Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 .

Ieškovas IES1 2021 m. vasario 26 d. pateiktu ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo ATS1 34 407,12 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. neišmokėjo jam sutarto 521,32 Eur (1 800 Lt) mėnesinio atlyginimo už darbą, todėl ieškovas patyrė 34 407,12 Eur žalą (66 mėn. po 521,32 Eur). Pagal šalių susitarimą nuo 2008 m. rudens ieškovas dirbo pas atsakovą pavienius darbus (atsakovas vykdė ne vieną verslą – medienos pardavimo, žemdirbystės, gyvulininkystės ir kt.), o nuo 2009 m. dirbo nuolat laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) laiku. Atsakovas yra ieškovo sutuoktinės R. E.-V. dėdė (motinos brolis), dėl giminystės ryšių šalis siejo tarpusavio pasitikėjimas. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad atsakovas jį oficialiai įdarbino, nes buvo gavęs iš pagrindinės darbovietės sutikimą dirbti kitą darbą, tačiau, vėliau paaiškėjo, kad atsakovas darbo teisinių santykių nebuvo įteisinęs. Iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis. 2012 m. rugsėjo 6 d. ieškovas su atsakovu susitarė dėl 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos suteikimo, kurią ieškovas grąžins savo darbo užmokesčiu. Tuo metu ieškovas jau nuolat dirbo atsakovo ūkininko ūkyje (tik vėliau ieškovas sužinojo, kad atsakovas vadovavo ir savo vardu, ir faktinės sutuoktinės TAR1 vardu įregistruotiems ūkininko ūkiams, bet nebuvo abejonių, kad ūkių savininkas yra atsakovas). Atsakovas, dalyvaujant ieškovui ir jo sutuoktinei, apskaičiavo, kad, ieškovui atsakovo ūkyje nuolat dirbant laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku, jis kas mėnesį skaičiuos 521,32 Eur (1 800 Lt) (žiemos laikotarpio ir darbymečio (pavasario–rudens) atlyginimo vidurkį) atlyginimą ir jo neišmokės, bet įskaitys kaip paskolos grąžinimą, ir taip suteiktą paskolą ieškovas grąžins per penkerius metus. Paskolos pinigai 2012 m. rugsėjo 6 d. į ieškovo banko sąskaitą buvo pervesti iš atsakovo faktinės sutuoktinės TAR1 sąskaitos. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. imtinai ieškovas dirbo pas atsakovą, atlyginimas šiuo laikotarpiu jam nebuvo mokamas, nes buvo įskaitomas paskolai grąžinti. 2018 m. vasario mėn. tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl darbo už paskolą laiko. Nors ieškovas jau buvo išdirbęs daugiau kaip 5 metus, atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas pas jį nedirbo ir paskolos negrąžino. Nuo 2018 m. kovo 1 dienos ieškovas įsidarbino kito ūkininko ūkyje. Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu tenkino R. M. ūkio ieškinį dėl ieškovo negrąžintos paskolos ir iš ieškovo priteisė 33 306,30 Eur skolą. Remiantis ieškovo pareiškimu 2018 m. birželio 11 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo TAR1 ir ATS1 ūkiuose, į apskaitą galimai neįtraukiant išmokėto darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad atsakovas apgavo ieškovą, pasinaudojo jo pasitikėjimu, dėl neišmokėto atlyginimo ieškovas patyrė 34 407,12 Eur žalą, kuri susidarė per 66 mėnesius skaičiuojant po 521,32 Eur. Ieškovas IES1 2026 m. kovo 13 d. pateikė prašymą priimant sprendimą dėl ieškovo IES1 ieškinio pripažinti, kad jo sužinojimo apie jo teisės pažeidimą diena yra 2018 m. kovo 24 d. Jei teismas spręstų, kad ieškovas šioje byloje pareikšdamas ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo, praleido ieškinio senaties terminą, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašyme nurodė, kad net ir po ginčo su atsakovu 2018 m. vasario paskutinėmis dienomis ieškovas manė, kad atsakovas laikysis buvusio susitarimo dėl paskolos grąžinimo, nes ieškovas buvo atidirbęs ilgiau nei sutartus 5 metus. Kai 2018 m. kovo 24 d. ieškovas iš teismo gavo teismo įsakymą (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų civilinė byla Nr. eL2-4833-322/2018), kuriuo buvo patenkintas R. M. pareiškimas dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 115 000,00 Lt (t. y. 33 306,30 Eur) paskolos priteisimo, ieškovui tapo aišku, kad atsakovas nesilaiko susitarimo, kerštauja dėl išėjimo iš darbo. Todėl 2018 m. kovo 24 d. yra ieškovo sužinojimo apie jo teisės pažeidimą diena. Nuo tada ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų gindamas savo teisėtus interesus: 1) 2018 m. gegužės 28 d. su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi į FNTT Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybą, pareiškime nurodydamas, kad iš jo reikalaujama skolos, už kurią jis atidirbo; 2) 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydamas ištirti jo nelegalaus darbo atvejį; 3) 2020 m. balandžio 24 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą jį pripažinti nukentėjusiuoju, tačiau 2020 m. gegužės 8 d. nutarimu ieškovas nukentėjusiuoju nepripažintas, 4) 2021 m. vasario 25 d. ieškovas teismui pateikė ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo.Atsakovas ATS1 2021 m. gegužės 24 d. pateiktu atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas 2026 m. kovo 18 d. pateiktuose paaiškinimus dėl ieškovo pateikto prašymo dėl ieškinio senaties taikymo nurodė, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. kovo 24 d., kai gavo teismo įsakymą. Ieškovas neįrodė jokio egzistuojančio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl tariamo 2012 m. rugsėjo 6 d. TAR1 suteiktos paskolos ieškovui grąžinimo „atidirbant“. Pažymėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl paskolos grąžinimo darbu. Atsakovas negalėtų būti tokio susitarimo šalis, nes jis nėra nei paskolos šalis (2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartis sudaryta tarp ieškovo ir TAR1 ), nei darbo santykių šalis (ieškovas dirbo TAR1 ūkyje). Ieškovo teiginiai, jog faktas, jog ieškovas dirbo atsakovo vadovaujamuose ūkiuose ir jam nebuvo mokamas atlyginimas už darbą bei neįskaitomas kaip paskolos grąžinimas, buvo nustatytas ir patvirtintas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendį, nėra pagrįsti.Trečiasis asmuo TAR1 2026 m. vasario 17 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti trečiajam asmeniui TAR1 jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad trečiasis asmuo TAR1 su ieškovu niekada nesitarė nei dėl darbo atlikimo, nei dėl darbo užmokesčio ir jokiu būdu nedalyvavo derinant darbo sąlygas, atlygio dydį ar atsiskaitymo tvarkos klausimus. Trečiasis asmuo nebuvo nei darbdavė, nei kitaip su ieškovu nevykdė jokių veiksmų, kurie galėtų būti traktuojami kaip darbo santykių sudarymas ar vykdymas. Tos pačios faktinės aplinkybės buvo nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, kuriuo palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria atsakovas buvo pripažintas kaltu apgaulingai tvarkęs ūkininkės TAR1 ūkio finansinę apskaitą, taip pat, kad IES1 nelegaliai dirbo būtent atsakovo faktiškai vadovautame trečiojo asmens ūkyje. Nuosprendyje nekonstatuota, kad trečiasis asmuo organizavo ieškovo darbą, nustatė darbo sąlygas ar prisiėmė atsiskaitymo pareigą. Nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių trečiojo asmens dalyvavimą bet kuriame susitarime dėl ieškovo darbo sąlygų ar atlygio (kaip tai siekia pateikti atsakovas). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėŠiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino visiškai: priteisė IES1 iš atsakovo ATS1 34 407,12 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė trečiajam asmeniui TAR1 iš atsakovo ATS1 3 593,70 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo ATS1 , valstybei 793,68 Eur bylinėjimosi išlaidas.Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 27 d. papildomu sprendimu teismas ieškovo IES1 prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo tenkino: taikė Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2S-662-368/2021, įvykdymo atgręžimą ir priteisė iš atsakovo ATS1 pagal 2021 m. lapkričio 25 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-3104-496/2021 išieškotą 460,76 Eur sumą ieškovo IES1 naudai.Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje pasisakė, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turės prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje pagal IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo. CK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad nereikia įrodinėti aplinkybių: asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje <...> (prejudiciniai faktai). Dėl šios priežasties teismas cituoja įrodymus ir išvadas, padarytas baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 priimtuose ir įsiteisėjusiuose Šiaulių apygardos teismas 2024 m. birželio 19 d. nuosprendyje ir Lietuvos Apeliacinio Teismo 2025 m. gegužės 6 dienos nuosprendyje.Teismas nesutiko su atsakovo atstovo vertinimu, kad civilinėje byloje nėra pagrindo remtis nuosprendžiais nustatytomis aplinkybėmis, nes kaltinamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. Teismas pažymėjo, kad minėta baudžiamoji byla buvo užvesta remiantis ieškovo IES1 pareiškimu, baudžiamojoje byloje buvo tiriami įrodymai apie IES1 darbą, nemokėjimą jam už darbą atsakovo ATS1 vadovaujamame TAR1 ūkininko ūkyje tuo pačiu laikotarpiu, kuris aktualus civilinėje byloje. 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio citatose teismas įvertino visus tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duotus IES1 parodymus, juos vertino lyginant su kitų liudytojų parodymais ir rašytiniais dokumentais ir padarė išvadą, kad IES1 parodymai yra patikimi, o būtent atsakovo ATS1 parodymai buvo nepatikimi, paneigiami baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.Teismas atsižvelgęs, kad IES1 dirbo nelegaliai, baudžiamojoje byloje ir šioje civilinėje byloje jis nuosekliai aiškino, kad dėl darbo funkcijų, darbo laiko, dėl darbo užmokesčio jis tarėsi su ATS1 , o ne su ūkio savininke TAR1 , pripažino, kad šis ieškinys pagrįstai yra pareikštas atsakovui ATS1 . Pažymėjo, kad atsakovas pats buvo atsakingas už darbo santykių su IES1 įforminimą, darbo sutarties sudarymą, tačiau jis IES1 oficialiai neįdarbino, su juo darbo sutarties nesudarė, tačiau ieškovo darbo, vadovaujant ATS1 , faktas (realiai dirbo; jo ir ATS1 santykiai turėjo darbo sutarties požymių (nuosprendžio 61 punktas)) yra įrodytas baudžiamojoje byloje, todėl teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad IES1 ir ATS1 nesiejo darbo santykiai.Teismas pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje yra pagrindas remtis būtent baudžiamajame procese, o ne 2020 metais išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. rugpjūčio 25 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 pažymėjo, kad atsakovas (nagrinėjamoje byloje – ieškovas) priešieškiniu pareikštu reikalavimu siekė apsiginti nuo pareikšto ieškinio dėl paskolos grąžinimo, atitinkamai ginčydamas paskolos sutarties šalis ir paskolos grąžinimo būdą. Aplinkybė dėl ieškovo darbo teisinių santykių ūkininkų ūkiuose buvo kaip šalutinė, neesminė nagrinėjant šalių ginčą paskolos teisinių santykių kontekste ir iš esmės buvo aktuali tiek, kiek buvo būtina paskolos grąžinimo būdui nustatyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti nesumokėtą darbo užmokestį, taigi reikalavimas kyla iš darbo teisinių santykių, ir būtent ši aplinkybė yra pagrindinė ir esminė byloje siekiant įvertinti ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Todėl minėtame sprendime padarytos išvados negali paneigti šioje byloje ieškiniu reiškiamą reikalavimą. Tuo labiau, kad civilinis procesas turėjo ribotas galimybes pateikti į bylą įrodymus, o baudžiamasis procesas buvo išsamus, surinkta ir įvertinta labai daug įrodymų.Teismas vertino, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. birželio 11 d., todėl baudžiamojoje byloje buvo tiriami pasibaigę finansiniai metai, todėl baudžiamojoje byloje nėra analizuojami 2018 metų sausio ir vasario mėnesiai, tačiau tiriamas trumpesnis nusikalstamos veikos laikotarpis nereiškia, kad ieškovas nedirbo pas atsakovą 2018 metų sausio ir vasario mėnesiais. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas visiškai neigia ieškovo darbą nemokant jam darbo užmokesčio, o ieškovo IES1 parodymai pripažinti patikimais ir jis nuosekliai nurodo darbo pas ATS1 pabaigos datą – 2018 m. vasario mėnesio pabaigą, pripažino labiau tikėtina, kad ieškovas dirbo pas atsakomą iki 2018 m. vasario mėnesio pabaigos.Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie sutartą darbo užmokestį. Teismas atsižvelgęs, kad baudžiamojoje byloje nustačius, kad IES1 parodymai apie gauto darbo užmokesčio dydį yra patikimi, atsižvelgiama į kitų liudytojų nurodytą gaunamą darbo užmokestį bei į IES1 darbo vertinimą, pripažino, kad ieškovo šioje civilinėje byloje prašomas priteisti žalos atlyginimas už darbą per daugiau nei penkerius metus dydis, kai per mėnesį skaičiuojama 521,32 Eur (1 800 Lt), nėra per didelis ir yra vertinamas, kaip realus. Teismas atkreipė dėmesį, tai, kad baudžiamojoje byloje ATS1 pripažintas kaltu neįskaitęs į buhalterinę apskaitą mažesnes sumas darbo užmokesčio, nekliudo civilinėje byloje pripažinti realiomis didesnes sumas, nes asmeniui pripažinti kaltu yra keliamas didesnis įrodytumo lygis. Teismas nurodė, kad atsakovo neteisėtus veiksmus sudaro tai, kad jis ieškovą IES1 buvo įdarbinęs nelegaliai (nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių), kad darbo užmokestis jam nebuvo išmokėtas ir nebuvo įskaitytas kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimas. Teismas sprendė, kad ATS1 veikė tyčia, nes jis vadovaudamas keliems ūkininko ūkiams ir būdamas darbdaviu, neabejotinai žinojo, kaip turi būti įforminti teisėti darbo santykiai ir kas yra nelegalus darbas. Atsakovas ATS1 nesilaikė susitarimo su IES1 ir jam už darbą mokėtiną darbo užmokestį neužskaitė kaip paskolos grąžinimą, taip jis IES1 padarė turtinę žalą. Teismas vertino, kad tarp atsakovo ATS1 veiksmų ir ieškovui IES1 padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nes jei ATS1 būtų oficialiai įdarbinęs IES1 , jei būtų mokėjęs priklausantį darbo užmokestį arba užskaitęs paskolos grąžinimui, IES1 nebūtų patyręs žalą. Teismas pripažino šioje byloje esant visas žalos atlyginimo sąlygas.Teismas spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrindo, sutiko su ieškovo pozicija, kad jis aiškiai suprato, jog atsakovas daugiau nei penkerių metų jo darbo neįskaitys į paskolos grąžinimą, tik gavęs teismo įsakymą 2018 m. kovo 24 dieną, t. y šią dieną ieškovas aiškiai suprato, kad atsakovas pažeidė jo teises, kad tikrai darbo užmokesčio nemokėjimu ir neužskaitymu į skolą jam buvo padaryta žala. Teismas vertino, kad nei vienas protingas asmuo nedirbtų daugiau nei penkerius metus negaudamas darbo užmokesčio, jei jis nebūtų įsitikinęs esant dėl to susitarimą. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ieškinio senaties eiga prasideda 2018 m. kovo 24 d., taigi ieškinys pateiktas teismui nesibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Teismas įvertinęs, kad ieškovas įrodė, jog jis dirbo atsakovo vadovaujamame ūkyje nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio pabaigos, negaudamas darbo užmokesčio ir uždirbtų pinigų 34 407,12 Eur neįskaičiuojant kaip paskolos TAR1 grąžinimą, atsakovą, vadovavusį R. M. ūkiui, pripažino padarius ieškovui 34 407,12 Eur žalą, todėl ieškinį tenkino.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentaiApeliaciniu skundu atsakovas ATS1 prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1403-496/2026 ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo IES1 ieškinį pilna apimtimi; priteisti atsakovui (apeliantui) ATS1 iš ieškovo IES1 visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. kovo 24 d. gavęs TAR1 pareiškimą dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 115 000,00 Lt (t. y. 33 306,30 Eur) paskolos priteisimo. Pirma, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė jokio egzistuojančio susitarimo tarp ieškovo ir apelianto dėl tariamo 2012 m. rugsėjo 6 d. TAR1 suteiktos paskolos ieškovui grąžinimo „atidirbant“, t. y., dirbant nemokamai, nes tarp apelianto ir ieškovo tokio rašytinio susitarimo dėl paskolos grąžinimo atidirbant, nėra. Pažymi, kad jokiais įrodymais nepagrįstas teismo spėjimas arba prielaida, kad niekas „nedirbtų daugiau nei penkerius metus negaudamas darbo užmokesčio, jei jis nebūtų įsitikinęs esant dėl to susitarimą“, savaime tokio susitarimo egzistavimo nepatvirtina, juo labiau, kad ieškovas neįrodė, o teismo cituojamuose nuosprendžiuose nekonstatuota, kad ieškovas iš tiesų negavo jokio darbo užmokesčio deklaruojamu laikotarpiu.Pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje pažymėjo, „jog aplinkybė, ar paskolos sandorio šalys buvo susitarusios, kad liudytojas IES1 grąžins visą suteiktą paskolą ne pinigais, bet savo darbu (t. y. ar darbas penkerius metus ūkyje pinigine išraiška prilygs suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos sumos grąžinimui), nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykas.“ (žr. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 69 punktą). Aplinkybės, susijusios su ieškovo nurodomo susitarimo egzistavimu, nebuvo vertinamos baudžiamojoje byloje ir neturėjo reikšmės sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo. Teigia, kad baudžiamojoje byloje visos išvados dėl ieškovui neišmokėto atlyginimo buvo padarytos remiantis ne rašytiniais įrodymais, o ieškovo, kaip suinteresuoto asmens, duotais žodiniais paaiškinimais, darant prielaidą, kad šie paaiškinimai yra teisingi. Vertina, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis jokiais įrodymais neparemtais motyvais baudžiamojoje byloje, ypač kuomet ieškovo įrodinėjamos aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.Antra, tai, kad ieškovas jokia forma (nei darbu, nei pinigais) negrąžino TAR1 paskolos ir kad nebuvo jokio susitarimo grąžinti paskolą ieškovo darbu, patvirtina įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020, kuriuo TAR1 iš ieškovo buvo priteista 33 306,30 Eur skola ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o ieškovo priešieškinis TAR1 atmestas. Šiuo priešieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančia minėtą paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir TAR1 ūkio, bei pripažinti, kad paskolos teisiniai santykiai dėl 115 000,00 Lt (33 306,30 Eur) paskolos susidarė tarp paskolos davėjų TAR1 bei ATS1 (t. y., apelianto) ir paskolos gavėjų ieškovo ir ieškovo sutuoktinės R. E.-V., susitariant, kad paskola bus grąžinta ieškovui neatlygintinai dirbant TAR1 ir apelianto ūkiuose, ir ieškovas prievolę grąžinti 115 000,00 Lt (33 306,30 Eur) įvykdė. Teigia, kad įsiteisėjusiu minėtu teismo sprendimu yra nustatyta, kad apeliantas nėra paskolos teisinių santykių šalis ir kad jokio susitarimo tarp paskolos šalių dėl tariamo paskolos „atidirbimo“ nebuvo. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis šiuo sprendimu motyvuodamas, jog „24. <...> aplinkybė dėl ieškovo darbo teisinių santykių ūkininkų ūkiuose buvo kaip šalutinė, neesminė nagrinėjant šalių ginčą paskolos teisinių santykių kontekste ir iš esmės buvo aktuali tiek, kiek buvo būtina paskolos grąžinimo būdui nustatyti“.Akcentuoja, kad Šiaulių apylinkės teismui įsiteisėjusiu 2020 m. sausio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 pasisakius dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių ir konstatavus, kad šalys nebuvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo ieškovo „darbu“ ir kad ieškovas šios paskolos negrąžino, šios aplinkybės laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamame ginče ir jomis turi būti remiamasi konstatuojant, kad ieškovas negalėjo tikėti, kad „atidirbinėja“ už gautą paskolą. Tai reiškia, kad ieškovas negalėjo nesuvokti, jog negauna atlyginimo už kiekvieną dirbtą mėnesį, atitinkamai apie savo tariamai pažeistas teises turėjo ir galėjo sužinoti ne gavęs teismo įsakymą, o negavęs atlyginimo įstatyme nustatytais terminais.Trečia, ieškovo nurodomas susitarimas dėl paskolos grąžinimo, net jeigu ir būtų sudarytas, laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis), taigi nesukūrusiu jokių teisinių padarinių jį sudarančioms šalims. Teismas skundžiamame sprendime apie aptariamo susitarimo, kurį laikė egzistavusiu, teisėtumą apskritai nepasisakė, nors tokio susitarimo (ne)galiojimo faktais turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios. Pažymi, kad darbo teisės normos nesuteikia šalims teisės susitarti dėl kitokios darbo užmokesčio mokėjimo formos ir tvarkos, pvz., neatlygintino darbo mainais už paskolos grąžinimą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 1 dalis, 139 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, joks susitarimas, pagal kurį ieškovui tariamai nebuvo mokamas darbo užmokestis, o jo „darbas“ užskaitomas kaip paskolos grąžinimas, negalėjo būtų sudarytas, o jeigu ir buvo, laikytinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio, nesukūrusiu jokių teisių pasekmių Ieškovui. Atitinkamai, ieškovas negali remtis minėto susitarimo faktu įrodinėdamas ieškinio senaties termino pradžią. Vertina, kad ieškovas apie savo tariamai pažeistas teises turėjo ir galėjo sužinoti kiekvieną kartą, kai įstatyme nustatytu terminu negavo darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Ieškovas byloje prašo taikyti apelianto civilinę atsakomybę, t. y., prašomą priteisti sumą vertina kaip savo patirtą žalą, tačiau šioje byloje įsiteisėjusia 2022 m. rugpjūčio 25 d. kasacinio teismo nutartimi yra konstatuota, jog ieškinio reikalavimai yra kildinami iš darbo teisinių santykių. Pastebi, kad reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio įstatymai sutrumpintų ieškinio senaties terminų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 15 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje aiškinant nebegaliojančio DK 27 str. turinį, yra nurodyta, kad darbo užmokesčio nesumokėjimas nėra tęstinis pažeidimas, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo skaičiuojamas atskirai kiekvienam mėnesiui, už kurį darbo užmokestis nėra sumokėtas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-794-1097/2025). Ieškovui teigiant, kad jis negavo darbo užmokesčio nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn., ieškinio senaties terminai reikalavimams dėl neišmokėti daro užmokesčio pareikšti prasidėjo nuo to momento, kai pagal įstatymo ar darbo sutarties nuostatas turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Akcentuoja, kad byloje nėra duomenų apie egzistavusį darbo santykio šalių susitarimą dėl ieškovo darbo užmokesčio išmokėjimo termino ir tvarkos, apeliantas darbo santykių faktą neigia, tačiau sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios reikia vadovautis DK nuostatomis. Darant prielaidą, jog ieškovas dirbo TAR1 ūkyje jo nurodomu laikotarpiu ir nėra gavęs atlyginimo už visą šį laikotarpį, yra praleidęs ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. sausio mėn. (65 mėn. po 521,32 Eur, iš viso 33 885,80 Eur).Nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m gegužės 6 d. nuosprendyje ne kartą konstatuota, kad ieškovas TAR1 ūkyje dirbo iki 2017 m. gruodžio mėn. pabaigos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2018 m. sausio ir vasario mėn. yra nepagrįstas.Pabrėžia, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taip pat taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad byloje taikytinas ne reikalavimams dėl darbo užmokesčio sumokėjimo nustatytas ieškinio senaties terminas, o reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas ieškinio senaties terminas, išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo šioje byloje nesikeistų (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Apelianto įsitikinimu, ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas šiuo savarankišku pagrindu. Pirmosios instancijos teismui pažeidus ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas ir padarius neteisingas išvadas dėl ieškinio senaties skaičiavimo pradžios ir pabaigos, sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškovo ieškinį atmesti pilna apimtimi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Pažymi, kad ieškovas neįrodė svarbių aplinkybių, egzistavusių ieškinio senaties termino eigos metu, kurios galėjo sutrukdyti ieškovui pareikšti ieškinį teisme dėl jam tariamai nesumokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Aplinkybė, kad ieškovas manė, jog „atidirbinėja“ iš TAR1 gautą paskolą nėra svarbi aplinkybė, galėjusi sutrukdyti ieškovui pareikšti ieškinį dėl tariamai negauto darbo užmokesčio, nes tokio pobūdžio susitarimas nebuvo ir negalėjo būti sudarytas, todėl ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad negaudamas darbo užmokesčio „atidirbinėja“ už paskolą, kita vertus, net jeigu toks susitarimas ir būtų buvęs sudarytas, jis būtų niekinis ir negaliojantis bei nesukuriantis teisinių pasekmių jo šalims. Pabrėžia, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido itin ženkliai (šiuo atveju – reikalavimams dėl darbo užmokesčio sumokėjimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėn. ieškinio senaties terminas baigėsi 2015 m. spalio mėn., todėl jau ieškinio pateikimo metu (2021 m. vasario mėn.) senaties terminas buvo praleistas beveik 6 metus, t. y., dvigubai daugiau nei paties ieškinio senaties termino trukmė, kuri yra 3 metai). Ieškovo kreipimasis į FNTT, Valstybinę darbo inspekciją, tai pat baudžiamosios bylos nagrinėjimas nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Nurodo, kad apeliantas nėra ir negali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje, nes ieškovo ir apelianto nesiejo jokie darbo santykiai. Teismo išvada, kad ieškovo ir apelianto santykiai turėjo darbo sutarties požymių yra įrodyti baudžiamojoje byloje, yra nepagrįsta. Pirma, baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 nebuvo konstatuoti darbo santykiai tarp ieškovo ir apelianto. Įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje konstatuota ir pripažinta, kad ieškovas dirbo TAR1 ūkyje, kuriam faktiškai vadovavo apeliantas. Priešingai nei teigiama sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 61 punkte nėra konstatuoti darbo santykiai tarp ieškovo ir apelianto. Daro išvadą, kad byloje nepaneigta, kad ieškovo ir apelianto darbo santykiai nesiejo, bei kad darbo santykiai siejo tik ieškovą ir TAR1 ūkį. Apeliantui, su kuriuo ieškovas neturėjo darbo santykių, negali būti reiškiami reikalavimai dėl darbo užmokesčio, nepriklausomai nuo to, kad ieškovas savo turtinį reikalavimą apibūdina kaip reikalavimą dėl žalos priteisimo. Pažymi, kad aplinkybė, kad TAR1 ūkiui faktiškai vadovavo apeliantas, savaime jokių darbo teisių santykių tarp ieškovo ir apelianto nesukūrė. Netgi jeigu būtų pripažinta, kad ieškovui nebuvo išmokėtas jo nurodomo dydžio darbo užmokestis, TAR1 ūkiui vadovavęs apeliantas neturi pareigos asmeniškai atsiskaityti su ieškovu.Atkreipia dėmesį, kad neatsižvelgiant į tai, kad teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl to, jog ieškinio reikalavimai yra suformuluoti ydingai, teismas nepagrįstai konstatavo apelianto civilinės atsakomybės sąlygas (nenurodydamas, kokią civilinę atsakomybę taiko apeliantui) ir priteisė ieškovui visą deklaruojamos žalos sumą. Pažymi, kad ieškovo ir apelianto nesiejo darbo santykiai, todėl ne apeliantas kaip fizinis asmuo, o TAR1 ūkis kaip ieškovo darbdavys, turėjo pareigą mokėti ieškovui darbo užmokestį. Ieškovas nesitarė ir negalėjo tartis su apeliantu, kad jis „atidirbs“ už iš TAR1 gautą paskolą, nes apeliantas nėra paskolos sutarties šalis, todėl toks susitarimas, pažeidžiantis sutarties uždarumo principą, negalėtų būti sudarytas. Aplinkybė, kad ieškovui paskolą suteikė TAR1 , o ne apeliantas, byloje nebuvo ginčijama. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 taip pat nebuvo konstatuota, kad egzistavo susitarimas tarp ieškovo ir apelianto dėl paskolos grąžinimo Ieškovui „atidirbant“ už suteiktą paskolą. Vertina, kad teismo išvados, kuriomis pripažįstama, kad tarp ieškovo ir apelianto egzistavo susitarimas dėl ieškovo darbo užmokesčio užskaitymo kaip TAR1 suteiktos paskolos ieškovui grąžinimo, yra neteisėtos ir nepagrįstos jokiais byloje surinktais įrodymais ar įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Apeliantas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl byloje nepagrįstai konstatuota apelianto kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga.Nesutinka su sprendime padarytomis išvadomis dėl ieškovui tariamai nesumokėto darbo užmokesčio fakto ir dydžio, kadangi jos grindžiamos vien tik prielaidomis ir baudžiamosios bylos Nr. 1-8-354/2024 medžiaga, kuri taipogi neparemta jokiais realiais įrodymais, o tik ieškovo žodiniais paaiškinimais. Pirma, ieškovas byloje neįrodė, kad dirbant TAR1 ūkyje jam nebuvo išmokėtas būtent 34 407,12 Eur darbo užmokestis. Jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo deklaruojamos žalos dydį (pvz., susitarimo dėl ieškovui mokėtino mėnesinio darbo užmokesčio ir neišmokėtos jo dalies), neskaitant jo paties parodymų baudžiamojoje byloje, nėra. Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-102-579/2025 motyvai, susiję su ieškovui tariamai neišmokėto darbo užmokesčio dydžiu, nepagrindžia ieškovo reikalavimo, todėl teismas, konstatuodamas ieškovui tariamai neišmokėto darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai vadovavosi išimtinai teismų nuosprendžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1A-102-579/2025 nustatytomis aplinkybėmis. Aplinkybės, susijusios su ieškovo (ne)išmokėto darbo užmokesčio dydžiu, nėra Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje konstatuotos nusikalstamos veikos pasekmė ir netgi neturėjo reikšmės sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo.Baudžiamojoje byloje nebuvo reikšmingas ieškovui (ne)sumokėto atlyginimo dydis ieškovo įrodinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn.) bei nebuvo atsižvelgta į Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimu nustatytas aplinkybes, susijusias su ieškovo gautos paskolos tariamu „(ne)atidirbimu“. Tuo tarpu šioje civilinėje byloje minėtos aplinkybės yra esminės sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje bei Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl ieškovui tariamai nesumokėto atlyginimo dydžio neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje ir jais negalėjo būti remiamasi nustatant ieškovui tariamai neišmokėto darbo užmokesčio (t. y., ieškovo tariamai patirtos žalos) dydį. Daro išvadą, kad teismas, konstatuodamas ieškovo patirtą žalą (34 407,12 Eur) nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga, nepaisydamas to, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės dėl ieškovui (ne)sumokėto atlyginimo fakto ir dydžio neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Byloje nesant jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo deklaruojamos žalos dydį, teismas turėjo spręsti, kad ieškovas savo patirtos žalos neįrodė.Nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra konstatuota, kokio dydžio darbo užmokestis ir už kokį laikotarpį tariamai nebuvo išmokėtas ieškovui. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje sprendė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovui už darbą TAR1 ūkyje tariamai nebuvo išmokėtas gerokai mažesnis – 14 567,92 Eur darbo užmokestis. Nuosprendyje nėra konstatuota, ar ši suma (visa ar iš dalies) apskritai patenka į laikotarpį, už kurį šioje byloje ieškovas reikalauja priteisti žalą (t. y., nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn.). Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje kaip ieškovo darbo pabaigą TAR1 ūkyje nurodė 2017 m. gruodžio 31 d., nors ieškovas savo prašyme teigia, kad TAR1 ūkyje darbą baigė 2018 m. vasario mėn. Be to, ir pats ieškovas ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamojoje byloje ne kartą nurodė, kad pas TAR1 ūkyje dirbo iki 2018 m. sausio mėn., kad kreipėsi į apeliantą dėl atlyginimo mokėjimo 2018 m. sausio mėn. Vertina, kad ieškovo pozicija dėl jo nelegalaus darbo TAR1 ūkyje yra nepagrįsta ir prieštaringa ir ieškovas neįrodė nei kad jam darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn., nei kad jam nebuvo išmokėta 34 407,12 Eur darbo užmokesčio suma. Nepaisant to, teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. tariamai negavo 34 407,12 Eur darbo užmokesčio, ir šią savo išvadą grindė vien nuomone, kad ieškovo parodymai baudžiamojoje byloje yra patikimi, bei prielaidomis.Atkreipia dėmesį, kad teismas baudžiamojoje byloje priimtus nuosprendžius ir juose dėstomus motyvus, kaip ir paskolos grąžinimo atveju, taip pat ir ieškovui (ne)sumokėto atlyginimo atveju vertina itin selektyviai: vienais atvejais teismas baudžiamojoje byloje priimtų nuosprendžių motyvais vadovaujasi „pažodžiui“, kitais atvejais teismas į tuos motyvus, kurie tiesiogiai paneigia sprendime daromas išvadas, apskritai neatsižvelgia. Prielaidomis grindžiamos teismo išvados dėl ieškovui (ne)sumokėto atlyginimo fakto ir dydžio, kai byloje nėra nei vieno šias išvadas pagrindžiančio rašytinio įrodymo, yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas IES1 prašo atsakovo ATS1 apeliacinio skundo netenkinti; priteisti iš atsakovo ATS1 ieškovui IES1 bylinėjimosi išlaidas, jo patirtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepadarė jokių įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidų, tinkamai taikė materialinės teisės normas, atskleidė bylos esmę, nustatė bei išnagrinėjo svarbias aplinkybes ir pagrindė savo procesinio sprendimo motyvus, atsakydamas ir į atsakovo išsakytus argumentus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje ieškinio senaties eiga prasideda 2018 m. kovo 24 d., taigi ieškinys pateiktas teismui nesibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, tokią išvadą pagrindė sprendime nurodytomis aplinkybėmis.Dėl apelianto argumentų pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 priimtu 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, atsakovą pripažįstant kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo, jam inkriminuota (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 2.1. punktas), kad jis ieškovui apskaičiuoto išmokėti darbo užmokesčio neišmokėjo ir neįskaitė kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. IES1 suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimo, neįformino apskaitos dokumentais ir darbo užmokesčio apskaičiavimo, išmokėjimo ir skolos už paskolą iš išmokamo darbo užmokesčio įskaitymo (grąžinimo) ūkinių operacijų neįtraukė į ūkio apskaitą. Nors nuosprendyje teismas nurodė, kad susitarimas dėl paskolos grąžinimo ne pinigais, bet Ieškovo darbu, nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau nuosprendžiu yra konstatuota, kad atsakovas yra kaltas dėl to, kad neišmokėjo ieškovui atlyginimo už jo darbą ir neįskaitė kaip Ieškovui suteiktos paskolos grąžinimo, kas reiškia konstatavimą, kad atsakovas turėjo dvi teisėto veikimo alternatyvas – arba mokėti ieškovui atlyginimą už jo darbą, arba atlyginimo neišmokėti, bet apskaitoje užskaityti kaip paskolos grąžinimą, tačiau nepadarė nei vieno, nei kito. Būtent šių kaltų atsakovo veiksmų, R. M. kreipėsi į teismą ir Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 paskolos suma jai buvo priteista iš ieškovo.Pažymi, kad atsakovas nepripažįsta jo ir ieškovo darbo santykių, tačiau, neigdamas savo atsakomybę, vis tik šiems darbo santykiams reikalauja taikyti darbo santykius reglamentuojančias teisės normas, tame tarpe ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarką. Pastebi, kad atsakovas, kaip darbdavys, elgėsi neteisėtai, įstatymų nustatyta tvarka neįforminęs darbo santykių su ieškovu, neapskaitęs mokėto ir mokėtino darbo užmokesčio, todėl negali tikėtis įstatymų apsaugos, lyg būtų sąžiningas darbdavys.Nesutinka su apeliantu, kad kokia nors teisės norma imperatyviai draudžia privačiam ūkio subjektui suteikti darbuotojui paskolą ir susitarti dėl paskolos grąžinimo darbo užmokesčiu. Būtent dėl to, kad pagal susitarimą atsakovas turėjo pareigą paskaičiuoti darbo užmokestį, bet jį ne išmokėti ieškovui, o užskaityti paskolos dengimui. Ieškovui nebuvo pagrindo vertinti, kad atsakovas, neužskaitęs paskolos grąžinimo (apie ką ieškovas sužinojo 2018 m. kovo 24 d.), kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo mėn. pažeidžia jo interesus mėnuo po mėnesio. Byloje nagrinėjamą ginčą atsakovas nepagrįstai siekia susiaurinti tik iki darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos.Dėl apelianto argumentų, kad susitarimas dėl darbo užmokesčio užskaitymo paskolos grąžinimui, jie būtų sudarytas, būtų niekinis pažymi, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai, kad ieškovas dirbo, o atsakovas jam nemokėjo darbo užmokesčio. Susitarimo teisėtumas ar neteisėtumas nepaneigia fakto, kad ieškovas turėjo gauti darbo užmokestį, tikėjosi, kad darbo užmokestis bus užskaitytas paskolos grąžinimui, bet kai tai neįvyko, paaiškėjo teisių pažeidimas, ir tai įvyko 2018 m. kovo 24 d., kai ieškovas gavo teismo įsakymą dėl paskolos sumos priteisimo.Paaiškina, kad šioje byloje nagrinėjamo atvejo specifika tame, kad susitarimai buvo tarp artimų žmonių, o ne vertinant iš darbdavio – darbuotojo formalios pozicijos, paremti pasitikėjimu, todėl nebuvo konkrečiai ir aiškiai įforminti raštu. Pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020, nėra konstatuota, kaip teigia apeliantas, kad šalys nebuvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo ieškovo „darbu“, teismas nurodė, kad „objektyviai patikimų įrodymų, kad paskola yra grąžinta, į bylą nepateikta“. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo galimybę ir teisinį pagrindą remtis Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 priimti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Teigia, kad teismas, atsižvelgęs į visus išsamiai ištirtus, įvertintus ir sprendime išdėstytus įrodymus padarė pagrįstą išvadą, kad šioje byloje ieškinio senaties eiga prasideda 2018 m. kovo 24 d., ieškinys pateiktas teismui nesibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, todėl svarstyti ieškinio senaties atnaujinimo klausimą nėra jokio pagrindo. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovo tinkamumo nurodo, kad teismo išvadas atsakovas bando paneigti manipuliuodamas ūkio, ūkio vadovo, ūkininko sąvokomis, tačiau visi jo argumentai yra nepagrįsti. „ TAR1 ūkis“ nėra subjektas, todėl negali būti ir darbo santykių šalis, subjektas yra ūkininkas, fizinis asmuo, ką patvirtina paties atsakovo cituojamos Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nuostatos. Nors baudžiamojoje byloje pripažinta, kad ieškovas dirbo TAR1 ūkyje, tačiau dėl to, kad ieškovui apskaičiuoto išmokėti darbo užmokesčio neišmokėjo ir neįskaitė kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos paskolos grąžinimo, neįformino apskaitos dokumentais ir darbo užmokesčio apskaičiavimo, išmokėjimo ir skolos už paskolą iš išmokamo darbo užmokesčio įskaitymo (grąžinimo) ūkinių operacijų neįtraukė į ūkio apskaitą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 2.1. punktas), kaltu yra pripažintas atsakovas, fizinis asmuo, vykdęs veiklą kito ūkininko vardu, todėl ir yra atsakingas už padarytą žalą. Ieškovas visada ir visose bylose (civilinėse bylose, VDI, baudžiamojoje byloje) nuosekliai ir vienodai aiškino, kad dėl priėmimo į darbą ir atlyginimo už darbą jis tarėsi su atsakovu ir dirbo jo vadovaujamas, su TAR1 neturėjo jokių tokio pobūdžio susitarimų, tai patvirtino ir trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta TAR1 , kuri atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovu niekada nesitarė nei dėl darbo atlikimo, nei dėl darbo užmokesčio ir pan. Atsakovo atsakomybę už ieškovui padarytą žalą neišmokėjus darbo užmokesčio ir neįskaičius kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos paskolos grąžinimo patvirtina ir tas faktas, kad Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu atsakovą pripažinus kaltu dėl apgaulingai tvarkytos ūkininkės TAR1 ūkio apskaitos, tame tarpe neapskaitant ieškovo darbo užmokesčio, žala dėl nesumokėtų mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondui ir valstybei yra priteista iš atsakovo, o ne iš ūkininkės TAR1 .Apelianto argumentus, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo apelianto civilinės atsakomybės sąlygas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl tariamų apelianto neteisėtų veiksmų, dėl ieškovo patirtos žalos fakto ir dydžio, paneigia byloje ištirti ir teismo įvertinti įrodymai. Pažymi, kad teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018). Teigia, kad nagrinėjamu atveju yra visos žalos atlyginimo sąlygos. Nelegalaus darbo naudojimas, neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimas ir darbo užmokesčio nelegaliai dirbančiam nemokėjimas sudaro nusikaltimo, už kurį atsakovas yra nuteistas, objektyviosios pusės sudėtį. Ieškovui padarytos žalos dydis yra 34 407,12 Eur, t. y. su atsakovu sutartas 1800,00 Lt (521,32 Eur) darbo užmokestis (vidurkis skaičiuojant mažiausią žiemos mėnesiais ir didžiausią darbymečio žemės ūkyje mėnesiais) už faktiškai dirbtą laiką nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. imtinai (66 mėn. po 521,32 Eur).Vertina, kad apelianto argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios, susiję su įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių neigimu arba savitu interpretavimu, todėl yra visiškai nepagrįsti. Pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-354/2024 priimtame apeliacinės instancijos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje yra nurodyta, kad „Atsižvelgus į tai, kad IES1 nebuvo oficialiai įdarbintas nei ūkininko ATS1, nei ūkininkės TAR1 ūkiuose, tačiau darbines funkcijas atliko, laikytina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymas Nr. IX-926; redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) kodekso 98 straipsnio nuostatas ir nesilaikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2603; redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) 42-43 straipsnių reikalavimų, IES1 ūkininkės TAR1 ūkyje dirbo nelegaliai (realiai dirbo; jo ir ATS1 santykiai turėjo darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai), nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių)“. Teigia, kad tai patvirtina, kad baudžiamojoje byloje ieškovo darbo santykiai buvo ir nagrinėjami, ir įvertinti, ir nusikalstamų veiksmų pasekmės yra susijusios su ieškovu, nes tai tiesiogiai nurodyta apeliacinės instancijos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje (2.1 punkte). Pastebi, kad ieškovo darbo pas atsakovą faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu nuosprendžiu, o atsakovas šioje byloje nepateikė įrodymų, kad ieškovui už darbą sumokėjo darbo užmokestį, nepaneigė, kad už ieškovo darbą turėjo būti išmokėtas tokio dydžio darbo užmokestis, kokio dydžio reikalavimą pareiškė ieškovas bei pagrįsta apeliacinės instancijos teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje (65 punkte). Akcentuoja, kad teismas bylą išnagrinėjo ir įrodymus, tame tarpe ir baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, įvertino tinkamai, padarė įrodymais pagrįstas išvadas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo TAR1 prašo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti; priteisti TAR1 apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliaciniame skunde apeliantas teigdamas, kad ieškovas dirbo ne pas jį, o TAR1 ūkyje, todėl apeliantas neva negali būti laikomas tinkamu atsakovu, iš esmės siekia ieškovo nurodomus darbo, atlygio ir atsiskaitymo santykius susieti su TAR1 ar jos vardu registruotu ūkiu. Teigia, kad TAR1 su ieškovu niekada nesitarė nei dėl darbo atlikimo, nei dėl darbo užmokesčio, nei dėl darbo sąlygų, nei dėl atlygio dydžio ar atsiskaitymo tvarkos. Ji neorganizavo ieškovo darbo, nedavė jam nurodymų ir neprisiėmė pareigos atsiskaityti su ieškovu už jo nurodomai atliktus darbus. Šios aplinkybės nebuvo paneigtos nei pirmosios instancijos procese, nei apeliaciniame skunde. Priešingai, pats ieškovas savo reikalavimus reiškė būtent atsakovui ATS1 , o ne TAR1 . Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad darbo sąlygas, atlygio dydį, paskolos grąžinimo darbu mechanizmą ir kitus esminius klausimus derino su atsakovu. Vien tai, kad tam tikra ūkinė veikla buvo vykdoma TAR1 vardu registruotame ūkyje, savaime neįrodo, kad TAR1 su ieškovu sudarė ar vykdė darbo santykius, organizavo jo darbą ar prisiėmė pareigą atsiskaityti. Tokiai išvadai būtina nustatyti konkrečius TAR1 veiksmus, tačiau apeliaciniame skunde tokių veiksmų nenurodoma.Pastebi, kad atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas vien pagal ūkio registravimo faktą. Turi būti vertinama, ar TAR1 pati atliko veiksmus, kurie galėtų būti laikomi darbo santykių sudarymu ar vykdymu, darbo organizavimu, nurodymų davimu ar pareigos atsiskaityti prisiėmimu. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Ieškovo nurodomi darbo ir atlygio santykiai buvo siejami su ATS1 , o ne su TAR1 , todėl apeliantas nepagrįstai remiasi vien formaliu TAR1 vardu registruoto ūkio faktu ir iš jo daro išvadą dėl galimos TAR1 atsakomybės. Pažymi, kad TAR1 su ieškovu nesudarė jokio susitarimo dėl paskolos grąžinimo darbu, darbo užmokesčio įskaitymo ar atsiskaitymo už darbą. Vien TAR1 dalyvavimas paskolos teisiniame santykyje savaime nepatvirtina, kad ji buvo ieškovo faktinė darbdavė, organizavo jo darbą ar sudarė susitarimus dėl darbo užmokesčio, jo įskaitymo ar atsiskaitymo už darbą.Teisėjų kolegija