Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Martyno Galvičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo

M. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, ir

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį jam paskirta arešto 75 (septyniasdešimt penkioms) paroms bausmė,

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį jam paskirta arešto 30 (trisdešimt) parų bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir M. V. paskirta galutinė bausmė – areštas 75 (septyniasdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir M. V. skirta sumažinta bausmė – areštas 50 (penkiasdešimt) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į M. V. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas – 1 (viena) para, ją prilyginant 1 (vienai) arešto parai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1, 3 dalimi, 68 straipsniu, M. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 4 (ketverius) metus naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo arešto bausmės atlikimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 72 straipsniu, M. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant nusikalstamos veikos padarymo priemonę – M. M. priklausantį automobilį „OPEL VECTRA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę, nuspręsta panaikinti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, teisinės pagalbos išlaidų klausimas.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2026 m. gegužės 16 d., apie 22.05 val., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, būdamas neblaivus (alkotesteriu „Alcotest 7510“ Nr. (duomenys neskelbtini), patikros Nr. (duomenys neskelbtini), pirmu tikrinimu 22.12 val. nustatytas 1,67 promilių girtumas, antru tikrinimu 22.31 val. nustatytas 1,85 promilių girtumas), vairavo automobilį „OPEL VECTRA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Be to, M. V. nuteistas pagal BK 243 straipsnį už tai, kad būdamas teistas 2025 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje nuosprendžiu pagal 281¹ straipsnio 1 dalį, 2026 m. vasario 25 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nuteistojo apeliacinį skundą atmetus ir nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, piktybiškai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra 2026 m. gegužės 16 d., 22.05 val., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (22.12 val. nustatytas 1,67 promilių girtumas, antru tikrinimu 22.31 val. nustatytas 1,85 promilių girtumas), vairavo automobilį „OPEL VECTRA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5, 6 dalimis, paskirtos 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausmės vykdymą atidėti paskiriant intensyvią priežiūrą bei baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas.

Nurodo, kad sutinka su teismo nuosprendžio dalimi pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir skirti baudžiamojo poveikio priemones, tačiau nesutinka su paskirta bausme. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymi, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą.

Pažymi, kad kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažįsta visiškai, dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi. Išvadas dėl savo nusikalstamų veikų padarė ir ateityje laikysis įstatymų ir nusikalstamų veikų nebedarys. Todėl jo atžvilgiu pagrįstai pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengsis įrodyti, kad gali keistis ir nebevartoti alkoholio). Savo nusikalstamas veikas pripažįsta savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, ir mano, kad teismas, skirdamas ir parinkdamas bausmę, šioje byloje privalėjo įvertinti bausmės paskirties (tikslų) įgyvendinimą jam neatliekant bausmės.

Nurodo, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio pareigas (BK 75 straipsnio 1 d.). Teigia, kad jis nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, kurios priskirtinos prie nesunkių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo, jam suprantama konstitucinio teisingumo ir bausmės neišvengiamumo principų esmė bei paskirtis, todėl pilnai supranta ir neginčija, kad jam turi būti skirtina arešto bausmė – šiuo atveju 50 parų arešto.

Tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jo atžvilgiu bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, šiuo atveju negali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo (žr. nuosprendžio 18 p.), nes: 1) savo kaltę pripažino savanoriškai ir dėl to nuoširdžiai gailisi; 2) išvadas dėl savo nusikalstamų veikų padarė ir pažada ateityje laikytis įstatymų ir nusikalstamų veikų nebedarys; 3) vykdo individualią veiklą statybų srityje, sau pragyvenimui užsidirba; 4) materialiai padeda išlaikyti savo nepilnametę dukrą S. K., gim. (duomenys neskelbtini); 5) supranta, kad jo elgesys yra netinkamas ir nepateisinamas, dėl savo netinkamo elgesio padarė išvadas, šiuo metu dalyvauja elgesio ir žalingų įpročių keitimo programose; 6) stengiasi ne tik formaliai, bet ir realiai keisti savo elgesį ir gyvenimo būdą, šiuo metu (duomenys neskelbtini) nuomojasi butą, atsiribojo nuo ankstesnių pažįstamų, kurie darė neigiamą įtaką jo elgesiui ir gyvenimo būdui.

Teigia, kad materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus yra susijęs su bausmės tikslais, kurie yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje – tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat siekiama tų pačių tikslų. Įvertinus tiek jo prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi ir gyvenimo būdo pakeitimą, pagrįstai mano, kad bausmės paskirties (tikslų) galima pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą maksimaliam terminui – 1 (vieneriems) metams su intensyvia priežiūra, taip pat paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas.

Atsiliepimų į nuteistojo M. V. skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistojo M. V. gynėjas advokatas Saulius Staškus prašė apeliacinį skundą tenkinti, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Diana Vileikienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 28 d. nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis, nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl M. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Taip pat nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, padarymą paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, taikyti arešto bausmės vykdymo atidėjimą, paskiriant intensyvią priežiūrą bei baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. V. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 5 dalis). Taigi, BK 75 straipsnio taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų, teismas pripažįsta, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (atlikus dalį paskirtos bausmės), sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018, 2K-61-489/2025). Pabrėžiama, kad, svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (atlikus dalį jam paskirtos bausmės), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-18-697/2023 ir kt.).‏‏‎

Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-27-976/2020, 2K-4-387/2023 ir kt.). Įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019, 2K-95-511/2022 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi byloje surinktus duomenis ir skundžiamo nuosprendžio motyvus, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo M. V. taikyti BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą ir kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus arešto bausmės vykdymo.

Skundžiamu nuosprendžiu M. V. nuteistas už nesunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 243 straipsnis) padarymą, tai yra už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ir vengė vykdyti ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų matyti, kad M. V. nusikalto būdamas anksčiau teistas 15 kartų, daugeliu atvejų už svetimo turto vagystes ir smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, paskutinį kartą – už kelių transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam (t. 2, b. l. 74–83). Pažymėtina, kad už paskutinę nusikalstamą veiką (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), kurią padarė neišnykus teistumui, 2025 m. lapkričio 25 d. teismo nuosprendžiu M. V. nuteistas 46 parų arešto bausme, ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei dalyvavimas alkoholizmo bei narkomanijos prevencijos programose; 2026 m. gegužės 4 d. paleistas iš kalėjimo atlikęs jam paskirtą bausmę. Naujas skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas – kelių transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą – jis vėl padarė 2026 m. gegužės 16 d., neišnykus teistumui, praėjus tik 12 dienų po ankstesnės bausmės atlikimo. Be to, nustatyta, kad 2026 m. sausio 13 d. Telšių apskrities Vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-01339-26 pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, kurioje M. V. pripažintas įtariamuoju dėl 2026 m. sausio 7 d. padarytos nusikalstamos veikos. Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos (IBPS) duomenimis, byla 2026 m. balandžio 23 d. BPK 220 straipsnio tvarka su kaltinamuoju aktu perduota į teismą.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad M. V. trejų metų laikotarpiu ne kartą baustas administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (2025 m. liepos 18 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, už šį pažeidimą paskirta bauda ir teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 15 mėnesių; 11 kartų vairavo transporto priemones neturint tam teisės, sistemingai vairavo tinkamai neįregistruotas, neapdraustas, be privalomos techninės apžiūros transporto priemones), taip pat baustas už pažeidimus, padarytus būnant neblaiviam, baudų nesusimokėjęs, nuobaudos galiojančios (t. 1, b. l. 164–182). Bylos narinėjimo metu M. V. niekur nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 183–186). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, kad dirbti pradėjo 2026 m. gegužės 27 d. pagal individualią veiklą (kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai) (t. 2, b. l. 33–34).

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, nors byloje egzistuoja formalus pagrindas M. V. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes M. V. nuteistas arešto bausme, tačiau anksčiau nurodyti nuteistojo M. V. asmenybę charakterizuojantys duomenys (teistas 15 kartų, naujas nusikalstamas veikas darė neišnykus teistumui, teistas ir už analogišką nusikalstamą veiką (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), daro naujas nusikalstamas veikas, padarytų administracinių nusižengimų pobūdis), teisėjų kolegijos vertinimu, rodo nuteistojo didesnį pavojingumą, jo polinkį nusikalsti, nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir moralės principų. Šios aplinkybės yra labai svarbios priimant teisingą sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, nes parodo, kiek praeityje asmuo nesilaikė įstatymų, kiek ankstesni baudžiamieji procesai ir nubaudimai padarė jam įtakos daugiau nenusikalsti – kiek jie pasiekė bausmės tikslus. Jei nuteistasis anksčiau buvo teistas, atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė, kad ateityje jis ir vėl darys naujas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad M. V. net keturis kartus buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, šių bausmių vykdymą atidedant ir paskiriant įpareigojimus, tačiau tai nesustabdė nuteistojo nuo naujų tyčinių nusikalstamų veikų darymo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad bausmių atidėjimo vykdymo metu (2019 m. – 2024 m.), teismas, Probacijos tarnybos teikimu, tris kartus nuteistajam buvo paskyręs papildomas baudžiamojo poveikio priemones, kadangi nuteistasis nesilaikė teismo jam paskirtų įpareigojimų. Be to, Probacijos tarnyba šešis kartus kreipėsi į teismą dėl M. V. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo panaikinimo, ir nors šie teikimai nebuvo tenkinti, tačiau šios aplinkybės nepaneigia faktų, kad nuteistasis, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiais, darė pažeidimus, o anksčiau paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės bei probacijos tarnybos vykdoma resocializacija nepasiekė savo prevencinių tikslų.

Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad naujas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. V. padarė praėjus tik 12 dienų nuo paskutiniu teismo nuosprendžiu (2025 m. lapkričio 25 d.) paskirtos arešto bausmės už analogišką nusikalstamą veiką atlikimo pabaigos (2026 m. gegužės 4 d.), neišnykus teistumui. Pažymėtina, kad M. V. nepaisė ir jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, be to, nagrinėjamos bylos tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis M. V. nurodė, kad iš viso niekada nėra įgijęs vairuotojo pažymėjimo ir jo neturi (t. 1, b. l. 77–78). Taigi, tai, kad jis ir vėl ėmėsi vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus, be jokios atsakomybės ignoruodamas elementarias, visuotinai žinomas eismo saugumo taisykles ir keldamas realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui, rodo dar didesnį M. V. pavojingumą, abejingumą galimoms tokio savo elgesio pasekmėms. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nepadarė tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir jam taikytų bausmės vykdymo atidėjimų, paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, ankstesnės bausmės nebuvo pakankamos, siekiant užtikrinti jo elgesio korekciją ir teisės aktų laikymąsi. Juo labiau jei anksčiau teismas jau patikėjo nuteistuoju, matė pakankamą pagrindą spręsti, kad jis daugiau nenusikals, o jis vėl nusikalto – tai rodo asmens nepatikimumą ir mažina tikimybę, kad ateityje asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam atidedant bausmės vykdymą dar kartą, teisingumas nebūtų įgyvendintas, nebūtų pasiekti nei bendrosios, nei specialios prevencijos tikslai, nei tinkamai vyktų nuteistojo resocializacija.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde M. V. nurodyti argumentai, kad jo atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo (kad savo kaltę pripažino, gailisi, padarė išvadas dėl nusikalstamų veikų, pažada ateityje laikytis įstatymų ir nusikalstamų veikų nebedarys, stengiasi keisti gyvenimo būdą, padeda išlaikyti dukrą, dirba), nepaneigia nustatytų ir nagrinėjant apeliacinį skundą aptartų reikšmingų aplinkybių visumos. Be to, M. V. jokių duomenų apie tai, kad, pasak jo, šiuo metu dalyvauja elgesio ir žalingų įpročių keitimo programose, nepateikė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teisme.

Tai, kad M. V. ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. M. V., būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, be abejonės, žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, apie galimas šių veikų pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad M. V. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. M. V. paskirtos arešto bausmės atidėjimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Priešingai, arešto bausmės atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo M. V. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. V. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo, todėl M. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nuteistajam M. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. rugsėjo 08 d. pateikė pažymą Nr. APD-2026-09078, kurioje prašoma priteisti valstybei 87,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant antrinę teisinę pagalbą M. V. apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 68, 71).

Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju M. V. yra dirbantis, duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį byloje nėra. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Prašoma priteisti išlaidų advokato antrinei teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos už M. V. apeliacinės instancijos teisme teiktą antrinę teisinę pagalbą išieškotinos iš nuteistojo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo M. V. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo M. V. valstybės naudai 87,50 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.