Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje bei 243 straipsnyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį – areštu 45 paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo realaus V. K. sulaikymo, pradedant vykdyti šį nuosprendį.

Į bausmę įskaičiuotos laikiname sulaikyme išbūtos 2 paros ir nuspręsta laikyti, kad V. K. jau atliko 2 laisvės atėmimo bausmės dienas.

V. K. nuspręsta pripažinti recidyvistu.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento (tapatybės kortelės) paėmimą – nuspręsta palikti nepakeistas, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl nuteistojo V. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nuteistojo V. K. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 243 straipsnį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis V. K. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamas veikas paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl V. K. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. K. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas V. K. už jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrė sankcijose numatytas bausmes. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas V. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 1 metams, tai yra paskyrė bausmę, ženkliai mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismas V. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, padarymą nubaudė areštu 45 paroms, tai yra paskyrė didžiausią už baudžiamąjį nusižengimą skiriamą arešto bausmę (BK 49 straipsnio 3 dalis). Skirdamas bausmes V. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vienas baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis)), kaltės formą (nuteistasis veikė tyčia), taip pat į nusikalstamų veikų stadiją (veikos baigtos). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis ir pažymėjo, kad V. K. anksčiau yra teistas 13 kartų, naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus vos metams po to, kai buvo teistas už tyčinį nusikaltimą ir analogišką baudžiamąjį nusižengimą, nusikalto teistumui neišnykus, nepraėjus nei metams po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo pagal ankstesnį nuosprendį, V. K. teistumai (daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei) ir jo amoralūs, ciniški veiksmai rodo jo visišką įstatymų nepagarbą, jis reikiamų išvadų nedaro, nusikaltimų darymas jam tapo įprastu gyvenimo būdu. Taip pat teismas atsižvelgė į veikų padarymo aplinkybes (V. K. vagystės atveju įsibrovė į gyvenamąjį namą, pagrobė turtą, dėl kurio gabenimo kvietėsi draugo, vairuojančio automobilį, pagalbos, tai yra nusikalstamiems kėslams realizuoti buvo pasitelktas apie nusikaltimą nežinojęs asmuo, pavogtais alkoholiniais gėrimais buvo vaišinami kiti asmenys, V. K. automobilį vairavo miesto teritorijoje, stabdomas policijos pareigūnų nestojo, buvo ilgai persekiojamas, taip sukėlė dar didesnį pavojų aplinkiniams), į padarytos nedidelės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, nustatė dvi V. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat pripažino dvi V. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, – kad jis šią nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, nustatė vieną V. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir vieną V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, – kad jis šią nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi ir kad savo noru atlygino padarytą žalą (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje), taip pat pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Iš bylos duomenų matyti, kad nors V. K. iki priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį anksčiau buvo teistas net 13 kartų, recidyvistu jis buvo pripažintas tik skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, gali būti taikoma tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vien ankstesnių V. K. teistumų faktas, nesant iki šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2026 m. sausio 4 d. nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. K. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vis dėlto šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas, atsižvelgus į teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, paskirtą bausmę, o nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas iš esmės lieka tie patys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė jam panaikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad V. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausmė, kuri yra gerokai mažesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra teisinga ir turėtų būti švelninama.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo V. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 243 straipsnyje, paskyrus straipsnių sankcijose numatytas griežčiausias bausmės rūšis – laisvės atėmimą ir areštą. Nuteistajam V. K. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, buvo teisingai subendrintos apėmimu būdu ir paskirta subendrinta bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. K. už nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams), kuri (kaip jau buvo minėta) dar buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki laisvės atėmimo 8 mėnesiams), nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę V. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas ir nustatydamas jų dydį, būtų neįsigilinęs ar neteisingai įvertinęs. Tai, kad nuteistasis V. K. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. V. K., būdamas anksčiau teistas už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas, be abejonės žinojo apie gresiančias bausmes už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Nagrinėjamu atveju, bendrinant V. K. už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesnė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausmė apėmė švelnesnę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, V. K. paskirtą bausmę. Tačiau galimybę skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę arba skirti kurią nors iš BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų švelnesnių bausmių rūšių (baudą, laisvės apribojimą arba areštą) nagrinėjamu atveju taip pat paneigia duomenys apie praeityje nuteistojo V. K. padarytas nusikalstamas veikas bei už jų padarymą skirtų bausmių poveikis tolimesniam nuteistojo elgesiui. Kaip jau minėta, V. K. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 243 straipsnyje, padarė būdamas teistas 13 kartų, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei, tarp jų ir už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (t. 2, b. l. 82–108). Pažymėtina, kad nuteistajam V. K. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės (laisvės apribojimas, areštas) ir net griežtesnės bausmės (ilgesnio termino laisvės atėmimas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Išdėstytos aplinkybės rodo nuteistojo V. K. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Akivaizdu, kad nuteistasis V. K. tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, savo neteisėtų ir pavojingų poelgių neanalizuoja. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad per pastaruosius 5 metus V. K. daug kartų baustas ir administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 147–160). Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teigti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti paskyrus V. K. švelnesnę bausmę, nei laisvės atėmimas, nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta ne švelnesnės, o griežčiausios rūšies bausmė, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje, yra teisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. švelnesnės bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimas suformuotų nebaudžiamumo jausmą. Tokiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, skiriamos bausmės turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. K. už nusikalstamas veikas paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. nurodo tai, kad jis yra jaunas, turi šeimą, nori rūpintis šeima, prižiūrėti namus, stengtis būti geru ir doru žmogumi, gydytis nuo alkoholizmo, dirbti ir save išlaikyti, o ne būti išlaikomas valstybės. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas lengvinti V. K. baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti į intensyvią priežiūrą. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad nuteistasis prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą (BK 75 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021, 2K-94-628/2026). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021, 2K-45-654/2023, 2K-283-697/2024, 2K-193-891/2025, 2K-94-628/2026).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 243 straipsnis, 12 straipsnis), jam paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, nuteistasis V. K. anksčiau ne kartą teistas už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, praėjus vos 6 mėnesiams po to, kai atliko laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamų veikų padarymą, už kurias jis buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžiu ir buvo paleistas lygtinai, taikant intensyvią priežiūrą. Svarbu ir tai, kad minėtu 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas (be kitos veikos) ir už analogišką baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje. Be to, iš ankstesnių nuteistojo V. K. teistumų matyti, kad jam ne kartą buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys teisės institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš bausmės atklikimo vietos, tačiau tai V. K. teigiamo poveikio nepadarė – jis nekeitė savo elgesio, toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus nuteistojo V. K. polinkius ir bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. K. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistajam V. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. liepos 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš V. K. valstybės naudai priteisti 100 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Gynėjas nuteistajam V. K. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Nuteistasis V. K. užsiima individualia veikla (t. 2, b. l. 163), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba ir uždirba apie 1400 Eur per mėnesį (t. 3, b. l. 42). Įvertinusi tai, kad V. K. yra jauno amžiaus ir darbingas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam V. K. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, išieškotina iš nuteistojo V. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. K. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Išieškoti iš V. K. valstybės naudai 100 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.