Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Martyno Galvičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai skirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1, 2, 4 punktais, įpareigojant I. G.: dalyvauti elgesio pataisos programoje; neatlygintinai išdirbti 75 valandas per 5 mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

I. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalyje, ir jai skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1, 2, 4 punktais, įpareigojant I. G.: dalyvauti elgesio pataisos programoje; neatlygintinai išdirbti 75 valandas per 5 mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

I. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtas 40 parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės tarpusavyje subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios 40 parų arešto bausmės pridedant švelnesnių laisvės apribojimo bausmių dalį, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, laisvės apribojimo bausmes pakeitus į arešto bausmę, ir skirta galutinė subendrinta 75 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką I. G. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. gruodžio 19 d. 12.53 val. iki 2023 m. gruodžio 20 d. 11.25 val. bei nuo 2024 m. spalio 10 d. 14.43 val. iki 2024 m. spalio 11 d. 14 val. (iš viso dvi paros) ir nuspręsta laikyti, kad I. G. yra atlikusi 2 arešto paras.

Arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo I. G. atvykimo ar pristatymo į įkalinimo įstaigą arešto bausmės atlikimui, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Išaiškinta I. G., kad arešto bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 23 ir 29 straipsniai. Ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo ji privalo įstaigos darbo metu atvykti į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atlikti arešto bausmės. Nuteistasis, dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalintis nustatytu laiku atvykti į bausmės atlikimo vietą, privalo apie tai pranešti laisvės atėmimo vietų įstaigai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti arešto bausmę datą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1–3 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, I. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – kompiuterio „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų bei mobilaus ryšio telefono „Iphone SE“, IMEI (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

I. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

2025 m. gegužės 28 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimutės Martinavičienės nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą I. G. turtui – kompiuteriui „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Nuosprendžio dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo nuspręsta vykdyti skubiai, po nuosprendžio paskelbimo nuosprendžio nuorašą nedelsiant išsiųsti Turto arešto aktų registrui ir turto saugotojui.

Proceso išlaidų už kaltinamajai I. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl advokato dalyvavimo byloje nuspręsta iš kaltinamosios nepriteisti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti:

kompiuterį „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų, kurie perduoti saugoti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriui, ir mobilaus ryšio telefoną „Iphone SE“, IMEI (duomenys neskelbtini), kuris grąžintas saugoti kaltinamajai I. G. iki galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo byloje – konfiskuoti;

standų diską su laidu, „Bitės“ SIM kortelę, IMSI (duomenys neskelbtini), SIM kortelės tel. Nr. (duomenys neskelbtini), kurie grąžinti I. G., įpareigojant saugoti iki galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo byloje – palikti jos neribotai nuosavybei;

kompaktines plokšteles su garso ir vaizdo įrašais (3 vnt.), esančias voke, prisegtame prie bylos ketvirto tomo galinio viršelio – palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistosios I. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-25-387/2026).

Nuteistoji I. G. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 170 straipsnio 2 dalį bei 22 straipsnio 1 dalį ir 283 straipsnio 1 dalį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka ir siekdama objektyviai ir visapusiškai išsiaiškinti esmines byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, vadovaudamasi BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir išklausė nuteistosios I. G. paaiškinimus dėl nuteistajai I. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, apklausė eksperto išvadas byloje pateikusį ekspertą L. L., peržiūrėjo vaizdo ir garso įrašus, susijusius su I. G. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 170 straipsnio 2 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje.

Dėl įrodymų vertinimo ir I. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2026).

Nuteistoji I. G. apeliaciniu skundu nors neneigia panaudojusi fizinį smurtą savo brolio R. G. atžvilgiu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir teismo išvadas dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teigia, kad ji išprovokuota sutrenkė broliui per veidą delnu, tačiau dėl jos antausio nebuvo jokio paraudimo ar mėlynės.

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas I. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes ir iš esmės pagrįstai nusprendė dėl I. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią nuteistąją (tuo metu – kaltinamąją) I. G., nukentėjusįjį R. G., ištyrė kitą byloje surinktą rašytinę medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, todėl nevisiškai tiksliai nurodė I. G. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Skundžiamu nuosprendžiu I. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už tai, kad ji tyčia kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam R. G. į veido sritį ir tokiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

Nuteistoji I. G. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, kad 2023 m. gruodžio 19 d. žodinio konflikto metu dėl brolio vykdomų remontų ir išjungtos elektros ji delnu sudavė broliui į veidą, jų santykiai konfliktiški, brolis nuolat provokavo konfliktus. Byloje nagrinėjamo įvykio metu jis vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, įžeidinėjo ją, todėl ji neapsikentusi jam ir sudavė, dėl savo poelgio nesigaili (t. 3, b. l. 130–133, t. 6, b. l. 162–169). Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklausta nuteistoji I. G. paaiškino, kad įvykis su broliu dėl antausio – nemaloni šeiminė situacija. Ikiteisminio tyrimo metu ji savo kaltę dėl jai inkriminuojamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus palaiko. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, I. G. nurodė, kad pripažįsta, jog sudavė broliui antausį ir džiaugiasi, kad tai padarė, nes liko gyva. Jis sąmoningai ją provokavo, kad iškeltų konfliktą. Sudavus antausį, jos brolis nusišypsojo, jis nejautė skausmo. Jos brolis meluoja, sakė, kad ji trenkė jam kumščiu, tačiau jos mama jau liudijo, kad ji trenkė delnu. Po šio įvykio ant brolio veido nebuvo jokios žymės, jis nesvirduliavo, tik nusišypsojo. Brolis nesikreipė į medikus, iškart iškvietė policiją (t. 6, b. l. 151–152).

Vertinant nuteistosios I. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad nuteistoji viso proceso metu vienodai aiškino konflikto su nukentėjusiuoju priežastį – išjungta elektra remonto metu ir nepagarbus brolio elgesys jos atžvilgiu, taip pat vienodai aiškino ir smurtavimą nukentėjusiojo atžvilgiu – sudavė vieną kartą nukentėjusiajam delnu į veidą. Taigi, esmines nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nuteistoji I. G. pripažino ir vienodai nurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios I. G. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo. Be to, nuteistosios I. G. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus, o vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tik tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

Siekiant patikrinti nuteistosios I. G. parodymus, į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiama liudytoja V. G., tačiau jai neatvykus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsino šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kur ji 2023 m. gruodžio 19 d., netrukus po byloje nagrinėjamo įvykio, parodė, kad matė savo sūnaus R. G. ir dukros I. G. konfliktą, kilusį dėl remonto darbų ir išjungtos elektros. Šio konflikto metu I. G. vieną kartą iš dešinės rankos delno trenkė R. G. į kairę veido pusę (t. 1, b. l. 113–116). Iš 2024 m. sausio 19 d. apžiūros protokolo matyti, kad liudytoja V. G., bendraudama su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais, taip pat nurodė, kad namie vyksta remontai, sūnus išjungė elektrą, o dukra atlėkė, pradėjo šaukti ir davė jam į veidą (t. 1, b. l. 45–46). Taigi, kaip matyti, nuteistoji I. G. ir liudytoja V. G. vienodai nurodė konflikto tarp I. G. ir R. G. priežastį ir smurtavimo nukentėjusiojo atžvilgiu būdą, tai yra, kad nukentėjusiajam buvo trenkta vieną kartą į veido sritį delnu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojai V. G. prieš apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta jos teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius (BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau ji vis tiek sutiko duoti parodymus (t. 1, b. l. 109–112). Šia savo teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narius liudytoja V. G. pasinaudojo pirmosios instancijos teisme ir atsisakė atvykti į teismą bei liudyti prieš savo vaikus (t. 5, b. l. 58). Byloje nagrinėjamo įvykio metu taip pat buvęs liudytojas J. A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir atsisakė duoti parodymus prieš savo dukrą I. G., tačiau tuo pačiu nurodė, kad jis paties įvykio nematė ir nieko negali pakomentuoti (t. 1, b. l. 119, t. 5, b. l. 59).

Nors, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau visus juos privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teisme balsu perskaičius minėtos liudytojos parodymus, tiek I. G., tiek jos gynėja turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes.

Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusiojo R. G. parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo prieš jį aplinkybių taip pat buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nuo pat pareiškimo pateikimo policijai R. G. tvirtino, kad I. G. konflikto metu jam vieną kartą smūgiavo kumščiu į veido sritį ir jis dėl to patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 52–62, t. 4, b. l. 16, 170–172). Iš 2024 m. sausio 19 d. apžiūros protokolo matyti, kad, bendraudamas su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais, nukentėjusysis R. G. taip pat nurodė, kad sesuo I. G. konflikto metu jam sudavė kumščiu į veidą (t. 1, b. l. 45–46). Pažymėtina, kad iš 2023 m. gruodžio 19 d. asmens apžiūros protokolo ir prie jo esančios fotolentelės matyti, kad 2023 m. gruodžio 19 d., 11.46 val., nukentėjusįjį apžiūrėjęs policijos pareigūnas neužfiksavo jokių sužalojimų ar kitų smurto žymių nukentėjusiojo R. G. veido srityje (t. 1, b. l. 81–89). Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad tyrimo metu (2023 m. gruodžio 21 d.) nukentėjusiojo R. G. kūne sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 98). Taigi iš šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų matyti, kad netrukus po įvykio ant nukentėjusiojo veido nebuvo užfiksuoti jokie sužalojimai ar kitos smurto žymės.

Kaip matyti, viso proceso metu, tai yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, tiek apklausiama apeliacinės instancijos teisme, I. G. dėl fizinio skausmo sukėlimo broliui nurodė, kad ji sutrenkė broliui per veidą delnu, o ne kumščiu, kaip teigia nukentėjusysis R. G.. Byloje nenustatyta kitų liudytojų, išskyrus liudytoją V. G., kurie tiesiogiai būtų matę nuteistosios ir nukentėjusiojo konfliktą ir galėtų paliudyti, kokiu būdu (suduodant delnu ar kumščiu į veido sritį) buvo panaudotas fizinis smurtas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. G. parodymai, jog jam buvo smūgiuota kumščiu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklūs, byloje juos paneigiančių objektyvių duomenų nėra, dėl to teismas neturi pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais, o kaltinamosios I. G. parodymus vertina kaip jos pasirinktą gynybinę versiją, siekiant eliminuoti ir/ar sumažinti savo kaltę ir tokiu būdu išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo savo išvadų, kodėl jis vadovaujasi nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, o nuteistosios I. G. nuoseklius parodymus vertina kaip jos pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nustatytomis pripažįstamas bylos aplinkybes, tuo tarpu skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistosios I. G. atlikto smūgio nukentėjusiajam į veido sritį būdu, yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų (prieštaringų nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymų, liudytojos V. G. parodymų) išvadoms apie tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nuteistoji I. G. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą kumščiu, konstatuoti nepakanka.

Remiantis visų šių duomenų visumos analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie neleidžia nepaliekant jokių pagrįstų abejonių nustatyti, ar nuteistoji I. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu broliui R. G. į veido sritį sudavė kumščiu ar delnu. Ši versija nėra iki galo patvirtinta ar atmesta, o jos nei patvirtinti, nei paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl visos kilusios pagrįstos abejonės vertintinos nuteistosios I. G. naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, neįvertino visų byloje surinktų duomenų ir todėl netiksliai nurodė I. G. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, nustato tokias I. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes: „I. G. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – broliui R. G., o būtent: 2023 m. gruodžio 19 d., apie 10 val., namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia delnu vieną kartą sudavė savo broliui R. G. į veido sritį, tokiais savo veiksmais savo artimam giminaičiui – broliui R. G. – sukėlė fizinį skausmą“. Toks skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslinimas galimas, kadangi jos nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau minėta, nuteistosios I. G. gynėja advokatė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, I. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-169-689/2018, 2K-178-303/2019, 2K-101-489/2025, 2K-7-83-1073/2025, 2K-82-648/2026).

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šių kategorijų bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas baudžiamojo įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas ir laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju I. G. atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Byloje nustatyta, kad I. G. veiksmais nukentėjusiajam R. G. sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas, nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Bylos aplinkybės (paties nukentėjusiojo R. G., nuteistosios I. G., liudytojos V. G. parodymai) liudija ir tai, kad R. G. veiksmuose nematyti jokios išskirtinės reakcijos po patirto fizinio smurto, paskambinęs į bendrąjį pagalbos centrą pranešti apie įvykį, greitosios medicinos pagalbos atsisakė (t. 1, b. l. 40), pats į gydymo įstaigą nevyko. Nuteistoji I. G. sudavė nukentėjusiajam R. G. į veidą delnu (ne kumščiu) vieną kartą, todėl akivaizdu, kad jos veiksmai nepasižymėjo intensyvumu, ji nenorėjo šiuo antausiu padaryti žymios žalos nukentėjusiojo sveikatai. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. G. būtų sukeltas ilgalaikis skausmas ar kokios neigiamos emocinės pasekmės. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuotina, kad nuteistosios I. G. veiksmų padariniai nėra tokie dideli, jog jai negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo R. G. ir nuteistosios I. G. santykiai yra konfliktiniai ir jau kurį laiką iki byloje nagrinėjamo įvykio jų santykiai buvo įtempti. Šios aplinkybės neginčija nei nuteistoji I. G., nei nukentėjusysis R. G.. Byloje nagrinėjamo įvykio dieną (2023 m. gruodžio 19 d.) konfliktas tarp I. G. ir R. G. kilo dėl jų tėvų namuose atliekamo remonto ir dėl to išjungtos elektros, nes tai labai suerzino I. G.. I. G. pripažino, kad kilus žodiniam konfliktui, R. G. su ja elgėsi nepagarbiai, ją įžeidinėjo, todėl ji ir sudavė jam per veidą. Taigi akivaizdu, kad nuteistosios veiksmus šiuo atveju lėmė tarp jos ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas, o ne siekis sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė nusikalstama veika, šie nuteistosios veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes apie įvykio dieną kilusią konfliktinę situaciją, tai, kad nuteistosios veiksmai nebuvo intensyvūs, nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli – nukentėjusiajam nebuvo padarytas sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra, gydymas nebuvo reikalingas, įgyvendindama humanizmo, atsakomybės diferencijavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, konstatuoja, kad nuteistosios I. G. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga ją už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl I. G. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikintinas ir baudžiamoji byla dėl šio kaltinimo I. G. atžvilgiu nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. G. nurodo, kad ji dėl fizinio skausmo sukėlimo broliui yra teisiama antrą kartą, nes dėl šios veikos ji jau yra atlikusi bausmę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2023 m. gruodžio 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl I. G. panaudoto fizinio smurto nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nutrauktas, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, tai yra I. G. ir nukentėjusiajam susitaikius, ir I. G. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. vasario 7 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą I. G., jai susitaikius su nukentėjusiuoju R. G.. Šia nutartimi I. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, kurią nurodyta išklausyti per 9 mėnesius nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (t. 4, b. l. 29–30). Apeliacinės instancijos teismui nuteistoji I. G. pateikė Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2024 m. liepos 3 d. išduotą programos baigimo pažymėjimą, iš kurio matyti, kad ji nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. liepos 3 d. dalyvavo ir sėkmingai baigė elgesio pataisos programą „Intervencinė programa smurtautojams šeimoje“ (t. 6, b. l. 156).

BK 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Todėl I. G. pareiškus du naujus įtarimus padarius naujas nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, prokurorė 2025 m. birželio 18 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo BK 38 straipsnio 4 dalies pagrindu (t. 1, b. l. 9–10), 2025 m. birželio 19 d. prokurorė priėmė nutarimą sujungti ikiteisminius tyrimus dėl visų I. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų (t. 1, b. l. 19–20), dėl to kaltinimas I. G. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo prijungtas prie šios bylos medžiagos ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo sprendžiama dėl visų trijų I. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutikti su nuteistosios I. G. apeliacinio skundo argumentais, kad ji dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos teisiama antrą kartą, nėra pagrindo. Be to, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 13 d. nutartimi nutraukiant ikiteisminį tyrimą ir I. G. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, jai susitaikius su nukentėjusiuoju R. G., I. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje – nelaikytina už nusikalstamą veiką paskirta bausme.

BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (tarp jų ir BK 37 straipsnyje ir 38 straipsnyje numatytais pagrindais), gali būti skiriamos šiame straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 13 d. nutartimi nutraukiant ikiteisminį tyrimą ir I. G. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas pasinaudojo šia teise ir paskyrė I. G. baudžiamojo poveikio priemonę (ne bausmę). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tai yra į tai, kad už tą pačią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, atleidus I. G. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, I. G. jau buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir šią baudžiamojo poveikio priemonę I. G. įvykdė, teisėjų kolegijai šiuo nuosprendžiu nusprendus I. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, nauja baudžiamojo poveikio priemonė I. G. nebeskiriama.

Dėl įrodymų vertinimo ir I. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje

Nuteistoji I. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nes ji tik kritikavo žydus dėl jų elgesio prieš lietuvius, dėl jos pasisakymo apie žydus net du kartus buvo keiptasi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, kuri patvirtino, kad jos pasisakymuose nėra nieko antisemitinio ar niekinančio. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau nuteistosios I. G. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Nors I. G. inkriminuoti vieši pasisakymai apie žydus buvo akivaizdžiai negatyvaus pobūdžio, tačiau bylos duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog šie nuteistosios pasisakymai buvo nukreipti į neapykantos žydų tautybės žmonėms skatinimą bei žydų tautybės asmenų diskriminacijos kurstymą.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).

Skundžiamu nuosprendžiu I. G. yra nuteista už tai, kad ji niekino žmonių grupę dėl jų tautybės, tai yra 2024 m. lapkričio 10 d., ne vėliau kaip 16.25 val., įkeltame į socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo įraše su prierašu „(duomenys neskelbtini)“, kuriame nuo 13.00 įrašo minutės paskleisdama neigiamą ir melagingą informaciją apie žydų tautą ir žydų tautybės žmones peržengė leistinos saviraiškos ribą ir pasisakymo turiniu viešai niekino žmonių grupę – žydų tautybės žmones ir žydų tautą dėl jų tautybės. Taigi ši byla yra susijusi su vadinamosios neapykantos kalbos vertinimu pagal baudžiamojo įstatymo normas.

Tarptautinėje teisėje ir tarptautinių teismų jurisprudencijoje nėra universalaus neapykantos kalbos apibrėžimo, tačiau teikiamos rekomendacijos dėl ją apibrėžiančių požymių, taip pat dėl teisinės atsakomybės priemonių už jos vartojimą taikymo. 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijoje Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ nurodyta, kad rekomendacijoje vartojama sąvoka „neapykantos kalba“ apima vienos ar kelių tam tikrų išraiškos formų naudojimą – konkrečiai, propagavimą, skatinimą ar kurstymą menkinti, neapkęsti, apjuodinti (apšmeižti) asmenį ar asmenų grupę, taip pat bet kokį priekabiavimą, įžeidinėjimą, neigiamą stereotipizavimą, stigmatizavimą arba grasinimus tokiam asmeniui ar asmenims bei bet kokį visų šių išraiškos formų pateisinimą – remiantis neišsamiu asmeninių savybių ar statuso sąrašu, kuris, be kita ko, apima rasę, odos spalvą, kalbą, religiją ar įsitikinimus, tautybę arba tautinę ar etninę kilmę, amžių, negalią, lytį, lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją (aiškinamojo rašto 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2026).

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (priedo 2 punktas) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomas, skatinamas, skleidžiamas ar pateisinamas smurtas prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykanta jiems ar jų diskriminacija arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos. Šioje rekomendacijoje taip pat pažymima, kad kovos su neapykantos kalba priemonės turėtų būti tinkamos ir proporcingos jos pasireiškimo sunkumui; kai kurie neapykantos kalbos atvejai reikalauja baudžiamosios teisės priemonių, o kiti – civilinės ar administracinės teisės priemonių arba turėtų būti sprendžiami taikant neteisines priemones, pavyzdžiui, švietimą ir sąmoningumo didinimą, arba derinant įvairius kitus metodus ir priemones. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų sukurta išsami ir veiksminga teisinė sistema, susidedanti iš tinkamai suderintų civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisės nuostatų. Baudžiamoji teisė turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju ir tik esant pačioms sunkiausioms neapykantos apraiškoms (preambulės 14 pastraipa, priedo 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2026).

Saviraiškos laisvė ir jos apribojimo sąlygos taip pat įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Taigi, net ir tais atvejais, kai asmuo įgyvendina savo saviraiškos laisvę, ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. Taigi, sprendžiant galimos neapykantos kalbos vertinimo klausimus, yra aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija (t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba). Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis kriterijus (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas): 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-498/2024).

Baudžiamajame kodekse neapykantos nusikaltimai apima keletą veikų, tarp šių nagrinėjamai bylai aktuali veika yra nustatyta BK 170 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų. Kvalifikuojant veikas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad įžeidžiančio, niekinančio, diskriminacinio pobūdžio vieši kaltininko pareiškimai buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti, tai yra siekiant sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, sukelti neapykantą, suformuoti niekinantį, diskriminacinį požiūrį į juos. Taigi, bet kuri iš šių alternatyvių veikų turi būti padaryta viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui, ir šie pareiškimai turi būti nukreipti prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį; šių veikų diskriminacinis pobūdis turi būti akivaizdus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2026).

BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji laikoma baigta nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Tačiau sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Tai suponuoja išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2018). Aptariama veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad atlikdamas viešus pareiškimus viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą, kursto diskriminuoti atitinkamą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2026).

Šioje byloje nustatyta, kad I. G. 2024 m. lapkričio 10 d., ne vėliau kaip 16.25 val., įkeltame į socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo įraše su prierašu „(duomenys neskelbtini)“, nuo 13.00 įrašo minutės viešai niekino žmonių grupę – žydų tautybės žmones ir žydų tautą dėl jų tautybės, išsakydama kaltinime nurodytas frazes, kurių išsakymas atitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje nustatytus viešo niekinimo objektyviuosius požymius. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar I. G. veiksmai buvo tyčia nukreipti prieš žydų tautybės žmones ir žydų tautą būtent dėl jų tautybės ir buvo pakankamai pavojingi BK XXV skyriaus, kuriame reglamentuotas BK 170 straipsnis, saugomoms vertybėms, o ypač – asmenų lygiateisiškumui.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje apklaustų nukentėjusiojo D. L., liudytojų R. B., A. B. T., E. N., L. L. parodymais, taip pat byloje atlikto lingvistinio teksto tyrimo išvadomis, įvertinęs I. G. įrašo paviešinimo aplinkybes ir kontekstą, konstatavo, kad I. G. kaltė dėl šio jai pareikšto kaltinimo visiškai įrodyta. I. G. veiksmai – 2024 m. lapkričio 10 d., ne vėliau kaip 16.25 val., socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyroje: (duomenys neskelbtini) patalpintas 18 min. 14 sek. vaizdo ir garso įrašas su prierašu atitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tačiau teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikė BK 170 straipsnio 2 dalį, nuteisdamas I. G. dėl viešo žydų tautybės žmonių ir žydų tautos niekinimo, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, šie I. G. veiksmai, atsižvelgiant į BK 170 straipsniu saugomus teisinius gėrius, nesiekė pakankamo veikos pavojingumo, užtraukiančio būtent baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, padarymą svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Tai suponuoja išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-648/2016; 2K-91-976/2018, 2K-119-976/2026). Taigi nors BK 170 straipsnio 2 dalies sudėtis yra formali, o jos požymiai – tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti – yra alternatyvūs, visgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra reikalaujamas papildomas pavojingumo elemento nustatymas, tai yra, kad asmuo turi turėti tyčią tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiuosius asmenis.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, I. G. savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, nepripažino. Nuteistoji I. G. pirmosios instancijos teisme dėl savo 2024 m. lapkričio 10 d. įkelto į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo ir garso įrašo paaiškino, kad jos padarytas įrašas negalėtų būti vertinamas kaip niekinantis žydų tautybės žmones ir žydų tautą. Ji neturi nieko prieš pačią žydų tautą ir apskritai pačius žydus, kaip žmones, ji žydų tautos neniekino, tiesiog jai nepatinka tas nuolatinis persekiojimas jų, pasisakymai. Įvardino žydus „blogiu“, „velniais“, nes jie persekioja, kaltina už kiekvieną pasisakymą. Ji palaiko R. Ž. idėjas, jis yra persekiojamas dėl antisemitinių pasisakymų. Visi žydai gyvena (duomenys neskelbtini), ji su jais nieko neturi bendro. Jos pasisakymas buvo nukreiptas į žmonių grupę, kurie persekiojo Ž. dėl tų pačių dalykų, pasisakymų, dėl to eilėraštuko, o ne į žydų tautą. Ji šiame įraše pasakė savo nuomonę (t. 4, b. l. 162–169). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. lapkričio 19 d. I. G. parodė, kad vaizdo įraše pasakė savo nuomonę, nieko nežemino ir nekurstė (t. 3, b. l. 152).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. G. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, paaiškino, kad ji savo 2024 m. lapkričio 10 d. į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ įkeltame vaizdo ir garso įraše sąvoką žydai vartojo apibūdinti ne tautą, bet valdžią, politinius dalykus. Jos įrašas – pasisakymas apie žydus buvo paskelbtas po R. Ž. pasisakymo, kuris plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje. Šis įrašas buvo kaip jos išvada po didelio R. Ž. puolimo, tiesiog tuo metu ji politiškai palaikė R. Ž.. Jos pasisakymu nebuvo skatinama kažką daryti žydų tautai. Savo vaizdo ir garso įrašu ji siekė išreikšti palaikymą R. Ž. ir lietuviams. Ji nesiekė įžeisti žydus. Tačiau šiuo pasisakymu galbūt galėjo įžeisti dalį žydų, bet tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus – kaip jis tuo metu jautėsi, ar jos pasisakymą priėmė asmeniškai. Jos žodžiai „prakeikti velniai, esat blogis“ – tai normalūs žodžiai, apibūdinantys blogus žmones. Tokiais žodžiais išreiškė savo neigiamą nuomonę apie persekiojimą, kurį organizuoja žmonės, prisidengdami antisemitizmu. Ji nepritaria, kas buvo padaryta žydų tautai, tai yra baisu. Savo pranešimu išreiškė nepritarimą perdėtam R. Ž. persekiojimui, kuris buvo eskaluojamas kaip antisemitas (t. 6, b. l. 150).

Siekiant išsiaiškinti, ar 2024 m. lapkričio 10 d. įkeltame į socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo įraše su prierašu „(duomenys neskelbtini)“ yra tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ir kurstoma diskriminuoti žydų tautą, smurtauti, fiziškai susidoroti su žydais, ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl eksperto (specialisto), teikiančio išvadas dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuria skatinama nesantaika dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kategorijai, išvados pateikimo (t. 2, b. l. 135–136). Gautoje 2024 m. gruodžio 17 d. eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog 2024 m. lapkričio 10 d. socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyroje paskelbtu vaizdo ir garso įrašu skelbiamos idėjos, kurių netiktų laikyti tiesioginiu skatinimu ar kurstymu su kuo nors susidoroti ar smurtauti prieš bet kokią nors žmonių grupę, skiriamą kokiu nors pagrindu, todėl šis komunikacijos aktas socialinio tinklo vartotojų atžvilgiu nelaikytinas skatinamuoju ir negali būti sėkmingas ar nesėkmingas. Šiuo komunikacijos aktu išsakoma neigiama nuomonė dėl žydų (kaip atskirų asmenų ir kaip tautos apskritai) veiklos Lietuvoje ir pasaulyje. Komunikacijos aktu skelbiamos idėjos, kurias tiktų laikyti neapykantos skleidimu (prakeikti velniai esat, jūs esat blogis). Komunikacijos aktu skelbiamos idėjos, kurias holokausto kontekste tiktų laikyti nacistinės Vokietijos įvykdytų genocido ar kitų nusikaltimų žmogiškumui menkinimu (už nieką tautų niekas taip nežudo) (t. 2, b. l. 139–141). Atlikus papildomą tyrimą, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2025 m. balandžio 16 d. eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos papildomos tyrimo pastabos: 1. Vaizdo ir garso įrašas nelaikytinas kurstomuoju komunikacijos aktu, nes juo niekaip nėra išreikštas tiesioginis kurstymas (skatinimas). Kaip jau minėta Eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), „kurstymą ir skatinimą apima skatinamieji šnekos aktai, kurie būna įvairių tipų...“, o šiuo atveju „pasakymas nėra nukreiptas į interneto socialinių tinklų vartotojus kaip į skatinamą veikti pasakymo adresatą“. Adresatas yra tik žydai apskritai, išskyrus juos, į nieką daugiau nesikreipiama. 2. Nėra aiškaus pagrindo teigti, kad šiuo komunikacijos aktu yra viešai pritariama SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams. Apie SSRS apskritai nekalbama, o minimas vokiečių susidorojimas su žydais traktuojamas kaip tuometinė visuomeninė sąlygą, kuri padėjo išlikti lietuvių tautai. Teiginiai, kad lietuviai esą pasinaudoję vokiečių holokausto politika savo nacionaliniams interesams įvertinti, savaime nereiškia pritarimo nacistinės Vokietijos įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiškumui arba karo nusikaltimams. 3. Žodžių junginys „šiurkštus menkinimas“ nėra pavartotas Eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nes iš tikrųjų nėra iki galo aiški šio teisinio termino reikšmė. Taigi papildomo tyrimo užduotyje keliamas klausimas dėl teisės akto, o ne buvusios išvados kalbinių ypatybių. Dabartinės lietuvių kalbos žodyno medžiaga rodo, kad šiuo atveju maždaug tiktų nebent perkeltinė leksinė žodžio reikšmė: šiurkštus: 5. prk. „neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus)“. Šiurkšti klaida. Šiurkštus įstatymų pažeidimas. Savo ruožtu, menkinimas: „nelaikymas svarbiu, vertingu“. Nuopelnų menkinimas. Žodžių junginio sintaksinė reikšmė (sintaksinis aspektas) rodo, kad būdvardis šiurkštus eina daiktiškai suvokiamo (daiktavardžiu pasakomo) dalyko menkinimas atributu (pažyminiu), rodo jo ypatybę. Pakeitus junginio žodžius sinonimine eile, matyti, kad pats teisinis terminas „šiurkštus menkinimas“ nėra nei sklandus, nei iki galo aiškus, plg. „neleistinas nelaikymas svarbiu“. Beje, to paties BK 170 straipsnio dviejose dalyse žodžių „menkinti, menkinimas“ buvo vengiama, per LAT'o praktiką veiksmų asmens arba žmonių grupės atžvilgiu įtvirtinti „niekinti, niekinimas“ ir „tyčiotis, tyčiojimasis“. 4. Komunikacijos akte skelbiamos idėjos, kurias holokausto kontekste tiktų laikyti nacistinės Vokietijos įvykdytų genocido ar kitų nusikaltimų žmogiškumui menkinimu („už nieką tautų niekas taip nežudo“), vis dėlto nelaikytinos šiurkščiu menkinimu ne tik dėl tik ką išsakytos teisinio termino nepakankamo aiškumo, bet pirmiausia dėl daugelio analizuojamame komunikacijos akte neaptartų, bet presupoziciškai akivaizdžių tuometinėje nacistinės Vokietijos valstybėje ar jos įtakoje buvusių visuomeninių sąlygų, priežastiniais ryšiais susijusių su holokaustu (t. 2, b. l. 146–149).

Ekspertas L. L., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino savo 2024 m. gruodžio 17 d. eksperto išvadą (duomenys neskelbtini) ir 2025 m. balandžio 16 d. papildomą eksperto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei paaiškino, kad jam pateiktas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo ir garso įrašas (susijęs su žydų problematika) nėra tiesiogiai skatinamojo pobūdžio. Iš kalbos priemonių visiškai nematyti, kad būtų skatinama smurtauti ar fiziškai susidoroti su žydų tauta. Peržiūrėtas pranešimo turinys buvo I. G. pasisakymas. Sąvoka „žydai“ mūsų visuomenėje su tautybe turi mažai ką bendro. Tai yra giluminė priežastis – kalbos išgalės, kurios, kaip ir visose kalbose, dalį dėlioja ant visumos ir visumą ant dalies. Kita priežastis – žydų tauta kaip presupozicinis fonas, tai yra pirmiausia stereotipai visuomenėje. Tiek žydų tauta, tiek žydai kaip sąvoka yra labai paveikūs šiems stereotipams. Šie dalykai yra labai supainioti, ir I. G. blaškosi tarp šių sąvokų. Čia nėra jokio antisemitizmo, čia yra antisionizmas – tai yra priešinimasis agresyviai (duomenys neskelbtini) valstybės politikai. Savo išvadoje jau rašė, jog I. G. šiame vaizdo ir garso įraše reiškia negatyvią nuomonę. Autorė, kalbėdama vaizdo ir garso įraše apie praėjusius šimtmečius, nelabai aiškiai vartoja žydų sąvoką. Tačiau jam yra aišku, kad I. G., kalbėdama apie šių dienų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) valstybės politikos veikimą įvardija sąvoka „žydai“. Čia žydų sąvoka yra plati, o klausimas yra pateiktas apie tautą. Čia užfiksuota išsakoma asmeninė neigiama nuomonė apie žydus kaip atskirus asmenis ir kaip tautą, jų veiklą Lietuvoje ir pasaulyje. Įraše yra skelbiama nuomonė, taip pat idėjos. Šių idėjų netiktų laikyti neapykantos skatinimu, nes pasisakymas nėra tiesiogiai skatinamasis. Šiuo pranešimu buvo skleidžiama neapykanta, tačiau nebuvo skatinimo. Kurstymas yra skatinimo rūšis, jis gali būti sėkmingas arba nesėkmingas, tačiau čia jo nėra. Savo išvadų lentelėje nurodė, kad „priešiška leksika viešai paskleista nuomone nesiekiama skatinti smurtauti ar fiziškai susidoroti su kuo nors“. Šia viešai paskleista I. G. nuomone, jos neigiamais jausmais ir neapykanta respondentai nebuvo tiesiogiai skatinami ar kurstomi. Aptardamas žydų sąvoką įvardijo dvi galimybes, kaip jas suprasti. Pirma, žydų sąvoka gali būti suprasta kaip tauta apskritai, su savo vaikais. Antra – žydų sąvoka gali būti suprasta kaip valdžia, vykdanti agresyvią politiką, bombarduojanti (duomenys neskelbtini). I. G. vartoja žydų sąvoką gana neapibrėžtai, todėl ir suvokimas gali būti platus, nevienareikšmis. Šiame kontekste visuomenė supras žydų sąvoką dvejopai, kiek žmonės turi informacijos, taip ir supras šią sąvoką (t. 6, b. l. 148–149).

Įvertinusi 2024 m. lapkričio 10 d. įkelto į socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo įrašo su prierašu „(duomenys neskelbtini)“ turinį, pačios nuteistosios I. G. viso proceso metu duotus parodymus (kad ji savo vaizdo ir garso įrašu žydų tautos neniekino, nesiekė įžeisti žydų ir neskatino kitų kažką daryti žydų tautai, ji tik siekė išreikšti palaikymą R. Ž., nes jis yra persekiojamas dėl antisemitinių pasisakymų, todėl jos pasisakymas buvo nukreiptas į žmonių grupę, kurie persekiojo R. Ž. dėl jo pasisakymų, dėl to eilėraštuko, o ne į žydų tautą), byloje esančias Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2025 m. balandžio 16 d. eksperto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. gruodžio 17 d. eksperto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (2024 m. lapkričio 10 d. socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyroje paskelbtu vaizdo ir garso įrašu skelbiamos idėjos, kurių netiktų laikyti tiesioginiu skatinimu ar kurstymu su kuo nors susidoroti ar smurtauti prieš bet kokią nors žmonių grupę, skiriamą kokiu nors pagrindu, todėl šis komunikacijos aktas socialinio tinklo vartotojų atžvilgiu nelaikytinas skatinamuoju ir negali būti sėkmingas ar nesėkmingas), taip pat apeliacinės instancijos teisme išsakytus eksperto L. L. paaiškinimus (kad I. G. vaizdo ir garso įrašas (susijęs su žydų problematika) nėra tiesiogiai skatinamojo pobūdžio, jame nėra skatinama smurtauti ar fiziškai susidoroti su žydų tauta, I. G. šiame vaizdo ir garso įraše reiškia negatyvią asmeninę nuomonę apie žydus kaip atskirus asmenis ir kaip tautą, jų veiklą Lietuvoje ir pasaulyje, šiuo pranešimu buvo skleidžiama neapykanta, tačiau šių jos idėjų netiktų laikyti neapykantos skatinimu, šia viešai paskleista I. G. nuomone, jos neigiamais jausmais ir neapykanta respondentai nebuvo tiesiogiai skatinami ar kurstomi), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios I. G. 2024 m. lapkričio 10 d. įkeltame į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. paskyrą 18 min. 14 sek. trukmės vaizdo įraše su prierašu „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotame pasisakyme buvo išsakoma neigiama I. G. nuomonė, bet nebuvo tiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo ar kurstymo susidoroti ar smurtauti prieš žydų tautybės žmones ir žydų tautą. Iš esmės nuteistoji niekinančia forma viešai išreiškė neigiamą požiūrį į kai kuriuos žydų tautybės asmenis (jos pačios teigimu, į tuos, kurie persekiojo R. Ž. dėl jo antisemitinių pasisakymų), tačiau jos pasisakyme nėra konkretaus neapykantos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui.

I. G. savo vaizdo ir garso įrašą su prierašu paskelbė socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ asmeninėje paskyroje, taip suprasdama, kad jos pasisakymas bus paskelbtas viešai ir bus laisvai prieinamas ne tik jos paskyrą nuolat stebintiems asmenims, kurių skaičius fiksuotas proceso metu – 2100, bet ir labai dideliam skaičiui kitų šio tinklo naudotojų, be to, byloje apklausti nukentėjusysis D. L. (t. 5, b. l. 21–23), liudytojai R. B. (t. 5, b. l. 134–136), A. B. T. (t. 5, b. l. 136–139), E. N. (t. 5, b. l. 139–140), L. L. (t. 5, b. l. 165–167) šį I. G. vaizdo ir garso įrašą vertino kaip neapykantos kalbą, nukreiptą prieš žydų tautybės asmenis, tačiau iš bendro pasisakymo turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog I. G. turėjo tiesioginę tyčią skatinti neapykantą bei diskriminaciją žydų tautybės žmonių ar žydų tautos atžvilgiu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad I. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje, todėl ji dėl šios veikos išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo ir I. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje

Nuteistoji I. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 283 straipsnio 1 dalį, nes buvo padarytas vaizdo įrašas su kvietimu perkeltine prasme atvykti į debatus su atributika ar apsilankyti pas A. T., tačiau niekas net neketino vykti ir ką nors daryti ir niekas nieko nedarė, jos padarytas vaizdo įrašas – tai tik priemonė dėl politinių konkurentų atgrasymo nuo neadekvataus puolimo, žeminimo, niekinimo ir šmeižto. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl I. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamu nuosprendžiu I. G. yra nuteista už tai, kad ji pasikėsino išprovokuoti riaušes, tai yra 2024 m. spalio 8 d. 19.40 val. socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilyje bei viešai prieinamoje „(duomenys neskelbtini)“ platformoje patalpino 33 min. 55 sek. trukmės vaizdo ir garso įrašą „(duomenys neskelbtini)“ su prierašu: „(duomenys neskelbtini)“, kuriame atvirai kviesdama smurtauti prieš 2024 m. spalio 11 d. 20.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje, vyksiančių (duomenys neskelbtini) rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų ir sąrašų lyderių Debatuose dalyvaujančius ir juos organizuojančius asmenis viso pasisakymo turiniu ir konkrečiais žodžiais pasikėsino išprovokuoti į Debatus atvyksiančius asmenis sukelti riaušes ir taip sutrukdyti šiems Debatams įvykti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pradėjus ikiteisminį tyrimą policijos pareigūnų iniciatyva vaizdo ir garso įrašų transliacijos buvo blokuotos, o I. G. laikinai sulaikyta.

Pagal BK 283 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas, kas riaušių metu smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką. Taigi komentuojamo nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka, papildomu objektu gali būti žmogaus sveikata, orumas ir (ar) nuosavybė. Šis nusikaltimas gali būti padaromas: 1) organizuojant žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką; 2) išprovokuojant žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką; 3) smurtaujant, niokojant turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidžiant viešąją tvarką sambūryje kartu su kitais žmonėmis. Bet kurios iš paminėtų veikų padarymas sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal BK 283 straipsnio 1 dalį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, I. G. savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Nuteistoji I. G. pirmosios instancijos teisme dėl savo 2024 m. spalio 8 d. įkelto į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilį bei viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą 33 min. 55 sek. trukmės vaizdo ir garso įrašo paaiškino, kad ji neorganizavo jokių riaušių, ji vaizdo įrašą padarė taip, kad visi žmonės suprastų, jog ji kalba perkeltine prasme, kad čia yra tik žodinis grasinimas. Įkeldama šį įrašą ji siekė atgrasyti nuo jos persekiojimo socialinėje erdvėje, nuo šmeižimo viešų asmenų. Ji neturėjo ketinimo sutrukdyti debatus, čia buvo tiesiog ekspromtinis toks emocijų išreiškimas (t. 4, b. l. 162–169). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. spalio 11 d. I. G. parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kad ji kvietė žmones klausyti debatų, kurie vyko (duomenys neskelbtini) 2024 m. spalio 11 d. 20.00 val. Žodžius pasiimti beisbolo lazdas, šakes ir kitus dalykus, viską, ką galima panaudoti tiesioginiam susidorojimui debatuose, tikrai pasakė, tačiau šie žodžiai buvo panaudoti kaip metafora. Ji netiki, kad žmonės tai išgirdę eitų kažką ir darytų, ji to nesiekė (t. 3, b. l. 142–145).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. G. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, paaiškino, kad ji neketino važiuoti į debatus. Tai buvo jos politinis žingsnis – žinutė, kad atkreiptų žmonių dėmesį į esančias problemas. Ji nieko neorganizavo, niekas neįvyko. Pačiuose debatuose net nebuvo imtasi saugumo priemonių. Ji padarė vaizdo ir garso įrašą dėl rimtų priežasčių, nes yra pakankamai didelės problemos dalyvauti rinkimuose, jeigu tu esi sąžiningas ir doras žmogus, nepriklausantis ilgametėms tam tikroms politinėms partijoms, kurios turi įdirbį ir biudžetus. Tokiam žmogui yra labai sudėtinga pasirodyti viešumoje, pasisakyti. Ji patyrė, kokios yra ribotos galimybės žmogui demokratiškai, gražiai dalyvauti rinkimuose. Todėl jos įrašas buvo rezultatas visų tų įvykių. Konfliktas su A. T. įvyko po jos pasisakymų tiesioginiame eteryje apie (duomenys neskelbtini) rėmimą. Ji turi teisę išreikšti savo poziciją dėl (duomenys neskelbtini) rėmimo (išsakė, kad nereikia remti karo, kuris skatina didesnį karą, ginklų karinę pramonę). Buvo paimtas jos pasisakymas šia tema debatuose „(duomenys neskelbtini)“, kurie vyko (duomenys neskelbtini) bibliotekoje. Šie debatai nebuvo niekinantys, tiesiog ji pasisakė, kad yra prieš. Jos pasisakymas buvo iškirptas ir išplatintas internete, A. T. kanale ir kitur. Šis jų veiksmas paskatino neapykantą jai. Žmonės pradėjo rašinėti jai asmenines žinutes, jų sulaukė labai daug. Po šito konflikto ji padarė šį pranešimą. Jai reikėjo kažkaip kovoti su žmonių neigiamais komentarais, ji negalėjo kreiptis į prokuratūrą, kad jai žmonės rašo neigiamus komentarus. Ji kvietė žmones atvykti į renginį, nes rinkimų metu yra labai mažai viešinama apie vykstančius debatus, ir norėjo, kad žmonės atvyktų į renginį. Nesitikėjo, kad jos žinutė taip plačiai išplis. Kvietė atsivežti beisbolo lazdas, dalgius ir šakes perkeltine prasme, juk niekas jų šiais laikais neturi. Niekas ir neatėjo su dalgiais, šakėmis, beisbolo lazdomis. Žmonės nėra kvaili, jos kvietimo nesuprato tiesiogiai. Jos tikslas buvo atkreipti žurnalistų ir visuomenės dėmesį. Kalbėdama apie A. T. automobilį, norėjo perduoti tik žinutę, kad žmogus peržengė ribas. Už jo stovi valstybės politikai ir populiarios partijos, bet tai nereiškia, kad jis yra neliečiamas ir su žmogumi gali daryti, ką nori. Vaizdo įraše ji sakė „fejerverką palikti“ – tai nereiškia kažką blogo padaryti, juk nedraudžiama leisti fejerverkų. Išsakytu grasinimu ji gynėsi, kad žmonės nustotų ją skriausti, persekioti. Šis vaizdo ir garso įrašas buvo adresuotas T. ir apskritai žmonėms, su kuriais ji susidūrė. Ji nenorėjo, kad jie jos grasinimą suprastų kaip realų, nebuvo net tokios minties. Įraše apie beisbolo lazdas jos mintis buvo gražiai atrodyti ir ištransliuoti žinutę, kad jie yra pikti dėl vykdomos politikos, kišamų tų pačių politikų veidų, kad neįmanoma naujam žmogui ateiti į politiką. Niekas į juos nekreipia dėmesio, rinkimų komisija ignoruoja jų skundus, jeigu už jų nestovi politinė partija. Ji neturi jokių duomenų, kad žmonės jos raginimą ateiti su dalgiu ir šakėmis suprato tiesiogiai. Niekas nesuprato tiesiogiai, kad ji kvietė ateiti į debatus su minėtais įrankiais. Ji neketino vykti į debatus ir daryti kažko piktybiško, nes, jei būtų planavusi, tuomet būtų ten vykusi. Žmonės debatus matė, peržiūros buvo gal 10 kartų didesnės negu įprasta – ji savo tikslą pasiekė (t. 6, b. l. 150–152).

Kaip matyti iš nuteistosios I. G. parodymų viso proceso metu, ji teigia, kad savo 2024 m. spalio 8 d. į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilį bei į viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą įkeltu vaizdo ir garso įrašu ji jokių riaušių neprovokavo ir neorganizavo, neturėjo ketinimo sutrukdyti debatus, kurie vyko (duomenys neskelbtini) 2024 m. spalio 11 d. 20.00 val., ji kalbėjo perkeltine prasme, ji norėjo, kad visi suprastų, jog tai tik grasinimas, siekiant atgrasyti nuo jos persekiojimo socialinėje erdvėje, nuo šmeižimo, jos raginimas pasiimti beisbolo lazdas, šakes ir kitus dalykus, viską, ką galima panaudoti tiesioginiam susidorojimui debatuose, buvo pavartotas kaip metafora. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant, ar asmens išsakyti žodžiai ir pasisakymo turinys vertintini kaip pasikėsinimas išprovokuoti riaušes, labai svarbu, kaip šiuos išsakytus žodžius suprato ir vertino kiti asmenys.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl šio I. G. 2024 m. spalio 8 d. į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilį bei į viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą įkelto vaizdo ir garso įrašo 2024 m. spalio 8 d. policijos įstaigoje gauti A. Š. (elektroniniu laišku) bei A. B. T. (per policijos elektroninių paslaugų sistemą www.epolicija.lt) pranešimai (BIRT ataskaitų žiūryklės išrašas (ROIK (duomenys neskelbtini), ROIK (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 137–139, 142,195–196, 2 t., b. l. 1–5, 28).

Liudytojas A. B. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2024 m. spalio 8 d. jis, susipažinęs su I. G. vaizdo įrašu, suprato, kad ji kviečia su šakėmis ir su beisbolo lazdomis eiti, išvaikyti ruošiamų priešrinkiminių debatų dalyvius, kadangi, pasak I. G., policininkai yra atleisti ir dėl to nebus, kas juos gina. Taip pat ji aiškiai įvardijo, kad kviečia tiesioginiam susidorojimui su politikais ir po to dar papildė ir apie jį tiesiogiai – ji kalbėjo apie tai, kad reikia užsukti pas T. į „(duomenys neskelbtini)“, pažiūrėti, kaip langai dūžta, klausė, gal kas žino, su kokiu automobiliu jis (A. B. T.) važiuoja, kad išvažiuodami iš (duomenys neskelbtini) paliktų fejerverką. Jis šį vaizdo įrašą vertino pakankamai rimtai, kad tai yra realu, labai konkretu, tai yra kvietimas veikti, nes I. G. turi nemažą galimų sekėjų ratą ir tuo metu buvo pakankamai įtemptas laikas prieš (duomenys neskelbtini) rinkimus, tiesiog sunku pasakyti, kam šaus į galvą išgirdus tokį kvietimą juo pasinaudoti. Todėl jis kreipėsi į policiją (t. 5, b. l. 136–139).

Liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis elektroniniu laišku pranešė policijai apie grasinius. Šis I. G. įrašas jį neramino, nes ji labai akivaizdžiai ragino bendraminčius susidoroti su žmonėmis, kurie (duomenys neskelbtini) aikštėje bus prieš (duomenys neskelbtini) rinkimus vykstančiuose debatuose, kurie turi kitokią nuomonę, ragino atsinešti šakes, beisbolo lazdas, kažkaip panašiai, ir po to ji dar grasino, kad apsilankys, kur yra įsikūrę „(duomenys neskelbtini)“, ir išdaužys langus, ir taip pat domėjosi, gal kas žino, kaip atrodo A. T. automobilis, su tokia potekste, kaip atsimena, kad surengs fejerverkus ar kažkaip uždegs jį ir panašiai. Kaip supranta, raginimai susidoroti buvo nukreipti ne tik į debatuojančius, bet ir į visus dalyvaujančius žmones. I. G. tuo metu, kaip suprato, buvo labai žinoma vien savo pasisakymais ir jos toks elgesys tikrai galėjo sukelti labai neigiamas pasekmes. Tas I. G. įrašas labai stipriai išplito, nes jį matė labai daug kartų ir televizijoje, ir žiniose daug kartų buvo pakartota, ir per „(duomenys neskelbtini)“ kanalą (t. 5, b. l. 155–157).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis D. G. parodė, kad I. G. vaizdo ir garso įrašą pamatė socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“, I. G. paskyroje, tačiau vėliau tas įrašas paplito įvairiausiuose internetiniuose puslapiuose ir susilaukė labai didelio matomumo. Šis įrašas buvo apie kvietimą atvykti į debatus. Jo požiūriu, tai tikrai labai blogas įrašas. Problema yra ta, kad tai yra viešoje erdvėje paskelbtas įrašas, jis pasiekė daug žmonių ir, be abejo, piktavalių galvose kartais tai gali atliepti tam tikrus jų lūkesčius ir galbūt jie gali pasinaudoti tam tikra aplinkybe padaryti tuos dalykus, kas buvo kviečiama padaryti I. G. įraše. Tai buvo kvietimas atvykti į politinių debatų paskutinį filmavimą ir ten „suvedinėti sąskaitas“. Tai buvo finaliniai debatai, į kuriuos buvo kviečiami visų partijų lyderiai. Tas I. G. įrašas buvo plačiai aptarinėjamas ne tik visuomenėje, bet ir partijos viduje. Spaudoje, televizijoje, socialinėje erdvėje buvo labai daug įvairiausių pasidalinimų, reakcijų, komentarų apie būtent tą įvykį ir įrašą, tai leidžia teigti, kad šis įrašas susilaukė didelio atgarsio visuomenėje (t. 5, b. l. 18–21).

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. B. parodė, kad jos matytame I. G. vaizdo ir garso įraše, visų pirma, buvo kurstoma neapykanta ir raginimas pasiimti beisbolo lazdas susidorojimui ir važiuoti į būsimą renginį, kuris buvo organizuojamas spalio 11 d. buvusiose (duomenys neskelbtini) patalpose. Jie sureagavo į tą viešą nesantaikos kurstymą ir bandymą susidoroti, kreipėsi į policiją, kuri jau žinojo apie šį vaizdo įrašą ir juos informavo, kad tyrimas jau pradėtas, kad veiksmai vykdomi. Šis I. G. įrašas sukėlė jai didžiulį nerimą, nes jei žmogus imasi, inicijuoja, kviečia pasiimti šakes, lazdas, tai yra elementarus nesantaikos kurstymas. Iš tiesų, natūraliai kilo susirūpinimas, kad tai gali įvykti, nes politinių partijų susirinkimas iš tikrųjų buvo rengiamas. Emocinės išraiškos, jos pasitaiko, bet ne kvietimas pasiimti lazdas, jau rengimasis daryti tam tikrus veiksmus (t. 5, b. l. 134–136).

Vertinant pirmosios instancijos teisme apklaustų nukentėjusiojo D. G. ir liudytojų A. B. T., A. Š., R. B. parodymus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad visi apklausti asmenys 2024 m. spalio 8 d. į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilį bei į viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą įkelto vaizdo ir garso įrašo turinį suprato kaip aiškų kvietimą (raginimą) atvykti su beisbolo lazdomis, šakėmis, dalgiais viešai smurtauti (susidoroti) (duomenys neskelbtini) buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksiančiuose (duomenys neskelbtini) rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų ir sąrašų lyderių debatuose. Analizuojant patį I. G. įrašą ir jame užfiksuotų pasisakymų turinį, akivaizdu, kad I. G. ne perkeltine prasme, o tiesiogiai kreipiasi į visus Lietuvos žmones („Kviečiu ir visus mūsų Lietuvos žmones“) ir kviečia juos atvykti į 2024 m. spalio 11 d. 20.00 val. (duomenys neskelbtini) buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksiantį rinkimų debatų renginį ir su savimi atsivežti daiktus, kuriuos būtų galima panaudoti susidorojimui („beisbolo lazdas, šakes, dalgius, nu žodžiu, tai, ką turit namuose, ką galima panaudoti, nu jau kaip sakant susidorojimui, tiesioginiam“), taip pat kviečiama dar prieš debatus užsukti pas A. T. į „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir išdaužyti langus („pažiūrėsim kaip langai dūžta“). Be to, šiame įraše, kviečiant (raginant) ir drąsinant imtis jos siūlomų veiksmų, I. G. taip pat pamini, kad policijos pareigūnų nebus daug, nes jie yra atleisti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios I. G. teiginiai, kad ji savo vaizdo ir garso įrašu jokių riaušių neprovokavo, neturėjo ketinimo sutrukdyti debatus, ji kalbėjo perkeltine prasme, ji norėjo, kad visi suprastų, jog tai tik grasinimas, jos raginimas pasiimti beisbolo lazdas, šakes ir kitus dalykus buvo pavartotas kaip metafora, laikytini nuteistosios pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad nuteistosios I. G. veiksmų pavojingumą didina tai, kad minimas įrašas 2024 m. spalio 8 d. buvo įkeltas į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ bei į viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą, kur jį galėjo pamatyti ir išgirsti neribotas skaičius žmonių, šis įrašas susilaukė plataus atgarsio visuomenėje, buvo platinamas ir aptarinėjamas įvairaus pobūdžio visuomenės informavimo priemonėse, taip pat labai svarbus ir šio įrašo paviešinimo kontekstas – šis įrašas sukurtas ir įkeltas į viešą elektroninę erdvę visuomenei jautriu laikotarpiu – likus nedaug laiko iki rinkimų į (duomenys neskelbtini), kai visuomenės susidomėjimas politinėmis temomis yra akivaizdžiai padidėjęs. Be to, pati I. G. įrašo paviešinimo metu buvo kandidatė į (duomenys neskelbtini) narius. Ši I. G. veika nebuvo baigta dėl nuo I. G. valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pradėjus ikiteisminį tyrimą policijos pareigūnų iniciatyva vaizdo ir garso įrašų transliacijos buvo blokuotos, o I. G. laikinai sulaikyta. Nors apeliaciniame skunde I. G. nurodo, kad niekas neorganizavo kažką daryti, ji iš sulaikymo buvo paleista likus daugiau nei 5 valandoms iki debatų pradžios, todėl, jei būtų realiai ką nors organizavusi, būtų galėjusi netrukdomai ten nuvykti, 2024 m. spalio 11 d. debatai vyko sklandžiai, niekas neatėjo ir nieko neatsinešė, tačiau šie nuteistosios argumentai jos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. I. G. nuteista už tai, kad pasikėsino išprovokuoti riaušes, o ne kad jas organizavo ar išprovokavo, tai yra ji nuteista už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, o ne už baigtą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, I. G. kaltei pasikėsinus išprovokuoti riaušes pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent I. G.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji I. G. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia. Nuteistosios I. G. elgesys, patalpinant 2024 m. spalio 8 d. į socialinį tinklą „(duomenys neskelbtini)“ I. G. profilį bei į viešai prieinamą „(duomenys neskelbtini)“ platformą vaizdo ir garso įrašą, kuriame tiesiogiai įrašo stebėtojus kviečiama viešai smurtauti (duomenys neskelbtini) buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksiančiuose (duomenys neskelbtini) rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų ir sąrašų lyderių debatuose, patvirtina, kad I. G. suprato, jog savo pasisakymo turiniu kėsinasi išprovokuoti riaušes. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 12 d. nuosprendį šioje dalyje ir priimti naują nuosprendį – I. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 283 straipsnio 1 dalį išteisinti, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. G. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik I. G. atliktus neteisėtus veiksmus, bet ir vertindamas visą susidariusią situaciją. Nuteistosios I. G. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ji nepagrįstai pripažinta kalta padarius jai šią inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai I. G. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir šioje dalyje naikinti teismo sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. G. nurodo, kad jai nebuvo suteikta galimybė gintis, pateikti įrodymus ir faktus, pagrindžiančius jos nekaltumą, nes iš jos buvo konfiskuotas kompiuteris, todėl ji juo negalėjo naudotis ginantis teisme ir panaudoti jame esančią medžiagą ir dokumentus, patvirtinančius jos nekaltumą. 2026 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje teisėjų kolegijai nutarus byloje atlikti įrodymų tyrimą ir siekiant užtikrinti nuteistosios I. G. teisę į gynybą, buvo nutarta paprašyti I. G. priklausantį kompiuterį iš jo saugojimo vietos perduoti Šiaulių apygardos teismui ir suteikti nuteistajai galimybę susipažinti su kompiuteryje esančiais duomenimis ir pasiimti jai šios bylos išsprendimui reikšmingus duomenis (t. 6, b. l. 123–124). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2026 m. gegužės 18 d. Šiaulių apygardos teismui Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus atstovas pateikė teismui I. G. kompiuterį „Apple“, klaviatūrą, maitinimo laidą ir kompiuterio valdymo pelę (t. 6, b. l. 134) ir I. G. buvo sudaryta galimybė atvykus į teismą 2026 m. birželio 1–4 dienomis iš kompiuterio išsiimti jos gynybai reikalingą medžiagą (t. 6, b. l. 137).

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. G. nurodo, kad be jos sutikimo jai buvo paskirtas valstybės garantuojamas advokatas Valdas Kairys, kuris per visą teismo procesą tik vieną kartą susisiekė su ja ir tik tam, kad praneštų, jog liudytoja (duomenys neskelbtini) narė R. B. nusišalina nuo bylos, jis nė karto nepateikė ir net nepadėjo jai surašyti jokių prašymų, ji viską darė pati. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Viena teisės į teisingą teismą užtikrinimo priemonių yra asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turėti advokatą. Šią teisę įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatą, yra konstatavęs, kad šioje nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą; ši teisė yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Teisė turėti advokatą yra įtvirtinta ir BPK 21, 22, 50 straipsniuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 50–52 straipsniuose nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka. BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, kaltinamajam suteikiama teisė į jo pasirinktą gynėją, tačiau šios nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė būtent į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji gali būti ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo interesus (Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992). Nurodytoje byloje EŽTT taip pat išaiškino, kad pagrįstas gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš jo valią, paremtas reikšmingais ir pakankamais motyvais, nepažeidžia EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565/2013).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas dar nepradėjus nagrinėti baudžiamosios bylos teisiamajame posėdyje ne kartą nuteistąją supažindino su jos teise pasirinkti (pagal susitarimą ar paskirtą Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) ir į teisiamąjį posėdį pasikviesti sau tinkamą gynėją (t. 4, b. l. 137–139, 150), pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, 2025 m. rugsėjo 15 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja taip pat priminė nuteistajai jos teisę turėti pasirinktą gynėją ir klausė I. G., ar jai reikalingas gynėjas (t. 4, b. l. 161, 169). Tačiau nuteistoji teismui atsakė, kad gynėjas advokatas jai nereikalingas (t. 4, b. l. 161), taip pat pati nepasirinko ir nepasikvietė sau tinkamo gynėjo ir nesikreipė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydama paskirti jai gynėją. 2025 m. rugsėjo 15 d. teisiamojo posėdžio metu I. G., nesilaikant proceso tvarkos, pažeidžiant posėdžio tvarką, nuolat komentuojant ir trukdant nukentėjusiajam R. G. duoti paaiškinimus, teismas, vadovaudamasis BPK 259 straipsnio 1 dalimi, laikinai pašalino I. G. iš teismo posėdžio salės iki posėdžio pabaigos (t. 4, b. l. 170) ir atsižvelgęs į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad I. G. teisinio išsilavinimo neturi ir be gynėjo pagalbos jos teisės ir teisėti interesai nebus reikiamai ginami, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, pripažino, jog gynėjo dalyvavimas šioje byloje būtinas, ir priėmė nutartį kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad baudžiamojoje byloje kaltinamajai I. G. antrinei teisinei pagalbai suteikti būtų parinktas gynėjas (t. 4, b. l. 183). 2025 m. rugsėjo 16 d. raštu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo teismą, kad byloje teisinę pagalbą teikti I. G. parinktas advokatas Valdas Kairys (t. 4, b. l. 186). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nagrinėjant baudžiamąją bylą ginti kaltinamąją I. G. skirtas advokatas Valdas Kairys (t. 4, b. l. 188). Atsižvelgus į šias nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisinę pagalbą teikti I. G. paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą advokatą Valdą Kairį, nesant tam pakankamai motyvuotam pagrindui arba kad tai nepagrįstai suvaržė įstatymo garantuojamas kaltinamosios teises. Priešingai, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo kaltinamajai I. G. antrinei teisinei pagalbai suteikti kreipėsi, siekdamas užtikrinti, kad I. G. teisės ir teisėti interesai būtų tinkamai ginami. Nuteistoji I. G. nebuvo sudariusi susitarimo dėl gynybos su savo pasirinktu advokatu, tai yra nebuvo pasirinkusi sau tinkamo gynėjo (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 2 dalis). Nors skunde nuteistoji nurodo, kad jai paskirtas advokatas netinkamai atliko savo pareigas ir nesuteikė jai reikiamos teisinės pagalbos, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad I. G., norėdama pakeisti advokatą ar pranešti apie netinkamą jo pareigų vykdymą, būtų pati kreipusis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

Apeliaciniame skunde I. G. nurodo, kad ji kaltinamoji yra pirmą kartą gyvenime, tačiau nei teisėja, nei prokurorė, nei advokatas nesiteikė jos supažindinti su teismo procesu ir teismo posėdžio tvarka. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog pagal BPK 258 straipsnio 3 dalies nuostatas teismo posėdžio tvarką teismo posėdžių salėje užtikrina bei ją nustato bylą nagrinėjantis teisėjas (teisiamojo posėdžio pirmininkas). Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistoji I. G., pirmosios instancijos teismas 2025 m. spalio 6 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistajai išaiškino, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme reglamentuoja BK ir BPK nuostatos, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, kad teisinis reglamentavimas nenumato galimybės teismui nagrinėjimo teisme dalyviams teikti posėdžio tvarkos taisykles raštu ir panašiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad praėjusio teisiamojo posėdžio metu I. G. buvo išaiškintos tiek jos (kaltinamosios), tiek nukentėjusiųjų teisės ir pareigos, numatytos BPK, ir I. G. nurodė, kad teisių ir pareigų apimtis jai yra aiški. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasiūlė nuteistajai, esant neaiškumams ir klausimams, kreiptis į paskirtą gynėją advokatą, kuris atsakytų į kylančius klausimus (t. 5, b. l. 4–5).

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. G. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jai nebuvo leista nei pasisakyti, nei užduoti klausimų, ji buvo visiškai ignoruojama, jai nebuvo leista dalyvauti teismo procese.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme buvo išklausyti nuteistosios paaiškinimai dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų (t. 4, b. l. 162–169), ji aktyviai dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, reiškė prašymus, tačiau už nepagarbą teismui ir posėdžio tvarkos nesilaikymą 2025 m. lapkričio 25 d. teisiamojo posėdžio metu teismas, vadovaudamasis BPK 259 straipsnio nuostatomis, kaltinamąją I. G. po pakartotinio įspėjimo dėl proceso tvarkos ir drausmės teismo posėdžio metu nesilaikymo pašalino iš teismo posėdžių salės iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (t. 5, b. l. 76).

Pažymėtina, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą, greitą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Kaltinamajam ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintais asmens teisių apsaugos pagrindais. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta kaltinamojo teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese, turėti laiko ir galimybių pasirengti gynybai, teisė pačiam apklausti liudytojus. Teisė dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra viena esminių kaltinamojo procesinių garantijų. Šios teisės užtikrinimas sudaro galimybes efektyviausiu būdu įgyvendinti kaltinamajam priklausančias procesines teises ir prisideda prie teisingo teismo baigiamojo procesinio sprendimo priėmimo. Todėl pagrindinė bylos nagrinėjimo teisme taisyklė yra ta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama kaltinamajam dalyvaujant. Nedalyvaujant kaltinamajam byla gali būti nagrinėjama tik tuo atveju, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą (BPK 246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-495/2024).

BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, kuris, nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo, vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Kai kaltinamajam įrodymų tyrimo metu leista grįžti į posėdžių salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas praneša apie jo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus ir suteikia teisę duoti paaiškinimus dėl jų. Nuosprendis kaltinamajam paskelbiamas jo akivaizdoje arba perskaitomas tuoj po jo paskelbimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad kaltinamasis iš posėdžių salės gali būti pašalintas laikinai ar visam laikui, nenurodo, kokiais atvejais toks pašalinimas turėtų būti laikinas, o kokiais – visam laikui. Tačiau taikomos poveikio priemonės griežtumas suponuoja tai, kad pašalinimas visam laikui gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja pagrįstas manymas, kad kaltinamasis ir toliau elgsis taip, kad bylos nagrinėjimas bus neįmanomas ar iš esmės pasunkintas. Pažymėtina, kad šios poveikio priemonės paskirtis yra užtikrinti sklandžią bylos nagrinėjimo teisme eigą, o ne nubausti kaltinamąjį už posėdžio tvarkos pažeidimus ar parodytą nepagarbą teismui. Taikant BPK 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikiną ar visišką kaltinamojo pašalinimą iš teismo posėdžių salės nagrinėjant jo paties bylą, minėtos kaltinamojo teisės akivaizdžiai suvaržomos. Todėl ši poveikio priemonė turėtų būti motyvuota, proporcinga padarytam pažeidimui ir taikoma išnaudojus galimybes nuraminti pažeidėją, išaiškinus kaltinamajam šios priemonės padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2012, 2K-244-495/2024).

EŽTT praktikoje kaltinamojo pašalinimas iš teismo salės vertinamas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), taikomą kartu su šio straipsnio 3 dalies c (teisė gintis pačiam ar per gynėją) ir d (teisė apklausti liudytojus) punktais (2012 m. gegužės 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5826/03, ir joje nurodoma EŽTT praktika). Šiame kontekste EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad orumo, tvarkos ir deramo elgesio taisyklių laikymasis teismo salėje turi esminę reikšmę tinkamam teisingumo vykdymui, o tai, kad kaltinamasis akivaizdžiai nepaiso elementarių tinkamo elgesio standartų, negali ir neturi būti toleruojama. Tačiau pagal EŽTT praktiką net ir tuo atveju, kai asmens elgesys gali pateisinti jo pašalinimą iš teismo salės, toks pašalinimas atitinka nurodytas Konvencijos nuostatas tik su sąlyga, kad galima padaryti neabejotiną išvadą, jog asmuo sąmoningai atsisako teisės dalyvauti teismui nagrinėjant jo bylą. Šios teisės atsisakymas turi būti lydimas minimalių garantijų, atitinkančių jos svarbą, ir neprieštarauti svarbiam viešajam interesui. Asmuo, pašalintas iš teismo salės, gali būti laikomas neabejotinai atsisakiusiu atitinkamų procesinių teisių tik tuo atveju, kai jis gali pagrįstai numatyti tokius savo netinkamo elgesio procesinius padarinius. Taigi bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo išaiškinti jam šiuos padarinius taip, kad asmuo juos suprastų ir turėtų galimybę atitinkamai pasirinkti tolesnio elgesio variantą (t. y. laikytis tvarkos ar toliau jos nesilaikyti rizikuojant būti pašalintam iš teismo posėdžių salės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-495/2024).

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme 2025 m. rugsėjo 15 d., spalio 6 d., lapkričio 25 d. teisiamųjų posėdžių metu I. G. ne kartą buvo įspėta dėl netinkamo elgesio, kartu jai išaiškinta, kad ji gali būti pašalinta iš posėdžių salės iki nuosprendžio paskelbimo ar trumpesniam laikui, kad jai gali būti taikomos BPK 163 straipsnyje nustatytos prievartos priemonės – bauda arba areštas. Kaip minėta, 2025 m. lapkričio 25 d. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad I. G. teismo jau daug kartų buvo įspėta, į pareikštus įspėjimus nereagavo ir toliau pažeidinėjo teisiamojo posėdžio tvarką, trukdė teismo darbą, replikavo proceso dalyviams, vadovaudamasis BPK 259 straipsnio nuostatomis, protokoline nutartimi nutarė pašalinti I. G. iš teisiamojo posėdžio salės iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (t. 5, b. l. 76). Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaltinamajai esant pašalintai iš teismo salės, I. G. interesams atstovavo jai paskirtas gynėjas advokatas Valdas Kairys, kuris aktyviai dalyvavo procese, uždavė klausimų liudytojams, taip užtikrindamas kaltinamosios teisę į gynybą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nutarusi atlikti byloje įrodymų tyrimą, iš naujo išklausė nuteistosios I. G. paaiškinimus dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nei nuteistoji, nei jos gynėja nepateikė prašymų dėl galimybės užduoti papildomų klausimų proceso dalyviams, apklaustiems pirmosios instancijos teisme I. G. nedalyvaujant teismo posėdyje.

Taigi, teisėjų kolegija, esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, kai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu I. G. elgėsi netinkamai, nepagarbiai ir įžūliai, daro išvadą, kad bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai ėmėsi BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytų kaltinamąją drausminančių priemonių. Tokių priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintas kaltinamosios teisių suvaržymu, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad viso teisminio bylos nagrinėjimo metu jos interesams atstovavo jai paskirtas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Kartu pažymėtina ir tai, kad nors, pagal BPK 246 straipsnį, kaltinamosios dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra privalomas, tačiau tai jai nesuteikia teisės trukdyti nagrinėti bylą, įžeidinėti proceso dalyvius ir kitaip netinkamai elgtis. Dalyvaudama teisiamajame posėdyje kaltinamoji turi laikytis drausmės, pagarbiai elgtis, vykdyti bylą nagrinėjančio teisėjo nurodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-696/2016).

Dėl nuteistajai I. G. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. G. nurodo, kad jai paskirtos bausmės yra neadekvačios. Teisėjų kolegijai šiuo nuosprendžiu nusprendus I. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, o pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ją išteisinti, pasisakoma tik dėl bausmės I. G., paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 283 straipsnio 1 dalyje, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas I. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė areštu 40 parų. Skirdamas bausmę I. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad I. G. pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 283 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), veikė tyčia, į kaltininkės asmenybę – į tai, kad I. G. yra vidutinio amžiaus, anksčiau neteista (t. 3, b. l. 33–36), bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 28–32; t. 4, b. l. 43–46), yra įregistravusi individualią veiklą (t. 3, b. l. 26–27), oficialių duomenų apie gaunamas pajamas nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra nuteistosios I. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistosios I. G. atžvilgiu bus pasiekti jai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą arešto bausmę, kurios dydis mažesnis už arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimus, vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajai I. G. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (areštas 40 parų) nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai I. G. už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 12 d. nuosprendį dėl nuteistajai paskirtos bausmės nėra pagrindo.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

BK 75 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad trumpalaikis laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, todėl esant galimybei būtina siekti išsaugoti asmens teigiamus socialinius ryšius bei siekti jo veiksmingos resocializacijos kitais būdais. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad I. G. yra neteista, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pirmą kartą, byloje nėra duomenų, kad I. G. atžvilgiu būtų priimta kitų apkaltinamųjų nuosprendžių (įsiteisėjusių), teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių pasiekimui nebūtina I. G. izoliuoti nuo visuomenės. Trumpalaikis laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo atveju nuteistosios taisymosi procesui turėtų neigiamas pasekmes, taip pat darytų neigiamą įtaką nuteistosios turimiems darbiniams ir socialiniams ryšiams. Bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas. Bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, esant anksčiau aptartų duomenų ir aplinkybių visumai, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams neprieštarauja.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą ir atsižvelgusi į nurodytą reglamentavimą, mano, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus arešto atlikimo, tokiu būdu neizoliuojant I. G. nuo visuomenės, o sudarant galimybę jai pasitaisyti ir toliau užsiimti darbine veikla. Be to, I. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ji padarė naują nusikalstamą veiką ar būtų bausta administracine tvarka.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas I. G. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, paskirtos arešto bausmės vykdymą. Įvertinus I. G. padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, jos asmenybę, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir I. G. už nusikalstamą veiką paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui, netaikant intensyvios priežiūros. Atsižvelgiant į tai, jog, I. G. teigimu, ji turi verslą, užsiima renginių organizavimu (t. 6, b. l. 151), tikslinga bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skirti I. G. įpareigojimą: per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas įpareigojimas teigiamai paveiks nuteistosios elgesį bei sulaikys nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Atidedant arešto bausmės vykdymą bei skiriant nuteistajai įpareigojimą, esant nuolatinei probacijos pareigūnų stebėsenai, pagalbai ir kontrolei, tai gali turėti teigiamą įtaką jos elgesio korekcijai ir integracijai į visuomenę. Atidėjus bausmės vykdymą, I. G. bus pakankamai nubausta, jai skirtas įpareigojimas, jos teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės, pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, ji laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jos socialiniai ryšiai. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistoji bus kontroliuojama bei prižiūrima kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtą įpareigojimą, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimo ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu turės teisę kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajai bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę. Svarbu ir tai, kad I. G., būdama laisvėje bei dirbdama, prisidės ir prie valstybės gerovės (mokėdama mokesčius), kai tuo tarpu atlikdama arešto bausmę būtų valstybės išlaikoma. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1–3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuteistajai I. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – kompiuterio „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų bei mobilaus ryšio telefono „Iphone SE“, IMEI (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad I. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasi jai priklausančiu kompiuteriu „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų bei mobilaus ryšio telefonu „Iphone SE“, IMEI (duomenys neskelbtini), todėl jie laikytini nusikaltimo priemonėmis, kurie atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Šias aplinkybes patvirtino pati nuteistoji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, kai jai 2024 m. spalio 11 d. buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 283 straipsnio 1 dalyje. I. G. nurodė, kad vaizdo ir garso įrašą darė savo mobiliojo ryšio telefonu „Iphone“ ir į „YouTube“ platformą įkėlė per savo kompiuterį „Apple“ (t. 3, b. l. 142–143). Nors Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2-ojo skyriaus 2025 m. gegužės 22 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tiriamajame telefone vaizdo įrašų ar kitokio pobūdžio įrašų (pvz.: pranešimai, žinutės), kurie galimai būtų provokuojantys riaušes, nerasta, tik tiriamojo kompiuterio standžiajame diske rasti 2 vnt. vaizdo įrašų (.MOV formatu), kurie galimai provokuoja riaušes (t. 2, b. l. 118–123), tačiau pati nuteistoji apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad visus įrašus filmuoja telefonu (t. 6, b. l. 152). Todėl siekiant atimti galimybę dar kartą panaudoti minėtus kompiuterį ir telefoną nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį I. G., šių daiktų konfiskavimas yra būtinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, kompiuterio „Apple iMac“ su klaviatūra ir valdymo pele be laidų bei mobilaus ryšio telefono „Iphone SE“, IMEI (duomenys neskelbtini), konfiskavimas skirtas teisėtai ir pagrįstai, todėl keisti šią Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį taip pat nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutartimi nuteistajai I. G. paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Irma Bekerė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 19 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 11, 14.2.3. punktais, prašoma iš I. G. valstybės naudai priteisti 387,50 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistosios I. G. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė tenkinti šį apeliacinį skundą iš dalies, laikydama jį iš dalies pagrįstu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje panaikinti. Gynėja I. G. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgus į tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtinas, nepriklausomai nuo I. G. valios, į tai, kad I. G. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad turi verslą, organizuoja renginius (duomenys neskelbtini) ir visoje Lietuvoje (t. 6, b. l. 151), tačiau byloje nėra duomenų apie jos pajamas ir realią turtinę padėtį, į tai, kad nuteistosios gynėja Irma Bekerė prašė teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistosios nepriteisti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą I. G. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau netenkinamas ir šios išlaidos iš apeliantės nepriteisiamos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistosios I. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį, kuria I. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir 170 straipsnio 2 dalį, I. G. už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 170 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrintos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 75 paroms, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

I. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

I. G., padariusią nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5 punktu, I. G. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, neskiriant intensyvios priežiūros, įpareigojant I. G. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Įspėti I. G., kad, jeigu ji nevykdys jai teismo nustatytų įpareigojimų, darys teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas jai gali būti panaikintas.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl arešto bausmės pradžios skaičiavimo ir arešto vykdymo tvarkos.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistosios I. G. neišieškoti.