Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu skirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsniu, M. S. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. S. nuteistas už tai, kad jis 2026 m. birželio 27 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 13 val., (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia tiksliau nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau nei šešis kartus, rankomis smogė savo šeimos narei – sutuoktinei I. S. į abi rankas, kojas, pilvo ir nugaros sritis, bei tyčia vairuojama elektrine mikrojudumo priemone trenkėsi pastarajai į kojas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai I. S. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas rankose, kojose, krūtinėje, nugaroje, atitinkančias nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį dalyje dėl ankstesnės neatliktos 10 mėnesių 14 dienų laisvės atėmimo bausmės subendrinimo; įvertinti galimybę šios 10 mėnesių 14 dienų dalies neįtraukti į galutinę bausmę arba ją sumažinti; įvertinti aplinkybę, kad šis laikotarpis buvo atliekamas laisvėje su apykoje, kontroliuojant probacijai, o nustatytas laikotarpis baigėsi 2026 m. rugsėjo 14 d.; įvertinti tai, kad su šia bausmės dalimi susijęs ankstesnis procesinis sprendimas apeliacijos metu dar nebuvo galutinai įsiteisėjęs; priimti jam palankesnį sprendimą ir, jeigu teismas pripažintų, kad visiškai panaikinti šios dalies nėra teisinio pagrindo, ją bent maksimaliai sumažinti.

2.1. Nurodo, kad iki naujos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliantas buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos ir likusią bausmės dalį (10 mėnesių 14 dienų) atliko laisvėje, vykdydamas probacijos nustatytas sąlygas bei kontroliuojamas elektronine apykoje, o nustatytas lygtinio paleidimo laikotarpis baigėsi 2026 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismas šią likusią bausmės dalį subendrino su už naują nusikalstamą veiką paskirta bausme. Prašo įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindas visą 10 mėnesių 14 dienų bausmės likutį įtraukti į bendrą bausmę.

2.2. Taip pat pažymi, jog ankstesnis nuosprendis, su kuriuo siejama ši neatlikta bausmės dalis, apeliacijos nagrinėjimo metu dar nebuvo galutinai įsiteisėjęs. Mano, kad sprendžiant dėl bausmės subendrinimo, turi būti įvertintos visos faktinės aplinkybės, įskaitant faktiškai laisvėje atliktą laikotarpį, probacijos kontroliuotą elektroninės apykojės laikotarpį bei tai, kad šis laikotarpis jau baigėsi. Prašo teismo neapsiriboti vien formaliu ankstesnės neatliktos bausmės dalies pridėjimu, o įvertinti, ar visa 10 mėnesių 14 dienų dalis pagrįstai turi būti toliau taikoma ir įtraukta į galutinę bausmę.

Atsiliepimų į nuteistojo M. S. apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. S. gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Nuteistasis M. S. apeliaciniu skundu prašo nebendrinti neatliktos 10 mėnesių 14 dienų bausmės bei sumažinti paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl M. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl ankstesnės neatliktos 10 mėnesių 14 dienų bausmės subendrinimo

Nuteistasis M. S. apeliaciniu skundu prašo nebendrinti neatliktos 10 mėnesių 14 dienų bausmės, kadangi lygtinio paleidimo laikotarpis baigėsi 2026 m. rugsėjo 14 d. Atkreiptinas nuteistojo M. S. dėmesys, kad skundžiamu 2026 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu asmuo yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šio skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad M. S. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis teisiamas šiuo nuosprendžiu, padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, tačiau ši bausmė subendrinta paskutiniuoju, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžiu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO2 matyti, kad nuteistasis M. S. yra pateikęs Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriame paskirta bausmė yra subendrinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, prie Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktos 10 (dešimties) mėnesių 14 (keturiolikos) dienų dalies pridėta dalis 2026 m. liepos 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir skirta M. S. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Kadangi skundžiamu 2026 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu nebuvo sprendžiamas bausmių subendrinimo klausimas, todėl nuteistojo M. S. apeliacinio skundo dalis dėl ankstesnės neatliktos 10 mėnesių 14 dienų bausmės subendrinimo paliekama nenagrinėta, kadangi šis klausimas bus sprendžiamas apeliacinio skundo nagrinėjimo metu baudžiamojoje byloje 1A-294-616/2026.

Dėl nuteistajam M. S. paskirtos bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Papildomai pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmens asmenybę, nėra per griežta.

Skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už šio nusikaltimo padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, sumažino vienu trečdaliu ir skyrė sumažintą – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, matyti, jog pirmos instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką apeliantui paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, kurios dydį nustatė mažesnį už sankcijoje numatytą vidurkį. Šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės vidurkis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra 1 metai 1 mėnesis ir 15 dienų.

Vertinant M. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo M. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai, jog M. S. padarė vieną tyčinę, baigtą, nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką (BK 140 straipsnio 2 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas pagrįstai nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t.y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę – M. S. šiuo metu teistas 14 kartų, iš jų – keturis kartus dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai, vieną kartą dėl nusikaltimo, pavojingo žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nusikalstamos veikos padarymo metu asmuo buvo teistas 13 kartų, be to, šią nusikalstamą veiką padarė neatlikęs 2023 m. lapkričio 23 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu paskirtos bausmės, baustas administracine tvarka, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. S. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė ir nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės normas, taisytis nėra suinteresuotas, nors ir būdamas jauno amžiaus, jau ilgą laiką nuolat daro naujas nusikalstamas veikas.

Be to, nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis M. S. padarė būdamas eilę kartų teistas, po šios nusikalstamos veikos padarymo M. S. buvo nuteistas 2026 m. liepos 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį realia laisvės atėmimo bausme, todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, dar labiau švelninti M. S. skirtą bausmę nėra pagrindo.

Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

Aukštesnysis teismas pažymi, jog BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti M. S. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021, 2K-203-976/2023).

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad M. S. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, M. S. iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 13 kartų, šiuo metu teistas 14 kartų, nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas skundžiamu nuosprendžiu, padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu neatlikęs 10 mėnesių 14 dienų laisvės atėmimo bausmės, eilę kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Visos šios nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistasis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų M. S. polinkį nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo M. S. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. spalio 27 d. pažymą Nr. APD-2026-11100, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš M. S. 106,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjos advokatės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos A. T. formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį apskundė nuteistasis M. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. S. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 106,25 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo M. S. valstybės naudai išieškoti 106,25 Eur (vieną šimtą šešis eurus, 25 centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.