Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės S. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal S. P. ieškinį atsakovams antstolei B. T. ir A. M., tretiesiems asmenims Palangos kredito unijai ir V. Š. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

2. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovui A. M. atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su elektros energijos tiekimo nutraukimu į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti UAB „Ignitis“ be A. M. sutikimo / prašymo atnaujinti elektros energijos tiekimą į šį gyvenamąjį namą, ne tik neįrodė prašyme nurodyto reikalavimo pagrįstumo, tačiau ir nepagrindė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas.

4. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti 2019 m. spalio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-19-5-30625 negaliojančiu ir taikyti restituciją – grąžinti jai nuosavybėn 0,0483 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. M. priteisti 75 000 Eur, sumokėtus už iš varžytynių įsigytą turtą. Jos reikalavimų užtikrinimui pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 3 d. nutartimi jau buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl atsakovui A. M. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Šioje nutartyje, kaip teisingai nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovės keliamų reikalavimų preliminarų pagrįstumą. Taigi, iš esmės galima sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą yra įgyvendinta. Tačiau vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas pats savaime nelemia papildomai prašomų pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

5. Nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti tai, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse jau buvo pasisakyta, kad nei šioje, nei kitoje byloje priimta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčas neišsprendžiamas iš esmės, tokia nutartimi pasisakyta tik dėl tarpinio procesinio pobūdžio klausimo – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo. Todėl tokioje nutartyje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės (privalomos kitam teismui ir todėl iš naujo neįrodinėtinos) teisinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dar daugiau, net ir toje pačioje byloje, jeigu pasikeistų faktinė situacija, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas gali būti svarstomas iš naujo tiek pirmoje, tiek ir aukštesnėje teisminėje instancijoje, išsprendžiant šį klausimą skirtingai, nei jis buvo išspręstas anksčiau (CPK 147 straipsnio 1 dalis, 148, 149 straipsniai).

6. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

7. Ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo atmestas, apeliantė nurodo šiuos argumentus: turi būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kad pasibaigus bylos nagrinėjimui teisme, ieškovei būtų grąžintas iki jos teisių perleidimo buvusios būklės turtas; atsakovas savo elgesiu, be jokios priežasties inicijuodamas elektros energijos tiekimo nutraukimą, siekia sudaryti neįmanomas gyventi name sąlygas ir privesti ieškovę išsikraustyti iš ginčo namo; apeliantės manymu, tik UAB ,,Ignitis“ vykdo centralizuotą elektros energijos tiekimą bei techninę priežiūrą, todėl būtent nurodytai įmonei nustatytina pareiga atnaujinti elektros energijos tiekimą ginčo namui. Su apeliantės atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti.

8. Pagal bendrąją taisyklę, pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, todėl nagrinėjamu atveju būtent jis turi įrodyti poreikio taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsiradus konkrečioms aplinkybėms, galinčioms įtakoti teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, įstatymas nedraudžia ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau iš naujo teikiant tokį prašymą būtina nurodyti pasikeitusias aplinkybes, pateikti atitinkamus įrodymus ir kt. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių naujų argumentų, aplinkybių nenurodė, taip pat ir nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

9. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių turi būti taikoma tiek, kad pasibaigus bylos nagrinėjimui teisme, ieškovei būtų grąžintas iki jos teisių perleidimo buvusios būklės turtas, tačiau šioje bylos stadijoje nėra pateikta į bylą įrodymų, kad elektros energijos tiekimo nutraukimas pakenkė ginčo namui ar ieškovės gyvenimo sąlygoms jai nepriklausančiame name. Pagal CPK 715 straipsnio nuostatas nuo turto pardavimo iš varžytinių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė (nagrinėjamoje situacijoje atsakovui nuosavybės teisė į ginčo namą perėjo 2019 m. spalio 14 d.). Be to, nutraukus su ieškove sutartį dėl elektros energijos tiekimo į namą, ieškovė nelaikytina elektros energijos vartotoja (abonentu) teisės aktų nustatyta tvarka. Tik savininkui priklauso teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. UAB „Ignitis“ nagrinėjamu atveju elektros energijos tiekimą ginčo namui nutraukė ne savo iniciatyva, o vykdydama pagrįstą ir teisėtą turto savininko prašymą. Atsakovas, pateikdamas prašymą nutraukti elektros energiją jam nuosavybės teise priklausančiame name, nepažeidė teisės aktų, taip pat ir ieškovės teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju pasakytina, kad buvusi namo savininkė (ieškovė) turėjo suprasti, kad pardavus namą iš varžytinių, ji neteks nuosavybės teisių namą, jai teks pareiga ieškotis kito gyvenamo būsto ir ji negalės neribotą laiką naudotis namu, kurio nuosavybės teisės jai nebepriklauso.

10. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su ginčo dalyku ir nei teisiškai, nei faktiškai nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Kaip jau nurodyta ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas elektros energijos tiekėjo atsakomybės klausimas dėl galimai neteisėtai nutrauktos elektros energijos iš varžytynių parduotam namui. Atsakovas neginčija fakto, kad į elektros energijos tiekėją dėl elektros energijos nutraukimo kreipėsi dėl to, kad apeliantė nesilaiko susitarimo per tris mėnesius išsikraustyti iš ginčo namo ir toliau savavališkai juo naudojasi, kas iš esmės neatitinka ir naujojo savininko teisėtų interesų. Todėl atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašo ieškovę iš ginčo namo iškraustyti. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą, kuriuo galimai ieškovės ieškinys bus patenkintas pilna apimtimi – panaikintas turto pardavimo iš varžytynių aktas bus pripažintas negaliojančiu ir pritaikyta restitucija – jai ginčo namas bus grąžintas, net ir tuo atveju jei elektros energijos tiekimas name nebūtų atnaujintas. Byloje nesant duomenų apie suprastėjusią namo būklę, preziumuojama, kad namas galimai jai būtų grąžintas tokios būklės, kokios jis buvo iki pereinant nuosavybės teisei naujajam savininkui (atsakovui).

11. Pažymėtina ir tai, kad būtent teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, atsižvelgdamas į aplinkybes, ar pasunkės būsimas galutinis teismo sprendimas, jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kaip jau buvo minėta pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 3 d. nutartimi jau buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl atsakovui A. M. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Ši laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta nustačius, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios laikinosios pasaugos priemonės pakanka šalių teisėtų interesų pusiausvyrai užtikrinti ir apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutinka. Nagrinėjamoje byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrina, kad nei vienai proceso šaliai nebūtų suteikiamas pranašumas bei nebūtų suvaržyta nei vienos proceso šalies teisė daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 266 straipsnyje nustatyta, jog teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas šiuo atveju suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo neįtraukto į bylą juridinio asmens įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus šioje civilinėje byloje.

13. Konstatavus, kad nėra bent vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių įpareigoti elektros energijos tiekėją atnaujinti elektros energijos tiekimą ieškovei nepriklausančiame name, ir priėmus galimai ieškovei palankų teismo sprendimą nebūtų įmanoma įvykdyti sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo. Be to, prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies atžvilgiu negali būti grindžiamas vien prielaidomis, kadangi ieškinio pareiškimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu grindžia tik abstrakčiais teiginiais, tačiau jokių faktinių duomenų ar aplinkybių, patvirtinančių ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytu argumentus, ieškovė nepateikia, nors, būtent jai tenka tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai).

14. Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikšto ieškinio reikalavimais ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kurį būtų pagrindas panaikintas atskirajame skunde nurodytais argumentais.

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovės pozicija bylos nagrinėjimo metu yra prieštaringa. Ieškovė S. P. 2020 m. balandžio 3 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvuodama jį tuo, kad neatnaujinus elektros energijos tiekimo ginčo namui, kuriame ji gyvena (nors jis yra parduotas iš varžytinių) blogėja tiek jos sveikatos būklė, tiek ir namo, kadangi jo nėra įmanoma apšildyti. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi, kuria jis atmestas. Tuo pačiu byloje yra pateiktas apeliantės pareiškimas (pirmosios instancijos teisme registruotas 2020 m. birželio 1 d.), kuriame ji nurodo, kad ginčo name adresu (duomenys neskelbtini) ji negyvena ir namu nesinaudoja nuo 2020 m. balandžio 4 d. Kas iš esmės dar labiau patvirtina faktą, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės 2020 m. balandžio 3 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė visiškai pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties

16. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.