Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e3K-3-128-943/2026Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01283-2025-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.2 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Eglės Zemlytės,teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Evorema“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ARRO“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Evorema“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Ž. B., dėl skolos priteisimo.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėKasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 8 615,20 Eur už vilkiko ir puspriekabės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad pagal 2022 m. gruodžio 1 d. sutartį (toliau – ir Sutartis) su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir Komisariatas) dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ieškovė 2025 m. birželio 27 d. iš policijos gavo nurodymą iš Tytuvėnų miestelio priverstinai nuvežti saugoti vilkiką su puspriekabe, kuriuos vairavo galimai neblaivus vairuotojas. Transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ir saugoma aikštelėje Kelmėje. Gavęs prokurorės nutarimą, kuriuo leista transporto priemonę grąžinti atsakovei, ieškovės vadovas atsakovės vadovui išsiuntė sąskaitą už nuvežimą ir saugojimą, bet atsakovės vadovas atsisakė sumokėti. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmėŠiaulių apylinkės teismas 2026 m. sausio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 4 800 Eur priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nustatė, kad 2025 m. birželio 26 d. apie 22.35 val. Kelmės r., Tytuvėnuose, Ž. B., būdamas neblaivus (nustatytas 2,40 promilės ir 2,77 promilės girtumas), vairavo vilkiką su puspriekabe. Pagal Kelmės rajono policijos pareigūno 2025 m. birželio 27 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktus, atsakovei priklausantis vilkikas su puspriekabe buvo priverstinai nuvežti saugoti į aikštelę Kelmėje. Byloje taip pat nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 1 d. ieškovė su Komisariatu sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo Komisariato užsakymu teikti transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, kad būtų užtikrintas viešasis interesas ir policijos reikmės Kelmės rajono savivaldybėje; paslaugas ieškovė įsipareigojo teikti pagal sutartyje fiksuotus įkainius. Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė 2025 m. birželio 30 d. nutarimu nutarė perduoti atsakovės vadovui atsakovei priklausančius vilkiką su puspriekabe saugoti iki teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo dienos. Vilkikas su puspriekabe nebuvo perduoti atsakovei, nes ieškovė pareikalavo iš atsakovės už suteiktas paslaugas sumokėti iki transporto priemonės atsiėmimo, o atsakovė atsisakė tai padaryti. Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį. Automobilį su puspriekabe, paimtus įvykio vietos apžiūros metu ir išvežtus į saugojimo aikštelę Kelmėje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nuspręsta grąžinti atsakovei. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 18 d.Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnas, pagrįstai įtaręs, jog transporto priemonė vairuojama neblaivaus asmens, surašė 2025 m. birželio 27 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) aktus, jų ir Sutarties pagrindu ieškovė atsakovei priklausančią transporto priemonę nuvežė saugoti į transporto priemonių saugojimo aikštelę. Teismas nurodė, kad pagal bendrąsias baudžiamojo proceso taisykles transporto priemonės, kurias panaudojus padaromos nusikalstamos veikos, laikomos daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 91 straipsnis), šie daiktai laikomi (saugomi) BPK 92 straipsnyje nustatyta tvarka, o jų laikymo išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis (BPK 103 straipsnio 5 punktas), kurių atlyginimo klausimas išsprendžiamas nuosprendžiu (BPK 105 straipsnis ir 307 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Tačiau transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei dėl to patirtų išlaidų atlyginimo tvarką reglamentuoja SEAKĮ, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomas šis teisės aktas kaip specialioji teisės norma (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis), o ne bendroji teisės norma (BPK 105 straipsnis). Įstatymų leidėjas specialiuoju įstatymu transporto priemonių kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkams ir valdytojams nustatė solidariąją prievolę atlyginti priverstinio saugojimo išlaidas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovei priklausantis automobilis buvo nuvežtas SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl pagal šio įstatymo 33 straipsnio 8 dalį ir Sutarties 2.1 punktą atsakovė (ieškovės pasirinkta viena iš dviejų solidariųjų skolininkų) privalo atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu aikštelėje. Teismo vertinimu, atsakovei nesumokėjus už priverstinį transporto priemonės saugojimą ir nepateikus adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo, ieškovė pagrįstai negrąžino transporto priemonės atsakovei, vadovaudamasi SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi. Teismas pažymėjo, kad pagal Sutarties sąlygas ir įkainius ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės po 2 178 Eur (su PVM) už dviejų daugiau kaip 3,5 t transporto priemonių – vilkiko ir puspriekabės – nuvežimą ir po 24,20 Eur (su PVM) už parą už kiekvieno iš jų saugojimą nuo nuvežimo dienos – 2025 m. birželio 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 22 d. (už 88 paras), iš viso 8 615,20 Eur. Teismas nurodė, kad pagal savo pobūdį dvi virš po 3,5 t svorio transporto priemonės faktiškai yra vienas transporto priemonių junginys (puspriekabė be vilkiko eisme nedalyvauja) ir dvigubų sumų skaičiavimas už kiekvieną iš jų neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis). Todėl teismas nusprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinas 4 800 Eur priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimas. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2026 m. balandžio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.Kolegija nurodė, kad pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės.SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, taip pat kai yra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 603 straipsnyje nustatyti pagrindai, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, o transporto priemonės savininko (valdytojo) sutikimu ji gali būti pastatoma ir į kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms stovėti (jeigu tai nepakenks baudžiamajam procesui ar administracinio nusižengimo teisenai). Sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl uždraudimo toliau važiuoti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais pagrindais gali priimti padarytą administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką tirti įgaliotos institucijos pareigūnai (SEAKĮ 33 straipsnio 5 dalis).Nagrinėjamu atveju atsakovės transporto priemonės buvo priverstinai nuvežtos į automobilių saugojimo aikštelę, nes buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai ir padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 2811 straipsnio 1 dalyje, t. y. trečiasis asmuo Ž. B., būdamas neblaivus (jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių girtumas), vairavo atsakovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Priverstinai nuvežtos transporto priemonės laikotarpiu nuo 2025 m. birželio 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 22 d. buvo saugomos ieškovės subtiekėjo aikštelėje, vadovaujantis Sutartimi ir joje nurodytais įkainiais už transporto priemonės daugiau kaip 3,5 t nuvežimą (1 800 Eur be PVM) ir saugojimą (20 Eur be PVM). Nėra ginčo, kad transporto priemonių savininkas apie priverstinai nuvežtas transporto priemones žinojo nuo jų nuvežimo dienos (2025 m. birželio 27 d.).Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė 2025 m. birželio 30 d. nutarimu nutarė perduoti atsakovės vadovui atsakovei priklausantį vilkiką su puspriekabe saugoti iki teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo dienos. Atsakovės vadovas, gavęs minėtą prokurorės 2025 m. birželio 30 d. nutarimą, bandė iš aikštelės pasiimti saugomą automobilį, tačiau norėjo tai padaryti iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės neatlyginęs išlaidų arba CK nustatytais būdais ir tvarka nepateikęs adekvataus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimo. Kolegija pažymėjo, kad įstatymo pagrindu atsirado transporto priemonės savininkės (atsakovės) ir valdytojo pareiga sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį tik vienam iš solidariai atsakingų asmenų, t. y. transporto priemonės savininkei, todėl neperžengiant šių ribų ir nagrinėta byla. Atsakovė nagrinėjamu atveju turi pareigą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į aikštelę ir jos saugojimu, arba savo prievolės įvykdymą užtikrinti CK nustatytais būdais ir tvarka. Įstatyme nėra nustatyta, kad galimos kitokios transporto priemonės atsiėmimo sąlygos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo ir po prokurorės nutarimo (leidimo) atsiimti transporto priemonę išdavimo. Atsakovei neatsiskaičius už suteiktas paslaugas, taip pat neišdavus adekvačios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, ieškovė teisėtai ir pagrįstai naudojosi CK normose nustatyta daikto sulaikymo teise. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju atsakovė nesielgė tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus ir nesiėmė pakankamų priemonių, kad sumažėtų išlaidos, susijusios su ginčo transporto priemonės (-ių) saugojimu.Kolegija nurodė, kad nėra pagrindo vadovautis atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-156-222/2020, kadangi šioje byloje nustatytos aplinkybės dėl transporto priemonės (automobilio) priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis precedento galios nagrinėjamai bylai neturi. Nurodytoje byloje nagrinėjimo dalyką sudarė ginčas dėl proceso išlaidų atlyginimo baudžiamojoje byloje. Kasacinis teismas sprendė, ar nuteistasis, vairavęs automobilį būdamas neblaivus, privalo policijos komisariatui padengti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl transporto priemonės savininko pareigos ūkio subjektui atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos ir atsakovės nurodytos kasacinio teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės turi reikšmingų faktinių aplinkybių skirtumų, dėl to nenustatyta pagrindo remtis nurodytos nutarties išaiškinimais.Kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei CK, SEAKĮ nuostatas, konstatavo, kad atsakovės, kaip savininkės, valdymo teisės į vilkiką su puspriekabe buvo apribotos dėl trečiojo asmens (jos darbuotojo) neteisėtų veiksmų įstatymo pagrindu, o ieškovė, kaip Sutarties su transporto priemonę sulaikiusia policijos įstaiga vykdytoja, teisėtai valdė atsakovės transporto priemones ir turi teisę reikalauti, kad atsakovė, kaip transporto priemonių savininkė, padengtų transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė turi pareigą atlyginti susidariusias transporto priemonės nuvežimo ir jos saugojimo išlaidas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.840 straipsnio 3 dalis), ir pagrįstai nusprendė priteisti tokių išlaidų atlyginimą iš atsakovės.Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į transporto priemonių junginio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų specifiką, pagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir iš atsakovės priteisti 4 800 Eur nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą, kuris atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 14 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismai netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir klaidingai nustatė ieškovės reikalavimo teisinį pagrindą. Teismai rėmėsi tuo faktu, kad transporto priemones vairavo neblaivus asmuo ir ieškovė pagal Sutartį suteikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugą, todėl taikė SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, CK 6.253 straipsnio 5 dalį, 6.830 straipsnį, 6.840 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgdami į tai, kad transporto priemonės buvo paimtos kaip nusikaltimo padarymo priemonės, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jų nuvežimo ir laikymo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas taip, kaip tai reglamentuoja BPK, o būtent kad tai yra proceso išlaidos ir jų atlyginimas priteisiamas iš kalto asmens (nuteistojo) (BPK 103, 105 straipsniai). Atsakovė nėra subjektas, pagal BPK 105 straipsnį atsakingas už transporto priemonių nuvežimo ir laikymo išlaidų atlyginimą, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės išlaidų atlyginimo. Atsakovės nuomone, tais atvejais, kai neblaivaus asmens vairuota transporto priemonė, kuri yra pripažinta daiktu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91 straipsnis), yra perduota privačiam ūkio subjektui pagal su policijos įstaiga sudarytą transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos sutartį, transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal BPK 103, 105 straipsnius, reglamentuojančius proceso išlaidas ir jų išieškojimą.Atsakovės nuomone, baudžiamieji procesai Lietuvos Respublikoje yra vykdomi valstybės lėšomis, valstybės patirtos išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos BPK nustatyta tvarka (BPK 105 straipsnis ir 307 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Ieškovei dar iki ieškinio civilinio proceso tvarka pareiškimo buvo žinoma, kad transporto priemonės yra paimtos ikiteisminiame tyrime (ieškovei įteiktas 2025 m. birželio 30 d. prokurorės nutarimas). Ji, kaip su Komisariatu sudarytos Sutarties šalis, patyrusi išlaidas dėl baudžiamajame procese paimtų transporto priemonių priverstinio nuvežimo bei saugojimo, šių išlaidų atlyginimo turėjo reikalauti pirmiausia iš valstybinę baudžiamojo persekiojimo funkciją vykdančio Komisariato arba pati teikti prašymą vykstančiame baudžiamajame procese kaip paslaugą valstybei suteikęs subjektas. Ieškovei pasirinkus savo interesus ginti civilinio proceso tvarka, jos reikalaujamų išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas taip, kaip jį reglamentuoja BPK, o ne SEAKĮ. BPK daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nusikalstamos veikos padarymo priemonių, daiktinių įrodymų, paėmimo ir saugojimo tvarkos neskirsto pagal tai, ar jie susiję su vairavimu esant neblaiviam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. 2K-7-156-222/2020 konstatavo, kad transporto priemonės, kurią vairavo neblaivus asmuo ir kuri pripažinta nusikaltimo padarymo priemone, nuvežimo ir saugojimo išlaidos yra proceso išlaidos pagal BPK 103 straipsnio 5 punktą, todėl jų atlyginimas pagrįstai priteistas iš nuteistojo. Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad kitokių išimčių dėl galimo proceso išlaidų išieškojimo iš asmens, kuriam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, BPK normos nenustato. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nurodyta nutartis nėra precedentas šioje byloje dėl to, kad faktinės aplinkybės nėra pakankamai panašios. Faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos, nes kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje asmuo nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį (tuometinė BK 281 straipsnio 7 dalies redakcija), jo vairuota transporto priemonė priverstinai nuvežta į ūkio subjekto saugojimo aikštelę. Tas faktas, kad transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos nurodytoje byloje buvo pripažintos proceso išlaidomis ir jas atlyginti policijos komisariatui priteista prokuroro prašymu, net nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad policijos komisariatas realiai patyrė šias išlaidas, patvirtina, kad baudžiamajame procese kitokio proceso išlaidų išieškojimo būdo (išimčių), nei nustatyta BPK, nėra, t. y. reikalavimo reiškimas pagal SEAKĮ nuostatas negalimas. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcijos pasikeitimas nuo 2022 m. sausio 1 d. nekeičia BPK normų, reglamentuojančių proceso išlaidų atlyginimą. Pagal ieškovės su Komisariatu sudarytos Sutarties 2.3 punktą, kai transporto priemonės paimamos (nuvežamos) ir saugomos, vadovaujantis BPK normomis, transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas (solidariai) transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas privalo atlyginti nuo sprendimo grąžinti transporto priemonę priėmimo ar įsiteisėjimo dienos, jeigu teisės aktuose yra nustatytas tokio sprendimo apskundimo terminas, iki atsiėmimo dienos. Policijos įstaigos ir ūkio subjekto sudaryta sutartis negali prieštarauti BPK, o jei prieštarauja, tuomet taikytinas BPK. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu prokurorei priėmus 2025 m. birželio 30 d. nutarimą transporto priemones perduoti atsakovei, pareiga mokėti už transporto priemonių saugojimą atsakovei galėtų kilti tik nuo 2025 m. birželio 30 d. tuo atveju, jei ji transporto priemonių būtų neatvykusi pasiimti, tačiau ieškovė nevykdė prokurorės nutarimo ir transporto priemonių atsakovei neperdavė. Žinodama apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, ieškovė nesiėmė veiksmų, kad transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą prisiteistų BPK nustatyta tvarka.Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė, teikdama priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas Sutarties pagrindu, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Sutarties ypatumas yra tas, kad nors ji sudaryta su Komisariatu, tačiau pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis). Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo ir davėjo teisiniai santykiai, bet ir automobilio savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Automobilio savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti automobilį tokios pačios būklės, kokios jis buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su automobilio nuvežimu susijusias išlaidas). Ieškovė neturi subjektinės teisės teikti prašymą pripažinti transporto priemonių saugojimo išlaidas baudžiamojo proceso išlaidomis, nes ji nėra baudžiamosios bylos dalyvė. Sutarties 3.3 punktas nagrinėjamu atveju netaikomas (transporto priemonės nuvežtos įtarus, kad vairuotojas buvo neblaivus). Teismai teisingai konstatavo, kad kilęs ginčas dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas pagrįstai grindžiamas specialaus įstatymo – SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi ir Sutarties su Komisariatu 2.3 punktu. Kasacinio skundo argumentai, kad, sprendžiant transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo klausimą, taikytinos BPK normos, nes transporto priemonės buvo nusikaltimo padarymo priemonė (BPK 91 straipsnis), tai pripažinta baudžiamojoje byloje Nr. 1-1375-1131/2025, yra nepagrįsti. 2025 m. lapkričio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1375-1131/2025 yra išsamiai išnagrinėti baudžiamojo proceso išlaidų klausimai. Pažymėtina, kad byloje prašymą dėl išlaidų, susijusių su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir saugojimu, pripažinimo proceso išlaidomis, kėlė ne prokurorė, o atsakovė. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nurodyta, kad atsakovė pateikė prašymą ieškovės išlaidas dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jų atlyginimą arba iš kaltininko, arba iš Komisariato. Nuosprendyje konstatuota, kad, esant dėl šių išlaidų savarankiškam ginčui nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė ginčija priverstinio nuvežimo teisėtumą, paslaugų įkainius, neatmeta galimybės reikšti priešieškinį civilinėje byloje, baudžiamojoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl šių išlaidų pripažinimo baudžiamojo proceso išlaidomis ir jas priteisti atlyginti kasatorei iš nurodytų asmenų. Teismas išaiškino atsakovei apie regreso teisę. Būtent baudžiamojoje byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl baudžiamojo proceso išlaidų (tai ir buvo padaryta), o atsakovė, su tuo nesutikdama, turėjo teisę skųsti nuosprendį, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu – nustatytu SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022). Minėta transporto priemonė nuvežta SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, o tai atitinka Sutarties 2.1 punkto nuostatas. Įstatymų leidėjas aiškiai ir imperatyvai įtvirtino nuostatą, kad jei neblaivus asmuo vairavo transporto priemonę (įskaitant (neišskiriant), kai asmeniui nustatomas daugiau kaip 1,5 promilės girtumas), pareiga atlyginti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą tenka transporto priemonės savininkui ir valdytojui solidariai. Pažymėtina, kad ieškovė nebuvo ir nėra proceso dalyvė, turinti teisę kreiptis dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo.Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimaiDėl bylos nagrinėjimo ribų kasaciniame teismeLietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas argumentais, susijusiais su priverstinio transporto priemonės nuvežimo išlaidų priskyrimu baudžiamojo proceso išlaidoms, kurios atlygintinos valstybės lėšomis ir taikant BPK, o ne SEAKĮ nuostatas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas nepatenka ginčo dalyką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudarę atsakovės nurodyti argumentai, susiję su priverstinio transporto priemonės nuvežimo poreikio nebuvimu (jį ginčijant), taip pat transporto priemonės priverstinio saugojimo trukme, priverstinio transporto priemonės nuvežimo išlaidų (Sutarties įkainių) dydžio pagrįstumu ir jų sumažinimu, kadangi šie teisės klausimai kasaciniame skunde nebuvo iškelti ir atitinkamai teismų procesinių sprendimų dalys nekvestionuojamos. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl atsakovės kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į jame suformuluotas kasacijos ribas. Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų teisinės prigimties ir tokių išlaidų atlyginimo tvarkosKaip minėta, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidas turi atlyginti atsakovė pagal SEAKĮ ir CK nuostatas. Atsakovė šias teismų išvadas ginčija, iš esmės siekdama paneigti galimybę dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo spręsti ne baudžiamojoje byloje, jų atlyginimą priteisiant iš nuteistojo, kartu teigia, jog teismai nepagrįstai nepripažino transporto priemonės nusikaltimo padarymo priemone, o tai, atsakovės nuomone, lemtų tokio pobūdžio išlaidų priskyrimą baudžiamojo proceso išlaidoms ir jų atlyginimą BPK nustatyta tvarka. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalį, kai įtariama, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus asmens, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tokiu priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia (be kita ko), išvengti turto sugadinimo, praradimo). Priverstinis transporto priemonės nuvežimas – proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams priemonė (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimą). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia, jos 67 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su eismo saugumo užtikrinimu, turi diskreciją nustatyti ir tokią eismo saugumo užtikrinimo priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, o ją nustatęs privalo įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad transporto priemonės savininko teisės nebus pažeistos jos nesaugant, inter alia, nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas).Pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, apie jį praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Pagal to paties straipsnio 8 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, proceso išlaidas, be kita ko, sudaro daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos (BPK 103 straipsnio 5 punktas), taip pat kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis (to paties straipsnio 6 punktas).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sumos, išleidžiamos daiktams, turintiems reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar nagrinėti, laikyti ar persiųsti, gali būti susijusios ir su jų transportavimu, saugojimu. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Tokiu daiktu – nusikaltimo padarymo priemone – pripažįstama ir transporto priemonė, kurią vairuodamas kaltininkas padaro nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-156-222/2020, 6 punktas). BPK nustato daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikymo terminus, kurie paprastai siejami su galutiniu procesiniu sprendimu byloje. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi iki nuosprendžio įsiteisėjimo arba iki termino, per kurį gali būti apskųstas nutarimas ar nutartis nutraukti procesą, pabaigos (BPK 93 straipsnio 1 dalis). Daiktai gali būti grąžinti jų savininkams BPK 108 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju ir tvarka ir nesuėjus BPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodytiems terminams, jeigu tai nepakenks vykstančiam baudžiamajam procesui (BPK 93 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 108 straipsnio 2 dalį, daiktus savininkui jo prašymu gali grąžinti ir prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas dar nesibaigus procesui, bet tik po to, kai šie daiktai yra pakankamai išsamiai ištirti ir aprašyti. Atsiimdamas šia tvarka grąžinamus daiktus ar vertybes, savininkas paprastai turi raštu pasižadėti saugoti juos tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme.Bylos duomenimis, pagal Kelmės rajono policijos pareigūno 2025 m. birželio 27 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktus atsakovei priklausantis vilkikas su puspriekabe buvo priverstinai nuvežti saugoti į aikštelę, esančią Kelmėje. Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu Ž. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį. Automobilį su puspriekabe, paimtus įvykio vietos apžiūros metu ir išvežtus į saugojimo aikštelę Kelmėje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nuspręsta grąžinti atsakovei (nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 18 d.).Kasaciniame skunde abejojama, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepripažino priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų proceso išlaidomis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime transporto priemonę iš esmės pripažino nusikalstamos veikos priemone, o jos priverstinio nuvežimo saugojimo išlaidas priskyrė proceso išlaidoms (BPK 91 straipsnis, 103 straipsnio 5 punktas), tačiau dėl jų atlyginimo priteisimo sprendė taikydamas specialiąsias teisės normas – SEAKĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje to nedetalizavo, koncentruodamasis į kriterijus, kurie lemia atlyginimo dydį, kartu pripažindamas, jog nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. 2K-7-156-222/2020 pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, su šiais kasacinio skundo argumentais sutiktina tik iš dalies, tačiau kartu pažymėtina, jog priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų priskyrimas proceso išlaidoms nėra lemiamas kriterijus sprendžiant dėl jų atlyginimo tvarkos. Atsakovės nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi Nr. 2K-7-156-222/2020, kuria kasacinis teismas pripažino, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos yra baudžiamojo proceso išlaidos (BPK 103 straipsnio 5 punktas), kurių atlyginimas pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį priteistinas iš nuteistojo, ir tai, kad kitokių išimčių dėl galimo proceso išlaidų išieškojimo iš asmens, kuriam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, BPK normos nenustato (minėtos nutarties 8–9 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi Nr. 2K-7-156-222/2020 išnagrinėtos baudžiamosios bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės tam tikra apimtimi reikšmingai skiriasi. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė (suteikusi priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas pagal jos ir Komisariato sudarytą Sutartį) prašė priteisti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugų išlaidų atlyginimą iš atsakovės (transporto priemonės savininkės). Nurodytoje baudžiamojoje byloje proceso išlaidas prašė priteisti policijos įstaiga, o nuteistasis (transporto priemonės savininkas) ginčijo tokį reikalavimą, abejodamas išlaidų realumu (teigdamas, jog tokios proceso išlaidos nebuvo patirtos), automobilio saugojimo tikslingumu, nes baudžiamojoje byloje automobilis buvo pripažintas nusikalstamos veikos priemone ir konfiskuotas, taip pat manė, kad priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos turėtų būti padengtos už parduotą konfiskuotą automobilį gautomis lėšomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. 2K-7-156-222/2020 pateiktais išaiškinimais galima remtis tik ta apimtimi, kiek joje pasisakyta dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo (daikto laikymo ar persiuntimo) išlaidų priskyrimo proceso išlaidomis baudžiamojoje byloje, kitos aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.BPK nenustato taisyklių, kokia tvarka transporto priemonė, buvusi nusikalstamos veikos padarymo priemone, yra priverstinai nuvežama, kur tokia priemonė yra saugoma ir kas atlygina tokio saugojimo išlaidas. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir uždraudimo toliau važiuoti tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtintas Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir uždraudimo toliau važiuoti tvarkos aprašas, tačiau šiame apraše nenustatyta dėl to patiriamų išlaidų atlyginimo tvarka. Tokios tvarkos nenustato ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 603 straipsnis, reguliuojantis priverstinį transporto priemonės nuvežimą, administracinių nusižengimų atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybė, saistoma saugaus eismo keliuose užtikrinimo pareigos, per savo įgaliotas institucijas įgyvendina visapusišką eismo saugumo kontrolę, jos teisinę priežiūrą ir kitas pagalbos kelyje užtikrinimo funkcijas (SEAKĮ 4, 10 straipsniai). Tai suponuoja ir valstybės pareigą, esant įstatyme nustatytam pagrindui ir poreikiui (SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis), pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, o transporto priemonės savininko (valdytojo) sutikimu ji gali būti pastatoma ir į kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms stovėti (jeigu tai nepakenks baudžiamajam procesui ar administracinio nusižengimo teisenai). Taigi įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ir taikyti saugaus eismo užtikrinimo priemones, tarp jų ir priverstinį transporto priemonės nuvežimą, šios priemonės turi būti veiksmingos, o joms skirti ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) naudojami racionaliai, todėl įstatymuose nustatoma, kokia tvarka eismo saugumui užtikrinti skirtos priemonės bus įgyvendinamos ir kokia tvarka atlygintinos išlaidos, patirtos šias priemones taikant. Priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui gali būti pasitelkiami ir ūkio subjektai, su kuriais įstatymo nustatyta tvarka sudaromos transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartys, jose nustatomi tokių paslaugų teikimo įkainiai. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas įtvirtina skirtingą priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo tvarką, priklausomai nuo to, kokiu pagrindu transporto priemonė nuvežama priverstinai, t. y. ar tai siejama su padarytu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu ar nusikaltimu). Tais atvejais, kai transporto priemonė priverstinai nuvežama į kitą vietą, kai ji trukdo atlikti tam tikrus darbus ar veiksmus jos stovėjimo vietoje, transporto priemonės savininkas ar valdytojas išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu, neatlygina (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis). Jos pagal įstatymą dengiamos valstybės lėšomis.SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga solidariai padengti tokios priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje (Pastaba. Galiojančio SEAKĮ 20 straipsnio 3 dalyje) nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 29 punktas).Kaip minėta, BPK įtvirtina galimybę transporto priemonę, buvusią nusikalstamos veikos padarymo priemone, grąžinti savininkui ir valdytojui ir nepasibaigus baudžiamajam procesui (BPK 108 straipsnio 2 dalis). Jie pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatas solidariai turi atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo tvarka patvirtina įstatymų leidėjo siekį supaprastinti tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantiems ūkio subjektams. Paprastai tokios išlaidos atlyginamos ne teismo tvarka – priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ar valdytojas šias išlaidas saugotojui atlygina arba pateikia adekvatų prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimą iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Tokiu būdu išlaidų neatlyginus ar kilus ginčui dėl tokių išlaidų pagrįstumo, ginčas nagrinėtinas teisme. Tačiau vien tai, kad priverstinai nuvežta ir saugota priemonė buvo nusikalstamos veikos padarymo priemone ir dėl jos grąžinimo savininkui ir valdytojui buvo nuspręsta BPK nustatyta tvarka, nesuponuoja, kad dėl tokių išlaidų atlyginimo priteisimo gali būti sprendžiama tik BPK nustatyta tvarka. BPK įtvirtintas nebaigtinis proceso išlaidų sąrašas ir jų atlyginimo bei išieškojimo tvarka (BPK 103–106 straipsniai) leidžia spręsti, jog baudžiamojo proceso metu patiriama skirtingų proceso išlaidų ir šioje srityje susiklosto įvairūs proceso išlaidų atlyginimo (kompensavimo) santykiai. Paprastai proceso išlaidos mokamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso išlaidos, skirtos trečiųjų asmenų patirtoms išlaidoms, susijusioms su daiktų laikymu (saugojimu) ir jų persiuntimu, kompensuoti, atsiranda, kai valstybės institucijos, vykdančios baudžiamąjį persekiojimą, pačios neturi galimybių pasirūpinti daiktų, buvusių nusikalstamos veikos priemonėmis, laikymu (saugojimu) ir persiuntimu (pervežimu) ir tam pasitelkiami kiti tokias paslaugas teikiantys asmenys. Pasitelkus tokius asmenis šioms paslaugoms teikti, už jų paslaugas turi būti atlyginama įstatymo ir sutarčių su jais nustatyta tvarka. Būtent tokios išlaidos buvo patirtos nagrinėjamu atveju.Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarime konstatavo, jog SEAKĮ (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymas užtikrinamas vieninteliu būdu – transporto priemonės negrąžinimu (sulaikymu), taip nesudarant prielaidų ją susigrąžinti adekvačiai užtikrinus minėtos prievolės įvykdymą, transporto priemonės savininko (jos teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu (teisėtai valdomu) turtu apribota labiau, nei būtina priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės principu. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje savininkui ir valdytojui suteikta teisė transporto priemonės saugotojui išlaidas atlyginti arba pateikti adekvatų prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimą Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės.Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai saugojusio asmens interesas gauti atlyginimą už pasaugą turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas, inter alia, šio intereso gynimo būdus, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia, konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, nustatydamas priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo tvarką, siekė užtikrinti šios priemonės proporcingumą ir suderinti konkuruojančius valstybės, jos transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti pasitelktų ūkio subjektų bei transporto priemonės savininko ir valdytojo interesus. Kaip minėta, transporto priemonės savininkas ir valdytojas įstatymo nustatyta tvarka turi teisę atsiimti transporto priemonę, atlyginęs jos saugojimo išlaidas arba pateikęs adekvatų jų atlyginimo užtikrinimą. Tuo tikslu jis kaip įmanoma operatyviau informuojamas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Valstybės pasitelkto tokioms paslaugoms teikti ūkio subjekto interesai gauti atlygį už suteiktas paslaugas užtikrinami įstatyme įtvirtinus jo teisę tokį atlygį arba adekvatų jo užtikrinimą gauti iki transporto priemonės atsiėmimo, o prireikus reikalauti šias išlaidas atlyginti teismine tvarka. Minėto proporcingumo reikalavimo neatitiktų, jei valstybė, priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugai telkti pasitelkusi trečiuosius asmenis (ūkio subjektus), nustatytų tokį teisinį reguliavimą, jog dėl šių išlaidų spręstina tik BPK nustatyta tvarka priimant galutinį procesinį sprendimą. Tokiu atveju ūkio subjektas būtų priverstas neapibrėžtą laikotarpį laukti su juo nesusijusio baudžiamojo proceso pabaigos ir tik tada tikėtis gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laikant, jog tokios išlaidos atlygintinos BPK nustatyta tvarka, proceso eigoje nusprendus grąžinti daiktus, buvusius nusikalstamos veikos padarymo priemone, savininkui jo prašymu nesibaigus baudžiamajam procesui, baigtųsi ir ūkio subjektui įstatymu suteiktas prievolės įvykdymo užtikrinimas – daikto sulaikymo teisė, nors prievolė atlyginti išlaidas dar būtų neįvykdyta. Be to, BPK nuostatos nenustato galimybės spręsti dėl proceso išlaidoms priskirtinų daikto laikymo (saugojimo) ir persiuntimo (pervežimo) išlaidų kompensavimo (priteisimo) baudžiamajame procese nedalyvaujantiems asmenims. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos nagrinėjamu atveju nelaikytinos ir žala, patirta dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios atlyginimo baudžiamajame procese galėtų būti reiškiamas civilinis ieškinys (BPK 109 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Ginčų, kylančių tarp ūkio subjektų ir transporto priemonės savininko ir valdytojo dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, sprendimas visais atvejais tik BPK nustatyta tvarka su minėta baudžiamojo proceso paskirtimi taip pat būtų nesuderinamas. Nors BPK bendriausia prasme įtvirtina, kas laikytina proceso išlaidomis, tarp jų ir daikto laikymo ar persiuntimo išlaidas (BPK 103 straipsnio 5 punktas), ir bendras jų atlyginimo (išieškojimo) taisykles (BPK 104–106 straipsniai), tai neužkerta kelio įstatymų leidėjui atskirų proceso – priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo – išlaidų atlyginimo tvarkos sureguliuoti kitu teisės aktu, o būtent SEAKĮ. Atkreiptinas dėmesys, kad ir BPK nenustato baigtinio proceso išlaidų sąrašo. BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punkte neįvardijami subjektai, kurių turėtos išlaidos priskiriamos proceso išlaidoms, paliekant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo diskrecijai spręsti kokios kitos išlaidos gali būti pripažintos proceso išlaidomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, paisydamas proporcingumo reikalavimų, SEAKĮ 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatė, kokiais pagrindais ir tvarka transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama. Kartu nustatytas ir tokios priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimas. Jos gali būti atlyginamas ne teismo tvarka, o prireikus – ir teismine tvarka, šių išlaidų atlyginimo nesiejant tik su BPK nustatyta tvarka galutinio procesinio sprendimo priėmimu baudžiamojoje byloje (BPK 105, 305, 307 ir kt. straipsniai). Valstybė, siekdama užtikrinti eismo saugumą keliuose, nustatė tokį teisinį reguliavimą, kai už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą pasitelktam ūkio subjektui apmokama ne iš valstybės biudžeto lėšų – patirtas išlaidas padengia transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Toks teisinis reguliavimas neužkerta kelio transporto priemonės savininkui reikalauti valdytojo atsakomybės, jei tokias išlaidas savininkas patyrė dėl valdytojo neteisėtų veiksmų. Nei BPK 103 straipsnio 5 punkto, nei 105 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir jos saugojimo išlaidas padengti pareiga kyla tik valstybei ir kad tokių išlaidų atlyginimas galimas tik BPK nustatyta tvarka. Valstybė turi diskreciją nuspręsti, kokia tvarka įgyvendins priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir jos saugojimą, taip pat kokia tvarka ir kokie subjektai šias išlaidas turi atlyginti.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas teisės normas ir pateiktus išaiškinimus, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę dėl priverstinio transporto priemonės, buvusios nusikalstamos veikos priemone, nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, kai šios išlaidos nedengiamos valstybės lėšomis: tais atvejais, kai transporto priemonė, buvusi nusikalstamos veikos padarymo priemone, priverstinai nuvežama pagal SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalį ir saugoma ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos, nors savo esme ir atitinka baudžiamojo proceso išlaidų sąvoką (BPK 103 straipsnio 5 punktas), tačiau jas transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai taikant SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės; jų nepadengus šia tvarka, dėl jų priteisimo gali būti sprendžiama civilinėje byloje pagal ūkio subjekto, kuris priverstinai nuvežė ir saugojo transporto priemonę, ieškinį. Dėl bylos procesinės baigtiesApibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė BPK nustatytas proceso išlaidų atlyginimo ir SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimoNetenkinus atsakovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys kasacinio teismo bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašė ir duomenų apie kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl dėl jų atlyginimo nesprendžiama. Kasacinis teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,n u t a r i a :Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.Teisėjos Rima Ažubalytė Egidija Tamošiūnienė Eglė Zemlytė