Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Gintaro Godos (kolegijos pirmininko) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėjos),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Vaido Paulausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžiu V. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalis dėl V. Z. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir jam paskirta 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda. Panaikinta Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir priimtas naujas sprendimas: A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. Z. nukentėjusiajam A. K. 15 867,06 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nekeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą iš dalies tenkinti, nuteistojo ir nuteistojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Z. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) nuteistas už tai, kad, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijai paskyrus A. K. netekto darbingumo pensiją bei slaugos išmoką ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. bei nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. į A. K. sąskaitą pervedus bendrą 25 193,51 Eur sumą, V. Z., įgijęs A. K. pasitikėjimą, naudodamasis A. K. AB SEB banko kortelėmis su PIN kodu, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. iš AB SEB banko bankomatų Kėdainių mieste, Akademijos miestelyje, Kėdainių rajone, per 120 kartų išėmė grynuosius pinigus – 24 260 Eur, iš jų 8 392,94 Eur tarpusavio žodiniu susitarimu su A. K. panaudojo A. K. reikmėms, o kitos dalies – 15 867,06 Eur neperdavė A. K. ir šiuos pinigus panaudojo tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams, su A. K. poreikiais nesusijusiems, tikslams. Tokiu būdu V. Z. pasisavino jo žinioje esantį svetimą turtą – A. K. priklausančius pinigus ir taip nukentėjusiajam A. K. padarė 15 867,06 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V. Z. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. Z. kaltės klausimą dėl svetimo turto pasisavinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes V. Z. parodymams suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus bylos įrodymus, be to, neteisingai įvertino jo padarytų veiksmų pobūdį, neatskleidė tyčios turinio. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina V. Z. kaltę pasisavinus jo žinioje esantį nukentėjusiojo turtą. Teismas nustatė, kad pasisavinto turto vertę sudaro 15 867,06 Eur, o ne kaltinime jam inkriminuota 52 888,23 Eur suma, ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas V. Paulauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. Z. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas gynėjo prašymas pranešti prokurorui apie bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes dėl galimai padarytos kitos nusikalstamos veikos (BPK 257 straipsnio 1 dalis), ir šią skundžiamo nuosprendžio dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; priteisti iš valstybės V. Z. patirtų advokato išlaidų atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes, turėdamas pareigą atlikti įrodymų tyrimą, to nepadarė, t. y. pakartotinai neapklausė nukentėjusiojo A. K., nors jo parodymai dėl sveikatos būklės buvo prieštaringi, ir jais remdamasis padarė priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą – kad nuteistasis V. Z. nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. (nustatė trumpesnį nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį) pasisavino 15 867,06 Eur (sumažino neva pasisavintos sumos dydį) nukentėjusiajam A. K. priklausančių lėšų. Taigi apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė ne pašalinęs prieštaravimus, o tik kitaip įvertinęs pirmosios instancijos teismo tiesiogiai ištirtų įrodymų visumą. Tačiau reikšminga yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas ir pats pripažino, jog nukentėjusiojo parodymai dėl sveikatos būklės yra prieštaringi, tačiau dar kartą jų netikrino. Taip pat byloje liko nepašalinti prieštaravimai tarp nuteistąjį teisinančių ir kaltinančių parodymų, o būtent kas nagrinėjamu laikotarpiu disponavo A. K. vardu išduota banko kortele, ar V. Z. žinioje buvo A. K. turtas, kieno poreikiams tenkinti buvo naudojami iš A. K. banko sąskaitos išgryninti pinigai, taip pat kieno poreikiams tenkinti, naudojantis banko kortele, buvo perkamos prekės ir paslaugos. Visos šios aplinkybės yra svarbios veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, taip pat sprendžiant, ar tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nesusiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nusikalstama veika padaryta ne visu kaltinime nurodytu laikotarpiu, o nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d., kai A. K. jau negyveno V. Z. namuose. Teismas nustatė, kad per šį laikotarpį į A. K. banko sąskaitą buvo pervesta 25 193,51 Eur, iš jos bankomatuose išgryninta 24 260 Eur, o A. K. poreikiams, teismo vertinimu, buvo panaudota 8 392,94 Eur. Likusią 15 867,06 Eur sumą apeliacinės instancijos teismas pripažino pasisavinta. Tokia išvada padaryta netinkamai taikant BK 183 straipsnio 1 dalį ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutapatina pinigų išgryninimą ir svetimo turto pasisavinimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas svetimo turto pasisavinimo požymių visumos nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta 15 867,06 Eur suma yra ne pasisavinta suma, o aritmetinis likutis, gautas iš bendros išgrynintos sumos atėmus teismo pripažintas A. K. poreikiams panaudotas lėšas. Toks skaičiavimo metodas neatitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų įrodytumo reikalavimų (BPK 20 straipsnis, 331 straipsnio 2 dalis). Ši išgryninta pinigų suma negali būti sutapatinama su svetimo turto pasisavinimu, jeigu nėra patikimai nustatyta, kad ši suma nebuvo perduota A. K., nebuvo panaudota jo poreikiams, nebuvo panaudota su jo žinia ir buvo neteisėtai panaudota V. Z. asmeniniams tikslams.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė BK 183 straipsnio 1 dalies objektyviojo požymio – svetimo turto pavertimo kaltininko turtu – turinio ir nenustatė konkretaus šio požymio realizavimo mechanizmo (skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kad 15 867,06 Eur suma būtų buvusi įnešta į V. Z. banko sąskaitą, panaudota konkretiems jo asmeniniams poreikiams ar kitaip būtų buvusi užvaldyta, taip pat nenustatyta, kad V. Z. būtų nuslėpęs nuo A. K. konkrečių lėšų gavimą, trukdęs jam disponuoti banko sąskaita ar veikęs prieš A. K. valią dėl pinigų panaudojimo). Taip pat nenustatyta ir tiesioginė tyčia pasisavinti svetimą turtą. Teismas tiesioginės tyčios buvimą nuteistojo veiksmuose grindė bendro pobūdžio teiginiais apie pinigų išgryninimo periodiškumą, nukentėjusiojo socialinį nepriteklių, tačiau nė viena iš šių aplinkybių neįrodo, kad nuteistasis pasisavino nurodytas lėšas.

3.4. Apeliacinės instancijos teismo motyvai pripažįstant V. Z. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, tačiau paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, yra prieštaringi. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad negalima nustatyti, ar operacija buvo inicijuota tyčia pažeidžiant A. K. interesus, tai tuo pačiu nuosprendžiu negalėjo būti daroma kategoriška išvada, kad tų pačių operacijų pagrindu, veikiant tiesiogine tyčia, buvo pasisavinta bendra 15 867,06 Eur lėšų suma. Apeliacinės instancijos teismas šio prieštaravimo nepašalino. Skundžiamame nuosprendyje nėra paaiškinta, kodėl tos pačios finansinės operacijos, kurių neteisėtumo neįmanoma nustatyti BK 215 straipsnio 1 dalies prasme, vis dėlto laikytinos pakankamu pagrindu konstatuoti nusikalstamą svetimo turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Vien aplinkybė, kad BK 215 straipsnio ir BK 183 straipsnio sudėtys yra skirtingos, tokio prieštaravimo nepašalina, nes abiejose nuosprendžio dalyse buvo vertinami tie patys faktiniai duomenys: kortelės naudojimas, pinigų išgryninimas, A. K. sutikimas, pinigų perdavimas ir galimas veikimas prieš nukentėjusiojo interesus. Apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, kada banko kortelės naudojimas virto nusikalstamu nukentėjusiojo turto pasisavinimu. Toks motyvavimo trūkumas yra BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas.

3.5. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnį, netinkamai vertindamas nukentėjusiojo medicininius duomenis ir jų reikšmę parodymų patikimumui, t. y. nukentėjusiojo medicininius duomenis vertino nenuosekliai, selektyviai ir neišspręsdamas esminio byloje esančio prieštaravimo tarp oficialių medicininių bei neįgalumo ir darbingumo nustatymo dokumentų, kuriuose ilgą laiką nukentėjusiajam A. K. buvo fiksuojami (duomenys neskelbtini) sutrikimai, (duomenys neskelbtini) diagnozė, ir vėlesnės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-169/2024 išvadų, kuriose (duomenys neskelbtini) diagnozė nebuvo patvirtinta ir buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Aptariami pažeidimai turi esminę reikšmę, kadangi jie tiesiogiai susiję su esminiu šios bylos klausimu – ar nukentėjusiojo A. K. parodymai galėjo būti laikomi pakankamai patikimu įrodymų šaltiniu, pagrindžiančiu V. Z. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaip patikimus nukentėjusiojo parodymus, visiškai nevertino prieštaringų medicininių dokumentų, susijusių su A. K. sveikatos būkle. Teismas neįvertino ir VĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus – teismo psichiatrijos eksperto K. Daškevičiaus 2023 m. lapkričio 30 d. rašto, kuriame nurodyta, kad diagnozės kodas (duomenys neskelbtini) reiškia, jog asmuo serga (duomenys neskelbtini); be kita ko, teismo ekspertas K. Daškevičius, atsakydamas į klausimus, pažymėjo, kad asmeniui, kuriam nustatytas minėtas diagnozės kodas, būdingi išreikšti kognityvinių funkcijų, mąstymo, valios, asmenybės, elgesio bei socialinės ir buitinės adaptacijos sutrikimai; atminties ir orientacijos sutrikimai, praeities įvykių liguistas interpretavimas yra tipiški visų (duomenys neskelbtini) tipų klinikiniai požymiai, o asmuo (nukentėjusysis), kuriam nustatytas aptariamas ligos kodas, pasirašydamas 2022 m. sausio 13 d. pareiškimą dėl pinigų pasisavinimo, neteisėto turto užvaldymo, negalėjo suprasti šio pareiškimo esmės. 2024 m. birželio 10 d. teisme apklausta ekspertė S. Šakavičienė taip pat patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) nėra išgydoma. Tai reiškia, kad teismas privalėjo itin kritiškai vertinti A. K. parodymus dėl ilgalaikio laikotarpio finansinių santykių, banko kortelės naudojimo, grynųjų pinigų perdavimo, tačiau to nepadarė.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino nukentėjusiojo A. K. parodymus: kaltinimui palankią parodymų dalį dėl banko kortelės naudojimo, jam perduodamų pinigų pripažino patikima, tačiau gynybai reikšmingus parodymus dėl pretenzijų laikotarpio, negebėjimo tiksliai nurodyti datų ir aplinkybių, taip pat dėl V. Z. teiktos pagalbos ir pinigų panaudojimo nukentėjusiojo poreikiams vertino kritiškai arba jų teisinės reikšmės neatskleidė. Priešingai apeliacinės instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų A. K. ir A. K. parodymus pripažino nepatikimais dėl jų suinteresuotumo, prieštaravimo kitiems įrodymams. Teismas padarė išvadą, kad šių liudytojų parodymai patvirtino tik bendro pobūdžio aplinkybes, kad V. Z. atvykdavo, atveždavo maisto, cigarečių, galimai perduodavo kažkiek pinigų, nuveždavo į parduotuvę, tačiau jie nepatvirtino nei konkrečios kas mėnesį perduodamos pinigų sumos, nei to, kad likusi išgrynintų lėšų dalis buvo panaudota ne nukentėjusiojo A. K. poreikiams. Be to, ir skundžiamo nuosprendžio 97 punkte nurodyta, kad nėra galimybės visiškai tiksliai nustatyti, kokią pinigų sumą V. Z. perduodavo A. K., tačiau, nepaisydamas to, teismas padarė išvadą, kad kas mėnesį jam buvo perduodama po 100 Eur grynaisiais, o papildomai 40 Eur buvo panaudojama maistui ir cigaretėms (tai, kad nukentėjusysis pats disponavo savo banko kortele, patvirtina ir 2022 m. rugsėjo 23 d. apžiūros protokole užfiksuota televizijos laidos „TV pagalba“ vaizdo medžiaga). Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti visapusiškai, išsamiai, nešališkai. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas abejonėmis dėl dalies išgrynintų lėšų panaudojimo; šios abejonės buvo vertinamos ne kaltinamojo naudai.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, pats pripažinęs, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia pinigų suma buvo perduodama A. K. ir kokia jų dalis buvo panaudota jo poreikiams, remdamasis prielaidomis, priteisė iš nuteistojo 15 867,06 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat akcentuotina, kad neturtinė žala nukentėjusiajam buvo priteista nesant faktinio pagrindo, pačiam nukentėjusiajam neįrodinėjant ir neįrodžius neturtinės žalos fakto ir dydžio. Neturtinė žala preziumuota vien dėl to, kad asmuo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje. Patirta neturtinė žala ir jos dydis neįrodyti. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso eiga, dalyvavimas apklausose, teismo posėdžiuose ar ekspertizėje yra procesinio statuso ir baudžiamojo proceso dalis, jie savaime negali būti kvalifikuojami kaip neturtinė žala, kaip nusprendė apeliacinės instancijos teismas.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 257 straipsnio 1 dalį, nes formaliai išnagrinėjo gynėjo prašymą pranešti prokurorui apie galimai kitų asmenų padarytą kitą nusikalstamą veiką. Gynėjo prašymas buvo grindžiamas konkrečiais bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusiais duomenimis apie galimą tikrovės neatitinkančių ar nepakankamai pagrįstų duomenų pateikimą nustatant A. K. sveikatos būklę, darbingumo lygį, specialiųjų poreikių ir socialinių išmokų gavimo pagrindus. Gynėjas kėlė klausimą, ar ankstesni medicininiai dokumentai ir specialiųjų poreikių nustatymo procedūros atitiko tikrąją nukentėjusiojo sveikatos būklę, ar juose nebuvo pateikta klaidingų duomenų. Teismas nevertino ekspertės paaiškinimų, kad ankstesniuose dokumentuose ilgą laiką fiksuota sunkesnė diagnozė ir slaugos poreikis negalėjo būti formaliai suderinti su vėlesne išvada dėl lengvesnio sutrikimo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. Z. gynėjo advokato V. Paulausko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimais ir BK 183 straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) taikymu

5. Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo bylos įrodymų vertinimą, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo A. K. parodymai, tinkamai neįvertinus jo sveikatos būklės ir gebėjimo duoti parodymus, nepašalinus juose esančių prieštaravimų, nepagrįstai buvo pripažinti V. Z. kaltinančiais įrodymais; be to, selektyviai vertinti ir kiti bylos įrodymai, apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, surašė apkaltinamąjį nuosprendį, neatitinkantį BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų nuosprendžio turinio reikalavimų. Dėl padarytų BPK pažeidimų V. Z. netinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-697/2023, 6 punktas).

7. Ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teismui, kaltinant V. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, 2007 metais įgijęs A. K. pasitikėjimą, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 11 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d., naudodamasis A. K. banko kortelėmis, iš bankomatų išėmė grynuosius pinigus – 61 014, 15 Eur, be to, šia kortele atsiskaitė už prekes ir paslaugas, sumokėdamas 3 037,56 Eur sumą (iš viso – 64 051,71 Eur), iš kurios 11 105,81 Eur tarpusavio žodiniu susitarimu su A. K. panaudojo savo reikmėms, o A. K. neperdavė 52 945,90 Eur, kuriuos panaudojo nenustatytiems savo asmeniniams tikslams, bet ne A. K. poreikiams, ir taip pasisavino A. K. priklausančius 52 888,23 Eur. Be to, jis buvo kaltinamas ir pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (dėl šių kaltinimų kasacinis skundas nepaduotas).

8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję šią baudžiamąją bylą dėl V. Z. pateiktų kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Pirmosios instancijos teismas V. Z. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nustatė, kad A. K. laikotarpiu nuo 2006 metų rudens iki 2017 metų vasaros gyveno V. Z. namuose. V. Z. suteikė jam būstą, visapusiškai juo rūpinosi, užtikrino pagrindinius gyvenimo poreikius – maistą, drabužius, priežiūrą, gydymą, pagalbą tvarkant dokumentus bei visokeriopą kitą būtinąją priežiūrą ir pagalbą buityje. 2017 metų vasarą A. K. iš jo išsikrausčius į savo namus, V. Z. ir toliau rūpinosi nukentėjusiuoju. Teismas nustatė, kad A. K. ir V. Z. žodžiu susitarė dėl paslaugų pobūdžio – nuolatinės priežiūros ir rūpybos – ir faktiškai vykdė šį susitarimą. A. K. ne tik kad neprieštaravo tokiems V. Z. veiksmams, bet ir pats prašėsi jo pagalbos, tvarkant jo dokumentus dėl socialinių išmokų gavimo, neįgalumo nustatymo, banko kortelės išdavimo, grynųjų pinigų išgryninimo ir pan., tokie veiksmai buvo atliekami A. K. apie tai žinant ir aiškiai išreiškus savo valią. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, jog minėti kaltinamojo V. Z. atliekami veiksmai – dokumentų tvarkymas, pagalba įgyjant banko mokėjimo kortelę, vaistų ir gydymo organizavimas, lėšų paėmimas jų bendru sutarimu bei jų naudojimas kasdieniams A. K. poreikiams – sudarė tarp šalių sutartinius civilinius teisinius santykius. Toks V. Z. elgesys su A. K. atitiko socialinės rūpybos, žmogiškumo ir moralės principus, o tarp kaltinamojo V. Z. ir nukentėjusiojo A. K. susiklostė mišrūs atlygintinų paslaugų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis), panaudos (CK 6.629 straipsnis) ir pavedimo (CK 6.756 straipsnis) civiliniai teisiniai santykiai. Teismas, nenustatęs V. Z. veiksmuose jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, jį išteisino pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina V. Z. kaltę dėl A. K. turto pasisavinimo, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas, V. Z. inkriminuotos veikos laikotarpį suskaidęs į du periodus (nukentėjusiojo gyvenimą V. Z. namuose nuo 2006 m. rudens iki 2017 m. rugpjūčio mėn. ir jo gyvenimą savo namuose nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. gruodžio 14 d.), V. Z. pripažino kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), nustatęs, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. per 120 kartų iš bankomatų išėmė grynuosius pinigus (24 260 Eur), iš kurių 8 392,94 Eur tarpusavio žodiniu susitarimu panaudojo A. K. reikmėms, likusių 15 867,06 Eur neperdavė nukentėjusiajam, panaudojo juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmeniniams tikslams ir taip pasisavino jo žinioje esantį svetimą nukentėjusiojo A. K. turtą.

10. Minėta, kad kasatorius nesutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, todėl kasacinės instancijos teismo užduotis yra teisės taikymo aspektu patikrinti, ar teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ar skundžiamas apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus ir ar tinkamai V. Z. buvo taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 183 straipsnio 1 dalis).

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, padaręs įrodymų vertinimo klaidų ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

12. V. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo inkriminuota, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 11 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. jis, įgijęs A. K. pasitikėjimą, naudojosi jam priklausančia banko kortele, išgrynino bankomatuose ir atsiskaitė už prekes ir paslaugas už bendrą 52 945,90 Eur sumą, kurią panaudojo ne A. K. poreikiams, o savo nenustatytiems asmeniniams tikslams, ir taip jis pasisavino šį svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pritarė pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio išvadai, kad A. K. ir V. Z. žodžiu susitarė dėl paslaugų pobūdžio – nuolatinės priežiūros ir rūpybos, kai A. K. gyveno V. Z. namuose. V. Z. šį susitarimą vykdė nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio, aprūpino A. K. būstu, užtikrino pagrindinius poreikius, teikė maistą ir kitą buitinę priežiūrą, teikė pagalbą tvarkant dokumentus, vežiojo į reikiamas įstaigas ir kt. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 82–84 punktai). Tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2021 m. gruodžio 14 d., kai A. K. jau negyveno V. Z. namuose, teismas nustatė, kad jis, naudodamasis A. K. priklausančia banko kortele, išėmė jam priklausančius pinigus ir panaudojo nenustatytiems savo asmeniniams tikslams. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas, dėl dalies kaltinimo dėl svetimo turto pasisavinimo (laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio) pripažinęs nukentėjusiojo A. K. parodymus nepatikimais dėl jų prieštaringumo, nenuoseklumo (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 85, 91 punktai), dėl kitos dalies to paties asmens parodymus įvertino kaip nuoseklius ir patikimus ir pripažino juos V. Z. kaltinančiais įrodymais (nuosprendžio 92–93 punktai). Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.

13. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme tik pradėta nukentėjusiojo A. K. apklausa buvo nutraukta kilus klausimui dėl jo gebėjimo duoti parodymus ir nutarta kaip liudytojas apklausti tyrėjas V. Vyšniauskienę ir J. Stulginskienę, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, „tikslu patikrinti ikiteisminio tyrimo metu, kaip pavyko užrašyti A. K. parodymus“ (t. 7, b. l. 9–10). Liudytoja V. Vyšniauskienė, ikiteisminio tyrimo metu atlikusi pirmines A. K. apklausas, parodė, kad „dėl A. K. kalbos defektų buvo sunku suprasti. Pirmiausia kreipėsi K. dukterėčia ir paaiškino bendrą situaciją. Apklausa buvo sudėtinga ir ilga. Pirmą kartą apklausa vyko dalyvaujant dukterėčiai. Antra apklausa vyko ilgai, per valandą užrašydavo kelis sakinius. Jis sunkiai orientavosi laike, datose, bet bendras aplinkybes pavyko nustatyti. Tyrėja bendrą esmę suprato.“ Liudytoja J. Stulginskienė, atlikusi A. K. papildomą apklausą, parodė, kad A. K. patvirtino ankstesnius savo duotus parodymus. Teisme (t. 7, b. l. 15–17) buvo perskaityti A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 58–62). Ištyręs nukentėjusiojo A. K. parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „nukentėjusiojo A. K. teisiamajame posėdyje duodamų parodymų nei teismas, nei proceso dalyviai dėl kalbos defektų suprasti negalėjo. A. K. į teismo proceso dalyvių klausimus sugebėdavo atsakyti „Taip“ arba „Ne“, arba „Neprisimenu“, arba ką pavykdavo suprasti buvo užrašoma“ (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 11 lapas). Apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo A. K. parodymus, padarė išvadą, kad „kaltinime nurodyta V. Z. pasisavinta suma yra grįsta prielaidomis, kurios kyla ne iš realiai nustatytų trūkstamų lėšų, bet iš subjektyvių nukentėjusiojo spėjimų, kuris teismo posėdžių metu negalėjo paaiškinti nei kokios konkrečios sumos buvo gautos, nei kiek jų galimai nebuvo gauta, nei kiek realiai būdavo išleidžiama. A. K. parodymai dėl jam perduotų sumų buvo prieštaringi ir nenuoseklūs“ (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 36 lapas). Taigi, šių parodymų teismas, įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą, nepripažino patikimu įrodymu.

14. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus vertino selektyviai, apkaltinamajame nuosprendyje padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, kartu fragmentiškai vertino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl A. K. gebėjimo duoti nuoseklius parodymus, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl byloje ištirtų prieštaringų medicininių dokumentų, susijusių su A. K. sveikatos vertinimu bei jam nustatytomis diagnozėmis; iš dalies A. K. parodymų patikimumą grindė ir kitų asmenų (liudytojų A. K., A. K., R. M.) prieštaringais parodymais.

15. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, nesivadovavo A. K. parodymais, duotais apie laikotarpį, kai jis gyveno V. Z. namuose, atsižvelgdamas į jo sveikatos būklę, nustatęs, kad jie yra nepatikimi, kita vertus, tų pačių apklausų metu to paties asmens duotus parodymus apie laikotarpį, kai jis jau gyveno savo namuose, vertino kaip patikimus ir V. Z. kaltinančius įrodymus. Kaip antai apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 75 punkte teigė, kad „atsižvelgiant į nukentėjusiojo, kaip proceso šalies, specifiškumą, jo sveikatos būklę, konstatuotą Ekspertizės akte, negebėjimą nurodyti įvykių datų, laikotarpių painiojimą, gebėjimą įvykius atpasakoti tik fragmentiškai, jo parodymai vertintini kaip patikimi tiek, kiek yra nuoseklūs bei juos patvirtina kiti įrodymai“. Skundžiamo nuosprendžio 85 punkte šis teismas konstatavo, kad „nustatant aplinkybę dėl laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2017 m. rugpjūčio mėn. A. K. reikmėms išleistų piniginių lėšų dydžio, remtis tokiais nenuosekliais ir nekonkrečiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo“; „vertinant nukentėjusiojo amžių bei sveikatos būklę, nagrinėjamuoju laikotarpiu jam nustatytus sveikatos sutrikimus, (duomenys neskelbtini) diagnozę, ekspertės S. Šakavičienės paaiškinimus, kad ir dėl šiuo metu nustatyto (duomenys neskelbtini) sutrikimo nukentėjusysis gali pamiršti praeities įvykius, yra visiškai tikėtina, kad jis gali neatsiminti kelerių ar juo labiau keliolikos metų senumo aplinkybių“. Tačiau skundžiamo nuosprendžio 93 punkte apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus apie to paties pobūdžio V. Z. veiksmus ir jam duodamas pinigų sumas, nukentėjusiajam negyvenant nuteistojo namuose, jau daro išvadą, kad „sprendžiant dėl laikotarpio nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. gruodžio 15 d., yra pagrindas remtis ne tik nukentėjusiojo, bet ir kartu su juo šiuo laikotarpiu gyvenusių liudytojų A. ir A. K. parodymais, kurie iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymus <…>. Taigi vertinti šiuos liudytojų parodymus kaip absoliučiai prieštaringus ar nesutampančius su nukentėjusiojo parodymais, tokiu būdu neteisingus, nėra pagrindo, todėl jie laikytini įrodymais ir jais dėl šių aplinkybių vadovaujamasi.“ Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kaip liudytojų apklaustų A. K. (nukentėjusiojo sesers) ir A. K. (jo dukterėčios, inicijavusios šį procesą ir dalyvavusios A. K. pirmoje apklausoje) parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip nepatikimi, visiškai neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių. Tuo tarpu, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, esant juose esminiams prieštaravimams (dėl byloje objektyviai nustatyto A. K. gyvenimo pas V. Z. neigimo, gyvenimo sąlygų ir kt.), jais ne tik remiamasi kaip patikimais įrodymais, bet kartu jais tvirtinami ir paties A. K. parodymai. Kartu remiamasi ir liudytojos R. M. teisme papildomos apklausos metu duotais parodymais (t. 7, b. l. 72) apie tai, kad A. K. parduotuvėje neatsiskaitydavo banko kortele, motyvuojant tuo, kad anksčiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 162–163) ir teisme (kur ji aiškiai parodė, jog A. K. pats atsiskaitydavo parduotuvėje banko kortele) ji galėjo neatsiminti aplinkybių. Negana to, skundžiamo nuosprendžio 105 punkte teismas padarė bendrą išvadą dėl nukentėjusiojo A. K. parodymų vertinimo: „<...> įvertinus nukentėjusiojo ribotas galimybes tiksliai apibūdinti laikotarpius ir datas, akivaizdu, kad A. K. negeba savarankiškai įvertinti, kiek metų V. Z. savinosi jo pinigus, tačiau tai savaime nepaneigia ir nešalina V. Z. kaltės, kuri yra įrodyta įrodymų visuma“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 105 punktas).

16. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas dalį A. K. parodymų kaltinamuoju įrodymu, neįvertino ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, susijusių su jo sveikatos būkle. Atlikus byloje A. K. teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, nustatyta, kad dar iki 2010 m. birželio 11 d. jam buvo nustatytas 15 proc. darbingumo lygis (laikotarpis aktualus kaltinimui). Iš ligos anamnezės – nuo 1996 m. gilėjo (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 19 d. neurologas konsultacijos metu nustatė, kad jo kalba neaiški, kelis kartus paklausus vardo, pavardės, išsitraukia pasą ir rodo nuotrauką. Sunkiai suvokia prašymus, kartoja vieną žodį. Parodžius pieštuką, rodo, kad reikia rašyti, tačiau rodant laikrodį – jokios reakcijos. Siųstas toliau tirti dėl diagnozės – (duomenys neskelbtini), sergant kitomis, kitur neklasifikuojamomis, ligomis ((duomenys neskelbtini)). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) nustatytas 15 proc. darbingumo lygis ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis nuo 2010 m. birželio 12 d. iki 2023 m. sausio 21 d. (apima ir V. Z. pateiktų kaltinimų laiką). Esant byloje tokiems duomenims, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto iš dalies pripažino A. K. parodymus kaltinamaisiais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad NDNT pripažino nukentėjusįjį visiškai nesavarankišku: pagal teisės aktus, nuolatinė slauga skiriama tik asmenims, kurių organizmo funkcijų sutrikimai yra nuolatiniai ir negrįžtami, o savarankiškumas – visiškai apribotas. Galutinėje išvadoje nurodyta, kad A. K. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas (TLK-10 kodas (duomenys neskelbtini)). Jis gali fragmentiškai išdėstyti įvykių aplinkybes (t. 7, b. l. 172).

17. Svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ir kitų asmenų parodymus, išdėstė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Kaip jau aptarta šioje nutartyje, šis teismas iš dalies pripažino nukentėjusiojo A. K. parodymus patikimais, nustatęs dalyje jų esminius prieštaravimus, tačiau, vertindamas nuteistojo V. Z. parodymus, konstatavo, jog „išteisintojo parodymai yra tik pasirinkta jo gynybinė taktika, jie prieštarauja kitiems įrodymams, todėl jais vadovautis, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo, juos paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 76.1,2, 76.9, 89 punktai). Toliau apkaltinamajame nuosprendyje analizuojami ir vertinami kitų asmenų parodymai, tarp jų ir paties nukentėjusiojo A. K., ir jau daromos išvados, kad dalis jo parodymų yra nepatikimi (nuosprendžio 80.4, 85 punktai ir kt.). Tačiau kodėl nuteistojo V. Z. parodymus (jis nuosekliai viso proceso metu teigė, kad nedisponavo nei A. K. banko kortele, nei jo lėšomis be jo sutikimo ir žinios, o tik padėdavo jo paties prašymu naudotis bankomatu ir kt.), kuriuos patvirtina liudytojų M. K., D. K., A. Š., A. Š., R. P., T. A., S. R., V. R. ir kt. parodymai, vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas, motyvuotų išvadų apkaltinamajame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepateikia.

18. Taigi, toks apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šioje byloje teismas tik fragmentiškai vertino A. K. parodymus, pats pripažindamas, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, vis dėlto dalį jų pripažino V. Z. kaltinančiais įrodymais ir jų patikimumą pagrindė kitų asmenų (liudytojų A. K. ir A. K., R. M.) prieštaringais parodymais. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas ne tik iš esmės pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalį, bet kartu neatitinka ir kasacinio teismo praktikos, kurioje yra aiškiai suformuluota taisyklė, kad, vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021, 10 punktas). Tuo tarpu šiuo atveju A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme perskaityti parodymai, kuriais iš esmės rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, kelia pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo, nes, kaip matyti iš jų turinio, juose aiškiai nurodytos datos, laikotarpiai, pinigų sumos, o pats teismas pripažino, kad A. K. negeba savarankiškai šių bylai svarbių aplinkybių apibūdinti. Taigi, nukentėjusiojo A. K. parodymams buvo suteikta prioritetinė reikšmė, kiti byloje ištirti įrodymai įvertinti selektyviai, fragmentiškai vertinti ir paties nuteistojo V. Z. parodymai, neišdėstyti teisiniai argumentai, kodėl jo parodymai vertinami priešingai nei pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje.

19. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, tuo tarpu skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nuosprendis grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis. Toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kartu primintina, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei BPK 305–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-697/2023, 7 punktas). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, esant akivaizdiems prieštaravimams tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų bei tarp skirtingų liudytojų grupių duotų parodymų ir šiuos prieštaravimus iš dalies pripažindamas, neatlikęs įrodymų tyrimo, besąlygiškai rėmėsi tik kaltinamaisiais įrodymais, nemotyvuotai atmesdamas teisinamuosius įrodymus.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, padaryti apeliacinio teismo procesiniai pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių) yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Dėl padarytų BPK pažeidimų V. Z. netinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

21. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-697/2022, 20 punktas; 2025 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-719/2025, 17 punktas).

22. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nenustatė A. K. priklausančių lėšų panaudojimo neteisėtumo, tai yra vienas iš būtinų svetimo turto pasisavinimo objektyviųjų požymių. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis V. Z. lėšas naudojo priešingai nukentėjusiojo A. K. valiai. Priešingai, byloje nustatyta, kad A. K. laisva valia perduodavo V. Z. savo banko kortelę, žodžiu prašė ir sutiko, kad V. Z., panaudodamas ją, išgrynintų į banko sąskaitą gaunamus jo pinigus. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. Z. A. K. banko kortelę naudojo esant jos savininko sutikimui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apkaltinamajame nuosprendyje V. Z. neteisėtas A. K. priklausančių lėšų panaudojimo faktas nenustatytas. Šis būtinas objektyvusis svetimo turto pasisavinimo požymis tik deklaratyviai susietas su vienintele aplinkybe dėl A. K. gyvenamosios vietos pasikeitimo, nenustačius V. Z. valios pasikeitimo.

23. Apkaltinamajame nuosprendyje neįrodyta ir V. Z. tiesioginė tyčia pasisavinti A. K. priklausančias lėšas. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų, kaip pasikeitė nuteistojo psichinis santykis su atliekama veika ir padariniais, kad iki tol buvę teisėti veiksmai (grynųjų pinigų išėmimas su nukentėjusiojo žinia) nukentėjusiajam gyvenant nuteistojo namuose tapo nusikalstami. Negana to, skundžiamame nuosprendyje padarytos absoliučiai viena kitai prieštaraujančios išvados. Antai nuosprendžio 104 punkte konstatuota, „kad V. Z., laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d., būdamas įgijęs A. K. pasitikėjimą, savo žinioje turėdamas A. K. banko kortelę ir tokiu būdu valdydamas į nukentėjusiojo banko sąskaitą gaunamų lėšų panaudojimą, veikė priešingai nukentėjusiojo interesams bei padarė jam turtinę žalą. V. Z. vykdytas A. K. pinigų naudojimo mechanizmas, kuomet į sąskaitą gaunami pinigai beveik visoje sumoje būdavo nedelsiant išgryninami, taip apsunkinant jų disponavimo proceso nustatymą, nuolatinis kelerius metus trukęs didelės dalies kas mėnesį gaunamos sumos savinimasis rodo V. Z. veiksmų kryptingumą ir sąmoningumą ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptarti civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. V. Z. suprato savo neteisėtų veiksmų pasekmes ir jų siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia.“ Tačiau jau nuosprendžio 114 punkte apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 215 straipsnio 1 dalies taikymo, padarė priešingą išvadą, kad „nustatyti, ar kuri nors finansinė operacija buvo inicijuota tyčia pažeidžiant A. K. interesus ir siekiant padaryti jam žalą, t. y. neteisėta, nėra įmanoma, kadangi kiekvieną kartą išgryninant pinigus dalis jų galėjo būti skirta ir būdavo skirta mokėjimo kortelės savininkui, t. y. A. K.; V. Z., naudodamasis A. K. banko kortele, atsiskaitydavo už A. K. poreikiams skirtas prekes, kurą, o atsiskaitydamas už savo asmeniniams poreikiams skirtas prekes ir paslaugas, jis tokiu būdu dengė A. K. 900 Eur skolą jam. Taigi šiais mokėjimo kortelės panaudojimo atvejais konstatuoti tiesioginę tyčią pakenkti mokėjimo kortelės savininko teisėtiems interesams taip pat nėra teisinio pagrindo.“

24. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad, pripažįstant asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, apkaltinamajame nuosprendyje negali būti tokių viena kitai prieštaraujančių išvadų dėl kaltininko tyčios, nes apkaltinamasis nuosprendis priimamas nesant jokių abejonių dėl asmens kaltės; toks apkaltinamojo nuosprendžio motyvavimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymu jam keliamų reikalavimų ir negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-697/2026, 21 punktas). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenustatė jokių naujų objektyvių požymių, kurie pagrįstų tiesioginės tyčios buvimą nuteistojo V. Z. veiksmuose (byloje nenustatyta, kad A. K., net ir išsikraustęs į savo namus, būtų prieštaravęs nuteistojo V. Z. veiksmams tvarkant jo reikalus), todėl apeliacinės instancijos teismas daryti kitokias išvadas negu pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis V. Z. savo veiksmais, tvarkydamas A. K. reikalus pagal jo prašymą, įgyvendino nukentėjusiojo A. K. išreikštą valią, taigi jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasisavinti svetimą jo žinioje esantį turtą.

25. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinių argumentų, atskleidžiančių ir nuteistojo pasisavinto jo žinioje esančio turto pavertimo savu turtu mechanizmą. Primintina, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra, taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Dėl to nagrinėjamoje byloje turto pasisavinimui inkriminuoti nepakanka vien tik pinigų išėmimo iš nukentėjusiojo banko sąskaitos fakto. Būtina nustatyti, kaip nuteistasis jam inkriminuotą pasisavintą pinigų sumą pavertė savu turtu, kuriuo galėjo disponuoti savo nuožiūra, ir tai turi būti pagrįsta konkrečiais, abejonių nekeliančiais ištirtais ir patikrintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kaip nuteistasis pasisavino išgrynintą pinigų sumą ir pinigų išgryninimo operaciją laikė turto pasisavinimu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. Z. būtų neteisėtai užvaldęs A. K. priklausančias lėšas. Nuosprendyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kada teisėtas disponavimas nukentėjusiojo banko kortele virto neteisėtu pinigų pasisavinimu ir kokiais konkrečiais veiksmais lėšos tapo nuteistojo turtu, kuriuo jis galėjo disponuoti laisva valia, t. y. nėra nustatyta, ar lėšos pateko į nuteistojo sąskaitą, ar jis įgijo turto ir pan.

26. Taigi, darant išvadą dėl nuteistojo veiksmų atitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo nuteistojo reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog nukentėjusiojo pinigai buvo naudojami nukentėjusiojo interesams, nesant jokių nuteistojo parodymus paneigiančių įrodymų, paneigia turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą V. Z. veiksmuose.

27. Be kita ko, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas banko išrašais, panaudojant banko kortelę gryniesiems pinigams išsiimti, mokant už prekes ar paslaugas, taip pat nuotraukomis iš bankomatų, tačiau bankomatų nuotraukos, kuriomis remiasi apeliacinės instancijos teismas, fiksuoja tik 4 iš 120 atliktų pinigų išgryninimo atvejų. Be to, paties pinigų išgryninimo fakto ir apeliacinės instancijos teismas nepripažino nusikaltimu, todėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Z. išteisinimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Tačiau greta to, kaip jau minėta, motyvuodamas turto pasisavinimo požymių buvimą nuteistojo veiksmuose, apeliacinės instancijos teismas pinigų išgryninimą pripažino disponavimo jais proceso nustatymo apsunkinimu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 104 punktas). Pabrėžtina, kad tie patys veiksmai, kaip skundžiamame nuosprendyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas, – pinigų išgryninimas su nukentėjusiojo žinia, esant aiškiai išreikštai jo valiai, negali būti pripažįstami ir teisėtais, ir neteisėtais, t. y. vienu atveju V. Z. dėl tų pačių veiksmų (banko kortelės panaudojimo) išteisinamas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, kitu atveju – pripažįstamas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

28. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarinius – pasisavintos sumos dydį, padarė teisiškai ydingas išvadas, nes vadovavosi aritmetinio likučio principu: suskaičiavo, kiek nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. gruodžio 15 d. į nukentėjusiojo A. K. banko sąskaitą buvo pervesta netekto darbingumo pensijos ir slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos (25 193,51 Eur), iš šios sumos atėmė sumą (8 392,94 Eur), kurią laikė panaudota nukentėjusiojo interesams užtikrinti (perduota grynaisiais, pirktas maistas, nukentėjusiojo vežiojimo išlaidos ir pan.), ir likusią sumą (15 867,06 Eur) pripažino pasisavinta. Tačiau, kaip minėta, jokių motyvuotų išvadų apie tai, kaip V. Z. šias lėšas pavertė savo turtu, nuosprendyje nėra.

29. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis teismas, nustatydamas nukentėjusiajam A. K. nuteistojo V. Z. grynaisiais pinigais perduotas sumas, vartojo sąvokas „galimai“, „apytikriai“, tai yra nuosprendį grindė prielaidomis (pvz., „nesant galimybės visiškai tiksliai nustatyti, kokią pinigų sumą V. Z. duodavo A. K. <…> spręstina, kad jis per mėnesį atiduodavo A. K. 100 Eur iš A. K. banko sąskaitos išgrynintų pinigų“; „nuteistasis V. Z. nukentėjusiojo A. K. cigaretėms per mėnesį galėjo išleisti 30 Eur, o maisto produktams – iki 10 Eur“; „V. Z. galėjo A. K. banko kortele atsiskaityti už kurą, kurį sunaudodavo vykdamas pas A. K. ir veždamas jį į parduotuvę“ (nuosprendžio 97–98 punktai). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvavimo ydingumą dėl padarytos žalos dydžio nustatymo pagrindžia ir tai, jog teismas vadovavosi Valstybės duomenų agentūros Sklaidos, paslaugų ir bendradarbystės skyriaus 2024 m. sausio 10 d. pažyma dėl vidutinių kaimo namų ūkių vartojimo išlaidų 2006–2021 metais (t. 7, b. l. 129–130), kai nukentėjusysis jau negyveno nuteistojo namuose ir reikėjo nustatyti nukentėjusiojo reikmėms panaudotų lėšų dydį (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 97 punktas), tačiau vertindamas laikotarpį, kai nukentėjusysis gyveno nuteistojo namuose, teismas nurodė, kad minėtoje pažymoje nurodomos vidutinės vartojimo išlaidos yra statistinis duomuo, taigi besąlygiškai juo remtis nustatant konkretaus asmens faktines išlaidas nebūtų teisinga (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 86 punktas). Taip apeliacinės instancijos teismas tą patį įrodymą (minėtą pažymą) dėl tokių pačių nuteistojo veiksmų – pinigų išėmimo iš nukentėjusiojo kortelės ir jų panaudojimo nukentėjusiojo reikmėms – įvertino visiškai skirtingai priklausomai nuo to, kur gyveno nukentėjusysis (nuteistojo ar savo namuose).

30. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, apeliaciniam teismui nenustačius V. Z. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių, nepagrįstai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistajam V. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, kelia abejonių, nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023, 29 punktas).

31. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Šis teismas procesinių pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino V. Z. tiek kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 242 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą, tiesiogiai ištyrė visus bylos įrodymus: apklausė tiek kaltinamąjį, tiek nukentėjusįjį, liudytojus, išklausė į teismo posėdį pašauktų eksperčių S. Šakavičienės ir V. Kučinskienės paaiškinimus dėl pateiktų išvadų, balsu perskaitė protokolus ir kitus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje ne tik išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų teisėtumo, bet ir visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, kruopščiai vertino visus byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, patikrino jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, įrodymų tarpusavio ryšį, o įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pateikė aiškias, logiškas, išsamiai motyvuotas išvadas, kodėl įrodymų nepakanka V. Z. kaltei dėl svetimo jo žinioje esančio turto pasisavinimo pagrįsti. Be kita ko, šis teismas pagrįstai konstatavo, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad V. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo parodymai nepakankamai patikimi (atsižvelgiant į jo sveikatos būklę), jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl visas kilusias pagrįstas abejones vertino V. Z. naudai ir jį dėl minėtos nusikalstamos veikos išteisino.

32. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. Z. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir BPK 331 straipsnio nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai išteisino V. Z., nenustatęs BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių. Todėl tenkinamas nuteistojo V. Z. gynėjo kasacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, paliekama galioti be pakeitimų.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

33. 2025 m. spalio 6 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme vykusio kasacinės baudžiamosios bylos Nr. 2K-675-495/2026 nagrinėjimo metu nuteistojo V. Z. gynėjas V. Paulauskas pateikė prašymą priteisti iš valstybės V. Z. patirtų išlaidų už advokato paslaugas, bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

34. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta išteisinto asmens teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-719/2024, 24 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-47-648/2024, 19 punktas). Taip pat, pagal BPK 106 straipsnio nuostatų prasmę, teismas, kai priima sprendimą dėl advokato darbo apmokėjimo dydžio, nėra varžomas dėl išteisintojo prašyme nurodytų išlaidų sumų, jas nustato atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-489/2024, 21 punktas).

35. Apeliacinio teismo nuosprendžiu nuteistojo V. Z. gynėjo kasacinis skundas tenkinamas ir skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikinamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, todėl spręstinas klausimas dėl V. Z. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.

36. Iš 2026 m. spalio 5 d. sąskaitos už teisines paslaugas bei 2026 m. spalio 6 d. grynųjų pinigų priėmimo kvito matyti, kad V. Z. gynėjui už teisines paslaugas sumokėjo 1 000 Eur (už kasacinio skundo parengimą ir gynybą kasacinio proceso metu). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos apimtį, kasaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą, tai, kad byloje buvo priimti du skirtingi teismo nuosprendžiai (išteisinamasis ir apkaltinamasis), konstatuoja, kad gynėjo prašoma priteisti 1 000 Eur suma už teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme yra proporcinga, nėra aiškiai per didelė, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, priteistina V. Z. iš valstybės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, 382 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Z. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nuosprendžio dalį, kuria iš dalies buvo patenkintas A. K. civilinis ieškinys ir priteistos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.

Priteisti V. Z. 1 000 (vieno tūkstančio) Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų.