Klaipėdos apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. spalio 1 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties ir ieškovo M. Ž. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. Ž. ieškinį atsakovei V. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bei pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo dydžio ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys – UAB „MK Invest“, AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo (pagal ieškinį ir priešieškinį), kurioje sprendžiami reikalavimai ir dėl šalių nepilnamečio vaiko N. Ž. gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, šalių siūlomos tėvo ir sūnaus bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo dydžio ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

Šalys taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė prašė nustatyti nepilnamečio sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą su ja, adresu (duomenys neskelbtini); nustatyti uzufruktą, suteikiantį nepilnamečiui vaikui ir kartu gyvenančiai atsakovei teisę gyventi nurodytame bute, iki įsiteisės teismo sprendimas šalių santuokos nutraukimo byloje. Įpareigoti ieškovą netrukdyti atsakovei naudotis butu, kuris yra šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Uždrausti ieškovui lankytis nurodytame bute. Atsakovė prašymą grindė tuo, kad ieškovas, po 2026 m. gegužės 11 d. įvykusio teismo posėdžio, atvyko į šeimos būstą ir savavališkai atjungė vandens, elektros energijos ir televizijos tiekimą, atvykęs ESO darbuotojai pripažino, kad yra rimti elektros instaliacijos gedimo požymiai. Nurodė, kad yra reikalinga apibrėžti vaiko gyvenamąją vietą, kad įvykus konfliktui būtų žinoma vaiko gyvenamoji vieta ir teisinis pagrindas atsakovei gyventi kartu su sūnumi nurodytame bute. Pažymėjo, kad ieškovo neteisėti veiksmai sudaro netinkamas ir nesaugias gyvenimo sąlygas vaikui, todėl prašo uždrausti ieškovui lankytis minėtame bute.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Tarnyba) išvadoje nurodė, kad laikinosios bendravimo tvarkos nustatymas šiuo metu yra būtina priemonė vaiko ryšiams su tėvu apsaugoti. Ieškovo prašoma nustatyti laikinoji jo bendravimo su sūnumi tvarka, tėvams jos pagarbiai, geranoriškai ir nuosekliai laikantis, ji galėtų būti pakankama santykiams tarp vaiko ir tėvo palaikyti ir kurti. Tarnyba kartu mano, jog ieškovo prašymo „įpareigoti V. Ž. netrukdyti ieškovo kasdieniniam telefono/vaizdo skambučių bendravimui su vaiku nuo 19:00 iki 20:00 val.“ formuluotė keistina, nustatant motinai pareigą užtikrinti, kad vaikas kasdien nurodytu laiku būtų pasirengęs bendravimui su tėvu telefono/vaizdo skambučiu (kad atitinkama ryšio priemonė būtų pakrauta, įjungta, prieinama vaikui, nes vaikas yra tokio amžiaus, kai visos šios atsakomybės negali būti perkeltos jam vienam). Tarnyba pažymi, kad kasdienis, reguliarus ir bent trumpalaikis nuotolinis bendravimas (skambučiais ar vaizdo skambučiais) yra svarbi priemonė palaikyti emocinį ryšį tarp skyrium gyvenančio tėvo ir mažamečio vaiko, ypač tais atvejais, kai tiesioginis kontaktas yra sutrikęs ar retas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad 1 valandos trukmės kasdienis skambutis (duomenys neskelbtini) metų vaikui gali būti pernelyg intensyvus ir ilgainiui kelti papildomą įtampą, Tarnyba siūlo numatyti lankstesnę ir vaikui mažiau įpareigojančią nuotolinio bendravimo trukmę (pvz., iki 15-30 min. per dieną), paliekant galimybę pačiam vaikui spręsti dėl ilgesnio pokalbio poreikio. Dėl prašymo įpareigoti motiną nekeisti vaiko faktinės gyvenamosios vietos be ieškovo raštiško sutikimo arba teismo leidimo, Tarnybos vertinimu, taip suformuluotas prašymas, kaip jį pateikė ieškovas, būtų perteklinė ir vaiko turtiniams bei neturtiniams interesams apsaugoti nebūtina priemonė. II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. ir 2026 m. liepos 31 d. nutartimis šalių prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pagrindiniai teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties motyvai: Konstatavo, kad pritaikius atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų užtikrintas ne teismo sprendimo įvykdymas, bet iš anksto būtų patenkinta dalis ieškinio reikalavimų, nors byla nebūtų išnagrinėta iš esmės, todėl nebūtų pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui.

Dėl aplinkybės, ar ieškovas savo veiksmais darė/daro vaikui žalą, tam, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo metu, šioje nagrinėjimo stadijoje teismas spręsti negali. Nurodė, kad tarp bylos šalių 2026 m. gegužės 15 d. kilusiai ginčo situacijai sureguliuoti išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuris yra pakankama priemonė užtikrinti atsakovės ir vaiko interesų apsaugą.

Nutarė, kad šioje bylos stadijoje nėra pakankamo pagrindo manyti, jog būtina skubiai taikyti specialias laikinąsias apsaugos priemones vaiko interesams apsaugoti. Teismas pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis šeimos bylose yra užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų apsaugą tik tais atvejais, kai yra reali ir pakankamai pagrįsta grėsmė jo teisėms iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra preliminarios, teismas šioje stadijoje neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo ir nesprendžia ginčo esmės, o tik vertina, ar yra akivaizdus jų taikymo būtinybės poreikis.

Pažymėjo, kad 2026 m. liepos 29 d. nutartimi paskirta nepilnamečio šalių sūnaus vaiko psichologijos ekspertizė vaiko psichologinei būklei nustatyti. Iš vaiko nuomonės taip pat nėra aišku, kodėl vaikas nenori susitikti su tėčiu ir tėtis jį erzina. Ekspertams yra užduoti klausimai dėl vaiko ryšio su tėvu, jų santykių, vaiko individualių savybių, susijusių su pasidavimu įtaigai, artimų asmenų nurodymų vykdymu, ir pan.

Nurodė, kad vaiko interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaiku ar skyriumi. Motina (tėvas), su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių duomenų apie atsakovės draudimus ar ribojimus ieškovui bendrauti su vaiku. Dėl aplinkybių, ar atsakovė savo veiksmais darė/daro įtaką ieškovo bendravimui su sūnumi, tam, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti laikiną tėvo ir vaiko bendravimą, šiuo metu, esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas spręsti negali, nes teismo psichologijos psichiatrijos ekspertizė nėra atlikta.

Nurodė, kad nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau šalių tarpusavio nesutarimai, nesuteikia pagrindo imtis ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ieškovo prašymas nustatyti laikiną bendravimo tvarką su vaiku gali neigiamai paveikti tėvo ir vaiko tarpusavio ryšį. Tai neabejotinai pažeistų nepilnamečio vaiko interesus.

Teismas nutarė, kad ieškovas neįrodė pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių – nenustačius laikinosios ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos - gali nukentėti vaiko interesai, todėl ieškovo prašymas atmetė.

III. Atskirųjų skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ir atsakovės atskirieji skundai tenkinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirųjų skundų nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundams išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis netenkinti šalių prašymai dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos, laikino uzufrukto, laikinos bendravimo tvarkos nustatymo ir kt., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Ieškovas su atskiruoju skundu yra pateikęs dokumentus ir nurodo, kad šie dokumentai jau yra byloje. Nustatyta, kad ieškovas su skundu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutarties kopiją; ieškovo 2026 m. liepos 3 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; ieškovo 2026 m. liepos 22 d. rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo į prašymą; atsakovės 2026 m. birželio 23 d. elektroninį laišką dėl išvykimo į (duomenys neskelbtini) ir vienašališkai nustatytų bendravimo sąlygų; šalių SMS susirašinėjimas 2026 m. liepos 7 d. – 2026 m. liepos 18 d. (2026 m. liepos 22 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 5; UAB „(duomenys neskelbtini)” elektros instaliacijos ir vandentiekio sistemos defektų šalinimo aktai Nr. 1, Nr. 2 (2026 m. liepos 17 d.) (priedas Nr. 1); antstolio Irmanto Gaidelio 2026 m. liepos 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FA-0008-26-4061 su fotofiksacija; panaudos sutarties pasiūlymą su sutarties projektu ir 2026 m. liepos 17 d. elektroniniu laišku atsakovei bei jos atstovams; šalių SMS susirašinėjimą 2026 m. vasario 18 d. – 2026 m. birželio 15 d. (patvirtinantį bendravimo ribojimų tęstinumą); VTAT Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. liepos 21 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-3848; VTAT 2026 m. liepos 15 d. raštą Nr. 1SO-10407 dėl vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. 1VSV-3174 panaikinimo; išvadą teikiančios institucijos išvadą dėl ieškovo 2026 m. liepos 3 d. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; įsiteisėjusias teismų nutartis, kuriomis panaikintas ieškovui taikytas apsaugos orderis.

Su 2026 m. liepos 13 d. rašytiniais paaiškinimus (DOK-79975) ieškovas pateikė: 2026 m. gegužės 26 d. ieškovo rašytinius paaiškinimus su priedais dėl atskirojo skundo (DOK-79293); 2026 m. birželio 25 d. ieškovo (el. laišką) pasiūlymą dėl papildomos 350 Eur išlaikymo dalies vaiko būstui; policijos šaukimą ieškovui; 2026 m. gegužės 20 d. ieškovo dokumentą (teismo rezoliucija pripažintas atsiliepimu) su priedais; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. SO-63-2026/506 dėl apsaugos orderio panaikinimo; ieškovo skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai; 2026 m. birželio 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio Nr. 0726000007794 panaikinimo; 2026 m. birželio 23 d. atsakovės elektroninį laišką dėl vaiko išvežimo į (duomenys neskelbtini).

Atsakovė pateikė nuomonę (DOK-81125) dėl kartu su ieškovo 2026 m. liepos 13 d. rašytiniais paaiškinimais (papildomas atsiliepimas) pateiktų įrodymų ir nurodė, kad su jų prijungimu nesutinka. Nurodė, kad didžioji jų dalis nėra nauji įrodymai ir jau yra byloje ir / ar galėjo būti pateikti anksčiau. Be to ieškovas nepagrindė, kodėl būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, kokias naujas aplinkybes jie patvirtina, kurie turėtų teisinę reikšmę nagrinėjant atsakovės atskirąjį skundą. Nurodė, kad 2026 m. gegužės 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir kartu su jais pateiktuose prieduose ieškovas jau yra išdėstęs savo aiškią poziciją dėl atsakovės atskirojo skundo, juose rėmėsi 2026 m. gegužės 25 d. pasiūlymu mokėti papildomą 350 Eur sumą nepilnamečio vaiko būstui bei šio pasiūlymo pagrindu ginčijo atsakovės atskirajame skunde nurodytas aplinkybes. Todėl atsakovės nuomone, 2026 m. gegužės 25 d. pasiūlymas nėra nei naujai atsiradęs, nei naujai paaiškėjęs įrodymas. Priešingai, jis buvo žinomas ieškovui dar iki atsakovės atskirojo skundo pateikimo ir buvo jo paties 2026 m. gegužės 26 d. procesinės pozicijos dalimi. Šio dokumento pakartotinis pridėjimas prie bylos nesukuria jokios naujos įrodomosios teisinės reikšmės ir nėra būtinas nagrinėjant atsakovės atskirąjį skundą.

Atsakovė su atsiliepimų į atskirąjį skundą pateikė 2026 m. birželio 2 d. AB „Energijos skirstymo operatorius“ raštą (kad elektros energijos tiekimą objekte inicijavo ieškovas); išrašą iš juridinių asmenų registro, kuriuo įrodinėja, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra su pačiu ieškovu tiesiogiai susijusi bendrovė, ieškovas yra šios įmonės direktorius; šalių atstovų susirašinėjimą elektroniniais laiškais dėl buto panaudos sutarties projekto derinimo.

Išvadą teikianti institucija pateikė nuomonę (DOK-81243), nurodė, kad neprieštarauja dėl ieškovo pateiktų naujų įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Kadangi ieškovo su atskiruoju skundu ir su 2026 m. liepos 13 d. rašytiniais paaiškinimus (DOK-79975) pateiki dokumentai (išskyrus 2026 m. birželio 25 d. ieškovo (elektroninį laišką) pasiūlymą dėl papildomos 350 Eur išlaikymo dalies vaiko būstui; policijos šaukimas ieškovui; ieškovo skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai) jau yra byloje (pirmosios instancijos teismui buvo pateikti iki skundžiamų nutarčių priėmimo), todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos pridėti prie bylos medžiagos. Kiti ieškovo ir atsakovės pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl jie priimtini prie bylos medžiagos.

2026 m. rugsėjo 28 d. ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl po skundžiamų nutarčių priėmimo atsiradusių aplinkybių ir papildomus įrodymus (DOK-82746). Prašo priimti papildomus rašytinius paaiškinimus ir jų priedus, prijungti juos prie civilinių bylų Nr. e2S-1210-777/2026 ir Nr. e2S-1776-777/2026, įvertinti juos nagrinėjant atskiruosius skundus. Taip pat prašo civilinėje byloje Nr. e2S-1210-777/2026 atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir 2026 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Civilinėje byloje Nr. e2S-1776-777/2026 ieškovo atskirąjį skundą tenkinti, 2026 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su vaiku tvarką atskirajame skunde nurodyta apimtimi, atsižvelgiant į šių paaiškinimų 21 punkte nurodytus patikslinimus. Nurodė, kad:

Po skundžiamų nutarčių priėmimo vaiko faktinė padėtis iš esmės pasikeitė; atsirado naujos aplinkybės, todėl ieškovo nuomone, jų ir jas patvirtinančių įrodymų pirmosios instancijos teismui pateikti nebuvo galimybės. Jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl jos priimtinos apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). Be to, bylose, susijusiose su nepilnamečio vaiko teisėmis, teismas yra aktyvus ir turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnis), o vaiko interesai yra prioritetiniai (CK 3.3 straipsnis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių būtinumas vertintinas atsižvelgiant į vaiko padėtį, kokia ji yra klausimo sprendimo metu.

Ieškovo žiniomis, nuo 2026 m. rugsėjo pradžios, prasidėjus mokslo metams, vaikas vėl gyvena (duomenys neskelbtini) ir lanko tą pačią mokyklą kaip ir anksčiau. Tačiau atsakovė ieškovo neinformavo, kur ir kokiomis sąlygomis vaikas (duomenys neskelbtini) gyvena. Tik po to, kai ieškovas 2026 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių išsiaiškinti, kur ir kokiomis sąlygomis gyvena vaikas, atsakovė pranešė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini).

Pagal ieškovo kreipimąsi, Tarnyba atliko vaiko situacijos vertinimą ir 2026 m. rugsėjo 25 d. priėmė vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-4995. Tarnyba nustatė, kad vaiko ir tėvo reguliarus bei nuoseklus bendravimas nėra užtikrinamas, o vaiko nuomonė apie tėvą „laipsniškai blogėja“. Abu tėvai Tarnybai patvirtino, kad susitikimuose dalyvauja motina. Tarnyba konstatavo vaiko teisės, įtvirtintos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnyje, pažeidimą ir rekomendavo „užtikrinti vaiko nuoseklų ir reguliarų bendravimą su tėvu“. Tarnyba taip pat užfiksavo, kad vaikas gyvena tinkamomis buities sąlygomis.

Tame pačiame sprendime nurodyta, kad pokalbio su Tarnybos specialiste metu vaikas užsiminė apie galimai netinkamą tėvo elgesį, ir ši informacija perduota policijai. Ieškovas nurodo, kad jokio smurto vaiko atžvilgiu jis niekada nenaudojo. Pažymėjo, kad Tarnyba 2026 m. rugsėjo 3 d. teismui pateiktoje išvadoje vaiko apsaugos poreikio nenustatė.

Nurodo, kad nuo 2026 m. birželio pabaigos iki rugsėjo mėnesio, ieškovas su sūnumi matėsi vieną kartą – (duomenys neskelbtini). Vaikui grįžus į (duomenys neskelbtini), rugsėjo mėnesį ieškovas su sūnumi matėsi kelis kartus. Tačiau kiekvieną susitikimą reikėjo atskirai derinti su atsakove, tai padaryti buvo sunku, susitikimai vyko nereguliariai, ir ieškovas negali jų iš anksto planuoti. Be to, visuose susitikimuose dalyvauja atsakovė, kuri kontroliuoja sūnaus elgesį, vadovauja susitikimo eigai, todėl ieškovas neturi galimybės pabūti su sūnumi atskirai.

Nors šiuo metu vaikas ir abu tėvai gyvena (duomenys neskelbtini) ir geografinės kliūties bendrauti nebėra, tačiau vaiko ir tėvo bendravimas lieka nereguliarus ir kiekvieną kartą priklauso nuo atsakovės sutikimo. Tai patvirtina, kad būtina nustatyti aiškią bendravimo tvarką.

Nurodė, kad po skundžiamos nutarties priėmimo Tarnyba 2026 m. rugsėjo 3 d. pateikė pirmosios instancijos teismui išvadą Nr. 1SD-12715 dėl byloje pareikštų reikalavimų, susijusių su vaiku. Ieškovas pažymėjo, kad ši išvada tiesiogiai paneigia 2026 m. liepos 31 d. nutarties motyvus. Teismas atsisakė nustatyti tvarką, nes ji galėtų neigiamai paveikti vaiko ir tėvo ryšį, o be ekspertizės negalima spręsti apie įtaką vaiko nuomonei. Tarnyba, kurios paskirtis – ginti vaiko interesus, konstatavo priešingai: reikšmingą žalą vaikui gali padaryti būtent tai, kad priemonių nesiimama.

Be to, išvadoje Tarnyba užfiksavo vaiko pozicijos pokytį: 2025 m. jis nurodė su tėvu sutariantis gerai ir, kad jam patinka, kai tėtis atvažiuoja, o 2026 m. nenorą susitikti siejo su komunalinių paslaugų atjungimu, t. y. su suaugusiųjų ginču, apie kurį, kaip Tarnyba konstatavo ir sprendime Nr. 1VSV-3848, vaikas turi jo amžiaus neatitinkančių žinių.

Atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, ieškovas patikslino, kad laikinoji bendravimo tvarka gali būti nustatyta be prašyme numatyto atsakovės įpareigojimo pristatyti vaiką į (duomenys neskelbtini) (Vaikas gyvena (duomenys neskelbtini)) ir be 2026 m. vasaros laikotarpių, kurie jau praėjo. Ieškovas taip pat neprieštarauja Tarnybos išvadoje nurodytoms korekcijoms. Jei teismas nuspręstų, kad pradžioje tikslinga nustatyti mažesnės apimties tvarką, ieškovas neprieštarauja ir Tarnybos 2026 m. rugsėjo 3 d. išvadoje siūlomam pereinamajam laikotarpiui bei psichologo pagalbai tėvo ir sūnaus ryšiui stiprinti.

Nurodė, kad atsakovės prašymas dėl uzufrukto neteko pagrindo. Atsakovė pati šį būstą paliko 2026 m. birželio pabaigoje ir, jos pačios pranešimu, dabar su vaiku gyvena kitu adresu. Pažymėjo, kad laikinoji apsaugos priemonė negali būti taikoma siekiant užtikrinti vaiko gyvenimą būste, kuriame jis negyvena ir kurį atsakovė savo valia pakeitė kitu. Pažymėtina, kad analogišką atsakovės prašymą dėl uzufrukto teismas jau buvo atmetęs 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartimi.

Be to, atsakovė būsto raktus turi iki šiol, o jos ir vaiko patekimas į būstą niekada nebuvo ribojamas: spynos nekeistos, reikalavimų išsikelti ieškovas nereiškė. Todėl ir iki atsakovės išvykimo nebuvo jokios grėsmės jos teisei naudotis būstu.

Atsakovės prašymas dėl įpareigojimų, susijusių su komunalinėmis paslaugomis, taip pat neteko pagrindo. Gedimai buvo pašalinti 2026 m. liepos 17 d. Tą pačią dieną atsakovei ir jos atstovams pasiūlyta sudaryti būsto panaudos sutartį, kad atsakovė savo vardu galėtų sudaryti paslaugų tiekimo sutartis. Atsakovė pasiūlymo nepriėmė ir nenurodė nė vieno konkretaus prieštaravimo ar alternatyvaus pasiūlymo. Taigi atsakovės skunde nurodytos aplinkybės išnyko, o būdas savarankiškai užsitikrinti paslaugas jai buvo pasiūlytas. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti ieškovą laikinąja apsaugos priemone užtikrinti televizijos ir interneto paslaugų teikimą bute.

Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos, nurodė, kad atsakovė savo skundą grindžia būtinybe išsaugoti vaikui įprastą ir nusistovėjusią aplinką. Šį argumentą paneigė pačios atsakovės veiksmai, tai yra, kad per keturis mėnesius vaiko gyvenamoji vieta keitėsi tris kartus, apie tai neinformuojant tėvo. Jei laikinai būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, o bendravimo tvarka – ne, būtų įtvirtinta padėtis, kai vienas iš tėvų vienašališkai sprendžia ir dėl vaiko gyvenamosios vietos, ir dėl kito tėvo bendravimo su juo. Dėl to abiejų bylų klausimai yra neatskiriami.

Nustatyta, kad su 2026 m. rugsėjo 28 d. papildomais rašytiniais paaiškinimais (DOK-82746), ieškovas pateikė: 2026 m. rugsėjo 6 d. ieškovo prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui su 2026 m. rugsėjo 9 d. pateikimo elektroniniu laišku ir Tarnybos patvirtinimu apie užregistravimą; 2026 m. rugsėjo 25 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-4995 su 2026 m. rugsėjo 25 d. Tarnybos lydraščiu (el. laišku); 2026 m. rugsėjo 3 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą Nr. 1SD-12715 civilinėje byloje Nr. e2-726-566/2026; 2026 m. rugsėjo 27 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas dėl buto (duomenys neskelbtini); 2026 m. liepos 21 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-3848; 2026 m. gegužės 26 d. atsakovės skundą dėl 2026 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria panaikintas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0726000007794.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta proceso šalies teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, pagal kurį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą yra draudžiama. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai, o terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022). Taigi, CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai (nutartys) tikrinami pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs po pirmosios instancijos teismo nutarčių priėmimo, 2026 m. rugsėjo 28 d. ieškovo teikiamus naujus rašytinius paaiškinimus, papildomus įrodymus, pirmiausia pažymi, kad iš esmės ieškovas teikdamas papildomus paaiškinimus siekia praplėsti savo atskirojo skundo ribas naujomis aplinkybes, kurios atsirado jau gerokai po to, kai buvo priimtos skundžiamos nutartys. Tai prieštarauja CPK 323 straipsnyje įtvirtintam draudimui pildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui ir neatitinka apeliacinio proceso teisinio reglamentavimo, kuriame, kaip minėta, nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį (atskirąjį) skundą bei atsiliepimą į jį. Be to, iš dalies teikiami paaiškinimai ir įrodymai iš esmės tik papildo byloje esančią medžiagą, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, jog šalių santykiai yra konfliktiški (CPK 323 straipsnis), tačiau visiškai nepagrindžia teikiamų naujų paaiškinimų ir įrodymų priėmimo būtinybės (CPK 314 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo rašytinių paaiškinimų turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, taip pat aplinkybę, kad šiais paaiškinimais siekiama papildyti ir praplėsti atskirojo skundo argumentus ir atsikirsti į atsakovės atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą nurodytus teiginius, nutaria nepriimti ieškovo pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kaip pažeidžiančių CPK 323 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako prie bylos medžiagos pridėti ieškovo su rašytiniais paaiškinimais pateiktą 2026 m. liepos 21 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-3848, kadangi jis jau yra byloje. Su 2026 m. rugsėjo 3 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada Nr. 1SD-12715 civilinėje byloje Nr. e2-726-566/2026 ir su 2026 m. gegužės 26 d. atsakovės skundu dėl 2026 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria panaikintas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, esant būtinybei, apeliacinės instancijos teismas gali susipažinti LITEKO sistemoje (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Nenustačiusi CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, teismas nepriima ir kitų 2026 m. rugsėjo 28 d. ieškovo teikiamų naujų įrodymų ir jų nevertina. Pažymėtina, kad ieškovas įrodymus, dėl naujai atsiradusių aplinkybių, turi galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris juos įvertins bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Dėl skundžiamų nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo

Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

Laikinosioms apsaugos priemonėms šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai, tokie kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt., prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020).

Taigi, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaikų interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, iš ieškovo priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiui šalių vaikui, mokamą periodinėmis išmokomis po 1 100 Eur kas mėnesį nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo bei paskyrė atsakovę vaikui priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, kitoje dalyje atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Vėlesnėmis nutartimis šalių prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmesti.

Šioje apeliacinės instancijos teismo byloje nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti keturias laikinąsias apsaugos priemones: (i) laikinai nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove; (ii) nustatyti uzufruktą, suteikiantį teisę jai su vaiku gyventi bute, iki įsiteisės teismo sprendimas; (iii) įpareigoti ieškovą netrukdyti atsakovei naudotis butu ir (iv) uždrausti ieškovui lankytis bute.

Dėl laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (dėl 2026 m. gegužės 20 d. nutarties teisėtumo)

Byloje nėra ginčo, kad šalių vaikas gyvena su atsakove, o ieškovas gyvena atskirai ir neprieštarauja dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santykiai yra konfliktiški, įtempti. Bylos duomenimis nustatyta, kad skyrybų procesas, dėl tam tikrų procesinių priežasčių, teisme yra užsitęsęs. Ieškovas savo poziciją dėl atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones išsakė pateikdamas atskirąjį skundą, tai yra pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį ieškovo argumentų neįvertino. Išvadą teikianti institucija apie skundo nagrinėjimą informuota nebuvo, išvados neteikė. Kaip patvirtina vėliau į bylą pateikti šalių procesiniai dokumentai ir Vaikų teises ginančios institucijos išvados, jau daugiau nei metai laiko, situacija dėl vaiko šeimoje yra visiškai neapibrėžta, šalių tarpusavio konfliktai tik gilėja ir tai neabejotinai neigiamai atsiliepia vaikui, nes jis nuolatos randasi tarp konfliktuojančių tėvų, todėl tai prieštarauja vaiko interesams ir sukelia jam nesaugumo jausmą.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo, kad laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas yra išimtinio pobūdžio priemonė ir gali būti taikomas tik esant grėsmei vaiko interesams ar neatidėliotinai būtinybei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks šios priemonės aiškinimas yra per siauras. Teismų praktikoje laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas taikomas ir tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium ir nėra susitarimo dėl vaiko gyvenimo organizavimo, nes tokia priemonė padeda išvengti galimų konfliktų ir užtikrina stabilumą ir aiškumą nepilnamečiui, proceso metu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi padaryta išvada, kad neegzistuoja reali grėsmė nepilnamečio vaiko interesams ir, kad nebuvo pagrindo nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą; kad atsakovė nepagrindė šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumo. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą šeimos byloje. Ieškovo nuomone, vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su atsakove taikymui nėra objektyvaus poreikio, o laikinoji apsaugos priemonė nieko nekeistų ir neatitiktų šis priemonės tikslo - užkirsti kelią realiai, o ne tariamai grėsmei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki galutinio sprendimo priėmimo reikalingas ne tik tam, kad būtų išvengta kritinių situacijų ar realios grėsmės, bet ir tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, konfliktuoja. Laikinai nustačius vaiko gyvenamąją vietą būtų daugiau teisinio aiškumo ir stabilumo vaiko kasdieniame gyvenime bei užkirstų kelią (prevencinis pobūdis) galimiems šalių manipuliavimams ar konfliktams, kol išsprendžiamas ginčas iš esmės. Todėl šiuo atveju nustačius, kad tėvai nesutaria ir gyvena atskirai, patvirtina būtinybę laikinai sureguliuotų situaciją vaiko interesais. Nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos, lieka teisinis neapibrėžtumas, kuris sudaro prielaidas tolimesniems tėvų ginčams dėl vaiko buvimo vietos, ugdymo ir kasdienių sprendimų priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks neapibrėžtumas pats savaime kenkia vaiko psichologinei gerovei ir neatitinka geriausių vaiko interesų principo.

Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kad taikant laikinąją apsaugos priemonę, kuria iš esmės būtų patenkinta dalis ginčo reikalavimų, būtų pažeistas draudimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš anksto išspręsti ginčą, pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

Kaip minėta, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, apimties, konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). CK 3.174 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais; ši norma, kaip ir daugelis kitų CK trečiosios knygos normų, įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. Viešasis interesas taip pat reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai).

Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek jų tėvų interesus, laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą turėti saugią ir stabilią gyvenamąją vietą. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrįstai teigia, kad pritaikius atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų iš anksto patenkinta dalis ieškinio reikalavimų, nes kaip minėta, šeimos santykių teisinio reglamentavimo specifika lemia tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymu šeimos bylose siekiama ne garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o apsaugoti prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus bei užkirsti kelią kilti žalai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, aktyvų teismo vaidmenį tokio pobūdžio bylose, tikslą, kurio siekiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu (laikinai sureguliuoti ginčytinus klausimus, susijusius su nepilnamečiu vaiku, jo teisių ir teisėtų interesų apsauga), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė - prašoma nustatyti laikina nepilnamečiu vaiko gyvenamoji tvarka, nors ir sutampa su vienu iš ieškiniu reiškiamų reikalavimų, nesudaro pagrindo savaime jos netenkinti. Teismui visų pirma kyla pareiga – objektyviai įvertinti šalių nepilnamečio vaiko geriausius ir prioritetinius interesus ir esant poreikiui, nepriklausomai nuo tarp šalių vykstančių ginčų, jų procesinės pozicijos, imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kad šiuos interesus, jo teisių apsaugą, saugumą, tinkamas gyvenimo sąlygas, užtikrinti.

Nustatyta, kad byloje be kita ko yra kilęs ginčas ir dėl vaiko su tėvu bendravimo tvarkos, todėl nepilnamečio vaiko interesas reikalauja, kad laikinai būtų sureguliuota situaciją vaiko interesų labui, pirmiausia nustatant vaiko laikiną gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad nenustačius laikinosios vaiko gyvenamosios vietos išlieka tam tikras teisinis neapibrėžtumas. Tik žinant nuolatinę vaiko buvimo vietą, tampa įmanoma techniškai ir logistiškai organizuoti vaiko perdavimą, susitikimus ir sugrąžinimą. Be to, vaiko tėvams ir toliau nerandant kompromiso, nuolatos konfliktuojant, nepilnamečio vaiko interesai reikalauja aiškumo ir apibrėžtumo, tai taip pat pagrindžia būtinumą laikinai sureguliuoti situaciją. Nesant aiškiai nustatytos vaiko gyvenamosios vietos, bet kokios bendravimo tvarkos praktinis įgyvendinimas taptų sąlyginis, galimai taptų nuolatiniu naujų tėvų tarpusavio konfliktų šaltiniu. Vaikas privalo turėti teisinį ir emocinį stabilumą – žinoti, kur yra jo pagrindiniai namai, iš kurių jis išvyksta ir į kuriuos sugrįžta. Kartu suteikia vaikų teisių apsaugos institucijoms aiškų teisinį pagrindą kontroliuoti situaciją, pvz., laiku negrąžinus vaiko, institucijos turi turėti aiškų teisinį pagrindą reikalauti vaiko sugrąžinimo į teismo nustatytą laikinąją gyvenamąją vietą/

Byloje esančios valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvados patvirtina, kad atsakovė tinkamai užtikrina nepilnamečio vaiko interesus, vaikas norėtų likti gyventi su atsakove. Jokių kitų duomenų, kad laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove neatitiktų nepilnamečio vaiko interesų, nepateikta ir nenustatytų. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs neprieštaraujantis, jog vaikas gyventų su motina. Todėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu ne tik atitinka jau susiklosčiusią faktinę situaciją, bet ir neprieštarauja ieškovo procesinei pozicijai byloje. Esant tokioms aplinkybėms, laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas iš esmės tik teisiškai įtvirtina tarp šalių faktiškai egzistuojančią ir ieškovo neginčijamą vaiko gyvenimo tvarką.

Dėl anksčiau paminėtų priežasčių atsakovės skundžiamos nutarties dalis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, negali būti palikta galioti. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad siekiant laikinai sureguliuoti, stabilizuoti ir išsaugoti šiuo metu esamą faktinę situaciją iki teismo sprendimo, taip pat sudaryti sąlygas atsakovei naudoti tomis teisėmis, kurias turi tėvas, su kuriuo gyvena vaikas, tinkamiausia (laikiną) nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove. Padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę, ši skundžiamos nutarties dalis keistina.

Atsakovė prašė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą konkrečiu adresu. Šis prašymas iš esmės susijęs su reikalavimu nustatyti uzufrukto teisę (teisinis pagrindas) atsakovei su vaiku gyventi ieškovui priklausančiame bute, tačiau vėlesniuose procesiniuose dokumentuose, atsakovė abejoja ar ta gyvenamoji vieta buvo saugi ir tinkama gyventi. Pažymėtina, kad procesas pirmosios instancijos teisme yra pažengęs, pasikeitė ieškovo pozicija dėl uzufrukto nustatymo, situacija dėl vaiko gyvenamosios vietos faktiškai taip pat yra pasikeitusi. Procesiniuose dokumentuose šalys nesutaria ir dėl to, kokiomis sąlygomis atsakovė naudojosi ieškovo turtu, tai yra reikšminga konflikto tarp šalių dalis. Įstatymas taip pat nereikalauja, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta konkrečiu adresu, taip pat nedraudžia tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl atsakovės prašymas nustatyti vaiko gyvenamąją vieta su ja, ieškovui priklausančiame name, atmestinas.

Dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ir kitų jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių - dėl laikino uzufrukto ir su tuo susijusių įpareigojimų ieškovui nustatymo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės argumentais. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi (bylos Nr. SO-63-2026/506) panaikino apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį. Nagrinėjamu atveju atsakovė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2026 m. gegužės 20 d. nutartyje be kita ko rėmėsi ieškovo atžvilgiu taikytu apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu, kuris skundžiamos nutarties priėmimo metu, buvo panaikintas. Tai yra pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės laikė, kad tarp šalių kilusiai ginčo situacijai sureguliuoti išduotas apsaugos nuo smurto artimoje orderis yra pakankama priemonė užtikrinti atsakovės ir vaiko interesų apsaugą. Tačiau nurodytą orderį panaikinus, darytina išvada, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, orderis vis tik nebuvo ta priemonė, kuri užtikrintų prioritetinius vaiko interesus. Sutiktina su ieškovu, kad orderio panaikinimas paneigia jo smurtinį elgesį artimoje aplinkoje, konkretaus įvykio kontekste. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad poreikis šioje byloje nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą, kilo ne tik dėl smurtinio ieškovo elgesio (kuris nepasitvirtino), tai yra laikinosios apsaugos priemonės grindžiamos ne vien apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu, kaip kad nurodo ieškovas, bet ir todėl, kad šalių nepilnametis vaikas nuo gimimo gyvena ginčo būste, kad byloje nėra duomenų apie kitą atsakovės ir nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir, kad ieškovo veiksmai nutraukiant komunalines ir kitas paslaugas tiesiogiai paveikė vaiko kasdienes gyvenimo sąlygas, poreikį keisti gyvenamąją vietą ir kt. Todėl aplinkybė, kad kitame teisminiame procese buvo panaikintas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, savaime nepaneigia kitų atsakovės atskirajame skunde nurodytų faktinių ir teisinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti ir dėl jų pasisakyti.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės ir negali visapusiškai išsiaiškinti visų reikšmingų bylai aplinkybių, tačiau jis turi pareigą bent laikinai sureguliuoti ginčo santykius tam, kad nebūtų pažeisti tėvų bei nepilnamečio vaiko interesai (Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-371-755/2023).

Ieškovas prašydamas palikti nepakeistą atsakovės skundžiamą nutartį ir nesutikdamas su jos atskiruoju skundu, nepagrįstai šioje civilinėje byloje remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi, nurodydamas, kad teismas, panaikindamas orderį, nenustatė grėsmės vaiko ar atsakovės interesams. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos byloje (CK 3.65 straipsnis), vadovaujantis įrodinėjimo priemonėmis numatytomis CPK. Be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vien tik tai, kad nurodytoje byloje nebuvo pagrindo ieškovo atžvilgiu taikyti poveikio priemonių, nepaneigia, kad nėra tinkamai užtikrinami vaiko interesai pvz. dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo su atskirai gyvenančiu tėvu ar kt.

Įvertinus tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 8 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį dėl apsaugos orderio panaikinimo ieškovo atžvilgiu paliko galioti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai rėmėsi smurto artimoje aplinkoje orderio egzistavimu, nes jis jokios apsaugos vaiko interesams šioje situacijoje nesuteikė, situacijos net laikinai nesureguliavo. Tai yra pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti visas atsakovės nurodytas faktines aplinkybes, dėl jų pasisakyti ir motyvuotai nuspręsti ar yra reali grėsmė atsakovės ir vaiko interesams ir ar egzistuoja pagrindas ir dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių - draudimo ieškovui lankytis būste, uzufrukto nustatymo, pagrįstumo, taikymo. Teismas turėjo vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams, ar bus užtikrinta ne tik ieškovo, atsakovės, bet ir vaiko interesų pusiausvyra.

Ieškovas su atsakovės prašomu uzufrukto nustatymu nesutinka, nes jo teigimu, iš 2026 m. birželio 23 d. laiško matyti, kad atsakovė turi kitą realią alternatyvią gyvenamąją vietą (pas jos tėvus) ir galimybę su vaiku apsigyventi ir kitur. Tuo pačiu įrodinėja kad siūlė atsakovei su vaiku gyventi jam priklausančiame bute, panaudos sutarties pagrindu; kad 2026 m. gegužės 25 d. jis yra atsakovei pateikęs pasiūlymą mokėti papildomą 350 Eur per mėnesį išmoką nepilnamečio vaiko atskiro būsto nuomai ir komunalinėms išlaidoms padengti, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės atsakovės skundžiamos nutarties priėmimo metu teismui nebuvo žinomos, todėl neišeinant už atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jos neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui. Vien tik ta aplinkybė, kad ieškovas siekė vaiko būsto klausimą spręsti taikiai, nepaneigia poreikio iš esmės spręsti klausimą dėl atsakovės prašomų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes kaip jau minėta, šalys nei savarankiškai, nei profesionalių teisininkų, nei vaikų teises ginančios institucijos pagalba, negeba išspręsti klausimų, susijusių su vaiko interesais. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad kiti jo atskirajame skunde ir atsiliepimuose, paaiškinimuose dėstomi visi kiti argumentai, susiję su vaiko išlaikymo (formos, dydžio) ir gyvenamosios vietos nustatymo, užtikrinimo, bus išnagrinėti ir dėl jų pagrįstumo bus nuspręsta bylą išnagrinėjus iš esmės, teismui priėmus galutinį procesinį sprendimą.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi visiškai netyrė atsakovės prašyme reikšmingų aplinkybių, dėl jų nepasisakė, o išvadą, jog atsakovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, padarė neištyręs ir neįvertinęs esminių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovės prašymas dėl paminėtų procesinių pažeidimų nebuvo tinkamai išnagrinėtas, teismas neįgyvendino jam numatyto aktyvaus vaidmens nagrinėjant tokio pobūdžio prašymą netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą byloje, kylančioje iš šeimos teisinių santykių. Kita skundžiamos 2026 m. gegužės 20 d. pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, perduodant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nesprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės pasisakytina, dėl ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytos pozicijos, kad atsakovės prašymas nustatyti laikiną uzufruktą į šeimos būstą, įpareigoti ieškovą netrukdyti naudotis butu bei uždrausti jam lankytis bute, iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 21 d. ieškovo prašymą dėl ieškinio dalies atsisakymo tenkino. Civilinę bylą Nr. e2-726-566/2026 dalyje dėl uzufrukto nustatymo (atsakovei ir nepilnamečiui vaikui) naudotis ieškovo asmeninės nuosavybės teise turimo buto, adresu (duomenys neskelbtini), I aukšto patalpoms, nutraukė. Tai yra, nelikus reikalavimo dėl uzufrukto nustatymo, situacija yra iš esmės pasikeitusi, o atsakovės reikalavimas nustatyti laikiną uzufruktą, negali būti laikomas ieškinio patenkinimu. Prieš tai aptarta ieškovo pozicija patvirtina, kad jis iš esmės neprieštarauja, kad atsakovė su vaiku gyventų jo bute, pvz. panaudos sutarties pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį neturi nuolatinio pobūdžio, tai yra laikinos ir nelemia galutinio ginčo dėl turto ar vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo rezultato.

Kaip teisingai pastebėjo ieškovas, atsakovė prašo nustatyti uzufruktą, tačiau kituose procesiniuose dokumentuose nurodo, jog neketina likti gyventi būste pasibaigus santuokos nutraukimo bylai, ir nesutiko su uzufrukto nustatymu šiam turtui. Be to, būstas yra asmeninė ieškovo nuosavybė (ne santuokoje įgytas turtas), įkeista bankui, atsakovė jokių reikalavimų į šį turtą byloje nereiškia. Kadangi atsakovės reiškiamas prašymas dėl uzufrukto yra prieštaringas, todėl grąžinus atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (išskyrus dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) nagrinėti iš naujo, atsakovė turėtų patikslinti savo procesinę poziciją ir reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms, šalys turi teisę bendrai sutarti dėl uzufrukto ir kitų priemonių reikalingumo / nereikalingumo, arba gali kreiptis į teismą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Dėl laikinos ieškovo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymo (dėl 2026 m. liepos 31 d. nutarties teisėtumo)

Kaip jau minėta, tarp sutuoktinių yra susiklostę itin sudėtingi ir konfliktiški santykiai. Ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad atsakovė pakeitė vaiko gyvenamąją vietą ir savo nuožiūra nustatė bendravimo tvarką. Ieškovo teigimu, laikinoji bendravimo su vaiku tvarka būtina, nes atsakovė sudaromų kliūtis ieškovui bendrauti su sūnumi, tikslingai formuoja vaiko neigiamą nuomonę apie ieškovą, vaiku manipuliuoja, o ieškovo kreipimasis į Vaikų teisių apsaugos tarnybą nedavė teigiamų rezultatų. 2026 m. liepos 30 d. įvyko vienintelis jo ir vaiko susitikimas. Atsakovė tai neigia, nurodė, kad nėra uždraudusi ieškovui bendrauti su vaiku, nėra atsisakiusi organizuoti jų susitikimų, priešingai, tvirtina, kad pati ne kartą teiravosi ieškovo, kada šis ketina susitikti su sūnumi, ir sudarė objektyvias galimybes tokiems susitikimams vykti. Išvykimas iš vaiko gyvenamosios vietos buvo sąlygotas išimtinai dėl ieškovo veiksmų.

Į bylą pateiktoje Tarnybos išvadoje nurodyta, kad laikinosios bendravimo tvarkos nustatymas šiuo metu yra būtina priemonė vaiko ryšiams su tėvu (ieškovu) apsaugoti, taip pat nurodyta, kad 2026 m. liepos 20 d. buvo išklausyta vaiko nuomonė.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų apie atsakovės draudimus ar ribojimus ieškovui bendrauti su vaiku, o byloje nustatyti konfliktiški šalių tarpusavio santykiai, savaime nesudaro pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat nenustatė pakankamo pagrindo spręsti, kad, nenustačius laikinos bendravimo tvarkos, gali nukentėti vaiko interesai. Nurodė, kad iš bylos duomenų (vaiko nuomonės) taip pat nėra aišku, kodėl vaikas nenori susitikti su tėčiu ir tėtis jį erzina. Padarė išvadą, kad laikinoji bendravimo tvarka gali neigiamai paveikti tėvo ir vaiko ryšį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad teismo nutartis, kaip ir atsakovės skundžiama 2026 m. gegužės 20 d. nutartis, nėra tinkamai ir pakankamai motyvuota. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo (nutarties) negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas (nutartis) yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022). Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, šios išvados teismas nepagrindė byloje esančių duomenų analize ir vertinimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nieko nepasisakė dėl ieškovo siūlomos bendravimo tvarkos, jos sąlygų atitikimo šalių nepilnamečio vaiko interesams, netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių ir įrodymų, susijusių su poreikiu nustatyti laikiną bendravimo tvarką.

CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors sprendžiant klausimą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo priimamas tik laikinas sprendimas dėl taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau šį klausimą reikia išnagrinėti išsamiai ir nepaviršutiniška. Sutiktina su ieškovu, kad neaišku kokiais duomenimis remiantis teismas padarė išvadą, kad laikinoji bendravimo tvarka gali neigiamai paveikti tėvo ir vaiko ryšį. Pažymėtina, kad įstatymas įtvirtinta, kad vaiko bendravimas su abiem tėvais atitinka vaiko interesus (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.170 straipsnio 2 dalis), o delsimas nustatyti laikiną tvarką, nesant tam jokių priežasčių, gali neigiamai atsiliepti vaiko ir tėvo ryšiui. Teismas nemotyvavo, kodėl neatsižvelgė į Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kad laikina bendravimo tvarka yra būtina tėvo ir vaiko ryšiui apsaugoti. Nors Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada teismui nėra privaloma, tačiau teismas neturi teisės jos tiesiog ignoruoti ar atmesti be jokių motyvų (CPK 185, 252 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis).

Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Tai, kad nagrinėjamu atveju laikiną bendravimo tarką būtina nustatyti ir, kad tėvai savarankiškai patys nesugeba susitarti, patvirtina pačios atsakovės atskirojo skundo ir atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą argumentai, kad ieškovas vaiką lanko ir su juo bendrauja itin nenuosekliai ir atsakovės nuomone, nepakankamai, neatsižvelgia į vaiko nusistovėjusį dienos režimą bei jo užimtumo, veiklas, norus ir pan. Nurodo, kad ieškovas visiškai ignoruoja atsakovės prašymą iš anksto informuoti apie susitikimą su vaiku. Ieškovas šias aplinkybes neigia. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Išvadą teikianti institucija civilinėje byloje Nr. e2-726-566/2026 2026 m. rugsėjo 3 d. pateikė išvadą dėl nepilnamečio šalių vaiko interesų, kurioje institucija nurodė, kad Tarnyboje gaunami pasikartojantys pranešimai, jog šeimai yra reikalinga atvejo vadybininko ir socialinių darbuotojų pagalba, kadangi šeima susiduria su problemomis, su kuriomis vaiko tėvai negali susitvarkyti savarankiškai. Pažymėjo, kad vaiko akivaizdoje negalimi konfliktai, ginčai. Tėvai turi pareigą sudaryti vaikui tokias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, kad vaikas jaustųsi saugus, abiejų mylimas. Tėvai, klausimus, susijusius su vaiku, turi spręsti bendru sutarimu.

Nors ši išvada ir parengta po skundžiamų nutarčių priėmimo, tačiau ji be kita ko patvirtina, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tai yra nenustačius laikinos tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, vaiko tėvams ir toliau kyla sunkumų bendradarbiaujant tarpusavyje dėl kasdienių vaiko priežiūros, bendravimo su juo klausimų. Vaikas jau dvejus metus neturi nuoseklių, stabilių ir betarpiškų santykių su tėvu, o tai neatitinka vaiko interesų nei šiuo metu, nei trumpalaikėje ar ilgalaikėje perspektyvoje. Tarnybos vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindo spręsti, jog tėvas keltų vaikui kokią nors realią grėsmę. Remiantis Tarnyboje gautais duomenimis, šeima turi būti konsultuojama specialistų, galinčių išaiškinti konfliktinių santykių tarp tėvų daromą žalą vaiko brandai, raidai, bei emocinei būklei.

Nors atskiruosiuose skunduose, atsiliepimuose šalys skirtingai nurodo vaiko ir tėvo tarpusavio santykį, atsakovės teigimu vaikas nenori su tėvu bendrauti, tokios vaiko nuomonės susiformavimo priežastys tarp šalių yra ginčijamos. Į vaiko nuomonę reikia atsižvelgti, bet ji negali prieštarauti vaiko interesams, ir negali, nesant objektyvių priežasčių paneigti ieškovo, kaip tėvo teisės bendrauti su vaiku bei tokiu būdu išlaikyti ryšį su tėvu, iki bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant su vaikų interesais susijusius klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Nustatyta, kad siekiant objektyviai išsiaiškinti vaiko ryšį su tėvu, jų tarpusavio santykį, byloje yra paskirta vaiko psichologijos ekspertizė. Nors byloje vis dar nustatinėjamos reikšmingos aplinkybės dėl nepilnamečio nuomonės bei jos atitikimo vaiko interesams, apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovo pozicijai, kad vien tik paskirta ekspertizė, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką. Klausimas dėl atsakovės įtakos ieškovo bendravimui su sūnumi aktualus sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą iš esmės, tačiau ne laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje, kurių paskirtis – laikinas situacijos sureguliavimas.

Bylos duomenimis, vaiko nuomonė buvo išklausyta ne kartą. Institucijos teikiančios išvadą nuomone, vaiko neigiama nuomonė apie tėvą ir išsakomas nenoras su juo bendrauti nėra susiformavusi savarankiškai, dėl pastaruosius kelis metus besitęsiančių tėvų konfliktų, į kuriuos jis vienaip ar kitaip nuolat įtraukiamas. Institucija vertina ir tai, kad vaikui yra tik (duomenys neskelbtini) metai (dar mažametis), todėl jo galimybės savarankiškai ir atsakingai suvokti situaciją yra ribotos, pirmiausia dėl objektyvių, su vaiko raida susijusių ypatumų. Be to, sprendžiant klausimą dėl tėvo ir vaiko laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo ir vaiko noro / nenoro bendrauti su tėvu, apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadą teikiančios institucijos nuomonei ir tuo aspektu, kad vaikui negali būti perkeliama našta spręsti dėl priimamų sprendimų. Svarbu suprasti, kad vaiko nuomonės išklausymas pirmiausia yra skiriamas su tikslu geriau suprasti vaiką, įvertinti jo brandą, psichologinę, emocinę būseną bei poreikius, o ne tam, kad vaikui būtų perkelta šalių nurodomų aplinkybių įrodinėjimo teisme našta ar atsakomybė už santykių su kiekvienu iš tėvų turėjimą / neturėjimą. Aptartų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė laikinos bendravimo tvarkos tuo pagrindu, kol nėra gauta teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvada. Net ir sustabdžius bylos nagrinėjimą, ekspertizės atlikimo laikotarpiui, siekiant užtikrinti vaiko interesą bendrauti su abiem tėvais, teismas turėjo spręsti dėl būtinybės laikinai sureguliuoti situaciją ir dėl bendravimo tvarkos. Nenustačius laikinos tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, lieka teisinis neapibrėžtumas, kuris sudaro prielaidas tolimesniems tėvų ginčams, taip pat galimai prarandamas tėvo ir sūnaus ryšys. Byloje duomenų, kad vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu, neatitinka vaiko interesų, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismui pažymi, kad nustačius laikiną vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, taip pat atsiranda būtinybė nustatyti laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su vaiku (CK 3.170 straipsnis).

Kadangi teismo vaidmuo šeimos bylose yra aktyvus, tuo atveju, jeigu vaikas su tėvu bendrauti atsisako, siekiant išvengti prievartinio bendravimo, yra galimybė į bendravimo tvarką įtraukti pvz. psichologą, tarpininką, kuris šalims padėtų išeiti iš susiklosčiusios padėties, bei objektyviai spręsti apie vaiko pasirengimą bendrauti su tėvu. Pritartina ieškovui, kad tuo atveju, jeigu teismas manė, kad ieškovo prašoma tvarkos apimtis per plati ar atskiri punktai netinkami, jis turėjo diskreciją nustatyti kitokią, siauresnę bendravimo tvarką (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas), juolab kad konkrečias korekcijas buvo pasiūliusi pati išvadą teikianti institucija. Todėl visiškas prašymo atmetimas neatitinka prioritetinio vaiko interesų apsaugos principo.

Nesprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovei, kad ieškovas nepagrįstai, savo paties inicijuoto elektros energijos tiekimo nutraukimo sukeltas pasekmes naudoja kaip argumentą, kad atsakovės laikinas išvykimas su vaiku patvirtina jos siekį riboti tėvo ir vaiko bendravimą. Byloje nėra ginčo, kad iki 2026 m. birželio mėn. pabaigos šalių nepilnametis vaikas kartu su atsakove nuolatos gyveno ieškovui priklausančiame bute. Atsakovė būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones įrodinėjo tuo, kad pats ieškovas, savo veiksmais sukėlė situaciją, dėl kurios atsakovė buvo priversta laikinai išvykti iš gyvenamosios vietos. Nurodė, kad elektros energijos tiekimą, komunalinių paslaugų nutraukimą, objekte inicijavo ieškovas. Ieškovas teigia, kad atsakovei ir vaikui nėra jokių kliūčių gyventi (duomenys neskelbtini) ir vaikui bendrauti su tėvu. Iš šalių pozicijos ir pateiktų įrodymų matyti, kad elektros tiekimą į ieškovui priklausantį butą, kur iki 2026 m. birželio mėn. gyveno atsakovė su vaiku, nutraukė ieškovas, jis šių aplinkybių neginčija. Tokiu būdu atsakovės ir vaiko išvykimas buvo nulemtas tuometinių buto sąlygų. Todėl atsakovė gyvenamąją vietą buvo priversta pakeisti, kad užtikrinti saugią gyvenamąją aplinką vaikui. Ieškovo argumentas, kad nuo 2026 m. liepos 17 d. nebeliko objektyvių kliūčių atsakovei su vaiku nedelsiant grįžti į (duomenys neskelbtini), nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl ieškovo prašymo nustatyti laikiną bendravimo tvarką, nes skundo nagrinėjimo metu nėra jokių duomenų, kad vaikui atsakovė neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų jos gyvenamojoje vietoje. Atsakovė nėra įpareigota gyventi ieškovui priklausančiame name. Pažymėtina, kad ieškovas taip pat laisvai sprendžia kur jam gyventi. Pats gyvenamosios vietos pakeitimas, pasirinkimas savaime negali būti laikomas ieškovo ribojimu bendrauti su vaiku.

Ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodomi argumentai suponuoja išvadą, kad tarp šalių kyla ginčai dėl bendravimo su sūnumi tvarkos užtikrinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovo nurodytų argumentų dėl atsakovės veiksmų / neveikimo, galimai ribojančių ieškovo ir sūnaus bendravimą. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad nėra pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną bendravimo tvarką, dėl ieškovo siūlomos bendravimo tvarkos, jos sąlygų, atitikimo šalių nepilnamečio vaiko interesams skundžiamoje nutartyje nepasisakė, o išvadą, jog ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, padarė neištyręs ir neįvertinęs esminių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovo prašymas dėl paminėtų procesinių pažeidimų nebuvo tinkamai išnagrinėtas, pirmosios instancijos teismas, taip pat, kaip ir spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįgyvendino jam numatyto aktyvaus vaidmens nagrinėjant tokio pobūdžio prašymą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta yra pasikeitusi, į praėjusį laiko tarpą nuo ieškovo skundžiamos nutarties priėmimo, nėra aišku, kokia šiuo metu apskritai yra aktuali ir būtina laikina bendravimo su vaiku tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės šio klausimo išnagrinėti objektyviai. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad ieškovo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas kitų šalių atskirųjų skundų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį ir tikslus, t. y. į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl aplinkybių ir įrodymų, kurie buvo ištirti ir įvertinti klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šiuo atveju teismui to nepadarius (iš esmės nesprendus dėl šalių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (laikinai nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove; nustatyti uzufruktą, įpareigoti ieškovą netrukdyti atsakovei naudotis butu ir uždrausti ieškovui lankytis bute, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką), neįvertinus, ar egzistuoja pagrindas laikinai sureguliuoti ginčo situaciją laikinųjų apsaugos priemonių pagalba, kurios padėtų išvengti/sumažinti šalių konfliktinių situacijų kilimo, galimo piktnaudžiavimo tėvų teisėmis tikimybę, iš esmės nevertinus ir neišanalizavus šalių pareikštų prašymų išsprendimui reikšmingų aplinkybių, ir šioje nutartyje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą byloje, kylančioje iš šeimos teisinių santykių, yra pagrindas atskiruosius skundus tenkinti, panaikinti skundžiamas 2026 m. liepos 31 d. ir 2026 m. gegužės 20 d. pirmosios instancijos teismo nutartis (išskyrus 2026 m. gegužės 20 d. nutarties dalį dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą neatidėliotinai, apeliacinės instancijos teisme, imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Todėl visi laikinųjų apsaugos priemonių klausimai turi būti nuosekliai ir visapusiškai išnagrinėti pirmosios instancijos teisme iš esmės, o ne plečiant atskirųjų skundų nagrinėjimo ribas. Be to šio klausimo išsprendimas apeliacinėje instancijoje ne tik neatitiktų apeliacijos tikslų – apeliacinės instancijos teismas nagrinėtų tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, tačiau ir nepagrįstai apribotų šalių teisę į apeliaciją – šalys, nesutikdamos su teismo išvadomis dėl jų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 338 straipsniu, teismas n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo ir šioje dalyje priimti priešingą procesinį sprendimą - nustatyti nepilnamečio N. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikinąją gyvenamąją vietą su atsakove V. Ž., iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties dalį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (uzufrukto nustatymo, įpareigojimo ieškovui netrukdyti atsakovei naudotis butu ir uždrausti ieškovui lankytis bute) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.