- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-17
- Bylos Nr.
- 1S-552-870/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-4-00067-2025-0
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė
- Kaltinamasis
- L. A.
- Kategorijos
- 2.1.16.1.2.1.3Kai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis darys BPK 122 str. 4 dalyje nurodytus nusikaltimus (BPK 122 str. 3 p., 4 d. ir kt. str.)
- 2.1.16.1.2.1.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.16.1.2.2Skundų dėl suėmimo skyrimo, nepaskyrimo; suėmimo termino pratęsimo, nepratęsimo; suimtojo paleidimo į laisvę išsprendimas (BPK 130, 131 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vitalijos Norkūnaitės,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo L. A. (L. A.) gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam L. A. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. spalio 21 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje L. A. kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su O. D. ir A. Š. , tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2026 m. sausio 21 d., siekdamas neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kokaino, dalyvavo organizuotos grupės veikloje, kurios tikslas buvo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimas ir jų gabenimas, o būtent tuo, kad jis (L. A.), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2025 m. gruodžio 10 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - 20 973,53 g miltelių, kuriuose yra 17 713,5 g grynos narkotinės medžiagos - kokaino ir nenustatytu būdu atgabenus šias narkotines medžiagas į savo vardu nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis (L. A.) iš anksto susitaręs ir veikdamas organizuotoje grupėje kartu su O. D. ir A. Š. , siekdami šias narkotines medžiagas iš buto išgabenti, 2026 m. sausio 21 d. atvyko į Marijampolės miestą O. D. vairuojamu automobiliu ,,Mercedes Benz E 220 CDI“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kur pasiskirstę iš anksto aptartais vaidmenimis, O. D. pasiliko minėtame automobilyje, kur naudodamas specialiai tam turimą atsuktuvą atsuko tris iš keturių už galinės automobilio sėdynės esančios specialiai įrengtos slėptuvės dangtelio varžtelius, taip parengė narkotinių medžiagų paslėpimui specialiai įrengtą automobilyje slėptuvę, kai tuo tarpu jis (L. A.) kartu A. Š. nuėjo ir patekę į butą (duomenys neskelbtini), krovė narkotines medžiagas, esančias 21-ame vakuumuotame pakete, į vieną polietileninį maišą, tačiau narkotinių medžiagų iš buto neišgabeno, nes buvo sulaikyti, o paketus su narkotinėmis medžiagomis – kokainu 2026 m. sausio 21 d. rado bei paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Šiais veiksmais L. A. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.
Kaltinamasis L. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2026 m. sausio 21 d. 15.18 val. Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 21 d. Vėlesnėmis Kauno apylinkės ir Kauno apygardos teismų nutartimis L. A. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 21 d. nutartimi kaltinamajam L. A. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, nustačius, jog suėmimo taikymo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykęs ar pasikeitęs. Apygardos teismas padarė išvadą, kad taikant švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Vien finansinis įsipareigojimas ar elektroninė buvimo vietos kontrolė nesuteiktų pakankamų garantijų, kad kaltinamasis L. A., kurio deklaruota gyvenamoji vieta Rusijos Federacijoje, pasiliks Lietuvos Respublikoje ir dalyvaus teismo procese.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Kaltinamojo L. A. gynėja advokatė Egidija Belevičienė skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 21 d. nutartį, kuria kaltinamajam L. A. suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams. Skirti L. A. švelnesnę kardomąją priemonę ar, esant būtinumui, švelnesnių kardomųjų priemonių kompleksą. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
.Kaltinamojo gynėja teigia, kad skundžiamoje nutartyje neįvertintos esminės aplinkybės, kurios rodo, kad siekiant užtikrinti L. A. dalyvavimą procese nėra neišvengiamai būtina taikyti griežčiausią, t. y. kraštutinę kardomąją priemonę. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie skundžiamoje nutartyje nurodyto suėmimo taikymo pagrindo egzistavimą, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir naikintina.
Vienas iš esminių procesinės prievartos taikymo teisėtumo kriterijų – tai, kad bet kokia procesinė prievarta būtų taikoma tik griežtai ir tiksliai laikantis įstatyme įtvirtintos tvarkos ir procedūrų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir – Konstitucija) 20 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 5 straipsnyje yra įtvirtinta, jog niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Taikant bet kurią kardomąją priemonę, o ypatingai pačią griežčiausią, turi būti vertinamas ne tik kaltinimo sunkumas, ne tik byloje esantys duomenys, kurie patvirtina kaltinimo pagrįstumą, kas savaime yra būtinoji sąlyga (sine qua non) kardomosios priemonės taikymui, bet ir turi būti nurodyti konkretūs duomenys, pagrįsti byloje surinkta medžiaga, kurie leistų teismui pagrįstai teigti, jog realiai egzistuoja bent vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas, o ne spėti ar daryti prielaidas dėl šių pagrindų egzistavimo.
Kaltinamojo gynėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) sprendimu, priimtu byloje Jėčius prieš Lietuvą, nurodo, kad teismas privalo nustatyti, ar teisminių institucijų nurodyti pagrindai yra „reikšmingi“ ir „pakankami“, kad pateisintų asmens laisvės suvaržymą. EŽTT sprendimuose bylose Balčiūnas prieš Lietuvą; Morkūnas prieš Lietuvą nurodoma, kad ilgą laiką besitęsiantis asmens suėmimas įpareigoja šios griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo klausimą svarstantį teismą kiekvieną kartą itin kruopščiai patikrinti, ar tolesnis pagrindinės asmens teisės - teisės į laisvę - suvaržymas yra šiuo konkrečiu atveju pateisinamas, ar nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių. EŽTT ne viename savo sprendime, priimtame sprendžiant asmeniui taikomo ilgalaikio suėmimo teisėtumo klausimus, ne kartą yra kategoriškai pasakęs, jog ilgainiui net ir pagrįsto įtarimo ar kaltinimo, kaip kardomosios priemonės skyrimo (termino pratęsimo) pagrindo, paties savaime neužtenka tam, kad tęsti suėmimo terminą (pvz. EŽTT sprendimas byloje Ilijkov v. Bulgarija), o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu (EŽTT sprendimai bylose Letellier prieš Prancūziją; Clooth prieš Belgiją; Miuler prieš Prancūziją; Jėčius prieš Lietuvą, Ilijkov prieš Bulgariją; Bykov prieš Rusiją bei kt.).
EŽTT sprendime Tomasi prieš Prancūziją yra nurodęs, jog įtarimai ar kaltinimai padarius nusikaltimą nėra pakankama priežastis skirti suėmimą – nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų ir kaip įtikinamai atrodo prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį surinkti įkalčiai. Suėmimo negalima pagrįsti vien remiantis galimos bausmės griežtumu. Nuolat tikrinti taikomos procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą, spręsti, ar neišnyko šios priemonės neišvengiamumas proceso tikslams pasiekti, įpareigoja proporcingumo principas. BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, jog bet kokia procesinė prievarta (t. y. ir bet kokios kardomosios priemonės) gali būti taikoma tik tokiu atveju ir tik tokia apimtimi, kiek tai yra neišvengiamai būtina konkretiems proceso tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. kovo 14 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir kiti nutarimai). Proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos Pagal EŽTT praktiką vertinant, ar ginčijama priemone gerbiama reikalaujama teisinga pusiausvyra ir būtent ar ja neuždedama neproporcinga našta pareiškėjui, be kita ko, svarbūs tokie veiksniai, kaip apribojimo tikslas bei pobūdis, jo procesinė būtinybė, apribotų teisių pobūdis ir apribojimo padariniai teisių turėtojui, asmens, kurio teisės apribotos, bei apribojimą taikančių valstybės institucijų elgesys (pvz., EŽTT sprendimai bylose Borzhonov prieš Rusiją; Forminster; Enterprises Limited prieš Čekijos Respubliką; Smirnov prieš Rusiją ir kt.). Skundžiama nutartimi pratęsiant L. A. suėmimo taikymą jau iki vienerių metų, nebuvo laikomasi pirmiau nurodytų imperatyvių reikalavimų, išplėtotų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teismų praktikoje, pažeistas proporcingumo principas.
Suėmimas gali būti taikomas tik esant konkretiems reikšmingiems ir pakankamiems BPK 122 straipsnyje nurodytiems pagrindams, kurių motyvavimas privalo būti ne abstraktus, o konkretus, grindžiamas konkrečiomis proceso metu nustatytomis aplinkybėmis. Skundžiama nutartimi pratęsiant L. A. taikomo suėmimo terminą dar 3 mėnesiams teismas nepateikė įtikinamų ir pakankamų motyvų, kodėl L. A. ir toliau turi būti taikoma tik išimtinė ir pati griežčiausia kardomoji priemonė. Teismas skundžiamoje nutartyje perrašė (nukopijavo) tuos pačius teiginius iš ankstesnių nutarčių, kuriomis buvo sprendžiamas klausimas dėl suėmimo paskyrimo ir jo taikymo termino pratęsimo, bei nevertino šiuo metu egzistuojančių aplinkybių. Kiekvieną kartą pratęsiant griežčiausios kardomosios priemonės terminą ir objektyviai pagrindžiant jos taikymo neišvengiamumą yra būtina nustatyti vis reikšmingesnius pagrindus.
Savo praktikoje EŽTT yra nurodęs, kad teismų motyvai dėl padarytų nusikaltimų sunkumo, dėl galimo slapstymosi, trukdymo procesui, naujų nusikaltimų darymo tikimybės negali pateisinti nepagrįstai ilgos suėmimo trukmės, nes laikui bėgant šie pagrindai tampa vis mažiau svarbūs ir kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis (EŽTT sprendimai bylose Razvozzhayev prieš Rusiją ir Ukrainą ir Udaltsov prieš Rusiją; Porowski prieš Lenkiją). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad net ir tais atvejais, kai pradiniame proceso etape suėmimas buvo neišvengiamas kardomųjų priemonių tikslams pasiekti, po tam tikro laiko, toliau vykstant procesui, nustatytų suėmimo taikymo pagrindų procesinė reikšmė mažėja, menksta (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-201-579/2023, Nr. 1S-288-1076/2023, Nr. 1S-313-851/2023, Nr. 1S-8-843/2024, Nr. 1S-13-870/2024, Nr. 1S-95-626/2024). EŽTT yra nurodęs, kad kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau (atidžiau) turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime (EŽTT sprendimai bylose Ignatov prieš Ukrainą; Bykov prieš Rusiją). Teismas, sprendžiantis dėl kardomosios priemonės – suėmimo - pratęsimo, negali apsiriboti ankstesniais procesiniais sprendimais, o turi vertinti realią būtinybę ir realų suėmimo pagrindų egzistavimą konkretaus sprendimo priėmimo metu, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, kad nurodytų reikalavimų nebuvo laikomasi. Kaip ir nebuvo laikomasi reikalavimo kas kartą vertinti, ar kardomųjų priemonių tikslų, įtvirtintų BPK 119 straipsnyje, pasiekimas negali būti užtikrintas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.
Šiuo atveju neatsirado naujų aplinkybių, kurios leistų pratęsti taikomo suėmimo terminą dar 3 mėnesiams. Priešingai, 2026 m. birželio 22 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuris kartu su baudžiamosios bylos medžiaga buvo perduotas teisminiam nagrinėjimui. Taigi, visi duomenys, kuriais ateityje bus įrodinėjamos faktinės aplinkybės, šiame procese jau buvo surinkti, atitinkamai, nepriklausomai nuo to, kokios kardomosios priemonės bus taikomos L. A.. Šių duomenų turinys nepakis, šių duomenų L. A. nei suimtas, nei būdamas laisvėje įtakoti negalės.
Skundžiamoje nutartyje, grindžiant suėmimo termino pratęsimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, išimtinis dėmesys skiriamas kaltinamajam inkriminuojamų nusikaltimų sunkumui bei gresiančios bausmės griežtumui. Įstatymo normoje (BPK 122 straipsnio 2 dalyje) nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra paminėta, tuo tarpu, sprendžiant, ar įtariamasis / kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, pirmiausia būtina atsižvelgti į pačioje įstatymo normoje išvardytas aplinkybes, t. y. į įtariamojo ar kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje. Tik įvertinus šių aplinkybių visumą galima spręsti, ar egzistuoja pagrindas manyti, kad įtariamasis ar kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė suėmimo pagrindu gali būti tik tada, kai šia aplinkybe remiantis galima padaryti išvadą, jog įtariamasis ar kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, t. y. tokią išvadą turėtų patvirtinti ir kitos BPK 122 straipsnio 2 dalyje išvardintos aplinkybės. Akivaizdu, jog nagrinėdamas šį klausimą teismas tinkamai nesivadovavo plačia EŽTT praktika, kurioje aptariamas suėmimo skyrimo termino ilgumas, gręsiančios bausmės griežtumas, ryšiai užsienyje, ankstesnis asmens elgesys, susijęs su pasislėpimu (EŽTT sprendimai bylose Celejewski prieš Lenkiją; Osuch prieš Lenkiją; Idalov prieš Rusiją; Becciev prieš Moldovą; W. Prieš Šveicariją; Sulaoja prieš Estiją; Galambos prieš Vengriją; Chernyshov prieš Lenkiją; Topekhin prieš Rusiją). EŽTT yra nurodęs, jog įtarimai ar kaltinimai padarius nusikaltimą nėra pakankama priežastis skirti suėmimą – nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų ir kaip įtikinamai atrodo prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį surinkti įkalčiai. Suėmimo negalima pagrįsti remiantis vien galimos bausmės griežtumu.
Teismo prielaidos, kad L. A. gali turėti ryšių su užsienio valstybių piliečiais, kurių pagalba galėtų bandyti bėgti bei slėptis, yra nepagrįstos. Advokatė skunde pažymi, kad nutartyje nenurodžius konkrečių duomenų, vien L. A. pareikštų kaltinimų pobūdis nepagrindžia fakto, jog L. A. gali turėti ryšių su užsienio valstybių piliečiais, kurių pagalba galėtų bandyti bėgti bei slėptis. Vien tai, jog L. A. turi dvi pilietybes, viena kurių yra Rusijos Federacijos, kad jis kurį laiką gyveno šioje valstybėje, savaime nereiškia, kad šioje užsienio valstybėje L. A. įgijo nusikalstamų ryšių, kuriais naudodamasis gali slapstytis. Socialiai pozityvių ryšių su kitomis valstybėmis egzistavimas nereiškia, kad jais pasinaudodamas L. A. galėtų bandyti bėgti bei slėptis nuo baudžiamojo proceso subjektų. Tokių ryšių šiuolaikiniame pasaulyje turi beveik visi visuomenės nariai, tačiau tai nėra pagrindas taikyti suėmimą. Akivaizdu, jog baimindamasis suėmimo paskyrimo, L. A. nebūtų atvirai deklaravęs savo ryšių užsienyje, todėl teiginiai, neva L. A. gali bėgti ar slėptis nuo baudžiamojo proceso subjektų, yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas. Svarbus veiksnys vertinant pabėgimo pavojų yra ankstesnis asmens elgesys šiuo aspektu, pavyzdžiui, ankstesnis pasislėpimas, bandymas tai padaryti. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT jurisprudencija, iš esmės laikomasi pozicijos, kad giminaičių ar verslo ryšių turėjimas užsienyje, nors gali būti reikšmingas vertinant pabėgimo pavojų, savaime, nekonkretizuojant, kaip šis pavojus galėtų būti įgyvendintas konkrečiu atveju, paprastai nepatvirtina L. A. pabėgimo pavojaus.
Nors skundžiamoje nutartyje teismas akcentavo, jog „griežta sienų kontrolė savaime nepašalina kaltinamojo galimybės išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, per kitas Europos Sąjungos valstybes“, tačiau akivaizdu, jog visos Europos Sąjungai priklausančios valstybės narės vadovaujasi vieninga politika dėl griežtos sienų, besiribojančių su Rusijos Federacija, kontrolės, todėl kaltinamasis realiai negalėtų išvykti į Rusiją. Teismas nenurodė nė vieno pagrįsto motyvo, kodėl L. A. turėtų slapstytis. Aukštesnės instancijos teismų sprendimuose dėl kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo pripažįstama, kad Europos Sąjungoje esant laisvam asmenų judėjimui, geram ir pigiam susisiekimui, įtariamasis / kaltinamasis bet kada gali grįžti į Lietuvą, o jam neatvykus pagal Europos arešto orderį gali greitai būti išduotas Lietuvai (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. IBPS-V-1919686/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-240-495/2018 ir kt.)
Gynybos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien duomenų apie L. A. galimai padarytą nusikalstamą veiką ir gresiančią bausmę nepakanka išvadai, kad jis tikrai bėgs ar slėpsis nuo baudžiamojo proceso subjektų, jeigu jo laisvė nebus ribojama maksimalia apimtimi, tokios prielaidos skundžiamoje nutartyje iš esmės grindžiamos tik prokuroro subjektyviais pamąstymais. Kaltinamasis turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir niekada neketino nutraukti ryšių su Lietuvos Respublika. Jis turi galimybių Lietuvos Respublikoje išsinuomoti būstą, kuriame galėtų gyventi proceso metu, Lietuvoje galėtų vykdyti darbinę veiklą. Todėl skundžiamos nutarties teiginiai, jog L. A. socialiniai ryšiai neva nėra pakankami jo sulaikymui nuo galimo ketinimo išvengti baudžiamosios atsakomybės pasislepiant nuo baudžiamojo proceso subjektų, neatitinka tikrovės.
Nutartį priėmęs teismas pažeidė tiek BPK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą atsižvelgti į kaltinamojo socialinių šeiminių ryšių visetą, tiek nacionalinių teismų ir EŽTT praktikoje suformuluotas nuostatas, jog gresiančios bausmės griežtumas nėra pakankama sąlyga taikyti suėmimą, o jokios kitos bylos aplinkybės apskritai neleidžia daryti išvados, kad L. A. bent jau turėtų norą bėgti, slėptis. Aukštesniųjų teismų praktikoje pripažįstama, jog suėmimas yra išimtinė (ultima ratio) kardomoji priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kitomis kardomosiomis priemonėmis neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
Kardomasis kalinimas negali būti tapatinamas su laisvės atėmimo bausme (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-216-483/2018, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-24-626/2019 ir kt.). Todėl sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo ar jau paskirtų kardomųjų priemonių termino pratęsimo klausimą, pirmiausia turi būti svarstoma galimybė užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytus kardomųjų priemonių tikslus, taikant kitas – švelnesnes už suėmimą, kardomąsias priemones. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo inkriminuojamų veikų sunkumo, todėl, ypatingai pratęsiant suėmimo terminą ilgesniam laikotarpiui, turi būti nurodomi pagrįsti ir įtikinami motyvai, kodėl švelnesnės kardomosios priemonės negali padėti pasiekti siekiamų tikslų.
BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, jog procesiniame sprendime, kuriuo skiriamas suėmimas, būtina nurodyti ne tik suėmimo skyrimo pagrindus ir motyvus, tačiau ir faktines aplinkybes bei motyvus, kuriais remiantis nebuvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės. Skundžiamoje nutartyje šios aplinkybės apskritai nebuvo konkretizuotos – teismas tik abstrakčiai nurodė, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis Tokie teismo motyvai laikytini formaliais ir jokiu būdu nepakankamais teisingam ir objektyviam sprendimui priimti. Tai, jog teismas neįvykdė įpareigojimo ilgą laiką tęsiant suėmimo terminą kiekvieną kartą vis atidžiau nagrinėti suėmimo pagrindų realumą, įrodo akivaizdi aplinkybė. Posėdžio metu skundžiamą nutartį priėmęs teismas buvo informuotas apie tai, jog už kaltinamąjį galėtų būti įmokėtas 20 000 – 30 000 Eur užstatas. Tačiau šios aplinkybės teismas iš esmės nevertino, vien tik deklaratyviai nurodydamas, jog užstatas nėra pakankamas siekiant užtikrinti L. A. dalyvavimą procese, be to, teismas taip ir nenurodė, kokio dydžio užstatas būtų pakankamas. Tokios pozicijos laikosi ir EŽTT (pvz. byloje Stogmuller prieš Austriją), pažymėjęs, jog pabėgimo pavojus yra pakankamas pagrindas sulaikymui, tačiau galimybė paskirti užstatą labai sumažina pabėgimo tikimybę. Paskyrus tinkamo dydžio užstatą, kai įmokėtos sumos praradimas kaltinamajam ar užstato davėjui reikštų ženklų turto dalies netekimą, tai yra itin veiksminga kardomoji priemonė. Kartu su užstatu galėtų būti taikoma ir kita itin efektyvi kardomoji priemonė - intensyvi priežiūra, kuri teismų sėkmingai taikoma ir analogiškose bylose.
Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai bandyta sudaryti įspūdį, jog intensyvi priežiūra, taikant ją komplekse su kitomis kardomosiomis priemonėmis, šiuo konkrečiu atveju nebūtų pakankama užtikrinti kardomųjų priemonių tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į skundžiamoje nutartyje akcentuotas aplinkybes, susijusias su L. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos sunkumu ir gresiančios bausmės griežtumu, nei gynyba, nei kaltinamasis neprieštarauja tam, kad paskyrus L. A. intensyvią priežiūrą būtų nustatytos griežčiausios jos taikymo sąlygos (dienotvarkė), įpareigojant kaltinamąjį visą parą dėvėti elektroninį stebėjimo prietaisą ir būti savo gyvenamojoje vietoje, tokiu būdu užtikrinant jo judėjimo kontrolę ištisą parą, policijos pareigūnams kontroliuojant kaltinamąjį ir eliminuojant jo bėgimo (slėpimosi) nuo teismo riziką, kurią apygardos teismas grindė išimtinai gresiančia griežta laisvės atėmimo bausme.
Papildomai pritaikius kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – būtų užkirstas kelias išvykti į užsienio valstybes, o jau minėtos kardomosios priemonės – užstato – taikymas taip pat stabdytų galimą norą bėgti ar slėptis, kadangi tokiu atveju būtų prarasta ženkli užstato davėjo įmokėta piniginių lėšų suma. Advokatė pažymi, jog kardomųjų priemonių švelninimas yra visiškai įprastas ir jokiu būdu nėra negrįžtamas procesas. Kaltinamajam tinkamai nesilaikant jam paskirtų švelnesnių kardomųjų priemonių, pavyzdžiui, be pateisinamos priežasties neatvykus į suplanuotą teismo posėdį, vėl galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl griežtesnės kardomosios priemonės paskyrimo.
Remiantis plačiai skunde aptartais EŽTT praktikos išaiškinimais, advokatė nurodo, kad suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Tačiau taikant procesines prievartos priemones, taip pat ir skiriant kardomąsias priemones, ypač griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, visų pirma, privaloma laikytis teisėtumo principo. Viešasis interesas negali persverti teisėtumo - pamatinio baudžiamojo proceso principo. Nagrinėjamu atveju pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas paskirta neišnaudojus galimybių taikyti švelnesnes priemones. Bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad L. A. neišvengiamai turi būti taikoma išimtinai pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.
Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Kaltinamojo L. A. gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo, skundžiamos teismo nutarties bei proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam L. A. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą 3 mėnesiams, šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su suėmimo kaip kardomosios priemonės tolesnio taikymo tikslingumu ir proporcingumu, laikėsi nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Kardomoji priemonė – suėmimas, kaip ir bet kuri kita procesinė prievartos priemonė, gali būti taikoma, jei yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kaltinamojo gynėja skunde nekvestionuoja duomenų, leidžiančių spręsti apie galimai L. A. padarytą nusikalstamą veiką, pakankamumo. Juolab kad L. A. kartu su kitu kaltinamuoju A. Š. buvo sulaikyti kraunantys narkotines medžiagas. Tokie duomenys išsamiai nurodyti ankstesnėse teismų, sprendusių suėmimo skyrimo, pratęsimo klausimą L. A.. Dar kartą jų teisėjų kolegija nekartoja.
Kauno apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam L. A. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kardomoji priemonė – suėmimas skiriama ar jos terminas pratęsiamas šiuo pagrindu, atsižvelgiant į įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes (BPK 122 straipsnio 2 dalyje). Pagal EŽTT jurisprudenciją, sprendžiant apie bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojų, turi būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo, ypatingą dėmesį skiriant asmens charakteriui, jo moralei, turimam turtui, ryšiams su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautiniams kontaktams (pvz. EŽTT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Gábor Nagy prieš Vengriją Nr. 2).
Skunde, vertinant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo pagrindo buvimą bei prašant taikyti švelnesnes kardomąsias priemones, akcentuojami L. A. socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. kad L. A. turi Lietuvos Respublikos pilietybę, turi galimybių Lietuvos Respublikoje išsinuomoti būstą, kuriame galėtų gyventi proceso metu, Lietuvoje galėtų vykdyti darbinę veiklą. Šiuos socialinius kaltinamojo ryšius gynėja iš esmės nurodo kaip pakankamus sprendžiant, kad kaltinamasis nebėgs (nesislėps) nuo baudžiamojo persekiojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, galimai turėtų gyvenamąją vietą, darbą bei finansinį aprūpinimą, tačiau šiuo atveju vien šios aplinkybės savaime nepaneigia taikomos kardomosios priemonės tikslingumo.
Spręsdamas klausimą dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo taikymo pagrindo buvimo, apygardos teismas išsamiai ir argumentuotai įvertino visumą reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai sprendė, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, taip vengdamas baudžiamojo proceso. Teisėjų kolegijai sutinkant su tokiomis apygardos teismo išvadomis ir jų kontekste vertinant galimą kaltinamojo L. A. pasislėpimo riziką, pirmiausia paminėtina, kad jis yra kaltinamas, veikdamas organizuota grupe su kitais asmenimis, padaręs labai sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu labai dideliu kiekiu, kiek daugiau nei 17 kg, narkotine medžiaga – kokainu.
Sprendžiant dėl kaltinamojo bėgimo (slėpimosi) tikimybės, svarbią reikšmę įgauna asmens ryšiai užsienio valstybėse, kadangi pabėgimas į užsienio valstybę gali iš esmės apsunkinti ar padaryti neįmanomą bylos nagrinėjimą. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi, kad ryšių užsienyje turėjimas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų aplinkybių (BPK 122 straipsnio 2 dalis), į kurią teismas, svarstydamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimą kaltinamajam (įtariamajam), privalo atsižvelgti ir ją įvertinti. L. A. yra ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Rusijos Federacijos pilietis, Rusijos Federacijoje gyvena jo tėvai ir, kaip pats L. A. Kauno apygardos teisme nurodė, jo būsima žmona. Vertinant kaltinamojo galimybių išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti realumą, svarbūs jo ryšiai su visomis užsienio valstybėmis, o šiuo atveju tokių ryšių buvimas su Rusijos Federacija abejonių nekelia.
Užsienio valstybės pilietis neabejotinai turi didesnes galimybes ir suinteresuotumą pabėgti ir pasislėpti užsienio valstybėje ir taip apsunkinti jo baudžiamąjį persekiojimą ir teisėsaugos institucijų darbą Lietuvos Respublikoje. Svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos Federacija yra priešiška Lietuvai valstybė. 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 buvo denonsuota Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Taigi, šiuo metu Lietuvos Respublikos teisinis bendradarbiavimas su Rusijos Federacija yra praktiškai neįmanomas, todėl kaltinamajam išvykus į savo pilietybės valstybę, būtų apsunkintas ir tolesnis jo baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje.
Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. A. gali bėgti, slėptis nuo teismo dar ir todėl, kad jis yra kaltinamas labai sunkaus, tyčinio nusikaltimo, galimai veikiant organizuotoje grupėje, padarymu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik itin griežtą laisvės atėmimo bausmę. Jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srityje, Sovietske. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis Lietuvos Respublikoje turėtų nekilnojamojo turto ar kitų ilgalaikių turtinių įsipareigojimų, kurių vykdymas būtų neatsiejamai susijęs su jo buvimu Lietuvoje. Griežta sienų kontrolė savaime nepašalina kaltinamojo galimybės išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, per kitas Europos Sąjungos valstybes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje yra pakankamas pagrindas spręsti, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Skundžiamoje nutartyje nurodytas suėmimo taikymo pagrindas, numatytas BK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykęs.
Teismas, skirdamas suėmimą ar pratęsdamas jo terminą, privalo atsižvelgti ir į tai, ar egzistuoja BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytos suėmimo taikymo sąlygos. Pagal BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalis suėmimas gali būti skiriamas: 1) tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis); 2) tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju, Kauno apygardos teismas tinkami įvertino šias suėmimo taikymo sąlygas.
Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, neišvengiamai suvaržo suimto asmens teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose. Suėmimo taikymo pratęsimas gali būti pateisinamas tais atvejais, kai viešasis interesas, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria Konvencijos 5 straipsnyje nustatytą pagarbos asmens laisvei taisyklę (EŽTT sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30210/96). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Tuo tarpu proporcingumo principo laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas, t. y. ar tikslai, kurių siekiant buvo nuspręsta taikyti tokią suvaržymo priemonę, negali būti pasiekti taikant švelnesnes priemones. Atsižvelgus į tai, kiekvieną kartą sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo ar termino pratęsimo klausimą privaloma svarstyti galimybę užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytus kardomųjų priemonių tikslus taikant kitas (švelnesnes už suėmimą) kardomąsias priemones.
Negalima sutikti su kaltinamojo gynėjos skundo teiginiais, kad Kauno apygardos teismas net nesvarstė švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybės ir net neužsiminė apie siūlomą kaltinamojo tėvų užstato 20 000–30 000 Eur sumokėjimą. Apygardos teismas svarstė galimybę ir aptarė švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo tikslingumą. Atskirai pasisakydama dėl užstato taikymo ir jo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato konkretaus užstato dydžio, reikalingo kardomųjų priemonių tikslams pasiekti. Tačiau kuo pavojingesnės nusikalstamos veikos padarymu asmuo yra kaltinamas ir kuo griežtesnė bausmė jam gresia, tuo didesnis turi būti užstatas, kad jis veiktų kaip pakankama garantija BPK 119 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti. Šiuo atveju pritaikius užstatą, kad ir pakankamai didelio dydžio, galimas tik tam tikrų piniginių lėšų (be to – ne paties kaltinamojo, o jo artimųjų), o ne fizinės laisvės netekimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, užstatas nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankama kardomoji priemonė.
Kitos, švelnesnės kardomosios priemonės, taikomos tiek atskirai, tiek kompleksiškai, taip pat nebūtų efektyvios. Kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra yra efektyvi ir daugeliu atvejų gali padėti sumažinti asmens pasislėpimo rizikas, tačiau nagrinėjamoje situacijoje, turint omenyje jau aptartus duomenis ir argumentus, realiai kaltinamojo galimybių pasislėpti nesumažintų, atvirkščiai, sudarytų palankias galimybes jam pasislėpti ir išvengti teisingumo įgyvendinimo. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant kaltinamojo glaudiems ryšiams su Rusijos Federacija, intensyvios priežiūros taikymas, net ir kartu su užstatu ar kitomis kardomosiomis priemonėmis, iš esmės nebūtų pakankamas kardomųjų priemonių tikslams pasiekti. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kitos švelnesnės kardomosios priemonės (pvz. dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje) nebūtų pakankamos baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems tikslams pasiekti, tad negali būti taikomos.
Gynėjos skunde pateikta gausi teismų praktika, pavyzdžiai ir svarstymai dėl skirtų kardomųjų priemonių kitose bylose Kauno apygardos teismo padarytos išvados nepaneigia. Kardomųjų priemonių skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek pareikšto kaltinimo pobūdis, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu kaltinamuoju. Nagrinėjamu atveju, įvertinus inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, paskirto suėmimo trukmę bei kaltinamojo L. A. pasislėpimo riziką, spręstina, kad proporcingumo principas, reikalaujantis išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių tam tikslui pasiekti, nėra pažeistas. Pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. L. A. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė.
Skundžiamos nutarties neteisėta bei nepagrįsta nedaro gynėjos nurodoma aplinkybė, kad joje pasikartoja tam tikri argumentai bei motyvai iš anksčiau priimtų nutarčių, kuriomis L. A. buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai sprendžiant suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo klausimą tam tikri keliami klausimai ir argumentacija sutampa su tais, kurie jau buvo nagrinėti anksčiau, gali būti, jog teismo išvados bus iš esmės panašios. Tačiau tai nereiškia, kad aktualūs duomenys iš naujo neapsvarstyti ir nevertinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašydama palikti galioti skundžiamą nutartį nepakeistą, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas, suplanuoti posėdžiai vyksta pagal grafiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi LITEKO 2 sistemoje duomenis, nustatė, kad iš tiesų posėdžiai suplanuoti intensyviai: 2027 m. suplanuoti trys teismo posėdžiai, iki 2027 m. kovo 23 d., 2026 m. spalio 20 d. posėdyje buvo tenkintas advokato Lino Belevičiaus prašymas kitame posėdyje (2026 m. gruodžio 18 d.) apklausti liudytoją N. Ž., pareigūnus, peržiūrėti vaizdo ir garso įrašus. Pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimas vilkinamas tikrai nėra.
Sutiktina su skundžiamoje nutartyje dėstomu teiginiu, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas L. A. taikoma ne kaip išankstinė bausmė, o siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą tolesniame teisminiame bylos nagrinėjime ir būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti kaltinamojo L. A. gynėjos skundą nėra, Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 21 d. nutartis, kuria kaltinamajam kardomosios priemonės suėmimo terminas buvo pratęstas 3 mėnesiams, paliekama galioti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaltinamojo L. A. (L. A.) gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 21 d. nutartimi kaltinamajam L. A. pratęstą suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. spalio 21 d.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.