Panevėžio apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-474-1059/2026Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05554-2025-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5; 1.2.4.6; 1.2.4.8; 1.4.2.3; 1.4.2.8; 3.3.1.19.3 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 8 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Loretos Miltenytės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Drekar“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Drekar“ ieškinį atsakovui Y. H. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.Ginčo esmėIeškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Drekar“ pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė atmesti atsakovo reikalavimą dėl 4 526 Eur dienpinigių skolos priteisimo ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta 2024 m. gegužės 14 d. Šalys susitarė dėl visų darbo sąlygų ir atsiskaitymo tvarkos, dienpinigių mokėjimo tokia tvarka: darbuotojui išvykus į komandiruotę kiekvieną penktadienį pervedama 200 Eur avansinis mokėjimas, į kurį įskaitomas darbo užmokestis, dienpinigiai ir pridedamos patirtos papildomos išlaidos, jei tokių buvo. Likusi dienpinigių ir darbo užmokesčio suma, jei tokia yra, išmokama artimiausią penktadienį po komandiruotės pabaigos kartu su atostoginiais, tik esant pateiktam atostogų prašymui ir nuskaičius tachografo kortelę. Darbo sutarties 9 punkte nurodyta, kad darbdaviui pareikalavus darbuotojas privalo pateikti komandiruotės ataskaitą ar/ir tachografo kortelę nuskaitymui, taip pat ir pakartotinai ir po komandiruotės. Atsakovas yra supažindintas su dienpinigių skaičiavimo tvarka jam suprantama rusų kalba ir pasirašęs. Apie tai nurodyta ir darbo sutarties 16 punkte, o darbo sutartyje nurodyta, kad darbuotojas supažindintas su atskiru vidaus teisės aktu apie dienpinigius. Darbo sutarties 16 punktas numato, kad dienpinigių avansas nėra mokamas, tačiau pats punktas referuoja dienpinigių skaičiavimo tvarką, kurios 3 punkte nurodyta, kad 50 proc. dienpinigių, komandiravimo išlaidų avansas prieš komandiruotę nėra mokamas, mokama kas savaitę 200 Eur avansas, kuris apima darbo užmokestį, dienpinigius, atostoginius, išlaidų atlyginimą ir kitas išmokas. Darbo sutarties 11 punkte numatyta, kad darbuotojui mokamas 200 Eur avansinis mokėjimas kiekvieną penktadienį, kuris apima dienpinigius, komandiravimo išlaidas, darbo užmokestį, atostoginius ir kt. Dienpinigių mokėjimo tvarka atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintų dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2, 9, 10 punktų nuostatas. Kadangi kolektyvinės sutarties nėra, todėl vietiniame norminiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai, kurie yra ne mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 25 straipsnio 2 dalyje. Be to, aprašo 9 punkte numatyta, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Šiuo atveju dienpinigiai atsakovui buvo sumokėti taip, kaip buvo nurodyta darbo sutartyje, kur buvo nustatytas 50 proc. dienpinigių dydis.Atsakovui Y. H. buvo sudaryta galimybė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu, buvo išsiųsti prisijungimo kodai, tačiau du kartus nors jam ir pavyko prisijungti, bet ryšys nutrūkdavo, o paskutinį kartą nuotoliniu būdu neprisijungė. Kadangi atsakovas į nuotolinį teismo posėdį neprisijungė, bylą buvo nutarta nagrinėti teismo posėdyje jam nedalyvaujant. Atsakovas atsiliepimo nepateikė, savo pozicijos dėl ieškinio jis neišdėstė nei raštu, nei žodžiu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėŠiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2026 m. sausio 30 d. sprendimu ieškovės UAB „Drekar“ ieškinį atmetė, taip pat priteisė iš ieškovės 10,41 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2025 m. liepos 31 d. sprendime ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog UAB ,,Drekar“ nėra paruošusi dienpinigių mažinimo kriterijų, su kuriais būtų supažindintas atsakovas. Ieškovės atstovas teisme negalėjo pateikti įsakymų dėl komandiruočių, negalėjo paaiškinti, kaip buvo įforminamos komandiruotės, kokios datos yra raštas, pateiktas Vokietijos įmonės, ar atsakovas buvo komandiruojamas ir vykdė Vokietijos ABF GmbH užsakymą, spėliojo teigdamas, kad gal atsakovas vykdė ir kitus užsakymus, o skirtingu laikotarpiu mokėtus skirtingus dienpinigių mokėjimo dydžius 50 proc. ir 100 proc. paaiškino, kad tai gal lėmė situacija, jog vienu atveju vairuotojai buvo apgyvendinami, kitu atveju nebuvo apgyvendinti (2025 m. sausio 21 d. garso įrašas). Skundžiamame sprendime pažymima, kad darbuotojui buvo mokama 50 proc. (31 Eur) dienpinigių norma Vokietijoje nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. sausio mėn., o nuo 2025 m. vasario 1 d. iki gegužės 5 d. ieškovui buvo mokama 100 proc. dienpinigių norma. Už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2025 m. sausio 31 d. už 156 d. – sumokėta 4 836 Eur, už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 1 d. iki 2025 m. gegužės 5 d. už 94 d. – 5 828 Eur.Nesant ieškovės dienpinigių mažinimo nustatytos tvarkos, nepateikus ieškovei įrodymų, jog atsakovui komandiruotės metu nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2025 m. sausio 31 d. buvo suteikta galimybė nemokamai naudotis miegojimo patalpomis, skalbimo mašinomis, sanitariniais įrenginiais, dušais ar buvo suteiktos kitos lengvatos, darbuotojui turėjo būti mokama 100 proc. (62 Eur) dienpinigių norma Vokietijoje. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, jog ieškovė už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2025 m. sausio 31 d. nepagrįstai mokėjo atsakovui mažesnius dienpinigius, todėl jie yra priteisti pagrįstai, dėl to ieškovės UAB ,,Drekar“ ieškinys, kuriuo prašoma atmesti Y. H. reikalavimą dėl 4 526 Eur dienpinigių skolos priteisimo, nepagrįstas. Apeliacinio skundo esminiai argumentaiApeliaciniu skundu ieškovė UAB „Drekar“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti pastirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje civilinėje byloje nepriėmė sprendimo už akių ir nevertino įrodymų formaliai. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, taip pat nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, dėl ko buvo pagrindas priimti prašomą sprendimą už akių, taip pat remtis ieškovės pateiktais duomenimis apie atsakovui suteiktus apgyvendinimo ir buitinius patogumus, pagrindžiančius dienpinigių mažinimo faktą.Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovui vengiant dalyvauti byloje, ne tik netaikė jokių sankcijų, tačiau ir vertino duomenis atsakovo naudai, nors pats atsakovas neginčijo negavęs lengvatų komandiruotės Vokietijoje metu. Tai sudaro šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų pažeidimus, iškreipia civilinio proceso prasmę.Apeliantė taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai netaikydamas contra spoliatorem taisyklės. Atsakovui sąmoningai be svarbių priežasčių nepateikiant atsiliepimo į ieškinį ar kito rašytinio paaiškinimo, nedalyvaujant nė viename teismo posėdyje, sąmoningai tyčia siekiant išvengti bylai reikšmingų paaiškinimų teikimo, teismas turėjo vertinti atsakovo elgesį viso proceso metu ir ieškovės į bylą pateiktus įrodymus vertinti atsakovo nenaudai.Apeliantės vertinimu, skundžiamame sprendime teismas išaiškino, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, lieka galioti 2025 m. liepos 31 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl dienpinigių priteisimo atsakovui, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja imperatyviai DK 231 straipsnio 7 dalies normai, pagal kurią teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Taigi, įstatymas neleidžia teismui palikti galioti darbo ginčų komisijos sprendimą atmetus ieškinį, o teismas privalo iš naujo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluoti patenkintus šalių reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti ir Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytą netesybų dydį, kuris yra neprotingas, nesąžiningas ir neproporcingai didelis. Pagal teismų praktiką tokiais atvejais atsižvelgtina į darbuotojo naudai priteistinos sumos pobūdį, jos dydį, kitas aplinkybes, dėl ko netesybos mažintinos. Nagrinėjamuoju atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai nurodo, kad netesybos negali beveik keturis kartus viršyti priteistą dienpinigių sumą.Teismask o n s t a t u o j a :Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Dėl sprendimo už akiųApeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad atsakovui pirmosios instancijos teisme nedalyvavus ir neteikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, buvo pagrindas priimti sprendimą už akių, kas užtikrintų ieškovės teises bei rungtyniškumo principo taikymą.Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimamas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Taigi, sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų vienos ginčo šalies pateiktų ir (ar) nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), todėl sprendimas už akių nėra klasikinė ir įprasta teisingumo įgyvendinimo forma. Sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai).CPK 285 straipsnio 1 dalis numato teismo teisę, bet ne pareigą visais atvejais priimti sprendimą už akių esant ieškovo prašymui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą; CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą; teismas negali priimti sprendimo už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-1075/2021 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas siekė įteikti procesinius dokumentus atsakovui, siuntė juos žinomų gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresais, taip pat elektroniniu paštu. Iš pirmosios instancijos teismo LITEKO sistemoje užfiksuotų duomenų taip pat matyti, kad yra sukurta žyma apie gautą atsakovo sutikimą procesinius dokumentus siųsti el. paštu. Be to, skundžiamame sprendime nurodoma, kad atsakovui Y. H. buvo sudaryta galimybė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu, buvo išsiųsti prisijungimo kodai, tačiau du kartus nors jam ir pavyko prisijungti, bet ryšys nutrūkdavo, o paskutinį kartą nuotoliniu būdu neprisijungė; taip pat atsakovas atsiliepimo nepateikė, savo pozicijos dėl ieškinio jis neišdėstė nei raštu, nei žodžiu. Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakovas, nors ir buvo informuotas apie vykstantį teisminį procesą, tačiau įrodymų ir duomenų, susijusių su jo pozicija dėl ieškovės pareikšto ieškinio išties nepateikė. Tačiau, priešingai nei nurodoma ieškovės apeliaciniame skunde, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą priimti sprendimą už akių, o to nepadaręs pažeidė procesinės teisės normas ar šalių lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principus.Pažymėtina, jog nors atsakovas ir nepateikė atsiliepimo į ieškinį, tačiau priešingai nei teigia apeliantė, teismas, vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 1 dalimi turi teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą už akių, juo labiau kad šiuo atveju buvo nagrinėjama darbo byla, kurių nagrinėjimas, be kitų aspektų, pasižymi ir aktyviu teismo vaidmeniu, iniciatyva rinkti įrodymus bei teise viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar interesų gynimo būdą (CPK 414 straipsnis). Iš pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. bei spalio 17 d. nutarčių turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, net pakartotinai buvo įpareigojęs ieškovę pateikti teismui duomenis apie tai, kada iš atsakovo buvo pareikalauta pateikti komandiruotės (-čių) ataskaitas ir/ar tachografo kortelę nuskaitymui, pateikiant įrodymus, kada atsakovui toks reikalavimas įteiktas. Be to, skundžiamame sprendime pažymima ir tai, kad ieškovė UAB ,,Drekar“ turėjo pateikti teismui duomenis apie atsakovo (darbuotojo) komandiruotes, t. y. įsakymus dėl komandiruočių, taip pat dienpinigių mažinimo kriterijų ar tvarkos, tačiau jie į bylą pateikti nebuvo. Tai leidžia vertinti, kad darbo bylos aplinkybės nebuvo aiškios ir neprieštaringos, dėl ko nėra pagrindo vertinti, kad sprendimas už akių šioje civilinėje byloje būtų atitikęs teismo pareigą tinkamai, visapusiškai ir teisingai išnagrinėti darbo bylą. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai byloje atliko išsamų įrodymų vertinimą.Taigi, atsižvelgiant į CPK 285 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismo teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą už akių, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismas padarė procesinį teisės pažeidimą neatsižvelgdamas į ieškovės prašymą priimti sprendimą už akių. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinę bylą iniciavo ieškovė, kuri kreipėsi į teismą dėl iš darbo teisinių santykių kylančių sumų nepriteisimo atsakovui. Pagal byloje esančius ir pirmiau aptartus duomenis matyti, kad atsakovas, kaip tą nurodo pirmosios instancijos teismas, jungėsi į dalį teismo posėdžių nuotoliniu būdu, tačiau ryšys nutrūkdavo (pvz. pastabose prie 2026 m. sausio 14 d. teismo posėdžio nurodoma, kad atsakovas bandė jungtis nuotoliniu būdu, bet jam prisijungus, vėl atsijungdavo, nebuvo girdimas ir matomas). Tokios aplinkybės, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas piktnaudžiavo procesu, jį vilkino ar nepagrįstai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovės prašymu 2025 m. gruodžio 11 d., praėjus maždaug trims mėnesiams nuo ieškinio pareiškimo, sudarė jai galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu, taip pat 2026 m. sausio 6 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl ieškovo atstovo prašymo skirti laiko pateikti papildomus dokumentus. Kartu matyti ir tai, jog 2026 m. sausio 14 d. teismo posėdis taip pat buvo atidėtas ir ieškovei antrą kartą sudaryta galimybė pateikti papildomus dokumentus. Taigi, civilinės bylos nagrinėjimas buvo atidedamas ir dėl tenkintų ieškovės prašymų, todėl ilgesnė civilinio proceso trukmė pirmosios instancijos teisme nebuvo sąlygota išimtinai atsakovo veiksmų nepateikus procesinių dokumentų ar nepavykus prisijungti į teismo posėdį nuotoliniu būdu.Kartu visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas, jog šalims būtų sudaryta galimybė tinkamai įgyvendinti procesines teises, sudarė sąlygas teikti papildomus įrodymus, taip pat rinko įrodymus savo iniciatyva (išreikalauta Darbo ginčų komisijos medžiaga; ieškovė įpareigota pateikti duomenis), aiškinosi bylos aplinkybes ir, priešingai nei nurodo apeliantė, užtikrino šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus.Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimoApeliaciniu skundu ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei, neva nepagrįstai, netaikyta contra spoliatorem taisykle. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, numato, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 42 punktas).(duomenys neskelbtini) – 418 straipsnių nuostatos reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia (be kita ko), tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018 44 punktas; 2019 m. balandžio 11d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-135-684/2019). Kartu paminėtina ir tai, jog pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, contra spoliatorem yra prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020 77 punktą). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017 70 punktas).Nagrinėjamu atveju šioje civilinėje byloje būtent ieškovė reiškė ieškinį, todėl būtent jai kilo pareiga įrodyti jos nurodomas aplinkybes bei pagrįsti reiškiamus reikalavimus. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, ieškovė dalies pirmosios instancijos teismo dokumentų neteikė (duomenys apie atsakovo (darbuotojo) komandiruotes, į kokius Vokietijos miestus atsakovas vyko bei kokia buvo patvirtinta dienpinigių mažinimo tvarka), todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis Darbo ginčų komisijai teiktais duomenimis, pagrįstai vertino, kad būtent ieškovei, teigiančiai, kad su darbuotoju buvo tinkamai atsiskaityta, kilo pareiga įrodyti tiek atsakovo į bylą teiktų įrodymų netinkamumą ar nepakankamumą, tiek tai, kad atsakovui būnant komandiruotėje buvo suteiktos konkrečios naudos, o įmonėje galiojo dienpinigių mažinimo tvarka, su kuria atsakovas buvo tinkamai supažindintas bei apie ją informuotas.Nors apeliantė tvirtina, jog atsakovui neteikus atsiliepimo į ieškinį ir nedalyvaujant nė viename teismo posėdyje atsakovas sąmoningai tyčia siekė išvengti bylai reikšmingų paaiškinimų teikimo bei faktiškai pripažino ieškovės nurodomas aplinkybes dėl atsakovui užtikrintų gyvenimo sąlygų komandiruotės metu (kadangi tokių ieškovės teiginių ir Vokietijos įmonės ABF Spedition GmbH pažymos neginčijo), dėl ko ieškovės į bylą teiktus įrodymus teismas turėjo vertinti atsakovo nenaudai, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti tiek dėl to, jog šios kategorijos civilinių bylų nagrinėjimas pasižymi pirmiau aptarta įrodinėjimo specifika, dėl kurios būtent darbdaviui yra nustatoma įrodinėjimo pareiga dėl tinkamo atleidimo ar atsiskaitymo su darbuotoju, o kita vertus, šioje byloje pati ieškovė nevykdė teismo įpareigojimo pateikti atitinkamus dokumentus, leidžiančius konkrečiai nustatyti faktines aplinkybes. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas tyčia ir sąmoningai būtų slėpęs ar naikinęs įrodymus.Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje civilinėje byloje nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas sąmoningai ir tyčia trukdė bylai reikšmingų aplinkybių nurodymą ar įrodymų pateikimą, dėl ko ieškovės teikti nevisapusiški duomenys galėjo būti vertinti kaip pakankamai pagrįsti bei patvirtinantys, jog ieškovė su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi.Dėl dienpinigių ir netesybųVertindamas aplinkybes dėl dienpinigių dydžio ir jų mažinimo kriterijų apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė, kad atsakovui buvo išmokėjusi visus privalomus mokėti dienpinigius ar pagrįstai ir tinkamai sumažinusi jų dydį.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuo 2024 m. gegužės 15 d. pagal 2024 m. gegužės 14 d. sudarytą neterminuotą laikinojo darbo sutartį, atsakovas dirbo pas ieškovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose. Darbo sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi mokėti minimalų mėnesinį darbo užmokestį padaugintą iš koeficiento 1,65. Duomenų, kad ieškovė dienpinigius buvo priskyrusi darbo užmokesčiui, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaitomus dienpinigius vertino pagal Aprašo nuostatas, priimtus vidinius teisės aktus bei atsakovui faktiškai suteiktas sąlygas.Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Darbo sutarties 16 punkte numatyta, kad darbuotojas sutinka, kad jam vykstant į komandiruotę, yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos ir/arba vairuotojo tachografo kortelės nuskaitymo, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę. Darbo sutarties 16 p. nurodyta, kad 2023 m. sausio 12 d. patvirtinta Dienpinigių skaičiavimo tvarka yra neatskiriama šios Darbo sutarties dalis ir įteikiama darbuotojui pasirašytinai. Y. H. yra pasirašęs darbo sutartį ir Dienpinigių mokėjimo tvarką (Dienpinigių skaičiavimo tvarkos UAB ,,Drekar“ nėra pateikusi). Kitų darbo sutarties priedų nėra nei pridėta, nei pasirašyta Y. H.. Be to, darbo sutarties 11 punkte numatyta, jog kiekvieną penktadienį mokamas avansinis mokėjimas, į kurį įskaitomi ir dienpinigiai, nors 16 punktas numato, jog dienpinigiai nemokami avansu ir išmokami tik po komandiruotės pabaigos. Negana to, ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų apie konkrečių įsakymų dėl komandiruočių priėmimą bei atsakovo supažindinimą su šiais įsakymais.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje nustatyta, kad darbdavė mokėjo 50 proc. dienpinigių normą Vokietijoje (31 Eur) už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2025 m. sausio 31 d. vadovaudamasi nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka, tačiau nepagrindė nei objektyvių kriterijų nustatant sumažintą dienpinigių dydį, nei konkrečių sąlygų suteikimo darbuotojui komandiruotės metu šiuo laikotarpiu. Kartu teismas nurodė, jog Vokietijos įmonės ABF Spedition GmbH pažymos turinys nepagrindžia nei konkrečių darbuotojų fakto, nei laikotarpių, kurių metu darbuotojai, tarp kurių būtų ir atsakovas, galėjo naudotis nurodomomis sąlygomis ir tą daryti nemokamai. Tokias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas paneigiančių įrodymų nėra.Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jokie konkretūs bei objektyvūs dienpinigių mažinimo kriterijai nustatyti nebuvo, į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad darbuotojas su tokiais kriterijais buvo supažindintas ar jam realiai buvo teikiamos konkrečios paslaugos komandiruotės metu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui turėjo būti mokami 100 proc. (62 Eur) dydžio dienpinigiai (15 190 Eur (62 Eur x 245 d.)), nors išmokėta buvo tik 10 664 Eur, o tai sudaro pagrindą priteisti 4 526 Eur dienpinigių atsakovo naudai.Išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliantės teiginiai tiek dėl Darbo užmokesčio sistemos, tiek dėl rašto „Dėl vairuotojų poilsio sąlygų“, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių konkrečių duomenų apie tai, kad su ieškovės pirmosios instancijos teismui teikta ,,Darbo užmokesčio nustatymo sistema“ darbuotojas buvo supažindintas ir darbo sutarties galiojimo metu žinojo apie tokį ieškovės priimtą vidinį teisės aktą.Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti ir Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytą netesybų dydį, kuris yra neprotingas, nesąžiningas ir neproporcingai didelis. Anot apeliantės, pagal teismų praktiką tokiais atvejais atsižvelgtina į darbuotojo naudai priteistinos sumos pobūdį, jos dydį, kitas aplinkybes, dėl ko netesybos mažintinos. Tokie apeliacinio skundo argumentai nėra nagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad netesybos nei 2025 m. liepos 31 d. Darbo ginčų komisijos sprendimu, nei skundžiamu sprendimu priteistos nebuvo, todėl, nesant darbuotojo skundo, nagrinėti ir vertinti netesybų klausimą nėra pagrindo.Dėl darbo ginčų komisijos sprendimo DK 231 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Aptariamo straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Darbo ginčų komisijos sprendimas, teismui išnagrinėjus darbo ginčą iš esmės, nelieka galioti, o teismas, nagrinėdamas darbo ginčą turi jį išnagrinėti ir išspręsti iš esmės, dėl ko, nustatęs netinkamo atsiskaitymo faktą, teismas turi pareigą nurodyti priteisiamas darbuotojui nepagrįstai neišmokėtas sumas iš darbdavio, nors Darbo ginčų komisijos sprendimu tokios lėšos buvo priteistos (kaip minėta, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra peržiūros ar apeliacijos dalykas, o įsiteisėjus teismo sprendimui darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios).Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas DK normas, išaiškino, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, lieka galioti 2025 m. liepos 31 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl dienpinigių priteisimo atsakovui, bei nepriteisė 4 526 Eur dienpinigių atsakovo naudai.Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidųKiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir galutiniam bylos rezultatui esmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas darė pagrįstas išvadas, jog ieškovė netinkamai atsiskaitė su atsakovu jam neišmokėdama visos dienpinigių sumos, pagrįstai atmetė ieškovės pareikštą ieškinį, tačiau nepagrįstai išaiškino, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, lieka galioti 2025 m. liepos 31 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl dienpinigių priteisimo atsakovui, bei nepriteisė 4 526 Eur dienpinigių atsakovo naudai, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dėl netinkamai taikytų materialinės teisės normų (CPK 330 straipsnis), pašalinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl darbo ginčų komisijos sprendimo galiojimo bei priteisiami dienpinigiai atsakovui iš ieškovės. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovės materialiniai reikalavimai yra bent iš dalies tenkinami ir ji gali būti laikoma iš dalies laimėjusi civilinę bylą. Dėl to apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, taip pat neperskirstomos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas į bylą neteikė duomenų apie atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisija, kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-108-14758/2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismasn u t a r i a :Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.Pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teismo išaiškinimą, kad „šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, lieka galioti 2025-07-31 Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl dienpinigių priteisimo atsakovui“.Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Drekar“ įm. kodas 303092747, atsakovo Y. H., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 4 526 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų dvidešimt šešių eurų) dienpinigius (atskaičius mokesčius).Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisiją.Teisėjai Alvida Jasaitytė – PralgauskienėLoreta Miltenytė Ignas Totilas