Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-1653-968/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05126-2025-6Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2. (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 21 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijanustatė: I.Pareiškėja N. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. LTU-16-00173283 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. birželio 16 d. prašymą išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjos skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėja ir R. M., Lietuvos Respublikos pilietis, yra sudarę santuoką. R. M. artimieji šeimos nariai gyvena Klaipėdoje. Siekiant aplankyti šeimos narius pareiškėja ne kartą kreipėsi dėl vizos išdavimo. 2024 m. Šengeno vizos buvo išduotos net kelis kartus. Pareiškėja nėra ir nebuvo pažeidusi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatų, teisėtai atvykdavo į Lietuvos Respubliką, nepažeisdama 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatų, turėjo visus reikalingus kelionės dokumentus, lėšų pragyvenimui, nebuvo patraukta baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. L. M., gyvenanti Klaipėdoje, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) užpildė tarpininkavimo raštą dėl Šengeno vizos pareiškėjai išdavimo, nurodant kviečiamo asmens ryšį – marti. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje dėl vizos gavimo, tačiau buvo atsisakyta išduoti vizą. Atsisakymo priežastis – Lietuva pareiškėją laiko keliančia grėsmę vidaus saugumui. Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą yra neteisėtas, nes neatsižvelgta į tai, kad pareiškėja jau trečią kartą prašė Šengeno vizos ir prieš tai du kartus Šengeno vizos jai buvo išduotos. Pareiškėja jokių pareigų Rusijos kredito įstaigoje „Sberbank“ (toliau – ir Bankas) neužėmė. Šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, Bankui ji teikė teisines paslaugas dėl normatyvinių statybos techninių dokumentų, statybos rangą reglamentuojančių teisės normų ir t. t. Pareiškėja niekada nebuvo Rusijos Federacijos vyriausybės, kuri daro šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus, valdomos institucijos tarnautoja. Ginčijamas Sprendimas nemotyvuotas, grindžiamas bendrąja prevencija ir spėjimu, stigmatizuojant atskirų valstybių piliečius, nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja keltų grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM, Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėja 2025 m. birželio 16 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė, jog jos kelionės tikslas yra šeimos ir draugų lankymas, prašoma leisti atvykti daug kartų. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atliko pareiškėjos, Rusijos Federacijos pilietės, valstybės saugumui keliamos grėsmės vertinimą. VSD nurodė, kad pareiškėja, pildydama 2025 m. birželio 16 d. prašymą, nurodė, jog dirba OOO FSK DVELOPMENT, pareigos – teisininkė. Siekiant įvertinti, ar užsienietė nekelia grėsmės valstybės saugumui, buvo paprašyta pateikti papildomus duomenis, susijusius su jos buvusia ir esama darbine veikla, užimamomis pareigomis. Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažymos duomenimis, pareiškėja nuo 2012–2016 m. dirbo Banke. Banko kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. Bankas vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. Banko stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. Bankui dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. VSD pateikus išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, pareiškėja laikyta keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, todėl 2025 m. rugsėjo 8 d., naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (toliau – ir N. VIS), buvo priimtas Sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.Pareiškėjos teiginys, kad vienintelė priežastis, kodėl ji siekia gauti Šengeno vizą, yra siekis aplankyti sutuoktinio šeimą, nepaneigia pareiškėjos nustatytos grėsmės. Pareiškėja skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 patvirtintu Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kuriame nustatyta, kad užsieniečiui, pateikusiam dokumentus, įrodančius, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės narės piliečio arba Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo asmenų judėjimo teise, šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, prašymas dėl Šengeno vizos išdavimo išnagrinėjamas ir sprendimas dėl jo priimamas per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Ši nuostata yra nacionaliniu lygmeniu perkelta iš 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB, 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB), kurioje įtvirtinta pareiga valstybėms narėms užtikrinti greitą vizų išdavimą asmenims, pasinaudojusiems laisvo judėjimo teise. Pareiškėja nepasinaudojo laisvo judėjimo teise, nes nekeliauja į kitą valstybę nei jos sutuoktinio pilietybės valstybė. Todėl ji nelaikytina naudos gavėja Direktyvos 2004/38/EB prasme, o minėtos direktyvos nuostatos – tiek Europos Sąjungos teisės, tiek nacionalinio teisės akto lygmeniu – šiuo atveju netaikomos. Aplinkybė, kad asmeniui anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas asmens biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai Lietuvoje bus išduota viza atitinkamais pagrindais. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka nustatytus reikalavimus.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pateikė vertinimą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti pareiškėjai daugkartinės Šengeno vizos. VSD darė išvadą, kad pareiškėjai išdavus vizą ir turint galimybę atvykti į Lietuvą, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.Pareiškėja skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi, vizos išdavimo ir atvykimo į Lietuvą klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai nuolat bus išduodamos vizos atitinkamais pagrindais.Pareiškėja neįrodė, kokias aplinkybes neteisingai nustatė ar nenustatė Ambasada. Skunde išdėstyti argumentai yra subjektyvaus pobūdžio ir neparemti konkrečiais įrodymais, jie taip pat nepatvirtina pareiškėjos neigiamo požiūrio Rusijos Federacijos režimo atžvilgiu, nepaneigia ir grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.Aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduota viza, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduota viza ateityje.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.Teismas nurodė, kad Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažyma patvirtina, jog pareiškėja 2012–2016 m. dirbo Banke. Teismas darė išvadą, kad tarp pareiškėjos ir Banko egzistavo darbo santykiai, nepaisant to, kokio pobūdžio funkcijas ji faktiškai atliko. Teismas pažymėjo, kad Bankas yra stambi Rusijos Federacijos finansų įstaiga, kurios veikla tiesiogiai priklauso ir yra prižiūrima valstybės, tai strateginis finansų sektoriaus subjektas, turintis reikšmingą ryšį su Rusijos Federacijos politine ir ekonomine sistema. Faktas, kad pareiškėja keletą metų dirbo šioje institucijoje, savaime suponuoja jos profesinius bei funkcinius ryšius su Rusijos valstybės kontroliuojamu juridiniu asmeniu. Net jei pareiškėja teikė tik teisines ar techninio pobūdžio paslaugas, tai nekeičia jos objektyvių sąsajų su institucija, kuri yra integrali Rusijos Federacijos valstybinių struktūrų dalis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos darbas Banke prieštarauja jos skunde deklaruotiems teiginiams ir patvirtina jos ryšius su Rusijos Federacijos kontroliuojama institucija, kuriuos teismas vertino kaip potencialią grėsmę Lietuvos saugumo interesams. Teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodytas siekis gauti Šengeno vizą tam, jog galėtų aplankyti vyro mamą, gyvenančią Lietuvoje, nepaneigia nustatytos pareiškėjos keliamos grėsmės. Teismas vertino, kad pareiškėja nepasinaudojo laisvo judėjimo teise, nes nekeliauja į kitą valstybę nei jos sutuoktinio pilietybės valstybė, todėl ji nelaikytina Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėja, o minėtos direktyvos nuostatos – tiek Europos Sąjungos teisės, tiek nacionalinio teisės akto lygmeniu – šiuo atveju netaikomos. Teismas teisiškai nepagrįstais laikė pareiškėjos teiginius dėl imperatyvo išnagrinėti prašymą per kuo trumpesnį laiką.Teismas nustatė, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, priėmė du atskirus dokumentus – sprendimą standartizuota forma ir sprendimą su motyvais, kuriame nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas. Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog Sprendimas pateiktas ne kaip vientisas dokumentas, byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų kontekste savaime nesudaro prielaidų panaikinti Sprendimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai buvo sudarytos galimybės teikti išsamius paaiškinimus administracinės bylos nagrinėjimo metu, darė išvadą, kad nėra prielaidų teigti, jog pareiškėjai nebuvo sudarytos galimybės tinkamai įgyvendinti jos teisę į teisminę gynybą. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduota viza, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas nurodė, kad pareiškėja šiame kontekste negalėjo tikėtis, jog jai nuolat bus išduodamos vizos atitinkamais pagrindais.Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Sprendimą. Teismas netenkino pareiškėjos išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.III.Pareiškėja N. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjos niekada nesiejo darbiniai santykiai su Banku. Teismas padarė klaidingą išvadą dėl darbo santykių buvimo, o tai suponuoja lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą. Bankui sankcijos pradėtos taikyti tik nuo 2022 m. Pareiškėja teisines paslaugas Bankui fragmentiškai teikė laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m., kuomet sankcijos nebuvo taikomos. Pareiškėjos teiktos teisinės paslaugos vienam iš klientų prieš 8 metus negali daryti įtakos Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tuo pačiu laikotarpiu pareiškėja teikė paslaugas ir kitiems juridiniams asmenims. Remiantis teismo padarytomis išvadomis, pareiškėja, kaip perspektyvus žvalgas, turintis ir plėtojantis ryšius su Rusijos Federacijos kontroliuojama institucija, turėjo Bankui dirbti nuolat. Tačiau pareiškėja teisines paslaugas Bankui teikė fragmentiškai.Teismo išvadą, kad pareiškėja, dirbdama Banke, tikėtina, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, galima taikyti ir dabar Lietuvos valdžioje esantiems asmenims, kurie buvo Komunistų partijos nariais ar jais siekė tapti. Priimant asmenis į Komunistų partiją buvo reikalaujama lojalumo, visiško atsidavimo, paklusnumo vykdomai partijos politikai. Lietuvos valdžioje esantys asmenys, manytina, nekelia nacionaliniam saugumui jokios grėsmės, nors prisiekė ir buvo priimti į Komunistų partijos gretas. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėja mano, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas. Atsakovas URM atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėja kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė oficialų dokumentą „Informacija apie darbo istoriją, pateikta iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių“, kuriame nurodyta, kad laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjos darbdavys buvo Bankas. Pareiškėja teigia, kad ji Banke nedirbo, o tik teikė teisines paslaugas, tačiau pareiškėja nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjos teismui pateiktoje darbo knygelėje esanti informacija nesutampa su oficialia informacija iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo. Darbo knygelėje nurodyta, kad pareiškėja iš ribotos atsakomybės bendrovės „Bendrovių grupė „Absoliut“ atleista 2009 m. balandžio 30 d., o pagal oficialią informaciją atleista 2009 m. gegužės 4 d.; darbo knygelėje nurodyta, kad pareiškėja 2009 m. gegužės 5 d. priimta dirbti į ribotos atsakomybės bendrovę „Bendrovių grupė „Absoliut“, tačiau pagal oficialią informaciją pareiškėja priimta dirbti į uždarąją akcinę bendrovę „Nacionalnaja developerskaja kompanija“; pareiškėjos darbo knygelėje nėra įrašyta ne tik Bankas, bet ir ribotos atsakomybės bendrovė „Aukcion“, kuriuose pareiškėja dirbo pagal oficialią informaciją. Atitinkamai pareiškėjos pateikti įrodymai (darbo knygelė) kelia pagrįstų abejonių jų patikimu ir prieštarauja oficialiai Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacijai. Teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esanti Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažyma patvirtina, jog pareiškėja 2012–2016 m. dirbo Banke. Šis dokumentas paneigia pareiškėjos paaiškinimus ir leidžia daryti išvadą, kad tarp pareiškėjos ir minėto banko egzistavo darbo santykiai, nepaisant to, kokio pobūdžio funkcijas ji faktiškai atliko.Lex retro non agit principas yra susijęs su asmeniui taikomų teisės aktų galiojimu laike ir atsakomybės netaikymu už padarytus nusižengimus, kurie nebuvo laikomi neteisėta veika jų padarymo metu. Pareiškėja nėra kaltinama jokiais padarytais nusižengimais ar kitokia neteisėta veika. Byloje buvo sprendžiamas ne pareiškėjos atsakomybės klausimas, o klausimas, ar pareiškėjai pagrįstai atsisakyta išduoti vizą. Pareiškėja nėra kaltinama sankcijų pažeidimu ir už tai baudžiama. Sankcijų argumentas VSD išvadoje yra nurodytas aptariant Banko padėtį ir situaciją. Šis argumentas yra nurodytas ne kaltinant pareiškėją pažeidimu, o paaiškinant, kodėl santykiai su Banku, turinčiame strateginę reikšmę finansų sektoriuje Rusijoje, kelia kontržvalgybinių rizikų. Atitinkamai principas lex retro non agit nagrinėjamu atveju netaikomas. Pareiškėja teikia argumentus apie Lietuvos valdžioje esančius asmenis, kurie buvo ar tebėra komunistų partijos nariais, ir kurių keliama grėsmė nacionaliniam saugumui tuomet taip pat turėtų būti vertinama, tačiau spręstas klausimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą būtent pareiškėjai, o ne kitiems asmenims, individualizuotas keliamos grėsmės vertinimas atliktas būtent dėl pareiškėjos, o ne dėl kitų asmenų.VSD atliko kompleksinį pareiškėjos vertinimą. Nei konsuliniai pareigūnai, nei jokia kita institucija nėra įgalinta atlikti keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimą ar abejoti VSD kompetencija šioje srityje ir nesivadovauti pateikta aiškia išvada. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų VSD konsultacijoje padarytas išvadas.Nagrinėjamu atveju nėra reikalaujama įrodyti konkrečius užsieniečio veiksmus, susijusius su jau sukelta grėsme nacionaliniam saugumui. Tokiu atveju būtų sprendžiamas klausimas ne dėl atsisakymo išduoti vizą, o dėl baudžiamosios atsakomybės. Tokia grėsmė yra siejama su darbiniais profesiniais ryšiais, net ir prieš ilgą laiką eitomis pareigomis, kurie kelia pagrįstą grėsmę dėl asmens lojalumo priešiškam režimui ir galimybės tokiu asmeniu pasinaudoti Rusijos žvalgybos tarnyboms. Atsisakymas išduoti vizą pareiškėjai yra grindžiamas ne bendra prevencija įvertinus tik pareiškėjos pilietybę, o VSD atliktu individualiu pareiškėjos situacijos ir jos ryšių įvertinimu.Pareiškėjos nurodytos biografijos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir nesudaro pagrindo teigti, kad ji negali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjos siekis atvykti į Lietuvos Respubliką negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui būti Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėja turi stiprius ryšius su Rusija. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjos siekis būti Lietuvoje turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu, kuris yra susijęs su platesniais visuomenės interesais. Todėl pareiškėjai taikomi ribojimai laikytini proporcinga priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažyma patvirtina, jog pareiškėja 2012–2016 m. dirbo Banke. Šis dokumentas paneigia pareiškėjos paaiškinimus ir leidžia daryti išvadą, kad tarp pareiškėjos ir minėto banko egzistavo darbo santykiai, nepaisant to, kokio pobūdžio funkcijas ji faktiškai atliko. Net jei pareiškėja teikė tik teisines ar techninio pobūdžio paslaugas, tai nekeičia jos objektyvių sąsajų su institucija, kuri yra integrali Rusijos Federacijos valstybinių struktūrų dalis, nes Bankas yra stambi Rusijos Federacijos finansų įstaiga, kurios veikla tiesiogiai priklauso ir yra prižiūrima valstybės. Tai strateginis finansų sektoriaus subjektas, turintis reikšmingą ryšį su Rusijos Federacijos politine ir ekonomine sistema. Todėl faktas, kad pareiškėja keletą metų dirbo šioje institucijoje, savaime suponuoja jos profesinius bei funkcinius ryšius su Rusijos valstybės kontroliuojamu juridiniu asmeniu. Vadovaujantis LVAT praktika, lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeista lex retro non agit taisyklė, yra nepagrįsti. Pareiškėjai nebuvo taikomi teisės aktai, kurių galiojimas būtų nukreiptas į praeitį, t. y., jai nebuvo taikomos atgaline data galiojančios teisės normos. VSD veikė savo kompetencijos ribose ir atliko vertinimą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Vertinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimo aplinkybės ir veikla kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Lex retro non agit principas iš esmės taikomas normatyviniams aktams – įstatymams, vyriausybės nutarimams, įstatymų projektams ir pan. Pareiškėja neįvardija, kokio konkretaus įstatymo retrospektyvus galiojimas buvo taikomas jos atžvilgiu. Tuo atveju, jeigu pareiškėja Sprendimą prilygina norminiam teisės aktui, reikšminga yra tai, kad Sprendimas yra nukreiptas į ateitį, t. y., Sprendimas galioja nuo jo priėmimo ir turės įtakos pareiškėjai tik ateityje. Lietuvos Respublika turi teisę pareiškėjai išduoti vizą, kuria suteikia jai galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau jokie teisės aktai nenumato pareigos Lietuvai išduoti vizą ir leisti pareiškėjai atvykti į valstybę, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėja lex retro non agit principą taiko ir VSD atliktam pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimui. Tačiau Įstatymas įpareigoja VSD atlikti užsieniečių vertinimą, neapribodamas vertinimo laike. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Taigi, VSD, atlikdamas vertinimą, vertina visas aplinkybes, faktus, kurie yra žinomi vertinimo metu, apimdamas tiek praeitį, tiek ateitį.Pagal LVAT praktiką užsieniečių darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos) bankuose (t. y., strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje) pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja buvo Rusijos Federacijos vyriausybės, kuri daro šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus, valdomos institucijos darbuotoja (partnerė, paslaugų teikėja). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos Federacijos institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėja nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, be kita ko, kad pareiškėja nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio. Šie argumentai, kurie yra neparemti konkrečiais įrodymais, taip pat nepatvirtina pareiškėjos neigiamo požiūrio į Rusijos Federacijos režimą, o kartu nepaneigia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Teismas įvertino, kad vizos neišdavimas ir apribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos Respublikos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su valstybės teisėtais interesais, ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į šalį, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką, t. y., dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. LTU-16-00173283, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja dirbo Rusijos kredito įstaigoje „Sberbank“, vertino, kad tai savaime suponuoja pareiškėjos profesinius bei funkcinius ryšius su Rusijos valstybės kontroliuojamu juridiniu asmeniu ir atitinkamai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą tuo pagrindu, kad Lietuva laiko pareiškėją keliančia grėsmę vidaus saugumui. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jos ir Banko niekada nesiejo darbiniai santykiai. Esą ji Banke tik fragmentiškai teikė teisines paslaugas laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m., o sankcijos Bankui pradėtos taikyti tik nuo 2022 m. Šios aplinkybės negali daryti įtakos Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.Įstatymo 203 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Šengeno vizos išduodamos Vizų kodekse nustatytais atvejais. Dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Dokumentai Šengeno vizai gauti taip pat gali būti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai arba per Užsienio reikalų ministerijos pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Dokumentai Šengeno vizai gauti vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatyta tvarka taip pat gali būti pateikti pasienio kontrolės punkte, Migracijos departamente arba Užsienio reikalų ministerijoje. Vizų kodekso 32 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti vizas pagrindai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jeigu asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams.Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma, kad numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.Teisėjų kolegija, vertindama, ar atsisakymo pareiškėjai išduoti Šengeno vizą motyvai yra teisėti ir pagrįsti, pažymi, kad viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025).Byloje nustatyta, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, 2025 m. birželio 16 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Pareiškėja nurodė, kad jos kelionės tikslas yra šeimos ir draugų lankymas bei prašoma leisti atvykti daug kartų. Sprendimu atsisakyta pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, nurodant, kad viena ar kelios valstybės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Sprendime taip pat pažymėta, kad Lietuva yra valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui. VSD, iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažymos nustatė, kad pareiškėja 2012–2016 m. dirbo Banke. Kadangi Banko kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė, Bankas vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme, Banko stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras, Bankui dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos, pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. VSD vertino, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Ambasada, atsižvelgusi į VSD nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, susijusio su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LVAT praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023). Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024). Dėl visuotinai žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 2012–2016 m. dirbo Banke, kurio kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. VSD vertinimu, atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama Banke, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėjai išdavus Šengeno vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.Vertindama pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo Banke fragmentiškumo ir pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tiek VSD, tiek Ambasados surinkti ir įvertinti duomenys sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri yra reali ir pakankamai rimta. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, atlikdamas savarankišką vertinimą, ne formaliai rėmėsi aplinkybe apie pareiškėjos darbą Banke, bet įvertino darbo trukmę, taip pat atsižvelgė į pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Atsakovas nustatė individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėja, ir įvertino šias aplinkybes dabartinės geopolitinės situacijos kontekste. Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės strateginiuose ekonomikos sektoriuose, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, byloje ginčijame Sprendime dėl vizos išdavimo pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.Pagal lex retro non agit teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012). Kadangi šis principas yra susijęs būtent su asmeniui taikomų teisės aktų galiojimu laike, atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai esą klaidingas faktinių aplinkybių konstatavimas suponuoja lex retro non agit principo pažeidimą. Pažymėtina, kad LVAT, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamo Sprendimo turinį, kitą byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir remiantis jais nustatytų faktinių aplinkybių. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.Dėl kitų procesiniuose dokumentuose ir tikrinamame teismo sprendime išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Jolanta Malijauskienė