandinę, o A. S. ėjo link stovinčio ekskavatoriaus. Tuo metu A. M. nuėjo prie jo paklausti ir sužinoti ekskavatorininko darbų atlikimo įkainius, kuriuos A. S. įvardino, po ko nukentėjusysis paklausė, ar jis yra ,,K.“ sūnus, galvodamas, jog tai yra pavardė, bet jokiais būdais ne pravardė, nes tik vėliau sužinojo, kad jo pavardė yra S.. Vis tik, A. S., nieko neatsakęs, pradėjo jį mušti – sudavė tris kartus kumščiu į galvos sritį, du kartus pataikydamas virš kairės ausies ir vieną smūgį sudavė į dantis, dėl ko jam pradėjo klibėti viršutinis dantis, pradėjo iš burnos ir nosies bėgti kraujas. Po suduotų smūgių A. S. nuėjo prie ekskavatoriaus, o jis nuėjo pas L. M. į namus ir paprašė, kad jis jį parvežtų atgal namo. L. M. jam padavė servetėles, kad jis sustabdytų kraują, parvežė jį atgal į namus. Papildomai nurodė, kad prieš važiuojant pas L. M. alkoholio nevartojo ir buvo blaivus, tačiau kai jį parvežė namo, skausmui numalšinti išgėrė 2 litrus stipraus alaus. Po kurio laiko iškvietė policijos pareigūnus, nuėjo ilsėtis, tačiau vakare ėmė labai skaudėti galvą ir pradėjo pykinti, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri tolimesnei apžiūrai ir konsultacijai jį išvežė į ligoninę (t. 1, b. l. 42–44). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusysis A. M. nurodė ir vėlesnio ikiteisminio tyrimo metu, papildomai pažymėdamas, kad pas teismo ekspertus nebuvo nuvykęs, nes kai paskambino buvo informuotas, jog paslauga yra mokama, o jis neturėjo pinigų, dėl to ir nevyko. Visgi, nuo A. S. smūgio jam iškrito dantis, todėl nori, kad šis jam atlygintų padarytą žalą ir jis jam atleis (t. 1, b. l. 55–57). Papildomos apklausos, vykusios 2025 m. lapkričio 18 d. metu, nukentėjusysis A. M. parodė, kad pirminėse apklausose nurodė, jog jam sudavė į veidą kairės rankos kumščiu ir du kartus į galvą kairės rankos kumščiu, tačiau po atlikto parodymų patikrinimo mano, kad jam galėjo tiek kairės rankos, tiek dešinės rankos kumščiu trenkti į veidą ir galvą, t. y. konkrečiai negali nurodyti, kurios rankos kumščiu buvo trenkta (t. 1, b. l. 63–65). Teisiamojo posėdžio metu A. M. nurodė analogiškas aplinkybes, akcentuodamas, kad L. M. buvo nurodęs, jog už nieką gavo į dantis, o būdamas namuose, po įvykio, išgėrė litrą alaus, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kaip teisingus.Iš aptartų nukentėjusiojo A. M. parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis davė iš esmės nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, neatitikimų ir (ar) prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra. Nukentėjusysis A. M. nuosekliai aiškino atvykimo į L. M. sodybą priešistorę, konfliktą išprovokavusį klausimą apie „K.“ sūnų, tris suduotus smūgius (du virš kairės ausies, vieną į dantis), liudytojo L. M. suteiktą pagalbą servetėlėmis, parvežimą namo bei vėlesnį policijos ir greitosios medicinos pagalbos kvietimą dėl kilusio pykinimo bei galvos skausmo. Sutiktina, kad nukentėjusiojo parodymai tam tikrose dalyse keitėsi ir buvo tikslinami, t. y. pirminėje apklausoje nurodęs, kad jam buvo suduota konkrečiai kairės rankos kumščiu, po parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis patikslino, jog jam galėjo būti trenkta tiek kairės, tiek dešinės rankos kumščiu; pirminį teiginį, jog po smūgio viršutinis dantis pradėjo klibėti, vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje papildė nurodydamas, kad dantis vėliau iškrito. Visgi, šie pasikeitimai bei patikslinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminiai ir nepaneigia bendro nukentėjusiojo A. M. parodymų patikimumo. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėjas taip pat akcentuoja, kad apklausiamas ir parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis nurodė, jog skirtingų rankų kumščiu jam sudavė A. S., tačiau tokios aplinkybės jokiu būdu nepaneigia nuteistojo nukentėjusiajam suduoto smūgio ir dėl to kilusių pasekmių. Apeliaciniame skunde, o taip pat ir pirmosios instancijos teisme, gynėjas nurodė esą nukentėjusysis A. M. iš šios situacijos siekia finansiškai pasipelnyti ir išgauti pinigines lėšas dantų gydymui. Nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl A. M. iškritusio danties ar jo išjudinimo nuteistasis baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas – kas sąlygojo nukentėjusiojo danties iškritimą, dėl ko A. S. nagrinėjamu atveju ir nėra nuteistas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Be to, vien tai, jog pats nukentėjusysis proceso metu akcentavo norintis, kad nuteistasis jam atlygintų padarytą žalą dėl iškritusio danties, savaime nelemia tokio įvykusio fakto konstatavimo įrodytumo. Pastebėtina, kad pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys privalo būti pareikštas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Subjektyvios priežastys, tokios kaip teisinis neišprusimas, neatleidžia asmens nuo procesinių pareigų, jei jam teisės buvo tinkamai išaiškintos. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį. A. M. nuosekliai nurodydavo jį pareikšiantis pirmosios instancijos teisme, tačiau šia savo teise taip ir nepasinaudojo. Taigi, iš aptarto seka, kad iki pat šios dienos joks turtinis reikalavimas A. S. nėra pareikštas, todėl ir jo gynėjo argumentas dėl nuteistojo apkalbėjimo siekiant pasipelnyti, yra niekuo nepagrįstas.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad atvykus policijos pareigūnams į nukentėjusiojo A. M. gyvenamąją vietą, jam buvo nustatytas neblaivumas, t. y. 2,40 promilių girtumas, tačiau pažymėtina, jog tokia nukentėjusiojo būsena savaime neeliminuoja galimybės suvokti įvykio aplinkybes. Juo labiau, kad nukentėjusysis tiek atvykusiems policijos pareigūnams akcentavo, jog jam A. S. tris kartus kaire ranka trenkė į veido sritį, tiek ir viso proceso metu laikėsi šios savo pozicijos, iš esmės nurodydamas analogiškas aplinkybes. Be to, peržiūrėjus policijos pareigūnų kamerų, tvirtinamų prie uniformų, vaizdo ir garso įrašus, matyti, kad nukentėjusysis, nors ir esant nustatytam tokiam jo girtumui, buvo visai koordinuotas, adekvatus, visiškai aiškiai kalbėjo, vaikščiojo tiesiai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog, viena vertus, asmens neblaivumo faktas pats savaime nesudaro pagrindo apskritai nesiremti tokio asmens nurodytomis aplinkybėmis, o, kita vertus, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė atvykus buvo tokia, kuri trukdė jam nurodyti aplinkybes apie prieš jį padaryto nusikaltimo aplinkybes, juo labiau, kad visų apklausų metu nukentėjusysis nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, o jų metu neblaivumas A. M. nebuvo nustatytas. Čia pastebėtina ir tai, kad vaizdo įraše užfiksuota pakankamai gera A. M. koordinacija sudaro pagrindą abejoti A. S. iškelta versija, jog dėl buvusio girtumo A. M. galėjo griuvinėti ir pats susižaloti.Teismų praktikoje nėra reta situacija, kai priešingos konflikto pusės nuosekliai laikosi savo pozicijų, tačiau tai negali būti kliūtimi teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tokiais atvejais būtina priešingų konflikto pusių parodymus vertinti visų bylos aplinkybių ir kitų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų kontekste, lyginti juos tarpusavyje konkretaus fakto nustatymui reikšmingose dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visumos analizė leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusysis A. M. dėl nuteistojo A. S. veiksmų davė iš esmės nuoseklius, detalius ir patikimus parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti, o nuteistojo A. S. parodymais pagrįstai vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo byloje surinktų įrodymų visumai. Be to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ir be nukentėjusiojo parodymų byloje pakanka įrodymų pagrįsti, kad A. M. sveikata nežymiai buvo sutrikdyta A. S. tyčiniais veiksmais.Medicininių dokumentų 2025 m. spalio 30 d. apžiūros protokolo duomenimis, Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. R., išnagrinėjęs A. M. pateiktus medicininius dokumentus (2025 m. rugsėjo 5 d. GMP kvietimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas, RVUL 2025 m. rugsėjo 6 d. E025 ambulatorinio apsilankymo aprašymo (skubios medicinos gydytojas) kopiją) bei susipažinęs su įvykio aplinkybėmis, sprendė, kad nukentėjusiajam nustatytas lūpų srities sumušimas, pasireiškęs lūpos (kurios nenurodyta) patinimu, bei odos nubrozdinimas galvos plaukuotoje dalyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodomu metu, dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais. Galimybė, kad lūpos sumušimą nukentėjusysis patyrė nuo smūgio kumščiu, o odos nubrozdinimą atsitrenkiant į kietą buka paviršių, neatmetama. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 52). Nors apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad 2025 m. gruodžio 16 d. specialisto paaiškinimų protokole J. R. nurodė, jog sužalojimas galvos plaukuotoje dalyje (kurį konstatavo skubiosios medicinos gydytojas) galėjo atsirasti nukentėjusiajam tiesiog atsitrenkiant į kietą buką paviršių, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad specialistas akcentavo ir tai, jog lūpų sumušimai visumoje būdingi smūgių sudavimui, dažniausiai kumščiu – tokios galimybės neatmeta ir konkrečiu atveju nurodė tai išvadoje. Be to, specialisto teigimu, odos nubrozdinimai galvos plaukuotoje dalyje priklausomai nuo jų tikslesnės lokalizacijos gali būti paaiškinami tiek smūgių sudavimu, tiek atsitrenkimu į kietą buką paviršių. Konkrečiu atveju nesant duomenų apie tikslesnę odos nubrozdinimo galvos plaukuotoje dalyje lokalizaciją, nurodant galimą jo padarymo mechanizmą, buvo pasirinkta formuluotė „galimybė, kad odos nubrozdinimą nukentėjusysis patyrė atsitrenkiant į kietą buką paviršių, neatmetama“ (t. 1, b. l. 54). Kartu pažymėtina, kad specialistas akcentavo du trauminius poveikius, bet neneigė, jog vadovavosi RVUL 2025 m. rugsėjo 6 d. E025 ambulatorinio apsilankymo aprašymu, nes pats gyvai nukentėjusiojo neapžiūrėjo, tad ir paaiškino, jog nubrozdinimai galėjo atsirasti ir atsitrenkus. Visgi, tokia išvada, esant nuosekliems nukentėjusiojo A. M. parodymams dėl trijų trauminių poveikių, savaime neturi lemiamos reikšmės dėl smūgių sudavimo skaičiaus.Kaip jau buvo nustatyta, nukentėjusysis A. M. ir atvykusiems policijos pareigūnams akcentavo, jog jam A. S. tris kartus kaire ranka trenkė į veido sritį (t. 1, b. l. 36–38). Nukentėjusiojo nurodytas suduotų smūgių aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. K.. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. M. teigė, jog jį sumušė iš matymo pažįstamas jaunuolis A. S., rodė klibantį dantį, o nuvykus pas ūkininką L. M. ir radus A. S. dirbantį su ekskavatoriumi, šis pareigūnams paaiškino, kad nukentėjusysis būdamas girtas kabinėjosi prie jo, todėl A. M. „davė biškį“. Liudytojo teigimu, A. S. vėliau neigė, kad mušė A. M., tik apsistumdė, nes A. M. būdamas neblaivus įžeidžiai kibo prie jo, keikė necenzūriniais žodžiais, mokė dirbti – šiuos parodymus liudytojas D. K. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Visgi, nors ir sutiktina, kad liudytojas teisiamojo posėdžio metu akcentavo nežinantis, ką jis turėjo omeny ikiteisminio tyrimo metu sakydamas „davė biškį“ (šios frazės, peržiūrėjęs policijos pareigūno kameros, tvirtinamos prie uniformų, vaizdo ir garso įrašą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas), tačiau iš šio įrašo matyti ir tai, jog jis yra itin trumpas, visas vykęs pokalbis tarp policijos pareigūnų ir A. S. nėra užfiksuotas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo parodymais, jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, juo labiau, kad jo parodymai atitinka kitus bylos įrodymus.Liudytojas L. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, jog nukentėjusįjį atvežęs į savo sodybą dėl sutarto darbo, ant jo veido jokių sužalojimų nematė. A. M., pamatęs dirbantį A. S., jam nurodė norintis išsikasti kažkokį prūdą, dėl ko liudytojas pasiūlė jam nueiti prie A. S. ir galbūt jie susitars – tokie liudytojo parodymai iš esmės atitinka ir nukentėjusiojo viso proceso metu išsakytą poziciją, kad jis ėjo A. S. paklausti įkainių. Pats liudytojas tuo metu akcentavo ėjęs persirengti, o po kurio laiko jam išeinant iš namo tarpduryje sutiko A. M., kuriam ar iš burnos, ar iš nosies bėgo kraujas, o nukentėjusysis teigė neva A. S. jam vos dantų neišmušė. Taigi, akivaizdu, kad liudytojas L. M. aiškiai nurodė, jog įvykio dieną ant nukentėjusiojo veido jokių sužalojimų nematė, o maždaug po 5-10 minučių sutiko A. M. su minėtais sužalojimais. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, jo suinteresuotumas byla taip pat nėra nustatytas. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. yra galingo fizinio sudėjimo vyras, ypatingos fizinės jėgos, todėl jei būtų tyčia tris kartus sudavęs girtam (duomenys neskelbtini) metų amžiaus asmeniui, jo sužalojimai būtų visiškai kitokie. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog A. S. apibūdinamas kaip stipraus fizinio sudėjimo asmuo, savaime jo atsakomybės nešalina ir nepaneigia jo kaltę patvirtinančios įrodymų visumos. Nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą jis galėjo panaudoti ir ne visą turimą jėgą. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėjo nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis A. S., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. S. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir neįžvelgia pagrindo A. S. išteisinti. Dėl bausmėsApeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui – nuteistąjį A. S. išteisinti. Tokiu atveju yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi – ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020, 7 punktas).Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019; 2020 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-719/2020; 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022), be to, teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023).Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018; 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018; 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-719/2020; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018; 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019). Visgi, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. S. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus bei tikslus ir jas objektyviai įvertino. Kaip matoma iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. S. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra neteistas (t. 1, b. l. 122–124), per 3 metų laikotarpį vieną kartą baustas dėl padaryto administracinio nusižengimo, kai vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone – telefonu (t. 1, b. l. 125–127), yra saistomas darbiniais santykiais. Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, įvertinus nurodytas bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, nustatytas nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, pavartoto fizinio smurto intensyvumą, kilusias pasekmes, bausmės tikslai nuteistajam A. S. gali būti pasiekti paskyrus 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, uždraudžiant bendrauti su A. M.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek paskirta bausmė, tiek nustatyti įpareigojimai bei draudimas yra pagrįsti, galintys daryti teigiamą poveikį kaltininko elgesiui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nenurodoma visiškai jokių, be kita ko, naujų ar išimtinai ypatingų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ir kurių pagrindu A. S. paskirta bausmė turėtų būti švelninama.Atkreiptinas dėmesys, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnių bausmių paskyrimas nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Taigi nustatyta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.Dėl civilinio ieškinioSkundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu buvo visiškai patenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys, iš A. S. priteisiant 136,25 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Įvertinus į tai, kad apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas prašo peržiūrėti jo atžvilgiu priimtą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 27 d. nuosprendį, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į plačiausias apeliacinio skundo ribas, pasisako ir dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis A. M. buvo gydomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, už jam suteiktas asmens sveikatos gydymo paslaugas buvo sumokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su civiliniu ieškiniu dėl 136,25 EUR turtinės žalos atlyginimo, susijusios su nukentėjusiojo gydymu, pateikė patirtą žalą patvirtinantį 2025 m. rugsėjo 29 d. Gydymo paslaugų apskaitos išrašą. Vadovaujantis šiame išraše nurodytais duomenimis, A. M. buvo atlikta kompiuterinė tomografija (pagrindinė diagnozė – (duomenys neskelbtini)), suteikta skubiosios medicinos gydytojo išplėstinė paslauga (pagrindinė diagnozė – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 131–134). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su A. S. nusikalstamais veiksmais – dėl jo veiksmų nukentėjusysis patyrė nežymų sužalojimą, dėl ko buvo gydomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Atsižvelgiant į nurodytą bei sutinkant su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su A. S. nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-976/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019). Vadovaujantis nurodyta teismų praktika, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo A. S. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 136,25 EUR sumą, skaičiuojant ją nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,n u t a r i a :Atmesti nuteistojo A. S. gynėjo advokato Sergejaus Lapuchovo (Sergej Lapuchov) apeliacinį skundą.Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.Teisėjos Ugnė Gailiūnienė Giedrė Telksnienė Eglė Venckienė