Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2S-1325-524/2026Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01538-2024-5Procesinio sprendimo kategorija 3.5.14 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 15 d.KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienėteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025, suinteresuotas asmuo SUA1.Teismasnustatė:Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 621 straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėUtenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 buvo patvirtinta tarp pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA1 sudaryta taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis), kuria, be kita ko, šalys susitarė, kad nepilnamečių dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1 (Taikos sutarties 2 punktas).Pareiškėja PRS1 prašo išduoti vykdomąjį raštą dėl teismo patvirtinta Taikos sutartimi nustatytos sąlygos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su PRS1 nevykdymo. Pareiškėja nurodo, kad suinteresuotas asmuo negrąžina vaikų į jų gyvenamąją vietą, kuri buvo nustatyta motinos gyvenamosios vietos adresu.Suinteresuotas asmuo su pareiškėjos prašymu nesutiko, nurodė, kad vykdomojo rašto išdavimas šiuo metu iš esmės pažeistų prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos principą. Suinteresuotas asmuo paaiškina, kad Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2026 m. balandžio 9 d. sprendimu dukra buvo paimta iš atsakovės ir perduota jam, nes motinos namuose buvo nustatyta nesaugi aplinka. Medicininiu išrašu oficialiai užfiksuota motinos namuose patirta ir nuo suinteresuoto asmens slėpta vaiko galvos trauma. Suinteresuoto asmens teigimu, ilgalaikį apleistumą įrodo ir 2026 m. gegužės 13 d. atliktas dukters DISC vertinimas, parodęs drastišką raidos atsilikimą (25 mėn. vaiko raida atitinka tik 7 mėn. kūdikio lygį). Sūnaus sveikata taip pat nėra prižiūrima, pridedamas 2025 m. rugpjūčio 18 d. medicininis išrašas įrodo, kad vaiko dantų problema atsakovei buvo žinoma, tačiau tai visiškai ignoruojama. Suinteresuotam asmeniui perėmus vaiko priežiūrą ir nuvežus jį pas specialistus, VšĮ „Žalgirio“ klinikos 2026 m. balandžio 20 d. išraše nustatyta kritinė būklė dėl šios ilgalaikės nepriežiūros – vaikui reikalinga skubi operacija su bendra narkoze.Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad dėl aukščiau išvardintų vaikų nepriežiūros faktų, 2026 m. gegužės 15 d. per epolicija.lt sistemą yra pateiktas oficialus pareiškimas (Registracijos Nr. 9926000087028) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pareiškėjos atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ir šmeižimo. Suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėja sąmoningai vilkina privalomąją mediaciją, siekdama manipuliuoti šiuo vykdomojo rašto procesu. Panevėžio apygardos teismui yra pateiktas atskirasis skundas (Utenos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-5382-839/2026) su reikalavimu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su suinteresuotu asmeniu.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėUtenos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 25 d. nutartimi nutarta tenkinti pareiškėjos PRS1 prašymą ir išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 patvirtintos taikos sutarties 2 punktą, pagal kurį šalys susitarė, kad nepilnametės dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1.Teismas nurodė, kad Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 buvo patvirtinta tarp pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA1 sudaryta taikos sutartis, kuria sutarta, kad nepilnametės dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1 (Taikos sutarties 2 punktas). Šalys įsipareigojo kartu rūpintis nepilnamečių vaikų: KTA2, gim. (duomenys neskelbtini), ir KTA1, gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimu, priežiūra, fiziniu vystymu, mokymu bei lavinimu, t. y. visapusiškai dalyvauti jų auklėjime, atsižvelgiant į jų interesus ir poreikius (Taikos sutarties 7 punktas). PRS1 įsipareigojo netrukdyti SUA1 nuolat ir tiesiogiai bendrauti su nepilnamečiais vaikais, leisti jam visapusiškai dalyvauti vaikų auklėjime, iš anksto apie tai įspėjus vaiko motiną, kiek tai neprieštaraus vaikų interesams ir nepažeis šeimoje egzistuojančių tradicijų (Taikos sutarties 8 punktas). Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl to, kad suinteresuotas asmuo negrąžina vaikų į jų gyvenamąją vietą. Suinteresuotas asmuo, šios aplinkybės neneigia, kita vertus, teigia, kad vaikų grąžinimas į jų gyvenamąją vietą kelia grėsmę vaikų sveikatai, raidai ir gyvybei.Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, teismo sprendimas, pagal kurį yra prašoma išduoti vykdomąjį raštą yra galiojantis, įsiteisėjęs ir todėl yra vykdytinas dokumentas. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nėra duomenų, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų pakeista teismo sprendimu, laikinosios apsaugos priemonės nėra pritaikytos, taip pat nėra duomenų, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos būtų kreipusis į teismą dėl vaikų paėmimo iš motinos ir atitinkamas teismo sprendimas nėra priimtas. Teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą turi įvertinti, ar taikos sutartis yra vykdoma. Šiuo atveju akivaizdu, kad Taikos sutartis nėra vykdoma, tą pripažįsta pats suinteresuotas asmuo. Suinteresuoto asmens teikiami įrodymai apie vaikų sveikatos problemas nesudaro pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Taip pat aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo pateikė pareiškimą policijai dėl galimo piktnaudžiavimo tėvų teisėmis, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, juolab, kad nėra duomenų nei apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, nei apie kokių nors asmenų pripažinimą įtariamaisiais ar nukentėjusiaisiais. Kaip minėta, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atitinkamas teisminis procesas būtų pradėtas ir būtų pakeista teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis. Taigi įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo išspręstas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas, nėra pakeistas, todėl vadovaujantis CPK 18 straipsniu turi būti laikomasi teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi patvirtinto taikaus susitarimo sąlygų.Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra teisinis ir faktinis pagrindas dėl nevykdomos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) patvirtintos taikos sutarties nuostatų išduoti vykdomąjį raštą. Todėl prašymas tenkintinas ir pareiškėjai išduotinas vykdomasis raštas pagal Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 patvirtintos taikos sutarties 2 punktą.III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentaiSuinteresuotas asmuo SUA1 atskiruoju skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos PRS1 prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal 2025 m. spalio 1 d. taikos sutartį.Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamoje nutartyje atvirai ignoravo laiku ir tinkamai pateiktus oficialius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad vykdomojo rašto išdavimas pareiškėjai šiuo metu kelia tiesioginę grėsmę nepilnamečių vaikų sveikatai ir saugumui. Teismas formaliai rėmėsi tik senos (2025 m.) taikos sutarties galiojimu, tačiau visiškai nevertino šiandieninės faktinės situacijos. Byloje pateikti įrodymai, kad vaiko teisių apsaugos specialistai 2026 m. balandžio 9 d. fiksavo vaiko galvos traumą ir konstatavo nesaugią aplinką pareiškėjos namuose. Pateikti medicininiai dokumentai dėl kritinės sūnaus sveikatos (dantų) būklės, reikalaujančios operacijos su bendra narkoze, kuri atsirado dėl pareiškėjos nepriežiūros. Byloje yra oficialūs duomenys apie policijoje registruotą pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pareiškėjos atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnio (piktnaudžiavimas tėvų teisėmis). Teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad šie faktai nėra teisinis pagrindas neišduoti vykdomąjį rašto. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje nurodoma, kad sprendžiant bet kokius su vaikais susijusius klausimus, prioritetas teikiamas ne formalių biurokratinių procedūrų vykdymui, o realiam vaikų saugumui. Suteikti teisinį įrankį (vykdomąjį raštą) asmeniui, kurio galimas smurtas ar nepriežiūra šiuo metu yra valstybės institucijų tyrimo objektas, yra neteisėta. Tai yra CPK 185 straipsnio (įrodymų vertinimas) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalies (prioritetinės vaiko teisių apsaugos) šiurkštus pažeidimas.Atskirajame skunde teigiama, jog skundžiamoje nutartyje teismas akcentavo, kad šiuo metu nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau byloje pateiktais įrodymais teismas buvo informuotas, jog Panevėžio apygardos teisme apeliacine tvarka yra sprendžiamas būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (civilinė byla Nr. e2-5382-839/2026). Išduodamas vykdomąjį raštą tuo metu, kai aukštesnės instancijos teismas sprendžia klausimą dėl skubaus vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo (prijungiant juos prie namų Anykščiuose, kur jiems sukurta visiškai saugi ir stabili aplinka), pirmosios instancijos teismas sukuria prielaidas neproporcingam ir žalojančiam priverstiniam vaikų perkėlimui, kuris netrukus gali būti panaikintas apeliacinės instancijos teismo. Tai yra lygiagretaus teisminio proceso ignoravimas ir teisinio chaoso kūrimas.Atskirajame skunde nurodoma, kad šiuo metu vaikai gyvena su tėvu, jiems užtikrinta stabili dienotvarkė, nepertraukiamas ugdymas (darželis) ir būtinos medicininės bei reabilitacijos procedūros (masažai ir kt.). Vykdomojo rašto išdavimas ir priverstinio vykdymo proceso inicijavimas drastiškai pažeistų vaikų emocinį ir psichologinį stabilumą.Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad suinteresuotas asmuo – vaikų tėvas ir toliau teikia melagingą ir šmeižikišką informaciją. 2026 m. balandžio 9 d. ambulatorinio apsilankymo apraše bei 2026 m. balandžio 15 d. vaiko situacijos vertinime nėra minima apie patirta dukros galvos trauma. Mažametė dukra mokosi vaikščioti ir ji netyčia užsigavo žanduką griūdama. Sūnus 2026 m. balandžio 20 d. buvo SUA1 nuvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialą Žalgirio kliniką, tačiau pats SUA1 apsilankymo metu medikams teigė, kad šiuo metu sūnui neskauda. Buvo gautos rekomendacijos dėl galimybės taikyti bendrą nejautrą. Išraše nėra jokių atžymų apie kritinę vaiko būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo pats iki šiol dėl sūnaus dantų problemų niekur nesikreipė ir operacijos neinicijavo. Utenos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 13 d., Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) 2026 m. gegužės 5 d. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato veikos skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis. Pareiškėja nėra gavusi jokių pranešimų iš teismo apie taikytas ar prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta, kad ugdymo įstaiga gavo iš suinteresuoto asmens oficialų pranešimą, kuriame nurodoma, kad sūnaus ugdymo procesą jis stabdo vienašališku tėvo sprendimu. SUA1 pažeidžia vaiko teisę į ugdymą bei socializaciją. Iš vaiko situacijos vertinimo anketų matyti, kad nėra nurodoma, jog pas pareiškėją namuose yra nesaugi vaikams aplinka. Pareiškėja augina dar tris vaikus, kurie gyvena su ja.Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog SUA1 nevykdo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, todėl dėl išlaikymo pareiškėja kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą. (duomenys neskelbtini) 2026 m. birželio 2 d. rašte nurodoma, kad 2026 m. birželio l d dukrą į ugdymo įstaigą atvedė suinteresuotas asmuo – tėvas, mergaitei buvo mėlynė po dešine akimi, apie traumą namuose neinformavo. Minėtos įstaigos direktorė kreipėsi į vaiko teisių specialistus su prašymu vertinti šeimoje situaciją bei užtikrinti vaikų saugumą. Pats suinteresuotas asmuo yra informavęs ugdymo įstaigą, kad sūnus namuose smurtauja prieš dukrą. Akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo negeba pasirūpinti mūsų nepilnamečiais vaikais, todėl abu vaikai turi būti grąžinti pareiškėjai.Teismaskonstatuoja:Atskirasis skundas atmestinas.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvadosDėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmėNagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria nutarta tenkinti pareiškėjos PRS1 prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 ir išduoti pareiškėjai PRS1 vykdomąjį raštą pagal Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 patvirtintos taikos sutarties 2 punktą, pagal kurį šalys susitarė, kad nepilnametės dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1.Suinteresuoto asmens SUA1 atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina neteisėta, nepagrįsta, pažeidžiančia prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos principą bei CPK įrodymų vertinimo taisykles.Dėl naujų įrodymų priėmimoAtskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).Pareiškėja su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia naujus įrodymus – vaikų situacijos vertinimo sprendimų kopijas, kreipimosi dėl atvejo vadybininko paskyrimo kopija, e-sveikata išrašų kopijas, rašto dėl susipažinimo su vaikų situacijos vertinimo anketomis kopiją, (duomenys neskelbtini) raštų kopijas, Utenos apylinkės teismo nutarčių kopijas, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) nutarimo dėl skundų atmetimo kopiją, Utenos vyriausiojo policijos komisariato Anykščių policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopiją. Pareiškėjos teigimu, šie dokumentai paneigia suinteresuoto asmens teiginius. Kadangi nauji įrodymai buvo pateikti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų pasisakyti, laikytina, jog šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Pateikti nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjamu ginču ir gali turėti įtakos jį sprendžiant. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktus įrodymus priima.Dėl skundžiamos nutarties teisėtumoTiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams iš esmės pritaria.Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 buvo patvirtinta tarp pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA1 sudaryta taikos sutartis, kuria, be kita ko, šalys susitarė, kad nepilnamečių dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1 (Taikos sutarties 2 punktas). Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad suinteresuotas asmuo negrąžina vaikų į jų gyvenamąją vietą, kuri buvo nustatyta motinos gyvenamosios vietos adresu. Tuo tarpu, suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo oficialius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad vykdomojo rašto išdavimas pareiškėjai šiuo metu kelia tiesioginę grėsmę nepilnamečių vaikų sveikatai ir saugumui, skundžiamoje nutartyje teismas akcentavo, kad šiuo metu nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau byloje pateiktais įrodymais teismas buvo informuotas, jog Panevėžio apygardos teisme apeliacine tvarka yra sprendžiamas būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (civilinė byla Nr. e2-5382-839/2026).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 3.3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai; šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius; vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių, taip pat arbitražo sprendimų ir nutarčių pagrindu yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas, vykdomąjį dokumentą išdavusi institucija ar pareigūnas (CPK 650 straipsnio 1 dalis). CPK 651 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog nenustatęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytų kliūčių, antstolis patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda jį vykdyti.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.169 straipsnio 1 dalis nustato, jog kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šalys ginčo klausimą – dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra išsprendusios taikiai – taikos sutartimi, kurią patvirtino teismas.CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi, sutarties laisvės principas leidžia susitarti ne tik dėl CK nenustatytų sutarčių rūšių, bet ir apibrėžti jų sąlygas. Tačiau sutarties laisvės principas, nebūdamas absoliutus teisės principas, turi tam tikras ribas. Sutarties laisvė ribojama imperatyvių įstatymų normų teisiniu reguliavimu. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis dėl neprieštaravimo įstatymams aiškintina kaip apimanti neprieštaravimą ne tik imperatyvioms įstatymų normoms, bet ir neprieštaravimą viešajai tvarkai bei gerai moralei. Be to, šalių sudaromos sutartys neturi turėti valios ydų, t. y. neturi būti sudarytos apgaulės, grasinimo, klaidos, esminės nelygybės pagrindais ir neturi būti simuliacinio pobūdžio, nes tokiu atveju neegzistuotų vienas iš būtinųjų sutarties sudarymo elementų – šalių suderinta valia.Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas; 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2021 29 punktas). CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartis – tai sutartis, kuria šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Pagal CK 6.985 straipsnį, teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad patvirtinta teismo sutartis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (lot. pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015).Pagal bendrąsias vykdymo proceso nuostatas teismo patvirtintos taikos sutartys priskirtos prie vykdytinų dokumentų, kurie vykdomi pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą; šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka; teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą; teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti; spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje nustatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės; teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka; dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas.Vis dėlto, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, svarbu nustatyti ne tik faktą, kad taikos sutartis yra nevykdoma, bet ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 patvirtintos Taikos sutarties 2 punktas prieštarautų viešajai tvarkai ar pažeistų šalių ar jų vaikų interesus. Šalių sudarytos Tako sutarties 2 punkto nuostatos yra visiškai aiškios ir nedviprasmiškos, nėra duomenų, kad šalys jas suprastų nevienodai, be to, jos gali būti priverstinai vykdomos, taip pat, nagrinėjamu atveju neprašoma išduoti vykdomąjį raštą dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje.Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo SUA1 jo nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2-5382-839/2026 kaip ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei PRS1 dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo iš atsakovės, atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo. Vis dėl to, Utenos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo SUA1 ieškinį nustatęs, kad ieškovas neinicijavo ir šalys nepasinaudojo privalomąja mediacija. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. spalio 15 d. nutartimi nagrinėdamas ieškovo SUA1 atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties nutarė priimti ieškovo SUA1 atsisakymą nuo atskirojo skundo dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties ir apeliacinį procesą nutraukė. Suinteresuotas asmuo SUA1 civilinėje byloje Nr. e2-6006-1050/2026 kaip ieškovas taip pat kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei PRS1 dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo iš atsakovės, atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Utenos apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartimi taip pat atsisakė priimti ieškovo SUA1 ieškinį. Suinteresuotas asmuo SUA1 civilinėje byloje Nr. e2-6053-913/2026 kaip ieškovas dar karta kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei PRS1 dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo iš atsakovės, atsakovės ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Utenos apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintas.Taigi, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atitinkamas teisminis procesas būtų pradėtas ir būtų pakeista teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių Taikos sutartis. Nei skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu nebuvo, nei dabar nėra duomenų, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų pakeista teismo sprendimu ar būtų laikinai pakeista taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taip pat nėra duomenų, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos būtų kreipusis į teismą dėl vaikų paėmimo iš mamos ir būtų priimtas atitinkamas teismo sprendimas. Sutiktina, kad nors suinteresuotas asmuo nurodė, jog pateikė pareiškimą policijai dėl galimo piktnaudžiavimo tėvų teisėmis, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi tai dar nereiškia, jog bus pradėtas ikiteisminis tyrimą ar atitinkami asmenys bus pripažinti įtariamaisiais ar nukentėjusiaisiais. Tuo labiau, kad pareiškėja pateikė duomenis apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis. Be to, sutiktina, kad suinteresuoto asmens teikiami įrodymai apie vaikų sveikatos problemas nesudaro pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių, be kita ko, tarp tėvų kyla ginčas, nesudaro pagrindo suinteresuotam asmeniui nevykdyti jam galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią turinčią ir priverstinai vykdytiną teismo sprendimu patvirtintą sutartį, kol ji vieno ar abiejų tėvų prašymu teismo sprendimu nėra pakeista. Taigi, skundžiama Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria nutarta tenkinti pareiškėjos PRS1 prašymą tenkinti ir išduoti pareiškėjai vykdomąjį raštą pagal Utenos apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-432-913/2025 patvirtintos taikos sutarties 2 punktą, pagal kurį šalys susitarė, kad nepilnametės dukters KTA2 ir sūnaus KTA1 gyvenamoji vieta nustatoma su jų motina PRS1, laikytina teisėta ir pagrįsta.Dėl bylos procesinės baigtiesSkundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismasnutaria:Priimti su pareiškėjos PRS1 atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus.Atskirąjį skundą atmesti.Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.Teisėja Erika Misiūnienė