Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams G. G. (G. G.), D. G., tretieji asmenys V. G., notarė Raimonda Kundrotienė, antstolė Vida Daugirdienė, dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės pripažinimo ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. K. patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiais: G. G. atsisakymą (nepriėmimą) nuo palikimo, atsiradusį po tėvo V. K. G., mirusio 2023-12-16, mirties ir 2024-03-20 Klaipėdos 5-ojo notaro biuro notarės Raimondos Kundrotienės išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 795, panaikinant jo teisinę registraciją; 2) pripažinti G. G. paveldėjimo teisę į: 1/4 dalį Buto/Patalpos - Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Pastato - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Pastato - Šiltnamio, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalis Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių (šulnys, atliekų duobė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 3) Nukreipti išieškojimą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą 2012-11-23 vykdomąjį raštą Nr. 2-238-777/2011, vykdomojoje byloje Nr. 0004/121/02273 (antstolė Vida Daugirdienė) į G. G. paveldimą turtą: 1/4 dalį Buto/Patalpos - Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Pastato - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Pastato - Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių (šulnys, atliekų duobė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad turi neabejotiną reikalavimo teisę, ją pavirtina priimtas teismo sprendimas ir vykdomojoje byloje Nr. 0004/12/2273 nuo 2012 m. lapkričio 23 d. vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovo G. G.. Atsakovas G. G., atsisakydamas priimti palikimą po tėvo mirties, pažeidė ieškovės teises, nes jis jau turėjo pareigą ieškovei sumokėti skolą. Skolininko veiksmai nebuvo nulemti būtinumo ir vertintini kaip siekimas išvengti skolų išieškojimo. Tam, kad teismas galėtų nukreipti išieškojimą pagal ieškovės finansinius reikalavimus į atsakovo motinai D. G. nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą, turi būti išspręsti atsakovo motinos nuosavybės teisę į ginčo turtą patvirtinančio paveldėjimo teisės liudijimo galiojimo, atsakovo motinos atlikto palikimo priėmimo teisėtumo klausimai. Dėl senaties termino ieškiniui pareikšti nurodė, kad vien tai, jog testamento registre buvo išviešinti duomenys, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė būtent tada turėjo sužinoti faktą, kad atsakovas G. G. nepriėmė po tėvo mirties likusio palikimo. Teigė, kad ieškovės teisė ir galimybė sužinoti apie atsakovo tėvo mirtį bei paveldėjimo procesą negali būti absoliuti ir ribojama.

Atsakovas G. G. prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti ir nurodė, kad vykdymo procesas dėl skolos išieškojimo yra vykdomas nuo 2012 m. lapkričio 23 d., tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog visą šį laiką buvo atliekami kokie nors išieškojimo veiksmai, kad skolos negalima buvo išieškoti iš skolininko G. G. pajamų ir turto jo gyvenamojoje vietoje Ispanijoje. Teigia, kad buvo pamiršęs skolą, manė, kad yra suėjęs vykdymo senaties terminas, todėl ieškovės teiginiai neva atsakovas, atsisakydamas nuo palikimo, buvo nesąžiningas yra niekuo nepagrįsti. G. G. nepriėmė palikimo dėl kitų suprantamų priežasčių: 1) jo nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra Ispanijoje, ir jis šią valstybę laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, todėl jam neaktualios nekilnojamojo turto dalys Lietuvoje; 2) palikimo jis nepriėmė ir dėl moralinių paskatų – paveldimą turtą užgyveno tėvai, todėl jis manė esant sąžininga, jei tėvui priklausančią bendro turto dalį paveldės motina; 3) tuo pačiu motyvu palikimo nepriėmė ir kitas pirmos eilės įpėdinis – atsakovo brolis V. G., todėl, atsakovo nuomone, būtų nesąžininga jam paveldėti daugiau turto brolio sąskaita. Palikimą į tėvui priklausančią bendrai su sutuoktine užgyvento turto dalį priėmus G. G. su V. G., atsakovas paveldėtų tik 3/16 viso turto (CK 5.13 straipsnis), tai visiškai akivaizdu, kad realiai tokios dalies paveldėto turto nebūtų galima parduoti vykdymo procese.

Atsakovė D. G. prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė sutiko, jog ieškovė turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą G. G., tačiau ieškovė nepagrindė kitų sąlygų buvimo. Ieškovė nepateikė antstolio išieškojimo negalimumo akto, patvirtinančio, kad atsakovas tapo nemokus, nors būtent kreditorius turi įrodyti savo teisės pažeidimą. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Teigė, kad CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nurodytos normos netaikytinos, kadangi jose aiškiai kalbama apie dvišalius sandorius ir jų šalis, o palikimo priėmimas, nepriėmimas ar atsisakymas yra vienašalis sandoris, t. y. jam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Taigi atsakovei D. G. palikimui priimti nebuvo ir nereikėjo jokių šalių suderintos valios, atsakovo G. G. palikimo nepriėmimo faktas, jei vertinti jį kaip vienašalį sandorį atsakovei sukėlė teisines pasekmes pagal įstatymą, nei G. G., nei atsakovei D. G. nereikėjo vienas kito sutikimo asmeniniams vienašaliams sandoriams priimti ar nepriimti palikimo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad D. G. buvo nesąžininga. Nesutiko su ieškove, kad G. G. nepriimdamas palikimo, jį iš esmės perleido D. G. ir nurodė, kad jokio dvišalio sandorio dėl turto perleidimo nebuvo, o D. G. jį paveldėjo pagal įstatymą. Teigė, kad atsakovė yra sąžininga turto įgijėją pagal įstatymą ir ieškovė jokių tai paneigiančių įrodymų, be savo klaidingų teisės normų interpretacijų, nepateikė. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra siejamas vien su faktiniu sužinojimu, o siejamas su turėjimu sužinoti. Ieškovė 10 metų nesidomėjo vykdymo procesu, tai parodo jos nerūpestingumą.

Trečiasis asmuo V. G. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis su broliu G. G., nepriimdami palikimo, likusio po tėvo mirties, vykdė priešmirtinę tėvo valią, jog visas turtas atitektų motinai, kad būtų užtikrintas jos socialinis ir turtinis saugumas. Teigė, kad tenkinus ieškinį, būtų pažeistos ir jo teisės, nes jis, būdamas pirmos eilės įpėdiniu, nerealizavo savo teisės priimti palikimą ir jo veiksmai buvo identiški kaip ir brolio G. G., nors jis pats niekam neturėjo jokių skolų. Pažymėjo, kad iš 3/16 turto dalies realiai išieškoti skolos išieškojimo būtų neįmanoma, niekas nepirktų tokios dalies, todėl G. G. palikimo nepriėmimas realaus poveikio skolos grąžinimui neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai 2026 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš ieškovės I. K. atsakovui G. G. (G. G.) priteisė 1 400 Eur jo patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovei D. G. priteisė 1 742 Eur jos patirtų atstovavimo išlaidų, trečiajam asmeniui V. G. priteisė 242 Eur jo patirtų atstovavimo išlaidų.

Teismas konstatavo, kad atsakovas G. G. po palikėjo (atsakovo tėvo) mirties įgijo teisę paveldėti po palikėjo mirties atsiradusio palikimo dalį pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau šios teisės neįgyvendino ir per įstatyme nustatytą terminą palikimo, atsiradusio po tėvo mirties, nepriėmė.

Vertindamas ar yra visos actio Pauliana sąlygos nuginčyti atsakovo G. G. atsisakymą priimti palikimą, ir paveldėjimo teisės liudijimą teismas konstatavo, kad ieškovė turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą G. G. (pirmoji sąlyga).

Teismas nustatė, kad vykdymo procesas vyksta nuo 2012 m. gruodžio 6 d., teismo vertinimu tai rodo, jog faktiškai nuo pat vykdymo proceso pradžios ieškovei buvo žinoma, kad atsakovas gyvena Ispanijoje, tačiau ieškovė nesiėmė jokių priemonių nustatyti ar atsakovas turi turto, ar gauna pajamas Ispanijoje, ar yra galimybė skolą išsiieškoti Ispanijoje.

Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti duomenys iš antstolės apie tai, jog G. G. neturi jokio turto Lietuvoje, kad jis Lietuvoje nedirba, negauna pajamų, įvertinus faktą, jog jis nuo 2006 m. yra išvykęs ir nuolat gyvena bei dirba Ispanijoje, nepatvirtina fakto, kad atsakovas G. G. dėl palikimo atsisakymo tapo visiškai nemokus.

Teismas vertino, kad, nors atsakovo G. G. pateikti duomenys apie jo valdomą įmonę savaime nepatvirtina jo kaip fizinio asmens materialinės padėties, tačiau vis tik tai rodo, kad G. G. yra dirbantis, valdantis pelningą bendrovę, kurios savininkas jis ir yra. Nesant daugiau jokių duomenų apie atsakovo materialinę padėtį, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas priimti palikimą, iš esmės nepablogino savo padėties taip, kad ieškovei visiškai būtų atimta galimybė išsiieškoti skolą iš atsakovo G. G. turto, gaunamų pajamų, todėl teigti, kad vien atsisakydamas priimti palikimą, likusį po tėvo mirties, atsakovas V. G. pažeidė ieškovės, kaip kreditorės interesus, negalima.

Teismas vertino, kad ieškovė, vien įrodinėdama faktą, jog G. G., kuris nuo 2006 m. gyvena Ispanijoje, neturi turto ir negauna pajamų Lietuvoje, ir nepateikdama jokių duomenų, kad bent nuo 2013 m. liepos 3 d., kai buvo gauta informacija apie atsakovo gyvenamąją vietą (nurodytas konkretus gyvenamosios vietos adresas), ėmėsi priemonių nukreipti skolos išieškojimą Ispanijoje, neįrodė, kad ginčijamu sandoriu iš esmės buvo sutrukdyta kreditorei patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Vien tai, kad ieškovei neekonomiška ir nepatogu išieškoti skolą Ispanijoje, o dėl savo patogumo renkasi skolą išieškoti tik iš Lietuvoje esančio turto, pajamų, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl ginčijamo sandorio (palikimo nepriėmimo) buvo pažeistos jos teisės atgauti skolą.

Teismas pažymėjo, kad paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 5.50 ir 5.60 straipsniai) suponuoja tai, jog įpėdinis negali būti įpareigotas priimti palikėjo palikimą. Vadinasi, nepriimdamas palikimo, atsakovas G. G. nepažeidė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Vien tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas G. G. pasinaudojo savo teise nepriimti palikimo, savaime nereiškia, jog naudodamasis šia savo teise atsakovas nepažeidė kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Bet tai įrodyti turi atsakovas.

Teismas vertino, kad iš esmės atsakovo G. G. atsisakymas priimti po tėvo mirties likusį jo palikimą, nepažeidė kreditorės I. K. interesų, nes ieškovė neįrodė, kad G. G. atsisakydamas priimti palikimą iš esmės pablogino savo turtinę padėtį, dėl ko iš likusio turo negalima išieškoti visos skolos. Atsakovo G. G. pateikti duomenys apie valdomą įmonę, duomenys, patvirtinantys, kad jis nuo 2006 m. gyvena ir dirba Ispanijoje, ir ieškovei apie tai buvo žinoma, leidžia teigi, kad atsakovas G. G. įrodė, kad jo atsisakymas priimti palikimą, atsiradusį po tėvo mirties, nepažeidė ieškovės teisių.

Teismas sprendė, kadangi šiuo atveju ginčijamas sandoris – atsisakymas priimti palikimą – buvo neatlygintinis bei vienašalis, šioje byloje atsakovės D. G., asmens, priėmusios palikimą, (ne)sąžiningumas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sandorio negaliojimo aptariamo teisės instituto pagrindu, todėl jis nevertintinas.

Teismas vertino, kad atsakovas G. G. nebuvo vienintelis sūnus, kuris turėjo teisę paveldėti turtą, todėl abiejų sūnų atsisakymas priimti palikimą (jo nepriėmimas) tik patvirtina, jog buvo susitarimas turtą, likusį po tėvo mirties, palikti motinai, kuri ir buvo šį turtą įgijusi bendrosios jungtinė nuosavybės teise su mirusiu sutuoktiniu. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas G. G. nuo 2006 m. kovo 6 d. yra deklaravęs išvykimą į Ispaniją (Gyventojų registro duomenys), leidžia manyti, kad jo interesai įgyti turtą, likusį po tėvo mirties, Lietuvoje, nebuvo prioritetas, juolab, kad jis su tėvais jau negyveno, o tėvais rūpinosi jo brolis V. G., gyvenantis Lietuvoje, tame pačiame mieste kaip tėvai.

Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo G. G. nesąžiningumo ginčo sandorio sudarymo metu, t. y. teigti, jog atsakovo atsisakymo priimti palikimą tikslas buvo būtent kryptingas ir tyčinis siekis išvengti savo turtinių įsipareigojimų vykdymo kreditorei (ieškovei). Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovas G. G. palikimo atsisakė būtent vengdamas prievolės ieškovei.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas atsisakymui nuo palikimo ginčyti, nėra praleistas. Teismas vertino, kad ieškovė apie atsakovo (skolininko) atsisakymą priimti palikimą sužinojo 2025 m. rugpjūčio 13 d., kai iš antstolės gavo siūlymą Nr. S-25-4-40900 kreiptis į teismą dėl neteisėto skolininko neveikimo/atsisakymo nuo palikimo. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi 2025 m. rugpjūčio 20 d. Nors atsakovų atstovai tvirtino, kad ieškovei apie tai turėjo būti žinoma anksčiau, dėl to, kad ji buvo susijusi su G. šeima, tačiau jokių konkrečių duomenų teismui nepateikė. Teismas nesutiko su atsakovų atstovais, kad informacijos išviešinimas Testamentų registre 2024 m. kovo 4 d. turi būti siejamas su ieškovės turėjimu sužinoti apie palikimo atsiradimą bei jo atsisakymo faktą.

I. A. skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovė I. K. (toliau – ir apeliantė) prašo: panaikinti 2026 m. balandžio 22 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-138-1139/2026 ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas; priimti naują įrodymą – 2011-12-29 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas visiškai nevertino, kodėl atsakovas, įrodinėdamas gerą savo turtinę padėtį, neginčydamas iš esmės teismo sprendimo, nuo 2012 metų, po sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, neatsiskaitė su ieškove ir nesumokėjo skolos.

Teismų praktikoje CK 6.66 str. taikymas, kuomet skolininkas atsisako priimti palikimą ir taip pabloginą savo mokumą, galimas ne tik tuomet, kai yra pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai. Teismas nepagrįstai susiaurino šį teisinį reguliavimą ir nepagrįstai apribojo ieškovės galimybes ginti savo pažeistas teises, ginčijant atsakovo vienašalį sandorį – palikimo nepriėmimą. Be to, vykdomieji veiksmai iki šiol atliekami Lietuvoje ir antstolė (trečias asmuo V. D.) vadovavosi CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytomis nuostatomis bei taisyklėmis, o Ispanijos teritorijoje komercine veikla vykdančios įmonės geri finansiniai rezultatai niekaip neįtakoja galimybės nukreipti išieškojimą į minimos įmonės turtą ar akcijas, kuriuos priklauso (galimai) atsakovui.

Atsakovas, net įpareigotas teismo, nepateikė duomenų apie jam asmeniškai priklausantį turtą arba pinigines lėšas ir pajamas, tad daryti išvadas apie tai, kad jo turtinė padėtis yra gera ir atsisakymas nuo palikimo neįtakojo jo mokumo – nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004 (toliau - Reglamentas), tam, kad teismo sprendimas dėl skolos priteisimo būtų patvirtintas kaip Europos vykdomasis raštas, privalo būti įvykdytos kelios pagrindinės sąlygos, viena iš jų - reikalavimo neginčijamumas. Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu skolininkas aiškiai sutiko su skola teismo procese - pripažino ieškinį (Reglamento 3 straipsnio 1 dalies a) papunktis). Tiek šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, tiek nagrinėjant šalių ginčą dėl skolos priteisimo, atsakovas nesutiko su skola ir nepripažino ieškinio. Todėl teismo argumentai, kad G. G. jau nuo 2006 m. gyvena Ispanijoje ir apeliantei tai buvo žinoma nuo 2012 m. gruodžio 6 d., tačiau ji nesiėmė jokių priemonių nustatyti ar atsakovas turi turto, ar gauna pajamas Ispanijoje, ar yra galimybė skolą išsiieškoti Ispanijoje, nieko nepagrįsti.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie jo valdomą įmonę, kuri savo veiklą pradėjo tik 2024 metais. Duomenų apie atsakovo turtinę padėtį – banko indelius, nekilnojamąjį turtą ir kt. nėra pateikta ir atsakovas nesiteikia tai daryti, t.y. jis pats sprendžia dėl įrodymų pakankamumo, o teismas su tokia pozicija sutiko, nors pateikti duomenys niekaip neatskleidžia vykdymo veiksmų galimos sėkmės Ispanijoje. Neaišku, kokia atsakovo finansinė padėtis buvo iki 2024 metų, t. y. prielaidų lygyje teismas plačiai pasisako apie tai, kad ieškovė pati nesiėmė visų būtinų veiksmų skolos išieškojimui.

Atsakovas atsisakė paveldėti turtą ir akivaizdu, kad jo mokumas tiesiogiai susijęs su ginčijamu sandoriu. Priėmus palikimą atsakovas taptų mokus Lietuvoje ir tai sudarytų sąlygas pašalinti kreditorės teisių pažeidimą, nukreipiant išieškojimą į paveldėtą turtą. Tai paneigia teismo argumentą apie tai, jog nepatvirtintas faktas, kad atsakovas G. G. dėl palikimo atsisakymo tapo visiškai nemokus. Ir tai įrodo, kad teismas netinkamai pritaikė teismų formuojamą praktiką, vertinant ginčijamo sandorio įtaką atsakovo mokumui.

Teismo argumentai, kad atsakovas nežinojo apie priverstinį skolos išieškojimą – nepagrįsti ir subjektyvūs, ginami tik skolininko interesai, pažeidžiant šalių teisėtų interesų proporcingumo ir lygybės principus ir išimtinai ginant tik vienos šalies – šiuo atveju atsakovų ir jų pusėje esančio trečiojo asmens – interesus.

Kadangi atsakovas G. G. nebuvo vienintelis sūnus, kuris turėjo teisę paveldėti turtą, todėl abiejų sūnų atsisakymas priimti palikimą (jo nepriėmimas) teismo nepagrįstai vertinamas, kaip teisėtas susitarimas turtą, likusį po tėvo mirties, palikti motinai, kuri ir buvo šį turtą įgijusi bendrosios jungtinės nuosavybės teise su mirusiu sutuoktiniu.

Paveldimą turtą šioje byloje sudaro ne tik būstas, kuriame gyvena atsakovė D. G., bet ir kiti nekilnojamojo turto objektai – keli žemės sklypai, sodo namas, kiti statiniai, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą, jeigu atsakovas nesiteiktų padengti skolos iki išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą.

Atsižvelgiant į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad atsakovo G. G. vienašalio sandorio – atsisakymo priimti palikimą – pripažinimas negaliojančiu sudaro prielaidas ieškovės teisėtus interesus ginti specifiniu būdu, t. y. nukreipti išieškojimą į tą atsakovo paveldimo turto dalį, kurios savo neveikimu jis atsisakė. G. G. įstatymo nustatyta tvarka priėmus tėvo palikimą, kitų įpėdinių paveldimo turto dalis būtų atitinkamai sumažėjusi. Atsakovės D. G. paveldimo turto dalis padidėjo dėl to, kad G. G. neteisėtai ir nesąžiningai atsisakė palikimo, jo nepriimant, todėl jai iš neteisės teisė negali atsirasti. Svarbu ir tai, kad iš Klaipėdos VPK pažymos matyti, jog atsakovei D. G. buvo žinoma apie sūnaus skolą ir ji sakė, kad imsis veiksmų, kad skola būtų gražinta.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas G. G. prašo: atsisakyti priimti apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-238-777/2011; ieškovės I. K. apeliacinį skundą atmesti ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-138-1139/2026 palikti nepakeistą; priteisti atsakovui iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Europos vykdomojo rašto pažymėjimas yra neprivalomas ir tik alternatyvus kreditoriaus pasirinkimui paliktas instrumentas. Pagal Reglamento 805/2004 preambulės 20 konstatuojamąją dalį prašymas suteikti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą kreditoriui yra neprivalomas – vietoj jo kreditorius gali pasirinkti kitą pripažinimo ir vykdymo sistemą. Pagrindinė (bendroji) sistema apeliantei visada buvo ir tebėra prieinama. Nė vienas iš šių reglamentų jokios reikalavimo „neginčytinumo“ sąlygos nenustato – ginčo teisenoje priimti sprendimai, kuriuos atsakovas ginčijo, pripažįstami ir vykdomi kitose valstybėse narėse bendra tvarka. Aplinkybė, ar atsakovas pripažino ieškinį, reikšminga tik Reglamento 805/2004, bet ne Briuselio sistemos reglamentų taikymui. Taigi nuo pat vykdymo proceso pradžios apeliantė turėjo tiesioginį, Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą kelią pateikti teismo sprendimą vykdyti Ispanijos Karalystėje, kurioje atsakovas, kaip apeliantei buvo žinoma vėliausiai nuo Klaipėdos apskrities VPK 2013 m. liepos 3 d. rašto Nr. 30-10-S-489 (jame nurodytas konkretus atsakovo gyvenamosios vietos adresas ir darbovietė), nuolat gyvena ir dirba.

Apeliantės samprotavimai apie tarptautinio išieškojimo brangumą, sudėtingumą ir nepatogumą tik patvirtina sprendimo išvadą: apeliantė sąmoningai pasirinko, jos pačios atstovės žodžiais teismo posėdyje, sau patogų ir ekonomišką būdą. Tačiau actio Pauliana taikymas pagal kasacinio teismo praktiką siejamas su objektyviu negalėjimu patenkinti reikalavimą iš skolininko turto, o ne su kreditoriaus patogumu pasirenkant, iš kokio – skolininko ar su skola nesusijusių trečiųjų asmenų – turto išieškoti. Kreditoriaus pasyvumas ir jo paties pasirinkimai negali būti kompensuojami suvaržant trečiųjų asmenų nuosavybės teises.

Apeliacinio skundo argumentacijos ašis – teiginys, kad atsakovas yra „nemokus Lietuvoje“, todėl, atsisakęs priimti palikimą, „neatkūrė savo mokumo Lietuvoje“ ir taip pažeidė kreditorės teises. Tokios teisinės kategorijos kaip „mokumas Lietuvoje“ nei įstatymas, nei teismų praktika nenustato.

Byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2006 m. kovo 6 d. yra deklaravęs išvykimą į Ispaniją ir ten nuolat gyvena bei dirba (tai patvirtina ir Klaipėdos apskrities VPK 2013 m. liepos 3 d. raštas), o dar nepasibaigus terminui palikimui po tėvo mirties priimti (2024 m. vasario 14 d.) įsteigė bendrovę „VINT-REABIT“, kurios vienintelis savininkas ir administratorius jis yra ir kurios apyvarta sudaro 419 718,68 Eur, o 2025 m. pelnas – 142 879,76 Eur. Pelningos, didelę apyvartą turinčios bendrovės valdymas yra tiesioginis atsakovo turtinės padėties bei pajamų rodiklis. Apeliantė šios išvados jokiais įrodymais nepaneigė.

Apeliacinio skundo priekaištas, kad atsakovas nepateikė visų duomenų apie savo asmeninę turtinę padėtį, reiškia bandymą perkelti apeliantei tenkančią įrodinėjimo pareigą atsakovui, o tai prieštarauja CPK 178 straipsniui ir kasacinio teismo praktikai dėl neigiamų aplinkybių įrodinėjimo.

Sprendimo išvados atitinka nuoseklią apygardų teismų praktiką iš esmės analogiškose bylose: „tokia praktika, kai vaikai nepretenduoja į tėvų palikimą (jo per įstatyme nustatytą terminą nepriima arba jo atsisako), kai vienas iš tėvų pergyvena savo sutuoktinį, nėra neįprasta. Todėl vien paveldėjimo teisės įgyvendinimo savo nuožiūra išraiška – palikimo atsisakymas, nenustačius sąmoningo veikimo, turint aiškią ir apibrėžtą tyčią būtent išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, ir kai palikimo atsisakymas, pagrįstai tikėtina, nulemtas kitų gyvenimiškų aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovą buvus nesąžiningą ginčo sandorio sudarymo metu“.

Apeliantės nurodyta teismų praktika netinkama dėl iš esmės skirtingų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024 buvo konstatuotas objektyvus skolininko negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi – priešingai nei šioje byloje, kurioje atsakovas dirba, valdo pelningą įmonę, o apeliantė net nebandė išieškojimo jo gyvenamosios vietos valstybėje.

Nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad brolių valia atsisakyti palikimo motinos naudai esanti tik „subjektyvūs aiškinimai“, nes nebuvo pateikta rašytinio pareiškimo notarui. Pirma, pati apeliantė remiasi kasacinio teismo išaiškinimu, kad palikimo nepriėmimo būdas pareiškimu notarui ar neveikimu – nėra teisiškai reikšmingas. Antra, įstatymas nereikalauja šeimos narių tarpusavio susitarimo dėl palikimo nepriėmimo įforminti rašytine forma. Trečia, šias aplinkybes nuosekliai patvirtino atsakovė ir trečiasis asmuo, o šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis), vertinama pagal tikimybių pusiausvyros principą kartu su kitais bylos duomenimis. Analogiškose bylose teismai tokią pat išvadą darė ir nesant rašytinio pareiškimo (pvz., Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-316-413/2025, 41–43 punktai).

Apeliacinio skundo reikalavimas priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti negalėtų būti tenkinamas ir dėl pačių ieškinio reikalavimų konstrukcijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K3-121-781/2025 (42 punktas), priimtoje iš esmės analogiškoje byloje dėl skolininko palikimo atsisakymo nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išaiškino, kad atsisakymo priimti palikimą pripažinimas negaliojančiu teisine prasme reikštų, jog palikimo atsisakymo nebuvo, t. y. kad įpėdinis nei priėmė palikimą, nei atsisakė jį priimti; toks vienašalio sandorio panaikinimas neturi įtakos palikimą priėmusio asmens nuosavybės teisei į paveldėtą turtą ir šis turtas savaime netampa skolininko nuosavybe.

Apeliantė neginčijo atsakovės D. G. atlikto palikimo priėmimo teisėtumo, o jos reikalavimas „pripažinti G. G. paveldėjimo teisę“ į 1/4 turto dalį iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti įpėdinį priimti palikimą, kas pagal kasacinio teismo praktiką negalima – veiksnus asmuo turimą paveldėjimo teisę įgyvendina tik savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Be to, reikalaujama pripažinti negaliojančiu visą paveldėjimo teisės liudijimą, nors apeliantė pretenduoja tik į 1/4 dalį turto – likusios paveldėtos dalies teisinis likimas liktų visiškai neapibrėžtas. Šie ieškinio konstrukcijos trūkumai – savarankiškas papildomas pagrindas, dėl kurio apeliacinio skundo reikalavimas ieškinį patenkinti negali būti tenkinamas.

Atsakovas papildomai nurodo nesutinkantis su sprendimo motyvais, kuriais konstatuota, kad apeliantė nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Palikimo priėmimo faktas Testamentų registre išviešintas 2024 m. kovo 4 d., o išieškotojas turi įstatyme įtvirtintą pareigą domėtis vykdymo eiga ir bendradarbiauti su antstoliu (CPK 640 straipsnis). Apeliantė, kaip nustatyta byloje, vykdymo procesu nesidomėjo apskritai, todėl jos turėjimo sužinoti momentas negali būti siejamas išimtinai su antstolės 2025 m. rugpjūčio 13 d. raštu.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė D. G. prašo: atsisakyti priimti apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą; ieškovės I. K. apeliacinį skundą atmesti ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026-04-22 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-138-1139/2026 palikti nepakeistą; priteisti atsakovei iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė yra vienintelė savo mirusio sutuoktinio V. K. G. įpėdinė, įstatymo nustatyta tvarka per įstatymo nustatytą terminą priėmusi palikimą, kurio priėmimo teisėtumo apeliantė neginčija ir neginčijo. Visas ginčo turtas buvo užgyventas atsakovės ir palikėjo santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise: 1/2 dalis turto atsakovei priklauso kaip jos santuokinė dalis (2024 m. kovo 7 d. nuosavybės teisės liudijimas), o palikėjo 1/2 dalį ji paveldėjo pagal įstatymą (CK 5.13 straipsnis).

Apeliantė reikalauja pripažinti negaliojančiu visą Liudijimą, panaikinant jo teisinę registraciją, nors net pagal pačios apeliantės poziciją ji pretenduoja tik į 1/4 dalį turto. Patenkinus tokį reikalavimą, atsakovė netektų nuosavybės dokumento ir į tą paveldėto turto dalį, dėl kurios jokio ginčo nėra, o likusios dalies teisinis likimas liktų visiškai neapibrėžtas.

Apeliantė reikalauja nukreipti išieškojimą į 1/4 (t. y. 4/16) viso turto – daugiau, nei skolininkas apskritai realiai būtų paveldėjęs, atsižvelgiant į tai, kad jo brolis V. G., neturintis jokių skolų, palikimo taip pat nepriėmė ir, kaip patvirtino byloje, priešingu atveju palikimą būtų priėmęs kartu. Skundo tenkinimas atsakovės ir trečiojo asmens interesų sąskaita suteiktų apeliantei daugiau, nei jai galėtų priklausyti net pagal jos pačios ginamą scenarijų, ir pažeistų CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą principą, kad išieškojimas nukreipiamas tik tiek, kiek būtina kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 3 d. rašto Nr. 30-10-S-489 matyti, jog atsakovei buvo žinoma apie sūnaus skolą, ir tuo grindžiamas jos nesąžiningumas. Šis teiginys nepagrįstas: nurodytas įrodymas atsakovės nesąžiningumo – t. y. žinojimo apie konkrečią skolininko prievolę kreditorei ginčijamo sandorio metu – nepatvirtina.

Atsakovė pritaria sprendimo išvadai, kad apeliantė neįrodė atsakovo G. G. nesąžiningumo. Byloje nustatytos aplinkybės – abu palikėjo sūnūs, iš kurių vienas jokių skolų neturi, vienodai nepriėmė palikimo, kad visas tėvų santuokoje užgyventas turtas liktų jį užgyvenusiai motinai, taip įgyvendinant ir palikėjo valią – pagal nuoseklią teismų praktiką nesudaro pagrindo konstatuoti nesąžiningumo.

Apeliantės nurodyta praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024) šiai bylai netaikytina dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių.

Atsakovė pritaria sprendimo išvadai, kad apeliantė neįrodė ir antrosios actio Pauliana sąlygos – kreditorės teisių pažeidimo. Palikimo nepriėmimu skolininko turtas nesumažėjo, jo turtinė padėtis liko nepakitusi, todėl ginčijamas vienašalis sandoris negali būti prilyginamas turto perleidimo sandoriams, nuo kurių kreditorius gina actio Pauliana institutas.

Apeliantės pozicija, kad jai pakanka įrodyti skolininko turto neturėjimą Lietuvoje, nepagrįsta: kreditoriaus teisių pažeidimas siejamas su objektyviu negalėjimu patenkinti reikalavimą iš skolininko turto, o ne su kreditoriaus apsisprendimu netaikyti Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų išieškojimo kitoje valstybėje narėje priemonių.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. G. prašo ieškovės I. K. apeliacinį skundą atmesti ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026-04-22 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-138-1139/2026 palikti nepakeistą, priteisti trečiajam asmeniui iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinio skundo tenkinimas tiesiogiai pažeistų trečiojo asmens, kaip pirmos eilės įpėdinio pagal įstatymą, teises ir teisėtus interesus. Abu broliai palikimo po tėvo mirties nepriėmė bendru sutarimu, vykdydami priešmirtinę tėvo valią, kad visas tėvų santuokoje užgyventas turtas liktų motinai ir taip būtų užtikrintas jos socialinis bei turtinis saugumas. Trečiasis asmuo jokių skolų niekam neturi, tačiau savo paveldėjimo teisės taip pat nerealizavo – tai akivaizdžiai patvirtina, kad abiejų brolių apsisprendimą lėmė šeimos susitarimas ir moralinės paskatos, o ne siekis pakenkti brolio kreditorei. Su broliui priteista skola ir ieškovės reikalais trečiasis asmuo niekada nebuvo ir nėra susijęs – apie šį ginčą sužinojo tik gavęs ieškinį. Įtraukti su skola nesusijusį šeimos narį į svetimų prievolių vykdymą, reikalaujant perdalinti jau įgytą turtą, yra ne tik teisiškai nepagrįsta, bet ir akivaizdžiai neteisinga.

Apeliantė reikalauja pripažinti broliui paveldėjimo teisę į 1/4 dalį viso turto ir į ją nukreipti išieškojimą. Tačiau jeigu abu broliai būtų nusprendę palikimą priimti ir būtų jį priėmę abu, kiekvienam būtų tekę tik po 3/16 viso turto.

Sąžiningai įvykdęs priešmirtinę tėvo valią ir nepretendavęs į palikimą, trečiasis asmuo turėjo teisėtą lūkestį, kad jam priklausanti turto dalis įstatymo nustatyta tvarka atiteks po motinos mirties. Apeliacinio skundo tenkinimas šį lūkestį paneigtų ir sugriautų jau nusistovėjusius, viešame registre išviešintus šeimos turtinius santykius, pažeisdamas teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl pripažinimo negaliojančiais: atsisakymą (nepriėmimą) nuo palikimo ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, paveldėjimo teisės į turtą pripažinimo bei išieškojimo nukreipimą į paveldėtą turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės

Ieškovė turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą G. G., šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti įrodymai: 2012 m. lapkričio 23 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 26 985 Lt skolos, 15 015 Lt valiutos kurso skirtumo, 19 724,27 Lt palūkanų išieškojimo ir 2073,53 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš G. G. ieškovei I. K.. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir 2012 m. lapkričio 23 d. išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas antstoliui vykdyti.

Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 3 d. rašto Nr. 30-10-S-489 nustatyta, kad vykdymo procese 2013 m. birželio 20 d. pagal antstolio patvarkymą buvo paskelbta G. G. paieška, kuri 2013 m. liepos 3 d. nutraukta, nustačius, kad skolininko G. G. gyvenamoji vieta yra Ispanijoje (nurodytas ir konkretus gyvenamosios vietos adresas). Taip pat nurodyta, kad G. G. dirba Ispanijos-Vokietijos bendroje įmonėje. Gyventojų registro duomenimis, atsakovas G. G. nuo 2006 m. kovo 6 d. yra deklaravęs išvykimą į Ispaniją.

Iš 2025 m. rugpjūčio 13 d. pažymos apie priverstinį išieškojimą matyti, kad skola sudaro 26 757 Eur: 12 164,04 - skola, 5 712,54 Eur - palūkanos, 8 249,88 Eur procesinės palūkanos, 600 Eur - bylinėjimosi išlaidos. 2025 m. rugpjūčio 13 d. pažymoje apie priverstinai išieškomą skolą nurodyta, kad skolininkas G. G. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo ir iki šio momento nėra įsigijęs. Areštuotose sąskaitose piniginių lėšų nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 13 d nebuvo gauta.

2025 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė gavo pranešimą iš antstolės Vidos Daugirdienės, kuriuo buvo informuota, kad skolininkas G. G. nedirba, neturi jokio kilnojamo ar nekilnojamo turto, piniginės lėšos iš areštuotu sąskaitų negaunamos. Aiškinantis galimybes nukreipti skolos išieškojimą į skolininkui galimai priklausančias paveldėjimo teises, nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 16 d. mirus skolininko tėvui V. K. G., 2024 m. kovo 20 d. Klaipėdos miesto 5-ajame notaro biure įregistruotas palikimo priėmimo faktas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad mirusiojo (skolininko tėvo) palikimą priėmė skolininko motina D. G.. Testamentų registre taip pat nurodoma, kad registre nėra įregistruotų testatoriaus V. K. G. sudarytų testamentų. 2025 m. liepos 31 d. turto arešto aktu Nr. S-25-4-39295, areštuota skolininko G. G. turtinė teisė į mirusiajam V. K. G. priklausantį turtą. Buvo pasiūlyta kreditorei I. K. kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėto skolininko neveikimo/atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą, kaip numatyta CK 6.66 straipsnyje, 6.67 straipsnyje, 6.68 straipsnyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas G. G. po palikėjo (atsakovo tėvo) mirties įgijo teisę paveldėti po palikėjo mirties atsiradusio palikimo dalį pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau šios teisės neįgyvendino ir per įstatyme nustatytą terminą palikimo, atsiradusio po tėvo mirties, nepriėmė.

Atsakovė D. G. paveldėjo sutuoktinio V. K. G. turtą (2024-03-20 5-ojo notarų biuro notarės Raimondos Kundrotienės išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas; Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad Liudijimas įregistruotas 2024-03-20).

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Klaipėdos apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo G. G. ir prašo jį priimti kaip naują įrodymą. Nurodo, kad šiuo dokumentu siekia paneigti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl galimybės vykdyti išieškojimą Ispanijoje, kadangi atsakovas nepripažino jam pareikšto reikalavimo. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio įrodymo nepriimti, teigdama, kad išieškojimo Ispanijoje klausimas buvo keliamas jau pirmosios instancijos teisme, todėl dokumentas galėjo būti pateiktas anksčiau.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovui G. G. ir jos pagrindas pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčijami, o išieškojimo Ispanijoje galimybės klausimas buvo nagrinėjamas dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliantė turėjo galimybę pateikti nurodytą teismo sprendimą anksčiau, o aplinkybių, patvirtinančių, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nenustatyta. Be to, pats skolos priteisimo faktas byloje neginčijamas, o pateikiamas dokumentas nėra būtinas sprendžiant dėl kreditorės teisių pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliantės prašymo priimti naują įrodymą netenkina (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę pareikšti actio Pauliana ieškinį per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant ieškinio senaties termino pradžią vertinamas ne tik faktinis kreditoriaus sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas, bet ir tai, kada jis, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, objektyviai galėjo ir turėjo apie jį sužinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023 32 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė apie atsakovo G. G. palikimo nepriėmimą sužinojo 2025 m. rugpjūčio 13 d. iš antstolės pranešimo, o ieškinį pareiškė 2025 m. rugpjūčio 20 d. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ieškovė daugiau kaip dešimtmetį nesidomėjo vykdymo procesu, todėl apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, juolab kad palikimo priėmimo faktas Testamentų registre išviešintas 2024 m. kovo 4 d.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Vien palikimo priėmimo fakto išviešinimas Testamentų registre 2024 m. kovo 4 d. savaime nepatvirtina, kad ieškovė tuo metu sužinojo arba, veikdama rūpestingai ir apdairiai, turėjo sužinoti apie atsakovo G. G. palikimo nepriėmimą ir dėl to galimą savo teisių pažeidimą. Nors išieškotojas turi pareigą domėtis vykdymo proceso eiga ir bendradarbiauti su antstoliu (CPK 640 straipsnis), ši pareiga savaime nereiškia prievolės nuolat tikrinti skolininko šeimos narių paveldėjimo duomenis. Byloje nenustatyta konkrečių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ieškovė apie ginčijamą neveikimą objektyviai galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau nei iš 2025 m. rugpjūčio 13 d. antstolės pranešimo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl ieškovės galiojančios reikalavimo teisės

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų yra neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė skolininkui. Šiuo teisių gynimo būdu kreditorius gali naudotis nuo reikalavimo teisės atsiradimo iki visiško prievolės įvykdymo arba jos pasibaigimo kitais įstatyme nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovui G. G. yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurio pagrindu 2012 m. lapkričio 23 d. išduotas vykdomasis raštas ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės reikalavimo teisės egzistavimo ir galiojimo. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti. Taigi pirmoji būtinoji actio Pauliana taikymo sąlyga – neabejotina ir galiojanti kreditorės reikalavimo teisė – nagrinėjamu atveju yra nustatyta.

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriaus teisės pažeidžiamos, kai dėl ginčijamo sandorio skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti nebūtina nustatyti visiško skolininko nemokumo – pakanka įrodyti, kad dėl ginčijamo veiksmo iš esmės sumažėjo galimybės patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš skolininko turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo, nes atsakovas G. G. gyvena ir dirba Ispanijoje, valdo ten veikiančią bendrovę, o ieškovė nesiėmė priemonių išieškojimui šioje valstybėje inicijuoti. Apeliantė su tokia išvada nesutinka, nurodydama, kad skola neišieškota nuo 2012 m., atsakovas G. G. jos nemoka, o bendrovės finansiniai rodikliai neįrodo jo asmeninio mokumo. Apeliantės teigimu, byloje nėra duomenų apie skolininko asmeninį turtą ir pajamas, todėl teismo išvada dėl galimybės išieškoti skolą Ispanijoje grindžiama prielaidomis.

Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams, jog byloje nepakanka duomenų išvadai apie atsakovo G. G. galimybę patenkinti ieškovės reikalavimą iš kito turto pagrįsti. Nustatyta, kad išieškojimas vykdomas nuo 2012 m., tačiau reikalavimas iki šiol neįvykdytas, o Lietuvoje nenustatyta skolininko turto ar pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą. Atsakovas G. G. pateikė duomenis apie jam priklausančią Ispanijoje veikiančią bendrovę, kurios apyvarta sudarė 419 718,68 Eur, o 2025 m. pelnas – 142 879,76 Eur, tačiau nepateikė duomenų apie savo asmenines pajamas, pinigines lėšas ar kitą turtą. Nors atsakovui G. G. priklausančios bendrovės akcijos yra jo turtas, byloje nėra duomenų apie jų vertę ir realias galimybes iš jų patenkinti ieškovės reikalavimą. Bendrovės apyvarta ir pelnas savaime nėra jos dalyvio pajamos, be to, 2025 m. finansiniai rezultatai tiesiogiai nepatvirtina atsakovo turtinės padėties palikimo nepriėmimo metu. Šių aplinkybių vertinimas nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo atsakovui (CPK 178 straipsnis), tačiau jo pateikti duomenys nepakankami išvadai, kad jis turėjo pakankamai realizuotino turto prievolei įvykdyti. Nors ieškovė turėjo teisines galimybes siekti sprendimo vykdymo Ispanijoje ir jomis nepasinaudojo, pati tokia galimybė neįrodo, kad išieškojimas ten būtų rezultatyvus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas G. G., teigdamas turintis pakankamai turto ir pajamų, iš kurių galėtų būti patenkintas ieškovės reikalavimas, nepaaiškino, kodėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta prievolė daugiau kaip dešimtmetį lieka neįvykdyta. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog palikimo nepriėmimas nepažeidė ieškovės teisių, nėra pagrįsta nustatytų aplinkybių visuma.

Atsakovui G. G. nepriėmus po tėvo mirties atsiradusio palikimo, jis neįgijo jam galėjusios atitekti paveldimo turto dalies, į kurią galėjo būti nukreiptas apeliantės išieškojimas. Atsižvelgdama į ilgalaikį prievolės nevykdymą ir nesant pakankamų duomenų apie kitą skolininko turtą, teisėjų kolegija sprendžia, jog palikimo nepriėmimas iš esmės sumažino ieškovės galimybes patenkinti savo reikalavimą. Taigi kreditorės teisių pažeidimas šiuo atveju pasireiškė ne vien ilgalaikiu prievolės nevykdymu, bet ir tuo, kad dėl atsakovo G. G. palikimo nepriėmimo neatsirado konkreti galimybė nukreipti išieškojimą į jam pagal įstatymą galėjusią atitekti nekilnojamojo turto dalį. Tokia išvada atitinka ir teismų praktikoje pripažįstamą galimybę taikyti actio Pauliana skolininko palikimo nepriėmimui ar atsisakymui, kai dėl to pažeidžiami kreditoriaus interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024). Taigi CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditorės teisių pažeidimo sąlyga yra įrodyta.

Dėl sandorio sudarymo (ne)privalomumo ir skolininko nesąžiningumo

Kita būtina actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį nebuvimas; tokia prievolė gali kilti iš įstatymo, teismo sprendimo ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Nors pagal CK 5.50 straipsnį įpėdinis turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl palikimo priėmimo, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis sąžiningumo principo ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Kadangi atsakovas G. G. neturėjo įstatyme ar kitu pagrindu nustatytos pareigos nepriimti palikimo, ginčijamo neveikimo neprivalomumo sąlyga laikytina nustatyta.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį skolininko nesąžiningumas nustatomas, kai jis žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant nesąžiningumą atsižvelgiama į ginčijamo veiksmo pobūdį, jo atlikimo metu buvusias aplinkybes ir skolininko siektus tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Kadangi šiuo atveju ginčijamas neatlygintinis vienašalis veiksmas, atsakovės 2, kuriai atiteko palikimas, sąžiningumas nėra būtina actio Pauliana taikymo sąlyga (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024).

Pirmosios instancijos teismas atsakovo G. G. nesąžiningumo nenustatė, atsižvelgęs į tai, kad abu palikėjo sūnūs nepriėmė palikimo siekdami, jog paveldimas turtas atitektų jų motinai, o atsakovas G. G. nuo 2006 m. gyvena Ispanijoje. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Atsakovės D. G. ir trečiojo asmens paaiškinimai apie šeimos narių apsisprendimą palikti turtą motinai yra reikšmingi vertinant palikimo nepriėmimo motyvus, tačiau net ir pripažinus tokį apsisprendimą, jis savaime nepaneigia atsakovo G. G. nesąžiningumo kreditorės atžvilgiu. Atsakovas G. G. atsiliepime į ieškinį nurodė buvęs pamiršęs skolą ir manęs, kad vykdymo senaties terminas pasibaigęs, taigi neneigė žinojęs apie prievolę. Jo subjektyvus įsitikinimas dėl senaties nereiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta prievolė buvo pasibaigusi.

Nurodytų išvadų nekeičia atsakovų nurodomos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1696-854/2022 ir Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-316-413/2025. Jose pripažinta, kad vaikų apsisprendimas palikti paveldimą turtą pergyvenusiam sutuoktiniui savaime neįrodo nesąžiningumo, tačiau toks apsisprendimas vertintinas pagal konkrečias bylos aplinkybes. Šioje byloje nustatyta ilgą laiką neįvykdyta atsakovo G. G. prievolė ir nepakankami duomenys apie kitą turtą, iš kurio kreditorės reikalavimas galėtų būti patenkintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024 pateikti išaiškinimai dėl galimybės ginčyti skolininko palikimo nepriėmimą išlieka reikšmingi, nors šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas G. G. žinojo arba turėjo žinoti, jog palikimo nepriėmimu pažeidžia kreditorės interesus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl atsakovo G. G. palikimo nepriėmimo, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai atmetė ieškinį. Vis dėlto, nustačius pagrindą ginti ieškovės teises, būtina įvertinti tokio gynimo apimtį, atsižvelgiant į atsakovui G. G. galėjusią atitekti paveldimo turto dalį ir kitų įpėdinių savarankiškas teises.

Dėl ieškinio tenkinimo apimties ir paveldimo turto dalių nustatymo

CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina jo teisių pažeidimui pašalinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įpėdiniui piktnaudžiaujant teise nepriimti palikimo ir taip pažeidžiant kreditoriaus interesus, jo reikalavimas gali būti tenkinamas nukreipiant išieškojimą į turtą, kuris dėl tokio elgesio perėjo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-122-330/2024 (57–61 punktai), spręsdamas dėl skolininko atsisakymo priimti palikimą padarinių, išaiškino, kad skolininkui negali būti priskiriamos kitų įpėdinių nepriimtos palikimo dalys. Priešingu atveju išieškojimas galėtų būti nukreiptas ir į turtą, kuris skolininkui pagal įstatymą nebūtų tekęs, o ginčijamo vienašalio sandorio negaliojimo padariniai būtų pritaikyti jo nesudariusiems asmenims. Toks teisių gynimo būdas neatitiktų CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus teisių gynimo proporcingumo principo.

Nagrinėjamu atveju po palikėjo mirties teisę paveldėti pagal įstatymą turėjo jo sutuoktinė – atsakovė D. G. – ir du sūnūs: atsakovas G. G. bei trečiasis asmuo V. G.. Nors abu sūnūs palikimo nepriėmė, byloje ginčijamas tik atsakovo G. G. neveikimas. Trečiasis asmuo nėra ieškovės skolininkas, o jo apsisprendimas nepriimti palikimo nėra šios bylos ginčo dalykas. Todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui G. G. priskirti ir jo broliui galėjusios atitekti paveldimo turto dalies. Šios dalies likimas negali būti keičiamas vien dėl atsakovo G. G. kreditorės pareikšto ieškinio.

Byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo palikėjo ir atsakovės D. G. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl palikimą sudarė palikėjui priklausiusi 1/2 šio turto dalis. Pagal CK 5.13 straipsnį palikėją pergyvenusiai sutuoktinei, paveldinčiai kartu su dviem pirmos eilės įpėdiniais, tektų 1/4 palikimo, o kiekvienam sūnui – po 3/8 palikimo. Vadinasi, atsakovui G. G. pagal įstatymą būtų tekusios 3/8 palikėjo turto dalies, t. y. 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto. Tokia pat dalis būtų tekusi jo broliui, tačiau pastarojo palikimo nepriėmimas šioje byloje neginčijamas.

Taigi, ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovui G. G. paveldėjimo teisę į 1/4 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto ir nukreipti išieškojimą į tokią turto dalį viršija atsakovui G. G. pagal įstatymą galėjusią atitekti dalį. Atsižvelgdama į CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytas sandorio negaliojimo padarinių ribas ir būtinybę apsaugoti kito įpėdinio savarankiškas teises, teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditorės reikalavimas šiuo aspektu gali būti tenkinamas tik dėl 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalies.

Sprendžiant dėl ieškovės teisių gynimo būdo ir pareikštų reikalavimų tenkinimo apimties, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025 pateiktus išaiškinimus. Kasacinis teismas nurodė, kad palikimo atsisakymo pripažinimas negaliojančiu savaime nesukelia nuosavybės teisės į paveldėtą turtą perėjimo palikimo atsisakiusiam įpėdiniui. Todėl, siekiant nukreipti išieškojimą į kitam įpėdiniui nuosavybės teise priklausantį paveldėtą turtą, turi būti išspręsti šio įpėdinio palikimo priėmimo teisėtumo, paveldėjimo teisės liudijimo galiojimo ir nuosavybės teisės į ginčo turtą klausimai (nutarties 41–43 punktai).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ne tik reikalavimą pripažinti atsakovo G. G. palikimo nepriėmimą negaliojančiu, bet ir reikalavimus pripažinti negaliojančiu atsakovei D. G. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, panaikinti jo teisinę registraciją, pripažinti atsakovui G. G. paveldėjimo teisę į ginčo turtą bei nukreipti į jį išieškojimą. Taigi, priešingai nei minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, ieškovė šioje byloje yra pareiškusi reikalavimus, kuriais siekiama pakeisti paveldėjimo teisės liudijimu patvirtintą turto priklausomybę ir sudaryti teisinį pagrindą išieškojimui iš skolininkui tenkančios turto dalies. Vis dėlto šių reikalavimų tenkinimo apimtis turi būti nustatoma atsižvelgiant į atsakovui G. G. pagal įstatymą galėjusią atitekti paveldimo turto dalį ir kitų įpėdinių teises.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės D. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad viso 2024 m. kovo 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiu būtų neproporcingas ieškovės teisių gynimo būdas. Nors šiuo liudijimu atsakovei D. G. patvirtintos paveldėjimo teisės į visą palikėjo turtą, atsakovui G. G., jeigu abu palikėjo sūnūs būtų priėmę palikimą, būtų tekusios tik 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalys. Vertindama atsakovės D. G. argumentus dėl jos teisėtų lūkesčių, nuosavybės teisių apsaugos ir aplinkybės, kad vienas iš ginčo objektų yra vienintelis jos gyvenamasis būstas, teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės yra reikšmingos nustatant kreditorės teisių gynimo apimtį, tačiau savaime nepaneigia pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį. Atsakovės D. G. teisėti interesai turi būti derinami su ieškovės teise į įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinto reikalavimo patenkinimą. Todėl nėra pagrindo panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą visa apimtimi ir paneigti atsakovės D. G. teises į tą turto dalį, kuri nebūtų tekusi atsakovui G. G.. Atsižvelgiant į CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytas sandorio negaliojimo padarinių ribas, paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas negaliojančiu tik tiek, kiek juo atsakovei D. G. patvirtintos paveldėjimo teisės į atsakovui G. G. galėjusią atitekti 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalį.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu visą 2024 m. kovo 20 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, panaikinti jo teisinę registraciją ir pripažinti atsakovui G. G. paveldėjimo teisę į 1/4 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalį. Nustačius, kad atsakovui G. G. pagal įstatymą būtų tekusios tik 3/16 kiekvieno šio turto objekto dalys, pareikšti reikalavimai tenkintini mažesne, nei prašoma, apimtimi. Taigi paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas negaliojančiu tik dėl atsakovui G. G. galėjusios atitekti 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalies, atitinkama apimtimi panaikinant jo teisinę registraciją ir pripažįstant atsakovui G. G. paveldėjimo teisę į šias turto dalis.

Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo G. G. argumentus dėl atsakovės D. G. palikimo priėmimo teisėtumo, pažymi, kad byloje nėra ginčijama pati atsakovės D. G. teisė priimti palikimą. Tačiau tai nepaneigia galimybės CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinti jos palikimo priėmimo sukeltus teisinius padarinius ieškovės atžvilgiu. Nustačius, kad atsakovo G. G. palikimo nepriėmimas pažeidė kreditorės teises, šių teisių gynimas gali būti užtikrinamas apribojant atsakovės D. G. įgytų paveldėjimo teisių padarinius tik ta apimtimi, kuri būtina kreditorės reikalavimui patenkinti. Todėl dalinis paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimas negaliojančiu nepaneigia atsakovės D. G. palikimo priėmimo visa apimtimi ir nekeičia jos teisių į tą turto dalį, kuri nebūtų tekusi atsakovui G. G..

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 5.50 straipsnį palikimui įgyti būtinas jo priėmimas, todėl vien atsakovo G. G. palikimo nepriėmimo pripažinimas negaliojančiu savaime nesukelia nuosavybės teisės į paveldimą turtą įgijimo padarinių. Vis dėlto nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė tarpusavyje susijusius reikalavimus ne tik dėl palikimo nepriėmimo, bet ir dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalinio negaliojimo, jo teisinės registracijos panaikinimo, atsakovo G. G. paveldėjimo teisės pripažinimo bei išieškojimo nukreipimo į šį turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apsiribojus vien palikimo nepriėmimo pripažinimu negaliojančiu, kreditorės teisių gynimas liktų neveiksmingas, nes galimybė nukreipti išieškojimą į paveldimą turtą ir toliau priklausytų nuo skolininko valios. Atsižvelgdama į pareikštų reikalavimų visumą, CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą santykinį kreditorės teisių gynimo pobūdį ir būtinybę apsaugoti kitų įpėdinių teises, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti atsakovui G. G. paveldėjimo teisę į 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalį ir leisti nukreipti į šias dalis išieškojimą ieškovės reikalavimui patenkinti.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir taikęs CK 6.66 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo ginti ieškovės teisių actio Pauliana instituto pagrindu. Nustačius šio instituto taikymo sąlygas, atsakovo G. G. palikimo nepriėmimas pripažintinas negaliojančiu ieškovės atžvilgiu, o su tuo susiję reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo, jo teisinės registracijos, paveldėjimo teisės pripažinimo ir išieškojimo nukreipimo tenkintini iš dalies, neviršijant atsakovui G. G. pagal įstatymą galėjusios atitekti 3/16 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalies. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies, todėl perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės reikalavimai dėl atsakovo G. G. palikimo nepriėmimo pripažinimo negaliojančiu tenkinami, tačiau reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, jo teisinės registracijos panaikinimo, paveldėjimo teisės pripažinimo ir išieškojimo nukreipimo į paveldimą turtą tenkinami mažesne, nei prašoma, apimtimi – dėl 3/16, o ne 1/4 kiekvieno ginčo nekilnojamojo turto objekto dalies. Atsižvelgdama į pareikštų reikalavimų tarpusavio ryšį ir jų tenkinimo apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad patenkinta 75 proc. ieškinio reikalavimų, o 25 proc. atmesta. Todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 ir 5 dalimis, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai: ieškovei atlygintina 75 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovams – 25 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 1 402 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 800 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 602 Eur žyminis mokestis. Nors ieškovė už ieškinį buvo sumokėjusi 803 Eur žyminio mokesčio, 201 Eur permoka 2026 m. gegužės 27 d. teismo nutartimi įskaityta kaip žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis. Atsakovas G. G. patyrė 1 400 Eur, atsakovė D. G. – 1 742 Eur, o trečiasis asmuo V. G. – 242 Eur atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovams ir trečiajam asmeniui priteisė visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 75 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei atlygintina 75 proc. jos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 051,50 Eur (1 402 Eur × 75 proc.). Kadangi ieškinys pareikštas abiem atsakovams, ši suma paskirstytina jiems lygiomis dalimis, iš atsakovo G. G. ir atsakovės D. G. ieškovei priteisiant po 525,75 Eur.

Atsakovui G. G. atlygintina 25 proc. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 350 Eur (1 400 Eur × 25 proc.), o atsakovei D. G. – 435,50 Eur (1 742 Eur × 25 proc.). Šios sumos priteistinos iš ieškovės.

Trečiasis asmuo V. G. patyrė 242 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi jis dalyvavo byloje atsakovų pusėje ir palaikė poziciją dėl ieškinio atmetimo, tačiau ieškinys tenkinamas iš dalies, jo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į bylos baigtį ir trečiojo asmens procesinį suinteresuotumą. Taikant tą pačią 25 proc. proporciją, iš ieškovės trečiajam asmeniui priteistina 60,50 Eur (242 Eur × 25 proc.).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė apeliantė patyrė 1002 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šią sumą sudaro: 401 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir 201 Eur už ieškinį permokėto žyminio mokesčio dalis, 2026 m. gegužės 27 d. teismo nutartimi įskaityta kaip žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis bei 400 Eur atstovavimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.. Atsakovas G. G. patyrė 700 Eur, atsakovė G. G. – 1 210 Eur, o trečiasis asmuo – 363 Eur išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas 75 proc., ieškovei atlygintina 75 proc. apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 751,50 Eur (1002 × 75 proc.). Ši suma paskirstytina atsakovams lygiomis dalimis, iš atsakovo G. G. ir atsakovės D. G. ieškovei priteisiant po 375,75 Eur.

Atsakovui G. G. atlygintina 25 proc. jo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 175 Eur (700 Eur × 25 proc.), o atsakovei 2 – 302,50 Eur (1 210 Eur × 25 proc.). Šios sumos priteistinos iš ieškovės.

Trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 363 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi jis dalyvavo byloje atsakovų pusėje ir palaikė poziciją dėl apeliacinio skundo atmetimo, tačiau apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, taikant 25 proc. proporciją, iš ieškovės trečiajam asmeniui priteistina 90,75 Eur (363 Eur × 25 proc.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies:

Pripažinti negaliojančiu ieškovės I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atsakovo G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsisakymą (nepriėmimą) nuo palikimo, atsiradusį po tėvo V. K. G., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2023-12-16, mirties.

Pripažinti iš dalies negaliojančiu Klaipėdos 5-ojo notaro biuro notarės Raimondos Kundrotienės 2024 m. kovo 20 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 795, kuriuo atsakovei D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) patvirtintos paveldėjimo teisės į palikėjo turtą, – tiek, kiek šiuo liudijimu atsakovei D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) patvirtintos paveldėjimo teisės į 3/16 kiekvieno toliau nurodyto nekilnojamojo turto objekto dalies:

3/16 dalies Buto/Patalpos - Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių (šulnys, atliekų duobė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Panaikinti 2024 m. kovo 20 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 795, pagrindu atliktą atsakovės D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl 3/16 kiekvieno pirmiau nurodyto nekilnojamojo turto objekto dalies.

Pripažinti atsakovui G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisę į 3/16 nekilnojamojo turto objekto dalies, atsiradusią po jo tėvo V. K. G., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2023-12-16, mirties:

3/16 dalies Buto/Patalpos - Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių (šulnys, atliekų duobė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Leisti nukreipti išieškojimą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą 2012-11-23 vykdomąjį raštą Nr. 2-238-777/2011, vykdomojoje byloje Nr. 0004/121/02273 (antstolė Vida Daugirdienė) į G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) paveldimą turtą:

3/16 dalies Buto/Patalpos - Buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).;

3/16 dalies Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Pastato - Šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3/16 dalies Kitų inžinerinių statinių - Kiemo statinių (šulnys, atliekų duobė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei I. K. iš atsakovo G. G. ir atsakovės D. G. po 525,75 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus 75 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės I. K. atsakovui G. G. 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų), atsakovei D. G. 435,50 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus 50 ct), trečiajam asmeniui V. G. 60,50 Eur (šešiasdešimt eurų 50 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovei I. K. iš atsakovo G. G. ir atsakovės D. G. po 375,75 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir 75 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės I. K. atsakovui G. G. 175,00 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus), atsakovei D. G. 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct), trečiajam asmeniui V. G. 90,75 Eur (devyniasdešimt eurų 75 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.