Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei V. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu patenkino ieškovo S. K. ieškinį iš dalies ir, be kita ko, ieškovui priteisė iš atsakovės V. Š. nepilnamečiui vaikui 7 992,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą ir 1 248,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso 9 241,28 Eur.

Atsakovė V. Š. kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, prašydama išdėstyti ieškovui S. K. mokėtinos sumos (9 241,28 Eur) mokėjimą dalimis dvejiems metams po 385,05 Eur per mėnesį.

Atsakovė nurodė, kad priteista 9 241,28 Eur suma atsakovė šiuo metu nedisponuoja. Jau keletą metų susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau nepaisant to, išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį nepilnamečiui vaikui teikia tinkamai. Jos pajamos per mėnesį sudaro gaunami darbo užmokesčiai: UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 107,44 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 452,38 Eur. Atsakovė visiškai neturi jokių santaupų. Atsakovė turi jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, tačiau jo areštas ir priverstinis realizavimas iš varžytynių sukeltų neproporcingai neigiamas pasekmes. Nekilnojamojo turto pardavimas iš varžytynių paprastai vykdomas už mažesnę nei rinkos vertę kainą, todėl toks išieškojimo būdas ne tik iš esmės pažeistų atsakovės teisėtus interesus, bet ir neatitiktų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Be to, priverstinis turto realizavimas šiuo atveju nėra būtinas, kadangi atsakovė neneigia savo prievolės, bendradarbiauja bei siekia geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą, prašydama tik nustatyti realias jos finansines galimybes atitinkančią mokėjimo tvarką. Atsakovė vengimo vykdyti teismo sprendimą veiksmų neatlieka, neslepia turto, neatsisako vykdyti prievolės bei pripažįsta pareigą atsiskaityti su ieškovu. Mokėjimo išdėstymas leistų užtikrinti, kad sprendimas būtų vykdomas nuosekliai ir stabiliai, kartu nepažeidžiant nei ieškovo, nei atsakovės teisėtų interesų pusiausvyros. Atsakovės gaunamos pajamos yra minimalios, ji neturi santaupų ar kito likvidaus turto, iš kurio galėtų nedelsiant atsiskaityti su ieškovu. Tuo tarpu mokėjimo išdėstymas dvejų metų laikotarpiui nesukeltų ieškovui esminių neigiamų pasekmių, kadangi prievolė būtų vykdoma reguliariai kiekvieną mėnesį. Tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos realiam teismo sprendimo įvykdymui, išvengiant neproporcingai sunkių pasekmių pareiškėjai.

Ieškovas S. K. atsiliepimo / nuomonės raštu dėl atsakovės prašymo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo atmetė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė turi nemažai jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, ji yra jauno, darbingo amžiaus, duomenų, kad turėtų sveikatos problemų, kurios neleistų dirbti ir uždirbti daugiau pajamų, byloje nėra. Be to, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina ne tik prašančio išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą asmens turtinė padėtis, bet ir jo pastangos pagerinti esamą materialinę situaciją. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji būtų dėjusi ir šiuo metu dėtų realias pastangas, siekdama pagerinti savo finansinę padėtį. Be to, nepateikė jokių duomenų, iš kokių lėšų ji ketintų vykdyti įsipareigojimus ieškovui, jei būtų išdėstytas teismo sprendimo vykdymas (atsakovės mokamas išlaikymas sūnui (354 Eur per mėnesį) ir jos siūloma mėnesinė suma ieškovui (385,05 Eur) viršija atsakovės pajamas).

Išanalizavęs ir įvertinęs atsakovės nurodytus argumentus ir aplinkybes, taip pat į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovė nenurodė ir nepagrindė tokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą prašomam terminui. Teismas vertino, kad atsakovė neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė V. Š. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, turi būti vertinama ne tik išieškotojo teisė kuo greičiau gauti priteistas sumas, bet ir tai, ar sprendimo vykdymas nesukels skolininkui ypač sunkių ir neproporcingų padarinių. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad vienkartinis visos sumos išieškojimas atsakovei sukeltų itin sunkią finansinę padėtį, tuo tarpu mokėjimo išdėstymas užtikrintų abiejų šalių interesų balansą ir realų teismo sprendimo įvykdymą.

Atsakovė prašyme dėl sprendimo vykdymo išdėstymo nurodė, jog turi jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, tačiau jo areštas ir priverstinis realizavimas iš varžytynių sukeltų atsakovei neproporcingai neigiamas pasekmes. Nekilnojamojo turto pardavimas iš varžytynių paprastai vykdomas už mažesnę nei rinkos vertę kainą, todėl toks išieškojimo būdas ne tik iš esmės pažeistų atsakovės teisėtus interesus, bet ir neatitiktų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Be to, priverstinis turto realizavimas šiuo atveju nėra būtinas, kadangi atsakovė neneigia savo prievolės, bendradarbiauja bei siekia geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą, prašydama tik nustatyti realias jos finansines galimybes atitinkančią mokėjimo tvarką. Atsakovė ketina parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu pagerinti savo turtinę padėtį.

Atsakovė vengimo vykdyti teismo sprendimą veiksmų neatlieka, neslepia turto, neatsisako vykdyti prievolės bei pripažįsta pareigą atsiskaityti su ieškovu. Atsakovės prašymas išdėstyti mokėjimą dalimis yra grindžiamas išimtinai objektyviomis finansinėmis aplinkybėmis ir siekiu užtikrinti realų bei tinkamą teismo sprendimo įvykdymą. Mokėjimo išdėstymas leistų užtikrinti, kad sprendimas būtų vykdomas nuosekliai ir stabiliai, kartu nepažeidžiant nei ieškovo, nei atsakovės teisėtų interesų pusiausvyros.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, nepakankamai įvertino proporcingumo bei teisingumo principų taikymo būtinybę. Nagrinėjamu atveju atsakovės prašomas mokėjimo išdėstymas dvejų metų laikotarpiui nėra perteklinis ar nepagrįstai ilgas, juolab kad mėnesinė įmoka – 385,05 Eur, yra reikšminga ir užtikrintų nuoseklų skolos dengimą. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė šiuo metu neturi pakankamai piniginių lėšų visai skolai padengti iš karto, savaime negali būti vertinama kaip nesąžiningas elgesys ar vengimas vykdyti teismo sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendimo vykdymo išdėstymo institutas yra taikomas būtent tais atvejais, kai skolininko finansinė padėtis objektyviai neleidžia iškart įvykdyti prievolės, tačiau egzistuoja realios galimybės ją įvykdyti per tam tikrą laikotarpį. Atsakovės pateiktas prašymas atitinka šiuos kriterijus, kadangi ji aiškiai išreiškė valią vykdyti teismo sprendimą ir pasiūlė konkretų mokėjimo grafiką.

Sprendimo įvykdymo išdėstymas šiuo atveju nepažeistų ieškovo teisių ar teisėtų interesų iš esmės. Ieškovas neprarastų teisės į priteistos sumos gavimą, o tik gautų ją per protingą laikotarpį. Tuo tarpu atsisakius išdėstyti sprendimo vykdymą, atsakovei kiltų reali grėsmė netekti jai priklausančio nekilnojamojo turto priverstinio vykdymo procese, kas sukeltų akivaizdžiai neproporcingas pasekmes, neatitinkančias civilinio proceso tikslų. Civilinio proceso paskirtis nėra sukelti skolininkui maksimaliai neigiamas pasekmes, kai egzistuoja galimybė sprendimą įvykdyti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad atsakovė siekia geranoriškai bendradarbiauti ir išvengti papildomų vykdymo išlaidų susidarymo. Išdėsčius sprendimo vykdymą, būtų sumažinta tikimybė atsirasti papildomoms vykdymo proceso išlaidoms, antstolio vykdymo išlaidoms bei galimiems nuostoliams dėl priverstinio turto realizavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Tokiu būdu mokėjimo išdėstymas būtų naudingas abiem proceso šalims ir leistų racionaliau bei ekonomiškiau įvykdyti teismo sprendimą. Taigi teismas nevisapusiškai ir nepakankamai įvertino atsakovės turtinę padėtį, jos elgesį vykdant prievolę bei galimas neproporcingas pasekmes, kurios atsirastų atsisakius išdėstyti sprendimo vykdymą.

Ieškovas S. K. pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, pabrėžė, jog atsakovė pateikė pažymas apie savo pajamas per mėnesį apie 600 Eur. Akcentavo, kad tuo pačiu atsakovė nepateikė jokių duomenų, iš kokių lėšų per vykdymo išdėstymo laikotarpį atsakovė mokėtų išlaikymą sūnui (354 Eur per mėnesį) ir atsakovės siūlomą kas mėnesį mokėtiną pagal vykdymo išdėstymą mėnesinę sumą ieškovui (385,05 Eur), kas bendroje sumoje jau viršija atsakovės deklaruotas mėnesines pajamas (apie 600 Eur). Atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, nepateikė jokių argumentų, paneigiančių teismo konstatuotas aplinkybes. Taigi teismas, spręsdamas, kad atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų atsakovės galimybes vykdyti teismo sprendimą, išdėstant teismo sprendimo vykdymą dvejiems metams, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Atsakovės teiginys, kad dalies jai priklausančio nekilnojamojo turto priverstinis realizavimas iš varžytynių sukeltų atsakovei neproporcingai neigiamas pasekmes, nieko negrindžiamas ir lieka deklaratyvus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovė nenurodė ir nepagrindė tokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti teismo sprendimo vykdymą prašomam laikotarpiui, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 29 punktas; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018, 21 punktas). Nagrinėjamo ginčo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina ne tik prašančio išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą asmens turtinė padėtis, bet ir jo pastangos pagerinti esamą materialinę situaciją. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovė yra jauno, darbingo amžiaus, duomenų, kad turėtų sveikatos problemų, kurios neleistų dirbti ir uždirbti daugiau pajamų, byloje nėra. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji būtų dėjusi ir šiuo metu dėtų realias pastangas, siekdama pagerinti savo finansinę padėtį.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo vykdymo išdėstymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde nurodytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. sprendimu buvo patenkintas ieškovo S. K. ieškinys iš dalies ir, be kita ko, ieškovui priteista iš atsakovės V. Š. nepilnamečiui vaikui 7 992,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą ir 1 248,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso 9 241,28 Eur. Atsakovė V. Š. kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, prašydama išdėstyti ieškovui S. K. mokėtinos sumos (9 241,28 Eur) mokėjimą dalimis dvejiems metams po 385,05 Eur per mėnesį, argumentuodama prašymą savo sunkia turtine padėtimi.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties, nenurodė ir nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą prašomam terminui, o taip pat neįrodė galimybių įvykdyti įsipareigojimus išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, skundžiama nutartimi atsakovės prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo atmetė. Atsakovė (apeliantė) V. Š., nesutikdama su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydama ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo patenkinti.

CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, šis gali būti vykdomas priverstinai (CPK 584 straipsnis, 586 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnio 1 punktas, 588 straipsnio 1 dalis). CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ir teisinio reguliavimo, susijusio su įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo operatyvumu, išimtis, leidžianti teismui, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, teismo sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, remiantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, nustatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Akcentuotinas šios normos taikymo išimtinumas sietinas su nuostata, jog bylą laimėjusio asmens teisė į realų apgintos civilinės teisės įgyvendinimą gali būti ribojama tik tuo atveju, jeigu bloga skolininko turtinė padėtis objektyviai apriboja jo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, egzistuoja reali tikimybė, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas sukurs prielaidas tinkamam teismo nustatytų įpareigojimų vykdymui, įpareigojimų įvykdymo atidėjimas nesukurs neigiamų pasekmių kreditoriaus turtinei padėčiai ir veiklai. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, o vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Išimtines sąlygas, būtinas teismo procesinio sprendimo vykdymui išdėstyti, turi pagrįsti bei įrodyti tokio vykdymo išdėstymo prašanti šalis (CPK 12, 178 straipsniai). Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti šalies, kurios naudai jis priimtas, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-476-933/2022).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus ir atskirojo skundo argumentus, nenustatė priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ir nepagrindė būtinybės nukrypti nuo CPK 18 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo vykdymo privalomumo principo.

Kaip formuluojama aptartoje teismų praktikoje, vien atsakovės kaip sunki nurodoma jos turtinė padėtis pati savaime negalėtų lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo. Taigi, nėra būtinybės atidėti sprendimo byloje vykdymą vien dėl atsakovės nurodomų aplinkybių, kad šiuo metu ji susiduria su finansiniais sunkumais ir neturi visos teismo procesiniu sprendimu priteistos sumos. Kita vertus, byloje esančių įrodymų nepakanka ir vienareikšmiškai pripažinti, jog atsakovės turtinė padėtis yra tokia bloga, kad sudarytų pagrindą konstatuoti išimtinį atvejį, dėl kurio būtų būtina išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovė neneigia aplinkybės, kad jai nuosavybės teise priklauso nemažai nekilnojamojo turto, tačiau teigia, kad jo priverstinis realizavimas iš varžytynių jai sukeltų neproporcingai neigiamus padarinius. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl konkretaus atsakovei nuosavybes teise priklausančio turto realizavimo būdo ar kainos, o vien atsakovės įvardijama aplinkybė, kad priverstinis turto realizavimas galimai sukeltų jai neigiamų finansinių padarinių, savaime nepatvirtina išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė savo turtinei padėčiai pagrįsti pateikė pažymas apie gaunamą darbo užmokestį, duomenis apie jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir turimas lėšas banko sąskaitose, akcentuodama mažas gaunamas pajamas bei galimybių iš karto sumokėti visą priteistą sumą neturėjimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas atsakovės galimybės iškart sumokėti priteistą skolą, neapsiribojo vien atsakovės gaunamų pajamų vertinimu, bet atsižvelgė ir į jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat į atsakovės asmenines aplinkybes, reikšmingas jos galimybėms dirbti ir gauti didesnes pajamas. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės atskirojo skundo argumentais, kad jos turtinė padėtis buvo įvertinta nevisapusiškai ar netinkamai.

Atsakovė atskirajame skunde taip pat akcentuoja aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos siekį geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą, bendradarbiavimą su ieškovu ir ketinimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių realias jos pastangas šiems ketinimams įgyvendinti. Nors iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo pakankamai laiko teismo sprendimu priteistai skolai bent iš dalies grąžinti, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji būtų sumokėjusi ieškovui bent dalį priteistos sumos, juolab kad pati atsakovė nurodo galinti kas mėnesį mokėti po 385,05 Eur. Atsakovė taip pat nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių, kad būtų ėmusis konkrečių veiksmų jai priklausančiam nekilnojamajam turtui parduoti, tokiu būdu pagerindama savo turtinę padėtį (CPK 178 straipsnis). Taigi vien deklaruojamas siekis geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nėra pakankamas pagrindas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė neįrodė realių galimybių tinkamai įvykdyti teismo sprendimą pagal jos siūlomą mokėjimo grafiką. Atsakovė teigia galinti kas mėnesį mokėti po 385,05 Eur, tačiau kartu nurodo, kad jos gaunamos mėnesinės pajamos yra iš darbo užmokesčio: UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 107,44 Eur, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 452,38 Eur, iš viso 559,82 Eur. Be to, atsakovė nurodo, kad kas mėnesį moka 354 Eur išlaikymą vaikui, todėl šių mokėjimų ir siūlomos mėnesinės įmokos ieškovui bendra suma viršija atsakovės gaunamas pajamas. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepagrindė, iš kokių lėšų ketintų vykdyti įsipareigojimus ieškovui, jeigu teismo sprendimo įvykdymas būtų išdėstytas. Tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovės prašomas sprendimo įvykdymo išdėstymas sudarytų realias prielaidas tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Priešingai, nesant objektyvių duomenų apie atsakovės galimybes vykdyti siūlomą mokėjimo grafiką, sprendimo įvykdymo išdėstymas dvejiems metams nepagrįstai nukeltų ieškovo teisės gauti jam priteistą sumą įgyvendinimą ir neatitiktų šalių teisėtų interesų pusiausvyros.

Pažymėtina ir tai, kad sprendimo įvykdymo išdėstymo institutas, nors ir yra skirtas sureguliuoti išskirtines situacijas, kai skolininkui yra objektyviai apsunkinta galimybė vykdyti teismo sprendimą ir yra įrodyta perspektyva dėl padėties pagerėjimo, tačiau negali būti taikomas kaip bet kokių skolininkui kylančių finansinių sunkumų, vykdant teismo sprendimą, išvengimo instrumentas. Bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su tam tikrų neigiamų padarinių (dažniausiai finansinių) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo jau ir taip nukentėjusio nuo skolininko veiksmų ir (ar) neveikimo kreditoriaus sąskaita. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų kreditoriaus ir išieškotojo interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-801-823/2016).

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, netinkamai įvertino ir suderino abiejų šalių teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimo įvykdymo išdėstymą, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą atmetė pagrįstai, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, kurio naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovės V. Š. atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsakovės atskirojo skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovas nepateikė jo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių duomenų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidaro, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo valstybei taip pat nesprendžia ir plačiau nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.