- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-1843-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21886-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- N. M.
- Atsakovas
- I. M.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ir atsakovo I. M. (I. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui I. M. dėl išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo I. M. išlaikymą sūnui N. M. po 1 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki sūnaus pilnametystės, laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 susidariusį 16 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vaiko tėvas I. M. daug metų neprisidėjo prie vaiko išlaikymo. Ieškovė gauna tik 730 Lt darbo užmokestį, kurio nepakanka sūnaus poreikiams užtikrinti. Atsakovas gyvena ir dirba Suomijoje, jo turtinė padėtis yra labai gera.
Atsiliepimas
Atsakovas I. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo periodinėmis išmokomis, viršijančio 500 Lt, priteisimo. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 jis ne tik nuolat bendravo su sūnumi, bet ir teikė paramą, t. y. ne kartą kartu atostogavo (atostogų metu visiškai išlaikė sūnų), siuntė drabužius, pirko kompiuterinę įrangą, telefoną. Teigia, kad tuo atveju, jeigu nebūtų prisidėjęs prie sūnaus išlaikymo, ieškovė galėjo kreiptis į teismą anksčiau. Atsakovas sutinka mokėti 500 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovo nuomone, ieškovės pateikta informacija apie jos gaunamas pajamas yra abejotina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo I. M. išlaikymą nepilnamečiui vaikui N. M. po 244 EUR (842,50 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2014-06-30, iki kol jis sulauks pilnametystės (išskaičiavus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-26 nutartį sumokėtas laikino išlaikymo sumas), ir 2 606,58 EUR (9 000 Lt) išlaikymo įsiskolinimą, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnamečio įstatyminei atstovei – motinai N. M.. Taip pat iš atsakovo ieškovės naudai teismas priteisė 250,42 EUR (864,64 Lt), iš ieškovės atsakovo naudai 297,76 EUR (1 028,11 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo į valstybės biudžetą teismas priteisė 87,84 EUR (303,30 Lt) žyminio mokesčio ir 4,22 EUR (14,56 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš ieškovės į valstybės biudžetą teismas priteisė 3,31 EUR (11,44 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog šalių sūnui Nikitai greit sueis vienuolika metų, jis mokosi 5 klasėje, lanko įvairius užsiėmimus. Berniukas mokosi gerai, turi daug diplomų, pagyrimų, apdovanojimų. Motina N. M. deda visas pastangas, kad lavintų sūnaus gabumus ir sudarytų galimybę įvairiapusiškai bei naudingai leisti laiką po pamokų. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pabrėžė, kad siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien tik minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu. Vertindamas byloje esančius įrodymus, liudytojų paaiškinimus ir vaiko poreikius, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog pagal formuojama teismų praktiką vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA), teismas nurodė, kad šalių sūnaus Nikitos išlaikymui per mėnesį reikia skirti 1 685 Lt, t. y. 1 035 Lt (MMA) + 650 Lt (išlaidos vaiko lankomiems užsiėmimams). Akcentavo, kad abi šalys bylos nagrinėjimo metu elgėsi nesąžiningai, stengėsi parodyti, jog jų turtinė padėtis yra itin sunki, nors tai neatitinka faktinės situacijos. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo prisidėjimas prie sūnaus išlaikymo (kelionės, dovanos ir kt.) buvo nereguliarus ir nepakankamas, o išlaikymo pinigine forma atsakovas neteikė. Nuolatinį, kasdieninį ir būtiną vaiko materialinį aprūpinimą užtikrino tik jo motina. Atsižvelgdamas į tai, kad vaiko poreikiai laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 buvo mažesni, prekių bei paslaugų kainos žemesnės, atsakovas kitomis formomis iš dalies tenkino vaiko poreikius laisvalaikiui, poilsiui ir pan., teismas pripažino, kad turi būti priteisiama dalis ieškovės prašomo išlaikymo įsiskolinimo, t. y. 9 000 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovė N. M. pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus byloje esančius duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, neteikė pirmenybės vaiko teisių ir interesų apsaugai. Teigia, kad šalių turtinė padėtis nėra panaši, kadangi vaikas gyvena su ja ir jai tenka didesnė našta kasdieniam vaiko poreikių tenkinimui. Vertinant tėvų materialinę padėtį reikia atsižvelgti į realias gaunamas pajamas, o ne turimą turtą. Ieškovė nurodė, kad nustatant išlaikymo dydį, turi būti įvertintos abiejų tėvų pajamos ir išlaidos. Tvirtina, kad ji yra visiškai materialiai priklausoma nuo savo motinos ir vyro, kurie padeda tenkinti vaiko poreikius. Jos nuomone, atsakovas yra pajėgus teikti jos nurodytą 1 500 Lt dydžio išlaikymą. Pažymėjo, kad ginčijame sprendime nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis buvo atmesti byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog iš atsakovo turi būti priteista būtent šio dydžio išlaikymas periodinėmis išmokomis. Pažymėjo, kad išlaikymo įsiskolinimas buvo apskaičiuotas tenkinant minimalius vaiko poreikius, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino išlaikymo įsiskolinimo dydį. Akcentavo, kad vadovaujantis vaiko teisių ir interesų prioriteto, proporcingumo principais vaikui turi būti nustatytas maksimalus išlaikymo dydis, kuris negali būti mažesnis už vieną MMA. Mažesnis nei vieno MMA išlaikymas nustatytas tik tuomet, jeigu vieno iš tėvų, iš kurio išlaikymas priteisiamas, turtinė padėtis yra labai sunki, tačiau nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė byloje nenustatyta. Atsakovas neįrodė, kad sūnų išlaikė, neneigė, jog piniginėmis lėšomis pagalbos neteikė. Pabrėžė, kad atsakovo nurodytos dovanos, t. y. dviratis, muzikinis centras, yra saugomos pas atsakovo motiną, o nupirktų drabužių nepakako vaikui aprūpinti. Atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių daiktų sūnui pirkimą (išskyrus kompiuterių įsigijimą). Apeliaciniame skunde nurodė, kad daiktų pirkimas, atostogos negali būti laikoma išlaikymu, nes vaikas atostogaudavo ir su ieškove, t. y. jo poreikiai buvo tenkinami be atsakovo pagalbos.
Atsiliepimas
Atsakovas I. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir ginčą išspręsti jo apeliacinio skundo pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovė klaidina teismą, nurodydama, jog jos turtinė padėtis yra sunki. Mano, kad ji nesiima priemonių tam, jog gautų savo amžių, išsilavinimą ir profesinį pasirengimą atitinkantį darbo užmokestį, sąmoningai nuslėpė informaciją apie jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės nurodomu jo turtinės padėties vertinimu. Akcentavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis prie vaiko poreikio į poilsį, atostogas prisidėjo didesne apimtimi nei teigiama ieškovės apeliaciniame skunde. Be to, ieškovė neįrodė, kad pati prisidėjo prie šio vaiko poreikio tenkinimo. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad jo vaikui pirkti daiktai negali būti vertinami kaip išlaikymas, pabrėžė, jog jų pirkimo dokumentai yra pateikti į bylą, taip pat įrodyti liudytojų paaiškinimais, nuotraukomis. Mano, kad aplinkybė, jog vaikas dalį daiktų laiko pas senelius nėra reikšminga, nes jis ten praleidžia beveik kiekvieną savaitgalį.
Šalies argumentai
Atsakovas I. M. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti – reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą atmesti visiškai, 842,50 Lt dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis sumažinti iki 500 Lt. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, numatančia, jog sprendžiant išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą turi būti nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kokie per paskutinius trejus metus buvo konkretūs vaiko poreikiai, kokias išlaidas patyrė ieškovė. Taip pat byloje nevertinta šalių turtinė padėtis laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01, o nustatytas išlaikymo dydis yra neproporcingas šalių gaunamoms pajamoms. Atsakovas laiko, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 nėra, nes išlaikymo pareigą jis vykdė tinkamai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad poilsis, atostogos, kelionės, laisvalaikis yra svarbūs vaiko poreikiai. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog šie poreikiai buvo tenkinami ir jos sąskaita. Teigia, kad išlaikymas už paskutinius trejus metus nebuvo priteistas konkrečia pinigų suma, dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog atsakovas negalėjo prisidėti prie išlaikymo daiktais, kelionėmis, drabužiais ir kt. Jei išlaikymas nepriteistas teismo sprendimu, tėvai yra laisvi susitarti dėl išlaikymo dydžio, formos ir periodiškumo. Pažymėjo, kad trejus metus ieškovę tenkino toks atsakovo prisidėjimas prie vaiko išlaikymo, jokių pretenzijų ar reikalavimų jo atžvilgiu nebuvo reiškiama. Mano, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės, nes vadovaujantis tikimybių pusiausviros principu jo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog išlaikymas ginčo laikotarpiu buvo teikiamas. Atsakovo teigimu, šalių vaikas neturi jokių išskirtinių poreikių (sveikatos problemų, ypatingų gabumų, kurių lavinimui būtų reikalinga skirti dideles pinigines lėšas). Atkreipė dėmesį, kad į didelę dalį papildomų užsiėmimų šalių sūnus buvo pradėtas leisti tik pradėjus bylą teisme, tokiu būdu siekiant sąmoningai padidinti priteistino išlaikymo dydį. Mano, kad vaikui fiziškai neįmanoma lankyti visus papildomus užsiėmimus (futbolas – 3 kartai per savaitę, plaukimas – 3 kartai per savaitę, vokalo pamokos – 2 kartai per savaitę, anglų kalbos pamokos). Be to, būtų protinga lavinti konkrečius vaiko įgūdžius. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog futbolo treniruotes ir vokalo pamokas vaikas pradėjo lankyti tik iškėlus bylą teisme, į bylą pateikti tik vieno mėnesio mokėjimo už šiuos užsiėmimus kvitai, manytina, jog jie šiuo metu nėra lankomi. Taip pat pažymėjo, kad sūnus nelanko papildomų anglų kalbos pamokų (į jas tik planuojama jį leisti), todėl teismas nepagrįstai į vaiko poreikius įtraukė 200 Lt mėnesinių išlaidų, nepagrįstų jokiais įrodymais. Mano, kad ieškovės pasirinktų papildomų užsiėmimų kainos nėra protingos ir jų atlyginimas neturėtų būti perkeliamas atsakovui. Tvirtina, kad ieškovės pozicija dėl vaiko poreikių yra nenuosekli ir tai leidžia abejoti jos pateikiamos informacijos teisingumu. Pažymėjo, kad vaiko realūs poreikiai yra gerokai mažesni nei teigia ieškovė. Pabrėžė, kad jei tėvų turtinė padėtis to neleidžia, pertekliniai vaiko poreikiai negali būti laikomi pagrįstais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, netinkamai įvertino šalių turtinę padėtį ir ieškovės galimybes gauti didesnį darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Ieškovė N. M. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad anksčiau dėl vaiko išlaikymo nesikreipė, nes vaiko poreikiai buvo patenkinami padedant jos motinai ir vyrui. Atsižvelgdama į tai, kad sūnui augant didėja jo išlaikymo išlaidos, taip pat savo sveikatos būklę ji nusprendė kreiptis į teismą. Nesutinka, kad neprisidėjo prie vaiko atostogų ir poilsio poreikių, t. y. šiltuoju metų laikotarpiu savaitgaliai su sūnumi leidžiami Molėtų rajone prie ežero, kiekvienais metais Rygoje, Jūrmaloje ar Melnragėje atostogaujama dvi savaites, du kartus keliauta į Egiptą. Be to, 2014 m. vaikas buvo stovykloje, per žiemos atostogas dvi savaites praleido Londone. Pažymėjo, kad įvertinus tai, jog atsakovas gyvena užsienyje, tėvo su sūnumi praleidžiamos atostogos yra jų bendravimo forma, o ne išlaikymo teikimas. Pasisakydama dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžio ieškovė nurodė, kad savo poziciją yra išdėsčiusi ieškinyje ir apeliaciniame skunde. Pabrėžė, kad vaikas yra gabus, turi vystytis, o lankomų užsiėmimų kiekis atitinka vaiko galimybes ir sveikatos būklę. Teigia, kad užsiėmimus renkasi atsižvelgdama į jų kokybę. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo argumentai, susiję su jos turtine padėtimi, yra neįrodyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Nagrinėjamu atveju kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teismui pateikė naujų įrodymų (paveldėjimo teisės liudijimą, paveldėto turto pasidalijimo sutartį) (t. 2, b. l. 12-19), kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat jais grindė ir apeliacinio skundo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi jau bylos nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl tikrosios ieškovės turtinės padėties. Teikdama atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė taip pat pateikė papildomus įrodymus (sutartis dėl šalių sūnaus papildomų užsiėmimų, mokėjimo kvitus, rūbų pirkimo dokumentus ir kt.) (t. 2, b. l. 46-60), kuriais ieškovė grindžia atsikirtimus į atsakovo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pridedamų įrodymų priėmimas neapsunkins bylos nagrinėjimo, taip pat pažymi, jog dalies dokumentų sudarymo datos yra vėlesnės nei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tai reiškia, kad jie objektyviai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti ieškovės dokumentai priimami.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, susijęs su nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžių nustatymu. Pažymėtina, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 str., 3.165 str., 3.192 str.). Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų sutarimu. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi nustatyti teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį. Būtina pabrėžti, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet nelemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai, bet skiriamas dėmesys laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. A. P., Nr. 3K-3-491/2013).
Dėl atsakovo I. M. apeliacinio skundo reikalavimų
Atsakovas laiko, kad priteistas išlaikymas po 842,50 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra nepagrįstas, kadangi nenustatyti nepilnamečio vaiko poreikiai, ieškovė nepagrindė vaikui reikalingo išlaikymo išlaidų. Apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, nesutinka, kad šalių vaikui yra reikalinga lankyti tiek daug užsiėmimų, jam kelia abejonių jų kainos. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad atsakovas nepagrindė šių apeliacinio skundo teiginių.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir įvertinti įrodymai apie vaiko amžių, mokymąsi, laisvalaikio pomėgius, tėvų turtinę padėtį, atsižvelgta į šalių, liudytojų ir nepilnamečio vaiko paaiškinimus, ieškovės pateiktą vaiko poreikių įvertinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta vaiko poreikiams patenkinti pakankama suma yra teisinga, atitinka bylos duomenis, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus. Be to, atsakovo subjektyvi nuomonė dėl per didelio vaiko papildomų užsiėmimų kiekio nesudaro prielaidų konstatavimui, jog šalių sūnus objektyviai visų šių užsiėmimų lankyti negalėtų. Tai, kad N. M. lankomų užsiėmimų kainos nėra mažiausios rinkoje taip pat jokiu būdų neleidžia daryti išvados, jog šios išlaidos yra neadekvačios ar reikalingos sūnaus išlaikymui. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, užsiėmimų kainas taip pat gali lemti teikiamų paslaugų kokybė. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad byloje liko nenustatyti realūs vaiko poreikiai, buvo nukrypta nuo aktualios teismų praktikos, pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.
Apeliantas I. M. taip pat laiko, kad išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 priteistas nepagrįstai, teigia, jog prie išlaikymo prisidėjo tenkindamas šalių sūnaus poreikius, susijusius su poilsiu, atostogomis, pramogomis, pirkdamas dovanas. Tvirtina, kad byloje esantys duomenys įrodo, jog prie vaiko išlaikymo prisidėjo periodiškai, o jo teikto išlaikymo piniginė išraiška sudaro didesnę sumą nei ieškovės prašomo priteisti įsiskolinimo. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turėjo vertinti šalių turtinę padėtį, buvusią laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo nurodytais argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 2 606,58 EUR (9 000 Lt) dydžio išlaikymo įsiskolinimą už minimą laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad spręsdamas išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymo klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, jog minėtu laikotarpiu atsakovas kitomis formomis, t. y. ne piniginėmis lėšomis, prisidėjo prie sūnaus išlaikymo. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog atsakovo netenkina teismo nustatytas prisidėjimo prie išlaikymo dydis savaime nereiškia, jog buvo priimtas neteisingas ar nepagrįstas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad rašytinių įrodymų, pagrindžiančių visas išlaidas, kurias patyrė atsakovas, į bylą nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ne tik atsakovo teiginiais ir į bylą pateiktais dokumentais, tačiau ir kitais įrodymais, pavyzdžiui, liudytojų, šalių sūnaus paaiškinimais, įvertino ir nusprendė, kokia piniginė suma laikytina proporcinga ir protinga. Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Šiuo atveju atsakovas jokiais argumentais ar įrodymais nėra patvirtinęs, jog jo turtinė padėtis laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 buvo blogesnė bei sudėtingesnė. Tai, kad, kaip teigia atsakovas, ieškovė pripažino, jog jos pajamos ginčo laikotarpiu buvo didesnės nei šiuo metu, nereiškia, jog atsakovas turėjo mažesne dalimi prisidėti prie sūnaus išlaikymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors atsakovas ir dalinai prisidėjo prie nepilnamečio išlaikymo, tačiau didžioji dalis būtinų ir papildomų sūnaus poreikių laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 teko ieškovei, kuri, be to, užtikrina sūnui gyvenamąjį būstą bei rūpinasi jo kasdieniais poreikiais, lavinimu.
Dėl ieškovės N. M. apeliacinio skundo reikalavimų
Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šalių turtinę padėtį, akcentavo, jog vertinant tėvų materialinę padėtį reikia atsižvelgti į realias gaunamas pajamas, o ne turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie ieškovės argumentai neatitinka faktinės situacijos, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek atsakovo, tiek ieškovės turtinę padėtį bei nusprendė, jog ji iš esmės yra panaši. Skundžiamame sprendime padaryta teisinga išvada, kad abi bylos šalys bylos nagrinėjimo metu stengėsi neparodyti tikrosios savo materialinės padėties. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad vertinant tėvų turtinę padėtį, turi būti atsižvelgiama į gaunamas pajamas ir patiriamas išlaidas, bet ne turimą turtą. Akcentuotina, kad asmenų turimas turtas yra neatsiejamas jų turtinės padėties rodiklis, dėl šios priežasties jis turi būti vertinamas analizuojant asmenų finansines galimybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovės argumentais, jog nustatant mažesnį, nei jos prašomas priteisti išlaikymą, buvo pažeistas vaiko teisių ir interesų apsaugos principas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kaip jau nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su išlaikymo dydžio nustatymu. Skundžiamu sprendimu priteista periodinė išmokų suma yra proporcinga, atitinkanti šalių sūnaus poreikius. Tai, kad pareiškėjos netenkina sumos dydis, savaime nereiškia vaiko interesų pažeidimo.
Ieškovė taip pat mano, kad priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2014-07-01 sumažino minimalų vieno MMA dydžio mėnesinį išlaikymo dydį. Apeliacinės instancijos teismas laiko šį ieškovės teiginį nepagrįstu, kadangi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo nukrypta nuo minimalaus vieno MMA išlaikymo dydžio. Akcentuotina, kad priteisiant išlaikymo įsiskolinimą, ieškovės nurodyta suma buvo mažinama įvertinus atsakovo indėlį prie išlaikymo ginčo laikotarpiu.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų. Todėl apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ir atsakovo I. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliaciniai skundai atmetami ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės N. M. ir atsakovo I. M. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.