Panevėžio apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-773-544/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31715-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.4; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAŽAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2245-1171/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAŽAI“ ieškinį atsakovei M. G. dėl Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 14 d. sprendimo panaikinimo ir atsakovės M. G. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „DAŽAI“ dėl netesybų priteisimo.Teismasnustatė:1.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.Ginčo esmėIeškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DAŽAI“ (toliau – ir ieškovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei M. G. (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 14 d. sprendimą priteisti 3871,53 Eur netesybų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad nesutinka su skundžiamu Darbo ginčų komisijos sprendimu. Paaiškino, kad atsakovė iki 2025 m. kovo 31 d. dirbo ieškovės įmonėje vyr. buhaltere. Pablogėjus ieškovės finansinei padėčiai, atsakovė buvo atleista iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šalys susitarė, jog 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio 2 299 Eur, atskaičius mokesčius, kompensacija atsakovei bus išmokama vėliau, o už šią kompensaciją atsakovė atidirbs įmonėje dar du mėnesius. Atsakovė turėjo prieigą prie ieškovės bankų sąskaitų, tvarkė ieškovės finansinę apskaitą, sau ir kitam darbuotojui pervesdavo darbo užmokestį. Pagal pačios atsakovės parengtus dokumentus atsakovei 2025 m. gegužės 12 d., birželio 10 d., liepos 9 pavedimais buvo pervesta 2 160 Eur.Atsakovės pareiga buvo apskaičiuoti ir pervesti jai priklausantį darbo užmokestį ir išeitinę išmoką, tačiau ji dėl savo pačios kaltės šios pareigos neįvykdė, persivedė tik dalį išeitinės išmokos ir neinformavo darbdavio, kad yra likęs neišmokėtas 139 Eur išeitinės išmokos likutis, apie kurį sužinojo tik 2025 m. rugsėjo 16 d., kada atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ir nedelsiant 2025 m. rugsėjo 25 d. jį atsakovei sumokėjo. Kadangi dalis išeitinės išmokos buvo pavėluotai sumokėta dėl pačios atsakovės neveikimo ir savo darbo pareigų nevykdymo, vertina, kad ieškovė iš viso neturi pareigos mokėti netesybas, kadangi iš ieškovės pusės nebuvo nepagrįsto delsimo ar apskritai kaltės. Nesutinka su Darbo ginčų komisijos nustatytu 3 871,53 Eur netesybų dydžiu, nes šalys buvo sutarusios dėl vėlesnio atsiskaitymo, ką pripažino ir komisija šiuo pagrindu atnaujindama ieškovei praleistą terminą kreiptis dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Darbo ginčų komisija, nevertinusi susitarimo aplinkybių bei pačios atsakovės kaltės, priskaičiavo neadekvačią 3 871,53 Eur, beveik 30 kartų didesnę sumą už vertintą kaip uždelstą 139 Eur neišmokėjimą, kas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nesuderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais. Darbo ginčų komisija darbo ginčą išnagrinėjo aplaidžiai, nevertino aplinkybės, kad atsakovė nenurodė nei vienos svarbios priežasties, dėl kurios ji praleido DK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą kreiptis į komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės. Atsakovė su ieškiniu nesutiko prašė jį atmesti, priteisti iš UAB „DAŽAI“ 4 272,28 Eur netesybų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie prastą įmonės finansinę padėtį ieškovė žinojo anksčiau. Atsakovė paprašė, kad ją atleistų pagal DK 57 straipsnio 1 dalį, jog ji galėtų registruotis Užimtumo tarnyboje. Kadangi atleidžiant iš darbo pagal minėtą straipsnį turi būti išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, šalys žodžiu susitarė, kad atsakovė atidirbs tiek mėnesių, kad pasidengtų išeitinė kompensacija (3800 Eur įskaitant mokesčius), mokant po 900 Eur per mėnesį, kas atitinka 4,2 mėnesio, o 2025 m. rugsėjo – spalio mėnesiais su atsakove bus pasirašyta nauja sutartis, leidžianti jai dirbti pagal individualios veiklos pažymą. Atsakovė nurodytą laikotarpį realiai vykdė visas apskaitos tvarkymo funkcijas ir dar papildomai mokė įmonės vadovo anūką buhalterijos, t. y. faktiškai 4,5 mėnesio dirbo įmonėje be jokio užmokesčio už dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją, kuri ir taip privalėjo būti išmokėta pagal teisės normas. Tačiau ieškovės vadovas pažado neištesėjo ir sutarties dėl apskaitos paslaugų teikimo pagal individualios veiklos pažymą2025 m. rugsėjo – spalio mėnesiais nepasirašė ir pradėjo nepagrįstai ją kaltinti įmonės lėšų iššvaistymu, kas sukėlė stresą, nerimą, neigiamus išgyvenimus. Ieškovė apie darbo sutarties pasibaigimą atsakovei pranešė 2025 m. sausio 31 d. pranešimu apie darbo sutarties nutraukimą (prieš du mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo), pažeisdama DK 57 straipsnio 7 dalį, nes ji viena globoja mirusios sesers 13 metų sūnų ir ieškovė apie tai žinojo. Ieškovė su ją privalėjo atsiskaityti jo atleidimo dieną, tačiau atsakovė tik 2025 m. balandžio 10 d. jai sumokėjo 1 214,42 Eur už kovo mėnesį vienašališku ieškovės vadovo sprendimu. Susitarimo, kad 2 299 Eur (atskaičius mokesčius) išeitinė išmoka bus išmokama vėliau, nebuvo, ir tai patvirtina 2025 m. sausio 31 d. pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą. Vertina, kad ji, kaip darbuotoja, neprivalėjo prašyti išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją, nes tai buvo darbdavio pareiga pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, ir jis 2 299,00 Eur kompensaciją turėjo jai išmokėti atleidimo dieną (2025 m. kovo 31 d). Paaiškino, kad ji neturėjo prisijungimo prie ieškovės banko paskyros ir negalėjo atlikti sau jokių mokėjimų, nes jos prieigą prie įmonės atsiskaitomosios sąskaitos asmeniškai pats įmonės vadovas panaikino dar 2025 m. kovo 10 d.. Netgi jeigu atsakovė būtų rengusi mokėjimo nurodymus, ji neturėjo jokios teisės atlikti mokėjimų įmonės vardu, nes juos atlikdavo įmonės vadovas. . Ieškovės vadovas žinojo, kad su darbuotoju turi būti atsiskaitoma paskutinę jo darbo dieną, tačiau pirmą išeitinės kompensacijos dalį 720 Eur sumokėjo tik 2025 m. gegužės 12 d. po to, kai ji pati apie tai darbdaviui priminė, antrą dalį 720 Eur tik 2025 m. birželio 10 d., trečią dalį 720 Eur - tik 2025 m. liepos 9 d.. Ieškovė pati turėjo žinoti ir matyti, kad dalis (139 Eur) išeitinės kompensacijos jai liko nesumokėta. Po 2025 m. gegužės mėnesio jos priminimo apie neišmokėtą kompensaciją ir paprašius sumokėti ją visą, kilo įmonės vadovo pasipiktinimas, todėl ji, ateityje tikėdamasi dirbti pagal individualios veiklos pažymą, daugiau nedrįso nieko įmonės vadovui priminti. Kadangi, minėta, jai priklausanti 2299,00 Eur išeitinė kompensacija, atskaičius mokesčius, išmokėta ne atleidimo iš darbo dieną (2025 m. kovo 31d.), o 2025 m. gegužės 12 d., birželio 10 d., liepos 9 d. ir rugsėjo 25 d., darbo užmokestis išmokėtas 2025 m. balandžio 10 d., ieškovė privalo sumokėti 4 272,28 Eur, atskaičius mokesčius (3871,53 Eur + 400,75 Eur netesybų), nes šalių susitarimo, kad priklausantis atlyginimas ir išeitinė kompensacija bus sumokama vėliau tarp darbo santykio šalių sudarytas nebuvo. Nurodė, kad į darbo ginčų komisija kreipėsi 2025 m. rugsėjo 15 d. praleidusi DK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, nes tikėjosi dirbti įmonėje nuo 2025 m. rugsėjo mėnesio, po 2025 m. rugpjūčio 14 d. konflikto tikėjosi ginčą išspręsti taikiai. Darbo ginčų komisija vertino svarbias aplinkybes, kurios sudarė pagrindą terminą atnaujinti bei vertino, kad ji yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir priteisė atsakovės M. G. naudai iš ieškovės UAB „DAŽAI“ 4 272,28 Eur (suma be mokesčių) netesybų ir 3368,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovė nuo atsakovės atleidimo iš darbo dienos (2025 m. kovo 31 d.) nebuvo tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoja ir galutinai atsiskaitė atsakovei 2025 m. rugsėjo 25 d. kreipusis į Darbo ginčų komisiją praėjus beveik 6 mėnesiams po atleidimo iš darbo.Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės, nei darbuotojos atleidimo diena, atsiskaitymo datos. Vertino, kad nėra pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimu, kad ieškovės direktorius jai vienašališkai nurodė, jog darbo užmokestis bus išmokėtas iki 2025 m. balandžio 15 d., nes šiai aplinkybei paneigti ieškovė jokių įrodymų nepateikė, o pranešime apie darbo sutarties nutraukimą atsakovė buvo darbdavio informuota, jog su ja bus atsiskaityta DK numatyta tvarka, kas reiškia, jog atleidimo iš darbo dieną (DK 146 straipsnis). Be to, net ir esant abejonei dėl susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo (ne)buvimo, DK 146 straipsnis imperatyviai nustato galimą 10 darbo dienų atsiskaitymo su darbuotoju terminą, o šiuo atveju kompensacija atsakovei išmokėta jį ženkliai praleidus. Todėl, jeigu toks susitarimas, prieštaraujantis DK 146 straipsnio nuostatoms, ir būtų buvęs, tai jis būtų niekinis ir negaliotų (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).Vertindamas ieškovės argumentus, kad su atsakove nebuvo atsiskaityta dėl jos kaltės, t. y. dėl to, kad atsakovė nepaskaičiavo trūkstamo likučio, parengė mokėjimo nurodymo trūkstamai sumai, neinformavo jokia forma ieškovės apie nesumokėtas likutį, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymą už finansų apskaitos organizavimą, jos tinkamumą ir duomenų teisingumą tiesiogiai atsakingas yra juridinio asmens vadovas, todėl tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju prievolė kilo būtent UAB „Dažai“ direktoriui. Atsakovę iš darbo atleidus 2025 m. kovo 31 d., jos, kaip vyr. finansininkės – buhalterės, funkcijų vykdymas nutrūko, prieiga prie prisijungti prie UAB „Dažai“ interneto banko jai panaikinta 2025 m. kovo 17 d. Kaip matyti iš byloje esančios 2025 m. kovo 31 d. pažymos, atleidimo iš darbo dieną atsakovei buvo priskaičiuota išmokėjimui 1214,42 Eur atlyginimas už 2025 m. kovo mėnesį ir 2299 Eur dydžio išeitinė kompensacija, kuri jai turėjo būti priskaityta vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Todėl teismas sprendė, kad darbuotojos kaltė dėl uždelsimo su ja atsiskaityti nenustatyta.Teismo vertinimu, byloje nustatyta ieškovės (darbdavės) kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su atsakove (darbuotoja) ir vengimas atsiskaityti, nes atsakovė nurodė, kad 2025 m. gegužės mėnesį jai paprašius išmokėti kompensaciją ieškovės direktorius sureagavo audringai, todėl ji daugiau apie tai neužsiminė, nes turėjo lūkestį nuo rugsėjo mėnesio toliau tęsti darbinius santykius pas ieškovę individualios veiklos pagrindu. Kadangi ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojai sumokėti netesybas. Pažymėjo, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais. Spręsdamas dėl netesybų dydžio, teismas įvertino darbuotojos darbo įmonėje trukmę (dirbo beveik 25 metus), gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, ginčo nagrinėjimo trukmę, darbdavės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą ir sprendė, kad atsakovės prašomas priteisti iš ieškovės 4 272,28 Eur netesybų dydis yra teisingas, sąžiningas, protingas, proporcingas ir neviršija DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą, teisiškai reikšmingu nelaikė ieškovės nurodytos aplinkybės neva atsakovė ieškovės bendrovei padarė nuostolių, nes ši aplinkybė nebuvo atsakovės atleidimo iš darbo priežastimi, o audito ataskaita, kuria ieškovė grindžia savo argumentus, parengta tik po šios bylos iškėlimo teisme 2026 m. sausio 21 d.. Vertindamas, kad kiti ginčo šalių argumentai ir teiginiai neesminiai, nagrinėjamo ginčo dalykui teisiškai nesvarbūs ir nereikšmingi, teismas padarė išvadą, jog į juos atsikirsti detaliai nėra privalu. Pažymėjo, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o pareiškus ieškinį teisme teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiIeškovė UAB „DAŽAI“ (toliau – ir apeliantė) pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2245-1171/2026 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįsigilino į bylos faktines aplinkybes ir tinkamai jų nenustatė, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, numatytas CPK 176-185 straipsniuose, nesilaikė CPK 14 straipsnio reikalavimų, nes neištyrė ir nevetino ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų, dėl vertinimo sprendime nepasisakė, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepgrįstas (CPK 263 straipsnis) priimtas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Konkrečiai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad netesybos priteisiamos DK 147 straipsnio pagrindu, tačiau teismas visiškai nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių apie atsakovės, kaip darbuotojos, kaltę ir įtaką dėl pavėluoto atsiskaitymo su atsakove, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovės, kaip vyr. buhalterės pareiga, buvo ieškovės vardu atlikti darbo užmokesčio ir kitų išmokų paskaičiavimus ir mokėjimus. Taigi atsakovės atsakomybėje buvo ir jos pačios išeitinės išmokos apskaičiavimas ir mokėjimo ruošinių parengimas. Net ir po 2025 m. kovo 31 d. atsakovė ieškovės direktoriau vardu ir ruošdavo ir tvirtindavo mokėjimus, nes direktorius yra beveik aklas. Teismas nepasisakė kaip vertina ieškovės argumentus, kad vėlavimas sumokėti ieškovei 139 Eur kilo būtent dėl atsakovės kaltės, kuri tinkamai nepskaičiavo skolos likučio, neparengė mokėjimo pavedimo trūkstamai sumai ir apie tai ieškovės direktoriaus neinformavo. Netesybos šiuo atveju neturėjo būti priteistos, nes nebuvo ieškovės nepagrįsto veikimo ir kaltės, o pati atsakovė netinkamai atliko savo pareigas, parengė netinkamaus mokėjimus, dėl ko ir buvo neišmokėta visa suma.Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino auditorės buhalterinės apskaitos išvados, kurioje nurodyta, kad atsakovė 2025 m. kovo 31 d. sau jau buvo išsimokėjusi 11 503,50 Eur permoką, ir AB SEB banko pažymos apie pinigų pervedimą atsakovei. Teismas nenurodė, kodėl ši informacija buvo atmesta. Darbo ginčų komisijos posėdyje abi šalys patvirtino, kad buvo sudarytas susitarimas, jog atlyginimas bus sumokamas kito mėnesio 10 d. įprastine tvarka, o išeitinė išmoka bus išmokėta vėliau. Teismas nevertino komisijos garso įrašo duomenų, kur abi šalys patvirtino buvus susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo su atsakove, nepasisakė, ar esant neginčijamam tokiam susitarimui, ieškovė (ne)vėlavo išmokėti išmokas atsakovei, ar atsakovė turėjo teisę į netesybas, taip pat nepasisakė kaip vertina Darbo ginčų komisijos sprendimą atnaujinti terminą ieškovei kreiptis į komisiją būtent dėl tarp šalių buvusio susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi neįrodytomis neva tarp šalių vykusio susitikimo, kuris byloje niekaip nebuvo įrodytas, aplinkybėms, o kompensacią priteisė remdamasis tik atsakovės žodiniais paaiškinimais, neva, gegužės mėnesį atsakovė prašė išmokėti išmoką, kas yra neteisinga ir neįrodyta. Teismas šias aplinkybes turėjo vertinti atsakovės nenaudai.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė ieškovės UAB „DAŽAI“ apeliacinį skudą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad 2025 m. kovo 10 d. UAB „DAŽAI“ direktoriui paprašius parengti ataskaitas, buvo nustatyta reikšmingai pablogėjusi įmonės padėtis. Šalims gerai buvo žinoma, jog 2024 metų antroje pusėje ieškovės pajamos ženkliai sumažėjo, todėl vadovas surengė pokalbį dėl įmonės reorganizavimo. Atsakovė tuomet pranešė, kad darbo netekimas jai būtų labai skausmingas, nes globoja mirusios sesers 13 metų sūnų. Vadovas pažadėjo jos „neišstumti“. Šiuo pažadu atsakovė tikėjo iki pat 2025 m. rugpjūčio 14 d., kol buvo apkaltinta vagyste. Ieškovės apeliacinio skundo teiginiai apie tarp šalių sudarytą susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo nepagrįsti ir klaidinantys. Ieškovės vadovas sutiko, kad už išeitinę kompensaciją ji atidirbs 4,2 mėnesio, kol pasidengs 3 800 Eur išeitinė kompensacija. Šį laikotarpį dirbo be darbo užmokesčio už dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją, kuri ir taip privalėjo būti išmokėta. Atsakovė pati nebepasirašinėjo dokumentų ir neatliko jokių bankinių pavedimų, atliko įmonės apskaitos tvarkymą ir dar papildomai mokė ieškovės vadovo anūką buhalterijos. Susitarimą priskaitytas išmokas sumokėti vėliau turėjo įrodyti ieškovė, tačiau to nepadarė. Jei būtų mokėjimo grafikas, patvirtinantis išmokos mokėjimą, ji 2025 m. gegužės mėnesį reikalavimo sumokėti priskaitytas išmokas ieškovei nebūtų reiškusi. Pažymėjo, jog ji kaip darbuotoja apskritai neprivalėjo prašyti išmokėti jai priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos, nes tai buvo darbdavio pareiga. Tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas nuo 2025 m. rugsėjo-spalio mėnesio pasirašyti naują sutartį dėl jos darbo įmonėje pagal individualios veiklos pažymą mokant po 900 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių, tačiau jis nebuvo įvykdytas. Atsakovė jokia forma nesutiko, kad išeitinė kompensacija jai būtų išmokama dalimis ir vėliau. Be to, 2025 m. sausio 31 d. pranešime nurodyta, kad bus atsiskaitoma DK numatyta tvarka. Bet kuriuo atveju pagal DK su darbuotoju turėjo būti atsiskaityta jo atleidimo dieną, o, jei būtų susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo - ne vėliau kaip per 10 dienų. Atsakovei visa priklausanti kompensacija išmokėta tik 2025 m. rugsėjo 25 d., kai buvo pervesti 229,75 Eur, nors turėjo būti sumokėti 139 Eur.taigi, nėra ginčo, kad ieškovė vėlavo atsiskaityti. Darbo ginčų komisijos posėdžio garso įrašas neaktualus, tačiau, netgi ir jį vertinant, atsakovė posėdyje nurodė, kad jokio susitarimo dėl darbo užmokesčio ar kompensacijų sumokėjimo atidėjimo nebuvo. Ieškovė pažeidė DK 57 straipsnio 7 dalį, nes apie sarbo sutarties nutraukimą nepranešė prieš tris mėnesius, kadangi ji globoja 13 metų mirusios sesers sūnų. Jos prieiga prisijungti prie UAB „DAŽAI“ interneto banko buvo panaikinta 2025 m. kovo 17 d. dar nepasibaigus darbo sutarčiai. Be to, pavedimų ruošinius rengdavo tik tokius, kuriuos nurodydavo įmonės vadovas. Nutraukus sutartį su atsakove buhalterinę apskaitą tvarkė ir mokėjimo pavedimus atliko ieškovės vadovo anūkas. Po darbo sutarties nutraukimo nebuvo pasirašyta jokia sutartis, individualios veiklos pažymos ji neturėjo ir neturi, todėl jokiu būdu negalėjo būti atsakinga už įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat už likusios kompensacijos išmokėjimą.Tiek darbo užmokesčio dydį, tiek kompensacijos dydį ieškovė žinojo, todėl turėjo pervesti 2 299,00 Eur (po mokesčių) 2025 m. kovo 31 d. (atleidimo dieną). Laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 31 d. iki 2025 m. gegužės mėnesio, kol atsakovė pati nepriminė, jai nebuvo išmokėta nei dalis priklausančios kompensacijos, po kilusio konflikto nedrįso vadovui priminti apie neišmokėtą sumos likutį, taigi, išmokų vėlavimas kilo išimtinai dėl ieškovės kaltės.Įmonės vadovo sveikatos būklė nepateisina jo pareigos laiku atsiskaityti su darbuotojais nevykdymo. Kita vertus tai, kad atsakovės vadovas turėjo sveikatos problemų, netrukdė jam atlikti dalinius mokėjimus, susipažinti su atsakovės pateikiamomis ataskaitomis ir pan.Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl faktinių aplinkybių, jas išdėstydamas ir kvalifikuodamas teisinį santykį, ištyrė faktines aplinkybes pagal ieškinio ir priešieškinio reikalavimus ir neprivalėjo pasisakyti dėl tų ieškovo nurodytų aplinkybių, dėl kurių nereiškiami jokie reikalavimai. Skundžiamame sprendime ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, dėl jų pasisakyta, įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės išsakyti argumentai. Teismas pagrįstai vadovavosi DK 146 straipsniu, pagal kurį, netgi jeigu ir būtų susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo, imperatyviai nustatytas galimas 10 darbo dienų atsiskaitymo su darbuotoju terminas buvo atliktas ženkliai praleidus terminą, ir pagrįstai vertino, kad toks susitarimas būtų niekinis, taip pat pasisakė dėl atsakovės kaltės, ištyrė visus įrodymus. Ieškovė pažeidė pareigą laiku atleidimo dieną (2025 m. kovo 31 d.) atsiskaityti su atleistu darbuotoju, todėl skundžiamame teismo sprendime teisingai buvo nurodoma, jog taikoma DK 147 straipsnio 2 dalis (skaičiuojamos netesybos). Nurodė, kad ieškovė privalo sumokėti jai (atsakovei) 3 962,28 Eur (2 793,17 Eur + 816,05 Eur + 353,06 Eur) netesybų. Ieškovė 2025 m. rugsėjo 25 d. pavedimu sumokėjo 229,75 Eur vietoje 139 Eur, dėl ko susidarė 90,75 Eur permoka, kuri įskaitoma į netesybų sumą, todėl ieškovė privalo sumokėti 3 871,53 Eur netesybas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė vėlavo išmokėti ne tik kompensaciją, bet ir atlyginimą, kuris buvo sumokėtas 2025 m. balandžio 10 d. Tai reiškia, kad ieškovė vėlavo sumokėti 10 d., dėl ko netesybos sudaro 400,75 Eur (1 214,42 Eur x 0,33 mėn.). Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes ir sprendė, kad ieškovė iš viso turi sumokėti atsakovei 4 272,28 Eur netesybų. Ieškovė šios pareigos niekaip nepaneigė. Nurodė, kad audito ataskaita, kuria ieškovė grindžia savo argumentus, parengta tik 2026 m. sausio 21 d., t. y. po šios bylos iškėlimo teisme dienos. Teismas pagrįstai nevertino pateiktos ataskaitos dar ir dėl to, kad ataskaitos pagrindu byloje nepareikšti jokie materialiniai teisiniai reikalavimai. Be to, auditorė išvadą parengė tik pagal banko pažymą, nors jai turėjo būti žinomi ir atsakovės banko išrašai, kurie Darbo ginčų komisijai buvo pateikti kartu su ieškiniu. Nurodė, kad audito ataskaitoje duomenys yra klaidingi, jokių papildomų sumų sau neišsimokėjo. Apeliacinės instancijos teismask o n s t a t u o j a:IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo apgrindų nenustatyta. Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo išspręstas ieškovės ieškinys atsakovei dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo priteisti netesybas už uždelsimą atsiskaityti su iš darbo atleista atsakove panaikinimo ir atsakovės priešieškinis ieškovei dėl netesybų už uždelsimą atsiskaityti pasibaigus darbo santykiams priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybėsByloje nustatyta, kad 2000 m. liepos 10 d. UAB „DAŽAI“ sudarė darbo sutartį Nr. 7, pagal kurią atsakovė M. G. buvo priimta į minėtos bendrovės vyr. finansininkės-buhalterės pareigas. Ši darbo sutartis nutraukta 2025 m. kovo 31 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.Iš UAB „DAŽAI“ darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos priskaičiavimo lentelės matyti, kad atleidžiant ieškovė iš darbo jai buvo apskaičiuota išmokėti 3 513,42 Eur: 1 214,42 Eur atlyginimas už 2025 m. kovo mėnesį ir 2 299 Eur išeitinė kompensacija už 2 mėnesius. Ieškovės UAB „DAŽAI“ 2025 m. sausio 31 d. pranešime atsakovei M. G. apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 25/1 nurodoma, kad ji, vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu nuo 2025 m. kovo 31 d. bus atleista iš užimamų pareigų ir kad atleidžiant iš darbo su ja bus atsiskaityta DK numatyta tvarka. AB SEB bankas pranešime nurodoma, kad M. G. prieiga prisijungti prie įmonės UAB „DAŽAI“ interneto banko buvo panaikinta 2025 m. kovo 17 d.Iš AB SEB banko duomenų nustatyta, kad 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymais UAB „DAŽAI“ pervedė M. G. po 720 Eur, mokėjimo paskirtyse nurodoma, kad tai dalinis išeitinės kompensacijos išmokėjimas.Iš 2025 m. rugsėjo 16 d. atsakovės M. G. AB SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2025 m. balandžio 10 d. UAB „DAŽAI“ pervedė jai 1 214,42 Eur darbo užmokestį už kovo mėnesį.2016 m. rugsėjo 16 d. atsakovė M. G. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją, prašydama atnaujinti praleistą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir išieškoti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką ne dėl darbuotojos kaltės, kuri, atnaujinusi prašymo pateikimo terminą, 2025 m. spalio 14 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-117-21927/2025 jos prašymą atsakovei UAB „DAŽAI“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir netesybų išieškojimo tenkino ir nusprendė išieškoti ieškovės M. G. naudai iš atsakovės UAB „DAŽAI“ 3 871,53 Eur (atskaičius mokesčius) netesybų.Iš pažymoje apie priskaičiuotą darbo atlygį atsakovei matyti, kad 2025 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais jos vidutinis mėnesinis atlygis iki mokesčių buvo 1 900 Eur, po mokesčių – 1 214,42 Eur; vidutinis dienos darbo atlygis iki mokesčių 91,94 Eur, po mokesčių - 58,76 Eur; vidutinis valandos darbo atlygis atitinkamai - 11,52 Eur ir 7,36 Eur. AB SEB bankas 2025 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo nurodymu UAB „DAŽAI“ pervedė M. G. 229,75 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodoma – išeitinės kompensacijos likutis. Iš auditorės V. D. 2026 m. sausio 21 d. sutartų procedūrų ataskaitos dėl M. G. paskaičiuoto, deklaruoto ir išmokėto darbo užmokesčio dokumento matyti, kad: 41 363,12 Eur yra skirtumas tarp perskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio pagal įmonės pateiktus pateisinančius dokumentus; 11 503,50 Eur yra skirtumas, susidaręs tarp M. G. priskaityto darbo užmokesčio ir išmokėto darbo užmokesčio.Iš AB SEB banko pažymos nustatyta, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. iš UAB „DAŽAI“ į M. G. banko sąskaitą 2025 m. sausio 6 d. buvo pervesti 847,82 Eur; 2025 m. vasario 5 d. – 1214,42 Eur; 2025 m. kovo 10 d. – 1214,42 Eur; 2025 m. balandžio 10 d. – 1214,42 Eur; 2025 m. gegužės 12 d. – 720 Eur; 2025 m. birželio 10 d. – 720 Eur; 2025 m. liepos 9 d. – 720 Eur; 2025 m. rugsėjo 25 d. – 229,75 Eur.Nesutikdama su minėtu Darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovė UAB „DAŽAI“ kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, kuris jos ieškinį skundžiamu sprendimu atmetė, o atsakovės priešieškinį dėl netesybų priteisimo patenkino. Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimoIeškovė su apeliaciniu skundu pateikė įmonės vadovo K. B. ambulatorinio apsilankymo aprašymą, o atsakovė - pretenziją, banko pranešimą apie siunčiamą atsakymą, banko atsakymą, papildomą paklausimą SEB bankui, SEB banko 2026 m. liepos 13 d. atsakymą. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.Ieškovė apeliaciniame skunde prašymo priimti naujai pridedamą įrodymą nesuformulavo ir jo nepagrindė, todėl jos pateikto naujo įrodymo priėmimo klausimas nesvarstomas. Atsakovės su 2026 m. liepos 27 d. prašymu pateikti dokumentai iš banko, paklausimas, pretenzija yra susiję atsakovės seikiu paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes apie neva jos atliktą bendrovės lėšų iššvaistymą (pasisavinimą). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje ginčas yra kilęs dėl netesybų priteisimo pasibaigus tarp šalių buvusiems darbo teisiniams santykiams ir darbdavei įstatyme nustatytu terminu su darbuotoju neatsiskaičius, atsakovės teikiamus įrodymus (išskyrus įrodymus, susijusius su patirtomis bylinėjimosi išlaidomis) atsisako priimti, nes jie nėra susiję su bylos dalyku, apeliacijos objektu, todėl neatitinka liečiamumo reikalavimo. Dėl įrodymų (ne)tinkamo įvertinimo ir bylos esmės (ne)atskleidimoApeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tinkamai nenustė faktinių aplinkybių, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė CPK 14 straipsnio, CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.Teismo pareiga pagrįsti jo priimamą procesinį sprendimą yra glaudžiai susijusi su asmens teise į tinkamą teismo procesą, ši pareiga tiesiogiai įtvirtinta ir civilinį procesą reglamentuojančiose teisės normose. CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytas argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą. Kita vertus, aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas). Taigi, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Tačiau tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013). Vertinant, ar sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė, konkretizuodama CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nurodo, jog teismas nevertino ieškovės dėstomų aplinkybių, susijusių su netinkamu DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymu, nepasisakė dėl darbuotojos kaltės jai neišsimokėjus išeitinės išmokos likučio, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas kaip tik vertino aplinkybes, susijusias su išeitinės išmokos dalies pavėluotu išmokėjimu, ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad atsiskaityti su atleista darbuotoja buvo ieškovės (darbdavio) pareiga ir kad dėl uždelsto atsiskaitymo yra būtent darbdavio atsakomybė. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas sprendimą pagrindė tarp ieškovės direktoriaus ir atsakovės vykusio susitikimo aplinkybėmis, kuris byloje niekaip nebuvo įrodytas, rėmėsi tik atsakovės žodiniais paaiškinimais, neva gegužės mėnesį ji prašė išmokėti išmoką, nevertino Darbo ginčų komisijos posėdžio garso įrašo, kuriame patvirtinamos aplinkybės dėl šalių egzistavusio susitarimo išmokas sumokėti vėliau ir nepasisakė dėl auditorės buhalterinės apskaitos išvados. Vadovaujantis CPK 185 straipsnį, bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, kvalifikavo teisinį santykį, nurodė pagrindinius įrodymus, kuriais vadovavosi, savo išvadas motyvavo ir argumentavo. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir padarytomis išvadomis bei mano, kad jos turėjo būti kitokios, nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).Vertinant minėtą apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo įsitikinimas dėl įvykusio ieškovės direktoriaus ir atsakovės susitikimo ir prašymo išmokėti visą išeitinę kompensaciją pateikimo, pagrįstas nuosekliais atsakovės paaiškinimais, sutampančiais su byloje nustatytu uždelstu atsiskaitymo faktu, kurie yra leistina įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 186 straipsnis). Apeliantė, būdama stipresniąja darbo santykių šalimi, turėjo visas galimybes pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovės teiginius (DK 214 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnis). Apeliantė nurodė ir tai, jog teismas nevertino Darbo ginčų komisijos posėdžio garso įrašo, kuris turėjo patvirtinti, jog atsakovė pripažino, kad tarp jos ir ieškovės buvo susitarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo. Tai, jog pirmosios instancijos konkrečiai neįvardijo ir neaprašė kiekvieno įrodymo, įskaitant garso įrašą, viso turinio, nesudaro pagrindo spręsti, kad įrodymai, kaip byloje esanti jų visuma, iš viso nebuvo vertinti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad vertina teisiškai nereikšminga ieškovės nurodytą aplinkybę, jog atsakovė bendrovei padarė nuostolių, nes tai nebuvo atsakovės atleidimo priežastimi, o „audito ataskaita, kuria ieškovė grindžia savo argumentus, parengta tik 2026 m. sausio 21 d., t. y. po bylos iškėlimo teisme“, todėl apeliantė be pagrindo tvirtina, kad teismas minėtos ataskaitos, kaip įrodymo, iš viso nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai šiuo apsektu neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantės pateiktiems argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas sutinka. Dėl susitarimo išeitinę kompensaciją išmokėti vėliau ir atsakovės kaltės (ne)buvimoBylos duomenys rodo, kad ieškovė UAB „DAŽAI“ nutraukė su atsakove M. G. 2000 m. liepos 10 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 7 nuo 2025 m. kovo 31 d. DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes atsakovės vyr. finansininkės pareigybė įmonei tapo perteklinė. Nutraukiant darbo sutartį su atsakove, jai buvo priskaičiuota 2 299 Eur išeitinė kompensacija už 2 mėnesius, kuri buvo išmokėta dalimis 2025 m. gegužės 12 d. – 720 Eur; 2025 m. birželio 10 d. – 720 Eur; 2025 m. liepos 9 d. – 720 Eur; 2025 m. rugsėjo 25 d. – 229,75 Eur (su permoka). Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.DK 146 straipsnio 2 dalis numato, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys jokios formos susitarimo dėl su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo atsakovei vėliau ir dalimis nebuvo sudariusios, todėl ieškovė UAB „DAŽAI“, 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. liepos 9 d., 2025 m. rugsėjo 25 d. dalimis atsiskaitydama su nuo 2025 m. kovo 31 d. atleista atsakove, pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šiai išvadai apeliantė nepritaria ir nurodo, kad susitarimas atsiskaityti vėliau yra atskleistas darbo ginčų komisijos posėdžio garso įraše. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs garso įrašo turinį, pažymi, kad minėto posėdžio metu ieškovės UAB „DAŽAI“ vadovas nurodė, jog nutraukus darbo sutartį darbo užmokestis už 2025 m. kovo mėnesį bus sumokėtas 2025 m. balandžio 10 d. (šis mokėjimas faktiškai buvo atliktas nurodytą dieną, tai patvirtina AB SEB bankas pažyma). Išeitinę kompensaciją vadovas nurodė sumokėsiąs žymiai vėliau. Kitokių duomenų apie susitarimo su atsakove atsiskaityti vėliau, negu numato DK 146 straipsnio 2 dalis, buvimą nenustatyta. Abi šalys neįrodinėja, kad buvo sudarytas rašytinis susitarimas. Atsakovė nurodė, kad jokios formos susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo nebuvo, o vadovo nurodymui išeitinę išmoką sumokėti vėliau ir dalimis neprieštaravo, nes 2025 m. rugsėjo-spalio mėnesiais tikėjosi atnaujinti darbą pas ieškovę. Nagrinėjamu atveju išeitinės kompensacijos dalių faktiniai išmokėjimo terminai akivaizdžiai viršijo DK 146 straipsnio 2 dalyje numatytus terminus, numatančius, kad nutraukus darbo sutartį galutinio atsiskaitymo terminas gali būti pratęstas ne daugiau kaip 10 darbo dienų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovės kalte uždelsus jai išmokėti išeitinės kompensacijos skolos likutį, nurodo, jog šiuo atveju iš esmės uždelsimas atsiskaityti su atsakove įvyko jau išmokant darbo užmokestį už kovo mėnesį, kadangi išmokamas darbo užmokestis neviršijo vieno vidutinio atsakovės darbo užmokesčio dydžio (CPK 146 straipsnio 2 dalis) ir buvo sumokėtas 2025 m. balandžio 10 d.. Visi kiti mokėjimai, kuriais dalimis buvo išmokama išeitinė kompensacija, neabejotinai buvo atliekami taip pat pažeidus DK 146 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, jog, priešingai nei nurodo apeliantė, byloje egzistuoja darbdavės, o ne atsakovės kaltė dėl uždelsimo atsiskaityti darbo santykiams pasibaigus. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos duomenys rodo, kad atsakovei prieiga prisijungti prie ieškovės interneto banko buvo panaikinta 2025 m. kovo 17 d., t. y. anksčiau nei buvo nutraukta darbo sutartis, todėl atleidimo dieną 2025 m. kovo 31 d. atsakovė be ieškovės vadovo valios niekaip negalėjo atlikti jai priskaičiuotų išmokų sumokėjimo. Atsakovės paaiškinimais, ji atlikti pavedimų įmonės vardu faktiškai negalėjo, vadovo nurodymu ruošdavo tik mokėjimo ruošinius, taip pat parengė savo atleidimo dokumentus, apskaičiavo išmokas ir pateikė ieškovės vadovui. Pagal bylos duomenis, po tarp šalių kilusio konflikto 2025 m. rugpjūčio 14 d. ieškovės vadovas atsisakė sumokėti atsakovei išeitinės kompensacijos likutį ir būtent dėl šios aplinkybės atsakovė mokėjimo ruošinio vadovui neparengė ir netrukus kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo ginčo išsprendimo. Kritiškai vertinamas apeliantės argumentas, jog atsakovė turėjo pareigą informuoti darbdavę apie likusį jai neišmokėtą kompensacijos likutį, kadangi tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju yra darbdavio pareiga (DK 146 straipsnio 2 dalis), kurios perkelti darbuotojui pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nebuvo jokio pagrindo. Tai, jog ieškovės vadovas turi sveikatos problemų, įmonės kaltės už uždelsimą atsiskaityti su atsakove nepaneigia, nes bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; metinių finansinių ataskaitų rinkinio ir vadovybės ataskaitos parengimą ir metinių finansinių ataskaitų rinkinio arba audituoto metinių finansinių ataskaitų rinkinio, jeigu bendrovės metinių finansinių ataskaitų auditas yra privalomas pagal įstatymus, pateikimą tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1-2 punktai). Nors atsakovė bendrovėje ėjo vyr. buhalterės - finansininkės pareigas, ji vis tiek buvo ieškovės darbuotoja, kuriai DK nustatytos teisės ir garantijos taikytinos visa apimtim, ir tai niekaip nepatvirtina, kad ieškovė (darbdavys) uždelsė atsiskaityti su atsakove dėl jos pačios kaltės, tuo labiau, kad, minėta, tuo metu jai buvo jau panaikinta prieiga prie ieškovės sąskaitų. Remiantis išdėstytu ir atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismas pritaria, sprendžiama, jog tarp šalių atskiras susitarimas dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo vėliau ir dalimis po darbo sutarties nutraukimo sudarytas nebuvo, atsakovės kaltė nepasitvirtino, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti. Dėl netesybų dydžio pagrįstumo ir proporcingumoDK 147 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad darbo santykiams pasibaigus, jeigu darbdavys ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo kaip vyr. finansininkės-buhalterės pareigas: 10 metų neteikė buhalterinės apskaitos, nerengė jokių privalomų darbuotojų darbo užmokesčio apskaitos dokumentų, sau nepagrįstai išsimokėjo 11 503,50 Eur, dėl ko atleidimo dieną (2025 m. kovo 31 d.) buvo visiškai atsiskaičiusi. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos nesutinka ir nurodo, kad visos šios aplinkybės nesudaro šioje byloje nagrinėjamo ginčo pagrindo ir dalyko, todėl dėl šių argumentų vertinimo nepasisakoma. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog neaišku, kodėl atsakovė skaičiuoja išmoką nuo 1 500 Eur, nes jos vidutinis darbo užmokestis yra 1 214,42 Eur, be to, netesybos gali būti išmokamos daugiausiai už 6 mėnesius, o atsakovė jas prašo sumokėti už 6,12 mėnesio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė į tai, kad atsakovė įmonėje dirbo beveik 25 metus, gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, ginčo nagrinėjimo trukmę, darbdavės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą ir sprendė, kad teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas iš darbdavės darbuotojai priteisiamas netesybų dydis, kuris neviršija DK 147 straipsnio 2 dalies reikalavimų, yra 4 272,28 Eur. Be to, klausimas dėl netesybų už pavėluotą užmokėti darbo užmokestį Darbo ginčų komisijoje nebuvo keliamas.Pagal DK 216 straipsnį darbo ginčus dėl teisės nagrinėja; a) darbo ginčų komisija; b) teismas. Darbo ginčai dėl darbo apmokėjimo priskiriami individualiems darbo ginčams (DK 213 straipsnis), taigi, jiems taikoma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka. DK 231 straipsnio 3 dalis numato, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės. Pažymėtina, kad atsakovė Darbo ginčų komisija teikė prašymą priteisti netesybas už uždelstą išmokėti išeitinę kompensaciją. Ieškinyje tikslino reikalavimo dalį dėl netesybų ir papildomai prašė priteisti netesybas už uždelstą išmokėti darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodo, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą teisme nėra reiškiami nauji, nesusiję su pradiniu ieškiniu reikalavimai, o tik modifikuojami (tikslinami) reikalavimai, dėl kurių vyko ginčas Darbo ginčų komisijoje, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas Darbo ginčų komisijoje neprivalomas ir atitinkamai CPK 412 straipsnyje nurodytos pasekmės netaikomos. Kitoks aiškinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje bei DK 214 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, apsunkintų procesą, pailgintų bylinėjimosi trukmę ir negarantuotų operatyvaus galimai pažeistų teisių gynimo bei greitesnės teisinės taikos atkūrimo (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019).Remiantis išdėstytu sprendžiama, kad atsakovė išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl netesybų už uždelstą išmokėti darbo užmokestį pasinaudoti neprivalėjo.Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos argumentais, papildomai nurodo, jog paskutinė įmoka (229,75 Eur) buvo atlikta – 2025 m. rugsėjo 25 d., t. y. nesuėjus 6 mėnesių netesybų senaties terminui, todėl ieškovės argumentas vertintinas kaip nepagrįstas. Nenustatyta, kad apskaičiuojant delspinigius būtų padaryta matematinė ar kita skaičiavimo klaida, tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantė, todėl sprendžiama, kad priteisto netesybų dydžio 4 272,28 Eur (po mokesčių) (1 214,42 Eur x 2,3 mėn. + 859 x 0,95 mėn. + 139 x 2,54 mėn. + 1 214,42 Eur x 0,33 mėn. (apskaičiuota po mokesčių)) kaip pagrįsto ir atitinkančio DK 147 straipsnio 2 dalies reikalavimus naikinti ar mažinti pagrindo nėra. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės teisinės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo argumentams ir motyvams (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023).Dėl procesinės bylos baigtiesTeisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kurių pagrindu ji skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o priešieškinis - patenkintas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį iš esmės keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185, 187 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis).Ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą panaikinti Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 14 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis), tačiau rezoliucinėje dalyje dėl šio reikalavimo išsprendimo nepasisakė. Kadangi Darbo ginčų komisijos sprendimo baigtį po teismo sprendimo įsiteisėjimo nustato įstatymas, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslinamas, šią bylos dalį nutraukiant (DK 231 straipsnio 4 dalis, CPK 293 straipsnio 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidųŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą bei 2026 m. liepos 27 d. prašymo paruošimą atsakovė turėjo 2081,20 Eur (1936 Eur (už atsiliepimą į apeliacinį skundą) + 145,20 Eur (už prašymą pridėti naujus įrodymus)) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Netenkinus apeliacinio skundo, 1936 Eur dydžio išlaidos, kurios pagrįstos laiku pateiktais įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų kriterijų (Rekomendacijų 8.11 punktas), priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Likusios 145,20 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos – už prašymo pridėti naujus įrodymus, nepriteisiamos, kadangi prašymas nebuvo tenkintas, įvertinus, jog pateikiami įrodymai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. bylinėjimosi išlaidos nebuvo objektyviai reikalingos tinkamam bylos išnagrinėjimui ir negali būti perkeliamos kitai proceso šaliai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.Nutraukti civilinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 14 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-117-21927/2025 panaikinimo. Priteisti iš ieškovės UAB „DAŽAI“ juridinio asmens kodas 122665950, atsakovei M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1936 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.Teisėja Ramunė Čeknienė