- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-10
- Bylos Nr.
- e2S-2087-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13639-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Atsakovas
- Rubedo Circular, UAB, G. M., E. A., D. T.
- Ieškovas
- Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Fizinių ir technologijos mokslų centras
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Įžanginė dalis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Rubedo Circular“, G. M., E. A. ir D. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Rubedo Circular“, G. M., E. A. ir D. T. dėl komercinės paslapties savininko teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ieškovas Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Fizinių ir technologijos mokslų centras (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas – 1) įpareigoti atsakovus E. A., G. M., D. T. bei uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) Rubedo Circular (toliau kartu – atsakovai) visus kartu ir kiekvieną atskirai ne vėliau kaip per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti ieškovo teises pažeidžiančius veiksmus, t. y. įpareigoti pateikti (grąžinti) ieškovui visą konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini); nurodyta informacija, esanti skaitmeniniame formate, turi būti patalpinta į nuorodoje esančią talpyklą (duomenys neskelbtini), o fizinėse laikmenose esanti informacija – perduota tiesiogiai FTMC; 2) įpareigoti atsakovus visus kartu ir kiekvieną atskirai ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai bus pilnai įvykdytas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl visos ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos pateikimo (grąžinimo) ieškovui, sunaikinti visą konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), ir pateikti ieškovui šios pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus, t. y. antstolio surašytą/-us faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą/- us; 3) uždrausti atsakovams naudoti ir atskleisti visą ieškovui priklausančią konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, dokumentais, objektais, medžiaga ir elektroninėmis bylomis, kuriose yra arba kurie patys yra projekto „(duomenys neskelbtini)“ konfidenciali informacija ir komercinė paslaptis; 4) uždrausti atsakovams gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su ieškovo konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais.
Ieškovas pareikštų ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) įpareigoti atsakovus nutraukti visos ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), naudojimą ir atskleidimą; 2) uždrausti atsakovams naudoti ir atskleisti visą ieškovui priklausančią konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti atsakovams gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su ieškovui konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais.
Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybėmis, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, ieškinio reikalavimai suformuluoti aiškiai ir suprantamai, jie reiškiami teisės aktuose tiesiogiai numatytais pagrindais, aiškiai išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, be to, ieškovas pasirinko aiškius specialiame įstatyme t. y. Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme (toliau – KPTAĮ), nustatytus specialius teisių gynimo būdus. Ieškovas nurodė, kad kartu su ieškiniu yra pateikęs KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje nurodytus įrodymus, kurie, visų pirma, pagrindžia, kad vykdant projektą „(duomenys neskelbtini)“ yra sukurtas intelektinės nuosavybės objektas ir su juo susijusi medžiaga, kuri yra laikytina ne tik konfidencialia informacija (plačiąja prasme), bet ir komercine paslaptimi, t. y. egzistuoja komercinė paslaptis. Visų antra, ieškovas pagrindė, kad būtent jis yra šios komercinės paslapties turėtojas, t. y. savininkas. Visų trečia, ieškovui priklausanti konfidenciali ir komercinę paslaptį sudaranti informacija atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais yra neteisėtai gauta, naudojama ir atskleista, o taip pat egzistuoja reali grėsmė, kad ji ir toliau gali būti neteisėtai naudojama ir/ar atskleidžiama kitiems tretiesiems asmenims. Ieškovo vertinimu, yra tenkinamos ir specialiosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ieškovas pažymėjo ir tai, kad objektą sudaro konfidenciali informacija ir komercinė paslaptis – nematerialaus pobūdžio vertybės, kurios prigimtis lemia, kad jos atskleidimas, panaudojimas ar perdavimas tretiesiems asmenims sukelia negrįžtamas pasekmes, kurių vėlesnis pašalinimas nėra objektyviai įmanomas. Atsakovai šiuo metu faktiškai disponuoja minėta informacija, neigia ieškovo teisės į ją ir atsisako ją grąžinti bei po grąžinimo sunaikinti, kas rodo, kad atsakovai aktyviai siekė bei toliau siekia šios informacijos tolesnio naudojimo, įskaitant ir komercializavimo tikslais, dėl ko egzistuoja reali ir konkreti grėsmė, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nurodyta informacija bus panaudota, atskleista ar negrįžtamai integruota į atsakovų ar tretiesiems asmenims priklausančius technologinius ar komercinius sprendimus. Vien galimybė daryti tokius veiksmus lemia riziką, kad palankaus sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomas ir net ieškinį patenkinus, teismo sprendimas nebeatkurtų faktinės padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, nes komercinė paslaptis, kartą tapusi vieša ar pritaikyta praktikoje, nebegalės būti realiai perduota/sugrąžinta ieškovui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sukurtų situaciją, kai teismo sprendimo vykdymas būtų paneigtas dar iki jo priėmimo, o ieškovo teisių gynimas taptų formaliu ir neefektyviu. Ieškovas pažymėjo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ar pažeidžiančios asmenų, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovų teisė vykdyti veiklą, kuri nėra susijusi su ieškovui priklausančios komercinės paslapties gavimu, naudojimu ir atskleidimu niekaip nebus apribota. Ieškovas papildomai nurodė ir tai, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ir KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus. Siekiama atgauti neteisėtai pasisavinta informacija sudaro technologinį sprendimą, tiesiogiai susijusį su karinės paskirties produktų gamyba, turinti itin didelę ekonominę ir strateginę vertę. Ieškovas vykdė protingas ir adekvačias apsaugos priemones, t. y. taikė vidinius intelektinės nuosavybės ir konfidencialios informacijos apsaugos nuostatus, ribojo fizinę ir techninę prieigą prie patalpų ir infrastruktūros, įtraukė konfidencialumo pareigas į darbo ir vidaus teisės aktus. Atsakovų veiksmai gaunant, naudojant ir disponuojant ieškovo komercine paslaptimi leidžia konstatuoti padidintą riziką šios informacijos tolesniam neteisėtam panaudojimui ar atskleidimui, kadangi jie ne tik atsisakė grąžinti ieškovui priklausančią informaciją, bet ir deklaravo ketinimą naudoti ją savo verslo veikloje. Neteisėto komercinės paslapties naudojimo ar atskleidimo poveikis ieškovui būtų itin reikšmingas ir sunkiai atitaisomas, nes žala pasireikštų ne tik turtine žala, bet ir tuo, kad ginčijama informacija tapusi vieša ar atskleista tretiesiems asmenims, nebegalėtų būti „susigrąžinta“, o ieškovas būtų faktiškai netekęs galimybės ja išimtinai disponuoti įskaitant, bet neapsiribojant, išradimo patentavimu ir naudojimo licencijavimu. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neapriboja atsakovų teisės vykdyti bet kokią kitą jų ūkinę ar profesinę veiklą, nesusijusią su ieškovui priklausančios komercinės paslapties naudojimu ar atskleidimu. Taikant prašomas laikinąsias apsaugos priemones nebus pažeisti ir teisėti trečiųjų asmenų interesai, nes nagrinėjamu atveju jokie draudimai tretiesiems asmenims nėra taikomi. Be to, prašomos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia atsakovų pagrindinių teisių.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo ir 1) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos įpareigojo atsakovus nutraukti visos ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), naudojimą ir atskleidimą; 2) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovams naudoti ir atskleisti visą ieškovui priklausančią konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini); 3) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovams gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su ieškovo konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, pažeidimu susijusias prekes ar jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais.
Teismas sutiko, kad ieškovo ieškinys šioje bylos stadijoje yra tikėtinai pagrįstas, ieškovo ieškinyje nurodyti pasirinkti jo teisių gynimo būdai atitinka ieškinyje dėstomą jo faktinį pagrindą, yra leistini pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnį, KPTAĮ 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 punktus.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo ieškinyje dėstomi rašytiniai paaiškinimai, pridedami rašytiniai įrodymai, vertinant pačio ieškinio pagrindo pobūdį, jo specifiką – iki kilusio ginčo tarp šalių vieno iš atsakovų E. A., faktiškai vykdžiusio laboratorinius ir mokslinius tyrimus, susijusius su „(duomenys neskelbtini)“ projektu, buvusio šio projekto vedančiuoju tyrėju, buvimą ieškovo darbuotoju, šioje bylos stadijoje pakankami teigti ne tik tai, kad vykdant „(duomenys neskelbtini)“ projektą yra sukurtas intelektinės nuosavybės objektas ir su juo susijusi medžiaga, kuri yra laikytina konfidencialia informacija, taip pat komercine paslaptimi, bet ir tai, kad šios komercinės paslapties turėtojas (savininkas) yra ieškovas, kad ieškovui priklausanti konfidencialią ir komercinę paslaptį sudaranti informacija atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais yra neteisėtai gauta, naudojama ir atskleista, taip pat kyla grėsmė, kad ji ir toliau gali būti neteisėtai naudojama ir/ar atskleidžiama kitiems tretiesiems asmenims.
Teismas sutiko su ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs teismų praktikoje teikiami išaiškinimai, jog teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti teisinius santykius laikinai sureguliuojančias ir prevencinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurios, be kita ko, atitinka KPTAĮ leistinas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, kai komercinės paslapties turėtojas KPTAĮ nustatytais būdais siekia apginti jo galimai pažeistas teises.
Teismas įvertinęs, kad šio ginčo objektu yra nematerialaus pobūdžio vertybė, kurios prigimtis lemia, jog jos atskleidimas, panaudojimas ar perdavimas tretiesiems asmenims sukeltų negrįžtamas pasekmes, kurių vėlesnis pašalinimas nėra objektyviai įmanomas, o atsakovai šiuo metu faktiškai disponuoja minėta informacija, neigia ieškovo teises į ją, atsisako ją grąžinti bei po grąžinimo sunaikinti, aktyviai siekia tolesnio šios informacijos naudojimo, įskaitant ir komercializavimo tikslais, todėl sprendė esant pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka KPTAĮ 6 straipsnio 1 dalies 1, 2 punkte nurodytas.
Teismas vertino, kad laikinosios apsaugos priemonės neriboja atsakovių teisių daugiau nei būtina, jos yra nukreiptos išimtinai į ginčo objektu esantį „(duomenys neskelbtini)“ projektą ir jo vykdymo metu atsiradusius intelektualinės nuosavybės objektus bei su ja susijusią medžiagą, kuri laikytina konfidencialia informacija ir komercine paslaptimi.
Teismas pabrėžė, kad ieškovas yra valstybinis mokslinių tyrimo institutas, todėl šioje bylos stadijoje nesant į bylą pateiktų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo dalyvavimą „(duomenys neskelbtini)“ projekte aiškiai apibrėžtais sutartiniais pagrindai su atsakovais kaip privačiais asmenimis, pagrindžia viešojo intereso buvimą šioje byloje – valstybės interesą, kad technologijos, net nepaisant jų pobūdžio, sukurtos naudojant valstybės institucijos resursus, nebūtų neteisėtai pasisavinamos ar nekontroliuojamai komercializuojamos (KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalies 1, 5, 7 punktai).
Atsakovai pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovas nėra pateikęs pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą, tačiau vietoj to, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtų atmetęs kaip neįrodytą, CPK 115 straipsnio pagrindu suteikė ieškovui galimybę papildomai sustiprinti savo poziciją.
Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi faktiškai konstatavo, kad ieškovas nėra pateikęs pakankamų įrodymų toms aplinkybės, kurios pagal KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalį sudaro specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl šių sąlygų neįrodymas negalėjo būti laikomas ieškinio trūkumu CPK 115 straipsnio prasme, kadangi tai yra laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nepagrįstumas, ko rezultate laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti atmestos kaip nepagrįstos.
Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės CPK 115 straipsnio pagrindu suteikti ieškovui papildomo termino įrodyti tai, ko jis neįrodė pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tuo labiau, jog CPK 147 straipsnio 4 dalis numato, kad kai ieškinys kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tačiau jeigu ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia atskirai. Taigi, šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal tuo metu pateiktą medžiagą.
Pirmosios instancijos teismas ne tik suteikė ieškovui galimybę papildyti poziciją, bet ir po tokio papildymo neleido atsakovams pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tai galima būtų laikyti lygiateisiškumo principo pažeidimu.
Skundžiama 2026 m. birželio 12 d. nutartis negali būti laikoma priimta laikantis CPK nustatytų proceso taisyklių, kadangi pirmosios instancijos teismas CPK 115 straipsnio institutą pritaikė ne pagal jo paskirtį, t. y. ne procesinio dokumento formos ar turinio trūkumams pašalinti, o ieškovo įrodinėjimo spragoms užpildyti, taip pažeidžiant atsakovų procesinę padėtį byloje.
Ieškovas neįrodė nei vieno KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kriterijų egzistavimo, o pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė ir jų nevertino.
Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kokią informaciją preliminariai laiko komercine paslaptimi bei kodėl, teismo vertinimu, ieškovas preliminariai pagrindė visų trijų CK 1.116 straipsnyje įvardytų požymių egzistavimą tos konkrečios informacijos atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas ydingai tapatina komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos sąvokas, jas vertindamas kaip sinonimines. Skundžiamojoje nutartyje nėra nė vieno teiginio, kuris leistų manyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino, kad komercinė paslaptis yra siauresnė kategorija nei konfidenciali informacija. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje šią informaciją apibrėžia terminais „įskaitant, bet neapsiribojant“, „bei kita projekto metu sukurta informacija“, kas reiškia, kad atsakovams yra uždrausta naudoti iš esmės bet ką, kas turi bet kokių sąsajų su (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismo skundžiamojoje nutartyje CK 1.116 straipsnio požymiai nėra nė žodžiu paminėti ar analizuojami, o nutartyje įvardijama su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusi informacija net preliminariai negali atitikti šių kriterijų. Akivaizdu, kad ne kiekvienas laboratorijoje atliktas tyrimo aprašymas, matavimų rezultatas, elektroninis laboratorinis žurnalas ar juo labiau „bet kokia kita“ sukurta ar gauta informacija turi komercinę vertę.
Ieškovas nurodė tik abstraktaus pobūdžio teiginius, o ne aiškius argumentus, kuo pasireiškia komercinė tam tikros informacijos vertė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent ieškovui. Nėra pagrįsta, kad absoliučiai visa su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusi informacija ją turi.
Ieškovo komercine paslaptimi įvardyta informacija akivaizdžiai neatitinka ir „protingų pastangų“ kriterijaus. Tuo labiau, kad „(duomenys neskelbtini)“ projekto informacija niekada nebuvo priskirta ieškovui, todėl jis ir negalėjo imti „protingų pastangų“ jos slaptumui saugoti. Ieškovas su atsakovais nesudarė jokių konfidencialumo susitarimų, neturėjo ir nesupažindino su ieškovo vadovo patvirtintu komercinių paslapčių sąrašu, apskritai nė vienas iš atsakovų niekada nebuvo supažindintas su jokiu dokumentu, kuris leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti atsakovų žinojimą, kad tam tikra (ar visa) su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusi informacija yra ieškovo komercinė paslaptis.
Atsakovas G. M., kaip atsakovės UAB Rubedo Circular darbuotojas, ne tik paties ieškovo suteiktu leidimu be jokių rašytinių sutarčių lankėsi ieškovo laboratorijoje, bet ir pats vystė „(duomenys neskelbtini)“ projektą, o tai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovas nelaikė „(duomenys neskelbtini)“ projekto rezultatų savo komercine paslaptimi. Be to, ieškovas kaip tariamą „protingų pastangų“ pateikė bendrinį ir primityvų užrakintų pastato durų argumentų, tačiau tokios priemonės yra orientuotos į bendrą turto apsaugą.
Ieškovas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl komercinės paslapties turėtojo statuso ir tokiu būdu suklaidino pirmosios instancijos teismą. „(duomenys neskelbtini)“ projekto iniciatorių ir autorių komanda yra UAB Rubedo Circular, o ne ieškovas, ką pagrindžia pirmojo šalių susitikimo turinys, kuriuo metu buvo UAB Rubedo Circular komanda, t. y. D. T., G. M., E. A., R. K. ir D. S. pristatė idėją, turimą informaciją, įžvalgas bei komercializavimo viziją, o pristatymo metu skaidrės buvo pavadintos „Rubedo Circular (duomenys neskelbtini) pristatymas potencialiems partneriams Lietuvoje“. Be to, Rubedo Circular komandai, kaip projekto autoriams, buvo numatoma 75 proc. akcijų, o ieškovo komandai 25 proc. akcijų.
Ieškovas prisijungė prie projekto kaip techninės / organizacinės paramos teikėjas, kuriam ši parama vėliau būtų galėjusi būti atlyginta per naujos bendrovės akcijas.
Pagrindinis mokslininkas ir tyrėjas, „(duomenys neskelbtini)“ projekto autorius, vystęs projektą ieškovo patalpose buvo G. M., tačiau ieškovė nutylėjo šią aplinkybę, o iš ieškinio turinio susidaro įspūdis, kad projektą kūrė išimtinai E. A., o G. M. buvo išorinis asmuo, nors bylos medžiaga rodo, kad G. M. vaidmuo buvo nepalyginamai platesnis, jis buvo tas asmuo, kuris projekto duomenis išvystė / sukūrė.
Ieškovas ieškinyje nuslėpė aplinkybę, kad E. A. visą „(duomenys neskelbtini)“ projekto laikotarpį buvo susijęs darbo santykiais ne tik su ieškovui, bet ir su UAB Rubedo Circular, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo atskleista esminė aplinkybė, reikšminga vertinant, kieno pavedimu ir kieno interesais buvo vykdomi su projektu susiję darbai.
Pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad tai, jog ieškovui tariamai priklausanti komercinę paslaptį sudaranti informacija atsakovų bendrais veiksmais yra neteisėtai gauta, naudojama ir atskleista esą patvirtina ieškovo ieškinyje dėstomi rašytiniai paaiškinimai, pridedami rašytiniai įrodymai, tačiau tai, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje apjungia visus veiksmus, t. y. neteisėtą gavimą, panaudojimą ar atskleidimą ir teigia, kad ieškovo įrodymai esą preliminariai patvirtina, kad įvyko kiekvienas iš jų, aiškiai rodo, kad pirmosios instancijos teismas tikėtinai nevertino ir tik formaliai konstatavo, kad tokių veiksmų atlikimas yra preliminariai pagrįstas. Be to, išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad „(duomenys neskelbtini)“ projekto informaciją atsakovai gavo, tačiau tai darė teisėtai, nes patys ją sukūrė, išvystė, aprašė, todėl yra jos teisėti turėtojai.
Pagal KPTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą komercinės paslapties gavimas laikomas teisėtu, kai informacija gaunama ją nepriklausomai atradus ar sukūrus, todėl net hipotetiškai laikant, kad tam tikra su projektu susijusi informacija atitinka komercinės paslapties požymius, vien aplinkybė, kad tokia informacija yra G. M. ar UAB Rubedo Circular dispozicijoje, savaime neleidžia daryti net prima facie išvados apie jos neteisėtą gavimą.
Ieškovui buvo žinoma, kad E. A. buvo ne tik ieškovo darbuotojas, bet ir UAB Rubedo Circular darbuotojas bei akcininkas, todėl ieškovui buvo žinoma ir tai, kad E. A. projektą vykdė ne izoliuotai FTMC viduje, o veikdamas Rubedo Circular komandos sudėtyje.
Ieškovui buvo žinoma, kad su projektu susiję duomenys bei eksperimentiniai rezultatai buvo dokumentuojami Rubedo Circular naudojamoje (duomenys neskelbtini) sistemoje, dėl to pretenzijų nereiškė.
Ieškinyje nėra nurodoma, kokius konkrečiu būdu G. M. ar Rubedo Circular būtų gavę prieigą prie tariamos komercinės paslapties neteisėtai, tuo labiau, kad G. M. buvo paties ieškovo įleidžiamas į ieškovo laboratorijas, jose dirbo, o jo naudojama (duomenys neskelbtini) dokumentavimo sistema buvo žinoma ieškovui, todėl kalbėjimas apie neteisėtą prieigą ar nesąžiningumo praktiką yra nepagrįstas.
Visiškai nesuprantama, kaip aplinkybės, kurios buvo žinomos viso projekto vykdymo metu, po ginčo kilimo staiga tapo tariamo neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo ar atskleidimo pagrindu, tuo labiau, kad jei ieškovas būtų laikęs „(duomenys neskelbtini)“ projekto informaciją komercine paslaptimi, būtų nedelsdamas sureagavęs apie tokios informacijos kaupimą Rubedo Circular sistemose ar naudojimą Rubedo Circular darbuotojų.
Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir dėl to, kad joje nebuvo atliktas KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalies imperatyviai reikalaujamas proporcingumo vertinimas. Pirmosios instancijos teismas tik fragmentiškai paminėjo KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalį ir konstatavo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės esą yra proporcingos, tačiau jokios analizės dėl daugumos įstatyme tiesiogiai įvardytų kriterijų nėra, taip pat nepaaiškinta, kodėl konkrečios priemonės laikytinos proporcingomis būtent šios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Pirmosios instancijos teismas nevertino priemonių, kurių buvo imtasi komercinės paslapties apsaugai, nevertino atsakovų veiksmų gaunant, naudojant ar atskleidžiant informaciją, nevertino teisėtų šalių interesų ir galimo laikinųjų pasaugos priemonių poveikio šalis, nevertino pagrindinių teisių apsaugos aspekto. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo teisėto informacijos gavimo galimybės pagal KPTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nevertino KPTAĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų neteisėtumo sąlygų ir nepasvėrė teisėtų atsakovų interesų.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą prašo netenkinti atsakovų atskirojo skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovas reaguodamas į pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį, kuria buvo įpareigotas šalinti ieškinio trūkumus, pateikė prašymą ne dėl ieškinio trūkumų šalinimo, o dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų prijungimo, nurodydamas, kad ieškinį, įskaitant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, laiko pareikštu be trūkumų ir tai atitinkamai pagrindė.
CPK 147 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra sprendžiami nepranešant atsakovui, nebent tai yra būtina, tačiau nagrinėjamu atveju tokios kaip būtinybės nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešdamas atsakovams nei rungimosi principo nei kitų CPK įtvirtintų principų nepažeidė.
Atsakovai savo atskiruoju skundu neginčija nei to, kad ieškovo ieškinys yra prima facie pagrįstas, nei to, kad nesiėmus priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, o tai patvirtina, kad ieškovas įrodė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šių kumuliacinių sąlygų egzistavimą ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai tik dėsto argumentus, jog ieškovas esą tinkamai nepagrindė KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų specialiųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o pirmosios instancijos teismas jų neįvertino.
Nesutiktina su atsakovų teigimu, kad ieškovas nepagrindė, jog egzistuoja komercinė paslaptis. Vykdant „(duomenys neskelbtini)“ projektą susiklostė situacija, jog buvo sukurtas intelektinės nuosavybės objektas, t. y. (duomenys neskelbtini), todėl šis objektas ir visa su juo susijusi medžiaga, įskaitant, bet neapsiribojant elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais, kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini) – yra laikytina ieškovo konfidencialia informacija, kuri dėl šios informacijos vertingumo yra tapusi ieškovo komercine paslaptimi.
Intelektinės nuosavybės objektas atitinka visus komercinės paslapties kriterijus, t. y. informacija nėra vieša, jos nežino tretieji asmenys, kurie nedirbo prie projekto, ji negali būti tokiems asmenims laisvai prieinama; informacija turi akivaizdžią komercinę vertę ir jos praradimas ieškovui būtų komerciškai žalingas, o vien faktas, kad atsakovai atliko aktyvius veiksmus turėdami tikslą ją pasisavinti, atsisako ją grąžinti – patvirtina informacijos komercinę vertę; ieškovas saugojo informaciją protingomis pastangomis – siekiant patekti į patalpas buvo reikalingi specialūs leidimai, visa projekto informacija turėjo būti saugoma vidinėse ieškovo duomenų saugojimo sistemose; galiojo atitinkamos nuostatų, darbo sutarčių, pareiginių nuostatų taisyklės dėl konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos.
Ieškovo komercinę paslaptį sudaro visa su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusi informacija įskaitant, bet neapsiribojant projekto metu sukurta chemine formule ir visi šios formulės sukūrimą lydinčiai laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais, kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini). Visa nurodyta informacija, kaip visuma, yra ieškovo komercinė paslaptis ir turi komercinę vertę, todėl šios informacijos dirbtinis išskyrimas ar skaidymas siekiant atskirai įvardinti atskirų komponentų komercinę vertę yra nepagrįstas.
Pareigos saugoti ieškovo konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją yra nustatytos vidiniuose ir sutartiniuose ieškovo dokumentuose, kurių nuostatos yra taikomos ir galioja ieškovo darbuotojui atsakovui E. A., kuris turėjo užtikrinti šių reikalavimų tinkamą laikymąsi vykdant projektą ir bendradarbiaujant su trečiaisiais asmenimis. Be to, ieškovo, kaip komercinės paslapties turėtojo teisės yra ginamos KPTAĮ nuostatomis, todėl tam nėra reikalinga, kad tarp ieškovo ir atsakovų būtų sudaryta kokių nors susitarimų dėl komercinės paslapties apsaugos.
Atsakovo E. A. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas ieškovo darbuotojas, turėdamas prieigą prie „(duomenys neskelbtini)“ projekto metu sukurto komercinę paslaptį sudarančios informacijos, neužtikrino jos saugojimo ir ieškovo prieigos prie jos, bet, priešingai, sudarė sąlygas tretiesiems asmenims neteisėtai gauti prieigą prie ieškovo komercinės paslapties, taip neteisėtai ją atskleisdamas ir perduodamas.
Atsakovo G. M. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, neturėdamas jokio teisinio pagrindo disponuoti ieškovui priklausančia komercine paslaptimi, gavo ir priėmė ją iš E. A., kuris neturėjo teisės jos atskleisti tretiesiems asmenims ir G. M. tai žinojo, negalėjo nežinoti.
Su atsakovų teiginiai, kad ieškovas nėra komercinės paslapties turėtojas nėra pagrindo sutikti, tai yra atsakovų pasirinkta gynybos nuo ieškinio pozicija.
Atsakovas G. M. niekada ieškovui nebuvo pristatytas kaip projekto idėjos autorius ir pagrindinis mokslininkas / tyrėjas, pagrindiniu mokslininku ir tyrėju visada buvo nurodomas ieškovo darbuotojas E. A..
Aplinkybė, kad atsakovas E. A. dirbdamas pas ieškovą pilną darbo laiko normą tuo pačiu metu esą dirbo ir UAB Rubedo Circular tapo žinoma tik 2026 m. kovo 23 d. iš atsakovo kai buvo nepagrįstai ir neteisėta pradėta savintis projekto metu sukurtos intelektinės nuosavybės turtines teises. Be to, atsakovas E. A. faktui, kad dirba UAB Rubedo Circular faktui pagrįsti nėra pateikęs jokių leistinų įrodymų. Atsakovas E. A. niekada ir jokia forma nebuvo pranešęs ieškovui, kad projektą ketina vykdyti ar vykdo ne kaip ieškovo, o UAB Rubedo Circular darbuotojas, tokių įrodymų nėra ir byloje.
Aplinkybė dėl komercinės paslapties neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo visų pirma yra siejama su E. A., kaip ieškovo darbuotojo, pareigos saugoti ir neatskleisti ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, pažeidimo. Dėl E. A. neteisėtų veiksmų, t. y. projekto medžiagos neišsaugojimo tokiu būdu, kad ši medžiaga bet kada būtų prieinama/pasiekiama jo ieškovui to pareikalavus, ir neatskleista tretiesiems asmenis, yra pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai dėl kurių gynimo šiuo metu yra kreiptasi į teismą, reikalaujant informacijos sugrąžinimo.
Atsakovų atsisakymas grąžinti ieškovui visą su projektu susijusią ir ieškovui priklausančią konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, patvirtina ieškovo teisių tęstinio pažeidimo faktą, kai neteisėtai gautą informaciją yra siekiama toliau neteisėtai naudoti bei toliau neteisėtai atskleisti kitiems tretiesiems asmenims.
Nors proporcingumo vertinimas yra privalomas, tačiau visų KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalies 1-8 punktuose išvardintų aplinkybių įvertinimas nėra reikalaujamas ir dėl konkrečių aplinkybių vertinimo kiekvienu atveju sprendžia teismas.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl KPTAĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Atsakovai kartu su atskiruoju pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį, 2025 m. gruodžio 17 d. atsakovės UAB Rubedo Circular „(duomenys neskelbtini)“ projekto pristatymą ieškovui, 2022 m. vasario 28 d. ieškovo ir atsakovo E. A. susitarimą dėl papildomo projektinio darbo projekte „(duomenys neskelbtini)“, 2024 m. spalio mėn. ieškovo ir atsakovo E. A. susitarimą dėl papildomo projektinio darbo projekte „(duomenys neskelbtini)“, pavyzdinį atsakovo E. A. prašymą dalyvauti moksliniame projekte.
Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė M. S., R. E. rašytinius paaiškinimus, 2026 m. kovo 18 d. paslaugų teikimo sutartį, el. laiškus, metinio pokalbio formą.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl atsakovų pateiktų įrodymų pirmiausiai pažymi, kad atsakovų pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartis yra nagrinėjamos bylos medžiagos dalis, todėl šį įrodymą atsisako priimti, tuo tarpu kiti atsakovų pateikti kartu su atskiruoju skundu įrodymai, įvertinus tai, jog ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas neinformuojant atsakovų (CPK 147 straipsnis), ir jie iki šio procesinio klausimo išsprendimo neturėjo galimybės teismui pateikti savo pozicijos ir ją pagrindžiančių įrodymų, o ieškovas turėjo galimybę su jais susipažinti bei dėl jų pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą (CPK 42 straipsnis), priimami.
Pasisakant dėl ieškovės pateiktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ieškovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai, o būtent 2026 m. kovo 18 d. paslaugų teikimo sutartis, el. susirašinėjimai, metinio pokalbio forma, egzistavo laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo metu ir galėjo būti pateikti kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Visų antra, ieškovo pateikti M. S., R. E. rašytiniai paaiškinimai nors ir datuoti vėlesne data nei priimta skundžiama nutartis, tačiau nesudaro pagrindo šių įrodymų priimti, kadangi, kaip matyti iš šių įrodymų, pats ieškovas tik 2026 m. liepos 20 d., t. y. po skundžiamosios nutarties priėmimo, kreipėsi į minėtus asmenis dėl informacijos pateikimo. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus.
Dėl skundžiamos nutarties ne(teisėtumo)
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas 2026 m. gegužės 15 d. pateikė teismui ieškinį atsakovams dėl komercinės paslapties savininko teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatė ieškovui 10 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes dėl to, kad ieškovas yra su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusios informacijos, kurią ieškovas ieškinyje įvardija kaip komercinę paslaptį ir konfidencialią informaciją, turėtojas (savininkas), taip pat ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kokių konkrečiai priemonių šiai su „(duomenys neskelbtini)“ projektu susijusiai informacijai kaip ieškovo komercinei paslapčiai ir konfidencialiai informacijai išsaugoti iki 2026 m. kovo 23 d. buvo ėmęsis ieškovas, kuo tokias aplinkybes ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu grįs. 2026 m. birželio 9 d. ieškovas teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog ieškinys atitinka visus bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 111 straipsnyje, ir visus ieškinio turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 135 straipsnyje, todėl teismo turi būti priimtas ir ginčas nagrinėjimas iš esmės, todėl prašė laikyti ieškinį pareikštą be trūkumų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 10 d. nutartimi ieškinį priėmė kaip iš esmės atitinkantį CPK reikalavimus, nustatė 30 dienų terminą atsiliepimui pateikti bei nurodė, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių spręs rašytinio proceso tvarka, nepranešant iš anksto dalyvaujantiems asmenims.
Atsakovai atskirajame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovas nėra pateikęs pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą, tačiau vietoj to, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtų atmetęs kaip neįrodytą, CPK 115 straipsnio pagrindu suteikė ieškovui galimybę papildomai sustiprinti savo poziciją, tuo tarpu CPK 147 straipsnio 4 dalis numato, kad kai ieškinys kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tačiau jeigu ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia atskirai, todėl šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal tuo metu pateiktą medžiaga. Be to, po tokio papildymo pirmosios instancijos teismas neleido atsakovams pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ką galima laikyti lygiateisiškumo principo pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, skundžiama 2026 m. birželio 12 d. nutartis negalėjo būti laikoma priimta laikantis CPK nustatytų proceso taisyklių, kadangi pirmosios instancijos teismas CPK 115 straipsnio institutą pritaikė ne pagal jo paskirtį.
Sutiktina su apeliantais, kad CPK 115 straipsnis skirtas procesinio dokumentų formos ir turinio trūkumams šalinti, o įrodymų nepakankamumas savaime nėra ieškinio, kuriame pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, trūkumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad CPK 179 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, tačiau jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad ieškovas sureaguodamas į pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartį ieškinio trūkumų iš esmės nešalino, o pateikė prašymą, kuriuo prašė ieškinį, įskaitant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, laikyti pareikštu be trūkumų bei nurodė, kad ieškinys atitinka visus bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 111 straipsnyje, ir visus ieškinio turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 135 straipsnyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 25 d. nutartyje taikė CPK 115 straipsnio nuostatas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą 2026 m. birželio 12 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų atskirojo skundo argumentu dėl CPK 147 straipsnio 4 dalies taikymo. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnis 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai ieškinys, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, tačiau ieškovas sumokėjo ne mažiau kaip pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nedelsdamas apie tai praneša ieškovui. Jeigu ieškovas, gavęs teismo nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia mutatis mutandis taikydamas CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo 2026 m. gegužės 15 d. pateiktame ieškinyje nėra išreikštas prašymas, jog tuo atveju, jeigu teismas nustatytų terminą ieškinio trūkumams pašalinti, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas būtų sprendžiamas taikant CPK 147 straipsnio 3 dalį, be to, tokio prašymo ieškovas nepareiškė ir po 2026 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria buvo nustatyti ieškinio trūkumai, įteikimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti ieškovo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo vadovaujantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendė vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 1 dalimi.
Pasisakant dėl apeliantų argumento, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neleidęs atsakovams pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidė lygiateisiškumo principą, pabrėžtina, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad tuo atveju, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešama atsakovui. Taigi, būtent teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovams nėra laikytinas procesinių teisės normų pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinamos skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėtina, kad atsakovai buvo tinkamai informuoti apie priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teisę būti išklausytiems įgyvendino kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.
Dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie yra prima facie pagrįsti, įvykdymą tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu nustato dvi būtinąsias sąlygas: 1) ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą; 2) grėsmę, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių institutas netaikytinas.
Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kita sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas. Tačiau teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (preliminariai pagrįsto) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti teismo tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).
Nagrinėjamu atveju ieškovas, pareikšdamas ieškinį, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ieškinio reikalavimams užtikrinti – 1) įpareigoti atsakovus nutraukti visos ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), naudojimą ir atskleidimą; 2) uždrausti atsakovams naudoti ir atskleisti visą ieškovui priklausančią konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti atsakovams gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su ieškovui konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra įtvirtintos KPTAĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte, todėl gali būti taikomos tik nustačius CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.
KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi teismui pateikti įrodymus, kad: 1) komercinė paslaptis egzistuoja; 2) jis yra komercinės paslapties turėtojas; 3) komercinė paslaptis neteisėtai gauta, naudojama ar atskleista arba kyla grėsmė, kad komercinė paslaptis bus neteisėtai gauta, panaudota ar atskleista.
Apeliantai atskirąjį skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad ieškovas neįrodė KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje įvirtintų kriterijų egzistavimo, o pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė ir jų nevertino. Apeliantai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo kokią informaciją preliminariai laikė komercine paslaptimi bei kodėl, teismo vertinimu, ieškovas preliminariai pagrindė visų trijų CK 1.116 straipsnyje įvardytų požymių egzistavimą tos konkrečios informacijos atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje sutapatino komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos sąvokas, neįvertino, kad komercinė paslaptis yra siauresnės kategorija nei konfidenciali informacija bei taip neproporcingai išplėtė komercinės paslapties apsaugą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo. Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
Šiuo atveju, sutiktina su apeliantų argumentu, kad komercinė paslaptis yra siauresnės kategorija nei konfidenciali informacija, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas ieškinyje aiškiai nurodė, kad vykdant „(duomenys neskelbtini)“ projektą buvo sukurtas intelektinės nuosavybės objektas, t. y. sukurtas alternatyvus metodas (duomenys neskelbtini) gamybai, naudojant (duomenys neskelbtini) vietoje tradiciškai naudojamos (duomenys neskelbtini), o šis objektas ir visa su juo susijusi medžiaga, įskaitant, bet neapsiribojant elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais, kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini) yra laikytina ieškovo konfidencialia informacija, kuri dėl informacijos vertingumo yra tapusi ieškovo komercine paslaptimi. Taigi, iš esmės, ieškovas laiko, kad visa informacijos susijusi su projektu „(duomenys neskelbtini)“ visuma yra komercinė paslaptis. Be to, pažymėtina, kad apeliantai atskirajame skunde ne tik, kad neteigia jog minėta informacija neturi komercinės vertės, tačiau ir nenurodo, kurią su projektu susijusią informaciją laiko konfidencialia informacija, o kurią komercine paslaptimi.
Vertinant KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlygą, t. y. komercinės paslapties egzistavimą, turi būti įvertinta ar ieškovo pateiktų įrodymų pakako preliminariai spręsti, jog ieškovui priklausanti konfidenciali ir komercinę paslaptį sudaranti informacija, susijusi su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), atitinka CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus visus komercinės paslapties / informacijos požymius, t. y. 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškovo pateiktų duomenų, galima preliminariai spręsti, kad visa informacija susijusi su projektu „(duomenys neskelbtini)“ nėra viešai prieinama, to neneigia ir apeliantai (CK 1.116 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o kaip matyti, iš ieškovo kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų, o būtent el. susirašinėjimų, informacija susijusi su minėtu projektu potencialiai turi komercinę vertę, kadangi buvo svarstoma apie intelektinės nuosavybės objekto komercializavimą, kalbama, kad projekto sėkmės atveju tikimasi didelės finansinės naudos. Be to, apeliantai atskirajame skunde iš esmės tik nurodo, jog ne visa informacija susijusi su projektu „(duomenys neskelbtini)“ turi komercinę vertę, tačiau nenurodo, kuri informacija, jų vertinimu, tokios vertės neturi. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas ar informaciją, susijusią su projektu „(duomenys neskelbtini)“, teisėtai valdantis asmuo ėmėsi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą (CK 1.116 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pažymi, kad šiuo atveju ieškovas ieškinyje nurodė, jog informaciją saugojo protingomis pastangomis tiek fizinėmis, t. y. patenkant į patalpas buvo reikalingi specialūs leidimai, tiek techninėmis, t. y. informacija turėjo būti saugojama vidinėse duomenų sistemose, tiek teisinėmis, t. y. galiojo atitinkamos nuostatų, darbo sutarčių, pareiginių nuostatų taisyklės dėl konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma, bei ieškovo pateikti įrodymai, t. y. darbo sutartis su atsakovu E. A., darbo tvarkos taisyklės, leidžia preliminariai spręsti, jog ieškovas ėmėsi protingų veiksmų informacijos slaptumui išsaugoti. Pažymėtina, kad atskirajame skunde apeliantai nurodė, jog ieškovas jokių protingų pastangų nesiėmė informacijos slaptumui išsaugoti, o užrakintų pastato durų argumentas yra bendrinis ir primityvus, orientuotas į bendrą turto apsaugą, todėl tokios priemonės nėra susijusios su protingomis pastangomis komercinių paslapčių apsaugos prasme, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tai, kiek ieškovo taikytos pastangos išlaikyti informaciją slaptą buvo protingos, bus vertinamos tik bylą nagrinėjant iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, pakanka preliminariai spręsti, kad galimai ieškovui priklausančios konfidencialios ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos visuma, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini) atitinka CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus komercinės paslapties požymius, todėl galima spręsti, kad ieškovas pagrindė komercinės paslapties egzistavimą (KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Atskirajame skunde apeliantai nurodo, kad ieškovas suklaidino pirmosios instancijos teismą, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl komercinės paslapties turėtojo statuso, kadangi „(duomenys neskelbtini)“ projekto iniciatorių ir autorių komanda yra UAB Rubedo Circular, o ne ieškovas.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažymi, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jis yra komercinės paslapties turėtojas, pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, o būtent darbo sutartį su atsakovu E. A., darbo tvarkos taisykles, mokslo darbuotojo pareigybės aprašymą, intelektinės nuosavybės teisių valdymo ir žinių perdavimo nuostatus, el. susirašinėjimą, kuriais iš esmės grindė, kad atsakovas E. A., būdamas ieškovo darbuotojas, pristatė ieškovo darbuotojams projekto „(duomenys neskelbtini)“ koncepciją, o ieškovas nusprendė projektą vystyti. Atsakovas E. A. laboratorinius ir mokslinius tyrimus vykdė naudodamasi ieškovo infrastruktūra, laboratorine įranga, medžiagomis, reagentais, o visi eksperimentai ir technologinės plėtros darbai buvo atliekami ieškovo laboratorijoje, todėl sukurtas intelektinės nuosavybės objektas priklauso būtent ieškovui, nes tai buvo numatyta ne tik Darbo sutarties 12 punkte, kuris numato, kad visos turtinės teisės į darbuotojo sukurtus intelektinės nuosavybės objektus ir su tuo susijusia materialiąja medžiaga, priklauso ieškovui, bet ir Intelektinės nuosavybės valdymo ir žinių perdavimo nuostatų 7 punkte, kuriame numatyta, kad turtinės teisės į centro darbuotojų sukurtus pramoninės nuosavybės teisių objektus, komercines paslaptis, gerąją patirtinį priklauso centrui.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovo argumentus bei pateiktus įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju yra akivaizdžiai nepagrįsta, kad būtent ieškovas yra komercinės paslapties turėtojas. Pabrėžtina, kad nors ir tarp šalių kyla ginčas, kas yra informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“, turėtojas (savininkas), tačiau šis klausimas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas preliminariai, o galutinė išvada dėl priklausomumo bus pasiekta tik išsprendus ginčą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šioje proceso stadijoje galima preliminariai vertinti, jog ieškovas yra komercinės paslapties turėtojas.
Pasisakant dėl KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto – komercinė paslaptis neteisėtai gauta, naudojama ar atskleista arba kyla grėsmė, kad komercinė paslaptis bus neteisėtai gauta, panaudota ar atskleista, pažymėtina, kad ieškovas įrodinėjo, kad būtent atsakovas E. A., kuris buvo ieškovo darbuotojas ir vedantysis tyrėjas projekte „(duomenys neskelbtini)“, pagal darbo tvarkos taisyklių 48.12 punktą privalėjo vengti interesų konfliktų, laikytis konfidencialumo reikalavimų, taip pat saugoti ieškovo komercinę, gamybinę, technologinę bei profesinę konfidencialią informaciją, kurią darbuotojas sužino eidamas pareigas, jos neperduoti, neatskleisti tretiesiems asmenims, nenaudoti tikslu, nesusijusiu su ieškovo veikla ar tiesioginių funkcijų vykdymu, tačiau ieškovo teigimu buvo sukurtos sąlygos kitiems atsakovams neteisėtai įgyti ir pasisavinti ieškovui priklausančią informaciją. Pabrėžtina, kad iš el. komunikacijos matyti, kad atsakovas D. T. yra nurodęs, jog visi duomenys susiję su intelektine nuosavybe yra registruoti (duomenys neskelbtini) sistemoje, kurią administruoja atsakovas G. M. bei atskiruoju skundu atsakovai neginčijo fakto, kad projekto „(duomenys neskelbtini)“ informaciją atsakovai gavo, bet teigė, kad ją gavo teisėtai, nes patys ją sukūrė, išvystė, aprašė, todėl yra jos teisėti turėtojai. Taigi pagal šalių dėstomų argumentų turinį matyti, kad esminis ginčas byloje tarp šalių kilęs dėl to, kas yra informacijos savininkas. Pradinėje proceso stadijoje teismas negali pateikti kategoriškos išvados dėl to, kuriai iš bylos šalių priklauso sukurtas technologinis sprendimas, į šį klausimą bus galima atsakyti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės. Procesinėje stadijoje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatliekamas byloje pareikštų materialinių reikalavimų teisinis vertinimas, tuo tarpu nurodytų aplinkybių visuma, suteikia pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovas preliminarai įrodė KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto sąlygą.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytą vertina, kad ieškovas preliminariai pagrindė KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas specialiąsias sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagal KPTAĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, o pagal pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, preliminariai galima spręsti, jog informacijos, susijusios su projektu „(duomenys neskelbtini)“ visuma, įskaitant, bet neapsiribojant, elektroniniais laboratoriniais žurnalais, eksperimentų protokolais, eksperimentų ir analitinių matavimų rezultatais, technologiniais aprašymais bei kita projekto metu sukurta ar gauta informacija, leidžiančia iš (duomenys neskelbtini) gaminti (duomenys neskelbtini), atitinka komercinės paslapties kriterijus, apibrėžtus CK 1.116 straipsnyje. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Pažymėtina, kad ieškovas išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą, o nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-960-798/2020, 2026 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-72-577/2026).
Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443-186/2016).
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad ginčo objektu yra nematerialaus pobūdžio vertybė, kurios prigimtis lemia, jog jos atskleidimas, panaudojimas ar perdavimas tretiesiems asmenims sukelia negrįžtamas pasekmes, kurių vėlesnis pašalinimas nėra objektyviai įmanomas, bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovai šiuo metu faktiškai disponuoja minėta informacija, neigia ieškovo teises į ją, atsisako ją grąžinti bei po grąžinimo sunaikinti, taikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai atskirajame skunde nekvestionuoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalyje reikalaujamo proporcingumo vertinimo neatliko, t. y. neįvertino 1-8 punktuose įvardytų kriterijų, o tik konstatavo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės esą yra proporcingos.
Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas, spręsdamas dėl prašymo šio straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones ir vertindamas jų proporcingumą, turi atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, prireikus įskaitant: 1) komercinės paslapties vertę ir kitas konkrečias jos ypatybes; 2) priemones, kurių buvo imtasi komercinei paslapčiai apsaugoti; 3) atsakovo veiksmus gaunant, naudojant arba atskleidžiant komercinę paslaptį; 4) neteisėto komercinės paslapties naudojimo arba atskleidimo poveikį; 5) teisėtus šalių interesus ir galimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo poveikį šalims; 6) teisėtus trečiųjų šalių interesus; 7) viešąjį interesą; 8) pagrindinių teisių apsaugą. Taigi, kaip matyti bei kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo ieškovas, nors proporcingumo vertinimas yra privalomas, tačiau teismas neprivalo atskirai vertinti visų KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalyje 1-8 punktuose išvardytų aplinkybių, nes KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalis numato, kad į jas atsižvelgiama prireikus. Visų antra, iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą, įvertino KPTAĮ 6 straipsnio 4 dalies 1, 5 ir 7 punktus, nurodydamas, kad laikinosios apsaugos priemonės neriboja atsakovų teisių daugiau nei būtina bei pažymėjo, kad ieškovas yra valstybinis mokslinių tyrimų institutas, kas pagrindžia viešojo intereso buvimą šioje byloje – valstybės interesą, kad technologijos sukurtos naudojant valstybės institucijos resursus, nebūtų neteisėtai pasisavinamos ar nekontroliuojamai komercializuojamos, o su tokiu proporcingumo vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, kad atskirajame skunde atsakovai neteigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės esmingai pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, sukėlė ar sukelia atsakovams kokią nors žalą ar dėl kitos priežasties akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovų teisių daugiau, nei yra būtinos šios civilinės bylos tikslams pasiekti.
Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o apeliantų atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, todėl apeliantų atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsnis,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.