Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2023-11-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-616/2023

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2023-11-08
Bylos Nr.
1A-245-616/2023
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47796-2022-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis
D. K.
Advokatai
Virgilijus Januška
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-616/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47796-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.8; 2.1.16.1.9; 2.4.6.5.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Steponavičiūtei,nuteistajam D. K., jo gynėjui advokatui Virgilijui Januškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Virgilijaus Januškos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nuspręsta D. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytino pasižadėjimo neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinę plokštelę su garso įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį – žmoną J. V.-K., o būtent: 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip 6 kartus sugriebė nukentėjusiajai J. V.-K. už rankų ir jas spaudė, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai J. V.-K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą: kraujosruvas abiejuose žastuose.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas Virgilijus Januška prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Šalies argumentai

2.1. Apelianto teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apklausiant tiek nuteistąjį, tiek nukentėjusiąją, buvo nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su nuteistojo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimu, tačiau skundžiamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje šiuo aspektu nepasisakyta. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2835-584/2023 dėl santuokos nutraukimo, kurioje J. V.-K. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti (duomenys neskelbtini) sudarytą ir įregistruotą santuoką dėl D. K. kaltės. Šioje civilinėje byloje J. V.-K. nurodė, kad, gyvenant kartu, D. K. jos atžvilgiu paskutinius 5 bendro šeimyninio gyvenimo metus pastoviai vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį nepagrįstais įžeidinėjimais, jos interesų ir pomėgių nepaisymu, žeminimu kitų akivaizdoje, pavydo scenų kėlimu. Todėl tvirtina, kad nukentėjusioji suinteresuota inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nes tai turi įtakos santuokos nutraukimo byloje, D. K. pripažįstant kaltu dėl santuokos iširimo, sprendžiant nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos klausimą ir t. t.

2.2. Nurodo, kad 2022 m. gruodžio 22 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, jog nukentėjusiosios J. V.-K. asmens apžiūra atlikta Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2022 m. gruodžio 22 d. nuo 01.19 val. iki 01.24 val., t. y. praėjus 3 valandoms po įvykio. Užfiksuota, jog apžiūrint nukentėjusiąją, jokių akivaizdžių sužalojimu nesimato. Nors teisiamųjų posėdžiu metu nukentėjusioji teigė, kad asmens apžiūros metu nejautė skausmo ir nenurodė vietų, kuriose atsirado kraujosruvų, tačiau grįžusi iš policijos komisariato, tą pačią dieną staiga jas pastebėjo. Šioje byloje apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė Z. M. pagal asmens apžiūros protokole esančias nuotraukas teigė, esą galima įžvelgti paraudimus ant nukentėjusiosios rankų, tačiau nurodyti paraudimai, kuriuos ji įžvelgia, yra priekinėje žasto dalyje, o specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai – galinėje žasto dalyje. Kaip teigė nukentėjusioji, ji nejautė skausmo, todėl ir nerodė asmens apžiūros metu. Asmens apžiūrą atlikusi tyrėja R. N. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jokių matomų sužalojimų ant nukentėjusios kūno nematė. Akcentuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad atliekant nukentėjusiosios apžiūrą policijos komisariate ant jos rankų, bicepsų srityje akivaizdžių sužalojimų nesimatė, tačiau policijos pareigūnė galėjo nematyti, nes nukentėjusioji nematė ir vidinių žastų netikrino. Tačiau byloje pateiktas 2022 m. gruodžio 22 d. asmens apžiūros protokolas su foto nuotraukomis, iš kurių matyti, kad apžiūrint nukentėjusiąją, jos rankos atidengtos, o įvykio metu ji buvo ilga suknele, todėl teigia, kad nusirengiant asmens apžiūrai nurodytų sužalojimų nepastebėti neįmanoma. Taip pat teigia, kad akivaizdu, jog atliekant asmens apžiūrą rankų srityje, nors ir stovint suglaudus rankas, jas truputį atleidus, akivaizdžiai būtų matyti sužalojimai. Pažymi, kad nukentėjusioji taip pat teigė, jog jai vidinių rankų žastų srityje neskaudėjo, tačiau praėjus kelioms valandoms po apžiūros policijos komisariate, pajuto skausmą ir pasidarė foto nuotraukas, kuriuose matosi akivaizdūs sužalojimai, kurie nebuvo pastebėti asmens apžiūros metu, ypač, kaip akcentuojama skundžiamame nuosprendyje, 8 cm ilgio kraujosruva. Teigia, kad nurodytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo iš esmės neįvertintos, kadangi akivaizdu, jog iš karto po įvykio užfiksuotose nuotraukose nėra jokių sužalojimų. Kaip nurodė nukentėjusioji, esą policijos pareigūnė jai sakė, kad gali išryškėti vėliau mėlynės, tačiau pati policijos pareigūnė paneigė šiuos nukentėjusios teiginius, be to, nukentėjusioji pagal pateiktas foto nuotraukas nurodė esą matomus paraudimus, tačiau jie išorinėse rankų pusėse ir jokių mėlynių neišryškėjo. Tvirtina, kad visa tai suteikia pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios parodymai dėl sužalojimo yra nenuoseklūs, prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat vadovaujasi M. J. parodymais, kurie esą patvirtina, jog D. K. naudojo fizinį smurtą nukentėjusios atžvilgiu, tačiau, kaip nurodo pats liudytojas, jam nukentėjusioji tik pasakė, kad prieš ją „vyras pakėlė ranką“. Apie jokius sužalojimus vidinių žastu srityje nebuvo net užsiminta. Be to, nukentėjusioji liudytojui nenurodė, kad vyks pas D. K., tačiau tarėsi, kad nukentėjusioji parašys, kai ji bus (duomenys neskelbtini), namuose. Pasak apelianto, jeigu tokie artimi nukentėjusiosios ir liudytojo santykiai, nukentėjusioji būtų informavusi liudytoją apie vykimą pas D. K., tačiau informavo tuomet, kai esą jos atžvilgiu D. K. naudojo smurtą.

2.3. Nurodo, kad D. K., kaip asmeniui, turinčiam specialių medicininių žinių, kyla pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados objektyvumo, juo labiau, kad nukentėjusioji yra praktikuojanti gydytoja (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusios žastuose matosi melsvai žalsvos poodinės kraujosruvos. Medicininėje literatūroje nurodoma, kad gelsvos ar žalsvos spalvos kraujosruvos būna praėjus 5-10 dienų po sužalojimo. Tuo tarpu specialisto išvadoje nurodoma, kad tokios spalvos kraujosruvos susidarė praėjus 2 dienoms po įvykio (įvykis 2022 m. gruodžio 21 d., apie 22 val., objektą tyrimas atliktas 2022 m. gruodžio 23 d., 12.45 val.), t. y. realiai po 1,5 paros. Apklausta specialistė nurodė, kad žalsvos spalvos kraujosruvų atsiradimas priklauso nuo asmens imuninės sistemos ar naudojamų medikamentų. Tačiau pati nukentėjusioji patvirtina, jog jokių vaistų nenaudojo ir neturi imuniteto surikimų. Taip pat akcentuoja, kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog D. K. už ranką sugriebė J. V.-K. 7 kartus, tačiau specialisto išvadoje nurodomi tik 2 trauminiai poveikiai. Teisiamojo posėdžio metu specialistė nurodė, kad reikėjo parašyti „ir daugiau“, tačiau tai nebuvo nurodyta. Pažymi, kad specialistė Z. M. iš esmės negalėjo pagrįsti, dėl kokių priežasčių tik teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog galėjo būti daugiau trauminių poveikių, o ne tiesiogiai atlikus nukentėjusios apžiūrą. Taigi specialisto išvadoje neatsakyta, dėl kokių priežasčių, kaip teigiama, po 7 sugriebimų, sužalojimai yra tik 2 trauminių poveikių. Taip pat specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusioji nenusirengia, motyvuodama, kad kituose vietose sužalojimą nėra. Tvirtina, kad visiškai nevertinta, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji vengė atlikti detalesnę apžiūrą ir ar detalesnė kūno apžiūra leistų nustatyti sužalojimų atsiradimo pobūdį.

2.4. Teigia, kad nukentėjusioji nurodė, jog su nuteistuoju santuokos nutraukimo procesas vyksta 1,5 metų, ji pati gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau kartą į savaitę užsuka pas D. K., adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad nurodytu adresu esantis gyvenamasis namas asmeninės nuosavybės teise priklauso D. K. ir nukentėjusioji šiame name negyvena bei vyksta santuokos nutraukimo procesas, o nukentėjusioji kartą į savaitę atvažiuoja pas D. K., nors bendro ūkio neveda. Nukentėjusioji 2023 m. sausio 4 d. apklausos protokole teigia, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22 val. atvyko pas D. K., nes turi paukščių lesyklėlę, atvežė maisto, nors pati teigia, kad nuo 2021 m. rugsėjo mėn. bendro ūkio neveda. Nukentėjusioji nurodė, kad su D. K. palaiko šeimyninius santykius, konfliktas vyko 30 minučių, po to abu sėdėjo ant lovos, kalbėjosi ramiai, išvyko gražiuoju. Teigė, kad po įvykio atsirado kraujosruvos, nors iš karto atvykus į policijos komisariatą, asmens apžiūrios metu policijos pareigūnas kraujosruvų nematė, tuo tarpu pati nukentėjusioji esą jas matė. Akcentuoja, kad nukentėjusioji į medikus nesikreipė, nors asmens apžiūros dieną (2022 m. gruodžio 22 d., 01.19 val.), po įvykio praėjus apie 2 valandoms, patirtą skausmą vertino nuo 2 iki 8 balų vidutiniškai 5 balais, tai yra, kaip vidutinį skausmą, o esant tokio laipsnio skausmui, kyla poreikis kreiptis į gydymo įstaigą (vidutinis skausmas (4-5 balai) – Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo 1 priedo, 4 punktas).

2.5. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji yra gydytoja, praktikuojanti (duomenys neskelbtini) ir specialistas objektų tyrimą atliko (duomenys neskelbtini), nuteistajam kilo pagrįstų abejonių dėl specialisto išvados objektyvumo, todėl prašė atlikti papildomą objektų tyrimą, pavedant atlikti nešališkam specialistui Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje (duomenys neskelbtini), tačiau šis nuteistojo prašymas buvo atmestas.

2.6. Tvirtina, kad yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino tarp nuteistojo ir nukentėjusios kilusio ginčo dėl santuokos nutraukimo, kuris tęsėsi ilgą laiką, į pačios nukentėjusios elgesį ir įtaką šios situacijos kilimui bei kitus bylos duomenis, kurie, įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, nesudarė objektyvių ir neginčijamų įrodymų visumos, leidžiančios teigti, kad D. K. tyčia padarė nustatytus sužalojimus ar siekė juos sukelti, juo labiau, kad nurodyti sužalojimai po įvykio nebuvo matomi ir užfiksuoti, o jie atsirado nukentėjusiajai grįžus į (duomenys neskelbtini).

2.7. Dėl veikos mažareikšmiškumo nurodo, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė penkiomis kraujosruvomis abiejose žastuose, vienas iš jų 8 cm ilgio, nukentėjusioji patyrė ne momentinį skausmą, o jautė jį dvi paras, dešimties balų sistemoje įvertindama nuo 2, 3 ir iki 8 balų, skausmo vidurkis – 5. Dar kartą akcentuoja, kad minėti sužalojimai nebuvo nustatyti iš karto po įvykio, nuvykus į policijos komisariatą, nukentėjusioji, kaip ji pati teigė, į gydymo įstaigą nesikreipė, jokių vaistų dėl sužalojimo nevartojo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nuteistasis neleido išvykti iš įvykio vietos, visas konfliktas truko apie 40 min. ir sužalojimai padaryti agresyvių veiksmų pasėkoje, tačiau nurodydamas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas iš esmės eliminavo pačios nukentėjusiosios parodymus, jog po konflikto abu su D. K. sėdėjo ant lovos, kalbėjosi ramiai, išvyko gražiuoju. Nukentėjusioji atvyko pas nuteistąjį apie 22 val., konfliktas truko nuo 22.10 val. iki 22.40 val., vyko pokalbis iki 23.45 val., ir nukentėjusioji išvažiavo. Tvirtina, kad minėtos faktinės aplinkybės suteikia pagrindo teigti, jeigu kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, būtų intensyvūs, agresyvūs nuteistojo veiksmai, ribojimas palikti gyvenamojo namo patalpas, akivaizdu, kad nuketėjusioji nebūtų likusi ir kalbėjusi su nuteistuoju, juo labiau, kaip pati teigė „abu nubraukėme ašarą“. Taip pat apelianto manymu, jeigu nukentėjusiajai būtų sukeltas nuo 2 iki 8 balų skausmas, tai nukentėjusioji ne tik būtų vykusi į gydymo įstaigą, tačiau ir vartojusi medikamentus.

2.8. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kas D. K. proceso metu nesiekė duoti teisingų parodymų, neprisipažino ir bandė įtikinti teismą, kad faktinės aplinkybės buvo visai kitokios. Teigia, kad tai, jog nuteistas atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, negali būti vertinama, kaip pagrindas išvadai, kad nuteistasis yra kaltas ir neprisidėjo prie teisingo bylos išnagrinėjimo. Tvirtina, kad nuteistasis pasinaudojo savo procesine teise gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir davė teismui išsamius parodymus. Akcentuoja, kad šios bylos kontekste, tarp šalių pusantrų metų vykstant santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumų, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Apibendrintai teigia, kad J. V.-K. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų požymių (kilusius nesutarimus santuokos nutraukimo metu) turinį, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, pripažinęs, kad D. K. nežymiai sužalojo J. V.-K., turėjo pagrindą spręsti dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

3. Atsiliepimų į nuteistojo D. K. gynėjo advokato Virgilijaus Januškos apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašė nuteistojo D. K. gynėjo advokato Virgilijaus Januškos apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas Virgilijus Januška prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

6. Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir mano, kad D. K. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 23 d. nuosprendis naikinamas ir D. K. atžvilgiu priimamas naujas ‒ išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

8. BPK 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas prieina išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra, jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint prieiti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra, faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

13. Nagrinėjamoje byloje D. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai J. V.-K.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir reikšmingas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesant pakankamai nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų ir dėl to priėjo nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo D. K. veiksmuose.

14. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 90-92). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažino ir teigė, kad jokio smurto prieš sutuoktinę J. V.-K. nenaudojo. Parodė, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 19 val. jis paskambino sutuoktinei J. V.-K. ir susitarė, kad ji atvažiuos apie 22 val. į jų namus, esančius (duomenys neskelbtini). Sutuoktinei atvykus, iš pradžių ji palaistė augalus, tada tarp jų vyko griežtas pokalbis ir apie 23.30 val. J. V.-K. išvažiavo. Teigė, kad prieš jai išvažiuojant, buvo apsikabinęs sutuoktinę, kai ji sėdėjo ant sofos ir šis fizinis kontaktas truko iki 1 minutės. Daugiau jokio fizinio kontakto tarp jo ir jos sutuoktinės nebuvo, jokių pasistumdymų taip pat nebuvo (2 t., b. l. 2-6). Prie bylos pateikė jam priklausančio telefono numerio, kuriuo naudojosi įvykio dieną nukentėjusioji J. V.-K., išrašą, kuris patvirtina nuteistojo teiginius, jog jis bendravo su nukentėjusiąja prieš jai atvykstant, tai yra, 18.24 val., pokalbio trukmė – 1.58 min. (2 t., b. l. 30-31).

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo D. K. parodymus ir vertino juos kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pripažindamas D. K. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamo veikos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios J. V.-K., liudytojo M. J. duotais parodymais, specialistės Z. M. paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga (pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, BIRT ataskaitų žiūryklės informacijoje, specialisto išvadoje ir kituose dokumentuose užfiksuotais duomenimis) ir konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog D. K. tyčia smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai J. V.-K.. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl D. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

16. Nors nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius vadovautis vien tik kaltinamojo (šiuo atveju nuteistojo) paaiškinimais nėra objektyvu, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau analogiškos įrodymų vertinimo taisyklės yra taikomos sprendžiant ir nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą. Nesant nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, pasikliauti vien tik jo, neabejotinai suinteresuoto bylos baigtimi, parodymais ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo.

17. Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis byloje nagrinėjamo D. K. ir nukentėjusiosios J. V.-K. konflikto aplinkybėmis, jokie kiti asmenys, išskyrus pastaruosius, šio konflikto tiesiogiai nematė. Kaip jau minėta, esant tokiai situacijai, kai vieninteliai įvykyje dalyvavę asmenys yra galimas kaltininkas ir nukentėjusioji, ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti jų parodymus, tačiau ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija.

18. Nagrinėjamoje byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad D. K. ir J. V.-K. yra sutuoktiniai, tarp kurių susiklostę itin įtempti konfliktiški santykiai – (duomenys neskelbtini) nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2835-584/2023 dėl santuokos nutraukimo, kurioje J. V.-K. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti (duomenys neskelbtini) sudarytą ir įregistruotą santuoką dėl D. K. kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad besiskiriančių sutuoktinių konfliktiški santykiai gali turėti įtakos jų parodymų patikimumui. Pagal formuojamą teismų praktiką, tokiais atvejais besiskiriančių sutuoktinių parodymai turi būti vertinami labai įdėmiai bei atidžiai ir tik kitų įrodymų kontekste, turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį, inicijuojant įvairius teisinius procesus.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aplinkybės, jog D. K. kaltinime nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai J. V.-K., iš esmės buvo įrodinėjamos tik pačios nukentėjusiosios parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios J. V.-K. parodymus vertindamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs, patikimi, bei juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl galima jais remtis. 2022 m. gruodžio 22 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad J. V.-K. nurodė, jog 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu neblaivus D. K. rankomis ją stumdė, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 9-16). 2022 m. gruodžio 22 d. BIRT ataskaitų žiūryklės informacijoje užfiksuota, kad 2022 m. gruodžio 22 d. 00.18 val. gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Nurodyta, kad asmuo – J. V.-K., prieš kurią smurtavo sutuoktinis D. K., į policijos komisariatą atvyko pati ir parodė, jog 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22.30 val. namuose (girtumas nenustatytas) D. K. rankomis stipriai suspaudė blaivios sutuoktinės J. V.-K. rankas (1 t., b. l. 27-28). Tą pačią dieną apklausiama J. V.-K. nurodė, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22.00 val. jai atvykus į namus, esančius (duomenys neskelbtini), maždaug už 5 minučių D. K. darėsi vis agresyvesnis, ėmė jai priekaištauti dėl skyrybų, reikalavo, kad ji atsiimtų skyrybų prašymą iš teismo. Teigė D. K. pareiškusi, jog yra galutinai apsisprendusi ir prašymo iš teismo neatsiims. Po šių žodžių D. K. tapo dar agresyvesnis ir rankomis sugriebė ją už abiejų rankų ir stipriai suspaudė. Šitokiais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį 10 balų sistemoje vertina 5 balais. Po to D. K. ją pastūmė ir ji nugriuvo ant lovos. Teigė, kad D. K. ją stumdė ne vieną kartą, tačiau fizinis skausmas buvo sukeltas pirmu kartu. Jų konfliktas vyko apie 40 minučių, D. K. neleido jai išeiti (1 t., b. l. 9-16). Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. V.-K. parodė, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 22 val. nurodytu adresu atvažiavo palesinti paukščių, kai nuteistasis D. K. pastebėjo, jog ji vaikšto po teritoriją ir pakvietė ją išgerti kavos. Teigė, kad užėjo ir atsisėdo ant sofos. Parodė, kad konfliktas praktiškai prasidėjo iš karto, labai greitai suprato, kad bus blogai, nes nuteistojo agresija progresavo, todėl ji bandė atsistoti ir išeiti, tačiau nuteistasis užstojo jai kelią, liepė sėstis. Kelis kartus ji bandė išeiti, kai nuteistasis koridoriuje pradėjo stumdyti, vyko jungtiniai nuteistojo veiksmai: stumdymas – sugriebimas, stumdymas – sugriebimas. Vieną kartą nuteistasis pastūmė ją ant sofos, bet ji nesusižeidė, tik nukrito ant sofos. Pasak nukentėjusiosios, buvo iki 10 kartų jos bandymų išeiti, bet nuteistasis užkirsdavo kelią, griebdavo už rankos ir stumdavo, daugiausia griebdavo už kairės rankos, už abiejų rankų griebė gal 2-3 kartus, o visus kitus kartus griebė už vienos rankos. Už kairės rankos griebė iki 7 kartų. Juto įvairaus pobūdžio skausmą, 10 balų sistemoje vertintų kelis sugriebimus nuo 2 iki 3, kelis kartus juto skausmą iki 8 balų. Tvirtino, kad po nuteistojo veiksmų ji dar apie valandą buvo pas nuteistąjį ir tada išvažiavo. Nukentėjusiosios teigimu, išėjusi iš namų nekvietė pareigūnų, nes pagalvojo, kad pati gali nuvažiuoti, kadangi nebuvo tokių didelių sužalojimų, jog negalėtų vairuoti, be to, bet kokiu atveju turės pateikti parodymus. Teigė, kad atliktos asmens apžiūros metu vietos vidinės žastų pusės nebuvo apžiūrėtos, kadangi ji skausmą juto priekinėse žastų pusėse ir pareigūnei parodė tik tas vietas, kurias skaudėjo, pareigūnė neprašė jos pakelti rankų. Tvirtino, kad 2022 m. gruodžio 22 d. pirmą kartą pamatė vidinėje žasto pusėje įvairaus ryškumo tamsiai mėlynas kraujosruvas, dėl to fizinį skausmą juto apie 2 paras (1 t., b. l. 152-155, 178-179, 2 t., b. l. 33). Prie bylos nukentėjusioji pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuota, jog pakeltuose į viršų žastuose matyti kraujosruvos (1 t., b. l. 166-173) ir 2023 m. kovo 10 d. atliktos apklausos metu tvirtino, kad jos padarytos 2022 m. gruodžio 23 d. vakare, po tyrimo (1 t., b. l. 178-179), tuo tarpu apklausiama 2023 m. vasario 27 d. posėdžio metu tvirtino, kad sužalojimų nuotraukos darytos 2022 m. gruodžio 22 d., prieš tyrimą (1 t., b. l. 152-155). Byloje negauta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kada tiksliai buvo padarytos nukentėjusiosios pateiktos fotonuotraukos.

20. Iš aptartų nukentėjusiosios J. V. parodymų matyti, kad jos parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio metu jos atžvilgiu pavartojo fizinio smurto aplinkybes kito – pareiškime ji nurodė, kad fizinį skausmą jautė tuomet, kai nuteistasis D. K. ją stumdė, ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nurodė, kad fizinis skausmas jai buvo sukeltas tuomet, kai nuteistasis rankomis sugriebė ją už abiejų rankų ir stipriai suspaudė, o pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nuteistasis griebdavo jai už rankos ir stumdavo, daugiausia jai griebdavo už kairės rankos, už abiejų rankų griebė gal 2-3 kartus, o visus kitus kartus griebė už vienos rankos, už kairės rankos griebė iki 7 kartų. Taigi, nukentėjusiosios parodymai tiek dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio, tiek intensyvumo nebuvo pakankamai nuoseklūs. Analizuojant tokius nukentėjusiosios parodymus matyti, kad ji proceso nesugebėjo tiksliai įvardyti nuteistojo smurtinių veiksmų jos atžvilgiu bei galimai derino juos prie jau surinktos bylos medžiagos. Pastebėtina ir tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad po pavartoto smurto jos atžvilgiu ji dar apie valandą pabuvo pas nuteistąjį ir tik tada išvažiavo, neiškvietė policijos pareigūnų į įvykio vietą, juntamą skausmą 10 balų sistemoje įvertino net 8 balais, tačiau medikų pagalbos atsisakė. Šios aplinkybės taip pat kelia abejonių, jog jai nustatytas sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas nuteistojo D. K. veiksmais.

21. Dar daugiau, 2022 m. gruodžio 22 d. asmens apžiūros protokolas patvirtina, kad 2022 m. gruodžio 22 d. nuo 01.19 val. iki 01.24 val. (praėjus kiek daugiau nei 3 valandoms po įvykio) buvo atlikta J. V.-K. apžiūra, kurios metu užfiksuota, jog ant nukentėjusiosios rankų, bicepsų srityje jokių akivaizdžių sužalojimų nesimato, apžiūros metu fotografuota (1 t., b. l. 31-37). Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja R. N. parodė, kad atliko J. V.-K. apžiūrą. Liudytoja teigė nepamenanti, ar vizualiai matėsi akivaizdūs sužalojimai. Jeigu parašyta, kad nesimato akivaizdžių sužalojimų, vadinasi, akimis matomų sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nesimatė. Tų vietų, kurios buvo apžiūrėtos, padarytos fotonuotraukos. Tas vietas, kurias rodo nukentėjusysis, visada fiksuoja su liniuote, nepriklausomai nuo to, ar matosi, ar nesimato sužalojimai. Paraudimą ir patinimą būtų fiksavusi apžiūros protokole, jeigu būtų akivaizdžiai jį mačiusi, nepamena, kad būtų sakiusi, jog žymės, kurių nesimato, atsiras kitą dieną (1 t., b. l. 195-196). Prie apžiūros protokolo esančios fotonuotraukos bei liudytojos R. N. paaiškinimai patvirtina, jog buvo apžiūrėtos tik priekinės nukentėjusiosios J. V.-K. abiejų žastų dalys, kuriose jokių sužalojimų nenustatyta. Nors teisiamųjų posėdžiu metu nukentėjusioji teigė, kad asmens apžiūros metu nejautė skausmo ir nenurodė vietų, kuriose atsirado kraujosruvų, rankų nepakėlė (jos pateiktose fotonuotraukose sužalojimai matyti tik pakėlus rankas į viršų), tačiau grįžusi iš policijos komisariato, tą pačią dieną staiga jas pastebėjo. Visgi nėra paneigta, jog minėti sužalojimai ant nukentėjusiosios J. V.-K. kūno buvo dar iki konflikto su nuteistuoju D. K., kadangi minėtos vietos 2022 m. gruodžio 22 d. atliktos apžiūros metu nebuvo apžiūrėtos.

22. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios J. V.-K. parodymų patikimumą patvirtina liudytojo M. J. parodymai, tačiau, kaip matyti, šio liudytojo parodymai yra išvestiniai, jų pirminiu šaltiniu yra nukentėjusiosios J. V.-K. parodymai. Todėl šio asmens parodymai negali suteikti daugiau informacijos, nei jos pateikia pati nukentėjusioji. Be to, liudytojas M. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė tik tai, kad nukentėjusioji J. V.-K. 2022 m. gruodžio 22 d. 03.30 val. jam paskambino verkianti, strese, jos balsas drebėjo. Paklausė nukentėjusiosios, kas nutiko ir nukentėjusioji jam pasakė, kad vyras prieš ją „pakėlė ranką“. Teigė, kad nukentėjusioji nedetalizavo, kokiu būdu nuteistasis prieš ją smurtavo (1 t., b. l. 185-186). Nukentėjusiosios J. V.-K. pateikta mobiliojo telefono ekrano fotokopija su vertimu iš rusų kalbos į lietuvių kalbą patvirtina, kad nukentėjusioji 2022 m. gruodžio 22 d. 03.34 val. ir 04.02 val. skambino liudytojui M. J., taip pat matyti, kad vyko jų bendravimas tiek iki įvykio, tiek po įvykio (2 t., b. l. 27), visgi smurtinių nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu tokie duomenys nepatvirtina. Kaip matyti, liudytojo parodymai nėra pakankamai išsamūs, taip pat akivaizdu, kad liudytojas yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, todėl remtis jo parodymais, kaip patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymų patikimumą, nėra pagrindo.

23. Vien tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2829/2022(02) buvo konstatuota, jog J. V.-K. nustatytos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose (tyrimas pradėtas 2022 m. gruodžio 23 d. 12.45 val.), sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti suspaudus pirštais abu žastus, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų trauminių poveikių pasekoje užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2022 m. gruodžio 21 d., bei sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir nebūdingi griuvimui (1 t., b. l. 60-61), taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad D. K. panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje J. V.-K. konstatuoti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, kilo būtent dėl D. K. veiksmų. Įvertinus byloje surinktus duomenis, neatmetama tikimybė, kad nežymiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuojami nukentėjusiajai nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nes medikų pagalbos ir detalesnės medicininės apžiūros iš karto po byloje nagrinėjamo įvykio J. V.-K. atsisakė (1 t., b. l. 9-16, 27-28), jai padaryti sužalojimai nustatyti tik po daugiau nei 1,5 paros. Be to, specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyti šie objektyvaus tyrimo duomenys: kairio žasto išoriniame paviršiuje, pereinančiame į vidinį paviršių, viršutiniame trečdalyje 8x1,5 cm, 2x1 cm melsvai žalsvos spalvos poodinės kraujosruvos, dešinio žasto priekiniame paviršiuje, viduriniame trečdalyje 0,5,x1 cm, apatiniame trečdalyje 0,5x0,3 cm, 0,4x0,2 cm neryškios analoginės poodinės kraujosruvos. Apklausiama pirmosios instancijos teisme specialistė Z. M. patvirtino, kad tokios spalvos kraujosruvos kartais gali atsirasti ir antrą dieną po įvykio, tačiau galimai atsiranda po tris-penkias dienas, priklauso nuo imuninės sistemos ar naudojamų medikamentų. Patikslinus atsakymą, specialistė nurodė, kad atsiranda po trijų-penkių dienų. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino, kad jokių vaistų nenaudojo ir imuniteto surikimų neturėjo, todėl teigti, kad minėtos melsvai žalsvos kraujosruvos atsirado būtent prieš 1,5 paros, pagrindo nėra. Specialistė Z. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė ir tai, kad kraujosruvos iškart po suspaudimo sužalojimai galėjo nesimatyti, tačiau apžiūrint po 3 valandų (kuomet buvo atlikta nukentėjusiosios apžiūra), turėjo būti nedidelis paraudimas (1 t., b. l. 179-180). Nors specialistė nurodė, kad apžiūros protokole esančiose fotonuotraukose ji šiek tiek mato paraudimus, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad fotonuotraukose užfiksuotos nukentėjusiosios žastų dalys, kuriose sužalojimai net nebuvo nustatyti. Taigi, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios J. V.-K. pateiktą įvykių versiją, negalima prieiti neabejotinos išvados, kad D. K. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

24. Atsižvelgus į išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pasikliauti vien tik prieštaringais nukentėjusiosios J. V.-K. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys (išskyrus specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, dėl kurios teisėjų kolegija pasisakė), ir jų pagrindu konstatuoti D. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra pagrindo. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių D. K. inkriminuotus neteisėtus veiksmus J. V.-K. atžvilgiu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta – byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog D. K. padarė J. V.-K. nustatytus sužalojimus ar juos padarė tyčia.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų D. K. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją J. V.-K., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 23 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – D. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

26. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjo 2023 m. sausio 11 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 93-94) D. K. panaikintina, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus D. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tapo nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

27. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Kompaktinis diskas su garso įrašais, esantis prie bylos, paliktinas saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską, palikti saugoti byloje.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas