Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį bei ieškovei ieškinyje prašant priimti sprendimą už akių, teismas sprendė esant procesines sąlygas, būtinas užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis).

II. Teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

3.1. Ieškinį tenkinti iš dalies;

3.2. Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2021 m. spalio 1 d. vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-6b9swnjz bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintą sąlygą, pagal kurią, vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipųsis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo;

3.3. Priteisti iš atsakovo ieškovei UAB „Legal Balance“ 600 Eur skolos (negrąžinto kredito), 183,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 23,70 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 302,39 Eur nuostolių (negautų pajamų), bei 250,01 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.4. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

3.5. Priteisti iš atsakovo valstybei 19,92 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

4. Teismas nustatė, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovas J. S. 2021 m. spalio 1 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-6b9swnjz (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 600 Eur kreditas. Pagal šią Sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2023 m. spalio 1 d. Šią sumą pradinė kreditorė atsakovui pervedė, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nustatytu terminu negrąžino skolos ir nesumokėjo sutartų palūkanų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs suteiktą kreditą pagal minėtą sutartį (CPK 178, 185 straipsniai), t. y. atsakovas iki šiol yra skolingas 600 Eur negrąžinto vartojimo kredito.

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-05/01 bei priedas Nr. 12 prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2021-05/01, kurių pagrindu UAB „Legal Balance“ perėmė reikalavimo teises į atsakovą J. S. dėl negrąžinto kredito pagal minėtą sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas 2022 m. balandžio 22 d. pranešimu.

6. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino viso suteikto kredito. Todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 600 Eur negrąžinto vartojimo kredito.

7. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 65 procentų dydžio metines palūkanas, kurios laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2023 m. spalio 1 d. Sutartį nutraukus 2022 m. kovo 9 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 183,85 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos. Teismas šį reikalavimą pripažino pagrįstu, todėl tenkintinu.

8. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė prašomus priteisti nuostolius (negautas pajamas), todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 302,39 Eur nuostolių (negautų pajamų).

9. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 108 Eur sutarties sudarymo mokesčio. Teismas šį prašymą tenkino iš dalies.

10. Pagal vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.18. punktą, sutarties sudarymo mokestis – vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis sudaro 108 Eur. Iš mokėjimo grafiko teismas nustatė, kad kas mėnesį atsakovas privalėjo mokėti 4,50 Eur paskaičiuoto sutarties sudarymo mokesčio sumą 24 mėn. Taigi, ieškovė prašo priteisti visą sutarties sudarymo mokestį, kuris yra nustatytas pagal mokėjimo grafiką iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos.

11. Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

12. Nurodytais argumentais teismas ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo tenkino iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisiant nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį iki sutarties nutraukimo dienos (2022 m. kovo 9 d.), t. y. 23,70 Eur.

13. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą.

14. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

15. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vartojimo kredito sutarčių sąlyga dėl 12 proc. metinių procesinių palūkanų, neįrodžius, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti/dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo, pripažintina nesąžininga, be kita ko atsižvelgiant į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Be to, naujausioje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pripažinus sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalimis, ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023 ir joje nurodyta teismų praktika).

16. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas konstatavo, kad pripažinus vartojimo kredito sutarties 6.2 punktą dėl skaičiuojamų 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, nurodyta sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

17. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą už akių: dalyje dėl negautų pajamų priteisimo ir priteisti apeliantei iš atsakovo 108,00 Eur sandorio sudarymo mokesčio; dalyje dėl 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šį reikalavimą tenkinti pilnai; dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei 269,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; priteisti iš atsakovo 22,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo argumentai:

16.1. Nepagrįsta teismo už akių sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei 108 Eur sutarties sudarymo mokesčio, nes:

16.1.1. Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta laikantis imperatyvių VKĮ nuostatų, todėl apeliantė turi teisę reikalauti iš atsakovo įvykdyti Vartojimo kredito sutartimi sulygtą ir prisiimtą pareigą dėl Sandorio sudarymo mokesčio (108,00 Eur) sumokėjimo (Sutarties 1.18 punktas).

16.1.2. Sutartimi sulygtas Sandorio sudarymo mokestis buvo nustatytas atsižvelgus į VKĮ 21 str. 2 d. 1 p., kuris numato, jog visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Sandorio sudarymo mokestis atitinka sutarties sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms.

16.1.3. Atsakovas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį turėjo galimybę susipažinti su visomis Sutarties sąlygomis. Sandorio sudarymo mokestis nurodytas kaip mėnesinės kredito grąžinimo įmokos dalis, bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, todėl jis turi būti priteistas apeliantei visa ieškinio reikalavime nurodyta apimtimi.

16.2. Nepagrįsta teismo sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo:

16.2.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovas daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

16.2.2. Sudarydamas Sutartį, atsakovas susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, nereiškė jokių prieštaravimų. Sutarties sąlyga taip pat buvo nurodyta vartojimo kredito sutarties standartinėje informacijoje. Šalys raštu gali susitarti dėl didesnių nei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, o sutartas 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų dydis neprieštarauja šalių Sutarties bendrųjų sąlygų dalies nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti ar apskritai nepriteisti ieškovei iš atsakovo prašomų priteisti metinių procesinių palūkanų. Tokia procesinių palūkanų norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles ir turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Šalys laisva valia susitarė dėl tokio dydžio procesinių palūkanų, o teismas, ne tik kad nesumažino prašomų priteisti procesinių palūkanų iki 5 proc., bet nepagrįstai jų visai nepriteisė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl dviejų aspektų: dėl sutarties sudarymo mokesčio mažinimo ir 12 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo.

19. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas ir ieškovei priteista visa 108 EUR sutarties sudarymo mokesčio suma. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo reikalavimu nesutinka.

20. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

21. 17. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis remiasi apeliacinės instancijos teismo praktika, suformuluota analogiškose bylose (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-928-866/2023, 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-50-803/2022, 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021 ir kt.), kuriose buvo konstatuota, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

22. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi pacituota apeliacinės instancijos teismų praktika. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kokia kita teismų praktika pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, kad padarytų kitokias (ieškovei palankias) išvadas. Taigi, ši ieškovės apeliacinio skundo dalis yra visiškai nepagrįsta.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo pacituotą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi, t. y. tinkamai taikė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, todėl nėra pagrindo keisti šios sprendimo už akių dalies.

24. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi panaikinti su atsakovu sudarytos vartojimo sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą, kuria nustatytas 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis. Apeliacinės instancijos teismas iš su tokiais ieškovės teiginiais taip pat nesutinka.

25. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliacinės instancijos teismų praktika, kurioje nurodyta, tokia standartinė sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, kokia yra įtvirtinta Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 punkte, yra vertinama kaip nesąžininga, nes nustato neproporcingai didelę kredito gavėjo civilinę atsakomybę (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2746-614/2022, 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2819-864/2022, 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2819-864/2022 ir kt).

26. Ieškovė ir šioje apeliacinio skundo dalyje nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi būtent tokia, o ne kitokia teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimo už akių dalį dėl procesinių palūkanų grindė suformuotais precedentais kitose bylose, taigi vien dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas išsamiau pasisakys dėl šios skundžiamo sprendimo už akių dalies pagrįstumo.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

28. 24. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

29. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties standartinėje informacijoje taip pat šalių numatytos Vartojimo kredito gavėjo išlaidos pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais, bei analogiškai nurodoma, kad pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

30. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje. CK 6.2284 straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

31. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyta reiškia, jog nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte bei atkartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą yra standartinė, pradinės kreditorės iš anksto parengta sutarties sąlyga. Sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio nėra aptarta paskolos sutarties specialiosiose sąlygose. Dėl šios priežasties darytina labiau tikėtina išvada, jog dėl jos atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas, todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).

33. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sutarties nuostatos dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).

34. 32. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

37. Nagrinėjamu atveju, ginčo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis).

38. Toks procesinių palūkanų dydis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

40. Apeliantė nurodė, kad šalys laisva valia susitarė dėl 12 procentų dydžio procesinių palūkanų ir teismas ne tik, kad būtų sumažinęs prašomas priteisti procesines palūkanas iki 5 procentų, bet jų visai nepriteisė, t. y. apeliantės teigimu teismas galėjo arba sumažinti sutartines palūkanas iki 5 procentų, arba priteisti 5 procentų dydžio palūkanas įstatymo pagrindu.

41. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo, atitinkamai išnyksta pagrindas Sutarties pažeidimo atveju tenkinti reikalavimą dėl Sutartyje numatytų kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 procentų dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks susitarimas buvo, tačiau pripažinus ji niekiniu (negaliojančiu), pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl įstatymo numatyto 5 procentų dydžio palūkanų priteisimo. Nėra ginčo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nebuvo pareiškusi prašymo dėl įstatymo numatytų palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalys, 6.210 straipsnio 1 dalis).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Vilniaus apygardos teismo formuojamoje praktikoje apeliacinės instancijos teismai jau yra išnagrinėję procesinių palūkanų priteisimo problemą, kad Vartojimo sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų sutartinių palūkanų pripažįstama niekine (negaliojančia) (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-315-1097/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1108-861/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1090-340/2023; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1436-794/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1459-661/2023).

43. Minėtose bylose teismų buvo pripažinta, kad pripažinus Vartojimo sutarties sąlygą dėl kompensuojamųjų palūkanų normos niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, nėra pagrindo priteisti įstatymo numatytas palūkanas teismo iniciatyva, be ieškovės atitinkamo prašymo. Ieškovė įstatyme įtvirtinto 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisti neprašė, o teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

45. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito gavėjo atsakomybę už netinkamą finansinių įsipareigojimų vykdymą, bei vadovavosi galiojančia teismų praktika ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.