Šiaulių apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-1007/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11757-2026-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.9.2; 1.1.9.7; 1.2.25.5; 2.4.2.1; 2.4.6.1 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Martyno Galvičiaus ir Ernestos Montvidienės,sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Rezgiui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal laidavimą be užstato, perduodant jį vienerių metų terminui laiduotojos J. Š. atsakomybėn, ir baudžiamoji byla nutraukta.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, A. Š. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės:- uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2026 m. balandžio 15 d.; - turto konfiskavimas, konfiskuojant A. Š. nuosavybės teise priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu.Nuspręsta A. Š. paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, specialiosios teisės sustabdymo ir dokumentų paėmimo, iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąsias priemones panaikinti.Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.Teisėjų kolegijan u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsA. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2026 m. balandžio 14 d., apie 18.41 val., ties (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 7510“, Nr. ARRF-0108 (patikros sertifikato Nr. 2444910) jam buvo nustatytas 2,44 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymaiApeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Žičkus prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. nuosprendį dalyje dėl skirtų baudžiamojo poveikio priemonių: sutrumpinti draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 18 mėnesių terminui arba kitam teismo nuožiūra trumpesniam terminui; neskirti transporto priemonės (duomenys neskelbtini), konfiskavimo, skirti dalį transporto priemonės rinkos vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą (3000 Eur ar kitą pinigų sumą).Pažymi, kad BK 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis BK IX skyriaus (baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas; BK 67-74 straipsniai) nuostatų. Tačiau jame nėra įtvirtintų konkrečių teisės normų, nurodančių baudžiamosios poveikio priemonės rūšies ar jos termino, skyrimo tvarkos. BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Dėl to pastaroji nuostata atspindi glaudų baudžiamosios poveikio priemonės santykį su bausme.Teigia, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimas, ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti šią baudžiamojo poveikio priemonę kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-677/2015; Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. balandžio 27d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-280-593/2022, 55p.).Nurodo, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-6962017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019; Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. kovo 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-247-634 2022). Remiantis tuo, mano, kad sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, yra pagrindas vadovautis BK nuostatomis dalyje dėl bausmės skyrimo, t. y. BK 54 straipsnio 2 dalimi. Tą iš esmės patvirtina ir anksčiau nurodyta LAT praktika, kurioje akcentuojama, kad baudžiamosios poveikio priemonės skyrimas yra bausmės individualizavimo sudėtinė dalis, skiriant ją atsižvelgiama į labai platų teisiškai reikšmingų aplinkybių spektrą.Pažymi, kad BK 54 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nurodo, kad apeliantui inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, sankcijoje numatyta didžiausia bausmė už jo padarymą yra laisvės atėmimas iki vienerių metų, taigi, apeliantui inkriminuotas nesunkus tyčinis nusikaltimas, kuris yra lengviausia tyčinio nusikaltimo forma, todėl apelianto padarytas nusikaltimas nėra pasižymintis dideliu pavojingumo laipsniu BK specialioje dalyje numatytų nusikaltimų atžvilgiu.Atkreipia dėmesį į BK 2811 straipsnio 1 dalies sankciją, numatančią, kad didžiausia bausmė už šio nusikaltimo padarymą yra laisvės atėmimas iki vienerių metų. Teigia, kad sugretinus šią sankciją su sankcijomis, numatytomis neatsargių nusikalstamų veikų sudėtyse, matyti, jog tik vieno neatsargaus nusikaltimo atveju (BK 139 straipsnis) baudžiamasis įstatymas numato identišką didžiausią bausmę, t. y. maksimalų laisvės atėmimą iki vienerių metų. Visais kitais atvejais, baudžiamasis įstatymas už neatsargių nusikalstamų veikų padarymą didžiausią bausmę numatė didesnę nei tą, kuri numatyta BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Tiksliau, kone visais atvejais, neatsargaus nusikaltimo padarymas gali užtraukti didesnę bausmę nei tuo atveju, kai padaryta nusikalstama veika, įtvirtinta BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Mažesnės bausmės už neatsargaus nusikaltimo padarymą, lyginant su BK 2811 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta bausme, baudžiamasis įstatymas apskritai nenumato. Remiantis išdėstytu daro išvadą, kad apeliantui inkriminuota nusikalstama veika savo pavojingumu (vertinamu didžiausios bausmės aspektu) iš esmės gali būti prilyginama neatsargaus nusikaltimo padarymui. Tokios išvados nepaneigia netgi tai, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra tyčinė, kadangi atskirais, beje, dažnais atvejais, neatsargaus nusikaltimo didžiausia bausmė gali 8 ar net 10 kartų viršyti BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytą didžiausią bausmę (pavyzdžiui, BK 176, 257, 276, 278, 281 str. 5 d. ar BK 256, 280, 281 str. 6 d.). Pripažinus, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra ne daugiau pavojinga nei neatsargus nusikaltimas, daro išvadą, kad apeliantui inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo laipsnis nėra didelis, lyginant jį net su neatsargiais nusikaltimais.Nurodo, kad BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Pažymi, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė taip pat yra skirtina už tokias nusikalstamas veikas, kuriomis kaltininkas apskritai gali būti atėmęs kitam asmeniui ar asmenims gyvybę, pats būdamas neblaivus, pavyzdžiui, BK 281 straipsnio 6 dalis. Kitaip tariant, už sunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui gali būti skiriamas maksimaliai tik 5 metų termino draudimas vairuoti transporto priemonę, kai tuo tarpu apelianto atžvilgiu už nesunkaus nusikaltimo padarymą (kuris savo sankcija iš esmės visais atvejais netgi švelnesnis nei neatsargus nusikaltimas), nesukėlus visiškai jokių neigiamų padarinių žmogaus sveikatai, pirmosios instancijos teismas skyrė 29 mėnesių termino draudimą vairuoti transporto priemones. BK 2811 straipsnio 1 dalies ir BK 281 straipsnio 6 dalies numatytų veikų pavojingumas yra ypatingai didelio skirtumo, tuo tarpu skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, šiuo atveju, skiriasi nedaug. Mano, kad įvertinus apelianto padarytos veikos pavojingumą, apeliantui skirta baudžiamojo poveikio priemonė 29 mėnesių terminui yra per griežta ir neproporcinga.Pažymi, kad apeliantas transporto priemonę, nors ir vairavo neblaivus, tačiau tai darė trumpą atstumą – apytiksliai 2 kilometrus, nes kaip nurodyta 2026 m. balandžio 15 d. įtariamojo apklausos protokole, apeliantas važiavo iki netoliese gyvenančio draugo, adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, maksimalus leistinas greitis toje vietoje nustatytas 50 km/h, taigi, galimybė sureaguoti į galimas kliūtis buvo gana didelė, kadangi leistino greičio apeliantas neviršijo, eismas nevyko greitai. Be to, šią veiką apeliantas padarė savo gyvenamojoje vietoje, t. y. žinodamas tiek eismo sąlygas, tiek kelią, tiek jo pavojingesnes ir dėmesio bei atidumo reikalaujančias vietas. Mano, kad šių aplinkybių visetas atspindi, kad apelianto padarytas nusikaltimas savo pavojingumo laipsniu BK 2811 straipsnio 1 dalies prasme yra nedidelis. Be to, nors apeliantas ir sukėlė eismo įvykį, turtinė žala nebuvo didelė, turto apgadinimas nebuvo žymus.Nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybe, kad apelianto neblaivumo laipsnis buvo artimas sunkiam girtumo laipsniui, nes įstatymas neskirsto neblaivumo laipsnio į lengvą, vidutinį ar sunkų, skirstymas yra tik tarp ANK (iki 1,5 promilės) ir BK (virš 1,5 promilės), tuo tarpu apelianto veikai jau ir taip patenkant į nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2811 straipsnio 1 dalį), jos priskyrimas dar sunkesnei veikai (pavyzdžiui, sunkiam girtumo laipsniui), nėra pagrįstas galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl apelianto veikos pavojingumo laipsnis buvo pervertintas.Teigia, kad apibendrinant argumentus dėl konkrečiai apelianto padarytos veikos pavojingumo, mano, kad 29 mėnesių trukmės baudžiamojo poveikio priemonė nėra proporcinga būtent apelianto padarytai nusikalstamai veikai, tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra per griežta ir jos terminas turėtų būti sutrumpintas.Dėl kaltės, padarytos nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų pažymi, kad apeliantas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino nedelsdamas, be jokių išsisukinėjimų ar gynybinių versijų, atsakomybės nevengė, kaltės jokia forma neneigė. Veika nebuvo iš anksto planuota, sprendimą vairuoti transporto priemonę priėmė spontaniškai. Prieš vartodamas alkoholį apeliantas neplanavo vairuoti transporto priemonės, būdamas neblaivus, nesiekė sąmoningai pažeisti Kelių eismo taisyklių ar demonstruoti nepagarbos teisės aktų reikalavimams. Apeliantas visiškai pripažįsta, kad priėmė neteisingą sprendimą ir privalėjo nuo vairavimo susilaikyti, padaryta veika kilo dėl spontaniško ir neapgalvoto poelgio, o ne dėl iš anksto apmąstyto apsisprendimo ignoruoti įstatymo reikalavimus. Mintis vairuoti transporto priemonę apskritai kilo tik dėl to, kad apeliantui sugedo jo mobiliojo ryšio telefonas, dėl to jis nusprendė nuvykti pas netoliese gyvenantį draugą, kad jis padėtų sutvarkyti telefoną, būtent dėl to apeliantas ir važiavo pas jį, o ne skambino, taip siekiant išvengti transporto priemonės vairavimo. Šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos individualizuojant baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatant jos terminą.Dėl apelianto asmenybės akcentuoja tai, kad nagrinėjamoje byloje yra duomenų, neigiamai apibūdinančių jo asmenybę (vairavimas neblaiviam 2026 m. balandžio 14 d.), tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius 5 metus apeliantas nėra padaręs grubių administracinių nusižengimų, yra įgijęs išsilavinimą, įgyta pradinių klasių mokytojo kvalifikacija, rūpinasi savo mama, turinčia sveikatos problemų, šiuo metu ieškosi darbo, anksčiau neteistas, eismo įvykiu sukelta žala atlyginta visiškai.Teigia, kad teismų praktikoje nurodoma, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra vienintelis ar esminis kriterijus, į kurį teismas atsižvelgia, spręsdamas asmeniui skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių (atitinkamai ir jų termino nustatymo) klausimą (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. IA-283-317/2023, II punktas). Sutinkamai su tokia teismų praktika, teismas nagrinėjamoje byloje turėjo įvertinti ir anksčiau aprašytas aplinkybes dėl apelianto asmenybės, tačiau skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo (5 lapas, 13 punktas), šios aplinkybės net nepaminėtos, dėl to mano, kad apeliantui skirta baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo pakankamai individualizuota.Pažymi, kad yra nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (iškart prisipažino padaręs inkriminuojamą nusikaltimą, sutiko su tuo, kad įrodymai nebūtų tiriami, gailėjosi) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (skundžiamu nuosprendžiu savanoriškas žalos atlyginimas yra nustatytas). Apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nurodo, kad tai vėl gi teikia pagrindą išvadai, kad apeliantui skirtas baudžiamosios poveikio priemonės terminas nėra tinkamai individualizuotas ir iš esmės yra nepagrįstai ilgas.Teigia, kad apeliantui teisė vairuoti transporto priemonę yra reikalinga ne tik kasdienio mobilumo užtikrinimui, bet ir esminių šeiminių, socialinių bei ekonominių poreikių tenkinimui. Viena svarbiausių aplinkybių yra ta, kad apeliantas rūpinasi savo neįgalia motina, kuriai dėl sveikatos būklės reguliariai reikalinga kitų asmenų pagalba. Apeliantas jai padeda nuvykti į gydymo įstaigas, sveikatos priežiūros specialistų konsultacijas, vaistines, valstybės ir savivaldybių institucijas bei kitas vietas, kurios yra būtinos jos kasdieniams poreikiams užtikrinti (rašytiniai įrodymai, patvirtinantys atitinkamas faktines aplinkybes, jau yra pateikti į baudžiamąją bylą). Atsižvelgiant į neįgalumo nulemtus judėjimo apribojimus, viešasis transportas motinai nėra lygiavertė alternatyva individualiam transportui, o kelionės viešuoju transportu jai sukeltų papildomų sunkumų bei nepatogumų. Todėl teisės vairuoti atėmimas faktiškai paveiktų ne tik paties apelianto interesus, bet ir jo prižiūrimo neįgalaus šeimos nario galimybes laiku gauti reikalingas paslaugas bei medicininę pagalbą.Taip pat pažymi, kad šiuo metu apeliantas aktyviai ieškosi darbo. Gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur darbo rinka yra ribota, o darbo pasiūlymų skaičius ženkliai mažesnis nei didesniuose regiono miestuose. Dėl šios priežasties apeliantas objektyviai yra priverstas darbo ieškoti ne tik savo gyvenamojoje vietovėje, bet ir kituose miestuose, pirmiausia, Šiauliuose bei kitose aplinkinėse savivaldybėse. Vis dėlto tokios darbo paieškos be teisės vairuoti tampa ženkliai apsunkintos. Nors teoriškai egzistuoja viešojo transporto sistema, praktikoje ji neužtikrina tokio mobilumo, kuris būtų reikalingas aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, vykti į darbo pokalbius, susitikimus su potencialiais darbdaviais ar ateityje kasdien pasiekti darbo vietą. Darbdaviai pagrįstai tikisi darbuotojo mobilumo, punktualumo ir galimybės savarankiškai atvykti į darbą, todėl teisės vairuoti neturėjimas reikšmingai mažina apelianto konkurencingumą darbo rinkoje ir galimybes kuo greičiau susirasti darbą.Nurodo ir tai, kad darbinės pajamos apeliantui yra vienintelis realus pragyvenimo šaltinis. Būtent iš darbo gaunamomis pajamomis apeliantas turi užtikrinti savo kasdienių poreikių tenkinimą, vykdyti finansinius įsipareigojimus bei atkurti savo finansinį stabilumą po šioje byloje pritaikytų sankcijų. Nagrinėjamu atveju apeliantui buvo pritaikytas transporto priemonės konfiskavimas, kuris savaime sukėlė itin reikšmingų neigiamų turtinių pasekmių. Transporto priemonė buvo prarasta, tačiau finansiniai įsipareigojimai, susiję su jos įsigijimu, nėra visiškai pasibaigę. Ateityje apeliantas bus priverstas ieškoti galimybių įsigyti kitą transporto priemonę, o tam reikės papildomų finansinių išteklių. Akivaizdu, kad šių tikslų pasiekimas yra neatsiejamas nuo galimybės dirbti ir gauti pajamas.Teigia, kad susidaro situacija, kai teisės vairuoti atėmimas apeliantui sukelia ne vien formalius ar įprastus nepatogumus, kurie neišvengiamai kyla kiekvienam asmeniui pritaikius tokią poveikio priemonę, bet lemia ženkliai didesnes neigiamas pasekmes. Teisės vairuoti netekimas apsunkina neįgalios motinos priežiūrą, mažina galimybes susirasti darbą bei užsidirbti pragyvenimui reikalingas pajamas, o kartu apsunkina ir finansinių pasekmių, kilusių dėl pritaikyto turto konfiskavimo, suvaldymą. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju teisės vairuoti atėmimas apeliantui sukelia išskirtinai reikšmingas ir neproporcingai sunkias pasekmes, kurios akivaizdžiai viršija įprastus nepatogumus, būdingus tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės taikymui.Apeliantas nurodo, kad neginčija savo kaltės, baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo ir neprašo panaikinti baudžiamojo poveikio priemonės. Ginčas kyla išimtinai dėl jos trukmės. Atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, žalos atlyginimą, automobilio konfiskavimą, teigiamus asmenybę apibūdinančius duomenis bei reikšmingą teisės vairuoti poreikį, 29 mėnesių terminas neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, baudžiamojo poveikio priemonė yra per griežta.Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad didžiąja dalimi atvejų nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) skiriamas trumpesniam nei 29 mėnesių terminui, kas atsispindi aktualioje teismų praktikoje, kai asmuo, būdamas neblaivus, taip pat vairuoja transporto priemones ir sukelia eismo įvykį (nurodo teismų praktiką tokio pobūdžio bylose: Nr. 2K-50-303/2022, Nr. 1A-214-806/2022, Nr. 1A-71-873/2021, Nr. 1A-574-929/2020, Nr. 1A-510-576/2020, Nr. 1A-122-870/2023, Nr. 1A-247-634/2022, Nr. 1A-679-928/2022, Nr. 1A-283-317/2023, Nr. 1A-82-282/2020, Nr. 1A-144-365/2020, Nr. 1A-41-744/2020, Nr. 1A-341-397/2020, Nr. 1A-46-879/2020, Nr. 1A-352-485/2020).Dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), konfiskavimo, mano, kad tai yra perteklinė baudžiamojo poveikio priemonė ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apelianto prašymo, išreikšto teisminio nagrinėjimo metu, konfiskuoti dalį transporto priemonės rinkos vertės pinigais. Nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia, svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1-4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-241-365/2023).Pažymi, kad turto konfiskavimas yra turtinės ir prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką, paskiriant jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-215-312/2023, 8 ir 16 punktai; Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-131-651/2023, 17 punktas). Teigia, kad iš apelianto padarytos nusikalstamos veikos nebuvo gauta jokios ekonominės naudos – tokia faktinė aplinkybė šioje baudžiamojoje byloje nei nurodyta, nei įrodinėta, nei tuo labiau konstatuota kaip nustatyta. Vadinasi, turto konfiskavimas šiuo atveju prasilenkia su tokios baudžiamojo poveikio priemonės tikslu, nes apelianto veika neturėjo visiškai jokio ekonominio naudingumo. Kalbant apie šios baudžiamojo poveikio priemonės kitą tikslą – nubausti asmenį, pažymi, kad apeliantą baudžia ir kita jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones).Teigia, kad, teismų praktikoje nurodoma ir tai, kad taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131-651/2023). Tačiau prevencinį poveikį užtikrina ir kita apeliantui skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones), kadangi neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, apeliantas net ir turėdamas transporto priemonę, jos nevairuotų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas būtų trauktas teisinėn atsakomybėn dėl transporto priemonės vairavimo neturint tam teisės.Nurodo, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019). Pabrėžia, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).Nurodo ir tai, kad remiantis būtent tokia kasacinio teismo praktika, aukštesnės instancijos teismo praktikoje ir būta atvejų, kuomet iš kaltininko konfiskuota ne visa transporto priemonės piniginė rinkos vertė, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-215-312/2023, atspindi, kad transporto priemonės rinkos vertei esant 30 560 Eur, iš kaltininko konfiskuota 10 000 Eur.Pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos konfiskavimo, o dėl nusikaltimo padarymo priemonės konfiskavimo. Apeliantui savo nusikalstama veika negavus jokios ekonominės naudos, visos transporto priemonės konfiskavimas (t. y. konfiskavimas natūra) turėtų būti pirmiausia orientuotas į asmens nubaudimą ir prevencinį tikslą, tačiau tai užtikrina kita apeliantui skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones).Teigia, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teismų praktikoje imperatyvių turto konfiskavimo nuostatų taikymas derinamas su konstituciniu proporcingumo principu, pagal kurį už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-233-895/2019, 2K-39-495/2020, 2K-80-222/2020). Vertindamas taikyto turto konfiskavimo proporcingumą, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteisto asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas, nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-39-495/2020) (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-380-397/2023).Apibendrinant akcentuoja: apelianto padarytas nusikaltimas yra nesunkus (BK 11 str. 3 d.), t. y. mažiausio pavojingumo tyčinis nusikaltimas; transporto priemonė nebuvo veikos rezultatas ar tikslas; transporto priemonė yra teisėtas turtas, kurio apyvarta rinkoje nėra uždrausta; apelianto asmenybė iš esmės apibūdinama vien teigiamais bruožais, kas nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje; transporto priemonė turi ypatingą reikšmę apeliantui, nes ji gali užtikrinti galimybę susirasti darbą, pasirūpinti sveikatos problemų turinčia mama; valstybei jokios žalos apelianto padaryta veika nėra sukelta; apeliantui šalia turto konfiskavimo paskirta iš esmės tokį patį tikslą turinti kita baudžiamojo poveikio priemonė, dėl to turto konfiskavimas tik dubliuojasi savo tikslais su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.Pažymi, kad teismų praktikoje nurodoma, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia, atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-109-519/2023). Iš to matyti, kad transporto priemonės konfiskavimas nagrinėjamoje byloje išties yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismui apelianto reikštas prašymas konfiskuoti dalį transporto priemonės rinkos vertės buvo pagrįstas.Atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtent tokiais argumentais, kuriais rėmėsi ir apeliantas, teismų praktikoje yra taikomas ir dalinis transporto priemonės rinkos vertės konfiskavimas (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-215-312/2023 ir Nr. 2023 m. gegužės 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-225-312/2023).Teigia, kad apelianto atveju situacija yra analogiška – transporto priemonė objektyviai yra didelės rinkos vertės (13 060 Eur); dalis kainos nėra grąžinta bendrovei, teikusiais finansavimą įsigyjant transporto priemonę; apeliantas yra nedirbantis, jo turtinė padėtis prasta; transporto priemonė reikalinga ne tik tikslu susirasti darbą, tačiau ir tikslu pasirūpinti sveikatos problemų turinčia mama, kuri turi didelius specialiuosius poreikius (žr. neįgaliojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini)). Nurodo, kad jeigu transporto priemonė nebūtų konfiskuota natūra, tai apeliantas ją parduotų tikslu gauti pajamų pragyvenimui ir bandymui nusipirkti pigesnę transporto priemonę, kad pasibaigus kitos baudžiamojo poveikio priemonės terminui būtų galima susirasti darbą bei pasirūpinti sveikatos problemų turinčia mama, galiausiai – patenkinti ir savo paties kitus susisiekimo poreikius, natūraliai kylančius kasdieniame gyvenime.Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus ir anksčiau pateiktą teismų praktiką, mano, kad transporto priemonės konfiskavimas neabejotinai yra perteklinė baudžiamojo poveikio priemonė, taikyta ne tik, kad neproporcingai, bet ir nukrypstant nuo tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslų, kuriuos šiuo atveju užtikrina jau vien draudimas naudotis specialia teise. Teigia, kad šiuo atveju ypatingai svarbu tai, kad transporto priemonė nebuvo apelianto veikos rezultatas, pati veika neturėjo jokio ekonominio naudingumo. Dėl to šioje dalyje skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas ir iš apelianto konfiskuotina ne transporto priemonė, o dalis jos rinkos vertę atitinkančios piniginės sumos, t. y. kaip apeliantas prašė teisminio nagrinėjimo metu – 3000 Eur ar kita piniginė suma.Atsiliepimų į atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjas advokatas Gediminas Rezgys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimasApeliacinis skundas atmetamasApeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, A. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjas nesutinka tik su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – uždraudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones ir automobilio konfiskavimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog A. Š. padarė BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaudamasis BK 40 straipsnio nuostatomis, ir paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejus metus penkis mėnesius bei transporto priemonės, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimą.Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-104-1073/2019, 2K-107-976/2021). Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemonesApeliaciniame skunde atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. Š. ir jo gynėjas teigia, kad, įvertinus apelianto padarytos veikos pavojingumą, jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 5 mėnesiams, yra per griežta ir neproporcinga.Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, nusikalstamos veikos padarymo bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus. Be to, skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 2811 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-677/2015).Byloje nustatyta, kad A. Š. nusikalto būdamas neteistas (b. l. 46-47). Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 straipsnis). Penkerių metų laikotarpyje administracine tvarka baustas du kartus, baudas sumokėjęs (b. l. 48-50), nedirbantis (b. l. 51-54), tačiau registruotas Užimtumo tarnyboje (b. l. 148). Eismo įvykio metu padarytą žalą dėl apgadintos tvoros yra atlyginęs (b. l. 155), teismo posėdžio metu teigė, kad eismo įvykio metu apgadintas automobilis yra autoservise (savininkas M. B. nurodė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), draustas KASKO draudimu (b. l. 33)). Nagrinėjamu atveju A. Š. nusikaltimą, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai yra, jam nustatytas neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą (19.07 val. nustatytas 2,44 promilės neblaivumas, o 19.23 val. nustatytas 2,70 promilės neblaivumas), nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė (b. l. 36). Nusikalstamą veiką A. Š. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Iš paties atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens paaiškinimų matyti, kad įvykio dieną savo namuose jis išgėrė apie tris litrus alaus, alkoholinius gėrimus baigė vartoti apie 17 val., o transporto priemonę vairavo apie 18.30 val., važiavo aplankyti draugą (apeliaciniame skunde teigia, kad sutriko jo telefono veikla, todėl nusprendė važiuoti pasikalbėti su draugu). Taip pat teigė, kad tuo metu jautėsi gerai, o transporto priemone nuvažiavo ne daugiau kaip pusantro kilometro (apeliaciniame skunde teigia, kad apie du kilometrus) nejudrioje gatvelėje, sodų bendrijos keliuku ir, atlikdamas apsisukimo manevrą, kliudė segmentinę tvorą bei automobilį. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iki eismo įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), jis važiavo iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini). Remiantis viešai prieinamais duomenimis (duomenys neskelbtini), atstumas nuo A. Š. namų iki eismo įvykio vietos yra apie 3 km. Visgi, A. Š. šį atstumą teko įveikti ne vien sodų bendrijos keliuku, bet ir važiuojant (duomenys neskelbtini) miesto pagrindinėmis gatvėmis. Jo pavojingumą visuomenei, priešingai nei teigia apeliantas ir jo gynėjas, dar labiau patvirtina ir tai, kad, vairuodamas neblaivus, padarė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis bei asmens turtas. Be to, liudytoja I. P. parodė, kad po to, kai vairuodamas automobilį atsitrenkė į tvorą, A. Š. buvo išlipęs iš automobilio, tačiau norėjo įsėsti atgal ir važiuoti toliau, bet ji jam neleido (b. l. 41-42). M. B. paaiškino, kad kai išgirdo garsą ir pamatė, kad į stovintį jo automobilį (duomenys neskelbtini), atsitrenkė (duomenys neskelbtini) automobilis, kurio vairuotojas atrodė neblaivus, ištraukė automobilio raktelius ir iškvietė policiją (b. l. 33). Taigi, A. Š., neblaivus vairuodamas automobilį, kėlė pavojų ne tik sau pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui nustatytas neblaivumas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės apibūdina jo veiką kaip pavojingą.Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, taip pat baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – pataisyti nusikalstamą veiką padariusį A. Š., baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai A. Š. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų 5 mėnesių terminui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų, taigi, A. Š. šios priemonės terminas nustatytas netgi trumpesnis nei minimalios ir maksimalios trukmės vidurkis.A. Š. ir jo gynėjo skundo argumentai, kad apeliantas rūpinasi savo neįgalia motina ir teisės vairuoti netekimas apsunkina neįgalios motinos priežiūrą, mažina galimybes susirasti darbą bei užsidirbti pragyvenimui reikalingas pajamas (taip pat vykdyti finansinius įsipareigojimus), o kartu apsunkina ir finansinių pasekmių, kilusių dėl pritaikyto turto konfiskavimo, suvaldymą, yra svarūs, bet neesminiai ir nesudaro pagrindo neskirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones ar paskirtos poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki 1 metų 6 mėnesių, kaip skunde prašo apeliantas ir jo gynėjas. Be to, tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir, jog pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Tuo pačiu paminėtina, jog šiuos nepatogumus apeliantas patirs tik laikinai. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad atstumas tarp A. Š. ir jo motinos gyvenamosios vietos yra nedidelis, todėl yra reali galimybė teikti pagalbą senyvo amžiaus motinai ir neturint teisės vairuoti kelių transporto priemones. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti pareigas darbinėje srityje ar savo šeimos labui, patiriami finansiniai nepatogumai, savaime neturėtų būti laikomos išskirtinio pobūdžio aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą švelninti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. Š. atsakomybę nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-279-719/2018, 2K-357-489/2018, 2K-372-693/2018).Apeliantai skunde teigia, kad, nors BK 2811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra tyčinė, tačiau savo pavojingumu (vertinant didžiausios bausmės aspektu) iš esmės gali būti prilyginama neatsargaus nusikaltimo padarymui. Todėl mano, kad A. Š. inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo laipsnis nėra didelis lyginant jį net su neatsargiais nusikaltimais. Teisėjų kolegija sutikti su šiais skundo argumentais neturi pagrindo.Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatytas 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, šios nusikalstamos veikos sudėtyje nenumatė jokių konkrečių padarinių, todėl darytina išvada, jog baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti patį transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio faktą, o tokios veikos pavojingumas grindžiamas jos keliama grėsme eismo saugumui, žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui. Atsižvelgusi į visumą nurodytų aplinkybių bei įvertinusi apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jam nustatytą neblaivumo laipsnį, taip pat ir tai, kad nuteistojo neblaivumas didėjo, nes antrojo tikrinimo metu (po 16 minučių) jau buvo nustatytas net 2,70 promilės neblaivumas, įvertinusi apelianto asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams 5 mėnesiams, yra per griežta, neatitinkanti jo asmenybės bei neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Be to, pažymėtina, jog siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Dėl to A. Š. prašymas uždraudimo naudotis specialia teise terminą sutrumpinti iki 1 metų 6 mėnesių, yra nepagrįstas.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimo 2 metams 5 mėnesiams – yra teisėta ir pagrįsta, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl konfiskuotino turto (automobilio) vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimoSkundžiamu nuosprendžiu A. Š. paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant apeliantui nuosavybės teise priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), su užvedimo rakteliu (BK 72 straipsnio 3 dalis). Apelianto ir jo gynėjo teigimu, teismas nepagrįstai jam taikė šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nusprendė konfiskuoti automobilį natūra, o ne automobilio vertės dalį (3000 Eur ar kitą piniginę sumą). BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 2811 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 2811 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo diskrecijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018). Nepaisant to, ir tokiais atvejais sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Be kita ko, priimdamas tokį sprendimą, teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar šis turtas įgytas teisėtai, ar jo palikimas asmens dispozicijoje kelia pavojų visuomenei, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-35-719/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-81-676/2019, 2K-18-719/2022 ir kt.).Skundžiamu teismo nuosprendžiu teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes (nurodytos 11 punkte), sprendė, jog A. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. Š. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pagrindas apeliantui netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo. Taip pat paminėtina, jog pagal teismų praktiką kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokdamas, jog tokie jo veiksmai yra neteisėti, darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, panaudojo jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini), kuri pagal teismų praktiką laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone ir turėtų būti konfiskuojama. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis yra ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet panaikinti galimybę jam ar kitiems asmenims turėti iš nusikalstamos veikos gautą turtinę naudą, daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai vykdyti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-976/2016, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-250-976/2020 ir kt.).Apeliantas skunde teigia, kad ši jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų nepatogumų (analogiški kaip ir dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones), tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, asmenybę apibūdinantys duomenys, šeimos narių interesai negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Pastebėtina, jog šioje situacijoje visuomenės ir A. Š. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei jo atžvilgiu nebūtų taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu nebūtų užtikrinamas baudžiamojo poveikio priemonių prevencinis tikslas bei sudaromos sąlygos pakartotiniam asmens nusikalstamumui.Atsižvelgus į tai, kad automobilis (duomenys neskelbtini), kurį nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo A. Š., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir ji nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui, bei įvertinus teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nusprendė iš kalto asmens konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį.Vertinant apelianto ir jo gynėjo skundo argumentus, kad turto konfiskavimas yra perteklinė baudžiamojo poveikio priemonė, nes jos taikymo tikslus užtikrina jau vien draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą. Be to, teismų praktikoje taip pat pažymima, kad tokio pobūdžio nusikalstamų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-372-693/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, teigti, kad A. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra neproporcingos padarytai nusikalstamai veikai ar paskirtos pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantas skundu prašo konfiskuoti ne patį automobilį, o dalį jo vertės atitinkančią pinigų sumą (3000 Eur ar kitą pinigų sumą).BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal bylos duomenis, automobilis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso šioje byloje nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam A. Š. ir buvo jo panaudotas darant nusikaltimą, nurodytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Iš VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, jog apelianto vairuoto automobilio vertė yra 13 060 Eur (su PVM) (b. l. 35), iš apelianto pateiktų dokumentų apie automobilio įsigijimą 2023 m. vasario 14 d. iš (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilis kainavo 22 500 Eur (b. l. 158).Apeliantas prašo konfiskuoti automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, nes transporto priemonė objektyviai yra didelės rinkos vertės (13 060 Eur), dalis kainos nėra grąžinta bendrovei, teikusiais finansavimą įsigyjant transporto priemonę (skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad likusi negrąžinta kredito suma – apie 1800 Eur), apeliantas yra nedirbantis, jo turtinė padėtis prasta, transporto priemonė reikalinga ne tik tikslu susirasti darbą, tačiau ir pasirūpinti sveikatos problemų turinčia mama, kuri turi didelius specialiuosius poreikius. Taip pat nurodo, kad jeigu transporto priemonė nebūtų konfiskuota natūra, tai apeliantas ją parduotų tikslu gauti pajamų pragyvenimui ir bandymui nusipirkti pigesnę transporto priemonę, kad pasibaigus kitos baudžiamojo poveikio priemonės terminui būtų galima susirasti darbą bei pasirūpinti sveikatos problemų turinčia mama, galiausiai – patenkinti ir savo paties kitus susisiekimo poreikius, natūraliai kylančius kasdieniame gyvenime.Pažymėtina, kad, nors šios apelianto skunde nurodytos aplinkybės yra svarbios, tačiau nėra pakankamos, kad A. Š. atžvilgiu nebūtų taikomas turto konfiskavimas ar būtų konfiskuojama tik labai nedidelė automobilio vertės dalis. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad apeliantas turi seserį, kuri, teismo vertinimu, esant būtinybei taip pat turėtų pareigą pasirūpinti sveikatos problemų turinčia motina. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybės, tokios kaip darbas, šeiminės aplinkybės, finansiniai įsipareigojimai kredito įstaigoms, egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl prieš sėsdamas neblaivus už automobilio vairo, A. Š. privalėjo įvertinti, jog dėl jo neatsakingo elgesio atsiradę neigiami padariniai, turės neigiamų pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimos nariams. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti patį automobilį natūra, o ne dalį jos vertės atitinkančią pinigų sumą, yra pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 3 dalis) ir pagrįstai nusprendė iš A. Š. konfiskuoti automobilį. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl taikyto turto konfiskavimo yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės – 2 metus 5 mėnesius uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones ir automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimas, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Atmesti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. nuosprendžio. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.Teisėjai Daiva Domeikienė Martynas Galvičius Ernesta Montvidienė