- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-06
- Bylos Nr.
- e2-676-1097/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00065-2017-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Kreditorius
- " Turto bankas ", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, Lietuvos draudimas, "ŠIAULIŲ BANKAS", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, "Palink", „Tele2“, " APSAUGOS KOMANDA", ACG NYSTROM, AKVASANAS, Baltisches Haus, CORDAX, Higėja, Lietuvos energijos tiekimas, Litectus, Marijampolės prekyba, Regvėja, Solar LT, ŠVAROS MISIJA, Vildega, V. Novakienės įmonė "Sraigtas"
- Atsakovas
- Dumesta ir KO
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. K. prašymą dėl likusio turto paskirstymo likviduotos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir ko bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Dumesta“ ir ko (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą. Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti. Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. sprendimu bendrovės veikla pripažinta pasibaigusia; teismo sprendimu nustatyta, kad bendrovės bankroto procese liko nepatenkinta iš viso 148 541 Eur kreditorių reikalavimų. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 1 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. 2026 m. birželio 19 d. pareiškėjas bendrovės kreditorius S. K. pateikė teismui prašymą dėl likusio bendrovės turto paskirstymo, prašydamas: 1) paskirti nemokumo administratorių; 2) įpareigoti paskirtą nemokumo administratorių paskirstyti po UAB „Dumesta“ ir ko pabaigos paaiškėjusį turtą – vėjo jėgainę „Vestas“, tipas V66, 1 650 kW, serijos Nr. 1454 (toliau – ir ginčo vėjo jėgainė, turtas) nukreipiant jį nepatenkintų bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimui; 3) tenkinti UAB „Dumesta“ ir ko kreditorių nepatenkintus reikalavimus iš šio turto, laikantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. sutartimi bendrovė, atstovaujama pareiškėjo (S. K.), kaip bendrovės vadovo, įsigijo ir į Lietuvą parsigabeno vėjo jėgainę. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu byloje Nr. 1A-198-851/2024 ir Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 16 d. sprendimu byloje Nr. e2-775-480/2020 konstatavo, kad pareiškėjas vėjo jėgainės dalis – plieninį bokštą, pagrindo sekciją ir 440 varžtų su poveržlėmis be teisinio pagrindo perdavė trečiajam asmeniui R. Ž.. Dokumentų, patvirtinančių, kad nuosavybės teises į vėjo jėgainę bendrovė būtų perleidusi, nėra. Tačiau, pareiškėjo teigimu, bendrovės bankroto byloje nemokumo administratorė UAB „Tytus“ dėl jai žinomų priežasčių ir aplinkybių vėjo jėgainės ir jos sudedamųjų dalių nei iš bendrovės valdymo organo narių, nei iš R. Ž. neperėmė. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo vėjo jėgainė yra perduota R. Ž., nors nuosavybės teise priklauso bendrovei. Tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo. Dėl to, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas kreiptis į bendrovės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl nurodyto bendrovės turto paskirstymo, laikantis bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. K. prašymą dėl likusio turto paskirstymo UAB „Dumesta“ ir ko bankroto byloje ir grąžino jį pateikusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad, užbaigus bankroto bylą ir įmonę išregistravus iš Juridinių asmenų registro, įmonė pasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.95 straipsnio 3 dalis), o pasibaigus įmonei jokie procesiniai veiksmai bankroto byloje negalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018). Dėl to, UAB „Dumesta“ ir ko pasibaigus, jokie procesiniai veiksmai bendrovės bankroto byloje yra negalimi. Teismas taip pat nurodė, kad pagal teismų praktiką tuo atveju, jei po juridinio asmens pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti likviduotos ir išregistruotos bendrovės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į bendrovės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis bendrovės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo. Taigi, kreditorių teisė į teisminę gynybą užtikrinama net ir po bendrovės likvidavimo procedūrų pabaigos. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju likviduotos ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos bendrovės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą siekia perimti kreditorius (pareiškėjas). Nors pareiškėjas teigia, kad po bendrovės pabaigos atsirado turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti bendrovės kreditorių reikalavimai, tačiau nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių bendrovės nuosavybės teisę į ginčo vėjo jėgainę, rėmėsi tik subjektyviais teiginiais bei išvadomis pagal teismų procesiniuose dokumentuose nustatytas faktines aplinkybes. Be to, kaip nurodo pareiškėjas, šis turtas buvo žinomas ir bankroto bylos nagrinėjimo metu, tačiau nemokumo administratorės nerealizuotas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie naujai paaiškėjusį turtą, priklausantį išregistruotai iš Juridinių asmenų registro bendrovei, t. y. pateiktas prašymas neatitinka teismų praktikoje nurodytų sąlygų tokiam prašymui pateikti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl likusio turto paskirstymo kaip nenagrinėtiną UAB „Dumesta“ ir ko bankroto byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas S. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį ir priimti naują nutartį – priimti pareiškėjo prašymą ir jį tenkinti: 1) paskirti nemokumo administratorių; 2) įpareigoti paskirtąjį nemokumo administratorių paskirstyti po UAB „Dumesta“ ir ko pabaigos likusį nerealizuotą šiai bendrovei priklausiusį turtą – vėjo jėgainę „Vestas“, serijos Nr. 1454, nukreipiant jį nepatenkintų bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimui (spręsti klausimą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo); 3) tenkinti UAB „Dumesta“ ir ko kreditorių nepatenkintus reikalavimus iš išreikalauto turto, laikantis JANĮ nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių UAB „Dumesta“ ir ko nuosavybės teisę į ginčo vėjo jėgainę. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-851/2024, kurio 30 punkte aprašyta, jog Kauno apygardos teismas 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nustatė, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Dumesta“ ir ko direktoriumi, veikdamas bendrovės vardu, įsigijo pilnos komplektacijos vėjo jėgainę „Vestas“ V66, tačiau laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. pareiškėjas vėjo jėgainės dalis, kurių vertė 55 000 Eur, be teisinio pagrindo perdavė R. Ž., ir tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „Dumesta“ ir ko turtą. CPK 182 straipsnyje įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Atsižvelgiant į tai, pagrįstai laikytina, kad šiuo metu R. Ž. žinioje yra likęs UAB „Dumesta“ ir ko turtas – vėjo jėgainės dalys. Atitinkamai, yra teisinis pagrindas išspręsti klausimą dėl likusio nepadalinto likviduotos dėl bankroto ir išregistruotos bendrovės turto paskirstymo jos kreditoriams. Teismas nepagrįstai apribojo kreditoriaus teisę į teisminę gynybą ir sudarė prielaidas tretiesiems asmenims nepagrįstai praturtėti likviduotos bendrovės kreditorių sąskaita. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-135-925/2026 konstatavo, kad reikalavimą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo gali reikšti turto savininkas. Bendrovės pasibaigimas neužkerta kelio jos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki bendrovės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios bendrovės turtą. Atsižvelgiant į tai, yra teisinis pagrindas paimti ginčo turtą iš neteisėto valdymo, jį realizuoti ir gautas pinigines lėšas paskirstyti kreditoriams, kurių reikalavimai liko nepatenkinti. Teismo argumentas, kad turtas buvo žinomas bankroto bylos nagrinėjimo metu, todėl neatitinka „naujai paaiškėjusio turto“ sąlygos, yra formalus ir neatitinka bankroto teisės tikslų. Paaiškėjusiu turtu po bendrovės pabaigos pripažįstamas ne tik tas turtas, apie kurio egzistavimą nebuvo žinoma, bet ir turtas, kuris dėl neteisėtų valdymo organų veiksmų (iššvaistymo, paslėpimo) ar nemokumo administratoriaus neveikimo nebuvo įtrauktas į likvidavimo masę ir realiai paskirstytas kreditoriams. Nors jėgainės įsigijimo faktas buvo žinomas, bendrovės nemokumo administratorė UAB „Tytus“ šio turto (jo dalių) faktiškai neperėmė ir nerealizavo, nes buvęs bendrovės vadovas S. K. šį turtą neteisėtai ir be teisinio pagrindo buvo perdavęs trečiajam asmeniui. Faktas, jog turtas buvo iššvaistytas ir liko pas trečiuosius asmenis be teisinio pagrindo, galutinai konstatuotas tik vėlesniu teismo nuosprendžiu, todėl kreditoriams atsirado objektyvus pagrindas reikalauti šio likusio nepaskirstyto turto realizavimo. Aplinkybė, kad bendrovės nemokumo administratorė neįvykdė savo pareigos bankroto proceso metu surasti, perimti ir realizuoti visą bendrovės turtą, negali panaikinti ar apriboti kreditorių teisės gauti savo reikalavimų tenkinimą iš realiai egzistuojančio bendrovės turto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl po juridinio asmens pabaigos ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro likusio turto paskirstymo kreditoriams kaip nenagrinėtiną UAB „Dumesta“ ir ko bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie naujai paaiškėjusį turtą, priklausantį išregistruotai iš Juridinių asmenų registro UAB „Dumesta“ ir ko. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, argumentuodamas, kad bendrovės nuosavybės teisę į ginčo turtą (vėjo jėgainę) patvirtina prejudiciniai faktai, nustatyti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-851/2024. Apelianto teigimu, nors jėgainės įsigijimo faktas bendrovės bankroto byloje buvo žinomas, bendrovės nemokumo administratorė UAB „Tytus“ šio turto (jo dalių) faktiškai neperėmė ir nerealizavo, o aplinkybė, jog nemokumo administratorė neįvykdė savo pareigos bankroto proceso metu surasti, perimti ir realizuoti visą bendrovės turtą, negali panaikinti ar apriboti kreditorių imperatyvios teisės gauti savo reikalavimų tenkinimą iš realiai egzistuojančio bendrovės turto; faktas, kad turtas buvo iššvaistytas ir liko pas trečiuosius asmenis be teisinio pagrindo, galutinai konstatuotas tik vėlesniu teismo nuosprendžiu, todėl, apelianto teigimu, tik tada kreditoriams atsirado objektyvus pagrindas reikalauti šio likusio nepaskirstyto turto realizavimo.
Išnagrinėjęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir atskirojo skundo teiginius, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai neatitinka buvusios procesinės situacijos bendrovės bankroto byloje, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie paaiškėjusį realizuotiną bendrovės turtą, nesudaro.
Pirma, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas ir patvirtina apeliantas, ginčo vėjo jėgainės įsigijimo ir, atitinkamai, priklausymo bendrovei faktas bendrovės bankroto byloje buvo žinomas. Be to, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad ginčo turtas yra iššvaistytas, o apeliantas šios aplinkybės nepaneigė.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-954/2023 S. K. (apeliantas), be kita ko, pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) už tai, kad jis laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „Dumesta“ ir ko direktoriumi, turėdamas jam patikėtą teisę veikti įmonės vardu ir sudaryti sandorius, veikdamas bei atstovaudamas UAB „Dumesta“ ir ko už 75 000 Eur pagal 2015 m. balandžio 28 d. sąskaitą Nr. 20150040 įsigijo vėjo jėgainę „Vestas“ V66, 1650 kW, serijos Nr. 1454, tačiau laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. be teisinio pagrindo perdavė R. Ž. 55 000 Eur vertės vėjo jėgainės dalis, tokiu būdu jis iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „Dumesta“ ir ko turtą ir padarė UAB „Dumesta“ ir ko 55 000 Eur turtinę žalą. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-851/2024 Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „Dumesta“ ir ko direktoriumi, veikdamas bei atstovaudamas bendrovę įsigijo vėjo jėgainę, tačiau be teisinio pagrindo perdavė trečiajam asmeniui jos dalis ir taip iššvaistė jo žinioje buvusį bendrovės turtą, palikta nepakeista. Taigi, baudžiamojoje byloje teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad bendrovės turtas – vėjo jėgainė (jos dalys) – be teisinio pagrindo perduota trečiajam asmeniui ir taip iššvaistytas.
Įvertinus apelianto nurodomus atskirojo skundo argumentus, matyti, kad apeliantas, tiek teikdamas prašymą dėl likusio bendrovės turto paskirstymo po juridinio asmens pabaigos, tiek atskirajame skunde, remiasi šiomis baudžiamojoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis ir siekia, jog būtų inicijuotas klausimas dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Atitinkamai, iš to seka, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, ginčo turtas negali būti laikomas atsiradusiu ar paaiškėjusiu po bendrovės pabaigos – minimas bendrovės turtas buvo pripažintas iššvaistytu ir nėra įrodyta, kad situacija būtų pasikeitusi. Be to, kitaip nei nurodo apeliantas, faktas, jog ginčo turtas buvo iššvaistytas ir liko pas trečiuosius asmenis be teisinio pagrindo, buvo konstatuotas iki priimant sprendimą dėl bendrovės pabaigos, bendrovės bankroto bylai dar nebuvus užbaigtai.
Antra, priešingai nei atskirajame skunde nurodo apeliantas, bendrovės nemokumo administratorė bankroto procese kėlė klausimą dėl nurodyto turto ir klausimas, kiek tai susiję su bendrovės nuosavybės teisių į ginčo turtą gynimu, buvo išspręstas nemokumo administratorės pasirinktu bendrovės (ir jos kreditorių) teisių gynimo būdu.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Kauno apygardos teisme 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo gautas ir civilinėje byloje išnagrinėtas ieškovės BUAB „Dumesta“ ir ko, atstovaujamos nemokumo administratorės, ieškinys atsakovams S. K. ir A. K. dėl 75 000 Eur žalos atlyginimo, grindžiamas tuo, jog bendrovė 2015 m. iš Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės už 75 000 Eur įsigijo vėjo jėgainę „Vestas“, V66, 1 650 kW, serijos Nr. 1454, tačiau buvusių bendrovės vadovų turtas nebuvo išsaugotas ir nemokumo administratorei neperduotas, tuo padaryta bendrovei (ir jos kreditoriams) turtinė žala. Taigi, bendrovei priklausiusio ginčo turto neperdavus nemokumo administratorei, pastaroji pasirinko bendrovės teisių gynybos būdą – pareikšti ieškinį buvusiems bendrovės vadovams dėl neperduoto turto vertės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 18 d. nutartimi byloje dėl žalos atlyginimo ieškovę BUAB „Dumesta“ ir ko pakeitė jos teisių perėmėja nauja ieškove I. S., nes 2022 m. liepos 20 d. bendrovė BUAB „Dumesta ir ko“, atstovaujama nemokumo administratorės, ir I. S. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria bendrovė savo reikalavimo teises pagal ieškinį byloje dėl žalos atlyginimo perleido I. S.. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis sudaryta Kauno apygardos teismui 2022 m. sausio 19 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtinus BUAB „Dumesta“ ir ko turto pardavimo tvarką ir kainą, be kita ko – nutarus pardavinėti ir reikalavimo teisę atsakovų S. K. ir A. K. atžvilgiu civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ir Lietuvos apeliaciniam teismui 2022 m. kovo 24 d. nutartimi išnagrinėjus pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą bei Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį palikus nepakeistą.
Kauno apygardos teismas įsiteisėjusiu 2025 m. vasario 20 d. sprendimu išnagrinėjęs civilinę bylą dėl žalos atlyginimo (civilinės bylos Nr. e2-32-390/2025) ieškinį patenkino ir priteisė bendrovės procesinių teisių perėmėjai (ieškovei I. V.) iš atsakovo S. K. 55 000 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis prejudiciniais faktais, nustatytais pirmiau šioje nutartyje minėtais Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu: teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos dalykas tas pats – nustatyti atsakingą (kaltą) asmenį (tiek civilinėje byloje atsakovas, tiek baudžiamojoje byloje nuteistasis yra S. K.), jo kaltę, priežastinį ryšį dėl tų pačių neteisėtų atliktų veiksmų (buvusio bendrovės turto – vėjo jėgainės „Vestas“ Nr. 1454 išvaistymo) ir padarytos žalos dydžio (sprendimo 22 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju apelianto prašomas paskirstyti ginčo turtas teismų procesiniais sprendimais buvo pripažintas iššvaistytu ir dėl jo bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, pasirinko ir realizavo teisių gynybos būdą – pareikšti ieškinį dėl žalos neišsaugojus turto atlyginimo.
Kauno apygardos teismas, 2024 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-14-390/2024 patenkinęs likviduojamos dėl bankroto UAB „Dumesta“ ir ko nemokumo administratorės prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, nustatė, kad bendrovės kreditorius S. K. prašė nepriimti sprendimo dėl bendrovės pabaigos, be kita ko, nurodydamas, jog, jo nuomone, neaišku, kur dingo bendrovės turtas – vėjo jėgainės dalys. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo pozicijos dėl realizuotino turto (ginčo vėjo jėgainės) nepagrindė, tuo tarpu bendrovės atstovė paaiškino, jog vėjo jėgainė (jos dalys) nemokumo administratorei nebuvo perduotos, todėl teisme buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, byloje reikalavimo teisė yra parduota. Teismas nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, o kreditoriaus argumentus, kad nemokumo administratorė atliko ne visus įstatyme numatytus veiksmus ir nėra pagrindo priimti sprendimą dėl bendrovės veiklos pabaigos, atmetė kaip nepagrįstus. Apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. sprendimo pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu neginčijo. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 1 d. nutartimi teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos paliko nepakeistą.
Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, aplinkybės dėl bendrovei priklausiusio ginčo turto buvo žinomos ir nagrinėtos bendrovės bankroto procese. Ginčo turto neperdavus bendrovės nemokumo administratorei, bendrovė savo pažeistų teisių gynybą realizavo buvusiems bendrovės vadovams pareiškusi ieškinį dėl žalos, kurią sudarė neperduoto ginčo turto vertė, atlyginimo, nors buvo žinomos ir apelianto nurodomos aplinkybės dėl asmens, kuriam turtas perduotas jį iššvaistant (tai nurodyta procesiniuose sprendimuose baudžiamojoje byloje). Esant neperduotam turtui, bendrovė pasirinko reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o, reikalavimo teises pagal šį ieškinį pardavus, iš šio pasirinkto teisių gynybos būdo gautos lėšos buvo paskirstytos kreditoriams teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti ir faktinės situacijos neatitinkantys apelianto teiginiai, kad buvo apribotos ar neapgintos bendrovės kreditorių teisės. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad situacija dėl ginčo turto iššvaistymo, konstatuota įsiteisėjusiuose procesiniuose teismų sprendimuose, būtų pasikeitusi. Atitinkamai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė esant prielaidas prašymui dėl po bendrovės pabaigos likusio turto paskirstymo nagrinėti.
Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 10 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.