Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Tiek Migracijos departamentas, tiek Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) iš esmės rėmėsi tuo, kad kariuomenėje tarnavęs asmuo, turintis šeimą Baltarusijoje ir reguliariai į ją grįžtantis, teoriškai gali tapti verbavimo ar spaudimo objektu, tačiau, pasak pareiškėjo, tokia teorinė galimybė nėra tapati konkrečiai, realiai ir pakankamai rimtai grėsmei valstybės saugumui. Skundžiamuose Sprendimuose pernelyg didelė reikšmė buvo suteikta formaliam kontraktinės tarnybos faktui ir kariniam laipsniui, tačiau nebuvo įvertintas pareiškėjo tarnybos turinys, šeiminiai ryšiai, todėl Sprendimai neatitinka motyvavimo ir proporcingumo reikalavimų. Pareiškėjui neaišku, dėl kokių priežasčių jam uždrausta atvykti būtent 5 metus. Tai atėmė iš jo galimybę tęsti teisėtą darbą Lietuvos transporto įmonėje.

VSD Migracijos departamentui 2026 m. gegužės 22 d. pateikė išvadą Nr. 18-5483 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pagal kontraktą jis tarnavo Baltarusijos kariuomenėje. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad institucijose nedirbtų valdančiam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) paprašė pareiškėjo daugiau papasakoti apie tarnybą Baltarusijos kariuomenėje. Pareiškėjas nurodė, kad po mokslų baigimo ir privalomosios karo tarnybos negalėjo susirasti darbo pagal specialybę. Dėl sunkių finansinių aplinkybių pareiškėjas pasirinko tarnauti Baltarusijos kariuomenėje pagal kontraktą. Tarnybos metu jis ėjo budėtojo padėjėjo pareigas ir vykdė išimtinai apsaugos ir administravimo funkcijas, jokiose pratybose ar karinėse operacijose nedalyvavo, įgijo vyr. seržanto laipsnį. Pareiškėjas tarnybą nutraukė, nes suprato nenorintis jos tęsti dėl mažo darbo užmokesčio, didelio darbo krūvio, patiriamos įtampos ir kitų aplinkybių. Jis siekė susirasti darbą privačiame sektoriuje, kuriame gautų orų darbo užmokestį. Pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijoje, o Lietuvoje gyvenančių šeimos narių neturi. Atsakydamas į klausimą, kodėl pildydamas klausimyną nenurodė, kad tarnavo pagal kontraktą, pareiškėjas paaiškino, jog tai įvyko dėl žmogiškos klaidos. Jis teigė neketinęs slėpti duomenų, o Migracijos departamentui pareikalavus pateikti karinį bilietą jį nedelsdamas pateikė.

Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas savanoriškai pasirinko tarnauti Baltarusijos kariuomenėje pagal kontraktą, gavo vyr. seržanto laipsnį. Nors pareiškėjas nuo 2021 m. dirba Lietuvoje, tačiau jis sistemingai vyksta į Baltarusiją, o tai, atsižvelgus į jo ankstesnį darbą Baltarusijoje, kelia rizikų, kad pareiškėjas gali būti verbuojamas Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Pareiškėjo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, todėl darė išvadą, kad jo ryšiai su Lietuva yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tai, kad VSD prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, taip pat tai, kad pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, laikėsi pozicijos, jog nustatytas 5 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka teises aktų nuostatas.

Atsakovo vertinimu, skundžiami Sprendimai priimti pagrįstai ir motyvuotai, nepažeidžiant teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos. Teismui nusprendus priešingai ir tenkinus pareiškėjo skundą, Migracijos departamentas prašė teismo bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš Migracijos departamento, o iš valstybės biudžeto. Migracijos departamento priimti sprendimai turi būti prilyginami intereso gynimui, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš valstybės biudžeto tiesiogiai. Teismui nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas ne iš valstybės biudžeto tiesiogiai, prašė jas priteisti solidariai iš Migracijos departamento ir VSD.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, VSD Išvadoje pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką.

Nors pareiškėjas deklaravo tam tikrus ryšius su Lietuvos Respublika, iš esmės jis yra sukūręs tik ribotus ryšius, kurie siejami tik su jo profesine veikla ir laikinu buvimu šalyje. Pareiškėjo gyvenimo centras nėra tvirtai susietas su Lietuvos Respublika, jis reikšmingą laiko dalį praleidžia Baltarusijoje. Pareiškėjo nurodomi ryšiai su Lietuva negali būti laikomi tokiais, kurie rodytų jo tvirtą ir nuolatinį įsitvirtinimą šioje valstybėje. VSD kaip itin reikšmingą aplinkybę vertino tai, kad artimiausi pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijoje, o šeiminiai ryšiai paprastai laikomi vienu svarbiausių veiksnių vertinant asmens integraciją ir jo socialinių interesų centrą.

II.

Nors pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, tačiau vien tai nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimą1 neteisėtu.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog pareiškėjui leidimai gyventi anksčiau buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog nustačius jo galimai keliamą grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, jam nebus atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi, ar jis nebus panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

III.

Teismas nepaaiškino, kodėl 2010–2011 m. trukusi tarnyba, kartu su reguliariais vykimais į Baltarusiją, kuriuos pareiškėjas aiškino šeimos lankymu ir darbo pobūdžiu, praėjus beveik penkiolikai metų, leidžia daryti išvadą apie grėsmę valstybės saugumui. Teismas klaidingai pareiškėjo tarnybą pavadino „ilgamete“, kadangi ji truko tik vienerius metus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, net ir ankstesnės profesionalios karinės tarnybos atskleidimas bei vėliau deklaruota opozicinė veikla savaime nepadidina grėsmės valstybės saugumui rizikos.

Teismas klausimyno netikslumui suteikė didelę reikšmę, o pareiškėjo atsakymus, kad jis nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymą laiko Ukrainos dalimi, vertino kaip savaime nepaneigiančius grėsmės valstybės saugumui. Teismas turėjo paaiškinti, kokią reikšmę šios aplinkybės turi bendrame individualiame vertinime, o ne automatiškai prilyginti atsakymų nepakankamumą jų nereikšmingumui. Vertindamas 2024 m. klausimyno ir 2026 m. birželio 3 d. papildomo klausimyno reikšmę teismas turėjo nurodyti, kaip konkretus pareiškėjo atsakymas yra susijęs su VSD Išvada ir vėlesniais Migracijos departamento Sprendimais.

Individualus vertinimas reikalauja įvertinti ne tik sienos kirtimo faktą, bet ir jo kontekstą. Pareiškėjas paaiškino, kad yra tarptautinių reisų vairuotojas, dirbantis kadencijomis, o jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenys patvirtina teisėtus sienos kirtimus. Tačiau šie duomenys nepatvirtina susitikimų su Baltarusijos žvalgybos ar saugumo tarnybų darbuotojais, kontaktų, spaudimo, verbavimo ar pavedimų. VSD Išvadoje taip pat tokie faktai nenurodyti.

Pareiškėjas nuo 2021 m. dirbo Lietuvos transporto įmonėse, o byloje nenustatyta jokio su jo elgesiu Lietuvoje susijusio nacionalinio saugumo incidento. Šios aplinkybės turėjo būti įvertintos sprendžiant, ar prognozuojama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali ir pagrista. Teismo išvada, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva daugiausia yra ekonominiai ir todėl nerodo tvirto socialinio įsitvirtinimo, nepatvirtina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Užsieniečio reikšmingiausias ryšys su Lietuva gali būti profesinis.

Po 2011 m. pareiškėjas ryšių su Baltarusijos kariniu daliniu, buvusiais vadais ar kitomis atitinkamomis Baltarusijos institucijomis nepalaikė, nebuvo verbuojamas, negavo užduočių ir nebuvo spaudžiamas. Teismas turėjo pagristi, kodėl tokie paaiškinimai, kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nepaneigia prognozuojamos grėsmės. Pareiškėjui sudėtinga įrodyti faktą, kad jis neturi ir penkiolika metų neturėjo ryšių su Baltarusijos institucijomis.

Pareiškėjo pateikto karinio bilieto kopija tapo šaltiniu, kurio pagrindu Migracijos departamentas ir VSD nustatė 2010–2011 m. kontraktinės tarnybos faktą. Pareiškėjas pateikė šį dokumentą Migracijos departamentui jo paprašytas, tarnybos fakto neneigė ir vėliau išsamiai paaiškino tarnybos priežastis, funkcijas, trukmę ir pabaigą. Vien iš netikslaus atsakymo ir vėlesnio dokumento pateikimo negalima be papildomo vertinimo daryti išvados apie tyčinį klaidinimą arba grėsmės padidėjimą.

Pareiškėjas 2026 m. birželio 3 d. papildomos informacijos klausimyną užpildė jau po VSD Išvados, todėl šio klausimyno trūkumai negalėjo būti Išvados priėmimo metu turėta informacija. Kita vertus, iki Migracijos departamento 2026 m. birželio 18 d. sprendimo gauta informacija galėjo būti vertinama priimant galutinį sprendimą. Todėl teismas turėjo aiškiai atskirti, kurios aplinkybės pagrindžia VSD Išvadą ir kaip vėlesni duomenys buvo savarankiškai įvertinti priimant galutinį sprendimą.

Teismas nepaaiškino, kodėl būtent 60 mėnesių draudimo atvykti trukmė būtina asmeniui, kurio kontraktinė tarnyba truko apie vienerius metus ir pasibaigė dar 2011 m.

Asmuo neprivalo būti aktyvus politinis oponentas ar pateikti įrodymus apie demonstratyvų priešiškumą kilmės valstybės režimui vien tam, kad nebūtų laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Politiškai neutrali pozicija ar tarnybos nutraukimas ekonominiais motyvais savaime neįrodo nei aktualaus lojalumo režimui, nei pasirengimo vykdyti specialiąsias tarnybos užduotis. Nagrinėjamu atveju tarnybos nutraukimo dėl ekonominių motyvų faktas be papildomo pagrindimo negali būti prilyginamas lojalumui Baltarusijos valdžiai ar pasirengimui vykdyti jos specialiųjų tarnybų užduotis.

Nustatyta, nors pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2021 m., jis pareiškėjas sistemingai vyksta į Baltarusiją, o tai, atsižvelgus į jo darbą Baltarusijoje, kelia žvalgybinių rizikų ir dėl to jis gali būti verbuojamas Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Tai taip pat reiškia, kad jo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pareiškėjas skunde nurodė, jog į Baltarusiją vyksta aplankyti sūnų ir kitus artimuosius. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas pareiškėjo argumentus, jog tarnybos kariuomenėje nesiekė nuslėpti, laiko jo gynybine pozicija. Pareiškėjas klausimyne nurodydamas, jog taksi darbuotoju dirbo 2008–2013 m. sukūrė įspūdį, jog dirbo nepertraukiamą laikotarpį. Klausimyne nurodyta „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“, tačiau pareiškėjas tarnybos pagal kontraktą nenurodė. Pareiškėjas teigė, jog kitame klausimyno laukelyje nurodė karinę tarnybą, tačiau atsakovas pažymi, kad tas kitas minamas laukelis yra susijęs su privalomąją karinę tarnybą ir šitame laukelyje nurodyta ne tarnyba pagal kontraktą, trukusi nuo 2010–2011 m. Pareiškėjas karinės tarnybos pagal kontraktą nenurodė ir 2026 m. birželio 3 d. klausimyne.

Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems Sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami Sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, atsakovas mano, kad Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teismui nusprendus priešingai ir tenkinus pareiškėjo skundą, Migracijos departamentas prašo teismo bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš Migracijos departamento, o iš valstybės biudžeto. Migracijos departamento priimti sprendimai turi būti prilyginami intereso gynimui, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš valstybės biudžeto tiesiogiai. Teismui nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas ne iš valstybės biudžeto tiesiogiai, prašo jas priteisti solidariai iš Migracijos departamento ir VSD.

Teismo sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas, teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams.

Priimant skundžiamus Sprendimus buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė. Atsižvelgus į teismų praktiką, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad pareiškėjo tarnyba truko tik vienerius metus, kad nuo tarnybos pabaigos praėjo beveik penkiolika metų, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir nebegali kelti grėsmės.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, net ir prieš ilgą laiką eitos pareigos Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) ginkluotosiose pajėgose, valstybinėse institucijose, įmonėse, laikomos pakankamu pagrindu grėsmei valstybės saugumui konstatuoti. Lojalumo Baltarusijos/Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Baltarusijos/Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas netinkamai įrodinėjimo naštą dėl galimų ryšių perkėlė pareiškėjui, VSD pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėjas privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje ir skundžiamame Migracijos departamento sprendimuose nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir VSD Išvadoje bei skundžiamuose Sprendimuose nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigė. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

VSD nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais, kad teismas padarė esminę faktinę klaidą vienerių metų tarnybą pavadindamas „ilgamete“. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, cituodamas teismų praktiką, padarė techninio pobūdžio klaidą, kadangi visame sprendime teismas aiškiai nurodo, jog pareiškėjas Baltarusijos kariuomenėje pagal kontraktą tarnavo 2010–2011 m.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie Lietuvoje susiformavusius profesinius ryšius ir ankstesnį teisėtą buvimą nepaneigia padarytos išvados dėl pareiškėjo pažeidžiamumo ir keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien darbo santykiai ar ekonominis aktyvumas savaime nesukuria gilių socialinių ar šeiminių ryšių, galinčių lemti kitokį sprendimą nacionalinio saugumo kontekste. Toks ryšių pobūdis, atsižvelgiant į nustatytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nepaneigia rizikos, susijusios su pareiškėjo atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje, o priešingai – leidžia daryti išvadą, kad ši rizika gali išlikti ir ateityje. Aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

Pareiškėjas iš esmės yra sukūręs tik ribotus ryšius, kurie siejami tik su jo profesine veikla ir laikinu buvimu šalyje. Pareiškėjo gyvenimo centras nėra tvirtai susietas su Lietuvos Respublika, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas reikšmingą laiko dalį praleidžia Baltarusijoje. Ši aplinkybė vertintina kaip svarbi, sprendžiant dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos valstybe realumo ir intensyvumo, kadangi asmens gyvenimo būdas, nuolatinis judėjimas tarp skirtingų valstybių ir faktinis buvimas už Lietuvos Respublikos ribų rodo, jog Lietuva nėra pagrindinė pareiškėjo socialinių ir gyvenimo interesų vieta. Taip pat itin reikšminga aplinkybė yra tai, kad artimiausi pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijoje. Šeiminiai ryšiai paprastai laikomi vienu svarbiausių veiksnių vertinant asmens integraciją ir jo socialinių interesų centrą. Taigi, pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, o pareiškėjas nepaneigė teismo sprendime konstatuoto fakto, jog jam nėra uždraudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei LVAT praktikos nuostatos, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Valstybė neprivalo laukti nusikalstamos veikos, faktinio verbavimo ar žalos nacionaliniam saugumui atsiradimo. Pareiškėjas ginčija tai, ar nustatytų individualių aplinkybių visuma pakankamai pagrindžia pareiškėjo grėsmės prognozę ir pasirinktas teisines pasekmes: leidimo laikinai gyventi panaikinimą bei 60 mėnesių draudimą atvykti į Lietuvą.

Pareiškėjui suteiktas laipsnis ir tarnybos savanoriškumas gali būti reikšmingi rizikos veiksniai, tačiau turi būti vertinamos konkrečios funkcijos, tarnybos trukmė, vėlesnė asmens veikla.

Tarnybos, laipsnio, klausimyno netikslumų ar kelionių pripažinimas savaime nėra sutikimas su kiekviena iš šių faktų pagrindu daroma išvada. Turi būti patikrintos konkrečios funkcijos, ryšiai ir kiti asmens duomenys, o ne vien pritaikytas bendras rizikos modelis.

Pareiškėjas neteigia, kad turi būti laikomas aktyviu politiniu oponentu nesant tai pagrindžiančių įrodymų. Tačiau tokios veiklos neįrodymas savaime nėra tapatus dabartinio lojalumo Baltarusijos valdžiai ar pasirengimo vykdyti jos tarnybų užduotis nustatymui. Taip pat ir tarnybos nutraukimas dėl ekonominių ar darbo sąlygų, nors nepatvirtina opozicinio nusistatymo, savaime neįrodo priešingos išvados. Todėl šių aplinkybių reikšmė turi būti paaiškina vertinant konkrečią pareiškėjo faktinę situaciją, o ne laikant aktyvios opozicinės veiklos įrodymus būtina sąlyga ginčyti institucijų prognozę.

Teismas turi patikrinti VSD Išvados faktinį pagrindą, jos argumentų nuoseklumą ir santykį su kitais byloje esančiais duomenimis.

Klausimynų neatitikimai gali turėti neigiamos reikšmės apelianto paaiškinimų patikimumui, tačiau jų nustatymas nėra tapatus išvadai apie lojalumą Baltarusijos valdžiai ar pažeidžiamumą jos tarnyboms. Todėl turi būti paaiškina, kaip konkretūs neatitikimai, įvertinus jų pobūdį, pateikimo laiką, apelianto paaiškinimus ir kitus bylos duomenis, prisideda prie galutinės grėsmės prognozės pagrindimo.

Pareiškėjo kelionės į Baltarusiją savaime nepašalina rizikos, bet sienos kirtimų duomenys nepatvirtina susitikimų su specialiųjų tarnybų ar karinių institucijų atstovais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 26S125901, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2026 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 26S127910, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendimu1 pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD pateikė Išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimu2 taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra pagrįstas, proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nevaržo labiau nei tai buvo būtina.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, priimtas neatlikus individualaus ir visapusiško grėsmės valstybės saugumui vertinimo, nepakankamai ir netinkamai įvertinti pareiškėjo tarnybos pobūdis, trukmė ir šeiminės aplinkybės, o VSD Išvada yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimus ir tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl papildomai jų nekartoja.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (įstatymo redakcija nuo 2026 m. gegužės 22d.) 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata. Be to Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas veikė teisės aktuose nustatytų įgaliojimų ribose. Ginčijamus Sprendimus atsakovas Migracijos departamentas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, 2010-2011 metais pagal kontraktą tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus (pakeitus) leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir valstybės kontroliuojamose organizacijose. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamento sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos, t. y. jo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą, ir nustatė, kad pareiškėjas, 2010–2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, jog pareiškėjui 2021–2022 m. buvo išduota nacionalinė viza, 2022 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. liepos 5 d., vėliau jam leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas ir leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2026 m. birželio 25 d., kad pareiškėjas dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o jo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, be to, VSAT duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją Respubliką (2023-2026 metais fiksuoti 24 išvykimai), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad VSD Išvada ir Migracijos departamento sprendimai nebuvo individualizuoti, yra formalūs, paremti bendromis ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad atsakovai neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui klausimus, nes nenustatė jokio asmeninio pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą, pažymi, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

Pareiškėjas nesutinka, kad aplinkybė, jog jis 2010–2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, vertintina kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir lemia jo teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybėje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 2010–2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo pareigų Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.). Asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; kt.).

Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos Respublikos keliama grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam dirbant Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepaisant jo darbo pobūdžio, pareigų, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Šią išvadą teisėjų kolegija daro nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pabaigos praėjo ilgas laiko tarpas (apie 16 m.). Pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Taigi, dėl savo ankstesnių darbinių santykių bei ryšių su Baltarusijos Respublikos pareigūnais pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; kt.). Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, jog Migracijos departamentas ir VSD pagrindė išvadą dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo veiklą, kuri galėtų paneigti jo lojalumo buvimą tiek tarnybos metu, tiek jai pasibaigus bei, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Jo tarnybos pobūdis, pareigos, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos Respublikos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Kaip jau minėta, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jog jis dirba, Migracijos departamento klausimyne išreiškė savo poziciją dėl karo Ukrainos Respublikoje ir Krymo priklausomybės klausimu ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia Migracijos departamento ir VSD padarytų išvadų, kurioms pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas.

Migracijos departamentas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir konstatuota, kad pareiškėjo buvimo ir darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuvos Respublika ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui nustatytas 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Apibendrindama aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas turėjo faktinį bei teisinį pagrindus priimti Sprendimus, todėl šie Sprendimai dėl išdėstytų motyvų pripažintini pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, nustatytos šiai bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingos aplinkybės, nurodyti argumentai, dėl kurių padarytos išvados dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.