Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjos advokatės N. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams su intensyvia priežiūra, nustatant, jog jis visomis savaitės dienomis (nuo pirmadienio iki sekmadienio), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., privalo būti savo Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, jeigu tai nesusiję su darbu, bei įpareigojant mokytis arba dirbti, arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholį; nukentėjusiojo L. B. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš kaltinamojo M. L. 500 Eur neturtinės žalos L. B. naudai, nepilnamečiui kaltinamajam M. L. neturint pajamų ar turto, pakankamų žalai atlyginti, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, – iš jo atstovo pagal įstatymą G. L.; (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš kaltinamojo M. L. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai 151,25 Eur turtinei žalai atlyginti, nepilnamečiui kaltinamajam M. L. neturint pajamų ar turto, pakankamų žalai atlyginti, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, – iš jo atstovo pagal įstatymą G. L.; kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti; nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: kompaktinius diskus 3 vnt., saugomus prie bylos – nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2022 m. balandžio 3 d., apie 16.04 val., (duomenys neskelbtini) centro koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į nukentėjusiojo nepilnamečio L. B. nosį, tokiu veiksmu nukentėjusiajam L. B. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – nosies kaulų lūžį, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. L. gynėja advokatė N. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir M. L. išteisinti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai; civilinius ieškinius, reiškiamus M. L. atžvilgiu, atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir M. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

8. Įvertinus bylos medžiagą, byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo M. L. gynėjos advokatės N. L. apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl M. L. kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų duomenų visuma duoda pagrindo išvadai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu M. L. veiksmai buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis, todėl nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje ir neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys), baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018). Nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

10. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. balandžio 3 d., apie 16.04 val., (duomenys neskelbtini) centro koridoriuje M. L. vieną kartą kumščiu sudavė į nukentėjusiojo L. B. nosį, tokiu veiksmu nukentėjusiajam L. B. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – nosies kaulų lūžį. Šios aplinkybės nustatytos nuteistojo M. L. (2 t., b. l. 124-125, 155, 3 t., b. l. 2), nukentėjusiojo L. B. (3 t., b. l. 1-2), liudytojo J. S. parodymais, (duomenys neskelbtini) centro pateiktame įvykio dienos vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 116-118), Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 105). Tačiau nagrinėjant tokio pobūdžio veikas, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Šioje byloje M. L. ir nukentėjusiojo L. B. paaiškinimai dėl konflikto pradžios ir pastarojo sužalojimo aplinkybių skiriasi, be to, nėra nustatyta liudytojų, mačiusių visą konflikto tarp M. L. ir L. B. eigą, visa konflikto eiga taip pat nebuvo užfiksuota ir jokia kita objektyvia medžiaga (patalpose esančiomis vaizdo kameromis, telefonų vaizdo įrašais ir kt.), todėl būtina kuo išsamiau bei objektyviau ištirti ir įvertinti konflikto atsiradimo priežastis, nustatyti konfliktą iniciavusį asmenį, įvertinti nukentėjusiojo ir nuteistojo charakteristikas, jų elgesį iki sužalojimo padarymo bei po jo, jų pačių paaiškinimus bei liudytojų parodymų patikimumą.

11. Nuteistojo M. L. gynėja advokatė apeliaciniu skundu nesutinka su jos ginamojo pripažinimu kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad M. L. prieš nukentėjusįjį L. B. smurtavo gindamasis nuo jo paties smurtinio elgesio prieš jį, o tyčios nukentėjusįjį sužaloti neturėjo.

12. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.

15. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas vadovavosi tokiais nukentėjusiojo L. B. viso proceso metu duotais parodymais, kaip nuosekliais ir teisingais, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Vertinant nukentėjusiojo duotus parodymus, atrodytų, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio metu M. L. atžvilgiu pirmas neatliko jokių aktyvių fizinių veiksmų, o M. L. konflikto metu juokėsi iš jo, jį pastūmė, paskui be jokios aiškios priežasties trenkė jam į nosį. Tačiau tiek nuteistasis M. L., tiek byloje apklausti ir įvykį matę liudytojai E. S. ir J. S. nurodė kitokias tarp M. L. ir L. B. kilusio konflikto aplinkybes.

19. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas J. S. nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu dirbo auklėtoju (duomenys neskelbtini) centre. Matė, kaip koridoriaus erdvėje įvyko konfliktas. L. B. susikibo su M. L., jis bandė juos atskirti, bet vaikų buvo daugiau, ir viskas įvyko labai greitai. Gavosi taip, kad M. L. pataikė suduoti. L. B. batus jau buvo pasidėjęs, bet sukonfliktavo, kažką su durelėm patrankė, išėjo į koridorių, paskui grįžo atgal ir užsipuolė M., jie susikibo. Kai M. L. trinktelėjo, L. B. iš karto atsikabino, atsitraukė į šoną. Paskui įvertino situaciją, kad L. B. yra nukentėjęs, nes pamatė kraują. M. L. paskui pasakojo, kad gavo į šonkaulius, kad buvo smūgiai į šoną, kad jį L. B. užsipuolė. Mano, kad M. L. smūgis buvo apsigynimui, nes užpuolimas buvo iš L. B. pusės. M. L. santūrus, pats konfliktų neieško (3 t., b. l. 56-57).

20. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. S. taip pat parodė, kad tarp L. B. ir M. L. visada buvo trintis – L. bando užimti lyderio poziciją, jis naudojasi savo fiziniais duomenimis, kad vadovautų. Po pamokos patalpoje, kurioje reikia persiauti lauko avalynę, M. L. ir L. B. apsižodžiavo, pamena, kad L. pastūmė M. M. nenukrito, bet jie įsikibo vienas kitam į drabužius ir tarpusavyje grūmėsi. Jis bandė juos išskirti, tačiau nepavyko. Nematė tiksliai, ar buvo suduoti smūgiai, nes viskas vyko greitai. Vaikinai besigrumdami išėjo į koridorių ir tuomet M. vieną kartą sudavė L. B., kur tiksliai pataikė, nematė. Tik vėliau pamatė, kad L. pataikė į nosį, nes iš jos bėgo kraujas. Po įvykio bendravo su M. L.. Jis jam pasakė, kad jam skauda šonkaulius. Šiuo metu L. su M. sutaria. Su vaikinais dirbo ir socialinė darbuotoja, ir direktorius. Jokių pykčių nėra – L. suprato, kad pats iššaukė konfliktą, kad jį pradėjo (1 t., b. l. 108-109).

21. Teisėjų kolegija, remdamasi nuteistojo M. L. parodymais ir juos patvirtinančiais liudytojų E. S. ir J. S. parodymais, daro išvadą, kad byloje nagrinėjamo konflikto iniciatoriumi buvo ne M. L., kaip nuosekliai tvirtino nukentėjusysis, bet pats nukentėjusysis L. B., kuris elgėsi agresyviai M. L. atžvilgiu, spyrė į M. L. spintelę, pirmas stūmė jį ir sudavė smūgius M. L., o pastarasis jėgą L. B. atžvilgiu panaudojo tik gindamasis ir siekdamas išvengti jo puolimo ir galimų pasekmių. Šią išvadą patvirtina ir 2022 m. balandžio 3 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus vyresniojo specialisto A. S. tarnybiniame pranešime dėl gauto iškvietimo nurodytos aplinkybės, kad atvykus pagal pranešimą apie berniukų muštynes į (duomenys neskelbtini) centrą bendraujant su L. B. jis pripažino, kad visą dieną užgauliojo M. L., po pamokos parėjus į (duomenys neskelbtini) centrą M. L. pasilenkęs dėjo savo šlepetes į spintelę, o L. B. specialiai uždarė M. L. spintelės duris, kad šis parkristų. Atsistojęs nuo žemės M. L. pradėjo konfliktuoti su L. B., ko pasėkoje L. B. pastūmė M. L. ir asmenys tarpusavyje pradėjo muštis. Tada muštynių metu M. L. kumščiu vieną kartą trenkė į veido sritį L. B.. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau pretenzijų niekam neturi. M. L. taip pat pripažino, kad L. B. jį užgauliojo visą dieną, o grįžus į gyvenamąsias patalpas ir jam dedant šlepetes į spintelę, L. B. su spintelės durimis jį pargriovė bei po to stūmė, ko pasekoje jie susimušė ir M. L. vieną kartą kumščiu trenkė į veido sritį L. B.. Auklėtojas J. S. taip pat patvirtino, kad L. B. kabinėjosi prie M. L. (1 t., b. l. 13-14). Nukentėjusiojo L. B. ir nuteistojo M. L. nurodytos konflikto aplinkybės užfiksuotos ir policijos pareigūnų, vykusių į įvykio vietą, „body“ kameromis nufilmuotuose vaizdo įrašuose (1 t., b. l. 120-122). Taigi atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams nukentėjusysis L. B. prisipažino, kad pats išprovokavo konfliktą ir pirmas panaudojo fizinį smurtą M. L. atžvilgiu.

22. Tai, kad L. B. ir M. L. santykiai buvo konfliktiški ir kad L. B. nuolat užgauliodavo M. L., patvirtino ir liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) centro psichologė V. M., kuri nurodė, kad M. L. ir L. B. nesutardavo visada, tarp jų vykdavo nesutarimai, užgauliojimai, konfliktai. Ji labai daug kalbėdavosi su L. B., kaip reikia elgtis konfliktinių situacijų metu, kaip valdytis. Pas L. B. yra elgesio ir emocijų sutrikimas. Po to įvykio M. L. ateidavo pas ją pasikalbėti dėl L. B. elgesio su juo (2 t., b. l. 155-156).

23. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017).

24. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis teismų praktika taikant BK 28 straipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog M. L. būtų turėjęs tyčią smurtauti prieš L. B. ir sąmoningai sukelti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konfliktas kilo dėl L. B. veiksmų M. L. atžvilgiu, siekiant išprovokuoti konfliktą (galimai dėl L. B. noro paerzinti, pažeminti M. L., nes kaip nurodė pats L. B. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, jis tyčia trenkė į M. L. spintelės duris, kad šis parkristų). M. L. pirmas konflikto nepradėjo, jam nebuvo jokio motyvo konfliktuoti su nukentėjusiuoju, kol pastarasis nepanaudojo fizinio smurto M. L. atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad vienintelė akivaizdi konflikto pasekmė buvo L. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – nosies kaulų lūžis, tačiau teisėjų kolegijos manymu, nepaneigtos ir M. L. nurodytos aplinkybės, jog L. B. taip pat atliko aktyvius smurtinius veiksmus jo atžvilgiu: spyrė, sudavė du kartus iš kojos į klubą, trenkė į šonkaulius. M. L. paaiškino, kad norėjo išvengti didesnio konflikto ir stengėsi nekreipti dėmesio į nukentėjusįjį, bet L. B. jam pastojo kelią ir pradėjo mosikuotis rankomis prieš jį. Jokiais neginčijamais įrodymais nepaneigta nuteistojo versija, kad vieną smūgį kumščiu į nosį nukentėjusiajam sudavė ir taip sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, būdamas įsitikinęs, kad dėl jo atžvilgiu atliekamų L. B. veiksmų gresia pavojus jo paties sveikatai. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai ir, atsižvelgiant į visą konflikto eigą, M. L. veiksmus L. B. atžvilgiu, L. B. padaryto sužalojimo sunkumą, darytina išvada, kad susidariusioje situacijoje M. L. būtinosios ginties ribų neperžengė. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl šios veikos negalima, nes yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamoji byla M. L. atžvilgiu nutrauktina.

25. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo L. B. civilinis ieškinys (1 t., b. l. 123-125) tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš M. L. priteista 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys (1 t., b. l. 135-138) tenkintas ir iš M. L. priteista 151,25 Eur (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo L. B. gydymo išlaidų. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys išsprendžiamas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos nutraukimo atvejais įstatymas nenumato galimybės tenkinti civilinį ieškinį, nes nutraukiant baudžiamąją bylą sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu nepriimamas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, Nr. 2K-327/2008). Esant šioms aplinkybėms, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo L. B. civilinis ieškinys paliekami nenagrinėti.

27. Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai, esantys baudžiamojoje byloje voke prie 3 tomo viršelio, paliktini saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taikoma M. L., panaikintina (BPK 139 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,

nutaria:

M. L. (M. L.) gynėjos advokatės N. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį M. L. nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

M. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo L. B. gydymo išlaidų atlyginimo, nukentėjusiojo L. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus – palikti saugoti byloje.